Civilinė byla Nr. e2S-2235-779/2024

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03239-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.1.18.3; 3.3.2.6; 3.3.2.6.1.

                                                                                                                                                        (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal skolininko K. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties

civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tiera Logistics“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininko K. Š.,

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) ,,Tiera Logistics“ (toliau - ir kreditorė) kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo, kuriuo prašė išduoti teismo įsakymą dėl 300 000 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų – 861 Eur žyminio mokesčio bei 500 Eur advokato atstovavimo išlaidų – išieškojimo iš skolininko K. Š., reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, turtinių teisių areštą 301 360 Eur sumoje.

2.       Nurodė, jog K. Š. (toliau – ir skolininkas) yra kreditorės vienintelio akcininko G. Š. sūnus, kuris, padedant kreditorei, savo vardu už kreditorės paskolintus pinigus pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d. išduotą vekselį 300 000 Eur sumai, kuriuos skolininkas turėjo grąžinti iki 2024 m. kovo 15 d., įsigijo savo vardu apie 180 vienetų miško ir žemės ūkio paskirties sklypų. Skolininkas negrąžino net dalies skolos, nors, kreditorės žiniomis, pardavė ne mažiau kaip 18 sklypų, gautas lėšas už parduotus sklypus baigia iššvaistyti. Nurodė, kad skolos suma labai didelė, skolininkas vengia ją mokėti, lošia iš pinigų, žaidžia azartinius žaidimus, nedirba, neturi savo būsto, galimai turi kitų skolų, todėl teigė, kad yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

3.       Paaiškino, kad skolininkas šiuo metu turi 142 sklypus, preliminariai jo turimų sklypų vertė apytiksliai atitinka skolos vertę ar yra netgi mažesnė, nei skolos dydis. Laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikytinos atsižvelgiant į tai, jog įsiskolinimo suma yra labai didelė, skolininkas gera valia, gavęs lėšų už parduotus sklypus, įsipareigojimo neįvykdė net dalinai ir toliau vykdo sklypų pardavimo sandorius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 18 d. nutartimi kreditorės UAB ,,Tiera Logistics“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – pritaikė laikinąsias apsaugos priemones kreditorės UAB „Tiera Logistics“ reikalavimų civilinėje byloje Nr. eL2-10825-446/2024 įvykdymo užtikrinimui, areštavo skolininko K. Š. nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 301 360 Eur sumoje, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore.

5.       Teismas nustatė, kad kreditorės pateiktas vekselis preliminariai pagrindžia kreditorės reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko. Iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatė, kad skolininko vardu registruota daug žemės ir miško sklypų, įrašai apie 2024 m. gegužės 31 d., 2024 m. birželio 3 d. sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina skolininko vykdomus žemės sklypų pardavimo sandorius.

6.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad visa aplinkybių visuma - labai didelė pareikšto reikalavimo suma – 300 000 Eur, pasibaigęs skolos grąžinimo terminas, nurodytas vekselyje, aplinkybė, kad skolininkas nedirba, vengia skolą grąžinti, tačiau pardavinėja nekilnojamąjį turtą, lėšas naudoja ne skolos grąžinimui, o kitoms reikmėms, sudarė pagrindą išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, neareštavus skolininko turto, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Atskiruoju skundu skolininkas K. Š. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. nutartį (toliau – ir skundžiama nutartis), kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko K. Š. nekilnojamam turtui, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuojant jo kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 301 360 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Dėl kreditorės UAB „Tiera Logistics“ kartu su pareiškimu pateikto 2015 m. rugpjūčio 5 d. išduoto vekselio 300 000 Eur sumai K. Š., pagal K. Š. 2024 m. balandžio 5 d. pranešimą dėl jo parašo suklastojimo minėtame vekselyje, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyrius 2024 m. balandžio 5 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir šioje byloje paskirta rašysenos ekspertizė. 

7.2.                      Kreditorės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytos išgalvotos aplinkybės, pateikiami tikrovės neatitinkančios žinios, žeminančios apeliantą. Kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikus reikalingų įrodymų ir esant suklastotam vekseliui yra nepagrįstas ir atmestinas.  

7.3.                      Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjai 2024 m. liepos 18 d. nepagrįstai patenkinus kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo suvaržytos K. Š. nuosavybės teisės, galimybė užsiimti ūkine veikla ir tuo padaryta ir daroma didžiulė turtinė ir neturtinė žala.

