Baudžiamoji byla Nr. 2K-330/2014

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00023-2011-1

                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                          1.1.9.6;

                                2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                     2014 m. spalio 7 d.

  Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

nuteistajam A. B.,

nuteistojo A. B. gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

nuteistojo V. A. gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir V. A. (V. A.) kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, konfiskuota V. A. turto, kurio vertė 9200 Lt.

Šiuo nuosprendžiu A. B. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu nuteistojo V. A. ir jo gynėjo advokato R. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Panaikintas A. B. priimtas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pakeista Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant, kad V. A. plėšimą įvykdė veikdamas bendrai su A. B. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus,

paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (dėl A. B. išteisinimo) ir atitinkamai pakeitus nuosprendį (dėl nusikalstamos veikos aplinkybės – veikiant bendrininkų grupe su A. B.), V. A. ir A. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai įvykdė plėšimą: 2011 m. sausio 7 d., apie 10.30 val., Marijampolėje, Fabriko gatvėje, veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, grasindami tuoj pat panaudoti prieš D. M. fizinį smurtą bei atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis – V. A. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo laikė nukentėjusįjį iš abiejų pusių už rankų, o A. B. įrėmė peilio geležtę nukentėjusiajam į kairį šoną, V. A. nukreipė į nukentėjusįjį užtaisytą pistoletą „Makarov“ – taip bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam D. M. priklausantį turtą – 9200 Lt ir automobilį „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2500 Lt vertės, padarydami jam 11 700 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisintas nenustačius jo dalyvavimo ją padarant. Tuo pačiu nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu nustačius, kad jis 2011 m. sausio 7 d., apie 10.30 val., Marijampolėje, Fabriko g., veikdamas kartu su įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasindami tuoj pat panaudoti prieš D. M. fizinį smurtą, t. y. V. A. ir įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui laikant nukentėjusįjį iš abiejų pusių už rankų, įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui įrėmus peilio geležtę nukentėjusiajam į kairį šoną, V. A. nukreipė į nukentėjusįjį užtaisytą pistoletą „Makarov“, atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir pagrobė nukentėjusiajam D. M. priklausantį turtą – 9200 Lt bei 2500 Lt vertės automobilį „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D. M. bendrą 11 700 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, kuriuo jis išteisintas nenustačius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kasatorius, išdėstęs BPK nuostatas dėl kasacijos pagrindų, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nepagrįstos, neteisingos, nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis; taip padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas jo teises ir sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde aptariamos BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalyse įtvirtintos nuostatos dėl įrodymų baudžiamajame procese, BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos dėl nuosprendžio išvadų pagrindimo įrodymais, taip pat bendrosios baudžiamojo proceso nuostatos (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 44 straipsnio 6 dalis). 

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus ir kitus įrodymus. Kasatorius skunde išdėsto pirmosios instancijos teismo, nustačiusio, kad nėra surinkta pakankamų ir pagrįstų duomenų, jog jis (kartu su V. A.) dalyvavo plėšimo padaryme, nuosprendyje nurodytus motyvus ir mano, kad šio teismo išvados yra teisingos. Po to išdėsto apeliacinės instancijos teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, motyvus ir teigia, kad šis teismas išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, tačiau, kasatoriaus manymu, teismo pateiktas šių įrodymų vertinimas nepagrįstas. Kasatorius nurodo, kad sulaikius kaip įtariamąjį (A. B.), jo atpažinimas BPK 192 straipsnio l–4 dalyse nustatyta tvarka pateikiant jį atpažinti nebuvo daromas; turėdami tokią galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūnai apsiribojo atpažinimu iš nuotraukų (BPK 192 straipsnio 5 dalis), o apeliacinės instancijos teismas, laikydamas tokius įrodymus pagrįstais ir neginčytinais, padarė BPK 192 straipsnio pažeidimą. Be to, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolo, nukentėjusysis, nurodydamas, kad nuotraukoje Nr. 4 (A. B.) jis atpažįsta asmenį (kuris grasino dideliu peiliu) iš veido bruožų, konkrečių požymių neįvardijo. Liudytojas V. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atpažinimas pagal asmenis neįvyko dėl to, kad skubiai buvo sprendžiamas A. B. suėmimo klausimas; akistatos metu A. B. rėkė, kad jam fabrikuojama byla, o D. M. paprašė, kad šis užsidėtų gobtuvą, ir tada pasakė, kad tikrai tai buvo A. B., t. y. nukentėjusysis A. B. atpažino tik tada, kai šis užsidėjo gobtuvą, o tokiais atvejais nematyti bruožų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis minėtais neteisėtai gautais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo (A. B.) dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, byloje nėra. Atmesdamas liudytojų R. P. ir M. P. parodymus, kad 2011 m. sausio 7 d., t. y. nusikalstamos veikos darymo metu, A. B. buvo namuose, teismas padarė aiškius teisės normų taikymo pažeidimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), be to, turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu (kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai). Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas 2013 m. balandžio 30 d. buvo nutaręs neatlikti įrodymų tyrimo, o remtis pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, tačiau vėliau (teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimą) nutarė apklausti šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintą D. M. (turint tikslą išsiaiškinti aplinkybes, kurios nebuvo iki galo ištirtos pirmosios instancijos teisme – nukentėjusysis nebuvo apklaustas). Nors teisėjų kolegija nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų nepakanka tam, kad būtų objektyviai nustatytos visos bylos aplinkybės, tačiau jais rėmėsi kaip pakankamais bei patikimais, nes jo taip ir neapklausė.

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (viena jų – jei toks asmuo yra miręs ar nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių). Taigi šie duomenys neturi savarankiškų įrodymų reikšmės ir teismo sprendime gali būti analizuojami tik tikrinant kitų bylos įrodymų patikimumą. BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principai suponuoja tai, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos – duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal teismų praktiką rėmimasis ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais ir teisiamajame posėdyje perskaitytais parodymais nekelia abejonių tik tuo atveju, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008). Įrodinėjant asmens kaltę ir taikant atsakomybę pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; apkaltinamasis teismo nuosprendis teisingas tik tada, kai iš jo matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju galima daryti išvadą, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu teismas nesurinko objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad jis (A. B.) padarė inkriminuojamą veiką. Kasatorius teigia, kad šioje byloje yra pagrindas abejoti teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, nešališkumu objektyviąja prasme, o tai nedera su BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais bei asmens teise į teisingą teismą.

Kasatoriaus manymu, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes jį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas. Apibendrindamas kasatorius akcentuoja, kad teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas ne įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia jame padarytas išvadas, o remdamasis tik prielaidomis, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių skundžiamą nuosprendį A. B. laiko neteisėtu ir nepagrįstu, nes jis paremtas prieštaraujančiais faktinėms aplinkybėms įrodymais, kuriuos teismas netinkamai vertino,  nelygino vienų įrodymų su kitais, dėl  to padarė aiškią teisės taikymo klaidą (BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimai), be to, visas abejones aiškino ne kasatoriaus naudai ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.8 punkto 1, 2 dalyse nurodytus reikalavimus.

Nuteistasis V. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti bei nepagrįsti. V. A. teigia nepadaręs nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, todėl turėtų būti išteisintas.

Kasaciniame skunde išdėstomos (ir paaiškinamos) BPK 369 straipsnio nuostatos dėl apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo, apkaltinamojo nuosprendžio išvados, kad jis padarė BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, yra grįstos spėjimais ir prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais nukentėjusiojo D. M. parodymais, o tai reiškia esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Šių (įrodymų vertinimo) pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Pasak kasatoriaus, teismai buvo šališki, nesilaikė rungimosi principo, nes nevertino teisinančių įrodymų. Kasatorius V. A. nurodo, kad duodamas parodymus viso proceso metu (nuo pat pirmųjų parodymų) tvirtino jokio nusikaltimo neįvykdęs, nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes. Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad abiejuose nuosprendžiuose teigiama, jog įvykdant plėšimą (bendrininkų grupe) jis ir tyrimo metu nenustatytas asmuo laikė nukentėjusįjį už rankų, tačiau tokios aplinkybės nė vienoje apklausoje nukentėjusysis nenurodė ir tvirtino, kad trečias asmuo iš viso nieko nedarė. Negana to, esą jam ir kitam (nenustatytam) asmeniui laikant nukentėjusįjį D. M. už rankos, A. B. įrėmė jam peilio geležtę į kairįjį šoną, tačiau tokios aplinkybės irgi nenustatytos, jos neatitinka surinktų įrodymų. Teismai nesugebėjo paneigti tiek jo (V. A.), tiek A. B. nurodytų aplinkybių, kad jiedu iš viso nebuvo pažįstami (pamatė vienas kitą tik teisme). Pagrindžiant bendrininkavimą dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis), t. y. ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos padarymo formos – bendrininkavimo objektyvieji bei subjektyvieji požymiai, numatyti atitinkamuose BK 24, 25 straipsniuose (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2011). Kasatorius pažymi, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas, tačiau šioje byloje, jo manymu, iš viso nėra nustatytos kelių asmenų (bendrininkų) tarimosi įvykdyti plėšimą, tuo labiau, panaudojant šaunamąjį ginklą aplinkybės.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė nei jo, nei gynėjo skundų motyvų arba juos paneigė prieštaringais argumentais. Jis atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo apklaustas nukentėjusysis, kuris melavo ikiteisminio tyrimo pareigūnams (tai patvirtino liudytojai A. S. (A. S.), V. S., R. A.). Byloje neginčijamai įrodyta tai, kad jis negalėjo pagrobti D. M. priklausančio automobilio „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes automobilis priklausė A. S. (registruotas šio vardu, pirktas už jo pinigus ir šį automobilį 2011 m. sausio 7 d. jo savininkas pats perdavė jam suremontuoti). Teismams nesukėlė įtarimo ir tai, kad A. S. ikiteisminiame tyrime buvo įtariamasis, suimtas dėl savo paties automobilio pagrobimo. Neaptarę šių aplinkybių teismai konstatavo, kad A. S., apklaustas kaip liudytojas, davė neteisingus parodymus, kurie prieštaravo jo paties parodymams, duotiems apklausiant jį kaip įtariamąjį. Tačiau, kasatoriaus teigimu, šis liudytojas nuosekliai paaiškino, dėl kokių priežasčių, būdamas įtariamuoju, davė tokius parodymus ir tai – jo teisė gintis nuo įtarimų.

Kasatorius pažymi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. M. vengė atvykti pas tyrėjus, prieš jį pradėtas ikiteisminis tyrimas. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad D. M. ikiteisminiame tyrime kaip asmenį, naudojusį prieš jį šaunamąjį ginklą, atpažino V. B. ir tik vėliau, įtikintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nukentėjusysis atpažino jį (V. A.), tvirtindamas, kad tai jis naudojo šaunamąjį ginklą, ir net nurodė ginklo pavadinimą. Šias vien tik nukentėjusiojo patvirtintas aplinkybes paneigia liudytoja R. A., nurodžiusi, kad įvykio dieną kasatoriui priklausantis pistoletas „Makarov“ buvo namuose seife. Be to, tyrėjai taip ir nesugebėjo išsiaiškini, kodėl nukentėjusysis taip gerai nusimano apie ginklus ir kokiu būdu įvykio metu jis nustatė, kad tai yra šaunamasis ginklas, o ne koks nors kitas daiktas.

Kasatorius tvirtina (ir pažymi tai nurodęs apeliaciniame skunde), kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir melagingais nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina nė vienas įrodymas. Jis mano, kad šis jį apkalbėjo, nes pats siekė išvengti atsakomybės už cigarečių įgijimą. Tačiau teismas buvo neobjektyvus, nes palaikė kaltinimo pusę, o į jo (V. A.) parodymus neatsižvelgė. Kasatorius teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu jis neturėjo galimybės užduoti nukentėjusiajam klausimų ir taip pateikti svarbių savo nekaltumą patvirtinančių duomenų bei paneigti melagingus nukentėjusiojo parodymus; dėl to buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, lygybės ir teisingumo principai. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymų, nes nepašalino nukentėjusiojo parodymų prieštaravimų jo, liudytojų A. S., V. S., R. A. parodymams, nekreipė dėmesio i tai, kad kaltė buvo grindžiama teisme neišnagrinėtais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. To pagal susiklosčiusią teismų praktiką negalima daryti, nes minėti parodymai neturi įrodomosios reikšmės, o tik gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus. Kasaciniame skunde analizuojami nukentėjusiojo parodymai, esą melagingai teigusio, kad po apiplėšimo šis jam (V. A.) padiktavo savo telefono numerį, pasakė savo vardą, nuvežė į autobusų stotį ir davė 200 Lt, kad lengvuoju automobiliu iš Marijampolės į Vilnių ketino parsivežti du variklius ir greičių dėžę, į policiją kreipėsi tik kitą dieną po apiplėšimo, prieš tai tarp pažįstamų paskleidęs gandus apie neva prieš jį įvykdytą ginkluotą apiplėšimą. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo parodymai yra visiškai nelogiški (nuvežtas į stotį, kur yra policija, dėl nesuvokiamų priežasčių į policija nesikreipė). Be to, teismai privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad paties nukentėjusiojo veiksmai – kreipėsi į kitą asmenį, kad padėtų susigrąžinti  neva pagrobtą jam nepriklausantį automobilį, reikalavo sumokėti jam pinigų sumą – atitinka nusikalstamą veiką turto prievartavimą. Kasatorius neneigia įvykio dieną naudojęsis telefonu, bendravęs su nukentėjusiuoju, kai šis atvyko kartu su A. S., pats jam nurodęs apie tai, kad turi pistoletą „Makarov“, o jis (nukentėjusysis) paprašė jo padėti įsigyti cigarečių, davė tam pinigų (kartu buvo ir lenkas vardu A.). Tačiau, pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo nurodyta įvykio vieta prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokole (ir nuotraukose) užfiksuotoms aplinkybėms, nes jo nupasakotu būdu ten patekti neįmanoma. Taigi, įvykio vieta nustatyta tik pagal prieštaringus nukentėjusiojo parodymus, tačiau jokių įrodymų, kad toje vietoje prieš jį būtų įvykdytas plėšimas panaudojant ginklą, nerasta. D. M. nurodytoje įvykio vietoje buvo rasti bato ir automobilio protektoriaus antspaudai, tačiau nesiimta priemonių nustatyti, kam jie priklauso. Teismai privalėjo vertinti ir tai, kad vienu metu nukentėjusysis teigė, jog peilis jam buvo įremtas į kairį šoną, po to – kad į pilvą, dar vėliau nurodė, jog peilis buvo prikištas prie nugaros; iš to neaišku, kaip jis galėjo nustatyti, kad tai buvo peilis. Nenuoseklus D. M. buvo ir kalbėdamas apie įvykio eigą: 2011 m. sausio 8 d. jis teigė, kad A. S. žinojo, jog jis turi 9400 Lt, D. M. važiavo iš paskos dviem vyrams, po to jo mašina užstrigo sniege, jam pasiūlė atsisėsti į kitą automobilį, nuvežė prie „miniveno“, kuris stovėjo kairėje pusėje, pasiūlė išlipti iš mašinos ir apiplėšė; 2011 m. vasario 21 d. apklausoje nurodo jau kitas aplinkybes – kad automobilį „Mitsubishi“ vairavo ne jis, kad iki „miniveno“ važiavo su dviem automobiliais, sniege neužstrigo, „minivenas“ atsidūrė dešinėje pusėje. Tai rodo, kad išnagrinėtoje byloje neišaiškinta ir nepatikrinta dalis aplinkybių bei duomenų, patvirtinančių jo (kasatoriaus) dalyvavimą padarant plėšimą prieš D. M..

Kasatorius nurodo, kad teismai netyrė ir aplinkybių, liečiančių nepagrįstą jam priklausančio turto (9200 Lt) konfiskavimą. Tai yra jo šeimos pinigai (tą patvirtino ir liudytoja R. A., duomenys iš banko). Šio turto konfiskavimas pažeidžia jo mažamečių vaikų interesus.

Kasatorius teigia, kad dėl pirmiau nurodytų jo argumentų darytina išvada, jog teismai nepaisė taisyklės abejones aiškinti kaltinamojo naudai ir, būdami aiškiai šališki, netyrę įrodymų, priėmė vien tik savo spėjimais grįstus sprendimus. Kasatorius mano, kad buvo tiriami tik jį kaltinantys įrodymai, o teisinantys – ignoruojami, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat – BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintus teisės į teisingą procesą, gynybą bei rungimosi principus. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, nes, byloje esant prieštaringiems nukentėjusiojo parodymams, nuosprendyje nenurodė, kodėl remiasi vienais iš jo parodymų; šie pažeidimai paveikė kaltės klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Atkreipdamas dėmesį į BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, jo skundą atmetė perrašydamas pirmosios instancijos teismo motyvus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir dėl to, kad į jo apeliacinio skundo motyvus (kurie aptarti ir kasaciniame skunde) šis teismas nekreipė dėmesio, neapklausė nukentėjusiojo D. M. (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir vadovavosi prieštaringais šio parodymais, todėl be pagrindo atmetė apeliacinį skundą ir pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neatlikęs įrodymų tyrimo, nepatikrinęs visų byloje esančių duomenų, kaip to reikalauja BPK 242 straipsnio nuostatos, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Tuo tarpu byloje yra pakankamai įrodymų, kad jis būtų išteisintas.

Nuteistojo A. B. kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo V. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl A. B. kasacinio skundo

Nuteistasis A. B., kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, skundžia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį nurodydamas, kad jį priėmęs teismas pažeidė BPK nuostatas, visų pirma – BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Laikydamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstu kasatorius, be kita ko, pažymi, kad jo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiojo D. M. parodymais ir kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo išteisinimo yra teisingos.

BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tikrindamas išteisinamojo (ar apkaltinamojo) nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pateikti atitinkamai argumentuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis), vienos iš jų – įtvirtintos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte – yra tai, kad turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados paremtos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tik pagal BPK nustatytus reikalavimus nustačius baudžiamosios atsakomybės taikymui turinčias reikšmės faktines aplinkybes (BK 2 straipsnio 3 dalis), priimtas teismo sprendimas gali būti teisingas.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytus BPK reikalavimus pažeidė. Iš bylos medžiagos ir apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad, kaip teisingai nurodo kasatorius A. B., jo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiojo D. M. parodymais. Antra vertus, vertindamas šio asmens parodymus, apeliacinės instancijos teismas tai padarė formaliai, neišnagrinėjęs svarbių aplinkybių. Antai iš D. M. parodymų aišku, kad apibūdindamas plėšime dalyvavusį asmenį, kuris įrėmė peilį (šie veiksmai inkriminuoti A. B.), jis paaiškino, kad tas asmuo buvo su gobtuvu, t. y. prisidengęs galvą, ir priešingai nei su kitu plėšime dalyvavusiu asmeniu (V. A.), su juo nebendravo, kitų judviejų tarpusavio kontaktų nebuvo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo tuo, ar D. M. nesuklydo tarp kitų atpažinimui pateiktų labai panašių asmenų nuotraukų nurodydamas A. B. kaip asmens, dalyvavusio plėšimo padaryme. Šiame kontekste reikšminga tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nors ir padarę dėl A. B. skirtingas išvadas, nenustatė jokių šio sąsajų su nusikalstamu įvykiu, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad surinkti įrodymai, išskyrus pirmiau aptartus D. M. parodymus atpažįstant A. B. iš nuotraukos, arba paneigia A. B. dalyvavimą plėšimo prieš D. M. padaryme, arba bent jau nepatvirtina jokių jį kaltinančių faktų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinio skundo (kuriuo buvo prašoma panaikinti A. B. išteisinantį nuosprendį ir jį nuteisti) argumentus, nors priimtame naujame nuosprendyje ir išdėstė įrodymų turinį, tačiau iš jų išplaukiančių argumentuotų išvadų taip ir nepadarė, įrodymų viseto iš esmės neįvertino, o kartu nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo motyvų kaip nepagrįstų ar neteisingų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl A. B. išteisinimo yra motyvuotos vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad joks asmuo negali būti nuteistas neįrodžius, kad jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs tam pagrindo, iš esmės pažeisdamas įrodinėjimą ir teismo nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, priėmė neteisingą nuosprendį, todėl jis naikintinas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų. Atsižvelgiant į tai naikintina ir ta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas nurodant, kad V. A. plėšimą įvykdė veikdamas bendrai su A. B..

Dėl V. A. nuteisimo

Kasatorius teigia, kad nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė, teismų išvados apie tai neatitinka bylos aplinkybių, paremtos prielaidomis, melagingais nukentėjusiojo D. M. parodymais, kurie prieštarauja kitiems įrodymams (liudytojų A. S., V. S., R. A.). Kasatoriaus manymu, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnį), nes nevertino teisinančių įrodymų, nepašalino prieštaravimų. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo D. M. parodymų analizei ir vertinimui, be to, teigiama, kad, neapklausus teisme (BPK 242 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis), šio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi įrodomosios reikšmės. Nuteistasis V. A., teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, pažymi, kad šis teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, o jie lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad V. A. kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pirmiausia pažymėtina, kad įrodyta pripažintos V. A. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnis). Šiuo atveju nors nukentėjusysis D. M. (kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, turėjęs leidimą gyventi Lietuvoje iki 2011 m. kovo 18 d.) teisme nebuvo apklaustas, tačiau jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti tiriant įrodymus pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Svarbu ir tai, kad D. M. apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvavo pats V. A., jo gynėjas (taip pat kiti suinteresuoti asmenys), kurie turėjo galimybę ne tik tiesiogiai išklausyti apklausiamojo parodymus, bet ir užduoti jam klausimus ir šiomis teisėmis pasinaudojo; minėta apklausa atlikta pagal BPK 184, 185 straipsniuose nurodytus reikalavimus. Taigi, BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos nuostatos, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, tik teisėtais būdais gauti duomenys, nebuvo pažeistos. Be to, nukentėjusiojo D. M. parodymai buvo tikrinami kitais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad tai, jog D. M. nebuvo apklaustas teismo posėdyje, nėra teisės pažeidimas. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad V. A. kaltės padarius plėšimą įrodytumas grindžiamas bylos įrodymų visuma. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo D. M. parodymų, kurie yra svarbūs, patikimumas yra įvertintas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog būtent V. A., kurį jis turėjo galimybę įsidėmėti ir atpažinti, nukreipė į jį pistoletą (tuo metu kitas asmuo įrėmė peilį) ir taip plėšimo būdu užvaldė jo turtą. Išvadas apie tai, kad D. M. parodymai dėl kasatoriaus dalyvavimo plėšimo padaryme atitinka tikrovę, teismai padarė išanalizavę visų jo parodymų turinį, palyginę ir sugretinę su kitais įrodymais, iš kurių sprendė, jog V. A. yra tas asmuo, kuris įvykio dieną bendravo su D. M. (o to neneigė ir pats nuteistasis V. A.), jį apiplėšė ir šių aplinkybių nepaneigia tai, kad pirmą kartą parodžius atpažinti asmenį iš nuotraukos D. M. sąžiningai klydo nurodydamas kitą panašų asmenį, o tą vėliau šis ir paaiškino bei atpažino V. A.. Bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės, vieta atitinka liudytojo A. S. nurodytą susitikimo su nuteistuoju V. A. vietą, pastarojo telefono jungimosi prie bokštų vietą, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos duomenis apie šių asmenų ryšius įvykio dieną, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, apžiūros protokolo duomenis (vaizdo įrašas) apie važiavimą nukentėjusiojo nurodytais automobiliais ir t. t. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas V. A. nuteisimo pagrįstumą ir iš naujo vertindamas bylos įrodymus nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nes savo išvadas šiuo atveju grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, tinkamai išnagrinėjo jo ir gynėjo apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Šio teismo nuosprendyje paneigta V. A. versija dėl jį esą išteisinančių ir prieštaringų aplinkybių buvimo bei motyvuotai atmesti apeliacinio skundo argumentai tiek dėl nukentėjusiojo D. M. parodymų melagingumo, tiek dėl liudytojo A. S. ar jo paties (V. A.), kitų asmenų parodymų vertinimo bei pasisakyta dėl įrodymų visumos pakankamumo V. A. kaltei pagrįsti. Kasaciniame skunde pateiktas kitoks (nei žemesnių instancijų teismų) įrodymų vertinimas nesuteikia teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes V. A. veika pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai. Nors kasaciniame skunde užsimenama apie tai, kad veikos faktinės aplinkybės nėra nustatytos teisingai bei keliamas klausimas dėl bendrininkavimo požymių buvimo, tačiau iš teismų sprendimuose išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių bei kitų išvadų, padarytų konstatuojant faktų, reikšmingų sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo V. A. klausimą, buvimą, matyti, jog prieš D. M. kasatorius panaudojo šaunamąjį ginklą (juo grasino), o kitas asmuo – peilį, abu veikė kartu, bendrai ir taip veikdami užvaldė svetimą turtą. Beje, V. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe – teismai nepripažino. Taigi, kasatoriui (nuteistajam V. A.) inkriminuotos faktinės aplinkybės rodo, kad taikant jo veikai baudžiamąjį įstatymą klaidos nepadaryta.

Dėl V. A. turto konfiskavimo (BK 72 straipsnio taikymo)

Nuteistasis V. A. kasaciniame skunde taip pat ginčija jo turto (9200 Lt) konfiskavimo pagrįstumą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško jo vertę atitinkančią pinigų sumą.

Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos metu V. A. neteisėtai užvaldė nukentėjusiajam D. M. priklausančius 9200 Lt. Tokia pinigų suma, kaip nusikalstamu būdu gautas atitinkamos vertės išieškotinas turtas, BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalių pagrindu konfiskuotas iš nuteistojo V. A.. Šis sprendimas grindžiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atitinka nurodytas BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalių nuostatas, todėl kasatoriaus argumentai dėl turto konfiskavimo nepagrįstumo atmestini.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtų dėl V. A., keitimo arba naikinimo pagrindų, t. y. esminių BPK reikalavimų pažeidimų ir (ar) netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo V. A. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir kuria Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio aprašomoji dalis pakeista nurodžius, kad V. A. plėšimą įvykdė veikdamas bendrai su A. B..

Palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį išteisintas, be pakeitimų.

Nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                                   Vladislovas Ranonis

     Dalia Bajerčiūtė