Civilinė byla Nr. e3K-3-61-611/2025
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00506-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.8.5; 2.6.39.2.6.1 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 20 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą ir įsigaliojimą, draudiko atgręžtinio reikalavimo teisę į draudimo įmokos nesumokėjusį draudėją, aiškinimo ir taikymo.

2.       

3.       Ieškinį ieškovė (draudikė) reiškė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 9 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 6, 7 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 64 punktu.  

4.       Nurodė, kad pagal su atsakovu (draudėju) sudarytą įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – ir TPVCAPD) sutartį buvo apdraudusi transporto priemonės  „Renault Master“ valdytojų civilinę atsakomybę (toliau – ir Draudimo sutartis). Šios transporto priemonės vairuotojas buvo pripažintas kaltu dėl 2023 m. liepos 4 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu apgadinta transporto priemonė „Mercedes-Benz“. Šį įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju ir nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 1407,80 Eur draudimo išmoką žalai atlyginti. Draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo, todėl ieškovė negalėjo atsisakyti mokėti išmoką.

5.       Atsakovas neįvykdė Draudimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo iki 2023 m. birželio 23 d. sumokėti draudimo įmoką ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, todėl ieškovė turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakovą dėl išmokėtos draudimo išmokos sumos grąžinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Tauragės apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui ir valstybei.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovė 2023 m. birželio 21 d. parengė Draudimo sutartį, kurioje (1.2 punkte) nurodyta sutarties įsigaliojimo data 2023 m. birželio 23 d., galiojimo pabaiga – 2024 m. birželio 22 d. Draudimo sutartis atsakovo (draudėjo) nepasirašyta. 2023 m. liepos 4 d. Kaune įvyko eismo įvykis, jo metu susidūrė A. Ž. vairuojama transporto priemonė „Mercedes-Benz“ ir E. B. vairuojama atsakovo transporto priemonė „Renault Master“. Eismo įvykio kaltininku pripažintas E. B. Automobilio „Mercedes-Benz“ remontas kainavo 1407,80 Eur. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 16 d. A. Ž. išmokėjo 1407,80 Eur draudimo išmoką.

8.       Teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra konsensualinė, todėl tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ji sudaryta, būtina nustatyti šalių valios sutaptį dėl sutarties sąlygų.

9.       Teismas konstatavo, kad eismo įvykio metu Draudimo sutartis negaliojo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes – atsakovas Draudimo sutarties nepasirašė, taip pat iki eismo įvykio dienos nesumokėjo nustatytos draudimo įmokos – ir nurodęs, kad kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog Draudimo sutartis atitiko abiejų šalių valią, buvo šalių suderinta, nėra (ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas sutiko su Draudimo sutarties sąlygomis). Teismas laikė, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir Draudimo sutarties 6.2 punktu, kuriame nustatyta, kad, nesant draudėjo parašo sutartyje, draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudėjo nustatyto dydžio draudimo įmokos sumokėjimas; sumokėjus įmoką iki sutartyje nustatytos įsigaliojimo datos, sutartis įsigalioja joje nurodytą dieną, Draudimo sutartis įsigaliojo 2023 m. liepos 8 d. atsakovui sumokėjus įmoką. 

10.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą

11.       Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.996 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Draudimo sutarties sąlygas (1.2, 6.2 punktus) ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (kad atsakovas Draudimo sutarties nepasirašė, eismo įvykio dienai nebuvo sumokėjęs sutartyje nustatytos įmokos), teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio dieną (2023 m. liepos 4 d.) Draudimo sutartis negaliojo, taigi negaliojo ir draudimo apsauga.

12.       Teismas nurodė, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006, tuo atveju, kai draudimo teisinių santykių dalyviai konkrečioje sutartyje susitaria dėl draudimo sutarties įsigaliojimo, kartu ir draudimo apsaugos atsiradimo, nesieti su draudimo įmokos ar jos pirmos dalies sumokėjimo momentu, šalių sudaryta draudimo sutartis bei draudimo apsauga įsigalioja ir nesumokėjus draudimo įmokos ar jos pirmos dalies.

