Administracinė byla Nr. A-1161-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01923-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KS-76 „Dėl D. S.”. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad VTEK, gavusi Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. gruodžio 27 d. išvadą „Dėl D. S. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo” nusprendė atlikti tyrimą. VTEK, įvertinusi Tarnybos pateiktą medžiagą dėl jo, kaip Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (toliau – ir IKTS) vedėjo, veiklos atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms, 2012 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. KS-76 (toliau – ir Sprendimas) konstatavo, kad jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Sprendime neteisingai nurodyta, kad jis nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki Sprendimo priėmimo atliko IKTS vedėjo pareigas, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo”, nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo panaikintas IKTS ir jo užimta skyriaus vedėjo pareigybė. Taigi, 6 mėnesius iki Sprendimo priėmimo jis nebuvo IKTS skyriaus vedėju ir nuo tada Tarnyboje pareigų nevykdė bei nedalyvavo sprendimų priėmime. Mano, kad VTEK negali atlikti tyrimo, kai asmuo neina valstybės tarnautojo pareigų. Pažymėjo, kad VTEK Sprendime nenagrinėjo, kokiu pagrindu jam nustatytas interesų konfliktas, kai nustojęs dirbti Vilniaus universiteto Onkologijos institute (toliau – ir Institutas), nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. sausio 3 d. dirbo IKTS vedėju. Taip pat neaišku, kuo vadovaudamasi VTEK nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. jis dirbo Institute vyresniuoju mokslo darbuotoju. Anot pareiškėjo, Sprendime taip pat klaidinančiai ir išgalvotai nurodyta, kad iki 2010 m. gruodžio 29 d. jis buvo Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės, geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos pirmininku. Pareiškėjo teigimu, remiantis Tarnybos viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1A-1384 šios komisijos pirmininko pareigas ėjo IKTS vedėjo pavaduotojas.

Pareiškėjas skunde nesutiko ir su VTEK atliktu jo dalyvavimo išduodant leidimus klinikiniams tyrimams vertinimu. Tvirtino, kad ne visais atvejais recenzijose (išvadose) jis pritarė tyrimų atlikimui. Jo parengtose vaistinio preparato paraiškose ir tyrimo protokolo EudraCT Nr. 2009-012709-20 recenzijoje (išvadose), tyrimui pritarta nebuvo, nes buvo konstatuoti faktai, kurie leido suabejoti užsakovo pateikiamų duomenų pakankamumu ir kokybe, ir rodė, kad planuojamas tyrimas yra moksliškai nepagrįstas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad VTEK nagrinėjamais atvejais leidimai atlikti tyrimus buvo išduoti ne tik Institutui, bet ir kitoms sveikatos įstaigoms. Pavyzdžiui, pareiškėjo atlikta klinikinio vaistinio preparato tyrimo EudraCT Nr. 2009-015476-98 paraiškos ir protokolo recenzija (išvados) yra susijusi su tyrimo centru, esančiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose (2011 m. gegužės 11 d. recenzija). Klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2009-015476-98 buvo svarstytas 2011 m. birželio 21 d. posėdyje, o 2011 m. gruodžio 6 d. posėdyje (Tarnybos Komisijos posėdžio protokolas Nr. 1KL-11) Komisija buvo informuota apie papildomo centro VU Onkologijos institute įtraukimą per tyrimo pataisą, kai leidimas tyrimui jau buvo išduotas, todėl neduoti leidimo naujam tyrimo centrui nebuvo pagrindo.

Pažymėjo ir tai, kad iš keturių jo atliktų Recenzijų (išvadų), kurias analizavo VTEK, dviem atvejais jos buvo atliekamos, kai jis nedirbo Institute: klinikinio tyrimo EudraCT Nr. 2009-015476-98 Recenzija (išvados), daryta 2011 m. gegužės 11 d., ir EudraCT Nr. 2010-021870-12 Recenzija (išvados), daryta 2011 m. vasario 24 d.. Kitais dviem atvejais jam buvo pavesta atlikti Recenzijas (išvadas) pagal pareigybės aprašymo nuostatą „rengia sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų recenzijas (išvadas)“: klinikinių tyrimų protokolai EudraCT Nr. 2009-012709-20 ir EudraCT Nr. 2009-017365-36.

Mano, kad VTEK nepagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su IKTS ekspertų darbu: kokia tvarka buvo atliekamas gautų paraiškų ir tyrimų protokolų mokslinis vertinimas, nenagrinėjo galiojančios klinikinių tyrimų paraiškų ir protokolų ekspertizių atlikimo, ekspertų parinkimo tvarkos pagal jų darbą kitoje įstaigoje ir neturėjo su tuo susijusių dokumentų. Paaiškino, kad pasikeitus Tarnybos vadovybei, 2009 m. nebuvo pratęstos sutartys su išoriniais ekspertais, o ekspertizių atlikimas pagal pareigybes buvo priskirtas trims IKTS specialistams: IKTS vedėjui, kuris dar dirbo mokslo darbuotoju VUOI Mokslinių tyrimų centre, bei dviem IKTS darbuotojams, kurie dar dirbo gydytojais VU Santariškių klinikose (IKTS vedėjo pavaduotojas – Neurologijos klinikoje, vyriausiasis specialistas – Reumatologijos klinikoje), kurie dirbo pagal nustatytą grafiką. Pažymėjo, kad tyrimai buvo daugiacentriai, todėl išduodant leidimus klinikiniams tyrimams buvo laikomasi tvarkos, kad ekspertavimas galimas, jei ekspertas nedirba tyrimo centre, nors ir dirba toje įstaigoje. Nurodė, kad 2009–2011 m. buvo svarstoma 114 klinikinių vaistinių preparatų tyrimų paraiškų, kurių tyrimo centrai buvo VUL Santariškių klinikose, tačiau nei Taryba, nei VTEK nematė interesų konflikto. Tyrimas buvo pradėtas tik jo atžvilgiu, o tai, pasak pareiškėjo, rodo jo tendencingumą ir diskriminacinį pobūdį.

Akcentavo, kad šiuo atveju jokio interesų konflikto nebuvo, nes Instituto mokslinių tyrimų centras bei jo laboratorija, kurioje jis dirbo, neturi jokio struktūrinio ryšio su Instituto klinikomis ar jų centrais, kuriuose vykdomi klinikiniai tyrimai. Taip pat Instituto mokslinio tyrimo centro laboratorija ir visi jos darbuotojai niekaip nėra susiję su vykdomais klinikiniais vaistų tyrimais instituto klinikų centruose.

Pasak pareiškėjo, VTEK sprendime nurodyta netiksli faktinė aplinkybė, kad Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VVKT) viršininko patvirtintoje Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūroje 2/P-01:2009-02-03 numatyta, jog už procedūros įgyvendinimą atsako IKTS vedėjas (10 p.). Procedūra apima paraiškos ir kitų dokumentų leidimui atlikti KVPT priėmimą (14 p.), dokumentų pirminį vertinimą (20 p.), dokumentų recenzijos rengimą (21 p.), Farmakologinės komisijos posėdį (22 p.), leidimo išdavimą ir registravimą (25, 26 p.). Pažymėjo, kad procedūroje nurodyta darbų apimtis susijusi su visų IKTS darbuotojų atliekamomis funkcijomis, kurios nustatytos kiekvieno IKTS darbuotojo pareigybių apraše. Pareiškėjo vertinimu, sprendime tendencingai pateikiama informacija iš minimos procedūros, nenurodant kiekvieno IKTS darbuotojo atsakomybės. Nurodė, kad VTEK nenagrinėjo, kokia tvarka atliekamas dokumentų recenzijų rengimas. Pareiškėjo požiūriu, VTEK klaidingai nurodė, kad procedūra apima ir Farmakologinės komisijos posėdį, nes IKTS pateikia Komisijai tik parengtas Recenzijas (išvadas); be to, Komisija nėra IKTS ar VVKT struktūros dalis ir todėl niekaip negali apimti IKTS funkcijų. IKTS neišduoda leidimo ir nevykdo leidimų registravimo, tą funkciją atlieka Tarnybos viršininkas ir Tarnybos Registracijos skyrius, kuris gauna leidimų originalus.

Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su tyrimo centrais, vertinimo pareiškėjas nurodė, kad Farmakologinės komisijos (vėliau Klinikinių tyrimų tarybos) (toliau – ir Klinikinių tyrimų taryba) 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. balandžio 28 d., 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2011 m. gruodžio 1 d. posėdžiuose dalyvavo jau nedirbdamas Institute. Iš 21 atvejo, kuomet buvo priimti sprendimai siūlyti išduoti leidimus konkretiems tyrimo centrams, tik vienas leidimas buvo išduotas Institutui ir jis siejasi su akademiniu (nekomerciniu) doktoranto atliekamu tyrimu (klinikinio tyrimo protokolo Nr. EudraCT Nr. 2008-006309-17), t. y. rengiama daktaro disertacija. Šiuo atveju jis, kaip IKTS vedėjas, tyrimo protokolo ekspertizės neatliko, posėdyje nebalsavo, todėl nustatytos tvarkos nepažeidė (VVKT komisijos protokolas 2009 m. lapkričio 18 d. Nr. 1KL-10).

Pareiškėjo vertinimu, niekuo nepagrįstas ir VTEK Sprendimo teiginys, kad Institutas buvo suinteresuotas gauti gerai apmokamų užsakymų iš klinikinių vaistinių preparatų tyrimų užsakovų. Anot pareiškėjo, tarp Instituto ir užsakovų sudarytose sutartyse nėra jokių nuostatų, leidžiančių spręsti, kad Institutas dėl jo bazėje vykstančių tyrimų turi materialinį suinteresuotumą, nes įstaigai kompensuojamos tik dėl tiriamojo, kuris baigė tyrimą, įstaigos patirtos sąnaudos, susijusios išlaidos laboratoriniams, instrumentiniams tyrimams, stacionarizavimui ir pan.

Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo vykdyti institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas. Nurodė, kad VTEK nenagrinėjo ir Sprendime nenurodė, ar jis Klinikinių tyrimų taryboje balsavo siūlyti/nesiūlyti viršininkui išduoti/neišduoti leidimą atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą. Taip pat Sprendime nenurodyta, kiek kartų jis pažeidė reikalavimą nusišalinti balsuojant. Taigi, pareiškėjo požiūriu, ginčijamas Sprendimas grindžiamas tikrovės neatitinkančiomis ir išmanytomis faktinėmis aplinkybėmis, priimtas nesurinkus visų tyrimui reikšmingų įrodymų, neatitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte VTEK sprendimui keliamo pagrindimo motyvais reikalavimo, todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinė etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš Tarnybos IKTS vedėjo pareigų, atleidimo iš pareigų datą perkeliant iki teismo sprendimo dėl VVKT darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų įsiteisėjimo dienos. Galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas Komisijos sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimtas, todėl pareiškėjas pripažintas dirbančiu valstybinėje tarnyboje. Pažymėjo, kad Komisijai priimant sprendimą, pareiškėjo tarnybiniai (darbo) santykiai su Tarnyba nebuvo nutrūkę, jam buvo mokamas darbo užmokestis (VVKT viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 8P-680), todėl nebuvo pagrindo atsisakyti vertinti pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymui. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad neaišku, kokiu pagrindu jam nustatytas interesų konfliktas, kai nustojęs dirbti Institute, dirbo Tarnybos IKTS vedėju nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. sausio 3 d., nurodė, kad pareiškėjas 2003 m. balandžio 1 d. pradėjo dirbti Tarnybos IKTS vedėju ir iš esmės lygiagrečiai dirbo Institute (nuo 2003 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki dabar). Pagal Įstatymą aplinkybės, kurios gali sukelti interesų konfliktą, yra darbovietė (6 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pareigos įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose (6 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadinasi, Institutas kaip papildoma pareiškėjo darbovietė buvo interesų konflikto šaltinis pareiškėjui vykdant valstybės tarnautojo funkcijas. Tas faktas, kad darbo santykiai kurį laiką (nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. kovo 1 d.) buvo nutrūkę, neleidžia teigti, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gali kilti interesų konfliktas. Dėl skundo argumento, kad pareiškėjas ne visais atvejais recenzijose (išvadose) pritarė tyrimų atlikimui, kad tyrimai buvo daugiacentriai, leidimai atlikti tyrimus buvo išduoti ne tik Institutui, bet ir kitoms sveikatos įstaigoms, kad Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiams pirmininkavo ne jis, o jo pavaduotojas, pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbus pats pareiškėjo dalyvavimas sprendimų priėmimo procedūrose, o ne priimtų sprendimų turinys. Pažeidimo konstatavimui nėra reikšminga, ar išvadose buvo pritarta ar nepritarta tyrimų atlikimui; ar leidimai buvo išduoti vienam ar keliems tyrimų centrams. Taip pat nėra reikšminga, kas pirmininkavo Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiams. Šiuo atveju reikšminga, kad pareiškėjas per pastaruosius trejus metus nuolat dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant sprendimus dėl leidimų Institutui išdavimo (vertindavo farmacijos kompanijų paraiškas atlikti tyrimus Institute ir teikdavo recenzijas (išvadas), dalyvaudavo Klinikinių tyrimų taryboje priimant sprendimus išduoti/neišduoti leidimus atlikti tyrimus Institute ir kt.). Kaip matyti iš Tarnybos viršininko patvirtintos Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūros 2/P-01:2009-02-03, recenzijos (išvados) parengimas ir Klinikinių tyrimų tarybos sprendimas yra privalomos leidimų atlikti tyrimus išdavimo stadijos, todėl pareiškėjo veiksmai negali būti traktuojami kaip nesukeliantys teisinių pasekmių. Nurodo, kad svarstydamas ir spręsdamas klausimus, susijusius su savo paties darboviete, pareiškėjas veikė interesų konflikto situacijoje. Mano, kad pareiškėjo privatūs interesai šiuo atveju pasireiškė potencialia finansine nauda (pvz., siekiu išlaikyti darbo vietą Institute ir pan.), savirealizacijos galimybėmis (pvz., siekiu įgyti mokslinio darbo stažą ir pan.) bei moraliniu įsipareigojimu darbdaviui. Tokioje situacijoje pareiškėjas negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas. Komisijos nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie galimus kitų valstybės tarnautojų pažeidimus yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė teismo dėl skundo spręsti savo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad tarp pareiškėjo ir VTEK kilęs ginčas nėra susijęs su Tarnybos teisėmis ar pareigomis, todėl ši byla turėtų būti nagrinėjama Tarnybai nedalyvaujant joje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Detalizavo, kad Tarnyba 2011 m. liepos 28 d. gavo Sveikatos apsaugos ministerijos persiųstą anoniminį skundą, kuriame nurodyta, jog Tarnybos darbuotojas – pareiškėjas dirba Mykolo Romerio universitete ir išreiškiamos abejonės, ar tą gali daryti valstybės tarnautojas. Tarnyba kreipėsi į Mykolo Romerio universitetą, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjo darbą universitete. Atsižvelgdama į pareiškėjo byloje esančią informaciją apie tai, kad 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131 jam buvo išduotas leidimas metams dirbti Institute, Tarnyba kreipėsi ir į Institutą, prašydama pateikti informaciją apie jo darbą šiame institute. Atsižvelgiant į Mykolo Romerio ir Instituto pateiktą informaciją, Tarnybos viršininkas sudarė komisiją pareiškėjo galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti, kuri nenustatė viešųjų ir pravarčių interesų konflikto. Tarnyba komisijos išvadą pateikė VTEK. VTEK nesutiko su išvados dalimi, konstatavusia, kad pareiškėjo elgesys atitinka Įstatymo reikalavimus ir pavedė Tarnybai nustatyti, ar pareiškėjas, eidamas IKTS vedėjo pareigas ir papildomai dirbdamas Institute bei Mykolo Romerio universitete, pastarųjų trejų metų laikotarpyje nesprendė (nedalyvavo sprendžiant ar svarstant) su šiomis įstaigomis susijusių klausimų. Vykdydama minėtą VTEK nurodymą, Tarnyba ištyrė ir įvertino pareiškėjo elgesį viešųjų ir privačių interesų derinimo aspektu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2011 m. gruodžio 27 d. išvadoje Nr. 13P-8 konkrečių D. S. viešųjų ir privačių interesų supainiojimo atvejų nenustatė, tačiau išreiškė nuomonę, kad pareiškėjui einant pareigas Tarnyboje ir tuo pat metu dirbant Onkologijos institute buvo susidariusi galimybė patekti į interesų konflikto situaciją. VTEK, gavusi Tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. išvadą Nr. 13P-8, su ja nesutiko ir nusprendė pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Pažymėjo ir tai, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo pakeista Tarnybos struktūra, IKTS struktūra, kurio vedėjo pareigas užėmė pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesutiko užimti jam siūlytų kitų pareigų, panaikinus jo užimtą IKTS vedėjo pareigybę, jis Tarnybos viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 8P-680 atleistas iš minėtų pareigų, perkeliant atleidimo datą iki teismo sprendimo dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti iš pareigų D. S. įsiteisėjimo dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. balandžio 1 d. ėjo Tarnybos IKTS vedėjo pareigas. Pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš IKTS vedėjo pareigų, atleidimo iš pareigų datą perkeliant iki teismo sprendimo dėl VVKT darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų įsiteisėjimo dienos. Galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas priimtas 2016 m. sausio 6 d. Taigi, VTEK tyrimo atlikimo ir Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo laikomas valstybės tarnautoju (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 3 d.), o VTEK pagal kompetenciją turėjo teisę atlikti tyrimą dėl Įstatymo galimo pažeidimo. Teismas nurodė, kad tai, ar pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. realiai vykdė IKTS vedėjo pareigas, nagrinėjamu aspektu jokios reikšmės neturi, kadangi ginčui aktualus 2009–2011 metų laikotarpis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Tarnybos viršininko 2008 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1A-1335 patvirtintą IKTS vedėjo pareigybės aprašymą, Tarnybos viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1A-1384 patvirtintus IKTS nuostatus, VVKT viršininko 2011 m. balandžio 26 įsakymu Nr. 1A-368 patvirtintą IKTS vedėjo pareigybės aprašymą, nurodė, kad IKTS skyriaus vedėjo pareigos, be kita ko, yra susijusios su leidimų atlikti ikiklinikinius ir klinikinius tyrimus vaistinių preparatų tyrimui išdavimo procedūra.

