Administracinė byla Nr. eAS-618-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02345-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.

Pareiškėjai G. S. (G. S.) ir Č. S. (toliau – ir pareiškėjai) elektroninių ryšių priemonėmis 2019 m. birželio 27 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo perskaičiuoti atkuriamos nuosavybės teisių į piliečiams tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1012 ha žemės vertę ir tenkinti 2019 m. gegužės 29 d. pareiškėjų prašymą pakeisti G. S. ir Č. S. valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Skunde pareiškėjai nurodė, kad Sprendimas buvo įteiktas pareiškėjų atstovui susipažinus su archyvine byla 2019 m. gegužės 28 d., o pareiškėjams įteiktas nebuvo.

Teismo reikalavimu Tarnyba pateikė rašytinius paaiškinimus dėl 2016 m. balandžio 29 d. Sprendimo įteikimo pareiškėjams ir nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 49SF-766-(14.49.104.) (toliau – ir 2016 m. balandžio 12 d. raštas) informavo M. S. (M. S.) turto paveldėtojus G. S. ir Č. S., kad Vilniaus miesto skyrius parengė Tarnybos sprendimo projektą atkurti M. S. (M. S.) nuosavybės teises atlyginant pinigais už 0,1012 ha žemės. Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1923 nėra duomenų (negrįžo vokas su pašto žyma), kad šis raštas nebūtų pasiekęs adresato. Aplinkybę, kad Č. S. žinojo apie šį raštą, patvirtina jos 2016 m. balandžio 26 d. raštas, kuriuo asmenys nurodė, kad nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimu kompensuojant pinigais. Šį kreipimąsi Tarnybos Vilniaus miesto skyrius išnagrinėjo 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. 49SF-1053-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės K. T. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ (pastaba: pateiktoje šio rašto kopijoje jo sudarymo data nurodyta 2016 m. gegužės 12 d.) ir nurodė priežastis, kodėl negali tenkinti pareiškėjos 2016 m. balandžio 26 d. nurodytos valios grąžinti žemę natūra. Tarnybos Vilniaus skyrius 2016 m. birželio 9 d. raštu Nr. 49SF-1327-(14.49.104) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“ buvo išsiųstas ginčo Sprendimas, tačiau pareiškėjai vengė priimti registruotą siuntą, jos neatsiėmė Lietuvos pašte ir šis raštas grįžo. Vilniaus miesto skyrius 2017 m. spalio 11 d. raštu Nr. 49SF-1851-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir 2017 m. spalio 11 d. raštas) informavo G. S. ir Č. S.“, kad per 20 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos jie privalo raštu pateikti (patikslinti) duomenis apie finansų įstaigos (skyriaus, filialo) sąskaitą, šis raštas Tarnybai kaip neįteiktas nebuvo grąžintas. Tarnyba pažymėjo, kad 2018 m. lapkričio 9 d. parengė pažymą „Apie piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius arba atsisakytą perduodamą neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai mieste“, tačiau pažyma grįžo kaip neįteikta pareiškėjams. Tarnyba nurodė, kad asmenys apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą žinojo, buvusio savininko M. S. turto paveldėtojų G. S. ir Č. S. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti. Įvertinęs Tarnybos pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjams buvo žinoma dar 2016 metais, todėl pasiūlė tikslinti aplinkybes, kada pareiškėjai sužinojo apie Sprendimą, o tuo atveju, jei pareiškėjai praleido terminą skundui paduoti – teikti prašymą atnaujinti šį terminą ir jame nurodyti svarbias, pagrįstas įrodymais priežastis, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą.

Pareiškėjai pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Tarnybos 2019 m. balandžio 12 d. raštas ir neva pareiškėjos Č. S. atsakymas yra pateikti iki Sprendimo priėmimo datos. Tarnyba nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Sprendimo pareiškėjams įteikimą. Aplinkybė, kad siųstas laiškas negrįžo siuntėjui, nesudaro pagrindo Tarnybai tvirtinti, kad ji įteikė sprendimą ir suinteresuotas asmuo jį gavo. Tarnyba pareiškėjams dalį dokumentų siuntė kitu, nei jų nurodytas adresas, t. y. (duomenys neskelbtini).  Laiškus, adresuotus tinkamu adresu – (duomenys neskelbtini) –  pareiškėja gaudavo. Tarnyba neįrodė aplinkybių, kad kartu su Tarnybos 2016 m. birželio 9 d. raštu persiųstas Sprendimas buvo pateiktas adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai iki 2019 m. gegužės 28 d. Sprendimo negavo, todėl skundas priimtinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Įvertinęs Tarnybos pateiktys duomenis apie Sprendimo ir kitų raštų pareiškėjams įteikimo aplinkybes, teismas nurodė, kad jų visuma patvirtina, jog pareiškėjai žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir apie priimamus sprendimus. Teismas darė išvadą, kad patys pareiškėjai, nesutikdami su sprendimu, laiku nesikreipė į teismą ir šiuo atveju pateikė skundą praleidę ABTĮ nustatytus terminus. Tarnyba siuntė korespondenciją adresu, kurį buvo nurodžiusi pareiškėja Č. S.. Teismas pažymėjo, kad skundą pateikė abu pareiškėjai. Jokių duomenų, kad pareiškėjui G. S. nebūtų įteikta siunta ar kad jo adresas netikslus ir apie ją jis nežinotų, pareiškėjai nepateikė.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad advokato padėjėjui 2019 m. gegužės 28 d. buvo įteiktas ginčijamas Sprendimas, nepatvirtino, kad patys pareiškėjai apie šį Sprendimą sužinojo būtent nurodytą dieną. Teismas nurodė, kad pareiškėjai apie Sprendimą žinojo ir atitinkamai turėjo teisę jį apskųsti 2016 m. gegužės mėn.

Kadangi pareiškėjai teismui nepateikė jokių duomenų, kodėl jie beveik trejus metus savo teisių negynė ir teismui nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas skundui paduoti gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepasinaudojo galimybe teikti įrodymais pagrįstą prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors jiems ši teisė buvo išaiškinta.

Konstatavęs, kad reikalavimas įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atsisakė priimti skundą ir dėl antrojo reikalavimo.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį, skundą priimti ir pripažinti, kad yra visos įstatymo prielaidos dėl žemės nuosavybės pareiškėjams atkūrimo kitoje vietoje.

Pareiškėjai pateikė išsamius argumentus dėl sužinojimo apie skundžiamą Sprendimą momento, tačiau byloje nepateikta aplinkybių ir įrodymų, kad individualus teisės aktas ar pranešimas apie veiksmą įteiktas suinteresuotai šaliai, nepateikta jokių įrodymų, kad toks dokumentas buvo išsiųstas. Ne pareiškėjas, negavęs dokumentų, turi įrodyti, kada jam turėjo būti žinoma apie atsakovo veiksmus, o viešojo administravimo subjektas, kuris turėjo tinkamai pranešti ir įteikti individualų teisės aktą suinteresuotai šaliai.

Pareiškėjai dėl skundžiamo Sprendimo neįteikimo pakartoja iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodę skunde ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui. Pildomai nurodoma, kad aplinkybė, jog iki Sprendimo priėmimo pareiškėjams buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo bylą, neįrodo, kad skundžiamas Sprendimas apskritai pareiškėjams buvo įteiktas, apie jį pranešta įteikiant sprendimą, kaip nustato teisės aktų reikalavimai. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų ir įrodymų (registruotos pašto siuntos kvitų), kad neva kaip nurodo Tarnyba, pareiškėjai vengtų priimti korespondenciją. Nesant galimybės pašalinti abejones, ar suinteresuotas asmuo laišką tikrai gavo, tokia situacija vertintina pareiškėjų naudai, dėl ko Sprendimo įteikimo diena laikytina 2019 m. gegužės 28 d., nuo kurios pagal įstatymą, pradedamas skaičiuoti sprendimo apskundimo terminas. Teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo (t. y. jo neatnaujino), nors pareiškėjai tokio prašymo neteikė, kas taip pat sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų G. S. ir Č. S. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, kai skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą žinojo, taip pat žinojo apie priimamus sprendimus, ginčijamas Sprendimas pareiškėjams buvo siųstas tuo adresu, kuris buvo nurodytas Č. S. prašyme (Tarnyboje gautas 2019 m. balandžio 26 d.). Teismo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjų atstovui Sprendimas buvo įteiktas tik 2019 m. gegužės 28 d., nereiškia, kad ir pareiškėjai apie Sprendimą sužinojo būtent tą dieną. Pareiškėjai su šiomis teismo išvadomis nesutinka ir akcentuoja, kad Tarnyba nepateikė jokių įrodymų (registruotos pašto siuntos kvitų) apie Sprendimo įteikimą, išsiunčiant jį pareiškėjams tinkamu adresu ((duomenys neskelbtini)), Tarnybos nurodomi raštai priimti iki ginčijamo akto sudarymo datos, t. y. iki 2016 m. balandžio 29 d.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Taigi abiejuose įstatymuose administracinio akto apskundimo termino pradžia siejama su jo įteikimo suinteresuotam asmeniui momentu.

Aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017 ir kt.). Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Pareiškėjai, kurie yra M. S. turto paveldėtojai, teismui skundžia Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. S.“. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsniu, kurio 2 dalyje nustatyta, kad apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Pagal šio straipsnio 6 dalį, sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų teiginiu, kad Tarnyba nepateikė Sprendimo įteikimą pareiškėjams patvirtinančių įrodymų, tačiau pareiškėjos Č. S. 2016 m. balandžio 21 d. pareiškimas (Tarnyboje gautas 2016 m. balandžio 26 d.), kuriame išreikštas jos nesutikimas su Sprendimo projektu, t. y. kad nuspręsta išmokėti kompensaciją, o ne grąžinti žemę natūra, patvirtina, kad pareiškėjams turėjo būti žinoma apie ketinamą priimti Sprendimą iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto.  

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Įvertinusi atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius rašytiniu įrodymus, Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš Tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. rašto žinodami, jog Tarnyba turi priimti galutinį administracinį aktą po 2016 m. balandžio 20 d. posėdžio, būdami atidūs ir rūpestingi ir siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises, turėjo domėtis, kaip ir kada užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o ne daugiau kaip 3 metus delsti ir nepasinaudoti teise reikalauti ginčijamo Sprendimo kopijos. 

Teikėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos 2017 m. spalio 11 d. rašte, kuris buvo siųstas ir atskirajame skunde nurodomu tinkamu adresu (pareiškėjui G. S. – adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjai Č. S. – adresu (duomenys neskelbtini)), pareiškėjai informuojami, kad Tarnyba 2019 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-229-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. S.“ už valstybinę žemę kompensuojant pinigais. Argumentų, kad pareiškėjai šio rašto negavo, atskirajame skunde nėra. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjams apie Sprendimą tapo žinoma ne vėliau kaip gavus minėtą Tarnybos raštą, tačiau ir po šios informacijos jie nesikreipė į Tarnybą dėl ginčo Sprendimo pateikimo.

Pasirinktas pasyvus elgesys lėmė, kad pareiškėjai ženkliai praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti. Pareiškėjai neprašė šio termino atnaujinti, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skundą priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu. 

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. S. (G. S.) ir Č. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.