13.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Draudimo sutarties įsigaliojimas, nesant draudėjo parašo sutartyje, ieškovės buvo susietas su draudimo įmokos sumokėjimu, o ši buvo sumokėta 2023 m. liepos 8 d. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, teismas konstatavo, kad duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas sutiko su ieškovės parengtos Draudimo sutarties sąlygomis dėl Draudimo sutarties įsigaliojimo datos (2023 m. birželio 23 d.), jog buvo suderinta abiejų šalių valia dėl to, byloje nėra. Tokių aplinkybių nepatvirtina ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl Draudimo sutarties gavimo, įvykio kaltininko vertinimo ar viešai prieinamų duomenų dėl Draudimo sutarties galiojimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį ir Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismai netinkamai taikė TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos, ir nepagrįstai Draudimo sutarties įsigaliojimą siejo su draudimo įmokos sumokėjimu, konstatavo, kad sutartis įsigaliojo 2023 m. liepos 8 d. (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties 1.2 punkte aiškiai nurodyta Draudimo sutarties įsigaliojimo data – 2023 m. birželio 23 d. – ir įsigaliojimas nebuvo siejamas su draudimo įmokos sumokėjimu.

14.2.                      Teismai, spręsdami dėl Draudimo sutarties įsigaliojimo, nepagrįstai vadovavosi vien šios sutarties 6.2 punktu, kuriame nėra nustatyta sutarties įsigaliojimo data, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pagal kuriuos draudimo sutarties šalys neturi teisės nustatyti įstatymo imperatyviai sureguliuotų nuostatų išlygų ir dėl draudimo sutarties įsigaliojimo spręsti pagal draudimo įmokų sumokėjimą nustatančias sutarties sąlygas;  TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, bet ne kiti įstatymai (CK 6.1018 straipsnis) ar draudimo sutartis reglamentuoja, kaip draudimo sutartyje nustatomas jos įsigaliojimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). 

14.3.                      Teismų išvada, kad eismo įvykio metu draudimo apsauga negaliojo ir todėl draudikė ją taikė nepagrįstai, prieštarauja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties esmei, ji padaryta pažeidžiant ne tik TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies, bet ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį, kurioje įtvirtinta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų.

14.4.                      Teismai netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą (CK 6.162–6.187 straipsniai) ir jų aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020); sprendžiant, ar buvo sudaryta sutartis, gali būti reikšmingas ir šalių elgesys po veiksmų, kuriuos ginčo šalis įvardija kaip įrodančius sutarties sudarymą, atlikimo. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai šalies elgesys patvirtina naudojimąsi subjektine teise, kuria ji galėjo naudotis tik sudariusi sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024).  

14.5.                      Teismai, spręsdamai dėl to, ar buvo išreikšta atsakovo valia dėl Draudimo sutarties sudarymo, nepagrįstai neatsižvelgė į šalių tęstinių sutartinių santykių praktiką (sutartys ir kita informacija atsakovui buvo siunčiamos el. paštu) ir į tai, kad: atsakovui 2023 m. birželio 21 d. jo nurodytu el. pašto adresu siųsta ir Draudimo sutartis (kaip įprasta), taip pat mokėjimo pranešimas bei raginimas sumokėti draudimo įmoką iki 2023 m. birželio 23 d., kiti susiję dokumentai; atsakovas, nors ir pavėlavęs, bet sumokėjo Draudimo sutartyje nustatyto dydžio draudimo įmoką, o tai, ieškovės vertinimu, patvirtina Draudimo sutarties sudarymą joje nustatytomis sąlygomis ir įsigaliojimą nuo nurodytos konkrečios datos; atsakovo automobilio vairuotojas po eismo įvykio policijai pats nurodė Draudimo sutarties liudijimo numerį, taigi jis laikė, kad Draudimo sutartis sudaryta ir draudimo apsauga galioja. Kartu tai patvirtina, kad atsakovas buvo gavęs Draudimo sutartį ir, nors nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, laikė ją įsigaliojusia būtent nuo sutartyje nurodytos datos (2023 m. birželio 23 d.). Draudimo įmokos sumokėjimas ne laiku kvalifikuotinas kaip draudėjo pareigų nevykdymas, draudimo sutarties pažeidimas. Tokiu atveju draudikui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies norma suteikia teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui.

15.       Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Nagrinėjamu atveju yra svarbus Draudimo sutarties sudarymo, o ne jos įsigaliojimo momentas (data). Teismai tinkamai taikė sutarčių sudarymo (CK 6.162–6.187 straipsniai) ir jų aiškinimo (CK 6.193 straipsnis) nuostatas. Draudimo sutarties sudarymo tvarka (ne įsigaliojimo momentas, taigi prieštaravimo TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies, CK 6.157 straipsnio 1 dalies nuostatoms nėra) nustatyta šios sutarties 6.2 punkte, pagal kurį jos sudarymas 2023 m. birželio 23 d. patvirtinamas parašu arba įmokos sumokėjimu iki nurodytos datos. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Draudimo sutartis buvo sudaryta 2023 m. liepos 8 d., atsakovui ją akceptavus. Draudimo sutartis negali įsigalioti, kol ji nesudaryta (kol negautas draudėjo akceptas).

15.2.                      Ieškovė neįrodė atsakovo aiškiai išreikšto ketinimo sudaryti Draudimo sutartį, jo aktyvių veiksmų. Atsakovas nebuvo pateikęs ieškovei prašymo sudaryti draudimo sutartį, nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis el. paštu gavo ieškovės 2023 m. birželio 21 d. siųstus draudimo dokumentus ir iki eismo įvykio išreiškė sutikimą sudaryti sutartį būtent su ieškove. Įrodytas tik įmokos sumokėjimo faktas po eismo įvykio. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nėra vienintelė draudimo bendrovė. Draudimo sutartis sudaryta per tarpininką. Vien pasiūlymas sudaryti sutartį ir jos sąlygų nustatymas savaime nereiškia, kad pasiūlymo pateikimo metu sutartis jau laikoma sudaryta ir įsigalioja. Ieškovė, pažeisdama Draudimo sutarties 2.1.2 punktą, 2023 m. birželio 21 d., dar negavusi atsakovo patvirtinimo ir jam nesumokėjus įmokos, išdavė draudimo liudijimą ir suteikė draudimo apsaugą, taigi veikė savo rizika.

15.3.                      Apie Draudimo sutartį atsakovas sužinojo po eismo įvykio – jo metu pareigūnai panaudojo draudimo liudijimo duomenis iš el. sistemos. Įrodymų, kad draudimo liudijimo duomenis pareigūnams nurodė atsakovo automobilio vairuotojas, nepateikta. Tokių teiginių ieškovė anksčiau neįrodinėjo.

15.4.                      Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012 pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės – nurodomoje byloje konstatuota, kad draudimo sutartys buvo sudarytos iki eismo įvykio, o jas sudaręs draudėjas nevykdė sutarčių sąlygų. Neįmanoma pažeisti Draudimo sutarties 1.5.2 punkto sąlygos, kai pati sutartis dar nesudaryta. Atsakovas Draudimo sutartį sudarė 2023 m. liepos 8 d., taigi negalėjo jos pažeisti iki 2023 m. birželio 23 d., kaip teigia ieškovė, grįsdama reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo.

15.5.                      Nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024 pateiktais išaiškinimais dėl draudimo sutarties sudarymo būdo, nes šalys nuo 2023 m. birželio 21 d. iki 2023 m. liepos 4 d. neapsikeitė nei popieriniais dokumentais, nei telekomunikacijų galiniais įrenginiais, užtikrinant teksto apsaugą ir identifikuojant parašą.

15.6.                      Ieškovė, veikusi išimtinai savo rizika, atlikusi vienašalius veiksmus, negali naudotis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teise. Pažymėtina, kad pateikti įrodymai dėl nukentėjusio asmens automobilio remonto kainos, kartu draudimo išmokos dydžio kelia abejonių, o šių ieškovė neišsklaidė (nėra duomenų apie faktinį automobilio remontą; sąmatoje nurodytos 2002 m. automobilio remonto išlaidos siekia faktiškai daugiau nei pusę tokio automobilio rinkos vertės; sąmatoje nurodyta, kad ji parengta dėl 2023 m. liepos 19 d. įvykio; ji parengta praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo eismo įvykio; automobilis pas draudikę nebuvo saugomas, todėl defektai gali būti nesusiję priežastiniu ryšiu). Ieškovė nepagrindė, kodėl reikalauja grąžinti visą draudimo išmokos sumą (neįrodinėjo reikalavimo apimties). Ex gratia (nesant pareigos) išmokėjęs išmokas draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

16.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

18.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.).

19.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė (draudikė), vadovaudamasi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, prašė teismo priteisti iš atsakovo ieškovės nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos sumą. Ieškovė įrodinėjo, kad šalys buvo sudariusios Draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė. Eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas atsakovo transporto priemonės vairuotojas, metu (2023 m. liepos 4 d.) draudimo apsauga galiojo, nors atsakovas nebuvo įvykdęs sutartinio įsipareigojimo iki 2023 m. birželio 23 d. sumokėti nustatytą draudimo įmoką, todėl ieškovė pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką ir įgijo regreso teisę į atsakovą.

20.       Ieškovė nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, padarytomis išnagrinėjus šią bylą, kad ji neturi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą, nes draudimo išmoką išmokėjo eismo įvykio metu negaliojant draudimo apsaugai, kadangi šalys dar nebuvo sudariusios Draudimo sutarties, ši sutartis šalių buvo sudaryta (atsakovo valia išreikšta) ir įsigaliojo vėliau, po eismo įvykio. Kasaciniame skunde ieškovė argumentuoja, kad teismų išvados prieštarauja TPVCAPD sutarties esmei, padarytos netinkamai taikant sutarčių sudarymą ir jų aiškinimą reglamentuojančias CK normas, draudimo sutarties įsigaliojimą nustatančias TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeidžiant TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepagrįstai vadovaujantis vien sutarties 6.2 punktu ir Draudimo sutarties įsigaliojimą siejant su draudimo įmokos sumokėjimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl sutarties sudarymo fakto pripažinimo, atsižvelgiant į šalių veiksmus, jų elgesį, nepagrįstai neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos šalių santykių praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat nukrypo nuo išaiškinimų, pagal kuriuos draudimo sutarties įsigaliojimas negali būti siejamas su draudimo įmokų sumokėjimu.

21.       Taigi kasaciniame skunde keliami klausimai dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl TPVCAPD sutarties sudarymą ir įsigaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo santykio. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija ir pasisakys šioje nutartyje.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė kasaciniame skunde nurodo, jog teismai pažeidė ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančias CK normas, tačiau išsamaus teisinio šio argumento pagrindimo nepateikia, nepaaiškina, kaip pasireiškė sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas teismams aiškinant Draudimo sutartį. Todėl dėl šios sutarties sąlygų aiškinimo teisėjų kolegija pasisakys tik tiek, kiek reikia kitų kasacinio skundo argumentų pagrįstumui vertinti.

23.       Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad šią bylą nagrinėję teismai nenustatė ieškovės kasaciniame skunde akcentuojamos kaip reikšmingos ir nepagrįstai neįvertintos aplinkybės, kad atsakovui priklausančią transporto priemonę eismo įvyko metu valdęs ir atsakingu pripažintas asmuo policijos pareigūnui nurodė Draudimo sutarties liudijimo numerį. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, siekiant pagrįsti, jog aplinkybė, kuri, ieškovės įsitikinimu, laikytina kaip viena iš įrodančių Draudimo sutarties sudarymo faktą, teismų nenustatyta pažeidžiant proceso teisės normas. Teismai nenustatė ir aplinkybės, kad iki Draudimo sutarties sudarymo šalis siejo tęstiniai sutartiniai santykiai ir praktikoje draudimo sutartys buvo sudaromos atsakovui valią išreiškiant tam tikru konkrečiu būdu. Kasacinis teismas, minėta, atlikdamas apskųsto teismo procesinio sprendimo patikrą teisės taikymo aspektu yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių ir naujų faktinių aplinkybių nenustato. Atitinkamai pasisakyti dėl faktinio pobūdžio teiginių, susijusių su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, pagrįstumo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.  

Dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos draudiko regreso teisės įgijimo 

24.       TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2–5 dalyse nustatytas išimtis. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ši transporto priemonė yra įregistruota arba, jeigu transporto priemonė neregistruota arba yra neregistruotina transporto priemonė, – kol ji naudojama kaip transporto priemonė. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo), o tam tikrais atvejais – transporto priemonės naudotojas ar valdytojas. Šie asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26.       TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatyti tik keli atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Griežtos TPVCAPD išmokos mokėjimo reglamentavimo nuostatos užtikrina prioritetinę nukentėjusio asmens interesų apsaugą. Draudėjo draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas neatleidžia draudiko nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, tačiau tokiu atveju, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį. 

27.       Viena iš draudėjo pareigų – mokėti draudimo įmokas už draudiko teikiamą draudimo apsaugą. Šios pareigos nevykdymo pasekmės yra reglamentuotos, be kita ko, TPVCAPDĮ 11 straipsnyje. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Kartu to paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko atgręžtinio reikalavimo teisė – nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. 

28.       Kasacinis teismas dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatytos draudiko pareigos yra išaiškinęs, kad, sudarius transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja ir draudiko prievolės sumokėti draudimo išmoką draudėjui pagal tokią sutartį nepanaikina ta aplinkybė, kad draudėjas nesumokėjo draudimo įmokos. O pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas vertintinas kaip sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo įgyti regreso teisę pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. jis gali reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Tačiau, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013).

29.       Taigi įstatymas nustato kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes. Ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024 16, 17 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30.       Apibendrindama teisėjų kolegija išaiškina, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį, o draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos – ir jo regreso teisė pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsiranda tik esant sudarytai ir eismo įvykio metu galiojančiai draudimo sutarčiai.

Dėl TPVCAPD sutarties sudarymą ir įsigaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo

31.       Kasaciniame skunde ieškovei keliant teisės klausimus dėl Draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo (žr. šios nutarties 20 punktą), argumentuojant, kad sutartis eismo įvykio metu, priešingai nei nusprendė teismai, galiojo, nes sutartyje buvo aiškiai nurodyta jos įsigaliojimo data, teisėjų kolegija pažymi, kad sutartyje nurodytas jos įsigaliojimo momentas tampa reikšmingas tik sutarčiai esant sudarytai. Tai reiškia, kad visų pirma turi būti nustatytas sutarties sudarymo faktas ir tik tada sprendžiama dėl sutarties įsigaliojimo.

32.       Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis šiuo įstatymu, CK, Draudimo įstatymu, šių įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais ir draudimo priežiūros institucijos – Lietuvos banko tvirtinamomis standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (6 straipsnio 1 dalis). TPVCAPD sutarties sudarymui skirtame TPVCAPDĮ 6 straipsnyje nustatyta draudiko pareiga sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikia prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti (nurodyto straipsnio 2 dalis); nustatytos draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos prieš sudarant sutartį (3 dalis), sureguliuoti kiti aspektai, tačiau pats sutarties sudarymas nereglamentuojamas.

33.       Pagal bendrąsias CK įtvirtintas sutarčių sudarymo nuostatas, sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (6.162 straipsnio 1 dalis). CK 6.990 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties sudarymo tvarka – draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį (1 dalis). 

34.       Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (nurodyto straipsnio 2 dalis). Jeigu ofertoje nustatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo (3 dalis).

35.       Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, – per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (CK 6.174 straipsnio 1 dalis). Pavėluotas akceptas galioja, jeigu oferentas nedelsdamas apie gavimą praneša akceptantui arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą (6.176 straipsnio 1 dalis). Atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta (6.178 straipsnio 1 dalis). Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.181 straipsnio 1 dalis). Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma (4 dalis).

36.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nors galioja bendra taisyklė, jog šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Šalių valios išraiška gali ir neatitikti klasikinės ofertos ir akcepto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant, ar buvo sudaryta TPVCAPD sutartis, be kita ko, vertintina susiformavusi šalių bendradarbiavimo praktika, taip pat gali būti reikšmingas ir šalių elgesys po veiksmų, kuriuos ginčo šalis įvardija kaip įrodančius sutarties sudarymą, atlikimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024 43, 45 punktus).

37.       Taigi tam, kad sutartis galėtų būti pripažinta sudaryta, turi būti pakankamai duomenų, patvirtinančių šalių valios sutaptį dėl sutarties sudarymo. TPVCAPD sutarties, kuri turi būti sudaroma rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 4 dalis, 6.989 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024 30 punktas), atveju asmens valią patvirtina parašas, kuris laikomas išorine valios sudaryti sutartį joje nustatytomis sąlygomis išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 26–27 punktus), nesant parašo – šalių veiksmai, jų elgesys, iš kurio matyti valia dėl sandorio sudarymo. Nustačius, kad sutartis šalių buvo sudaryta, minėta, reikšmingas tampa jos įsigaliojimo momentas, nes šalių teisės ir pareigos kyla tik iš sudarytos ir galiojančios sutarties.  

38.       TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja joje nurodytu momentu. Pagal ankstesnę, iki 2023 m. gruodžio 23 d. galiojusią, šios normos redakciją – draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos.

39.       Kasacinis teismas dėl TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies (ankstesnės redakcijos) yra pateikęs išaiškinimus, kad ši įstatymo nuostata yra imperatyvi. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, bet ne kiti įstatymai (CK 6.1018 straipsnis) ar draudimo sutartis reglamentuoja, kaip draudimo sutartyje nustatomas draudimo sutarties įsigaliojimo momentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės nustatyti įstatymo imperatyviai sureguliuotų nuostatų išlygų ir dėl draudimo sutarties įsigaliojimo spręsti pagal draudimo įmokų sumokėjimą nustatančias sutarties sąlygas. TPVCAPDĮ nuostatos su draudimo įmokų nesumokėjimu nesieja draudimo sutarties pabaigos ar jos negaliojimo. TPVCAPD sutarties nuostatos, pagal kurias draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, pripažįstamos prieštaraujančiomis imperatyviai TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies normai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013).

40.       Nors ieškovė, remdamasi kasacinio teismo TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, teisingai nurodo, jog TPVCAPD sutarties įsigaliojimas negali būti siejamas su draudimo įmokos sumokėjimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyta teisės norma ir ją aiškinanti kasacinio teismo praktika aktuali tik šalių sudarytos TPVCAPD sutarties atveju, t. y. tik tuomet, kai šalys yra sudariusios TPVCAPD sutartį ir ginčas kyla dėl jos įsigaliojimo datos. Tam, kad draudimo sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia, šalys įstatyme ir (ar) sutartyje nurodytu būdu turi būti išreiškusios valią dėl jos sudarymo.

Dėl Draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo, ieškovės atgręžtinio reikalavimo teisės

41.       Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar ieškovė (draudikė) pagrįstai, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatomis, reiškia regresinį reikalavimą atsakovui grąžinti ieškovės nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos sumą. Šalys laikėsi skirtingų pozicijų dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių – Draudimo sutarties sudarymo ir jos galiojimo eismo įvykio metu – įrodytumo, kaip regreso teisės atsiradimo pagrindo. Šią bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovė neįgijo regreso teisės, nes draudimo išmoką išmokėjo nesant sudarytai ir įsigaliojusiai Draudimo sutarčiai, taigi negaliojant draudimo apsaugai. Teismai laikė, kad Draudimo sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo 2023 m. liepos 8 d., atsakovui sumokėjus draudimo įmoką.