Teismas pažymėjo, kad Tarnybos viršininko 2007 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1A-682 buvo sudaryta Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas IKTS vedėjas – pareiškėjas, taip pat patvirtinti šios komisijos nuostatai. Tarnybos viršininko 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1A-1377 buvo panaikinta Farmakologinė komisija ir sudaryta Klinikinių tyrimų taryba, kurios nariu paskirtas pareiškėjas – IKTS vedėjas. Taip pat bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2003 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d., t. y. tuo pat metu, kai ėjo IKTS vedėjo pareigas, užėmė įvairias pareigas Onkologijos institute. Nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo priimtas į vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas (0,5 etato) Instituto Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos laboratorijoje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Onkologijos instituto veiklą reglamentuoja Vilniaus universiteto Onkologijos instituto statutas (toliau – ir Statutas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1724 (Žin., 2002. Nr. 105-4704). Statuto 10.2 punkte numatyta, kad viena iš Onkologijos instituto funkcijų: ,,<...> vykdyti mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus onkologijos šakoje <...>“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-435 patvirtintas Leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo, tyrimų atlikimo ir kontrolės tvarkos aprašas numato, kad leidimas atlikti klinikinio vaistinio preparato tyrimą (toliau – ir KVPT) kiekvienam tyrimo centrui išduodamas atskirai (19 p.). Klinikinio tyrimo užsakovas arba jo įgaliotas atstovas ir (ar) pagrindinis tyrėjas, norėdami gauti leidimą KVPT atlikti, turi pateikti Tarnybai paraišką ir kitus dokumentus (20 p.). Tarnybos viršininko patvirtintoje Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūroje 2/P-01:2009-02-03 numatyta, kad už procedūros įgyvendinimą atsako IKTS vedėjas (10 p.). Procedūra apima paraiškos ir kitų dokumentų leidimui atlikti KVPT priėmimą (14 p.), dokumentų pirminį vertinimą (20 p.), dokumentų recenzijos rengimą (21 p.), Farmakologinės komisijos posėdį (22 p.), leidimo išdavimą ir registravimą (25, 26 p.). Teismas pažymėjo, kad VTEK surinkti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui, vadovaujant IKTS, jam pavaldūs skyriaus darbuotojai 2009–2011 metais vertino pateiktas paraiškas ir juos lydinčius dokumentus dėl aštuoniolikos Institute ketinamų vykdyti KVPT. Pats pareiškėjas 2009–2011 metais vertino pateiktas paraiškas ir juos lydinčius dokumentus dėl keturių Institute ketinamų vykdyti KVPT. Visais atvejais recenzijose (išvadose) buvo rekomenduota tyrimams pritarti. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo Farmakologinės komisijos (vėliau Klinikinių tyrimų tarybos) posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiama, ar pritarti klinikinių tyrimų protokolams ir siūlyti išduoti leidimus konkretiems tyrimo centrams, tarp jų Institutui.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad leidimus buvo siekiama gauti daugiacentriams tyrimams ir į tyrimo centrų, kuriems buvo išduoti leidimai tyrimams, sąrašą buvo įtrauktas Onkologijos institutas. Teismo vertinimu, toks Onkologijos instituto statusas leidimų išdavimo procedūroje nereiškia, kad teigiami sprendimai dėl leidimų išdavimo nedaro įtakos šios įstaigos teisėms ar pareigoms. Šių leidimų pagrindu yra tarp tyrimo centrų ir užsakovų yra sudaromos sutarys dėl tyrimų atlikimo. Teismas akcentavo, kad bylos duomenys patvirtino, jog aukščiau nurodytuose Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiuose buvo priimti sprendimai siūlyti išduoti leidimą atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimams ir VVKT viršininkas 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 1 A-1002, 2009 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1A-1099, 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1A-1328, 2010 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1A-720, 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1A-902, 2010 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 1 A-1066, 2010 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1 A-1295, 2011 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1A-96, 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1A-407, 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1A-598, 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 1A-886, 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1A-957, 2011 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1 A-1155 išdavė Institutui leidimus atlikti tyrimus. Tik vienu atveju leidimas nebuvo išduotas, kadangi užsakovas atsiėmė paraišką (Nr. EudraCT 2009-012709-20). Institutas patvirtino, kad dėl aptariamų Klinikinių Tyrimų su užsakovais (farmacijos kompanijomis) sudarė sutartis, nurodė, kad Instituto pareigos yra numatytos šiose sutartyse ir pateikė sutarties pavyzdį. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pateiktos Klinikinio tyrimo atlikimo sutarties Nr. M2011-01 matyti, jog Institutas įsipareigoja visokeriopai bendradarbiauti su užsakovu, jo atstovu ir plėtros partneriu, tyrėju ir tyrimo grupės nariais; suteikti patalpas, kokybišką įrangą ir medžiagas bei visą tyrimo dalyviams reikalingą pagalbą; įtraukti į tyrimą atitinkamą dalyvių skaičių ir sudaryti sąlygas tyrimui atlikti. Be to, jei tuo metu, kada turi būti atliekami ypatingi su tyrimu susiję darbai, dėl nedarbingumo ar kitos priežasties negali dalyvauti tyrėjas, Institutas turi teisę skirti kitą asmenį ar asmenis atlikti tyrėjo pareigas. Už nurodytas paslaugas farmacijos kompanija moka Institutui sutartyje sulygtą kainą. Pagal Sutarties Nr. M2011-01 1 priedą užsakovas įsipareigoja mokėti Institutui nustatytą sumą už kiekvieną tyrimą baigusį pacientą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjas 2009–2011 metais svarstydamas ir spręsdamas klausimus, susijusius su savo paties darboviete – Institutu, veikė interesų konflikto situacijoje.