8.       Kreditorė UAB „Tiera Logistics“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas žemiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais:

8.1.                      Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis).

8.2.                      Apeliantas atskirajame skunde nepasisako ir nepateikė jokio logiško, svaraus paaiškinimo bei įrodymų, dėl kokių priežasčių jam taip skubiai buvo reikalinga parduoti turimus sklypus. Todėl nėra jokio pagrindo tikėtis, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių apelianto turtui, jis jo neišvaistys ir neperleis tretiesiems asmenims, kol teismas priims šioje byloje galutinį procesinį sprendimą.

8.3.                      Skolininko deklaratyvus argumentas dėl nepagrįsto kreditoriaus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas, kadangi CPK normos nereikalauja įvertinti kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Tokie reikalavimai vertinami pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008).

8.4.                      Apeliantas savo atskirajame skunde teigdamas, jog kreditorius prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių remiasi išgalvotomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be kita ko, būtent atsakovas turi įrodyti savo mokumą ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, taip siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

8.5.                      Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo jam vykdyti žemės ūkio veiklą ir daro didelę turtinę žalą, yra nemotyvuoti ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėjo, kad apeliantas atskirajame skunde net nenurodė, kokia ūkine veikla jis verčiasi, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia apelianto veiklai nepatogumų. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės tik riboja apelianto teisę disponuoti sklypais, tačiau nedraudžia apeliantui naudotis jam priklausančiais sklypais, juos valdyti, prižiūrėti, gauti iš jų pajamų, vykdyti juose veiklą ir pan., todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip negali trukdyti apeliantui vykdyti ūkinę veiklą.

8.6.                      Dėl vekselio klastojimo nurodė, kad apeliantas, kai kreditorius pradėjo reikalauti grąžinti skolą, pateikė policijai pareiškimą dėl vekselio suklastojimo. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki pat 2024 m. kovo mėn. apeliantas minėto vekselio neginčijo ir buvo pasyvus. Nurodė, kad pagal apelianto pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino, jog ginčo vekselį pasirašė būtent apeliantas, todėl apelianto atskirojo skundo argumentai dėl vekselio suklastojimo yra niekuo nepagrįsti.

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

10.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 18 d. nutartimi kreditorės UAB ,,Tiera Logistics“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones kreditorės UAB „Tiera Logistics“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, areštavo skolininko K. Š. nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 301 360 Eur sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore. Skolininkas K. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Teigia, kad 2015 m. rugpjūčio 5 d. vekselis yra suklastotas, o kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

12.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

13.       Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Be to, ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

14.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, vertino kreditorės reikalavimo pagrįstumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditorės pateiktas vekselis preliminariai pagrindžia kreditorės reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko, nes iš pareiškimo turinio matyti, kad kreditorė aiškiai suformulavo savo reikalavimą, taip pat įvardijo jo faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją bei pagrindė pridedamais dokumentais, todėl darytina išvada, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. 

15.       Antroji sąlyga, kuri vertintina nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas atitinkamai vertina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).

16.       Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad apelianto K. Š. vardu šiuo metu iš viso yra registruota ir nuosavybės teise priklauso 142 žemės sklypai. 2024 metais parduota 19 žemės sklypų. 2024 m. birželio 18 d. 3 žemės sklypai (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) padovanoti V. Š. Nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. (vekselio pasirašymo dienos) iki 2024 m. liepos 17 d. (iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) iš viso parduoti 43 žemės sklypai. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad skolininko K. Š. sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys patvirtina skolininko vykdomus žemės sklypų pardavimo sandorius. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktus bei aplinkybes. Taigi, remiantis nustatytais duomenimis, darytina išvada, kad skolininkas vengia grąžinti skolą, nurodytą vekselyje, taip pat pardavinėja nekilnojamąjį turtą, bet gautas lėšas už parduotą turtą naudoja ne skolos grąžinimui. 

17.       Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyrius 2024 m. balandžio 5 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir šioje byloje paskirta rašysenos ekspertizė dėl apelianto parašo suklastojimo 2015 m. rugpjūčio 5 d. vekselyje. Teigia, kad kreditorės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytos išgalvotos aplinkybės, pateikiami tikrovės neatitinkančios žinios, žeminančios apeliantą. Kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikus reikalingų įrodymų ir esant suklastotam vekseliui yra nepagrįstas ir atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

18.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2024 m. kovo 28 d. kreipėsi su pareiškimu (skundu) dėl įvykdytos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį (turto prievartavimo) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu). Pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. (duomenys neskelbtini)) Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrimo skyriuje. Kreditorė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pagal apelianto pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino, jog ginčo vekselį pasirašė būtent apeliantas. Be to, pažymėjo, kad apeliantas nuo pat 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki pat 2024 m. kovo mėn. minėto vekselio neginčijo ir buvo pasyvus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei apeliantas, nei pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie atliktą rašysenos ekspertizę ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas šių argumentų detaliau nevertina. Tačiau atkreipia dėmesį į aplinkybę, nurodytą 2015 m. rugpjūčio 5 d. vekselyje -  vekselyje nurodytas grąžinimo terminas – 2024 m. kovo 15 d., o pateiktame pranešime dėl pradėto ikiteisminio tyrimo nurodyta, kad apeliantas kreipėsi su pareiškimu 2024 m. kovo 28 d., todėl sutiktina su pareiškėjos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki pat 2024 m. kovo mėn. apeliantas vekselio neginčijo, buvo pasyvus, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą tik kreditoriui pasikreipus į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kai pasibaigė vekselyje nurodytas vekselio sumos grąžinimo terminas, kas teismui leidžia konstatuoti, kad skolininkas siekia išvengti skolos grąžinimo.

19.       Apeliantas grindžia atskirąjį skundą tuo, kad kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikus reikalingų įrodymų ir esant suklastotam vekseliui yra nepagrįstas ir atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

20.       Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Nurodyti principai reikalauja, kad būtų užtikrinta šalių teisių pusiausvyra – būtų įvertinti šalių teisėti interesai, nei vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, netaikant didesnių suvaržymų, nei reikalinga užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taip pat pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti tikimybę, jog kita bylos šalis gali atlikti nesąžiningus veiksmus, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, kad apeliantas negražina skolos pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d. vekselį. Apeliacinio teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kreditorė pagrindė tikimybę, jog skolininkas gali atlikti nesąžiningus veiksmus, siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, kadangi skolininkas, pardavęs nekilnojamąjį turtą, skolos negrąžino net iš dalies. Taigi, apelianto argumentai, kad kreditorė nepateikė reikalingų įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, yra nepagrįsti.

22.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, atskirajame skunde iš esmės teigia, kad skundžiama nutartimi suvaržytos jo nuosavybės teisės, galimybė užsiimti ūkine veikla ir tuo padaryta ir daroma didžiulė turtinė ir neturtinė žala. Apeliacinio teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nepagrįsti.

23.       Nagrinėjamos bylos kontekste sutiktina su kreditorės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė, kokia ūkine veikla jis verčiasi, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia apelianto veiklai nepatogumų. Taip pat sutiktina su argumentais, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantui nedraudžia naudotis priklausančiais sklypais, juos valdyti, prižiūrėti, gauti iš jų pajamų, vykdyti juose veiklą. 

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Sodra) duomenimis, skolininkas K. Š. nuo 2014 metų nurodytas kaip asmuo, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą; nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2024 m. rugsėjo 10 d. nurodytas kaip mažosios bendrijos ,, (duomenys neskelbtini)“ individualios įmonės savininkas arba tikrosios ūkinės bendrijos narys; nuo 2021 m. sausio 8 d. iki 2024 m. spalio 29 d. nurodytas kaip asmuo, kuris verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą; nuo 2024 m. liepos 16 d. nurodytas kaip asmuo mažosios bendrijos ,, (duomenys neskelbtini)“ individualios įmonės savininkas ar tikrosios ūkinės bendrijos narys. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, konstatuotina, kad apeliantas, užsiimdamas ūkine veikla bei pardavinėdamas nekilnojamąjį turtą, iš gautų pajamų neatsiskaito su kreditore.

25.       Pažymėtina, kad aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2008). Apeliacinio teismo vertinimu, 300 000 Eurų reikalavimo suma fiziniam asmeniui yra didelė, taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra pagrįsta priemonė, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.

26.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovo atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022; 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-790/2024).

27.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditorės pateiktas vekselis preliminariai pagrindžia kreditorės reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko bei pagrįstai vertino, kad remiantis nustatytų aplinkybių visuma yra pagrindas daryti išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, neareštavus skolininko turto, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

28.       Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktiką, todėl tenkindamas kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290-291 straipsniais, 

n u t a r i a :

        atskirąjį skundą atmesti.

            Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                 Inga Staknienė