42.       Išvadas dėl Draudimo sutarties sudarymo teismai grindė, be kita ko, šios sutarties 6.2 punktu, kuriame nustatyta, kad, nesant draudėjo parašo sutartyje, draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudėjo nustatyto dydžio draudimo įmokos sumokėjimas. Teismai nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Draudimo sutarties nepasirašė, o draudimo įmoką sumokėjo 2023 m. liepos 8 d. Taip pat teismai nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šalių valios sutaptį dėl Draudimo sutarties sudarymo iki eismo įvykio ir jos išraišką kokiais nors veiksmais ar kitokiu būdu.

43.       Ieškovė nesutinka su teismų išvadomis dėl Draudimo sutarties sudarymo (kad šalys iki eismo įvykio nebuvo sudariusios sutarties; sutartis laikoma sudaryta atsakovui sumokėjus draudimo įmoką), kasaciniame skunde argumentuoja, kad jos padarytos netinkamai taikant CK normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, nukrypstant nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl sutarties sudarymo fakto pripažinimo, atsižvelgiant į šalių veiksmus ir elgesį. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

44.       Nors ieškovė teisingai nurodo, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, TPVCAPD sutarties sudarymo faktas gali būti pripažintas ne tik klasikiniu ofertos ir akcepto atveju, bet ir atsižvelgus į šalių veiksmus, jų elgesį, kuriuo išreiškiama valia sudaryti sutartį, šiuo atveju, minėta, teismų nenustatyta, kad atsakovas iki eismo įvykio (2023 m. liepos 4 d.) būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią sudaryti Draudimo sutartį. Priešingai, konstatuota, jog į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas iki eismo įvykio sutiko su ieškovės 2023 m. birželio 21 d. parengtos sutarties sąlygomis, kad buvo abiejų šalių suderinta valia dėl sutarties įsigaliojimo 2023 m. birželio 23 d. Atsakovas akceptavo Draudimo sutarties sąlygas, atlikdamas pačios ieškovės parengtoje sutartyje nustatytą veiksmą – sumokėdamas draudimo įmoką, tai padarydamas jau po eismo įvykio (2023 m. liepos 8 d.). Nėra pagrindo konstatuoti sutarčių sudarymą reglamentuojančių CK normų pažeidimą ar nepagrįstą rėmimąsi Draudimo sutarties 6.2 punktu, nes būtent jame ir reglamentuojama nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija. Teismų nenustatyta (ieškovės neįrodyta), kad iki Draudimo sutarties sudarymo šalis siejo tęstiniai sutartiniai santykiai ir praktikoje draudimo sutartys buvo sudaromos atsakovui valią dėl to išreiškiant kitokiu būdu (nei sumokant įmoką).

45.       Atsižvelgdama į šios nutarties 44 punkte nurodytas teismų nustatytas aplinkybes (atsakovas draudimo įmoką sumokėjo po eismo įvykio; jokių kitų veiksmų iki eismo įvykio, kurie patvirtintų jo valią sudaryti Draudimo sutartį, neatliko; nesant parašo Draudimo sutartyje, jos sudarymą, kaip nustatyta sutartyje, patvirtina įmokos sumokėjimas) ir į CK 6.173 straipsnio 2–3 dalyse, 6.181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį sutartis laikoma sudaryta ir sukeliančia teisines pasekmes nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, kuriuo išreiškiamas akceptanto pareiškimas dėl ofertos priėmimo (žr. šios nutarties 34, 35 punktus), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismų išvadą, kad Draudimo sutartis laikytina šalių sudaryta 2023 m. liepos 8 d., kai atsakovas išreiškė savo valią – sumokėjo draudimo įmoką.  

46.       Esant nustatytai aplinkybei, kad Draudimo sutartis eismo įvykio dieną nebuvo sudaryta, o buvo sudaryta 2023 m. liepos 8 d. atsakovui išreiškus valią, nėra pagrindo teigti, kad sutartis, vadovaujantis TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojo anksčiau – sutartyje (1.2 punkte) nurodytą dieną, t. y. 2023 m. birželio 23 d., kaip nurodoma kasaciniame skunde. Teismai šiuo atveju iš esmės pagrįstai konstatavo, kad Draudimo sutarties sudarymo ir jos įsigaliojimo momentas sutapo – atsakovui sumokėjus draudimo įmoką, remiantis sutarties 6.2 punktu, buvo išreikšta valia dėl ieškovės pasiūlytos Draudimo sutarties sudarymo ir sudaryta sutartis įsigaliojo. Teismai pagrįstai išvadą dėl Draudimo sutarties įsigaliojimo padarė atsižvelgdami, be kita ko, į sutarties 6.2 punkto antrajame sakinyje nustatytą sąlygą, pagal kurią, sumokėjus įmoką iki sutartyje nustatytos įsigaliojimo datos, sutartis įsigalioja joje nurodytą dieną.

47.       Ieškovei keliant klausimą dėl jos pačios parengtos Draudimo sutarties 6.2 punkto atitikties imperatyviai TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies normai, teisėjų kolegija pažymi, kad šis sutarties punktas draudimo įmokos sumokėjimą sieja būtent su sutarties sudarymu. Nėra pagrindo konstatuoti Draudimo sutarties 6.2 punkto prieštaravimą TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies normai ir (ar) apeliacinės instancijos teismo išvados, kad Draudimo sutarties įsigaliojimas, nesant draudėjo parašo sutartyje, ieškovės buvo susietas su draudimo įmokos sumokėjimu, neatitiktį ieškovės akcentuojamiems kasacinio teismo išaiškinimams (žr. šios nutarties 14.2, 39 punktus). Kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos dėl TPVCAPD sutarties įsigaliojimo negali būti sprendžiama pagal draudimo įmokų sumokėjimą nustatančias sutarties sąlygas, šiuo atveju neaktualūs, nes, minėta, jie taikytini tik kai sutartis yra sudaryta ir kai draudėjas nevykdo sutartinių įsipareigojimų sumokėti draudimo įmoką už draudiko teikiamą draudimo apsaugą. Šiuo atveju Draudimo sutartis iki joje nurodytos įsigaliojimo datos šalių nebuvo sudaryta.

48.       Vėlesnis, nei nurodyta Draudimo sutarties 1.5.2 punkte (draudimo įmoka mokama iki 2023 m. birželio 23 d.), įmokos sumokėjimas šiuo atveju, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo ieškovė, nekvalifikuotinas kaip draudėjo pareigų nevykdymas, Draudimo sutarties pažeidimas, o laikytinas, kaip pagrįstai konstatuota teismų, atsakovo valios išraiška dėl Draudimo sutarties sudarymo. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodo, kad neįmanoma pažeisti Draudimo sutarties 1.5.2 punkto sąlygos, kai pati sutartis dar nesudaryta; atsakovas Draudimo sutartį sudarė 2023 m. liepos 8 d., taigi negalėjo jos pažeisti iki 2023 m. birželio 23 d.

49.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ieškovės argumentą, kad teismai neturėjo pagrindo išvadai, jog eismo įvykio metu draudimo apsauga negaliojo ir todėl draudikė ją taikė nepagrįstai. Ieškovė neįgijo TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytos regreso teisės, todėl šiuo ieškovės pasirinktu pagrindu ieškinys teismų atmestas pagrįstai.  

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį, nes nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs skunde nurodytas teisės normas ir padaręs nepagrįstas išvadas, kad Draudimo sutartis eismo įvykio metu nebuvo sudaryta, draudimo apsauga negaliojo, todėl draudikė, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką, regreso teisės į atsakovą neįgijo.

51.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52.       Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (ieškovės kasacinis skundas atmestas), atsakovas neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

53.       Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 726 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovės.

54.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,  

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.  

Priteisti atsakovui J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Danguolė Bublienė

Andžej Maciejevski 

Agnė Tikniūtė