Nurodė, kad kaip matyti iš Tarnybos viršininko patvirtintos Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūros 2/P-01:2009-02-03, recenzijos (išvados) parengimas ir Farmakologinės komisijos (vėliau – Klinikinių tyrimų tarybos) sprendimas yra privalomos leidimų atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus išdavimo stadijos. Pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant sprendimus dėl klinikinių vaistinių preparatų tyrimų leidimų Institutui išdavimo: asmeniškai vertino keturias farmacijos kompanijų paraiškas atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus Institute ir pateikė recenzijas (išvadas), siūlančias išduoti leidimus; pagal IKTS vedėjui suteiktas pareigas kontroliavo ir prižiūrėjo IKTS darbuotojus, jiems vertinant paraiškas atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus Institute ir rengiant recenzijas (išvadas). Pareiškėjas taip pat dalyvavo Farmakologinio budrumo komisijoje (vėliau – Klinikinių tyrimų taryboje), svarstant tiek farmacijos kompanijų, tiek paties Instituto paraiškas bei recenzijas ir priimant sprendimus išduoti/neišduoti leidimus atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus. Dvidešimt vienu atveju iš dvidešimt dviejų buvo nuspręsta leidimus Institutui išduoti. Vienu atveju leidimas nebuvo išduotas, nes užsakovas atsiėmė paraišką.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu aspektu svarbu ir tai, jog pareiškėjas, kaip valstybės pareigūnas, dalyvaudamas klinikinių vaistinių preparatų tyrimų, kurie ypač aktualūs visuomenei sprendžiant sunkiai pagydomų ligų (tame tarpe – onkologinių) prevencijos ir gydymo problemas, leidimų išdavimo procedūroje, turėjo elgtis taip, kad jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu nekeltų jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Pareiškėjo statusas įpareigojo jį tarnybinėje veikloje laikytis įstatymais numatytų reikalavimų, kurių tikslas užtikrinti Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto principo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ įgyvendinimą. Vienas šio principo įgyvendinimo aspektų yra užtikrinimas, kad, priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, priimami sprendimai būtų nešališki ir būtų užkirstas kelias atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Siekiant šio tikslo, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme (inter alia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse) asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, yra numatytos konkrečios pareigos. Nors pareiškėjas neigia turėjęs kokių nors privačių interesų, dalyvaudamas leidimų atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus išdavimo procedūroje, kadangi darbas Institute nebuvo susijęs su šiais tyrimais, pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Šiuo atveju teismas sutiko su VTEK sprendimo teiginiais, kad pareiškėjo privatūs interesai šiuo atveju pasireiškė potencialia finansine nauda (pvz., siekiu išlaikyti darbo vietą Institute ir pan.), savirealizacijos galimybėmis (pvz., siekiu įgyti mokslinio darbo stažą ir pan.) bei moraliniu įsipareigojimu darbdaviui. Be to, nurodė, kad iš Klinikinių tyrimų atlikimo sutarčių matyti, jog Institutas yra suinteresuotas gauti gerai apmokamų užsakymų iš KVPT užsakovų. Todėl spręsdamas darbdaviui finansiškai aktualius klausimus, pareiškėjas privalėjo imtis priemonių, kurios pašalintų bent menkiausią abejonę jo šališkumu Instituto atžvilgiu. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjo nusišalinimas nuo dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimą dėl klinikinių vaistinių preparatų tyrimų leidimo išdavimo. Tačiau pareiškėjas to nepadarė. Konstatavo, kad toks elgesys prieštarauja Įstatymo tikslams, uždaviniams bei valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims keliamiems reikalavimams. Šiuo atveju nėra visiškai svarbu, koks leidimų išdavimo procedūros rezultatas, nes pagal teismų praktiką būtina įrodyti tik patį dalyvavimą tokioje procedūroje.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Taigi, ginčijamas VTEK 2012 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. KS-76 priimtas surinkus pakankamus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išanalizavus šiam ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas įvertinus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nebuvo pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių, mano, kad teismo sprendimas yra priimtas nesurinkus pakankamai įrodymų, pateikiant tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, bylos medžiaga nagrinėta nevisapusiškai, ginčo reikšmingos faktinės aplinkybės išnagrinėtos netinkamai, jas vertinant neobjektyviai ar jų nevertinant.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki dabar yra IKTS vedėjas. Ši faktinė aplinkybė neatitinka tikrovės, nes: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-746 „Dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ panaikino IKTS skyrių. Įsakymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 3 d. Taigi 6 mėnesius iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo IKTS skyriaus vedėju (tokio skyriaus VVKT struktūroje nėra nuo 2012 m. sausio 3 d.), nuo tada VVKT nevykdė jokių pareigybių bei jokių sprendimų priėmime nedalyvavo. 2011 m. vasario 10 d. dieną pareiškėjas buvo atleistas iš Instituto. Nurodo, kad nėra aišku, kuo vadovaujantis nustatyta, jog nuo 2012 m. kovo 1 d. pareiškėjas dirbo Instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju, nes vyresniojo mokslo darbuotojo pareigose nuo nurodomos datos nedirbo. VTEK neįvertino aplinkybės, kad jau pusę metų jis nedirbo VVKT, t. y. nevykdė jokių pareigybių. Tai svarbu, nes VTEK nenagrinėja klausimų, kai valstybės tarnautojas neina pareigų. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad VTEK ir teismo sprendime neteisingai nurodytas jo pareigų aprašymas. Teismo sprendime procedūros nuostatos vertinamos analogiškai VTEK sprendimui, tačiau nevertinant IKTS darbuotojų atliekamų funkcijų, kurios nustatytos kiekvieno IKTS darbuotojo pareigybių apraše. Todėl teismo sprendime toks pateikimas klaidingai nurodo, kad pareiškėjas buvo atsakingas už recenzijų rengimą, Klinikinių tyrimo tarybos posėdį, leidimo atlikti klinikinius tyrimus išdavimą ir jų registravimą. Be to teismo sprendime pateikta klaidinanti informaciją apie jo pareigas Klinikinių tyrimų taryboje. Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime ir VTEK sprendime tokie teiginiai yra išgalvoti, neatitinka tikrovės, nes nagrinėjamu trejų metų laikotarpiu Komisijos pirmininku pareiškėjas nebuvo. Teismo sprendimas, kaip ir VTEK sprendimas, nenurodo ir neanalizuoja VVKT teisės aktų, iš kurių matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu VVKT Komisijos pirmininko pareigas ėjo IKTS vedėjo pavaduotojas A. V., kuris Komisijos pirmininku buvo paskirtas VVKT viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1A-1384.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, kaip ir VTEK, nenagrinėjo svarbių faktinių aplinkybių, susijusių su IKTS ekspertų darbu: kokia tvarka buvo atliekamas gautų paraiškų ir tyrimų protokolų mokslinis vertinimas, nenagrinėjo galiojančios klinikinių tyrimų paraiškų ir protokolų ekspertizių atlikimo, ekspertų parinkimo tvarkos pagal jų darbą kitoje įstaigoje, neturėjo su tuo susijusių dokumentų. VTEK atmetė pareiškėjo prašymą apklausti VVKT viršininką G. B., kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės. Teismui susiję dokumentai buvo pateikti, tačiau teismas šių svarbių faktinių aplinkybių nevertino. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį liudininku nuo 2008 metų Klinikinių tyrimų tarybai vadovavusį, pagal pareigybes ekspertus paskyrusį, jų darbą kontroliavusį, posėdžiams pirmininkavusį ir atsakingą už posėdžių metu recenzijų (išvadų) pristatymą darbuotojų paskyrimą IKTS vedėjo pavaduotoją A. V.. Dėl ekspertų atliktų recenzijų (išvadų) pristatymo Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiuose tvarkos pareiškėjas pažymi, kad pagal VVKT viršininko 2007 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 1A, VVKT viršininko 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 1A-1384, 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 1A-1377 Klinikinių tyrimų tarybos pirmininkas ar jo pavaduotojas paskiria kas pristatys klausimą posėdžio metu. Pristatymas apima tik eksperto parengtos recenzijos (išvadų) pristatymą ir posėdyje jų perskaitymą. Taigi, Klinikinių tyrimų tarybos pirmininko paskirtas, pareiškėjas pristatė kai kurias recenzijas (išvadas) ir perskaitė eksperto išvadą. Todėl toks dalyvavimas posėdyje ir eksperto išvados perskaitymas negali būti vertinamas, kad pareiškėjas rekomendavo leisti atlikti tyrimą. Yra nustatyta tvarka, kad jeigu Klinikinių tyrimų tarybos narys atliktų recenziją (išvadas), jis nuo balsavimo priimant sprendimą turi nusišalinti. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs šį reikalavimą. Dėl ekspertų klinikinių tyrimų paraiškų ekspertizių atlikimo faktinių aplinkybių neatitikimo pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo VTEK sprendime nurodomą skaičių – 18 Institute ketinamų vykdyti KVPT, nors byloje yra 19 paraiškų ir ekspertų atliktų recenzijų (išvadų), susijusių su nagrinėjamu laikotarpiu (2009–2012 m.). Teismas nenurodė EudraCT Nr. 2007-004043-30 išvados, kurios ekspertizę atliko prof. J. D. (Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros posėdžio protokolas 2009 m. sausio 21 d. Nr. 1KL-1). Pažymi, kad tai, jog ekspertizes atliko IKTS darbuotojai – niekaip negali būti susiję su pareiškėjo interesų konfliktu. Taigi VTEK sprendime padaryta išvada klaidinanti ir išgalvota, nes nurodo, kad pareiškėjas kaip IKTS vedėjas kontroliavo, prižiūrėjo ir parinko ekspertus.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į pareiškėjo atliktų recenzijų išvadas. Nurodoma, kad pareiškėjas atliko EudraCT Nr. 2009-012709-20 ekspertizę, bet jo surašytoje recenzijoje (išvadose) nėra rekomendavimo leisti atlikti tyrimą Instituto klinikų tyrimo centre. Priešingai, iš recenzijos matyti, kad pareiškėjas nurodė, kad planuojamas tyrimas yra moksliškai nepagrįstas ir tokio tyrimo leisti atlikti negalima. Recenzijoje (išvadose) jis pateikia pastabas dėl neatitikimų mokslo reikalavimams. pabrėžiama, kad pareiškėjas po Klinikinių tyrimų tarybos posėdžio parengė klinikinio tyrimo užsakovui klausimus (VVKT viršininko 2009 m. spalio 23 d. raštas Nr. 2R-1.22-134). Užsakovas, gavęs šiuos klausimus, atsiėmė paraišką, nes galbūt negalėjo pateikti reikalaujamos medžiagos ir atsakymų, o tai tik parodo pareiškėjo kaip IKTS skyriaus vedėjo principingą poziciją, o ne šališkumą. Teismas šios svarbios faktinės aplinkybės neįvertino. Taigi, teismas savo sprendime perrašė klaidinantį VTEK sprendimo teiginį ir nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų byloje faktinių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nenagrinėjo ir tos faktinės aplinkybės, kad pagal VVKT viršininko IKTS vedėjo pareigybę, pareiškėjas atlieka sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų ekspertizes, o jas jam atlikti paskiria IKTS pavaduotojas (tokia tvarka nustatyta VVKT viršininko įsakymu, pagal kurią ekspertus parenka ir jiems pateikia ekspertuoti IKTS pavaduotojas). Šis protokolas buvo priskirtinas sudėtingų klinikinių tyrimų kategorijai, todėl jį IKTS pavaduotojas paskyrė ekspertuoti labiausiai patyrusiam IKTS ekspertui – pareiškėjui, kuris pagal jo pareigybę turi atlikti tokių tyrimų ekspertizes. VVKT nebuvo kito eksperto, kuris pagal pareigybę atliktų sudėtingų klinikinių tyrimų ekspertizes. Jas visada atlikdavo pareiškėjas. Pareiškėjas nepažeidė nustatytos VVKT tvarkos, savo pareigas šiuo atveju vykdė pagal nustatytą tvarką, kurią VVKT viršininkas nustatė ir žinojo. Be to, akcentavo, kad teismas sprendime nenurodė ir nenagrinėjo 2009 m. sausio 14 d. ir 2011 m. birželio 16 d. vykusių Klinikinių tyrimų tarybos posėdžių protokolų. Teismas nenagrinėjo svarbios faktinės aplinkybės, kad iš teismo nurodomų 14 posėdžių 6 posėdžiai (2011 m. vasario 24 d., 2011 m. balandžio 28 d., 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2011 m. gruodžio 1 d.) vyko pareiškėjui dalyvaujant Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiuose kai jis jau nedirbo Institute.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad VVKT ir VTEK buvo taikomi dvigubi standartai tiriant pareiškėjo galimą interesų konfliktą. Pareiškėjo teigimu, pareiškėjas VVKT viršininkui ir VTEK pakartotinai raštu nurodė, kad pagal nustatytą tvarką dirbo ir kiti VVKT IKTS darbuotojai, pavyzdžiui IKTS pavaduotojas A. V., kuris parinkdavo ekspertus, juos kontroliavo, pats vykdė ekspertizes, pirmininkavo Klinikinių tyrimų tarybos posėdžiui vertinant Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos kitų tyrimų klinikinių tyrimų centrų leidimo išdavimo klausimus. Tačiau nei VVKT, nei VTEK į tokius oficialius raštus nereagavo ir VVKT nepradėjo, o VTEK nesikreipė į VVKT dėl tyrimo pradėjimo ir pati nepradėjo tyrimo, nors prieš pareiškėją pradėtas tyrimas gavus tik anoniminį laišką.

Pareiškėjas nesutinka ir su VTEK sprendimo teiginiu, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie galimus kitų Klinikinių tyrimų tarybos interesų konfliktus su nagrinėjama individualia byla nesusijusios, nes Klinikinių tyrimų taryboje kiekvienas narys nusišalinant vadovavosi vienoda nustatyta tvarka. Be to VVKT viršininko G. B. įsakymai ir sprendimai lėmė sąlygas ekspertizių atlikimui IKTS – atsisakyta išorinių ekspertų (viršininkui nepratęsus sutarčių su jais), viršininko įsakymu padalinus funkcijas IKTS – ekspertizių paskirstymas ekspertams ir priežiūra buvo vykdoma IKTS pavaduotojo (ir Klinikinių tyrimų tarybos pirmininko). Pagal viršininko įsakymu nustatytą IKTS vedėjo pareigybės aprašymą, pareiškėjo funkcija buvo Geros klinikinės praktikos inspekcijų koordinavimas ir vykdymas. Tačiau apie šių funkcijų aplinkybes VTEK sprendime nebuvo net užsiminta.

Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad tokie taikyti VVKT ir VTEK dvigubi standartai neleido išsamiai ištirti visų faktinių aplinkybių, nes tiriant kitų VVKT IKTS darbuotojų galimus viešųjų ir privačių interesų supainiojimo atvejus, būtų išsamiai nustatyta ir visos pareiškėjo darbo aplinkybės, kurias VVKT gerai žinojo ir dėl to nerado pažeidimų. Teismas sprendime nenagrinėjo šių faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VTEK savo sprendimuose pateikia skirtingą poziciją dėl gydymo įstaigų suinteresuotumo klinikiniais vaistų tyrimais. Pavyzdžiui, VTEK 2011 m. spalio 11 d. sprendime Nr. KS-58 „Dėl M. M.“, vadovautasi ministro patarėjo, gydymo įstaigos vadovo M. M. parodymais, kad jis kaip gydymo įstaigos vadovas nėra suinteresuotas klinikinių tyrimų pritraukimu ir gydymo įstaigos tyrimuose nedalyvauja, t. y. informacija sprendime pateikiama ir VTEK sprendimas priimamas nutylint, kad užsakovas sudaro specialias sutartis su gydymo įstaigos administracija ir sprendime nenagrinėjo tokių sutarčių turinio. VTEK sprendime „Dėl D. S.“ priešingai nepagrįstai be jokių pagrindžiančių įrodymų teigiama, kad gydymo įstaiga tiesiogiai dalyvauja klinikinių vaistinių preparatų tyrimuose, nors sutartyje tarp Instituto ir užsakovo nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad Institutas dėl jos bazėje vykstančių tyrimų turi materialinį suinteresuotumą (įstaigai kompensuojamos tik dėl tiriamojo, kuris baigė tyrimą, įstaigos patirtos sąnaudos, susijusios išlaidos laboratoriniams, instrumentiniams tyrimams, stacionarizavimui ir pan.). VTEK sprendime „Dėl M. M.“ kaip aplinkybė nurodyta, kad viename tyrime dalyvauja keli tyrimo centrai, esantys keliose gydymo įstaigose, tačiau VTEK sprendime „Dėl D. S.“ VTEK šios aplinkybės nenagrinėja, nors Instituto dauguma paraiškų buvo daugiacentriams tyrimams, t. y. nagrinėtos paraiškos tyrimui apėmė ne tik Instituto Klinikų tyrimo centrus, bet ir kitų įstaigų tyrimo centrus, esančius kitose gydymo įstaigų bazėse. VTEK sprendime dėl pareiškėjo nevertino Instituto rašte nurodytos faktinės aplinkybės, Vilniaus universiteto onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro (jame dirbo pareiškėjas) darbuotojai nedalyvavo klinikinių tyrimų veikloje. VTEK sprendime nepaisė faktinės aplinkybės, kad Instituto Mokslinių tyrimų centras pagal struktūrą nėra susijęs su Instituto Klinikų bazės klinikinių tyrimų centrais, kuriose vyksta tyrimai, kad laikydamiesi teisės aktais nustatytų nuostatų, IKTS darbuotojai niekaip nedalyvauja tyrimų centrų, jų tyrėjų parinkime, ar jų vertinime, o tai yra Lietuvos bioetikos komiteto kontrolės sritis. VTEK sprendime dėl pareiškėjo nurodo, kad leidimai buvo išduoti Institutui, kai Klinikinio tyrimo paraiškoje aiškiai nurodytas pagrindinis tyrėjas, dirbantis konkrečiame tyrimo centre, yra sudaroma trišalė sutartis tarp užsakovo, tyrimo centro pagrindinio tyrėjo ir gydymo įstaigos administracijos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 31 d. Nr. V-435 įsakymo „Leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo, tyrimų atlikimo ir kontrolės tvarkos aprašo“ 1 priedo 6.1 punktu nustatytas reikalavimas). VTEK Sprendime dėl M. M. laikomasi priešingos pozicijos.

Pareiškėjas nesutinka ir su sprendimo skyriuje „Teisinės veiklos įvertinimas“ padarytomis išvadomis. Nurodo, kad VTEK išvados, jog: pareiškėjas per pastaruosius 3 metus asmeniškai vertino 4 farmacijos kompanijų paraiškas atlikti KVPT Institute ir pateikė recenzijas (išvadas), siūlančias išduoti leidimus; pareiškėjas per pastaruosius 3 metus kontroliavo ir prižiūrėjo IKTS darbuotojus, jiems vertinant paraiškas atlikti KVPT Institute ir rengiant recenzijas (išvadas) pareiškėjo priežiūroje visais aštuoniolika atvejų buvo parengtos recenzijos, siūlančios išduoti leidimus yra klaidinančios, padarytos remiantis tikrovės neatitinkančiais faktais.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinė etikos komisija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti .

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad VTEK visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendime pateiktais motyvais. Pažymi, kad šiame apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių papildomų (naujų) argumentų, kurie VTEK, ar jos sprendimą apeliacine tvarka tikrinančiam teismui leistų priimti kitokį nei skundžiamas sprendimą. Pareiškėjas kartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo ir į juos atsakyta argumentuotai ir tinkamai. Be to, kai kurie apeliaciniame skunde pateikti teiginiai yra klaidinantys. Pavyzdžiui, argumentas, esą VTEK apskritai negalėjusi vertinti pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, nes sprendimo priėmimo metu jis neturėjo valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statuso.

Atkreipė dėmesį, jog skundžiamame VTEK sprendime konstatuojama, kad pareiškėjas, eidamas vadovaujančias pareigas VVKT, daug kartų svarstė ir sprendė klausimus, susijusius su Institutu, kuriame jis dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju. Pareiškėjas nei VTEK, nei teismui nepateikė jokių tai galinčių paneigti faktinių duomenų. VTEK sprendimą pareiškėjas ginčija kitais, Įstatymo nuostatų taikymo prasme neturinčiais reikšmės, argumentais – esą VTEK taikytais „dvigubais vertinimo standartais“, atsisakymu apklausti pareiškėjo kolegas, kurie galbūt paneigtų turimus oficialius rašytinius įrodymus, poįstatyminiais VVKT teisės aktais bei tvarkomis dėl interesų konfliktų prevencijos.

Pabrėžė, jog VTEK nustatė, kad pareiškėjas, eidamas vadovaujamas valstybės tarnautojo pareigas, ne vieną kartą dalyvavo svarstant privačių farmacijos kompanijų paraiškas (prašymus) atlikti klinikinius tyrimus jo darbovietėje – Institute. Šių svarstymų pagrindu privačioms farmacijos įmonėms buvo išduodami leidimai vykdyti onkologinius (priešvėžinius) klinikinius tyrimus už kurių atlikimą pareiškėjo darbdaviui – Institutui būdavo sumokama atitinkamose sutartyse numatyta pinigų suma. Vien jau ši aplinkybė yra pakankama pareiškėjo veikloje kilti Įstatyme nurodytai interesų konflikto situacijai, kurios siekdamas išvengti jis privalėjo pareikšti nusišalinimą. Tačiau tokios pareigos pareiškėjas neįvykdė, tuo pažeisdamas imperatyvius Įstatymo reikalavimus būti nešališku ir veikti objektyviai, vengti interesų konflikto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nereiškia savo pozicijos ir prašo teismo tarp šalių kilusį ginčą spręsti savo nuožiūra.

VVKT nuomone, tarp pareiškėjo ir VTEK kilęs ginčas nėra susijęs su VVKT teisėmis ar pareigomis, todėl VVKT šioje administracinėje byloje neturėjo būti įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Argumentus, kodėl VVKT neturėtų būti įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu VVKT nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Tačiau VVKT atsiliepime atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas klaidina teismą ir neteisingai nurodo, kad VTEK negalėjo atlikti tyrimo dėl jo, nes nuo 2012 m. sausio 3 d. jis nedirbo VVKT. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015 panaikino VVKT viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 8P-680 „Dėl D. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ 2 ir 3 punktus bei labai aiškiai nurodė, kad D. S. laikytinas atleistu iš VVKT nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2016 m. sausio 6 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. S. prašomo panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. KS-76 „Dėl D. S.”, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjas pažeidė minėtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas ir atitinkamai jo atžvilgiu priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad atsakovas jo atžvilgiu neturėjo įgaliojimų priimti ginčijamą sprendimą, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją sprendžiant dėl jo viešųjų ir privačių interesų derinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju tarp proceso šalių ginčas kyla tiek dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įgaliojimų priimti ginčijamą sprendimą, tiek dėl pareiškėjo galimai pažeisto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, todėl dėl šių aspektų pasisakytina atskirai.

Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įgaliojimų priimti ginčijamą sprendimą

Apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčija Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įgaliojimus priimti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis ginčijamo sprendimo priėmimo metu nedirbo valstybės tarnyboje, todėl atsakovas neturėjo įgaliojimų priimti sprendimą dėl jo veiksmų atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo numatytam reguliavimui.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktualius santykius reglamentuoja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.

Teisėjų kolegijos nuomone, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įgalintų Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmenų, nebedirbančių valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą tuo metu, kai jie dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu yra gauta pagrįsta informacija apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai savo iniciatyva arba Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos patikrinimą. Apie patikrinimo rezultatus informuojama Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kuri turi teisę vertinti atliktų patikrinimų išvadas. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje atlikto tyrimo išvada, ji turi teisę tyrimą pavesti atlikti pakartotinai arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata, taip pat negali būti aiškinama, kaip aiškiai suteikianti jai teisę tirti ir sprendimu pripažinti, kad asmuo, kuris jau nebedirba valstybinėje tarnyboje, pažeidė šio įstatymo reikalavimus veiksmais ar neveikimu, kurie buvo atlikti, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje. Šioje teisės normoje aiškiai nurodomi tik asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, ir galimybė atlikti tyrimą susieta su pagrįstos informacijos ne apie bet kokių asmenų, bet apie asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, galimai padarytus (daromus) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus gavimu. Taigi darytina išvada, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas visų pirma orientuotas į asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje.

Tokia išvada buvo padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-55/2008 žvelgiant į tuo metu ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.

