Administracinė byla Nr. AS-1016-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02705-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 55.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų V. B., Z. V., E. G. ir E. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijoms ir Lietuvos bankui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai Nepriklausomybės Akto signatarai V. B., Z. V., E. G. ir E. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijas ir Lietuvos banką (toliau – ir atsakovai) priimti sprendimus pagal pareiškėjų 2015 m. kovo 24 d. prašyme (toliau – ir Prašymas) išdėstytus reikalavimus arba atsisakyti tenkinti:

„1) sustabdyti naujų euro zonos integracinių sutarčių pasirašymą, jau pasirašytų sutarčių (taip pat ir sutarčių dėl pagalbos Graikijai bei kitoms euro zonos valstybėms) ratifikavimą ar bet kokį kitokį jų aprobavimą Lietuvos Respublikos Seime; 2) sustabdyti Lietuvos mokėjimus į Europos stabilumo mechanizmą; 3) Seimą skubos tvarka pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos banko pakeitimus dėl valstybės atsargų nuosavybės teisių perdavimo Lietuvos bankui ir susigrąžinti šias atsargas iš Europos centrinio banko; 4) sustabdyti iš apyvartos išimtų litų ir centų naikinimą, panaikinti šiuos sprendimus / nutarimus, įstatymų nustatyta tvarka nutraukti sutartis dėl litų ir centų naikinimo; 5) pradėti derybas dėl Lietuvos Respublikos išstojimo iš euro zonos; 6) pagal Seimo nario P. G. Seime suderintą projektą priimti Seimo nutarimą dėl referendumo paskelbimo, keičiant Lietuvos Respublikos Konstituciją dėl referendumo inicijavimo teisės sumažinimo iki 200 000 piliečių balsų; 7) dėl įvykdytų euro integracinių sprendimų be tautos pritarimo visus strateginius sprendimus priiminėti sudaromoje Laikinojoje politinėje konsultacinėje taryboje, į kurią be valdžios atstovų būtų deleguoti / išrinkti visuomenės pasitikėjimą turintys asmenys bei visuomeninės ir politinės organizacijos, negaunančios valstybės ir Europos Sąjungos finansavimo“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 2434, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 254, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Seimo, Prezidento ir Vyriausybės veiklos nėra nagrinėtinos teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), todėl teismas negali įpareigoti minėtų institucijų atlikti kokius nors veiksmus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo nuostatomis, sprendė, kad Lietuvos bankui reiškiami reikalavimai taip pat nenagrinėtini teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II.

Pareiškėjas Z. V. (toliau – ir pareiškėjas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį ir priimti nagrinėti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjas nurodo, jog skundą pareiškėjai pateikė ne dėl atsakovų veiklos tyrimo, o dėl jų neveikimo gavus pareiškėjų Prašymą. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovai įstatymo nustatytais terminais nei tenkino prašymo, nei atsisakė jį tenkinti, todėl pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovus tenkinti pareiškėjų prašymą arba motyvuotai atsisakyti jį tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-6536-473/2015 priėmė nagrinėti skundą dėl atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos neveikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Pareiškėjas Z. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjų Nepriklausomybės Akto signatarų V. B., Z. V., E. G. ir E. K. skundą.

Pažymėtina, kad į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atskiruoju skundu kreipėsi ne visi pareiškėjai, o tik Z. V..

           Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas Z. V. skundą grindė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statusu ir tuo, jog Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę reikalauti, kad atsakovai patenkintų Prašymo reikalavimus arba motyvuotai atsisakytų juos tenkinti, t. y. priimtų vienokį ar kitokį sprendimą dėl pareiškėjų Prašymo reikalavimų, nurodo, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo (toliau – ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymas) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog signataras turi teisę raštu teikti siūlymus dėl valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų darbo gerinimo, svarstomų teisės aktų projektų. Į signataro rašytinius pasiūlymus, rekomendacijas ir pastabas atitinkamų institucijų ir įstaigų vadovai privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.

            Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad signataras, pateikęs pažymėjimą, turi teisę gauti ir naudotis šio straipsnio 1 punkte išvardytų institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos šios institucijos ir įstaigos: Seimas, Prezidentūra, Vyriausybė bei kitos valstybės ir savivaldybių institucijos.

           ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnyje yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Įvertinus skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, ir suformuluotą reikalavimą (skundo dalykas), pateiktus dokumentus, matyti, kad atsakovai pateikė atsakymus į pareiškėjų Prašymą, tačiau pareiškėjai skunde reikalavimų dėl minėtų atsakymų neformulavo, t. y. skunde nenurodė reikalavimų, pagrįstų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Skundo argumentacija ir suformuluotas reikalavimas leidžia daryti išvadą, kad siekiama inicijuoti bylą teisme dėl atsakovų veiklos, o ne dėl atsakymų pateikimo. Taip pat nėra suformuluotų reikalavimų dėl informacijos pateikimo (Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Remiantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Konstitucinis Teismas, vertindamas šios nuostatos atitiktį tam tikroms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant suinteresuoto asmens skundo priėmimo klausimą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų veiksmų ar neveikimo, kiekvienu atveju vertina šių subjektų veiklos (neveikimo) pobūdį ir pareikštų reikalavimų turinį.

Šiuo atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovus priimti sprendimus pagal Prašyme išdėstytus reikalavimus arba atsisakyti tenkinti: „1) sustabdyti naujų euro zonos integracinių sutarčių pasirašymą, jau pasirašytų sutarčių (taip pat ir sutarčių dėl pagalbos Graikijai bei kitoms euro zonos valstybėms) ratifikavimą ar bet kokį kitokį jų aprobavimą Lietuvos Respublikos Seime; 2) sustabdyti Lietuvos mokėjimus į Europos stabilumo mechanizmą; 3) Seimą skubos tvarka pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos banko pakeitimus dėl valstybės atsargų nuosavybės teisių perdavimo Lietuvos bankui ir susigrąžinti šias atsargas iš Europos centrinio banko; 4) sustabdyti iš apyvartos išimtų litų ir centų naikinimą, panaikinti šiuos sprendimus / nutarimus, įstatymų nustatyta tvarka nutraukti sutartis dėl litų ir centų naikinimo; 5) pradėti derybas dėl Lietuvos Respublikos išstojimo iš euro zonos; 6) pagal Seimo nario P. G. Seime suderintą projektą priimti Seimo nutarimą dėl referendumo paskelbimo, keičiant Lietuvos Respublikos Konstituciją dėl referendumo inicijavimo teisės sumažinimo iki 200 000 piliečių balsų; 7) dėl įvykdytų euro integracinių sprendimų be tautos pritarimo visus strateginius sprendimus priiminėti sudaromoje Laikinojoje politinėje konsultacinėje taryboje, į kurią be valdžios atstovų būtų deleguoti / išrinkti visuomenės pasitikėjimą turintys asmenys bei visuomeninės ir politinės organizacijos, negaunančios valstybės ir Europos Sąjungos finansavimo“.

Kaip minėta, administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) įtvirtintas valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas vykdo valstybės valdžią, įgyvendindami Konstitucijoje bei įstatymuose nustatytas funkcijas. Pareiškėjai prašo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigotų atsakovus vykdyti arba atsisakyti vykdyti veiksmus, kurie susiję su tarptautinių sutarčių denonsavimu, įstatymų leidybos procesu, Konstitucijos keitimu bei institucijų steigimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šiuos veiksmus atlieka Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas, todėl teismo įpareigojimas atlikti ar atsisakyti atlikti šiuos veiksmus būtų traktuojamas kaip kišimasis į veiklą, kuria įgyvendinama Seimo, Vyriausybės ir Prezidento valdžia, o taip būtų pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-6536-473/2015 priėmė nagrinėti skundą dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos neveikimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Dėl to nėra pagrindo remtis administracinėje byloje Nr. I-6536-473/2015 priimtu teismo sprendimu. Taip pat pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-6536-473/2015 buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl ambasadoriaus atšaukimo iš pareigų, t. y. skiriasi bylos dalykas.

Pareiškėjai šioje byloje taip pat prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos banką priimti sprendimus arba atisakyti vykdyti reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo nuostatomis, konstatavo, jog Lietuvos bankui reiškiami reikalavimai yra nenagrinėtini administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai Lietuvos bankui gali būti nagrinėjami administraciniame teisme, tačiau išanalizavusi skundo bei atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju Lietuvos bankui reiškiami reikalavimai nėra susiję su pareiškėjo Z. V. subjektinėmis teisėmis.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-624/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-980-756/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo įpareigoti Lietuvos banką atsisakyti vykdyti / arba vykdyti šiuos Prašymo reikalavimus: „1) sustabdyti naujų euro zonos integracinių sutarčių pasirašymą, jau pasirašytų sutarčių (taip pat ir sutarčių dėl pagalbos Graikijai bei kitoms euro zonos valstybėms) ratifikavimą ar bet kokį kitokį jų aprobavimą Lietuvos Respublikos Seime; 2) sustabdyti Lietuvos mokėjimus į Europos stabilumo mechanizmą; 3) Seimą skubos tvarka pripažinti netekusiais galios Lietuvos Respublikos banko pakeitimus dėl valstybės atsargų nuosavybės teisių perdavimo Lietuvos bankui ir susigrąžinti šias atsargas iš Europos centrinio banko; 4) sustabdyti iš apyvartos išimtų litų ir centų naikinimą, panaikinti šiuos sprendimus / nutarimus, įstatymų nustatyta tvarka nutraukti sutartis dėl litų ir centų naikinimo; 5) pradėti derybas dėl Lietuvos Respublikos išstojimo iš euro zonos“.

Kaip minėta, pareiškėjai, kreipdamiesi su prašymu į teismą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus, privalo nurodyti pagrindą, kuriuo remiantis yra prašoma įpareigoti atlikti veiksmus. Pareiškėjai skunde, prašydami atsakovą Lietuvos banką įpareigoti arba atsisakyti atlikti veiksmus, vadovavosi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymu, o pareiškėjas Z. V. atskirajame skunde nenurodo jokių faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti skundo dalį dėl įpareigojimo Lietuvos banką atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo reikalavimą Lietuvos bankui, konstatuoja, jog minėti Prašymo reikalavimai nėra susiję su pareiškėjo subjektinėmis teisėmis, todėl neatitinka ABTĮ 5 straipsnio reikalavimų.

Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Tačiau šiuo atveju darytina išvada, jog Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatyme, kuriuo skunde rėmėsi pareiškėjai, nėra įtvirtintos teisės Nepriklausomybės Akto signatarams ginti viešojo intereso.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti skundą, pareiškėjo Z. V. atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, todėl skundžiama nutartis paliekama galioti nepakeista, o atskirasis skundas atmesdamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Z. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.