Administracinė byla Nr. eA-320-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02738-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijoje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas C. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje (toliau – ir Ambasada) 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę vizą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. gegužės 21 d. pateikė prašymą išduoti vizą tuo pagrindu, jog jis vyksta į Lietuvos Respubliką pas savo sūnų, Lietuvos Respublikos pilietį D. D., taip pat atvykęs į Lietuvą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kauno skyriuje įformins leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Ambasada vizą atsisakė išduoti, nes nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslas ir sąlygos, nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikotarpiui. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) ir kitų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes pareiškėjas nepagrįstai prarado galimybę susitikti su savo sūnumi Lietuvos Respublikoje.

3.       Pareiškėjas teigė, kad 2021 m. rugpjūčio 9 d. jam atvykus į Ambasadą, apsaugos darbuotojas perdavė pareiškėjui jo pasą ir įteikė standartinį pranešimą apie atsisakymą išduoti vizą. Joks kompetentingas Ambasados pareigūnas nepaaiškino tokio sprendimo motyvų, t. y. dėl kokių konkrečiai priežasčių pareiškėjas negali atvykti pas savo nepilnametį sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką apribota neteisėtai, trukdoma susitikti ir bendrauti su šeimos nariu – nepilnamečiu sūnumi.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų – nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Pareiškėjas teigė suprantantis, kad tokie sprendimai priimami pagal standartinę formą, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-30 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 14 punkte yra imperatyviai nustatyta, kad apie sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą vizų tarnybos valstybės tarnautojas informuoja raštu ir užsieniečiui išsamiai išdėstomos priežastys, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, išskyrus tokius atvejus, kai informavimas keltų grėsmę valstybės saugumui. Ambasada nepaaiškino ir neargumentavo, kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją dėl numatomo buvimo tikslo. Ambasada vadovavosi tik pareiškėjo pateikta informacija bei dokumentais ir nusprendė, jog jų nepakanka įrodyti pareiškėjo numatomo buvimo tikslo (informacija nepatikima) ir pareiškėjo ketinimo neišvykti pasibaigus vizai. Pareiškėjas nuo 2013 metų, t. y. 7,5 metų teisėtai gyveno Lietuvoje ir turėjo leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu, jam niekada nebuvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ar nacionalinė viza. Pareiškėjas nėra teistas ar turintis galiojančių administracinių nuobaudų, t. y. nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas, siekdamas nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, yra išlaikęs valstybinės (lietuvių) kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, tai įrodo jo integraciją į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Pareiškėją su Lietuva sieja stiprus šeimyninis ir socialinis ryšys. Nors pareiškėjas ir nėra susituokęs, tačiau jį sieja ypatingai glaudus emocinis ryšys su sūnumi, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjas teikia nepilnamečiam sūnui išlaikymą. Tai paneigia Ambasados formalų sprendimą, kad pareiškėjas nepateikė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad nuo 2015 m. vasario 4 d. jis turi savo nuosavą verslą Lietuvoje – yra UAB „Dib“ vienintelis akcininkas ir vadovas.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Ambasada realiai nesiaiškino kokie yra pareiškėjo ir jo sūnaus ryšiai. Vaiko teisių ir šeimos gyvenimo apsaugos imperatyvai, kildinami iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos yra konkuruojančios vertybės proporcingumo aspektu vertinant valstybės institucijų veiksmus, kuriais siekiama išvengti nepagrįstų prašymų išduoti vizą. Pareiškėjo argumentai, susiję su jo šeimos aplinkybėmis ir jų vertinimu nepaneigia pareiškėjo ir jo nepilnamečio vaiko šeiminių santykių egzistavimo ir poreikio juos saugoti. Šios vertybės turėjo būti pripažintos kaip dominuojančios ir prioritetiniu būdu gintinos ir saugomos. Ambasada, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą (ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo), privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis ir tai šiuo atveju padarė netinkamai. Ambasados išvada, kad dėl pareiškėjo gali kilti nelegalios migracijos rizika paremta nepagrįstomis prielaidomis, nes prieštarauja pareiškėjo nurodytam atvykimo tikslui ir faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas yra pateikęs Migracijos departamentui prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo pasilikimas Lietuvoje, net jei ir pasibaigtų Ambasados išduotos vizos galiojimas, ir toliau galėtų būti teisėtas, kadangi jam teisėtai būnant Lietuvoje (kol nagrinėjamas prašymas įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje), jis būtų turėjęs teisėtą pagrindą Migracijos departamento prašyti išduoti jam nacionalinę vizą pateikto prašymo nagrinėjimo laikotarpiui. Todėl Ambasados motyvas, kad pareiškėjas neišvyks iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikotarpiui yra nelogiškas ir iš esmės prieštarauja paties pareiškėjo interesams.