Pareiškėjo teigimu, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrė ir, priimdama ginčijamą sprendimą, įvertino jo veiksmus, atliktus tuo metu, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje, tačiau minėto sprendimo priėmimo metu jis realiai jokių funkcijų neatliko, neturėjo valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statuso, todėl jo atžvilgiu ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų, atleidimo iš pareigų datą perkeliant iki teismo sprendimo dėl Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimo atleisti jį iš pareigų įsiteisėjimo dienos (V t., b. l. 32). Taigi atsakovas įsakymu ne tik atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos dėl to, kad buvo panaikinta jo užimama pareigybė, tačiau ir pratęsė įspėjimo dėl atleidimo terminą bei perkėlė pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą iki teismo sprendimo dėl profesinės sąjungos nesutikimo duoti išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų įsiteisėjimo. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo, prašydamas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir išeitinę išmoką pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 140 straipsnio 1 dalį bei kitas pareiškėjui priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, spręsdamas nurodyto įsakymo teisėtumo klausimą, pažymėjo, jog pareiškėjui nuo įsakymo priėmimo (2012 m. sausio 3 d.) iki jo atleidimo iš pareigų datos (2013 m. rugpjūčio 12 d.) buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis, 2013 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais išmokėtos ir kitos pagal teisės aktus priklausiusios išeitinės išmokos ir kompensacijos, t. y. išeitinė išmoka ir kompensacija už atostogas. Teismas sprendė, jog faktiškai pareiškėjo valstybės tarnybos teisiniai santykiai buvo nutraukti 2013 m. rugpjūčio 12 d. (paskutinė tarnybos diena). Apeliacinės instancijos teismui bylos šalys, teikdamos papildomus įrodymus, taip pat patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai buvo atleistas iš tarnybos 2013 m. rugpjūčio 12 d. Įvertinęs administracinėje byloje pateiktus įrodymus teismas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą buvo atleistas iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino įsakymo 2 ir 3 punktus, pareiškėjo atleidimą iš tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą 2013 m. rugpjūčio 12 d. pripažino neteisėtu ir laikė, kad pareiškėjas iš šių pareigų yra atleistas teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (2016 m. sausio 6 d.) (IV t., b. l. 1-23).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atliekamo tyrimo metu ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas de jure buvo laikomas valstybės tarnautoju kaip tai apibrėžta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas neturėjo įgaliojimų priimti ginčijamą sprendimą šio asmens atžvilgiu. Teisėjų kolegija pastebi, jog tai, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu realiai nevykdė Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimo skyriaus vedėjo pareigų ir neatliko su tuo susijusių darbinių funkcijų, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo įgaliojimų priimti ginčijamą sprendimą. Šiuo atveju svarbu tai, kad tiek vykdant tyrimą, tiek priimant ginčijamą sprendimą pareiškėją su jo darboviete siejo valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes spręstina, kad atsakovas pagal teisės aktuose jam numatytą kompetenciją turėjo teisę vykdyti tyrimą ir priimti sprendimą, ar pareiškėjas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo.

Dėl reguliavimo, numatančio viešųjų ir privačių interesų derinimą

Kaip jau buvo minėta, proceso šalys iš esmės nesutaria dėl to, ar buvo iškilęs interesų konfliktas ir ar pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas, todėl aptartinas ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad, siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 2 d.).

Iš šių teisės normų matyti, kad jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės:

1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą;

2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo;

3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Iš šių teisės normų matyti, kad joje įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus.

Šie kriterijai yra nustatyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2–3 dalyse, pagal kurias privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pirmiau minėtas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-998/2013 ir kt.).

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus toliau spręstina, ar pareiškėjas atsakovo nurodytais konkrečiais veiksmais pažeidė pirmiau įvardintas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.

Dėl konkrečių pareiškėjo veiksmų vertinimo

Nagrinėjamu atveju ginčo nekyla dėl to, kad ginčijamu sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas eidamas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigas ir papildomai dirbdamas Vilniaus universiteto Onkologijos institute 2009–2011 m. laikotarpiu dalyvavo svarstant ir sprendžiant su institutu susijusius klausimus ir tokiu būdu pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2003 m. balandžio 1 d. ėjo Valstybinės vaistų kontrolės komisijos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 2008 m. gruodžio 21 d. iki 2011 m. vasario 10 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas taip pat dirbo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju instituto Kancerogenezės ir navikų patofiziologijos laboratorijoje (I t., b. l. 22-23). Iš ginčijamo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 19 d. sprendimo matyti, kad pareiškėjo galimai padarytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas buvo siejamas su šiais skirtingo pobūdžio veiksmais: 1) su tuo, kad pareiškėjas asmeniškai vertino keturias farmacijos kompanijų paraiškas atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute ir pateikė recenzijas, siūlančias išduoti leidimus; 2) pareiškėjas kontroliavo ir prižiūrėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimo skyriaus darbuotojus, jiems vertinant paraiškas atlikti klinikinius vaistinio preparato tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute ir rengiant recenzijas; 3) pareiškėjas dalyvavo Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijoje, vėliau Klinikinių tyrimų tarnyboje svarstant tiek farmacijos kompanijų, tiek paties Vilniaus universiteto Onkologijos instituto paraiškas, nurodytas recenzijas ir priimant sprendimus išduoti/neišduoti leidimus dėl klinikinių vaistų tyrimų (I t., b. l. 22-26). Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, eidamas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigas ir papildomai dirbdamas Vilniaus universiteto Onkologijos institute 2009–2011 m. laikotarpiu pirmiau minėtais veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo veiksmais dalyvaujant Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijoje, vėliau Klinikinių tyrimų tarnyboje priimant sprendimus siūlyti išduoti leidimus dėl klinikinių vaistų tyrimų vykdymo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į leidimų atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus išdavimo tvarką, taip įvertinant pareiškėjo padėtį šiame procese ir galimą interesų konfliktą bei pareiškėjo veikimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo keliamų reikalavimų kontekste.

Nurodytu aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos biomedicinių tyrimų etikos įstatymo (toliau – ir Biomedicinių tyrimų etikos įstatymas) 12 straipsnio 3 dalis numato, kad klinikinius vaistinio preparato tyrimus galima atlikti tik turint Lietuvos bioetikos komiteto pritarimo atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą liudijimą ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą. Analogišką reguliavimą įtvirtina ir Leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo, tyrimų atlikimo ir kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-435 (toliau – ir Aprašas), 4 punktas. Klinikiniai tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis principu – paciento interesai visada svarbesni už visuomenės ir mokslo interesus, užtikrinant, kad bus apsaugotos tiriamojo asmens teisės, saugumas ir gerovė ir kad klinikinių tyrimų rezultatai bus patikimi (Aprašo 5 p.). Aprašo 19 punktas numato, jog leidimą atlikti klinikinį tyrimą išduoda Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, gavusi Lietuvos bioetikos komiteto pritarimo atlikti klinikinį tyrimą liudijimo kopiją. Leidimas išduodamas kiekvienam tyrimo centrui atskirai.

Kalbant apie leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus išdavimo procedūrą, pažymėtina, jog Aprašo 20 punktas numato, kad klinikinio tyrimo užsakovas arba jo įgaliotas atstovas ir (ar) pagrindinis tyrėjas, norėdami gauti leidimą atlikti klinikinį tyrimą, turi pateikti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai paraišką ir kitus reikalaujamus dokumentus pagal Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos nustatytą tvarką, parengtą atsižvelgiant į Europos Komisijos paskelbtų Taisyklių dėl vaistinių preparatų reglamentavimo Europos Sąjungoje 10 tome pateiktas Išsamias gaires dėl prašymo gauti leidimą vykdyti žmonėms skirto vaistinio preparato klinikinį tyrimą kompetentingai institucijai, esminių papildymų notifikavimo ir tyrimo pabaigos deklaravimo.

Leidimas atlikti klinikinį tyrimą neišduodamas, kai inter alia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba priima sprendimą neišduoti leidimo atlikti klinikinį tyrimą (Aprašo 35 p.). Aprašo 36 punktas numato, jog neigiamas sprendimas dėl leidimo atlikti klinikinį tyrimą priimamas, jei nustatoma, kad: 36.1. paraiška ir reikalaujami dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų; 36.2. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba ar Lietuvos bioetikos komitetas turi informacijos, kuri kelia abejonių dėl klinikinio tyrimo saugumo (tiriamasis vaistinis preparatas gali kelti pavojų tiriamojo gyvybei ar sveikatai); 36.3. pateiktas tyrimo protokolas neatitinka Geros klinikinės praktikos taisyklių reikalavimų; 36.4. tyrimo protokolas nėra moksliškai pagrįstas; 36.5. tyrimas susijęs su reklaminiais tikslais ar yra pasenęs ar pasikartojantis.

Taigi iš Apraše įtvirtinto reguliavimo matyti, kad leidimas atlikti klinikinį tyrimą neišduodamas, kai Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba priima tokį sprendimą (Aprašo 35 p.). Pažymėtina, jog leidimų išdavimo ar neišdavimo procese vienas iš etapų yra Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos, vėliau ją pakeitusios Klinikinių tyrimo tarnybos siūlymas dėl tokių leidimų išdavimo. Nurodytos komisijos, klinikinių tyrimų tarnybos paskirtis – išnagrinėti pateiktas paraiškas leidimui atlikti klinikinį tyrimą gauti, esmines klinikinių tyrimų pataisas bei teikti pasiūlymus viršininkui, užtikrinti klinikinės praktikos taisyklių reikalavimo įgyvendinimo priežiūrą (I t., b. l. 196-199, III t., b. l. 162-165).

Kiek tai susiję su pareiškėjo veiksmais dalyvaujant nurodytoje Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijoje, vėliau Klinikinių tyrimų tarnyboje svarstant tiek farmacijos kompanijų, tiek paties Vilniaus universiteto Onkologijos instituto paraiškas ir priimant sprendimus siūlyti išduoti leidimus dėl klinikinių vaistų tyrimų atlikimo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimo skyriaus vedėjo pareigas. Šių pareigų pobūdį ir atliekamas pareiškėjo funkcijas atskleidžia pareigybės pateikti aprašymai. Iš Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko 2008 m. gruodžio 1 d. įsakymu, matyti, kad šio skyriaus vedėjas pirmininkauja Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos posėdžiams, rengia sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų recenzijas (išvadas) (I t., b. l. 102-104). Iš Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininko 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1A-82, matyti, kad šio skyriaus vedėjas, siekdamas organizuoti ir užtikrinti efektyvų skyriaus darbą, savo kompetencijos ribose priima sprendimus klinikinių tyrimų kontrolės klausimais, organizuoja klinikinių tyrimų kontrolę, užtikrina šių tyrimų saugumą ir rezultatų patikimumą, prižiūri, ar Lietuvoje vykdomų klinikinių tyrimų metu yra užtikrinamos tiriamų asmenų teisės ir gerovė, rengia sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų recenzijas (išvadas) (I t., b. l. 36-38).

Teisėjų kolegija pastebi, jog 2007 m. gegužės 30 d. įsakymu pareiškėjas paskirtas Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos pirmininku (I t., b. l. 194-195), tačiau nuo 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymo priėmimo jis paskirtas ne šios komisijos pirmininku, bet komisijos pirmininko pavaduotoju (I t., b. l. 34). Byloje pateikti duomenys liudija, kad pareiškėjo veikla buvo susijusi su dalyvavimu nurodytos komisijos veikloje nagrinėjant, be kita ko, pateiktas paraiškas leidimui atlikti klinikinį tyrimą gauti ir atskirai balsuojant dėl tokių priimamų sprendimų (III t., b. l. 162-165).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2009 m. liepos 13 d. posėdyje, kai buvo svarstomas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2008-002668-32, 2009 m. spalio 8 d. posėdyje, kai buvo svarstyti klinikinio tyrimo protokolai EudraCT Nr. 2008-007345-31, EudraCT Nr. 2008-007803-10 (I t., b. l. 50-51), 2009 m. lapkričio 12 d. posėdyje, kai buvo svarstomas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2008-006309-17 (I t., b. l. 58-59), 2009 m. gruodžio 22 d. posėdyje, kai buvo svarstomas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2009-010715-32, 2010 m. liepos 1 d. posėdyje, kai buvo svarstomi klinikinio tyrimo protokolai EudraCT Nr. 2009-016064-36, EudraCT Nr. 2009-016064-36, 2010 m. rugpjūčio 26 d. posėdyje, kai buvo svarstytas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2009-01652932 (III t., b. l. 8-9), 2010 m. rugsėjo 28 d. posėdyje, kai buvo svarstomas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2010-019577-16 (III t., b. l. 26-27), 2010 m. lapkričio 22 d. posėdyje, kai buvo svarstomi klinikinio tyrimo protokolai EudraCT Nr. 2010-019525-34, EudraCT Nr. 2009-017365-36, EudraCT Nr. 2010-018661-35, EudraCT Nr. 2010-018662-23, 2011 m. sausio 27 d. posėdyje, kai buvo svarstomas klinikinio tyrimo protokolas EudraCT Nr. 2010-023229-38 (V t., b. l. 6-7). Šių tyrimų tyrėjais buvo nurodyti asmenys iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ir visiems pateiktiems protokolams buvo pritarta ir pasiūlyta išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinio preparato tyrimus. Tik 2009 m. spalio 8 d. posėdyje tyrimo EudraCT Nr. 2009-012709-20 protokolo svarstymą buvo nutarta atidėti ir pateikti klausimus užsakovui (I t., b. l. 53). Šiais visais laikotarpiais pareiškėjui svarstant ir balsuojant dėl siūlymų išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus, jis taip pat dirbo ir minėtame Vilniaus universiteto Onkologijos institute.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas dalyvavo Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos, vėliau Klinikinių tarybos posėdžiuose svarstant dėl pritarimo klinikinių tyrimų protokolams ir siūlymų išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute, kuriame tuo metu jis dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju (I t., b. l. 22-26, III t., b. l. 132-133), sprendžia, kad ši situacija sukėlė interesų konfliktą ir pareiškėjo elgesį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytu būdu. Be to, tai, kad leidimus atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus buvo siekiama gauti daugiacentriams tyrimams ir tyrimo centrų, kuriems buvo išduoti leidimai tyrimams, sąrašą buvo įtrauktas Onkologijos institutas, savaime taip pat nereiškia, kad teigiami sprendimai dėl leidimų išdavimo nedaro įtakos šios įstaigos teisėms ar pareigoms ar kitaip turėtų būti vertinama analizuojama situacija. Šiame kontekste svarbu, kad buvo siūloma išduoti leidimus atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus ir institute, kuriame tuo metu papildomai dirbo ir pareiškėjas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, siekdamas paneigti interesų konflikto situaciją, nurodo, kad nei Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyrius, nei pirmiau minėtos komisijos ar tarnybos neišduoda leidimų atlikti tyrimus ir nevykdo leidimų registravimo, o šiuos veiksmus atlieka Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkas ir registracijos skyrius (VI t., b. l. 69). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas formaliai tapatina Valstybinės vaistų kontrolės tarnyboje atliekamą fizinį leidimų išdavimo procesą, neatsižvelgdamas į pačią leidimų išdavimo procedūrą (Aprašo 19 p.). Juk Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos, vėliau Klinikinių tyrimų tarnybos posėdžių metu buvo svarstoma ir sprendžiama, ar pritarti klinikinių tyrimų protokolams ir siūlyti išduoti leidimą atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus (IV t., b. l. 113). Taigi pareiškėjas dalyvavo gan svarbiame tokių leidimų išdavimo etape, kai priimant nurodytus siūlymus turi būti ne tik siekiama tam tikros medicinos pažangos, bet ir užtikrinama pacientų sauga bei priimamų sprendimų nešališkumas ir objektyvumas.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos. Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos, vėliau Klinikinių tyrimų tarnybos veiklą reguliuojantys nuostatai detaliai numatė, kad kiekvieno posėdžio pradžioje kiekvienas dalyvaujantis komisijos narys turi žodžiu patvirtinti, kad yra nešališkas darbotvarkėje nurodytais klausimais. Nariai, kurie dalyvauja nagrinėjamame klinikiniame tyrime ar kitaip su juo yra susiję, taip pat esantys bet kokiu būdu suinteresuoti jo eiga, privalo nusišalinti nuo klausimo svarstymo ir balsavimo šiuo klausimu (I t., b. l. 196-199). Iš pateiktų posėdžių protokolų matyti, kad kiekvieno posėdžio pradžioje ši pareiga buvo primenama ir teiraujamasi, ar dalyvaujantys asmenys nori informuoti apie esamus interesų konfliktus. Pareiškėjas vertinamais atvejais tokių aplinkybių nenurodė. Taigi pareiškėjas neinformavo komisijos narių, kurie kartu dalyvavo sprendimų priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą, nors priimami sprendimai kėlė interesų konfliktą, t. y. sudarė situaciją, kai priimami sprendimai yra susiję su pareiškėjo privačiais interesais, kai jis svarstė ir balsavo dėl siūlymų išduoti leidimus atlikti klinikinius tyrimus, vykdomus jo kitoje darbovietėje (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 1, 2 d.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-30/2012). Toks interesas, be kita ko, gali būti siejamas su pareiškėjo vykdomomis tyrėjo pareigomis Vilniaus universiteto Onkologijos institute. Pažymėtina, jog išduodamų leidimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus pagrindu yra sudaromos sutartys dėl tyrimų atlikimo. Iš Klinikinio tyrimo atlikimo sutarties Nr. M2011-01 matyti, jog Vilniaus universiteto Onkologijos institutas įsipareigoja visokeriopai bendradarbiauti su užsakovu, jo atstovu ir plėtros partneriu, tyrėju ir tyrimo grupės nariais; suteikti patalpas, kokybišką įrangą ir medžiagas bei visą tyrimo dalyviams reikalingą pagalbą (1 §); įtraukti į tyrimą atitinkamą dalyvių skaičių ir sudaryti sąlygas tyrimui atlikti (2§). Be to, jei tuo metu, kada turi būti atliekami ypatingi su tyrimu susiję darbai, dėl nedarbingumo ar kitos priežasties negali dalyvauti tyrėjas, institutas turi teisę skirti kitą asmenį ar asmenis atlikti tyrėjo pareigas (1§). Už nurodytas paslaugas farmacijos kompanija moka institutui sutartyje nurodytą kainą. Pagal sutarties Nr. M2011-01 1 priedą užsakovas įsipareigoja mokėti institutui nustatytą sumą už kiekvieną tyrimą baigusį pacientą (III t., b. l. 135-143). Taigi nurodytos sutarties sąlygos taip pat leidžia spręsti, kad egzistavo pareiškėjo privatus interesas svarstant dėl siūlymų išduoti leidimus vykdyti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute.

Vis dėlto teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad atsakovas nepagrįstai sprendė ir vertino pareiškėjo dalyvavimą Klinikinių tyrimų tarnybos posėdžiuose 2011 m. vasario 24 d. – 2011 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu, nes tuo metu jo nesiejo darbiniai santykiai su Vilniaus universiteto Onkologijos institutu ir nebuvo prielaidų netgi spręsti dėl interesų konflikto situacijos egzistavimo ir galimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo.

Kaip jau buvo minėta, atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas 2009–2011 m. laikotarpiu asmeniškai vertino pateiktas paraiškas, pateiktus dokumentus dėl Vilniaus universiteto Onkologijos institute ketinamų vykdyti klinikinio vaistinio preparato tyrimų – EudraCT Nr. 2009-012709-20, Nr. 2009-017365-36, Nr. 2009-015476-98, Nr. 2010-021870-12 – ir išvadose, be kita ko, pateikė rekomendacijas pritarti šiems tyrimams. Atsakovas sprendė, jog tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo numatytą reguliavimą. Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas iš tiesų pats asmeniškai vertino Vilniaus universiteto Onkologijos institute ketinamus vykdyti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus projektams EudraCT Nr. 2009-012709-20, EudraCT Nr. 2009-017365-36 ir pateikė išvadas dėl jų. Pažymėtina, jog svarstant dėl siūlymų išduoti leidimus atlikti klinikinius tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute projektui EudraCT Nr. 2009-012709-20 2009 m. spalio 8 d. posėdyje buvo nutarta protokolo svarstymą atidėti ir pateikti klausimus užsakovui (I t., b. l. 53), 2010 m. lapkričio 22 d. posėdžio metu buvo nutarta pritarti pareiškėjo pateiktam klinikinio tyrimo protokolui EudraCT Nr. 2009-017365-36. Taigi šios nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas asmeniškai vertino dvi paraiškas ir dokumentus ir pateikė išvadas dėl jo kitoje darbovietėje – Vilniaus universiteto Onkologijos institute – ketinamų vykdyti klinikinių vaistinių preparatų tyrimų.

