Teisėja Asta Vailionienė                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-88-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis                                                            Proceso Nr. 1-94-1-00211-2014-6    

                                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija:   

(S)

                                                                                                                                                2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2016 m. sausio 28 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei A. B., nuteistajam V. L., jo gynėjai advokatei I. L., nuteistojo E. Z. gynėjai advokatei L. D., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. (toliau – V. L.) ir E. Z. (toliau – E. Z.) apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

• V. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d., 189 str. 2 d. ir nuteistas 30 (trisdešimties) MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką buvo įskaitytas V. L. laikas išbūtas laikinajame sulaikyme, V. L. nustatant galutinę bausmę – 26 (dvidešimt šešių) MGL dydžio, t. y. 979,16 eurų, baudą. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.
• E. Z. buvo pripažintas kaltu pagal BK 189 str. 2 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., E. Z. paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. birželio 20 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. Z. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, nustatant nuteistajam galutinę 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 str., į E. Z. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. sausio 26 d. iki bausmės vykdymo pradžios. Kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. A. (toliau – E. A.) buvo pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 1 d. ir 24 str. 4 d., 189 str. 2 d. bei nubaustas galutine subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme, tačiau apeliaciniai skundai dėl E. A. Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

V. L. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d., E. Z. – pagal BK 189 str. 2 d. už tai, kad jie, veikdami bendrai su E. A., naudojosi didelės vertės - 45 000 Eur, turtu – U. O. priklausančiu automobiliu „Range Rover Sport“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), žinodami, kad jis gautas nusikalstamu būdu: E. A., būdamas šios nusikalstamos veikos organizatoriumi, parengė nusikalstamos veikos planą, surado nusikalstamos veikos bendrininkus – E. Z. ir V. L., jiems paskirstė vaidmenis, juos jam priklausančiu automobiliu „Rover 25“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežė į Lenkijos Respubliką Vroclavo miestą, kur, 2015 m. sausio 25 d. apie 3 val., nenustatytam asmeniui perdavus naudotis žinomai nusikalstamu būdu gautą, V. F. Respublikoje pavogtą, automobilį „Range Rover Sport“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė jį vairuoti E. Z., šis, veikdamas kaip vykdytojas, nuo Lenkijos Respublikos Vroclavo m. vairavo šį automobilį iki Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini); V. L., veikdamas kaip padėjėjas, važiuodamas nuo Lenkijos Respublikos Vroclavo m. kaip keleivis kartu su E. A. automobilyje „Rover 25“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prieš E. Z. vairuojamą „Range Rover Sport“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), žinute perdavė E. Z. maršrutą, stebėjo, ar kelyje nėra policijos bei pasienio tarnybų pareigūnai, apie kuriuos būtų informavęs bendrininką telefonu ir taip visi bendrais veiksmais naudojosi šiuo didelės vertės nusikalstamu būdu gautu turtu iki 2015 m. sausio 26 d. apie 23.30 val., kol buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės pareigūnų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti 2015 m. spalio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį bei jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; panaikinti jo atžvilgiu taikomas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei periodinę registraciją policijos įstaigoje.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį savo išvadas grindė prielaidomis, kadangi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra neabejotinai jo kaltę paneigiančių duomenų. Pasak nuteistojo, išvykdamas iš Lietuvos į užsienį su E. A. jis tikėjosi rasti darbo Vokietijoje. Šiam tikslui nuteistasis nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. kovo 5 d. savo darbovietėje buvo išleistas neapmokamų atostogų, ką patvirtina UAB „V.“ pažyma. Tuo tarpu E. A. viso ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog apie planuojamą nusikalstamu būdu įgyto automobilio parvarymą V. L. nieko nesakė, tiesiog pasiūlė jam užsidirbti. Tai, jog nuteistasis iš E. A. mobilaus ryšio telefono išsiuntė vieną ar dvi žinutes, nuteistojo įsitikinimu, taip pat nepatvirtina jo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Nei žinučių turinys, nei jų siuntimo tikslas V. L. nebuvo žinomas, šie duomenys nebuvo nustatyti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Z. prašo panaikinti 2015 m. spalio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 10 mėnesių (faktiškai atbūto laiko) bei panaikinti (nepratęsti) paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo jauną amžių, į tai, kad iki teismo jis buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, dėl ko, jo vertinimu, jam skirtiną bausmę jis jau yra atlikęs.

Teismo posėdyje nuteistasis V. L. bei jo gynėja advokatė I. L. prašė nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Nuteistojo E. Z. gynėja advokatė L. D. prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Nuteistųjų V. L. ir E. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str.. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantai, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. A., V. L. ir E. Z. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde savaip pateikiama, tačiau objektyviais bylos duomenimis nepatvirtinta analizuojamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Analizuojant apygardos teismui pateiktų apeliacinių skundų argumentus matyti, kad V. L. ginčija Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendį, prašydamas jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu E. Z. apeliaciniu skundu prašo tik pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, jo atžvilgiu paskiriant švelnesnę bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad E. Z. nei savo kaltės, nei esminių pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotų aplinkybių savo apeliaciniu skundu neginčija, o nuteistasis V. L. nesutinka su esminėmis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga nuteistųjų apeliacinius skundus vertinti atskirai.

Dėl nuteistojo V. L. apeliacinio skundo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. L., veikdamas kartu su E. A. ir E. Z., naudojosi didelės vertės – 45000 eurų, turtu – U. O. priklausančiu automobiliu „Range Rover Sport“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu. Tokie nuteistojo veiksmai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti pagal BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d.. Abejoti tokiu V. L. veiksmų kvalifikavimu, kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo V. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia pats nuteistasis, neabejotinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir skundžiamame nuosprendyje betarpiškai aptarti įrodymai, kurių patikimumu aukštesnysis teismas neabejoja.

Pagal BK 189 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu. Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, aptariamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi juo arba jo realizavimo momento. Kaltininko kaltė šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, juo naudojasi arba jį realizuoja, ir to norėti. Įstatymo nereikalaujama, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Įgijimas yra bet kokios formos sandoris, kuriuo neteisėtu būdu gautas turtas perduodamas kaltininkui. Kvalifikuojant padarytą veiką kaip žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą yra svarbus turto perdavimo faktas tretiesiems asmenims, tačiau neturi reikšmės, kokia forma turtas perduodamas ir ar gaunama už tai turtinė nauda, ar ne. Be to, pats žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto perdavimas tretiesiems asmenims eliminuoja galimybę pripažinti, kad turtas buvo perduotas teisėtai atitinkama civilinės teisės reglamentuota forma (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013 ir kt.).

Nepažeidžiant aptarto teisinio reguliavimo, jo kontekste pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, visų pirma pažymėtina, kad, sutinkamai su 2015 m. vasario 18 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštu „Dėl transporto priemonės „Range Rover Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini)“, automobilis „Range Rover Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas Vokietijoje, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 25 d. 01.30 val. iki 2015 m. sausio 25 d., 09.30 val. plėšimo būdu. Nusikaltimo metu automobilio savininkas buvo – U. O.. Remiantis minimo rašto duomenimis, U. O. pasistatė jam priklausantį automobilį netoli savo namų, paskutinį kartą automobilį matė 2015 m. sausio 25 d., 01.30 val.. Transporto priemonė buvo užrakinta, apie vagystę buvo pranešta (duomenys neskelbtini) miesto policijai (b. t. 2, b. l. 78). Kaip matyti iš įvykio vietos ir daikto apžiūros protokolų, 2015 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini), apie 1 500 m nuo pagrindinio kelio (duomenys neskelbtini), pietryčių kryptimi, miškingos vietovės dauboje buvo rastas tamsios spalvos visureigis „Range Rover Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), su vokiškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini). Automobilio „Range Rover Sport“ stoglangis išdaužtas, automobilio priekinės dešinės pusės durelės padengtos dumblo sluoksniu. Priekinėje salono dalyje, po vairu nuplėšta įrenginių apsauga, automobilio durų spynelės be laužimo žymių, užvedimo mygtukas be pažeidimų, automobilio galinėje dalyje ant grindų rasta ir paimta 2 vienetai valstybinių numerio ženklų (duomenys neskelbtini) ir įrankis stiklui išdaužti (b. t. 2, b. l. 3-10, 52, 53). Šių duomenų pagrindu nekylant abejonėms dėl automobilio „Range Rover Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo neteisėtumo, esminis momentas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nustatyti ar E. A., E. Z. ir V. L. žinojo, kad minėtas automobilis yra vogtas ar kitaip neteisėtai užvaldytas.

Atsižvelgiant į apygardos teismui pateikto V. L. apeliacinio skundo argumentus, neišeinant už apeliacinio skundo ribų, E. Z. ir E. A. kaltės klausimas jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme nespręstinas, tačiau tiek, kiek analizuojamos baudžiamosios bylos aplinkybės, apimančios E. Z. bei E. A. neteisėtų veiksmų vertinimą, yra susijusios su V. L. kalte jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, siekiant patvirtinti/paneigti nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, atitinkama apimtimi turi būti įvertinamos.

Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nei E. A., nei E. Z., apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, neneigė žinoję, jog automobilis, kurį jie gabeno iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką yra vogtas, savo kaltę jiems inkriminuojamo nusikaltimo padaryme pripažindami iš esmės.

E. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad asmuo vardu Viktoras jam pasiūlė užsidirbti pinigų, pasakė, kad iš Lenkijos Respublikos reikia parvaryti automobilį, pasakė susirasti dar vieną žmogų, už automobilio parvarymą pasiūlė po 150 eurų. Jis sutiko, pasiūlė E. Z. ir V. L. nurodydamas, kad reikės parvairuoti vogtą automobilį, E. Z. sutiko, V. L. nesutiko parvairuoti, tačiau sutiko važiuoti kartu su juo ir padėti jam. Perdavus Lenkijoje automobilį, už jo vairo sėdo E. Z., o jis kartu su V. L. važiavo kitu automobiliu priešakyje, abu stebėjo kelią, V. L. padėjo susisiekti su E. Z. telefonu parašydamas jam žinutes, važiuojant reguliavo jam navigaciją, žiūrėjo žemėlapį. Turėjo pasiėmęs kelis telefonus, telefoną davė ir E. Z., kad galėtų bendrauti vykstant.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir teisiamojo posėdžio metu duoti E. Z. parodymai (atkreiptinas dėmesys į tai, kad savo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių jis neneigia ir apeliaciniu skundu). Jo teigimu, 2015 m. sausio mėnesį E. A. jam už pinigus pasiūlė parvairuoti automobilį iš Lenkijos, nurodė, kad jis gali būti vogtas. Jis sutiko, nes jam reikėjo pinigų. Į Lenkiją nuvežė E. A., kartu važiavo ir V. L.. Gavus automobilį, jis sėdo už jo vairo, važiuojant į E. A. duotą telefoną gaudavo žinutes su nurodymais, važiavo paskui E. A. automobilį. Pakeliui buvo sustoję apžiūrėti parvaromo automobilio, matė, kad išdaužtas automobilio stoglangis, todėl neliko abejonių, kad automobilis vogtas.

Abejoti šių asmenų parodymų patikimumu bei objektyvumu aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Jų parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei detaliai atskleidžiantys esmines jiems inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes. Akcentuotina ir tai, kad  pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tiek E. A., tiek ir E. Z. buvo apklausti kaltinamaisiais, būtent jų išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių pagrindu, sugretinus jų parodymus su kitais analizuojamoje baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie buvo pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokiu būdu, versija, jog pripažindami savo kaltę iš esmės jie siektų apkalbėti su analizuojamo nusikaltimo įvykdymu, V. L. teigimu, nieko bendro neturintį asmenį, aptartų duomenų pagrindu atmestina. Teigti, kad E. A. bei E. Z., duodami V. L. nepalankius parodymus siekė jį melagingai apkalbėti, nėra jokio loginio pagrindo.

Sutinkamai su aptartų E. A. bei E. Z. parodymų visuma, akivaizdu, jog aplinkybė, kad automobilis „Range Rover Sport“ yra vogtas, buvo žinoma ne tik jiems patiems, bet ir V. L., kuriam, sutinkamai su E. A. parodymais, jis pirmasis pasiūlė iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką parvairuoti vogtą automobilį „Range Rover Sport“, tačiau šiam atsisakius, bet sutikus padėti E. A. kelionėje, automobilio parvairavimui buvo pasirinktas E. Z.. Tuo tarpu vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. A. buvo nurodęs, kad V. L. į kelionę pasiėmė šiaip į kompaniją, atsižvelgiant į tai, kad vėliau tokius savo parodymus jis pakeitė ir tokios pozicijos laikėsi iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti visų E. A. parodymų nepatikimumą. 

Šiame kontekste analizuojant V. L. poziciją, pasirinktą pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, palaikomą ir apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde, jog aptariamo automobilio vagystės faktas jam nebuvo žinomas, su E. A. ir E. Z. jis vyko tikėdamasis Vokietijoje susirasti darbą, neigiant, kad E. A. jam siūlė už pinigus parvaryti vogtą automobilį, vertinant jos patikimumą ir objektyvumą, tuo pačiu atsakant ir į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas paties nuteistojo dėmesys į jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, sutinkamai su BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. pripažino, kad žinojo apie tai, jog aptariamas automobilis yra vogtas, prisipažino pranešinėjęs E. Z. apie tai, kur važiuoti, ar kelyje nėra policijos pareigūnų. Šiuos parodymus jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, pažymėdamas, jog jie yra teisingi (b. t. 4, b. l. 148-149), nors to paties teisiamojo posėdžio metu (2015 m. birželio 15 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo teisiamasis posėdis), prieš pagarsinant šiuos nuteistojo parodymus, jis kategoriškai neigė savo kaltę, aiškino, jog su E. A. ir E. Z. vyko į Vokietiją dirbti, tačiau negalėjo paaiškinti ar Vokietijoje iš viso buvo (bylos duomenimis nustatyta, jog jie važiavo iki Lenkijos, Vroclovo miesto, kur ir perėmė vogtą automobilį), kiek vėliau nurodydamas, jog Vokietijoje jie vis tik buvo, tačiau labai trumpai – vieną parą. Dar daugiau, to paties teisiamojo posėdžio metu V. L. patvirtino, jog aukščiau aptartus ikiteisminio tyrimo parodymus (kuriose jis pripažino savo kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme) jis davė laisva valia, dalyvaujant savo gynėjui advokatui, tačiau čia pat pažymėjo, jog ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis nemelavo (nors davė visiškai priešingus parodymus, neigdamas savo kaltę iš esmės). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors aptariamo teisiamojo posėdžio metu V. L., be viso ko, patvirtino ir tai, kad jis žinojo, ko važiuos su E. A., bet nesutiko, galvojo susiras darbą, tačiau to paties posėdžio metu, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, jis jau teigė, kad jam niekas nesakė nei kur jie važiuoja, nei kokiu tikslu, tiesiog tikėjosi susirasti darbą užsienyje.

Atsižvelgiant į itin prieštaringus, nenuoseklius ir tam tikra prasme netgi klaidinančius V. L. parodymus, pateikiant jų vertinimą analizuojamos baudžiamosios bylos kontekste, vis tik pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos.

Tokiu būdu, vertinant V. L. versijos – jog jis vyko į Vokietiją dirbti ir apie vogtą automobilį nieko nežinojo, pagrįstumą, akcentuotina, kad duomenų, patvirtinančių, šiuos nuteistojo teiginius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Priešingai, tiek jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. L. apie savo, E. A. ir E. Z. kelionės tikslą žinojo iš anksto, o jo argumentai, neva jis vyko į Vokietiją ieškoti darbo, tėra tik jo pasirinkta gynybos versija. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, jog, remiantis jo paties teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, dėl darbo Vokietijoje jis su niekuo iš anksto nebuvo susitaręs, važiavo tiesiog savo jėgomis pabandyti susirasti darbą, kas, įvertinus jo išsilavinimą (vidurinis), jauną amžių bei iki nusikaltimo padarymo užimamas pareigas (dirbo UAB „V.“ žveju), kelia pagrįstų abejonių. Be to, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis V. L. prieš savo kelionę būtų ieškojęs gyvenamosios vietos Vokietijoje, kur ketino įsidarbinti, o teisiamojo posėdžio metu negalėjo įvardinti ir kokio darbo ketino ieškoti. Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. L., tikint jo pateikiama versija dėl darbo paieškų Vokietijoje, neturėdamas Vokietijoje gyvenamosios vietos, nežinodamas ar jam pavyks susirasti darbą ir kiek užtruks jo darbo paieškos, į šią kelionę, jo paties teigimu, buvo pasiėmęs tik 50 eurų, kurių dalį, remiantis V. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, išleido kelionės metu maistui. Negana to, su savimi jis nebuvo pasiėmęs jokių asmeninių daiktų, tokius savo veiksmus paaiškindamas visiškai nelogiškais teiginiais, jog radęs darbą būtų paskambinęs kažkam į Lietuvą ir jo asmeniniai daiktai į Vokietiją būtų atsiųsti, tačiau su savimi jis neturėjo ir savo mobiliojo ryšio telefono, kuriuo, reikalui esant (net ir dėl asmeninių daiktų atsiuntimo į Vokietiją), galėtų susisiekti su savo artimaisiais.

Šių duomenų visuma, įvertinus juos paties V. L. itin nenuoseklių ir painių pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų kontekste, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog V. L. analizuojamo įvykio metu į Vokietiją vykti neketino, žinojo, jog su E. A. ir E. Z. vyksta į Lenkiją pasiimti neteisėtu būdų įgyto automobilio „Range Rover Sport“. Tai, kad automobilis yra vogtas, V. L. negalėjo nesuvokti ir iš šio automobilio apgadinimų, jo įgijimo aplinkybių. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde itin akcentuojama 2015 m. birželio 15 d. UAB „V.“ pažyma dėl V. L.. Jos duomenimis, nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. kovo 5 d. V. L. buvo neapmokomose atostogose, tačiau ne dėl naujo darbo paieškų, bet dėl to, kad tuo laikotarpiu verslinė žvejyba nebuvo vykdoma (b. t. 4, b. l. 137). Tokiu būdu akivaizdu, kad šie duomenys nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste sprendžiant V. L. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, jokios reikšmės neturi.

Įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija negali sutikti ir su V. L. teiginiais, jog jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d., nepatvirtina ir aplinkybė, jog jis, iš E. A. jam duoto mobiliojo ryšio telefono kelionės metu E. Z. išsiuntė kelis SMS pranešimus. Remiantis teisiamojo posėdžio metu E. A. duotais parodymais, kurių pagrįstumu, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija neabejoja, V. L. kelionės metu E. Z., važiuojančiam vogtu automobiliu „Range Rover Sport“, siuntė SMS pranešimus, susijusius su važiavimu, padėjo E. A. stebėti kelią, reguliavo navigaciją, žiūrėjo į žemėlapius. Sutinkamai su E. Z. teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis aplinkybėmis, vairuodamas vogtą automobilį „Range Rover Sport“ jis į E. A. duotą mobilaus ryšio telefoną gaudavo žinutes su nurodymais. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pats V. L. taip pat neneigia E. A. prašymu siuntęs SMS pranešimus E. Z.. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą teisme, apklausiamas 2015-06-15 teismo posėdžio, V. L. nurodė, kad žinojo, jog automobilis vogtas, prisipažįsta, kad rašydamas žinutę, padėjo tą automobilį parvairuoti (b. l. 148, antra pusė, t. 4).

Bylos duomenimis nustatyta, kad E. A. asmens kratos metu buvo rasti ir paimti 3 mobilaus ryšio telefonai „Samsung“, kurių IMEI (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir SIM kortelės, lapelis su užrašais ir 427,89 zlotai; apžiūrėjus lapelį matyti rankraštiniai įrašai apie maršrutus Lenkijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje; apžiūrėjus telefonus nustatyta: mobilaus ryšio telefonas „Samsung GT-E1200R“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su SIM kortele „Plus“, data ir laikas nustatyti klaidingai; telefono užrašų knygoje įvesti abonentai pavadinti Masina (duomenys neskelbtini) ir WOPR (duomenys neskelbtini) skyriuje priimti skambučiai užfiksuota abonento Masina (duomenys neskelbtini) priimtų 11 skambučių tą pačią dieną; skyriuje rinkti numeriai užfiksuota 21 kartą tą pačią dieną rinktas numeris - abonento Masina (duomenys neskelbtini); 2015-01-26 8.18 val. iš abonento Masina gauta SMS žinutė – ,,padaryta”; išsiųstos SMS žinutės abonentui Masina - ,,D” (nurodytas laikas 2014-01-05 8.28) ir ,,ištrink navigacija, žinutes” (nurodytas laikas 2014-01-05 8.28) (b. t. 3, b. l. 4-22). E. Z. asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolais nustatyta, kad jo asmens kratos metu rasta ir paimta navigacija „Tom Tom“ ir mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ su SIM kortele - juodos spalvos mobilaus ryšio telefonas „Samsung GT-E1200R“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su SIM kortele „Ežys“, SIM kortelės abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini); mobilaus ryšio telefone data ir laikas nustatyti teisingai; telefono užrašų knygoje įvestas abonentas pavadintas A (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kad buvo rinktas numeris A (duomenys neskelbtini); atlikus abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) analizę, nustatytas bendravimas su abonentiniais numeriais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b. t. 3, b. l. 99-102, 107). Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad E. Z., jo asmens kratos metu rastu telefonu su SIM kortele, bendravo su E. A., o, atsižvelgiant į tai, kad pats V. L. neneigia, jog iš E. A. gautu telefonu siuntė SMS pranešimus kitame automobilyje važiavusiam E. Z., teisėjų kolegijai leidžia iš esmės pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl šių įrodymų vertinimo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir V. L. teiginiai, jog SMS pranešimų turinys jam nebuvo žinomas. Akivaizdu, jog V. L., prieš siųsdamas bet kokio pobūdžio SMS pranešimą, pirmiausia jį turi parašyti, t. y. surinkti reikiamus žodžius, matomus mobiliojo ryšio telefono ekrane, todėl nuteistojo versija dėl siunčiamų pranešimų turinio, laikytina nepagrįsta.

Nors nagrinėjamu atveju ir nėra galimybės nustatyti E. Z. E. A. mobiliojo ryšio telefonu siųstų SMS pranešimų turinio, tačiau, priešingai nei tai suvokia apeliantas, tai negali būti pagrindu panaikinti jo atžvilgiu priimtą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas V. L. dėmesys į tai, kad SMS pranešimų siuntimo E. Z. faktas nagrinėjamu atveju yra tik vienas iš daugelio aukščiau išdėstytų ir išsamiai aptartų V. L. kaltę patvirtinančių įrodymų. Minėta, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, gretinant juos tarpusavyje bei neteikiant prioriteto nė vienam iš jų, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas. Tuo tarpu V. L. apeliaciniame skunde pateiktas įrodymų vertinimas, išskiriant tik jam palankius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, negali būti laikomas tinkamu įrodymų vertinimu BPK 20 str. prasme.

Vertinant apygardos teismui pateikto V. L. apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgiant į jo samprotavimus apie jo kaip padėjėjo vaidmenį analizuojamos nusikalstamos veikos padaryme, akcentuotina, kad pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja ir kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 str. 1 d.). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2012). Nagrinėjamu atveju ir V. L. veiksmai –navigacijos ir žemėlapių stebėjimas, ieškojimas trumpesnio maršruto, kelio stebėjimas (kad nebūtų policijos pareigūnų) apie tai kelionės metu SMS pranešimų pagalba informuojant vogtą automobilį vairavusį E. Z., teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 24 str. 6 d., 189 str. 2 d., nes tokiais savo veiksmais V. L. neabejotinai padėjo E. Z. ir E. A. padaryti veiką, numatytą BK 189 str. 2 d..

Atsižvelgiant į tai, kad V. L. veikos kvalifikavimas, įvertinus jo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, nesikeičia, V. L. apeliacinio skundo prašymas dėl taikomų kardomųjų priemonių panaikinimo, taipogi atmestinas, kadangi paskirtos kardomosios priemonės yra adekvačios padarytos nusikalstamos veikos ir apelianto pavojingumui, pagrindai jų taikymui nėra išnykę ir aptariamu atveju padės pasiekti BPK 119 str. numatytus tikslus.

Dėl nuteistojo E. Z. apeliacinio skundo.

Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. Z. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 str.. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Pagal BK 189 str. 2 d. asmuo, įgijęs, naudojęsis ar realizavęs didelės vertės turtą ar <...> žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka vieną iš BK specialiosios dalies straipsnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių. Tai išskirtinė teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencija. Tačiau teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės rūšį bei jos dydį visgi turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Šių duomenų kontekste tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas E. Z. bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgė E. Z. asmenybę, o būtent, kad jis pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, nusikaltimo padarymo metu mokėsi, mokymosi įstaigos charakterizuojamas teigiamai, praeityje baustas administracine tvarka, tačiau nuobauda negaliojanti, turi tris neišnykusius teistumus, baigęs atlikti paskirtą arešto bausmę vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, ją padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai rodo, jog nuteistasis yra pavojingas, jo veikimas atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad E. Z. analizuojamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Sutinkamai su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bausmės skyrimo E. Z. motyvais, teismas įvertino ir nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos sunkumą (apysunkis nusikaltimas), jo kaltę (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia) bei motyvus (savanaudiškais tikslais ir motyvais siekiant asmeninės finansinės naudos), vaidmenį (veikė kaip vykdytojas, pats vairavo vogtą automobilį į Lietuvos Respubliką, sustabdytas policijos pareigūnų, su automobiliu stengėsi nuo jų pabėgti, tačiau nebuvo iniciatoriumi). Apylinkės teismas nustatė vieną E. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę  - prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, Lazdijų rajono apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str., nagrinėjamu atveju bus pasiekti E. Z. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę nei BK 189 str. 2 d. sankcijos vidurkis – 6 mėnesius terminuoto laisvės atėmimo, t. y. artimą minimaliai šiai bausmės rūšiai bausmę. Be to, paskirtą bausmę bendrindamas su bausme, paskirta 2014-06-20 nuosprendžiu, ją bendrino vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., t. y. taikė apeliantui palankesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinį paskirtų bausmių sudėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014-06-20 nuosprendžiu E. Z. buvo nuteistas 1 metų, 3 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme, o paskirtas bausmes subendrinus aukščiau paminėtu būdu, subendrinta bausmė buvo paskirta tik 1 metai 6 mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė (tame tarpe ir subendrinta) yra aiškiai per griežta. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas skirdamas bausmę, neturi teisės sumažinti bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu.

Aukštesniojo teismo įsitikinimu, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, todėl nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, įvertinus E. Z. apeliacinio skundo argumentus – kad jis yra jauno amžiaus, o iki teismo buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Abejonių dėl atsisakymo E. Z. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms šioje dalyje, pažymėtina, kad E. Z. praeityje teistas ne kartą, įskaitant ir panašaus pobūdžio, t. y. turtinius nusikaltimus, jo atžvilgiu praeityje jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdė naują nusikalstamą veiką. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadoms, jog šiuo atveju, įvertinus tiek E. Z. asmenybę, tiek nagrinėjamoje byloje nustatyto nusikaltimo pavojingumą, jo įvykdymo aplinkybes bei E. Z. vaidmenį atliekant jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Apeliaciniu skundu keliamas ir E. Z. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paliktos iki bus pradėtas bausmės vykdymas - kardomosios priemonės - suėmimo pagrįstumo klausimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kardomoji priemonė – suėmimas, palikta pagrįstai. Sutinkamai su BPK 307 str. 1 d. 6 p., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be viso ko, nurodomas ir sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu E. Z. buvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, anksčiau jis buvo ne kartą teistas, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą nuosprendžio vykdymą, užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, sprendimas iki bus pradėtas bausmės vykdymas taikyti nuteistojo atžvilgiu griežčiausią kardomąją priemonę, yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. Z. atžvilgiu, išlaidos 2016 m. sausio 4 d. sudaro 86,85 eurų (b. t. 5, b. l. 122).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

nuteistųjų V. L. ir E. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo E. Z. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Albinas Antanaitis

Teisėjai :                                                                                                             Svetlana Jurgaitienė

                                                                                                                      Rimas Švirinas