LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „TRAKŲ AKMUO“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl vienašalio sutarčių nutraukimo pripažinimo niekiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pagrindinis ginčas kilo dėl vienašališko lizingo bei įsiskolinimo mokėjimo sutarčių nutraukimo.

Ieškovas UAB „TRAKŲ AKMUO“ (toliau – ir lizingo gavėjas) nurodė, kad 2003-2007 m. sudarė su atsakovu UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – ir lizingo davėjas) lizingo sutartis, kurių pagrindu buvo lizinguojami automobiliai ir kita ieškovo veikloje naudojama technika. Dėl ekonominės krizės pablogėjus ieškovo turtinei padėčiai, su atsakovu 2009 m. spalio 23 d. ir 2010 m. birželio 14 d. buvo sudarytos įsiskolinimo mokėjimo sutartys, įsipareigojimų pagal lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis užtikrinimui įkeista žemė, laiduota, taip pat 1 960 171,93 Lt sumai išduotas vekselis. Iki 2011 m. kovo mėn. ieškovas atsakovui buvo sumokėjęs iš viso 4 590 310,55 Lt. Nepaisant ieškovo siekio toliau vykdyti savo įsipareigojimus, atsakovas nuo 2011 m. kovo 15 d. nutraukė visas su ieškovu sudarytas sutartis. Ieškovo nuomone, tokiam nutraukimui nebuvo pagrindo, todėl prašė teismą jį pripažinti niekiniu.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su lizinguoto turto valdymo perėmimu; 2) uždrausti atsakovui pateikti apmokėjimui išduotą vekselį; 3) uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su išieškojimu iš įsipareigojimams pagal lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis užtikrinti įkeisto turto. Ieškovo nuomone, atsakovui perėmus lizinguojamo turto valdymą, turtas bus perleistas tretiesiems asmenims, taip apsunkinant palankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padarant jo įvykdymą neįmanomu. Be to, būtina įvertinti, kad ieškovas yra sumokėjęs didžiąją dalį visų pagal sutartis mokėtinų sumų, o lizinguojamas turtas yra būtinas tiesioginėje ieškovo veikloje. Neuždraudus pateikti vekselį apmokėjimui bei pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, ir teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, būti apribotos ieškovo teisės vykdyti savo prievoles atsakovui pagal sudarytas sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad ieškovas ginčija lizingo sutarčių nutraukimą, kurio pagrindu gali būti pradėtas lizinguojamo turto valdymo perėmimas. Kadangi atsakovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis, kyla grėsmė, kad iki šios bylos išnagrinėjimo atsakovas gali perimti lizinguojamo turto valdymą ir jį perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko pasunkėtų galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas. Prireiktų papildomai laiko ir teisinių paslaugų sąnaudų sugrąžinti ieškovą į buvusią padėtį. Taip pat išreikalavus iš ieškovo jo lizingo sutarčių pagrindu naudojamą turtą, gali būti iš esmės sutrikdyta ieškovo ūkinė komercinė veikla. Šios aplinkybės sudaro pagrindą uždrausti atsakovui imtis bet kokių veiksmų, susijusių su lizinguojamo turto valdymo perėmimu.

Teismas taip pat nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali pateikti ieškovo pasirašytą vekselį apmokėjimui bei pradėti vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto. Tokiu atveju, teismui priėmus galbūt ieškovui palankų sprendimą (pripažinus sutarčių nutraukimą neteisėtu, o sutartis – galiojančiomis), būtų nepagrįstai pažeisti ieškovo interesai ir apribotos jo teisės ateityje įvykdyti prievoles atsakovui pagal ginčijamas sutartis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Nebuvo įrodyta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nei ieškovas, nei teismas nenurodė, kuo grindžia savo įsitikinimą, kad apeliantas ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims. Nepateikta įrodymų ir dėl kitokių pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo.