6.       Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, URM) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.  

7.       Atsakovas paaiškino, kad konsulas, vertindamas gautą papildomą informaciją, atkreipė dėmesį į aplinkybes, jog nors pareiškėjas teigė 2021 m. liepos 30 d. užsiregistravęs vizitui į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau nėra pateikęs prašymo į MIGRIS sistemą dėl tokio leidimo gavimo, taigi vizitas į Migracijos departamentą yra niekinis. 2021 m. gegužės 22 d. buvo įvykdytas 2021 m. gegužės 17 d. Migracijos departamento sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, nes jis gyveno Lietuvoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminui. Nors pareiškėjas teigė, jog Lietuvoje vadovauja UAB „Dib“, tačiau paprašytas konsului pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, pateikė tik 2014–2016 metų dokumentus. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas iš UAB „Dib“ yra atleistas jau nuo 2018 m. spalio 1 d., o minėta įmonė ilgiau kaip 12 mėnesių valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui neteikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų. Konsulas, siekdamas išsiaiškinti aplinkybę dėl 2021 m. gegužės 25 d. pateikto Ambasadai negaliojančio paso ir dėl teiginių, kad Migracijos departamento Kauno skyriaus darbuotojai pareiškėjui paaiškino, jog priims jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje su nebegaliojančiu pasu, nustatė, kad pareiškėjas į Migracijos departamento Kauno skyriaus darbuotojus nesikreipė ir šio skyriaus darbuotojai tokio klausimo nesprendė. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti gyvenamosios vietos turėjimą Lietuvoje, pateikė libaniečių kilmės Lietuvos piliečio A. N. D. sutikimą apgyvendinti pareiškėją, nors pareiškėjas teigė vykstantis pas sūnų Lietuvoje, o A. N. D. nepateikė jokio kvietimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Konsulas nustatė, kad pareiškėjas turi artimų giminių Vokietijoje, negyvena kilmės valstybėje, taigi jo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs. Pareiškėjas nepateikė jokių leistinų įrodymų apie tai, kad išvyks iš Lietuvos pasibaigus vizos galiojimui. Dėl nurodytų aplinkybių konsului kilo abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, faktiškai į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo – lankyti šeimos narius – patikimumo, nes pareiškėjas teikė konsului tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė nuslėpti reikšmingas aplinkybes, todėl pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią situaciją, nes svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, galimos nelegalios migracijos, ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos ir konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad 2021 m. gegužės 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą su prašymu Nr. 19-SFPK53G4 išduoti vizą, kadangi vyksta į Lietuvą pas savo šeimos narį – sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, o taip pat yra pateikęs Migracijos departamento Kauno skyriui prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. 2021 m. gegužės 25 d. dokumentų pateikimo ir asmeninio pokalbio metu Ambasados pareigūnas apklausė pareiškėją kokiu tikslu jis vyksta į Lietuvą, kokie socialiniai ir / ar ekonominiai ryšiai sieja pareiškėją su Lietuva, ką jis ruošiasi veikti Lietuvoje. Pareiškėjas pokalbio su Ambasados pareigūnu metu aiškiai įvardijo aplinkybes dėl kurių jis prašo vizos, nurodė, kad nuo 2013 metų jis gyveno Lietuvoje ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taip pat pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad nuo 2015 m. vasario 4 d. jis turi savo nuosavą verslą Lietuvoje, yra UAB „Dib“ vienintelis akcininkas ir vadovas, Lietuvoje Šiaulių banke turi asmeninę banko sąskaitą ir pakankamą kiekį asmeninių lėšų, kelionės draudimą, taip pat pateikė notariškai patvirtintus rašytinius įrodymus apie gyvenamąją vietą Lietuvoje, Kaune. 2021 m. birželio 9 d. Ambasados pareigūnas pranešė pareiškėjui, kad jiems iškilo klausimų dėl pareiškėjo pateikto paso galiojimo termino, todėl siekiant pašalinti kliūtis vizos išdavimui, paprašė kreiptis į Libano ambasadą ir jiems pateikti naują kelionės dokumentą. 2021 m. liepos 16 d. pareiškėjas pateikė Ambasadai naują pasą (kelionės dokumentą). 2021 m. liepos 19 d. Ambasada papildomai paprašė pareiškėjo, kad jis per elektroninę sistemą MIGRIS, rezervuotų naują vizitą Migracijos departamento Kauno skyriuje dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo šeimos susijungimo pagrindu. 2021 m. liepos 20 d. pareiškėjas, vykdydamas Ambasados prašymą, pateikė elektroninės sistemos MIGRIS patvirtinimą apie vizito rezervaciją. Leidimo laikinai gyventi įforminimui paskirta data 2021 m. liepos 30 d. Iki 2021 m. liepos 30 d. nesulaukus jokio atsakymo iš Ambasados dėl vizos išdavimo, pareiškėjas, elektroninėje sistemoje MIGRIS, pakartotinai atliko vizito rezervaciją 2021 m. rugpjūčio 6 d. datai. Kadangi iš Ambasados buvo gautas elektroninis laiškas atvykti atsiimti pasą tik 2021 m. rugpjūčio 9 d., todėl pareiškėjas trečią kartą atliko vizito rezervaciją 2021 m. rugpjūčio 6 d. datai. 2021 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui atvykus į Ambasadą, apsaugos darbuotojas perdavė pareiškėjui jo pasą ir įteikė standartinį pranešimą apie atsisakymą išduoti vizą.

10.       Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38). Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. 

11.       Teismas, aptaręs minėtų teisės aktų nuostatas pažymėjo, kad Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, jog galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.

12.       Teismas nurodė, kad Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų tiekėjų pasirinkimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

13.       Teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato URM konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Minėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

14.       Teismas sprendė, kad vertins Ambasados priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis pareiškėjo Ambasadai pateiktais dokumentais. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė tokius dokumentus: seną leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, draudimo poliso kopiją, lėktuvo bilieto rezervaciją, banko sąskaitos išrašą, sūnaus paso kopiją ir gimimo liudijimą, įsipareigojimą (sutikimą) dėl gyvenamosios vietos, VĮ Registrų centro išrašą apie įmonę, kasos aparato kasos operacijų žurnalą.

15.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas, norėdamas įrodyti ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika nurodė, jog Lietuvoje vadovauja UAB „Dib“ ir yra jos pagrindinis akcininkas, tačiau, kuomet konsulas paprašė pareiškėjo pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjas pateikė 2014–2016 metų dokumentus. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 1 d.  yra atleistas iš UAB „Dib“.

16.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Aprašo nustatyta tvarka nebuvo pateikęs prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. nepildė prašymo MIGRIS, nepridėjo jokių dokumentų, nesumokėjo valstybės rinkliavos už prašymo priėmimą, nagrinėjimą, sprendimo priėmimą ir leidimo laikinai gyventi išdavimą (neišdavimą), nebuvo atvykęs į Migracijos departamento teritorinį padalinį pateikti dokumentų originalų ir biometrinių duomenų. Todėl pareiškėjo teiginys, jog siekį gauti leidimą gyventi Lietuvoje pagrindžia aplinkybė, kad pareiškėjas buvo užsiregistravęs vizitui į Migracijos departamentą atmestas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Taip pat svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui.

17.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti gyvenamosios vietos turėjimą buvimo Lietuvoje metu, pateikė libaniečių kilmės Lietuvos piliečio A. N. D. sutikimą apgyvendinti pareiškėją, nors pareiškėjas teigė vykstantis pas sūnų Lietuvoje, o A. N. D. nepateikė jokio kvietimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Teismas sprendė, kad konsulas pagrįstai suabejojo pareiškėjo pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą ir ją laikė nepatikima. Konsulinio pareigūno išvada, kad pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimą, bylos duomenimis nepaneigta, todėl teismas vertino, jog ši konsulinio pareigūno išvada yra pagrįsta.

18.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas pats savaime nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio. Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, juo taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o pats pareiškėjas neįrodė, kad Sprendimas galėtų turėti neigiamą įtaką jo teisei į šeimos gyvenimo gerbimą (nepateikė jokių dokumentų, galinčių paneigti, kad ginčijamas Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui bendrauti su savo sūnumi, jį išlaikyti). Pareiškėjas, siekdamas įrodyti jo ir sūnaus ryšį, pateikė tik sūnaus asmens dokumento kopiją ir gimimo liudijimą, kas įrodo, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos piliečio tėvas, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėją ir jo sūnų sieja glaudūs socialiniai ryšiai.

19.       Teismas nevertino papildomai pareiškėjo pateiktų dokumentų (egzaminų pažymėjimų, vaiko išlaikymo dokumentų), kadangi pareiškėjas jų nepateikė Ambasadai, kuomet ji sprendė klausimą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjui.

20.       Teismas vertino, kad dėl visų nurodytų aplinkybių konsului kilo abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo – lankyti šeimos narius – patikimumo, nes pareiškėjas teikė konsului tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė nuslėpti reikšmingas aplinkybes, pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę.

21.       Teismas konstatavo, kad Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, dėl buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Konsului priimant sprendimą egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

22.       Teismas konstatavo, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo nėra pagrindo naikinti. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo pagrindinio reikalavimo, netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti  pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę vizą, taip pat netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

23.       Pareiškėjas C. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

24.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nes teismas perrašė motyvus, kurie yra analogiški Ambasados sprendime atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui. Teismas padarė išvadas, kurios prieštarauja rašytiniems bylos duomenims, ir visiškai ignoravo pareiškėjo įrodymus ir paaiškinimus, kurie buvo pateikti teismo posėdžio metu. Teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos, todėl toks teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, nustatęs esančius prieštaravimus, t. y., kad paties atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai prieštarauja atsakovo dėstomoms aplinkybėms atsiliepime bei pareiškėjo pateiktiems rašytiniams įrodymams, buvo pasyvus ir neužtikrino visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo. Teismas nebuvo aktyvus ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Motyvuodamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, teismas selektyviai atrinko į kuriuos pareiškėjo argumentus atsakyti, ignoravo esmines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kurios iš esmės paneigia Ambasados sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą.

25.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, nes Ambasada neįvykdė pareigų, nustatytų Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 punkte – nepaaiškino ir neargumentavo kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo nuspręsta, kodėl kyla pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, o teismas priimdamas sprendimą nemotyvavo ir neišaiškino ar iš esmės tinkamai buvo laikomasi VAĮ nuostatų ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo 14 punkto reikalavimų.

26.       Pareiškėjas teigia, kad teismo išvados dėl to, jog jis nepateikė teismui įrodymų apie pareiškėjo socialinius ryšius su sūnumi ir, ar jam užkertamas kelias bendrauti su sūnumi prieštaringos, nes teismas atmeta pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus apie tai, nurodydamas, kad minėti rašytiniai dokumentai nebuvo pateikti Ambasadai sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, todėl teismas jų nevertins. Prieštaringos teismo išvados sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą kaip nepagrįstą. 

27.       Pareiškėjas nurodo, kad nors teismas pabrėžė, jog priimamas sprendimas turi labiausiai atitikti šeimos ir vaiko interesus, tačiau nesigilino į faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, pateikdamas tik sūnaus asmens dokumento kopiją ir gimimo liudijimą, neįrodė, jog pareiškėją ir jo sūnų sieja glaudūs socialiniai ryšiai. Šeimos teisė susijungti yra fundamentali, kurios pareiškėjui įrodinėti nereikia. Ambasados darbuotojas Sprendime arba teismas sprendime privalėjo nurodyti, kokiais įrodymais remiantis konstatuota, kad pareiškėjo ir jo sūnaus nesieja socialinis ryšys, juo labiau, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nesirūpintų savo šeima. Pareiškėjo teisė matytis su sūnumi ir įstatyminė pareiga juo rūpintis negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą. Vadovaujantis Vaiko teisių konvencijos nuostatomis atsisakymas išduoti pareiškėjui vizą, nepagrįstai apriboja pareiškėjo ir jo šeimos narių teisę į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą bei pažeidžiama vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais. Teismas privalėjo įvertinti pareiškėjo teisę, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, be kita ko, apimančią jo pareigą rūpintis šeima ir nepilnamečiais vaikais. Nors teismas nurodo, kad pareiškėjui Sprendimu nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau Ambasados sprendimas neleido pareiškėjui realizuoti savo teisės teisėtai atvykti į Lietuvą šeimos susijungimo pagrindu ir nurodyti vizos neišdavimo pagrindai iš esmės apriboja ateityje gauti vizą ar leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes informacinėje sistemoje likus įrašams apie vizos neišdavimo pagrindus, didelė tikimybė, kad pareiškėjui ir ateityje bus atsisakyta išduoti vizą šeimos susijungimo pagrindu. Dėl nepagrįstų valdžios institucijų sprendimų pareiškėjas jau beveik metus neturi galimybės susitikti su savo sūnumi bei visapusiškai dalyvauti jo gyvenime, todėl jo prašymas išduoti Šengeno vizą turi būti vertinamas iš naujo.

28.       Pareiškėjas pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis dėl vaiko (D. D.) išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo (toliau – ir Nutartis), kuria nepilnamečio vaiko D. D. gyvenamoji vieta nustatoma su jo motina Ž. V.. Nutarties 4 punkte išdėstyta griežta pareiškėjo bendravimo, pasimatymų ir nuolatinio betarpiško buvimo kartu su sūnumi D. D. tvarka. Nutartimi nustatyta aiški faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas negyvena ir neveda bendro ūkio kartu su D. D. motina Ž. V., o tai reiškia, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje negali sutapti su D. D. gyvenamąją vieta. Todėl argumentai dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nepagrįstai įvertinti kaip vienas iš savarankiškų pagrindų Ambasadai priimti Sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą. Šeimos susijungimo atveju iš užsieniečio nereikalaujama turėti nuosavą būstą, nuomos sutartį ar viešbučio rezervaciją (taip pat nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti ar turėti darbą), nes tai yra perteklinis reikalavimas, kadangi asmuo atvykęs į Lietuvą šeimos susijungimo pagrindu, yra pasirinkęs betarpiškai dalyvauti savo sūnaus gyvenime, t. y. matytis su juo, leisti laiką ir auklėti jį. Kreipdamasis dėl Šengeno vizos išdavimo, pareiškėjas prašyme nurodė adresą, kuriuo gyvens Lietuvoje. Ambasada jokių papildomų dokumentų ar reikalavimų dėl gyvenamosios vietos turėjimo pagrindimo neprašė ir tai nebuvo nurodoma kaip trūkumas. Todėl teismas savarankiškai sprendė dėl reikalavimų, kurie nebuvo nustatyti Ambasados užsieniečių registro vizų modulyje ir, kurių pareiškėjas neskundė, t. y. teismas nepagrįstai sprendė dėl aplinkybių, dėl kurių ginčo nėra.

29.       Pareiškėjas teigia, kad jo ekonominis ryšys su Lietuva yra tik antraeilis faktorius, bet nebuvo pagrindas, kuriuo pareiškėjas prašė išduoti Šengeno vizą. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas yra atleistas iš UAB „Dib“. Pareiškėjas pateikė išrašą iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro, kuriame nurodoma, kad UAB „Dib“ vadovas nuo 2015 m. vasario 4 d. yra pareiškėjas C. D.. Teismas vadovavosi vienas kitam prieštaraujančiais rašytiniais įrodymais, sprendime prieštaravimų nepašalino, todėl kyla abejonė, kad teismo sprendimas yra šališkas ir neobjektyvus, todėl neteisėtas.

30.       Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu dėl jo prašymo Migracijos departamentui pateikimo, pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui, papildomai pateiktų dokumentų (egzaminų pažymėjimų, vaiko išlaikymo dokumentų). Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimo išvados, kad pareiškėjas niekada nepildė prašymo MIGRIS, nepridėjo jokių dokumentų, nepagrįstos. Neaišku, kaip aplinkybė, kad pareiškėjas gyveno Lietuvoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui susijusi su bylos esme. Ambasados darbuotojas nepaprašė jokio papildomo dokumento, įrodančio pareiškėjo socialinį ryšį su Lietuva. Teismas, nepagrįstai atmesdamas pareiškėjo prie skundo pridėtus rašytinius įrodymus, motyvuodamas tuo, kad jis minėtus dokumentus galėjo pateikti Ambasadai (nors ji jų ir neprašė) pažeidė ABTĮ nustatytą teismo pareigą būti aktyviu įrodymų rinkime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

31.       Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo bei iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

32.       Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Ambasada, priimdama ginčijamą Sprendimą, tinkamai įvertino pateiktus dokumentus ir surinktą informaciją ir pagrįstai atsisakė išduoti vizą pareiškėjui.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Pagrindinius klausimus, susijusius su nacionalinės vizos, kurią išduoti byloje ginčijamu Sprendimu atsisakyta, išdavimu, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos     13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo  19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014). Asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

35.       Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

36.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime R. K. (C-84/12) konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, o pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad atitinka visas sąlygas vizai gauti.

37.       Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (žr. minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K.). Taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

38.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).

39.       Taigi nepaneigiant standartinės formos dėl atsisakymo išduoti vizą, vis dėlto kiekviena situacija yra individuali ir turi būti atsižvelgiama į kiekvieno pareiškėjo padėtį, priimtiną sprendimą atitinkamai pagrindžiant tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Kompetentingai institucijai ne tik kad nėra kliūčių standartinės formos papildymui, atsižvelgiant į konkrečias specifines aplinkybes, bet ir atskiro individualaus akto priėmimui, turinčio atitikti net tik Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, bet ir gero administravimo principą.

40.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl nacionalinės vizos išdavimo, savo prašymą grindė siekiu atvykti pas vaiką – šeimos susijungimo pagrindu. 

41.       Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas būtent atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, priklausomumo santykio intensyvumą, nes atliekant tokį vertinimą turi būti atsižvelgta į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktą; 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 72 punktą ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 56 punktą).

42.       Vertindamas, ar yra toks vaiko, Sąjungos piliečio, ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, priklausomumo santykis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia atsižvelgti į šio vaiko globos klausimą ir į tai, ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, yra teisiškai, finansiškai arba emociškai atsakingas už tą vaiką (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 56 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Mar?n, C‑165/14, EU:C:2016:675, 51 punktą). Tokio vaiko amžius, fizinis ir emocinis išsivystymas, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnis ir grėsmė, kurią išsiskyrimas su pastaruoju keltų šio vaiko raidai, taip pat buvo laikomi reikšmingomis aplinkybėmis (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktas).

43.       Ambasada priimdama Sprendimą pastaruoju aspektu nepasisakė visiškai. Apskųstame dokumente (žr. nutarties 1 p.; elektroninės bylos lapas Nr. 15) yra bendro pobūdžio frazė, kad nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslas ir sąlygų pagrindimas, kuri nesuderinama su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo klausimu nebuvo atliktas joks vertinimas bei nenurodyta dėl kokių priežasčių paneigiama galimybė į šeimos susijungimą.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz.,             Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

45. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. – VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai administracinio sprendimo turiniui. Administraciniame sprendime turi būti nurodyta: atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos (VAĮ 10 str. 5 d. 4 p.); administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.); administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.); administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką (VAĮ 10 str. 5 d. 7 p.).  

46. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas tenkintinas: pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas. Nacionalinės vizos suteikimo klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, aptarta aplinkybė buvo visiškai pakankama Sprendimo naikinimui.

47. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

48. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

49.        CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

50. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, spręstina, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo atstovo priteistina 1 000 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo C. D. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo C. D. prašymą suteikti jam nacionalinę vizą.

Priteisti pareiškėjui C. D. iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 1 000 (tūkstantį) eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                        Ričardas Piličiauskas

                                        Arūnas Sutkevičius