Civilinė byla Nr. e2A-642-425/2025.

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17503-2024-3

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

    2.6.1.3.6; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „INProperty“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2146-964/2025 pagal ieškovės Vilniaus miesto daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrija) ieškinį atsakovei UAB „INProperty“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 15 206,18 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 202,53 kv. m. bendro ploto negyvenamoji patalpa – kavinė, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, ir kitas įmokas, tačiau šias pareigas vykdo netinkamai. Atsakovė nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki šiol (trejus metus) nemoka dalies bendrijos sąskaitose nurodytų priskaičiuotų mokesčių, dėl ko yra susidaręs 15 206,18 Eur dydžio įsiskolinimas.

3.       Kartu ieškovė pažymėjo, jog atsakovei tenkanti bendrosios nuosavybės dalis pastate apskaičiuojama jos negyvenamosios patalpos plotą (202,53 kv. m.) (padalijus iš 1 913,16 kv. m. (namo visų savininkų nuosavybės teise faktiškai turimo (užimamo) ploto). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog buvo atlikti/atliekami namo remonto, o ne rekonstrukcijos darbai: požeminio parkingo sienos izoliavimas; terasos hidroizoliavimas; vėdinimo sistemų įrengimas; vidaus vandentiekio ir nuotekų šalinimo, vandens apskaitos mazgo, priešgaisrinio vandentiekio įrengimas automobilių saugyklos 1-ame ir 2-ame aukštuose; apskaitos prietaisų montavimo, telemetrinės (radijo ryšio) nuskaitymo sistemos montavimas bei diegimas; šildymo vamzdyno sistemos apšiltinimas; procesų valdymas ir automatizacija, vidaus elektros tinklo darbai; automatikos, gaisro signalizacijos, PVA ir elektros darbai; vidaus vėdinimo ir šaltinio vandens vamzdyno izoliavimo sistemos montavimas; šilumos įvado įrengimas; laiptinių apšiltinimas ir įrangos tvirtinimas; pamato hidroizoliacija; drenažo įrengimas; durų su furnitūra montavimas. Atliekant šiuos darbus, nebuvo pakeistos / naujai įrengtos namo laikančiosios konstrukcijos, išorės matmenys (ilgis, plotis, aukštis ir pan.), nepastatyti/nenugriauti nauji aukštai, nepristatyti nauji priestatai ar pan., kuo remiantis atlikti / atliekami namo remonto darbai nėra laikytini rekonstrukcija.

4.       Papildomai ieškovė nurodė, kad nors atsakovė nesutiko su daugiabučio namo savininkų įnašais remontui laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio iki lapkričio (8 mėn.), tačiau šie įnašai yra privalomosios kaupiamosios lėšos ir jų nemokėti atsakovė neturi teisės. Kadangi pastatas buvo daug metų naudojamas, buvo nuspręsta atlikti darbus avarinės būklės pašalinimui. Dėl avarinės pastato būklės buvo būtina atlikti kapitalinį remontą. Atsakovės skolos laikotarpiu atlikti vidaus elektros tinklo, vidaus vėdinimo, vidaus vandens ir nuotekų šalinimo darbai, suremontuotos durys, balkonai ir kt. Visi šie darbai atlikti vykdant bendrijos sprendimus. Atsakovė yra namo bendraturtė nuo 2016 m., todėl turėjo galimybę dalyvauti projekto derinime. Sąskaitos išrašomos ne tik butų ir patalpų, bet ir parkingų savininkams, tačiau pastarieji moka tik atitinkamą dalį bendrijos pirmininko darbo užmokesčio ir finansinių paslaugų, nors, pripažino, kad garažuose yra naudojama bendra elektra, vanduo. Name esančioms patalpoms paprastai priklauso ir stovėjimo vietos (parkingai), tačiau pastarųjų negalima prilyginti butams ar komercinėms patalpoms, nes skiriasi jų vertė. Kad būtų paprastesnis administravimas, buvo nuspręsta mokesčius skirstyti tik butams. Susiklostė tokia mokesčių padalijimo praktika. Darbai, kurie atliekami parkingų patalpose, paskirstomi visiems namo bendrasavininkams, išskyrus parkingų savininkus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       S

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei UAB „INProperty” nuo 2016-10-21 nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – kavinė adresu (duomenys neskelbtini) (1 t. 155-156 b. l.). Kavinės bendras plotas – 202,53 kv.m., šildymas – bendroji centrinė šildymo sistema, vandentiekis - komunalinis vandentiekis, nuotekų šalinimas - komunalinis nuotekų šalinimas. Namo, kuriame yra atsakovei priklausančios patalpos, patalpų savininkų teisėms ir pareigoms, susijusioms su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, įgyvendinti yra įsteigta Vilniaus miesto daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)” (1 t., 7-9 b. l.). 2020-09-23 Vilniaus miesto daugiaubučio namo butų ir patalpų savininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad 4-u klausimu buvo nuspręsta pavesti bendrijai perimti daugiabučio namo statytojo funkcijas, priptarti sutarties su generaliniu rangovu UAB „Šarvas” sudarymui bendrijos vardu, patvirtinti generalinės rangos sutarties, sudarytinos bendrijos vardu, projektą ir generalinio rangovo patiektus sąmatinius paskaičiavimus (1 t., 54 b. l.). Bendrija teikė atsakovei sąskaitas už priskaičiutus mokesčius, tačiau atsakovė jų neapmokėjo. Ieškovė pateikė į bylą pažymą apie priskaičiuotus mokesčius ir gautas įmokas nuo 2021-09-01 iki 2024-07-31, pagal kurią atsakovės skola sudaro 15 206,18 Eur (1 t., 142-143 b. l.).

7.       Skundžiamame sprendime, spręsdamas dėl atsakovės pareigos proporcingai mokėti už Bendrijos užsakymu atliktus darbus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vykdydama butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus, kaip namo bendrojo naudojimo objektų valdytoja, Bendrija atsakovės įsiskolinimo laikotarpiu organizavo ir buvo atlikti namo bendrojo naudojimo objektų sukūrimo/remonto darbai: įrengtas vidaus elektros tinklas, apskaitos prietaisai; procesų valdymo ir automatizacijos darbai; vidaus vėdinimo sistema; vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemos darbai, vandens apskaitos mazgo, priešgaisrinis vandentiekis; gaisro signalizacija; šilumos įvadas; durys; namo pamato hidroizoliacija; šaltinio vandens vamzdyno izoliavimas; laiptinių ir balkonų remontas. Didele dalimi atliktų darbų užtikrinami privalomieji statinių reikalavimai. Patys daugiabučio namo patalpų savininkai pavedė Bendrijai organizuoti statybos darbus. Todėl aplinkybė, kad atsakovė nedavė sutikimo šiems darbams atlikti, nepanaikina jos pareigos proporcingai atlyginti šių darbų išlaidas. Taigi teismas sprendė, kad nors atsakovė teigė, jog ieškovės iniciatyva atliktais darbais nebuvo pagerintos atsakovės patalpos, jos turimoje patalpoje nėra įrengto šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo tinklų ir jais atsakovė nesinaudoja, namo kapitalinio remonto projekte nevertinta atsakovės patalpa, tai nepašalina jos pareigos prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir remonto, nes atlikti darbai skirti bendrų namo patalpų pagerinimui ir neturi reikšmės, kiek jomis atsakovė naudojasi ar gali naudotis. Kadangi ji yra daugiabučio namo bendraturtė, turi šias išlaidas atlyginti kartu su kitais namo patalpų bendrasavininkiais.

8.       Pasisakydamas dėl mokesčių skaičiavimo principo taikymo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai 2020-09-23 susirinkime 6-uoju darbotvarkės klausimu nusistatė butų ir kitų patalpų savininkų įmokų apskaičiavimo tvarką, įmokų dydį nustatant pagal 1913,16 kv. m. namo bendrą plotą, į palyginamuosius naudinguosius plotus neįskaičiuojant garažų patalpų ploto. Šis butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas galioja ir yra vykdomas jau beveik 5 metai. Jokių duomenų, kad jis būtų apskųstas ir negaliotų, byloje nėra. Jį taikant iš atsakovės jau buvo priteista skola 2021 m. spalio 11 d. teismo įsakymu civilinės byloje Nr. eL2-33178-727/2021 ir ji prieštaravimų dėl jo nepareiškė.

9.       Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 7 dalis, reglamentuojanti buto ir kitų patalpų savininkui priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalį pagal patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykį, naudingojo ploto sąvokos nepateikia (jos nėra ir poįstatyminiuose teisės aktuose), todėl šios sąvokos aiškinimas buvo paliktas teismų praktikai, o teismų praktikoje, kaip jau aptarta aukščiau, šis aiškinimas kito. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, kad 2020-09-23 Vilniaus miesto daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas 6-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nustatyta, kad mokesčiai turi būti skaičiuojami, neįtraukiant parkingų ploto, akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai tesės normai, t. y. CK 4.82 straipsnio 7 daliai. Priešingai, nesant įstatyme įtvirtintai naudingojo ploto sąvokai ir ją aiškinant teismų praktikai, kuri kinta, mokesčių paskirstymo tarp bendraturčių tvarka, kaip matyti ir iš aukščiau minėto Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio, palikta bendraturčiams. Nagrinėjamu atveju jie šią teisę įgyvendino, mokesčių skaičiavimo tvarką nustatė 2020-09-23 Vilniaus miesto daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimu 6-uoju darbotvarkės klausimu. Vadovaudamasi juo ieškovė apskaičiavo atsakovei 15 206,18 Eur mokestį už laikotarpį nuo 2021-09-01 iki 2024-06-30. Šis mokestis ieškinio pateikimo dienai buvo apskaičiuotas pagrįstai ir teisingai, tačiau paskutinio posėdžio dieną, prieš baigiamąsias kalbas, ieškovės atstovas pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad už atsakovę ieškovei sumokėjo 1 286,31 Eur. Ieškovė ieškinio šioje dalyje neatsisakė, todėl teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 13 919,87 Eur skolą, o likusioje dalyje (dėl 1 286,31 Eur) ieškinį atmetė.

10.       Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė 1 286,31 Eur sumokėjo tik bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 1 286,31 Eur už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 19 d. iki mokėjimo atlikimo dienos (2025-05-07), kas sudaro 39,99 Eur (1 286,31 x 5 proc./365 x 227). Dėl to šią sumą teismas priteisė iš atsakovės ieškovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „INProperty“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.1.       Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas nėra tipinis daugiabučio namo savininkų ginčas dėl išlaidų pastatui išlaikyti. Išlaidos, kurių priteisimo prašo ieškovė, iš esmės susideda iš Bendrijos atliktų veiksmų įgyvendinant statytojo teises, kurias ji perėmė iš ankstesnio statytojo BUAB „ADPF“. Todėl šalių ginčas yra ne tik dėl įsipareigojimų, kylančių iš daiktinių teisinių santykių, bet pirmiausia dėl įsipareigojimų, kurie kyla įstojus į statybą reglamentuojančius visuomeninius santykius.

11.2.       Atsakovė kaip pastato bendraturtė pripažįsta pareigą apmokėti proporcingai turimai daliai nuosavybėje (7 proc.) išlaidas, kurias sudaro Bendrijos pirmininko darbo užmokestis (862,55 Eur), Bendrijai teikiamos buhalterinės apskaitos paslaugos (333,19 Eur), banko komisiniai mokesčiai (24,60 Eur), drenažo siurblinės patikra (4,23 Eur), ūkio išlaidos (1,33 Eur), hidrodinaminės vakuuminės įrangos darbai (60,41 Eur). Šių išlaidų suma už ieškiniu pareikštą laikotarpį sudaro 1 286,31 Eur. Šias išlaidas atsakovė pripažino kaip pagrįstas ir apmokėjo. Tačiau atsakovė neturi pareigos finansuoti statybų, kurių neužbaigė buvęs pastato bendraturtis. Nėra jokio teisinio pagrindo pastarųjų išlaidų priskirti prie bendro daikto išlaikymo, nes tai yra išlaidos statyboms. Šias išlaidas prisiėmė buvęs statytojas BUAB „ADPF“, o vėliau statytojo teisių ir pareigų perėmėjai (bet ne atsakovė).

11.3.       Pagal ieškovės pareikštus reikalavimus dėl skolos priteisimo, bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui teko pareiga nustatyti visas skolos apskaičiavimui reikšmingas dedamąsias (bendrąsias išlaidas ginčo pastatui išlaikyti, ginčo pastato plotą, atsakovės patalpų plotą), tuomet tinkamai taikant materialinės teisės normas apskaičiuoti atsakovės skolos dydį. Vis dėlto, skundžiamame sprendime nėra nustatyta, koks yra bendrųjų išlaidų dydis, taip pat netinkamai nustatyta atsakovės dalis nuosavybėje.

11.4.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė atsakovei ir BUAB „ADPF“. Tarp šalių buvo patvirtinta notarinė naudojimosi pastatu tvarka, kurioje nustatytos atskiros (izoliuotos) dalys, kuriose kiekvienas iš bendraturčių elgsis savo nuožiūra. BUAB „ADPF“ savo dalyje numatė vykdyti statybos darbus, kurių esmė iš administracinių patalpų įrengti butus, rekonstruoti rūsio aukštą, į garažo patalpas, suremontuoti kiemo aikštelę. Šie sprendiniai yra apibrėžti statybos projekte. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, statybos dokumentų nevertino ir nenustatinėjo statybos metu sukuriamos nuosavybės apimties. Kita vertus, iš statybos projekto duomenų matyti, kad apskaitos, vandentiekio ir nuotekų, dūmų šalinimo, vėdinimo, šildymo, kondicionavimo sistemos pastate suprojektuotos ir pastatytos taip, kad į šiuos sprendinius atsakovė nėra įtraukiama.

11.5.       Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad garažo patalpa suformuota kaip atskira patalpa – pavadinimas „Negyvenama patalpa – Požeminis parkingas“, paskirties grupė – transporto, paskirtis – garažų, jai suteiktas atskiras unikalus numeris, adresas, registro numeris. Kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, garažo patalpa turi savo savininkus ir šie savininkai tik dalinai sutampa su namo butų (kitų negyvenamųjų patalpų) savininkais. Vadinasi, garažo patalpos civilinėje apyvartoje dalyvauja nepriklausomai nuo name esančių butų ir kitų patalpų ir tai tik papildomai patvirtina, kad garažo patalpa yra savarankiškas (ne antraeilis) daiktas.

11.6.       Ieškovė byloje pateikė Bendrijos nekilnojamojo turto plotų suvestinę, kurioje fiksuojami du bylai svarbūs faktai. Garažai priklauso ne visiems butų ir kitų patalpų savininkams, t. y. dalis butų (patalpų) savininkų nėra įsigiję garažų. Be to, dalis garažų priklauso asmenims, kurie name neturi butų (patalpų). Pirmosios instancijos teismo vertinimu už garažų patalpos įrengimą turi susimokėti namo butų (patalpų) savininkai, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigiję garažą. Susiklosto neįtikėtina situacija, kad du asmenys, kurie yra tik garažų savininkai, patys prisidėti prie parkingo įrengimo išlaidų neturi, nes name neturi butų (patalpų). Pirmosios instancijos teismas sprendimo aprašomosios dalyje yra aptarta ieškovės pozicija: „Kad būtų paprastesnis administravimas, buvo nuspręsta mokesčius skirstyti tik butams. Susiklostė tokia mokesčių padalijimo praktika. Darbai, kurie atliekami parkingų patalpose, paskirstomi visiems namo bendrasavininkams, išskyrus parkingų savininkus (yra vienas, kuris turi parkingo vietą, bet neturi buto).“ Akivaizdu, kad tokia mokesčių padalijimo praktika – galbūt patogesnė Bendrijai, bet yra neteisėta ir neturi būti gintina. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs neteisėtą ir nesąžiningą praktiką, leido ją toliau taikyti. Kadangi garažų patalpa suformuota atskiru daiktu ir šio daikto bendraturčiu gali būti bet kuris asmuo, net ir neturintis jokių kitų patalpų pastate, išlaidos garažų priežiūrai ir įrengimui turi būti paskirstytos tik tarp garažų bendraturčių, o atsakovei nepriskirtinos, nes ji nuosavybės garažų patalpoje neturi.

11.7.       Atsakovei bendrojo naudojimo objektų nereikėjo, nes atsakovės patalpos nuo jų įsigijimo 2016 metais turėjo atskiras inžinerines komunikacijas, atskirus įėjimus. Atsakovė ne dėl subjektyvių priežasčių nenaudoja pastate įrengtų inžinerinių tinklų, bet dėl to, kad atsakovė net nėra jų savininkė. Tokį statybos projektą patvirtino valdžios institucijos, pagal statybos projektą išduotas statybos leidimas ir ginčo dėl to nėra. Negana to, Rekonstrukcijos projekte nustatyta, kad vidinis kiemas parengiamas gyventojų poreikiams, o gyventojų ir komerciniai srautai nemaišomi. Tuo tikslu atsakovės kavinės patalpose pašalinti praėjimai į vidinį kiemą. Taigi ši erdvė taip pat atskirta nuo kavinės patalpos.

11.8.       Kartu apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad rūsio patalpų plotai negali būti prilyginti butų ir kitų patalpų plotams, tuo pačiu reiškia, kad ir atsakovei turėtų galioti šis išaiškinimas. Atsakovės kavinės patalpas sudaro 87,36 kv. m rūsio patalpos. Šie 87,36 kv. m taip pat negali būti prilyginti butų ir kitų patalpų plotams ir tokiu atveju atsakovės dalis nuosavybėje skaičiuotina tik nuo 115,17 (202,53-87,36) kv. m. Tokiu atveju atsakovei tenkanti dalis atitiktų 6 procentus (0,0601(115,17/1913,16)). Taigi, kaip beskaičiuojant gaunami iš esmės tapatūs skaičiai 6 arba 7 procentai. Bet kurį skaičiavimą pasirinkus svarbu taikyti vienodą standartą, kad užtikrinti bendraturčių lygiateisiškumą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).

12.       Ieškovė Vilniaus miesto daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12.1.       Nurodo, kad bendrosios inžinerinės sistemos buvo pastatytos ne BUAB „ADPF“ valdytoje pastato dalyje, bet visame name, įskaitant ir atsakovei priklausančias patalpas. Todėl teiginys, kad šios sistemos buvo skirtos tik vienai pastato daliai ir jų įrengimo išlaidas turi apmokėti tik tą dalį įsigiję dalis savininkų, yra nepagrįstas – faktiškai ir teisiškai jos buvo įrengtos ir naudojamos bendram namo naudojimui ir atitinka bendro naudojimo objektų sampratą pagal CK 4.82–4.85 straipsnius.

12.2.       2018-10-19 Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylai, kurios duomenys patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), yra sudėtinė daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), dalis. Patalpos, priklausančios atsakovei, yra suformuotos to paties pastato viduje, nėra įregistruotos kaip atskiras statinys ar nekilnojamasis daiktas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovės turimos patalpos būtų savarankiškas statinys, turintis atskirą teisinį statusą.

12.3.       Tai, kad atsakovės turima patalpa nebuvo įtraukta į statytojo BUAB „ADPF“ remonto darbų projektą, neatleidžia atsakovės nuo įstatyme jai nustatytos pareigos apmokėti namo bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų įrengimo išlaidas. Atsakovei pareiga prižiūrėti ir išlaikyti namo bendrojo naudojimo objektus, kurie yra visų bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, nustatyta įstatymu.

12.4.       Teismas pagrįstai konstatavo, jog visos šios statybos darbų išlaidos buvo patirtos vykdant 2020-09-23 namo patalpų savininkų sprendimu Bendrijai pavestą pareigą užbaigti statybos darbus ir įrengti bendrojo naudojimo inžinerines sistemas, todėl papildomas kiekvienos išlaidų pozicijos vertinimas nebuvo būtinas.

12.5.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neprivalėjo vertinti kiekvienos konkrečios išlaidų pozicijos atskirai – visos išlaidos buvo patirtos vykdant bendraturčių suteiktą pavedimą, atitinkantį CK 4.85 straipsnio nuostatas, ir yra laikytinos bendrosiomis išlaidomis, kurias privalo padengti visi bendraturčiai, proporcingai jų turimai daliai bendrojoje nuosavybėje. Todėl visos išlaidos, kurios patirtos Bendrijai vykdant šį pavedimą, yra laikytinos bendrosiomis išlaidomis, tenkančiomis visiems savininkams.

