Pranešėja D. Šiugždinytė                                                 Baudž. byla Nr.1A-16-238/11;

Teisėja J. Damulienė                                                          Proceso Nr. 61-1-00766-09;

       Procesinio sprendimo kategorija:     

 (S)

 2.4.6.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

 

2011 m. kovo 8 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam M. Š., jo gynėjui advokatui R. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, tačiau nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

                                                                 n u s t a t ė:

 

M. Š. pagal LR BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 16.00 valandą (duomenys neskelbtini)  gatvėje prie stadiono (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotinės medžiagos - 11,399 gramų kanapių, kurią atgabeno į gyvenamąją vietą - sodų bendriją(duomenys neskelbtini) ir laikė savo megztinio kišenėje bei 2009 m. rugpjūčio 10 d. apie 23.30 val., būdamas prie įvažiavimo į nuotykių parką (duomenys neskelbtini) ., pardavė V. K. 0,5 g narkotinės medžiagos - kanapių už 20 litų, o likusį kiekį 10,899 gramų laikė automobilyje Ford Escort, v. n. (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. rugpjūčio 11 d.   01.30 val., kuomet apžiūros metu Kauno apskrities VPK Jonavos rajono policijos komisariato pareigūnai ją surado ir paėmė.

 Nuteistasis M. Š. apeliaciniu skundu prašo imtis priemonių nustatyti, ar narkotinė medžiaga - kanapės, dėl kurių įgijimo, laikymo ir platinimo jis nuteistas, yra pluoštinės kanapės, kuriose veikliosios narkotinės medžiagos kiekis nekelia pavojaus žmogaus sveikatai ir dėl to negali būti keliamas baudžiamosios atsakomybės klausimas. Tai nustačius, panaikinti Jonavos rajono apylinkes teismo 2010-08-26 nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jei būtų konstatuojama, kad nuteistojo veiksmuose esama nusikaltimo, dėl kurio pripažintas kaltu, požymių, prašo sušvelninti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010-08-26 nuosprendžiu paskirtą bausmę, pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas. Nuteistasis mano, kad teismas neišsamiai ištyrė faktines aplinkybes, neišsiaiškino kokias kanapes kaip galimai narkotines medžiagas, kurių disponavimas uždraustas, ar tas, kurių disponavimą numato 2003-09-29 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 nuteistasis įgijo, tuo netinkami vykdė LR BPK 241 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą ir neteisingai taikė BK specialiosios dalies nuostatas. Apeliantas teigia, jog LR BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta norma blanketinė, todėl turi būti nurodytos konkrečios atitinkamo teisės akto, kurio nuostatų pažeidimas lemia baudžiamosios atsakomybės taikymą, normos, tačiau teismas to nepadarė, nenurodė, kokie teisės aktai ir kokie jų reikalavimai pažeisti,  ir tik bendrai nurodė, kad apeliantas neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas bei jomis neteisėtai disponavo. Nurodo, kad iš specialisto išvados Nr. 140-(9093)-ISI-9946 nėra aišku, ar šios narkotinės medžiagos, kuriomis neteisėtai nuteistasis disponavo yra uždraustos teisės aktais, ar tai yra augalinės kilmės medžiaga kanapė, kurioje nors ir yra narkotinių medžiagų, tačiau ji nėra pavojinga žmogui ir visuomenei, t. y. nei baudžiamaisiais įstatymais, nei kitais teisės aktais neuždrausta ja disponuoti. Nuteistojo teigimu, jei tai yra pluoštinės kanapės,  atitinka Europos Sąjungos reglamentą (EEB) Nr. 1164/89, t. y. kanapės nėra ta narkotinė medžiaga, kuria gali būti kėsinamasi į žmogaus sveikatą, vadinasi, nėra nusikaltimo dalyko, todėl būtina nustatyti tetrahidrokanabinolio kiekį kanapėse, t. y. ištirti, ar kanapės, kurias nuteistasis yra pripažinęs kaip įgijęs, laikęs, gabenęs ir dalį jų  pardavęs, yra narkotinė medžiaga ar pluoštinės kanapės, kuriose esančios veikliosios narkotinės medžiagos kiekis neviršija Europos Sąjungos teisės aktais nustatytų ribų ir reikalavimų. Taip pat, apelianto manymu, teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytą galimybę paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis mano, kad teismas turėjo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę nei sankcijoje numatyta minimali bausmė. Teigia prisipažinęs dėl nusikaltimo, suvokė savo veiksmų esmę, suprato, kad teks prisiimti atsakomybę, atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas darbe teigiamai, gyvena su mama, rūpinasi jaunesniąja seserimi. Taip pat mano, kad bausmė gali būti švelninama ir LR BK 62 straipsnio pagrindu, nes nuteistasis teigia prisipažinęs ir nuoširdžiai gailėjęsis, žala nebuvo padaryta, padeda išlaikyti šeimą.

            Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas  prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai M. Š. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir skyrė jam bausmę.

LR BK 260 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių objektyviųjų požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Šiais veiksmais sukeliamos pasekmės straipsnio dispozicijoje nenurodytos, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 str. 1d. iškyla kiekvienu atveju, kai asmuo padaro nors vieną iš alternatyvių straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų ir turi tikslą parduoti ar kitaip platinti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y., kai asmuo suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai asmuo įgyja, laiko, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad M. Š. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga, turėdamas tikslą ją platinti. Byloje nustatyta, kad apeliantas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pardavė kanapes ir šis faktas byloje yra įrodytas.

Kolegija pažymi, kad 1998-01-08 Lietuvos Respublikos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos - tai į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai.

2000-01-06 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro Įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo„ kanapės (ir jų dalys)“ yra įtrauktos į sąrašus narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2009-12-21 specialisto išvadoje Nr. 140-(9093)-ISI-9946  patvirtinta, kad sausa dalinai susmulkinta žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga iš 39 vnt. plastikinių maišelių, kurie buvo rasti nuteistojo automobilio salone apžiūros metu yra narkotinė medžiaga-kanapės, kurių bendroji masė yra 10,899 g.

Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė klausimą dėl pas jį rastų kanapių fenotipo ir teigė, kad jos nėra kenksmingos žmogaus sveikatai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar kanapės, dėl kurių neteisėto disponavimo M. Š. nuteistas, priskiriamas pluošinėms kanapėms, ar jos yra tos, kurios kelia pavojų žmogaus sveikatai, byloje atliko įrodymų tyrimą ir skyrė specialistams atlikti kanapių cheminį tyrimą.  Specialistams buvo pavesta atsakyti į šiuos klausimus: 1. Kokio tipo kanapėms priskiriamos kanapės, rastos  2009-08-11 automobilyje Ford – Escort  valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ? 2. Ar kanapėse, rastose 2009-08-11 automobilyje Ford – Escort  valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra ir koks kiekis yra tetrahydrokanabinolio (THC) ? 3. Koks rastose kanapėse yra kanabinoidų (tetrahydrokanabinolio, kanabinolio, kanabidolio) santykis? 4. Koks kiekis (procentine išraiška) narkotinės medžiagos yra kanapėse, rastose  2009-08-11 automobilyje Ford –Escort  valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ? 5. Ar 2009-08-11 automobilyje Ford – Escort  valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastose bei išimtose kanapėse esantis narkotinės medžiagos kiekis kelia pavojų žmogaus sveikatai jas vartojant ir ar gali turėti kenksmingą poveikį?

Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė 2011-01-11 ekspertizės aktą Nr. 11-3138 (10), kuriame duodama išvada, jog tirti pateiktos kanapės, rastos 2009-08-11 automobilyje Ford Escort valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra narkotinė medžiaga, įrašyta į I Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų naudoti medicinos tikslams (dėl žalingų padarinių žmogaus sveikatai), sąrašą, patvirtintą LR Sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5. Tirti pateiktose kanapėse psichotropinės medžiagos - tetrahydrokanabinolio koncentracija yra 2,1 %. Tetrahydrokanabinolio, kanabinolio, kanabidolio santykio (THC+CNB/CBD) reikšmė yra didesnė už 1(>1).

Anksčiau aptarta ekspertizė patvirtino, jog kanapės, už kurių neteisėtą disponavimą M. Š. nuteistas, nėra priskiriamos pluoštinėms kanapėms, tai yra narkotinė medžiaga, įrašyta į I Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų naudoti medicinos tikslams (dėl žalingų padarinių žmogaus sveikatai), sąrašą patvirtintą LR Sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5. Taigi, įvertinus kanapių fenotipą, kanabinoidų santykį, veikliosios medžiagos kiekį, matyti, kad kanapės, kuriomis disponavo nuteistasis, kelia pavojų žmogaus sveikatai.

M. Š. neginčijo šių kanapių įsigijimo, laikymo, gabenimo, pardavimo aplinkybių, jis nesutiko tik su tuo, ar ši medžiaga laikytina narkotine medžiaga, kuria disponuoti uždrausta, tačiau anksčiau aptartas objektyvus tyrimas patvirtino, jog tai yra narkotinė medžiaga, ja disponuoti draudžiama ir už šios medžiagos neteisėtą  disponavimą yra baudžiama. Todėl atmestinas apelianto keltas klausimas, kad jis disponavo narkotine medžiaga, kuri nėra  uždrausta ir nėra kenksminga žmogaus sveikatai.

Nepagrįstas, todėl atmestinas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog LR BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta norma yra blanketinė ir teismas nenurodė, kokie teisės aktai, ir kokie jų reikalavimai pažeisti  ir tik bendrai nurodė, kad apeliantas neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas bei jomis neteisėtai disponavo.

LR BK 260 straipsnio  1 dalyje numatytų veikų neteisėtumą apibūdina tai, kad dėl pavojaus žmonių sveikatai psichotropinės ir narkotinės medžiagos yra išimtos iš laisvos apyvartos. Kiek jų reikia sveikatos priežiūrai, veterinarijos, teisėsaugos, mokslo ar  mokymo tikslams, ši veikla yra valstybės kontroliuojama – išduodamos licencijos tiksliai apibrėžtai veiklai. Visa veikla su psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis, neturint licencijos ar ją turint, tačiau užsiimant  joje nenumatyta veikla, yra neteisėta ir sudaro pagrindą kelti klausimą dėl kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog M. Š. įsigijo narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, t. y. parduoti ir iš to užsidirbti. M. Š. neneigė, jog suprato, kad tai neteisėta ir pavojinga veika, pripažino, jog neteisėtai įgijo, gabeno, laikė ir pardavė narkotines medžiagas- kanapes. Byloje nenustatyta jokių duomenų, patvirtinančių, jog M. Š. disponavo narkotinėmis medžiagomis teisėtai, turėdamas tam skirtus leidimus ar licencijas. Be to, pažymėtina, jog medžiaga, kuria M. Š. disponavo, remiantis aukščiau paminėtu LR Sveikatos pasaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5, įtraukta į sąrašą tų medžiagų, kurių vartojimas net medicininiais tikslais draudžiamas.  

Taip pat pažymėtina, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2. punktu, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas šių reikalavimų nepažeidė. Nusikalstamos veikos, už kurią M. Š. nuteistas, aplinkybes teismas išdėstė nuosprendyje tinkamai. Todėl daroma išvada, kad nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka LR BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir keliamus reikalavimus. Tai, kad M. Š. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis įrodyta ne tik paties nuteistojo parodymais, tačiau ir kitais pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais ir tinkami įvertintais įrodymais.

Kolegija konstatuoja, kad  bausmė nuteistajam M. Š. skirta teisinga.

Kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta sankcijoje numatyta minimali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Bausmė prieštarauja teisingumo principui tuo atveju, kai paskirta bausmė aiškiai neatitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybės. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis.  BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. BK 260 straipsnyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai dėl to įstatymų leidėjas už tokio nusikaltimo padarymą numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų, be to, draudžia atidėti paskirtosios bausmės vykdymą.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis  nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija konstatuoja, kad  minėtus įstatymo reikalavimus teismas pritaikė tinkamai.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 62 straipsnis  1 ar 2 dalis taip pat numato galimybę skirti švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę. Tačiau tam turi būti minėto straipsnio 1 ar 2 dalyse numatyti pagrindai.

Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei BK 54 straipsnio 3 dalyje, nei BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Tokių pagrindų nenurodo ir apeliantas. Į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgė ir dėl to paskyrė minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą bausmę. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis  įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų  LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (neteistas, 1 kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimą, dirba, charakterizuojamas gerai, padeda mamai išlaikyti šeimą). Teismas taip pat atsižvelgė ir tinkamai įvertino padaryto nusikaltimo sunkumą bei pavojingumą, kad tai tyčinis, sunkus, baigtas nusikaltimas,  padarytas savanaudiškais tikslais, nusikaltimas pagal savo pobūdį kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plisti narkomanijai. Teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai laikė tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šių aplinkybių visumą, o taip pat į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, tinkamai įvertino jų reikšmę ir pagrįstai skyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė, teisėjų kolegijos manymu, atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo pavojingumą, yra būtina bei pakankama, kad būtų užtikrintas teisingumo principas bei realizuoti kiti LR BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Teisinių pagrindų nuteistajam M. Š. skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas, byloje nenustatyta. Ši išvada daroma dėl sekančių aplinkybių.

Kolegija pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Šis reikalavimas išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje. Taigi, LR BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte nustatyta, kad taikydamas švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad pagal LR BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 17 d. nutartyje  2K-7-45/2007 nurodė, kad teisingumas yra vienas  pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdų, tikslų. Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

 Viena iš būtinų sąlygų LR BK 62 straipsnio pagrindu skirti švelnesnę bausmę yra - kaltininko atvykimas ir pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta, be to, nenustatyta ir kitų LR BK 62 str. 2 d. 1-6 p. numatytų sąlygų taikyti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. 

Byloje taip pat nenustatyta išimtinių nuteistąjį ir jo veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, kurios duotų pagrindą išvadai, jog straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, byloje nustatyta, jog M. Š. aiškiai suprato savo veikos neteisėtumą, veikė savanaudiškais tikslais. Tačiau byloje nenustatyta aplinkybių, kad tiek nuteistojo, tiek ir jo šeimos turtinė padėtis būtų itin sunki ir toks būdas užsidirbti (platinti narkotines medžiagas) būtų pagal susidariusias aplinkybes neišvengiamas, kaip vienintelė išeitis pagal susidariusias aplinkybes pagerinti itin sunkią materialinę padėtį.

Tos aplinkybės, jog nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, padeda mamai išlaikyti šeimą, paėmęs kreditą iš banko įstaigos, iš karto prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nelaikytinos išimtinėmis ir neduoda pagrindo spręsti, jog net ir minimali straipsnio sankcijoje numatyta bausmė prieštarautų teisingumo principui.

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis.

Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, teismas, paskirdamas bausmę, vykdė reikalavimus dėl bausmės paskirties.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam skyrė pagrįstai, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka nuteistojo padarytos veikos ir paties nuteistojo pavojingumą yra teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, todėl skirti švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, teismo nuosprendis paliekamas galioti.

 

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

                                                                  n u t a r ė :

 

            Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

            

 

 

Kolegijos pirmininkė teisėja                                                            Danguolė Šiugždinytė

 

Teisėjai                                                                                                   Valdas Vitunskas

 

                                                                                                                  Gytis Večerskas