Šiame kontekste aktualu yra tai, kad Klinikinio vaistinio preparato tyrimo ir su juo susijusių pateiktų dokumentų recenzijų (išvadų) rengimo aprašas numato, jog rengiant išvadas recenzentas užsakovui turi pateikti pastabas apie jo manymu nustatytus neatitikimus reikalavimams, ypač tuos, kurie gali kelti abejones dėl tyrimo saugumo, neatitikimo Geros klinikinės praktikos taisyklių reikalavimams, mokslinio pagrįstumo, paciento saugumo klausimus, užbaigus tyrimą. Išvadoje recenzentas taip pat gali reikalauti iš užsakovo pateikti išsamesnius paaiškinimus ar protokolą, jeigu jis mato, kad tai būtina padaryti (I t., b. l. 168-169). Taigi žvelgiant į recenzijų (išvadų) pateikimo procesą spręstina, kad situacija, kai pareiškėjas asmeniškai pateikė recenzijas dėl Vilniaus universiteto Onkologijos institute, kuriame tuo metu jis ir dirbo, tyrimų, sąlygojo interesų konflikto buvimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad apie tokių aplinkybių buvimą pareiškėjas būtų atskirai informavęs kaip tai numato Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo argumentai, kad šie atvejai buvo sudėtingi, o pagal pareigybės aprašymą būtent jis rengia sudėtingų klinikinių tyrimų protokolų recenzijas, todėl nurodyti įstatymo reikalavimai negalėjo būti pažeisti. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu yra siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, todėl jo nurodytos aplinkybės, atliekamos pareiginės funkcijos per se neatleidžia nuo įpareigojimo, numatyto šio įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse. Teisinio reguliavimo aiškinimas pareiškėjo nurodytu būdu paneigtų šio įstatymo tikslą ir šio įstatymo 11 straipsnio numatytą reguliavimą.

Tuo tarpu iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. gegužės 11 d. pareiškėjas parengė recenziją tyrimui EudraCT Nr. 2009-015476-98 (V t., b. l. 88-89), 2011 m. vasario 24 d. parengė recenziją tyrimui EudraCT Nr. 2010-021870-12 (V t., b. l. 90-91), tačiau jų parengimo metu pareiškėjas nedirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Kancerogenezės ir navikų parfiziologijos laboratorijoje (I t., b. l. 22-26, III t., b. l. 132-133). Taigi nepagrįstai atsakovas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiais dviem epizodais galėjo kilti interesų konfliktas dėl pareiškėjo veiklos Vilniaus universiteto Onkologijos institute.

Vertindama atsakovo argumentus, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, kai jis, kaip Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjas, kontroliavo ir prižiūrėjo šio skyriaus darbuotojus, jiems vertinant paraiškas atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus Vilniaus universiteto Onkologijos institute ir rengiant dėl šių tyrimų recenzijas (išvadas), teisėjų kolegija pabrėžia, jog Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūros aprašas, galiojęs nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., numato funkcijų ir atsakomybių pasiskirstymą. Šis aprašas nustato, kad nurodyto skyriaus vedėjas atsako už įvardintos procedūros įgyvendinimą, skyriaus vyriausiasis specialistas – už klinikinių vaistinių preparatų tyrimo dokumentų vertinimą, ekspertas – už mokslinių duomenų įvertinimą, Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojai atsako už savo veiksmus vertinant klinikinių vaistinių preparatų tyrimo dokumentus, už teisingą ir objektyvų duomenų pateikimą Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjui, komisijos nariams ir kitų kontroliuojančių įstaigų vadovams (V t., b. l. 97). Vėlesnės redakcijos Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūros aprašo nuostatos įtvirtina analogišką reguliavimą ir atsakomybių paskirstymą (I t., b. l. 153-157).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualias Vaistinio preparato klinikinio tyrimo dokumentų vertinimo veiklos procedūros aprašo redakcijas, tai, kad recenzijos buvo rengiamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus darbuotojų, jie patys šias išvadas pasirašė, sprendžia, jog šiuo atveju nėra nustatyta sąlygų, kad pareiškėjas galėjo paveikti priimamus sprendimus, nėra pagrindo spręsti, kad nurodytais veiksmais galėjo būti pažeistos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 1, 2 dalys. Šiame kontekste svarbu tai, kad atsakovas skundžiamame sprendime neanalizavo ir nenurodė, kaip pareiškėjas, kaip nurodyto skyriaus vedėjas, kontroliavo, prižiūrėjo ir parinko ekspertus. Savaime tokios pareiškėjo vykdytos kontrolės negalima įžvelgti ir iš Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos 2010 m. vasario 3 d. įsakymu (IV t., b. l. 59). Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad nurodytas kontrolės ir priežiūros funkcijas vykdė nurodyto skyriaus vedėjo pavaduotojas (IV t., b. l. 59). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ginčijame sprendime nepaaiškino, nenurodė aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad egzistavo prielaidos interesų konfliktui kilti ir pareiškėjas nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjo galimai padarytas pažeidimas kontroliuojant ekspertus jiems teikiant recenzijas dėl atliekamų klinikinių vaistinių preparatų tyrimų negali būti grindžiamas prielaidomis, neatsižvelgiant ir neįvardinant konkrečių aplinkybių dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų nesilaikymo. Atitinkamai, šioje dalyje atsakovo išvados pripažįstamos nemotyvuotomis, neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytų reikalavimų (VAĮ 8 str.).

Apibendrinant nurodytas aplinkybes spręstina, kad pareiškėjas 2009–2011 metais svarstydamas ir spręsdamas klausimus, susijusius su savo paties darboviete – Vilniaus universiteto Onkologijos institutu – veikė interesų konflikto situacijoje. Pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant sprendimus klinikinių vaistinių preparatų tyrimų leidimų Vilniaus universiteto Onkologijos institutui išdavimo procedūroje: asmeniškai vertino dvi farmacijos kompanijų paraiškas atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus institute ir pateikė recenzijas (išvadas), siūlančias išduoti leidimus; pareiškėjas taip pat dalyvavo Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijoje, vėliau – Klinikinių tyrimų taryboje, svarstant tiek farmacijos kompanijų, tiek paties instituto paraiškas bei aukščiau nurodytas recenzijas ir siūlant priimti sprendimus išduoti ar neišduoti leidimus atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus ar prašant papildomos informacijos. Byloje pateikti įrodymai taip pat liudija, kad pareiškėjas neinformavo komisijos, vėliau tarybos narių, kurie kartu dalyvavo šių sprendimų priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalino nuo dalyvavimo procedūroje, nors priimami sprendimai kėlė interesų konfliktą, t. y. sudarė situaciją, kai priimami sprendimai buvo susiję su pareiškėjo privačiais interesais. Pareiškėjo privatūs interesai pasireiškė tuo, kad jis dirbo moksliniu tyrėju Vilniaus universiteto Onkologijos institute ir priimami sprendimai buvo susiję su jo vykdoma moksline veikla.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog šiuo atveju nėra aktuali Vilniaus universiteto Onkologijos instituto galima įgytina nauda, tačiau pareiškėjo asmeninis interesų konfliktas (VI t., b. l. 67). Šiame kontekste aktualu tai, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės ir šiuo atveju nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjas nesiėmė nurodytame įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2 straipsnis įpareigoja valstybes nares ne tik susilaikyti nuo neteisėto ir tyčinio gyvybės atėmimo, tačiau ir imtis atitinkamų veiksmų saugant jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybes (žr. EŽTT sprendimą Calvelli ir Ciglio prieš Italiją [GC], pareiškimo Nr. 32967/96, sprendimą Wiater prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 42290/08). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra išaiškinęs, jog valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą. Valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti teisę į kuo geresnę sveikatą. Vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, taip pat turi prižiūrėti sveikatinimo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų kokybę (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą). Tokie išaiškinimai taikytini ir kalbant apie vaistinių preparatų tyrimus, inter alia atliekamus su pacientais. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, dalyvaudamas klinikinių vaistinių preparatų tyrimų, kurie ypač aktualūs visuomenei sprendžiant sunkiai pagydomų ligų (tame tarpe – onkologinių) prevencijos ir gydymo problemas, leidimų išdavimo procedūroje, turėjo elgtis taip, kad jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu nekeltų abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Šiuo atveju leidimai buvo išduodami atlikti klinikinių vaistinių preparatų tyrimus, be kita ko, vertinant, ar šie tyrimai, atliekami su įvairiomis ligomis sergančiais pacientais, nekelia abejonių dėl klinikinio tyrimo saugumo (Aprašo 36 p.). Šis valstybės numatytas mechanizmas išduodant leidimus atlikti klinikinius tyrimus išdavimo užtikrina saugių tyrimų atlikimą, todėl ir pareiškėjas vykdydamas jam pavestas valstybės tarnybos funkcijas šioje srityje turėjo atsižvelgti į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo numatytus reikalavimus ir veikti taip, kad nekeltų abejonių dėl galimo asmeninio suinteresuotumo šiame procese priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors pareiškėjas ir remiasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. spalio 11 d. sprendime „Dėl M. M.“ nurodytomis aplinkybėmis, tačiau šis sprendimas buvo priimtas kito asmens atžvilgiu ir šio asmens veiksmų vertinimas nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pažymėtina ir tai, kad nurodytame sprendime buvo vertinami įvardinto asmens veiksmai jam einant sveikatos apsaugos ministro patarėjo pareigas ir šiame sprendime buvo pabrėžiama, jog M. M. nedalyvavo Farmakologinio budrumo, geros laboratorinės ir geros klinikinės praktikos priežiūros komisijos posėdžiuose svarstant klausimus, susijusius su leidimų vykdyti tyrimus jo vadovaujamoje įstaigoje suteikimu. Atsižvelgus į nagrinėtą situaciją buvo spręsta, kad nėra pagrindo vertinti, jog M. M. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą (II t., b. l. 10-14). Taigi iš nurodyto sprendimo matyti, kad vertinta situacija nėra tapati šiam nagrinėjam atvejui ir atitinkamai šiuo sprendimu pareiškėjas nepagrįstai remiasi.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nors ir ne visai tinkamai vertino visas faktines aplinkybes, susijusias su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimu, tačiau pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriame teigiama, kad jam nepagrįstai buvo inkriminuotas nurodyto įstatymo pažeidimas, atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė