Civilinė byla Nr. 2-919/2012 (S)

              Proceso Nr. 2-04-3-01397-2010-2

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovės J. T. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-1991-178/2012 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams P. J. ir J. T. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalijimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: Danske Bank A/S Lietuvos filialas, Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė Valentina Tinfavičienė; išvadą teikiančios institucijos: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovė S. J. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama: 1) nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus J. J., gim. 1996 m., gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove); 2) priteisti iš atsakovo P. J. laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui ir išlaikymo įsiskolinimą; 3) paskirti ieškovę sūnaus išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 4) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 0,1503 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti niekine tarp atsakovų P. J. ir J. T. 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytą nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją; 5) pripažinti atsakovui P. J. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) pripažinti prievolę grąžinti paskolą pagal kredito sutartį, 2005 m. gruodžio 20 d. sudarytą su Danske Bank A/S Lietuvos filialu (kreditas imtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui), asmenine atsakovo P. J. prievole.

              Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. ir 2010 m. sausio 21 d. nutartimis, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d.nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. areštuotas atsakovo P. J. vardu registruotas nekilnojamasis turtas: 0,1503 ha bendro ploto žemės sklypas, gyvenamasis namas ir nebaigtas statyti ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) butas, esantis (duomenys neskelbtini), 0,0677 ha bendrojo ploto žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), taip pat areštuotos atsakovo turimos akcijos ir lėšos, be to, iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui.

              Atsakovas P. J. pateikė teismui prašymą panaikinti byloje laikinąsias apsaugos priemones, teismui nesutinkant jų panaikinti, pakeisti laikinąsias apsaugos priemones – panaikinti 0,0677 ha bendrojo ploto žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), areštą. Atsakovas taip pat pateikė teismui priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

              Atsakovė J. T. pateikė teismui prašymą taikyti nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą bendrai 40 000 Lt sumai, įpareigojant ieškovę ją sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą ar pateikti banko garantiją. Ieškovei nepateikus galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria atsakovės turtui pritaikytas areštas. Nurodė, kad minėta nutartimi areštuotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) Atsakovei J. T. nurodytas turtas buvo perleistas pagal 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Įgijusi minėtą turtą, atsakovė 2009 m. gruodžio 2 d. sudarė jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį ir gavo 70 000 Lt avansą. Preliminarios sutarties šalys susitarė, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2010 m. vasario 17 d. Parduodamas atsakovės butas buvo įkeistas Danske bank A/S Lietuvos filialui, kurio įkeitimą atsakovė ketino panaikinti įkeisdama 2009 m. lapkričio 30 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą, tuo padengdama paskolą ir panaikindama butui įregistruotą hipoteką. Tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismui 2010 m. sausio 18 d. nutartimi areštavus įgytą nekilnojamąjį turtą, ji neteko galimybės refinansuoti paskolą ir įvykdyti preliminarią sutartį, nors 2010 m. sausio 12 d. buvo gautas preliminarus Kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ sprendimas dėl 470 000 Lt kredito atsakovei suteikimo. Neįvykdžiusi preliminarios sutarties, atsakovė 2010 m. rugpjūčio 8 d. grąžino buto pirkėjai 70 000 Lt ir sumokėjo preliminarioje sutartyje numatytą 40 000 Lt baudos dalį. Kadangi dėl ieškovės veiksmų atsakovė J. T. patyrė konkrečius nuostolius, prašo taikyti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartimi atsakovo P. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi pritaikytą 0,0677 ha bendrojo ploto žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), areštą, o kitą prašymo dalį atmetė; atsisakė priimti atsakovo P. J. priešieškinį; atmetė atsakovės J. T. prašymą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

              Pasisakydamas dėl atsakovės J. T. prašymo dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teismas nurodė, kad tenkinus atsakovės prašymą ir ieškovei neįvykdžius įpareigojimo sumokėti 40 000 Lt, iškiltų klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tuo tarpu pati atsakovė nurodo turėjusi ketinimus įkeisti įsigytą ginčo namą, neatmestina ir jo perleidimo kitiems asmenims galimybė. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad galimai ieškovei palankaus sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų apie jos realiai sumokėtą baudą buto pagal preliminarią sutartį pirkėjai, todėl spręsti, kad ji patyrė 40 000 Lt nuostolių dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas neturi pakankamo pagrindo. Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad preliminarioji sutartis būtų registruota viešame registre.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu atsakovė J. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl nuostolių, atsiradusių dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir priimti naują nutartį – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Procesas prieš atsakovę J. T. pradėtas neteisėtai, nes pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti S. J. patikslintą ieškinį, o 2010 m. sausio 18 d. nutartis dėl turto arešto J. T. priklausančiam nekilnojamajam turtui privalo būti panaikinta ir klausimas dėl patikslinto ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priėmęs ieškovės 2009 m. gruodžio 9 d. pradinį ieškinį, teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė ieškovės 2010 m. sausio 28 d. patikslintą ieškinį, kuriuo buvo pakeistas ir ieškinio faktinis pagrindas, ir dalykas. Reikalavimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia negali būti nagrinėjamas kartu su ieškovės pradinio ieškinio reikalavimais. Patikslinto ieškinio priėmimo klausimą išsprendė Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas, kuris buvo pripažintas šališku, o pati civilinė byla neteisminga Vilniaus rajono apylinkės teismui. Procesas prieš atsakovę pradėtas neteisėtai, kadangi ginčas tarp tų pačių šalių, tais pačiais pagrindais ir dėl to paties dalyko yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis kitoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad procesas prieš atsakovę dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šioje civilinėje byloje pradėtas neteisėtai, privalo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą dėl patikslinto ieškinio priėmimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti svarstyti iš naujo.

              2. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nenustatytų minėtų neteisėtų proceso prieš atsakovę pagrindų ir nepanaikintų 2010 m. sausio 18 d. nutarties dėl turto arešto atsakovės turtui taikymo, atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl nuostolių, atsiradusių dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atsakovės nuomone, ji pagrindė visas aplinkybes dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo, o teismas jų neįvertino ir nukrypo nuo teismų praktikos, neužtikrino šalių interesų pusiausvyros ir proceso lygiateisiškumo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė nuostolius, t. y. sumokėjo 40 000 Lt baudą grynaisiais pinigais, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į atsakovės pateiktą įrodymą – 2010 m. birželio 8 d. susitarimą dėl baudos sumokėjimo. Be to, ieškovės turtinė padėtis nėra stabili, ji neturi nekilnojamojo turto, jos pajamos nėra pakankamos nuostoliams atlyginti. Atsakovė pateikė tokį prašymą ne todėl, kad ginasi nuo laikinųjų apsaugos priemonių, o siekdama užtikrinti, jog turės galimybę ir pirmumo teisę padengti patirtus nuostolius iš ieškovės įmokėtų lėšų ar pateiktos banko garantijos. Vien ta aplinkybė, kad galimai ieškovei neįvykdžius įpareigojimo sumokėti 40 000 Lt, iškiltų klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nėra pagrindas atmesti atsakovės prašymą. Be to, arešto taikymas atsakovės nekilnojamajam turtui apskirtai neturi nieko bendro su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu net ir esant patenkintam ieškovės ieškiniui, nes atsakovė yra sąžininga areštuoto turto įgijėja ir turto išreikalavimas iš jos natūra, taikant restituciją, yra negalimas.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė S. J. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Apeliantės teiginiai, susiję su patikslinto ieškinio neteisėtu priėmimu, yra nepagrįsti. Be to, teismas šiuos klausimus jau yra motyvuotai išsprendęs. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad reikalavimas dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti nagrinėjamas kartu su ieškovės ieškinio reikalavimais.

              2. 2010 m. birželio 8 d. susitarimo dėl baudos sumokėjimo pasirašymas – formalus šalių valios įforminimas, neįrodantis atsiskaitymo tarp jų realumo. Realaus pinigų sumokėjimo faktas, t. y. nuostolių objektyvaus ir realaus atsiradimo faktas nėra pagrįstas jokiais leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į atsakovės veiklos pobūdį (ji verčiasi nekilnojamojo turto veikla ir iš to gauna pagrindines pajamas), pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir mastą, į nepateiktus įrodymus, pagrindžiančius atsakovės nuostolių realumą ir į tai, kad byloje yra išsamūs duomenys apie stabilias ieškovės pajamas bei teikiamą išlaikymą vaikams, konstatuotina, kad atsakovės prašymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Dėl pradėto proceso (ne)teisėtumo

Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo kolegija ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2010).

Akivaizdžių aplinkybių, kad procesas šioje byloje prieš atsakovę yra pradėtas neteisėtai, teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad patikslintu ieškiniu buvo pakeistas ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas. Ieškovė, sužinojusi, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) į kurį ji pradiniu ieškiniu prašė pripažinti nuosavybės teises, dar iki ieškinio pareiškimo buvo perleistas atsakovei J. T., patikslintu ieškiniu pareiškė naują reikalavimą dėl turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad naujas reikalavimas negali būti nagrinėjamas kartu su pradiniu ieškiniu ieškovės pareikštais reikalavimais. Atižvelgiant į minėtas aplinkybes (dėl kurių ieškovei iškilo būtinumas reikšti naują reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu), visų ieškovės reikalavimų nagrinėjimas vienoje byloje atitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Vien ta aplinkybė, kad patikslinto ieškinio priėmimo klausimą sprendė apylinkės teismas, o vėliau buvo pripažinta, jog civilinė byla nėra teisminga apylinkės teismui, nesudaro pagrindo teigti, kad patikslintas ieškinys buvo priimtas neteisėtai. Neturi pagrindo ir apeliantės argumentai, kad ginčas tarp tų pačių šalių, tais pačiais pagrindais ir dėlto paties dalyko yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis kitoje civilinėje byloje. Apeliantės nurodytoje civilinėje byloje teismas tik išdavė leidimą P. J. parduoti ginčo namą ir joje nebuvo sprendžiami ieškovės nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai.

              Dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

              Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatą šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinimas ir banko garantija. Nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos.

              Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą abiejų sąlygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas) visuma yra būtina. Svarbu pažymėti ir tai, kad, atsakovui pateikus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti ieškovo iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį prašymą pateikusiam asmeniui tenka pareiga leistinais įrodymais pagrįsti būtinybę tenkinti jo pareikštą prašymą. Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir kad šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. Be to, turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Atsakovė prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo grindė ta aplinkybe, kad ji dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėdama įvykdyti preliminarios sutarties patyrė 40 000 Lt nuostolių, t. y. pirkėjai sumokėjo tokio dydžio baudą. CK 1.75 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad jei įstatymas nustato privalomą sandorio teisinę registraciją, šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas, bet neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių, remdamosi kitais įrodymais. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais ar daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai, įskaitant sandorius, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Preliminari sutartis – šalių susitarimas, kuriuo šalys jame aptartomis sąlygomis įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties 2.1. punktu atsakovė (pardavėja) ir pirkėja įsipareigojo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ateityje, todėl tam, kad, remiantis šia sutartimi, būtų prielaidos įpareigoti ieškovę užtikrinti atsakovės 40 000 Lt nuostolių atlyginimą, preliminari pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre. Duomenų, kad minėta sutartis buvo įregistruota viešame registre, byloje nėra, todėl preliminarios sutarties sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (nagrinėjimu atveju – ieškovę).

              Be to, atsakovė minėtą preliminarią sutartį sudarė ne dėl šioje byloje vėliau areštuoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) o dėl jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris šioje byloje nėra ginčo objektas. Atsakovės teigimu, parduodamas atsakovės butas buvo įkeistas Danske bank A/S Lietuvos filialui, kurio įkeitimą atsakovė ketino panaikinti įkeisdama 2009 m. lapkričio 30 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) tuo padengdama paskolą ir panaikindama butui įregistruotą hipoteką. Teismui areštavus 2009 m. lapkričio 30 d. įsigytą turtą, ji neteko galimybės refinansuoti paskolą ir įvykdyti preliminarią sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtus atsakovės ketinimus panaikinti jai priklausančio buto hipoteką pasinaudojus iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ gauta paskola, kurios grąžinimas turėjo būti užtikrintas atsakovės įsigytų nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nepateikė duomenų apie nepadengtos paskolos dalies dydį Danske bank A/S Lietuvos filialui. Ši aplinkybė yra labai svarbi nustatant, ar atsakovės priklausančio buto hipotekos panaikinimui buvo būtina imti 470 000 Lt dydžio paskolą iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, kurios grąžinimas turėjo būti užtikrintas šioje byloje areštuoto nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini) hipoteka.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės J. T. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, palikti nepakeistą.