12.6.       Nagrinėjamu atveju namo bendraturčiai, remdamiesi sutarties laisvės principu, 2020-09-23 visuotinio butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimu 6-uoju klausimu teisėtai balsų dauguma nusistatė butų ir kitų patalpų savininkų įmokų apskaičiavimo tvarką, įmokų dydį nustatant pagal 1913,16 kv. m. namo bendrą plotą, į palyginamuosius naudinguosius plotus neįskaičiuojant garažų patalpų ploto. 2020-09-23 butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime buvo šaukiami dalyvauti visų patalpų, įskaitant garažų, savininkai. Sprendimas taikyti įmokų apskaičiavimą, lyginant 1913,16 kv. m. patalpų plotą (neįskaitant garažų), priimtas absoliučia dauguma susirinkimo dalyvių (sprendimui pritarė 23 iš 27 savininkų). Namo savininkų veiksmai tiek balsuojant 2020-09-23 visuotiniame butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, tiek vėliau suponuoja, jog jie realizavo savo teisę valdyti turtą, savo veiksmus suprato ir toliau nereiškia noro keisti įmokų skaičiavimo tvarką, į palyginamuosius plotus neįskaičiuojant garažų ploto.

12.7.       Garažų patalpos nėra atskirai suformuotos, jomis bendraturčiai naudojasi pagal su statytoju UAB „ADPF“ sudarytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Garažo patalpos pagal savo funkcinį ryšį visos yra neatsiejamai susijusios su namo patalpų eksploatavimo užtikrinimu, nes jose yra pastatyta Namo inžinerinė įranga: vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynai, transformatorinė (įrengti namo įvadiniai elektros apskaitos spintos ir skaitliukai), šilumos mazgas (įrengtas namo šilumos punktas), priešgaisrinio vandentiekio sistema, drenažo sistema. Tai įvertinus, garažo patalpos tiek pagal savo funkciją, tiek pagal ilgalaikį jų naudojimą yra skirtos aptarnauti Namo visus butus/patalpas. Garažų patalpose nėra vandens tiekimo, nuotekų šalinimo, šildymo.

12.8.       Atsakovės rūsyje esanti patalpų dalis nėra sandėliavimo paskirties patalpa / priklausinys, o sudėtinė komercinės patalpos dalis. Atsakovės turimos patalpos (kavinė) apima ne tik antžeminę, bet ir rūsio dalį, kuri nėra atskira patalpa ir nėra naudojama atskirai kaip sandėliukas ar kitos panašios paskirties erdvė. Tokiu atveju ši patalpa laikytina sudėtine pagrindinio objekto (kavinės) dalimi, ir visas šis plotas (kartu su rūsio dalimi) turi būti įtrauktas į bendro naudojimo objektų mokesčių paskirstymą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikia ir prašo priimti naujus įrodymus – 2025-02-28 atsakovei ieškovės išrašytą sąskaitą bei 2016-10-21 Kavinės patalpų įsigijimo sutartį. Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pateikiami nauji įrodymai yra susiję su ginčo skolos susidarymo laikotarpiu (skolos laikotarpis yra nuo 2021-09-01 iki 2024-07-31), taip pat kad jų nebuvo galima pateikti anksčiau ar pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nepagrįstai nepriėmė, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Dėl šių priežasčių kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus dokumentus atsisakoma priimti.

Teisinis ginčo vertinimas

15.       Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, susijusius su jai paskaičiuotos skolos pagrįstumu, t. y. kad dalis išrašytose sąskaitose nurodytų mokėjimų nėra susiję su namo bendro naudojimo patalpomis ar įranga, dėl ko bendraturtis neturi pareigos mokėti dalies jam paskaičiuotų sumų, o taip pat nėra aiškus ir tinkamas ieškovės taikomas mokesčių skaičiavimo principas. Įvertinus atsakovės viso šio civilinio proceso metu dėstomą poziciją galima spręsti, kad atsakovė nors iš esmės neneigė ir neginčijo jos pareigos prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų remonto ar išlaikymo, tačiau, tvirtino, kad ji nėra susijusis su atliktais statybos darbais, jų finansavimui iš savininkų lėšų sutikimo nedavė, o be to nesinaudoja praktiškai visomis ieškovės nurodytomis bendrojo naudojimo patalpomis.

16.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų objektų sąvoką, jų priežiūrą bei išlaikymą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat atsižvelgęs į aplinkybę, jog 2020-09-23 Vilniaus miesto daugiaubučio namo butų ir patalpų savininkų susirinkimo 4-u klausimu buvo nuspręsta pavesti bendrijai perimti daugiabučio namo statytojo funkcijas, priptarti sutarties su generaliniu rangovu UAB „Šarvas” sudarymui bendrijos vardu, patvirtinti generalinės rangos sutarties, sudarytinos bendrijos vardu, projektą ir generalinio rangovo patiektus sąmatinius paskaičiavimus, o 6-u klausimu buvo nutarta namo statybos darbus pagal bendrijos sudarytą generalinės rangos sutartį finansuoti iš patalpų savininkų įmokų, nesikreipiant į kreditavimo įstaigas, padarė išvadą dėl atsakovės pareigos atlyginti proporcingas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų objektų priežiūros bei išlaikymo/išsaugojimo išlaidas teisės aktų bei Bendrijos priimtų sprendimų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka.

17.       Vertinant atsakovės viso proceso metu nurodomą argumentą, susijusį su įrengtų bendro naudojimo objektų nenaudojimu ir neturėjimu net faktinio patekimo galimybės į juos, pastebėtina, jog pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pripažįstama bendraturčio pareiga proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namuo bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pareginimams atlikti nepaisant atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinės paskirties, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė egzistuojantį teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, todėl plačiau analizuoti apeliantės argumentą, susijusį su tuo, kad ji nesinaudoja dalimi bendrosios dalinės nuosavybės objektų, kuriais iš esmės naudojasi visi kiti likę bendraturčiai, todėl jai negali kilti pareiga apmokėti proporcingos dalies tokių išlaidų, nėra teisinio pagrindo, kadangi tiek pagal Bendrijų 2 straipsnio 5 dalį, tiek pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bei 4.83 straipsnį jai tokia pareiga kyla.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus bei šalių nurodytus argumentus sprendžia, kad nagriėnjamu atveju išties, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, yra susiklosčiusi neeilinė situacija, kai ieškovė, kaip bendrija perėmė bankrutavusio statytojo ir buvusio atsakovės benaturčio funkcijas tam, jog statybos darbai būtų užbaigti. Nors pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose atsakovė kvestionuoja tiek benrijos įsteigimo savalaikiškumą, tiek jos galimybes perimti statytojo funkcijas, tačiau šiuo metu egzistuojantys ieškovės priimti sprendimai nėra nei nuginčyti, nei pripažinti negaliojančiais, todėl šioje civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl skolos prieisimo, esminę reikšmę sudaro ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumo vertinimas pagal priimtus ir galiojančius teisės aktus ir Bendrijos susirinkimo sprendimus. Papildomai pastebėtina, kad bendrija buvo įsteigta dar 2020 metais, o atsakovė visą šį laiką nebuvo praradusi nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį ginčo objekte, todėl šioje civilinėje byloje, esant nenuginčytiems bendrijos sprendimams dėl statytojo funkcijų perėmimo ir darbų atlikimo, skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai buvo analizuoti ir vertinti tik ieškovės reiškiamo skolinio reikalavimo pagrindo bei dydžio klausimai. Taigi, esant Bendrijos priimtiems sprendimams tiek dėl statytojo teisių perėmėimo, tiek dėl statybos rangos sutarties sudarymo, tiek dėl statybos darbų išlaidų kompensavimo iš turto savininkų lėšų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo ir pripažinti, kad Bendrijos priimti sprendimai yra neteisėti ar kad šie sprendimai jai nėra privalomi.

19.       Kita vertus, vertinant apeliantės argumentus, susijusius su skolos pagrindu bei priežastimis, pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosos instancijos teisme metu atsakovė pripažino, kad dar 2016 metais, jai įgyjant nuosavybę ginčo pastate, su BUAB „ADPF“ buvo susitarta, jog pastaroji vykdys kapitalinio remonto ir rekonstrukcijos darbus pastate, siekdama sukurti butus. Tam, kaip buvo nurodyta atsakovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atsakovė buvo davusi sutikimą bei įgaliojimą. 2016-10-21 įgaliojimo turinys patvirtina, kad UAB „INProperty“ direktorė A. P. įgaliojo S. P. ir/arba UAB „ADPF“ tvarkyti visus reikalus dėl UAB „INProperty“ pagal 2016-10-21 Vilniaus mirsto 6-ame notarų biure patvirtintą pirkimo – pardavimo, naudojimosi tvarkos ir valstybinės žemės nuomos teisių perleidimo sutartį priklausančios pastato dalies, esančios (duomenys neskelbtini) (adresas buvo pakeitas į (duomenys neskelbtini)) paskirties keitimo, ir/ar rekonstrukcijos/remonto, ir/ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės; šiuo tikslu atstovauti iš esmės visose reikiamose valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose, įmonėse ir organizacijose, santykiuose su fiziniais ir juridiniais asmenimis, pateikti ir gauti reikiamus dokumentus, rašyti atsakovės vardu pareiškimus, prašymus, atlikti kitus veiksmus ir kt. (4 t., 24 b. l.). Taigi, dar 2016 metais atsakovė, kaip pastato bendraturtė, faktiškai davė leidimą pastato kapitalinio remonto ir rekonstrukcijos atlikimui, kas, atsižvelgiant į parengtus ir į bylą pateiktus projektus bei leidimus, rodė atliekamų statybos darbų apimtį, t. y. kad bus atliekamas ne tik konkrečių butų įrengimas, tačiau ir visas pastatas pritaikomas gyvenamosios paskirties patalpų įrengimui, įskaitant ir teisės aktų reikalavimų dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo laikymąsi, kam ir buvo sukurtos parkingo patalpos.

20.       Atsižvelgdamas į byloje esančias nuotraukas, darytas 2016 metais (4 t., 482-498, 551-608 b. l.), o taip pat pirmiau išdėstytas aplinkybes dėl atsakovės vadovės įgaliojimo išdavimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus 2016 metų užfiksuotą pastato būklę bei UAB „ADPF“ ketinimus įrengti gyvenamąsias patalpas, atsakovė suvokė ir suprato, kad ji, kaip pastato bendraturė, duoda sutikimą kapitalinio remonto/rekonstrukcijos darbams, apimantiems visą (išskyrus jos dalį) pastatą, tame tarpe ir bendrąsias pastato konstrukcijas bei objektus, kurių remontas neabejotinai padidins pastato vertę. Taigi faktiškai dar 2016 metais atsakovė ir tuo metu buvęs kitas bendraturtis priėmė sprendimą atlikti pastato kapitalinio remonto bei rekonstrukcijos darbus, kurie apėmė didžiąją pastato dalį (bendras pastato plotas yra apie 2876 kv.m., o atsakovei priklausanti patalpų dalis – apie 202 kv. m.), tame tarpe ir visas bendro naudojimo patalpas, konstrukcijas ir kitus bendro naudojimo objektus. Dėl to atsakovė, kaip pastato bendraturė, dar 2016 metais žinojo/ turėjo žinoti apie bendrosios dalinės nuosavybės bendro naudojimo objektų rengiamą pagerinimą ir realiai su tuo sutiko. Tai, kad tarp buvusių bendraturčių ir UAB „ADPF“ teisių perėmėjų, kurie įsteigė bendriją, susiklostė galimai skirtinga kapitalinio remonto ir rekonstrukcijų, apimančių bendro naudojimo objektų tvarkymą bei priežiūrą, finansavimo tvarka nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovei nekyla pareiga atlyginti proporcingos dalies bendro naudojimo objektų tvarkymo ar priežiūros išlaidų, juo labiau kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancios teismas, subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2014-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014).

21.       Kartu pažymėtina, kad įvertinus nuotraukose užfiksuotą pastato būklę, į bylą pateiktose sąskaitose faktūrose bei VĮ „Registrų centras“ išraše nurodomas aplinkybes matyti, kad ginčo pastato būklė buvo stipriai pagerinta, dėl ko atsakovės, kaip bendraturės nuosavybės teise valdomo turto vertė yra taip pat padidėjusi. Kita vertus, nors konkrečiai atsakovei priklausančiose patalpose ir nebuvo atlikti kapitalinio remonto ar rekonstrukcjos darbai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių atsakovės galimybes siekti prisijungti prie name įrengtų bendrųjų šildymo, vėdinimo ar gaisro apsaugos sistemų, juo labiau kad gaisro apsaugos, šildymo bei vėdinimo sistemos, nepaisant to, kad nėra konkrečiai įrengtos atsakovės patalpose atliktų statybos darbų pagrindu, užtikrina bendą pastato tinkamumą ir atitinkamai padidėjusią vertę (atsižvelgiant į tai, kokia pasato būklė buvo užfiskuota 2016 metais darytose nuotraukose).

22.       Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės į bylą pateiktos sąskaitos bei sutartys patvirtina, kad piniginės lėšos skolos susidarymo laikotariu buvo skiriamos būtent benrojo naudojimo objektų priežiūrai ar privalomųjų statinių reikalavimų užtikrinimui - vidaus elektros tinklo, apskaitos prietaisų įrengimui, procesų valdymo ir automatizacijos darbams; vidaus vėdinimo sistemos darbams; vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemos darbams, vandens apskaitos mazgo, priešgaisrinio vandentiekio darbams; gaisro signalizacijos; šilumos įvadui; durims; namo pamato hidroizoliacijai; šaltinio vandens vamzdyno izoliavimui; laiptinių ir balkonų remontui. Taigi, nors teismo posėdžio metu atsakovė detaliai aptarinėjo kiekvieną ieškovės išrašytos sąskaitos eilutę ir kvestionavo joje nurodytų darbų atlikimo sąsajumą su atsakovės patalpomis ar gaunama nauda, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad visos atsakovei apskaičiuotos išlaidos yra susijusios arba su bendrojo naudojimo objektų tvarkymu/ priežiūra arba su Bendrijos priimtu ir atsakovei privalomu sprendimu užbaigti pastato kapitalinio remonto/ rekonstrukcijos darbus tam, kad visas pastatas atitiktų privalomuosius statinių reikalavimus.

23.       Skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nurodyti bendrijos susirinkimo sprendimai, kuriais buvo nutarta patvirtinti elektros ir silpnų srovių, vandens ir nuotekų, šildymo, dūmų ir CO2 šalinimo sistemų įrengimo įkainius; terasos hidroizoliacijos darbų tvirtinimą pagal pateiktą sąmatą, šilumos įvado įrengimo darbus pagal pateiktą sąmatą; laiptinių apšiltinimo darbų bei įrangos sąmatą, tvirtinti kiemo apželdinimo darbus, tvirtinti pirmoje laiptinėje esančios terasos hidroizoliacijos darbus pagal pateiktą sąmatą; patvirtinti einamuosius statybos darbus pagal pateiktą sąmatą; patvirtinti gen. rangovo darbų kompensavimą; patvirtinti projektavimo darbus pagal pateiktą sąmatą; nuspręsta pritarti dėl pastato pamato hidroizoliacijos darbų, kurių vertė 9 220,20 Eur su PVM; pritarti dėl namo/pastato ekspertizės, kurios kaina 15 125 Eur su PVM.

24.       Taigi šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje susiklosčiusios aplinkybės patvirtina, kad išlaidos, apskaičiuotos atsakovei, arba buvo susijusios su teisės aktais nustatytais privalomaisiais statinių ir priežiūros reikalavimais, arba išlaidomis, dėl kurių yra priimtas butų ir patalpų savininkų sprendimas. Tokių išvadų nepaneigia ir apeliantės nurodyti argumentai, susiję su galimu jos apribojimu naudotis vidiniu kiemu, kadangi aplinkybė, jog vienas iš bendraturčių neturi galimybės patekti į bendrojo naudojimo erdvę nėra šios civilinės bylos dalykas, kadangi yra susijęs būtent su bendraturčio teisių pažeidimo ar ribojimo gynimu.

25.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės argumentus dėl mokesčių skaičiavimo principo taikymo, pastebti, jog esminis ginčas šiuo aspektu kilo dėl parkingų plotų įskaičiavimo apskaičiuojant bendraturčių dalių proporcijų išraišką.

26.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aktuali šiuo klausimu formuojama teismų praktika įtvirtina, jog įstatymų leidėjo CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma į lyginamuosius plotus įtraukiant tik naudingąjį plotą, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad į lyginamuosius plotus turi būti įtrauktas ir visų kitų tame name savininko faktiškai turimų (užimamų) patalpų plotas, neatsižvelgiant į patalpų funkcinę bei naudojimo paskirtį. Toks aiškinimas prieštarautų nuosavybės teisės įgijimo pagrindams, neatitiktų proporcingumo ir teisingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019). Remiantis šia kasacinio teismo praktika, esminę reikšmę turinti aplinkybė yra, ar šios patalpos yra pagrindiniai ar antraeiliai daiktai. Teismas, spręsdamas, ar daugiabučio namo patalpų plotai įtrauktini į namo palyginamuosius naudinguosius plotus, turi įvertinti minėtų patalpų būklę, jų įrengimą, paskirtį.

27.       Pažymėtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė ne visada yra laikoma kito, pagrindinio, daikto priklausiniu ir tam tikrais atvejais gali būti pripažįstama savarankišku daiktu. Kvalifikuojant tokį inžinerinį statinį kaip aikštelė, reikia atsižvelgti į tai, kokiu tikslu ir pagal kokią paskirtį šis statinys projektuotas ir pastatytas, ar jis naudojamas, ar turi papildomų įrenginių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-695/2019, 27 punktas). Pagrindiniu daiktu, o ne priklausiniu gali būti pripažinta automobilių stovėjimo aikštelė, naudojama ne daugiabučio namo gyventojų automobiliams saugoti, o savarankiškai veiklai, pavyzdžiui, automobilių komisinei prekybai, jai eksploatuoti valstybė privalo išnuomoti atitinkamą valstybinės žemės sklypo dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-969/2021 41–42 punktus).

28.       Nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, kad dalis pastate esančių butų yra įsigiję automobilių stovėjimo vietas požeminiame parkinge, tačiau vienas asmuo turi įsigijęs stovėjimo vietą, nors nėra buto ar kitų patalpų savininkas. Be to, automobilių stovėjimo aikštelė yra suprojektuota kaip savarankiškas daiktas, turintis unikalų numerį. Kita vertus, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad dalis pastato bendrų inžinerinių įrenginių yra aptariamoje požeminėje stovėjimo aikštelėje (vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynai, transformatorinė, šilumos mazgas, priešgaisrinio vandentiekio sistema, drenažo sistema), tačiau ši stovėjimo aikštelė neturi savarankiško vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ar šildymo. Tokios aplinkybės, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad stovėjimo aikštelė nėra pastato funkcijai skirtas objektas ir jos įrengimas buvo atliekamas tikslu sukurti savarankišką pagrindinį objektą. Priešingai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pats atsakovės atstovas nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog toks stovėjimo aikštelės projektas buvo nuspręstas įgyvendinti dėl privalomųjų reikalavimų stovėjimo vietoms siekiant įrengti gyvenamąsias patalpas pastate.

29.       Taigi nesant pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju stovėjimo aikštelė funkcionuoja kaip pagrindinis daiktas, jos plotas šiuo atveju negali būti pripažįstamas CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įvardijamu naudinguoju plotu, dėl ko Bendrija, remdamasi CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo pagrindą savo nuožiūra spręsti dėl bendrosios dalinės nuosavybės apimties apskaičiavimo modelio pasirinkimo ir įmokų mokėjimo tvarkos nustatymo (Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio nuostatos).

30.       Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atsakovės argumentai, susiję su jos turimos nuosavybės dalies (87,36 kv. m), kuri yra rūsyje, pripažinimo nenaudingu plotu apskaičiuojant turimų bendraturčių dalių dydį yra nepagrįsti, kadangi pagal byloje esančius ir pačios atsakovės nurodytas aplinkybes visos atsakovės patalpos yra/buvo naudojamos būtent kavinės veiklai, jų visų baigtumas buvo 100 proc., o VĮ „Registrų centras“ išraše nurodoma, kad rūsio šios patalpos neturi (2 t., 117 b. l.).

31.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32.       Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tenkindamas ieškinį, skundžiamame sprendime nurodė pagrįstus argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismui pateikė 2202,20 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), Luminor banko sąskaitos išrašo duomenimis, taip pat neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 2202,20 Eur bylinėjimosi išlaidos. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Vilniaus miesto daugiabučio namo savininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB „INProperty“, juridinio asmens kodas 300661798, 2 202,20 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų dviejų eurų 20 ct) teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                 Ramunė Čeknienė 

Laimantas Misiūnas

Ignas Totilas