Administracinė byla Nr. A-2588-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00137-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas T. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. spalio 2 d. perpildytose kamerose, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, būdamas nerūkantis buvo patalpintas su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra tik 17 kv. m, vienu metu juo naudojosi visi kameroje esantys asmenys, vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, kamerose buvusių kriauklių paviršius surūdijęs, nebuvo karšto vandens, tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, vienam mėnesiui gaudavo tik vieną tualetinio popieriaus ruloną, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, kamerose grindys, sienos avarinės, antisanitarinės būklės, lova, stalas seni, nebuvo spintos, kėdžių, langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, jis pilnai neatsidarė, temperatūra netinkama, kamerose buvo graužikų, draudžiama turėti muzikinius centrus, pledus, maisto energetinė vertė nebuvo pakankama, pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, Šiaulių TI buvo asbesto. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. sumažėjo pasitikėjimas savimi, nutrūko socialiniai ryšiai su šeima, prasidėjo depresija, patyrė dvasinius išgyvenimus, jautė didelį pažeminimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patirtą neturtinę žalą vertino 30 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 118–130) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. spalio 2 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas kameroje Nr. 104 su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 9,43 kv. m iki 2,69 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, su kuriuo susijusiems reikalavimams dėl neturtinės žalos reikšti nesuėjęs senaties terminas, iš viso buvo laikomas 7 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu ir 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, Šiaulių tardymo izoliatorius įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu patikrinus kamerą Nr. 104: 2012 m. vasario 29 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje reikalingas paprastasis remontas, 2012 m. balandžio 11 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad remontas atliktas, kamera tvarkinga, išvalyta; 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo metu vėl nustatytas pelėsis ant sienų ir lubų, reikalingas remontas. Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių nedetalizuoja. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 6 ir 14 punktais. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas nėra pateikęs. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 21 ir 22 punktais. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Vadovaujantis Šiaulių TI vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsakovas nurodė Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto, HN 76:2010 68 punkto nuostatas. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 63 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Tualetiniu popieriumi pareiškėjas buvo aprūpintas pagal nustatytas higienos normas. Nurodytos higienos normos 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, todėl atsakovas negali būti atsakingas jei kalinami asmenys netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu. Atsakovas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsniu bei Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsniu. Pažymėjo, kad nė viename teisės akte nėra uždrausta naudotis iš laisvės atneštais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kurie nėra įrašyti į Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą“, todėl jei pareiškėjas nesinaudojo suteiktomis teisėmis, tai neturi jokio teisinio pagrindo Šiaulių TI pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui atsirasti. Atsakovas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais. Atsakovas pabrėžė, kad maitinimas Šiaulių TI atitinka minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo neturi jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstos. Taip pat teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems/nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl jo pretenzijos nepagrįstos. Tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsakovas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 140–149) pareiškėjo T. Ž. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo T. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsniu. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje buvo aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu.

Teismas laikė, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimis, 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-307/2013. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. spalio 2 d., o į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 8 d. (pagal spaudą ant voko), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. sausio 7 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. spalio 2 d.

Iš byloje esančios 2015 m. sausio 21 d. pažymos Nr. 69/06-427 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. spalio 2 d., Šiaulių TI buvo laikomas viso 11 dienų. Pareiškėjas 4 dienas buvo laikomas kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas buvo pastoviai mažesnis, nei numatyta minimali ploto norma (teko nuo 2,08 iki 3,12 kv. m), ir 7 dienas kameroje Nr. 104, kurioje jam tenkantis plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,69 iki 9,43 kv. m), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 104 nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kamerų plotą atsakovas nepateikė, todėl 2015 m. sausio 21 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1469/2014) ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 11 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas paprastai būna užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuota, jog Šiaulių TI pareigūnai nurodytu laikotarpiu neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimus kameroje Nr. 104, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. rugsėjo 26 d. – 2012 m. spalio 2 d. atliko 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 nurodyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 104 atliktas einamasis remontas, kamera tvarkinga, išvalyta, tačiau nustatytas natūralaus apšvietimo, dirbtinės naktinės apšvietos, oro temperatūros, oro judėjimo greičio, t. y. higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22, 23, 26 punktų pažeidimai. 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539 nurodyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 104 ant sienų ir lubų yra pelėsis, sienos su įtrūkiais, sienų ir lubų dažų danga vietomis atšokusi, reikalingas remontas (HN 76:2010 X sk. 56 p., 62 p. pažeidimai). Nors pažeidimai kameroje Nr. 104 buvo nustatyti ne tuo metu, kada joje buvo laikomas pareiškėjas, tačiau byloje nėra duomenų, kad rasti pažeidimai buvo pašalinti iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikyta, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 104 metu. Kitoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 94), jo laikymo laikotarpiu patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nebuvo duomenų, kad sąlygos kitoje kameroje neatitiktų higienos normų reikalavimų. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai 7 dienas laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad per mėnesį gaudavo tik vieną ruloną tualetinio popieriaus. Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos normos, pagal kurias suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu (200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio), tualetiniu popieriumi (1 rulonas), dantų šepetėliu (1 vnt.), dantų pasta (50 ml), vienkartiniais skustuvais (4 vnt.). Pareiškėjas pripažino, kad po vieną ruloną tualetinio popieriaus per mėnesį jis gaudavo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jis buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis.

Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių TI buvo pastoviai apgyvendinamas kamerose su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Pažymėta, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Teismas vadovavosi HN 76:2010 6 ir 14 punktais. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pažymėta, kad iš byloje esančio pareiškėjo 2011 m. birželio 17 d. rašyto prašymo matosi, jog jis yra rūkantis ir prašo paskirti jį į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys, 2012 m. rugsėjo 27 d. rašytame pasiaiškinime pareiškėjas taip pat nurodė esąs rūkantis, taigi jo pretenzijos nepagrįstos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl to, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, HN 76:2010 68 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl per trumpos pasivaikščiojimų trukmės, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punktu, Taisyklių 21 punktu, HN 76:2010 18.4 punktu. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriuje nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmė, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad buvo draudžiama turėti muzikinius centrus ir pledus, buvo draudžiami pasimatymai. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktu. Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai); žodis „pledas“ aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas. Vertinant sąvoką „pledas“ lingvistiniu metodu darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų aukščiau nurodytos normos ir apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai. Pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis muzikiniu centru yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas koks nors aparatas, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikyti pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymu dėl pasimatymo suteikimo į Šiaulių TI administraciją nei karto nesikreipė, todėl pareiškėjo pretenzijos neturėjo teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros, nebuvo įrengtas unitazas. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Taisyklių III skirsnio 14.5 punktu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 28 d. pažymoje Nr. 62/08-97 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsakovo pateikti duomenys paneigė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, tačiau tuo pačiu patvirtino, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų HN 76:2010 21 punkte numatytų reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai.

Pareiškėjas savo skunde reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų, tačiau kiti pareiškėjo teiginiai buvo abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, nenurodyta, kokios jo teisės buvo pažeistos, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikyti pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik 11 dienų, be to, 4 dienas jis buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 11 d., o 7 dienas – nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 2 d. Taip pat pažymėta, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau teismas vadovavosi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir CK 1.138 straipsnio 6 bei 8 punktų nuostatomis, EŽTT praktika (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ( LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014). Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams po jo išvykimo iš Šiaulių TI, laikė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pareiškėjas T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 154) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą.

Mano, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi jis buvo daug ilgesnis. Skaičiuojant šį laikotarpį, prašė taikyti europietišką standartą – t. y. 4 kv. m, atskaičiavus baldus.

Nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Tvirtina, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pažymi, kad Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. sausio 7 d. pritaikęs ieškinio senatį, ir nustatęs, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas Šiaulių TI iš viso 11 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta norma, 7 dienas laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normos reikalavimų, pripažino, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau nusprendė, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo patenkinti jo skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Taisyklių 1.3.1 punkte įtvirtinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma – 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų nuo skundo padavimo dienos. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas T. Ž. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. sausio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 20), atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 118–130). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. sausio 7 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad  EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).   Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti higienos normos pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 8 d. iki 2012 m. spalio 2 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, o 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Eur, ir dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 100 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan