Nr. DOK-233
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13769-2023-3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,
susipažinusi su 2025 m. sausio 20 d. paduotu ieškovės UAB „Hovus“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo
,
n u s t a t ė :
Ieškovės UAB „Hovus“ paduotas kasacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 3 d. nutarties, kuria iš esmės paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės UAB „Hovus“ ieškinį atsakovei UAB „Autofortas“ dėl jūrinio konteinerio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir jūrinio konteinerio grąžinimo ieškovei. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. sausio 3 d. nutartimi sumažino Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimu priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės UAB „Hovus“ atsakovei UAB „Autofortas“ nuo 6161 Eur iki 5754,9 Eur. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. sausio 3 d. nutartimi priteisė iš ieškovės atsakovei 2032,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovės kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė teisės normą, nustatančią, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). UAB „Sir Autorent“ pardavė ne jai priklausantį jūrinį konteinerį bendrovei „Autofortas Motors“, o ši pardavė atsakovei UAB „Autofortas“. Teismai neatskleidė esminės aplinkybės, sudarančios pagrindą ieškinio dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui – nenustatė, ar pardavėjai buvo (nebuvo) daikto savininku daikto perdavimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011).
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad UAB „Sir Autorent“ yra teisėta konteinerio savininkė, nes ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančia 2023 m. balandžio 27 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties tarp UAB „Sir Autorent“ ir UAB „Autofortas Motors“, pažeidė CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 1.80 straipsnio 1 dalyje, 4.37 straipsnyje, 4.48 straipsnyje, 4.93 straipsnyje, 4.96 straipsnyje, 6.305 straipsnio 1 dalyje, 6.317 straipsnyje, 6.321 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės normas. Nurodytose normose reglamentuojama, kad tik teisėtas savininkas arba jo įgaliotas asmuo gali perleisti nuosavybės teisę. UAB „Sir Autorent“ nebuvo konteinerio savininkė, todėl pagal CK 4.37 straipsnį ji neturėjo teisės disponuoti šiuo daiktu. Teismai nepagrįstai vertino, kad UAB „Sir Autorent“ valdymas buvo teisėtas, nes ieškovė neteko konteinerio valdymo be jos valios. Teismai privalėjo ex officio (pagal pareigas) taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas ir pripažinti sandorius neteisėtais ir negaliojančiais, nepriklausomai nuo ieškovės reikalavimo apimties. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, nustatę, jog konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš šalių arba abi šalys, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, privalo pripažinti jį (ar jo dalį) negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008). Teismai priėmė sprendimą ir nutartį, kurie prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad teismas privalo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas ex officio, kai akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinus paskutinį sandorį negaliojančiu, automatiškai negalioja ir ankstesni sandoriai, kuriais neteisėtai buvo perleistas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2008). Net jei nebuvo ginčijamas pirmasis (2023 m. balandžio 27 d.) sandoris, teismai turėjo taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas ir konstatuoti, kad UAB „Sir Autorent“ ir UAB „Autofortas Motors“ negalėjo perleisti nuosavybės teisės į konteinerį. Savininko teisė į nuosavybės apsaugą negali priklausyti nuo aplinkybės, ar savininkas žino visus neteisėtus sandorius, kurių pagrindu jo daiktas buvo perleistas. Taigi, ieškovės, kaip vienintelės konteinerio savininkės, teisės negali būti apribotos reikalavimu ginčyti visus neteisėtus sandorius.
3. Teismai konstatuodami, kad UAB „Sir Autorent“, sudarydama 2023 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Autofortas Motors“, ir kad UAB „Autofortas Motors“, sudarydama 2023 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Autofortas“, buvo konteinerio savininkė, pažeidė CPK 176 straipsnyje, 178 straipsnyje ir 185 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, CPK 263 straipsnyje įtvirtintą pareigą sprendimą grįsti įrodymais, bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019).
4. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą; pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą; tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai); taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą; tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą ieškinio dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui, yra pardavėjo teisinis statusas ir jo buvimas (nebuvimas) daikto savininku daikto perdavimo momentu. Taisyklė, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų pats turi (lot. Nemo plus juris transferre ad alium potest quam ipse habet), yra bendrasis teisės principas, pripažįstamas daugumoje teisinių sistemų. Būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, kad jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Paskutinis daikto pirkėjas paprastai nėra susijęs teisiniais santykiais su asmeniu, iš kurio pardavėjas įsigijo daiktą, todėl neturi arba turi labai ribotas galimybes įrodyti arba paneigti pardavėjo nuosavybės teisės įgijimą. Teisė nereikalauja neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia), todėl, tarp pardavėjo ir pirkėjo kilus ginčui dėl perleisto daikto, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011). Teismai ignoravo pareigą pardavėjoms įrodyti savo nuosavybės teisę pagal CK 6.305 straipsnį ir neteisėtai pripažino, kad UAB „Sir Autorent“ ir UAB „Autofortas Motors“ perleido nuosavybės teisę į konteinerį, nepaisant to, kad pardavėjos nepateikė jokių įrodymų, jog buvo teisėtos konteinerio savininkės.
5. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės nuosavybės teisės į konteinerį nebuvimą grįsdamas inventorizacijos dokumentais pažeidė CK 4.47, 4.48, 4.93 straipsnius. Inventorizacijos dokumentai nėra skirti nuosavybės teisei patvirtinti. Jų paskirtis yra užfiksuoti faktinę įmonės turto būklę, įskaitant turto buvimo vietą ir kiekį tam tikru momentu. Šie dokumentai neįrodo nuosavybės teisės praradimo, o tik užfiksuoja turto nebuvimą įmonės žinioje inventorizacijos metu. Jie gali būti naudojami kaip papildomas įrodymas nuosavybės teisės pažeidimui pagrįsti, bet jie savaime nepaneigia ankstesnių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, tokių kaip PVM sąskaita-faktūra ir turto įvedimo į eksploataciją aktas. Ieškovės pateikti inventorizacijos dokumentai nurodo, kad konteineris per inventorizaciją nebuvo rastas, ir tai buvo pirmasis momentas, kai ieškovė sužinojo apie konteinerio nebuvimą savo dispozicijoje. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretavo šiuos dokumentus kaip nuosavybės teisės į daiktą nepriklausymą ieškovei, taip teismas pažeidė CPK 185 straipsnio normą dėl įrodymų vertinimo.
6. Atsakovė, įgijusi konteinerį pagal šį sandorį, negali būti laikoma sąžininga įgijėja. Tiek UAB „Autofortas Motors“, tiek atsakovės UAB „Autofortas“ elgesys rodo, kad jų veiksmai neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Jų nesąžiningumą parodo sandorių seka. Nepaisant turto pardavimo atsakovei UAB „Autofortas“, jis liko UAB „Autofortas Motors“ valdomoje teritorijoje. Tai patvirtina, kad realus daikto valdymas nebuvo perduotas, o tai yra nesąžiningumo požymis. UAB „Autofortas Motors“ slėpė informaciją apie konteinerio perleidimą atsakovei UAB „Autofortas“, tai laikytina nesąžiningu elgesiu. Tokia situacija sudaro pagrindą abejoti ir atsakovės UAB „Autofortas“ sąžiningumu. Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti ieškovei UAB „Hovus“ (j. a. k. 303245239) 70 (septyniasdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. sausio 20 d. Luminor banke lėšų pervedimo nurodymu Nr. 202501151116373, kodas ZN92227.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Donatas Šernas
Egidija Tamošiūnienė
Jūratė Varanauskaitė