2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iškreipia lizingo santykius bei pažeidžia bendruosius teisės principus. Ieškovas nuo 2011 m. sausio mėn. nemoka lizingo įmokų, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jam išlieka galimybė ir toliau nemokamai naudotis turtu. Skundžiama nutartimi pateisintas vienos iš šalių atsisakymas vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neteisėtai apribota apelianto teisė reikalauti grąžinti jo turtą, didinami apelianto nuostoliai. Be to, lizingo sutartims esant nutrauktoms, ieškovas nebeturi pareigos rūpintis turtu.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų dėl dalies lizinguoto turto, neįmanoma įvykdyti, nes šis turtas dar iki skundžiamos nutarties buvo perduotas atsakovui. Dėl šios priežasties aptariamo turto atžvilgiu taikytos priemonės turi būti panaikintos.

4. Teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje toje pačioje byloje esant analogiškai situacijai, pasisakė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Toks skirtingas situaciją vertinimas yra nesuprantamas.

5. Teismas neįvertino, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas apskritai gali netekti teisės reikalauti sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą vekselis apmokėjimui turi būti pateiktas per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos. Pažeidus šį terminą, netenkama teisės reikalauti vekselio apmokėjimo ne ginčo tvarka. Tuo tarpu teisės atidėti ar pratęsti terminus, taikytinus iš vekselių kylantiems reikalavimams, neturi niekas.

6. Teismas nepagrindė, kodėl apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo būtina nepranešti apeliantui, dėl ko skundžiama nutartis naikintina.

7. Teismas, atsižvelgdamas į laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovui sukeliamus nuostolius ir patiriamas kitas neigiamas pasekmes, privalėjo savo iniciatyva pareikalauti iš ieškovo pateikti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. To nepadarius, nutartis naikintina.

Ieškovas UAB „TRAKŲ AKMUO“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Taip pat akcentuoja, kad grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdymui patvirtina paties apelianto veiksmai: jau po to, kai buvo priimta skundžiama nutartis, apelianto atstovai neteisėtai perėmė dalį lizinguoto turto.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis paprastai siekiama užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar apskritai taps neįmanomu. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nustatyti, ar būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja reali grėsmė.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaikė tris laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždraudė apeliantui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su lizinguoto turto valdymo perėmimu; 2) uždraudė apeliantui pateikti apmokėjimui ieškovo išduotą vekselį; 3) uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, su išieškojimu iš įkeisto turto. Teisėjų kolegija dėl kiekvienos nurodytos laikinosios apsaugos priemonės pasisako atskirai.

Dėl draudimo lizingo davėjui susigrąžinti lizinguoto turto valdymą

Teismų praktikoje lizingo gavėjų inicijuotos bylos dėl lizingo gavėjo vienašališko lizingo sutarties nutraukimo ir siekio susigrąžinti lizinguotą turtą nėra retos. Jomis iš esmės siekiama atkurti nutrauktus lizingo teisinius santykius. Dažnai tokiose bylose lizingo gavėjai prašo taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, kurių esminis tikslas – galimybė netrukdomai ginčo nagrinėjimo metu naudotis lizingo gavėjo dar neperimtu lizinguotu turtu.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas tokiose bylose yra labai sudėtingas ir tai, teisėjų kolegijos nuomone, lemia lygiaverčių, tačiau priešingų šalių interesų susidūrimas. Viena vertus, lizingo gavėjo įsipareigojimų nevykdymas, esantis pagrindu lizingo davėjui nutraukti lizingo sutartį, paprastai yra sąlygotas ekonominės krizės. Dažnai lizinguojamas turtas yra naudojamas tiesioginėje lizingo gavėjo ūkinėje komercinėje veikloje, todėl jo netekimas lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį reiškia ne ką kitą, kaip šios veiklos reikšmingą sutrikdymą ar net sužlugdymą, galintį pasibaigti ir lizingo davėjo nemokumu. Kita vertus, lizingo davėjas, kuriam lizingas yra jo verslas, nėra suinteresuotas toliau lizinguoti turtą lizingo gavėjui, kurio finansinė padėtis prastėja ir jis nesugeba tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų. Tokiu atveju lizingo davėjas siekia susigrąžinti lizinguojamą turtą ir jį realizuoti, tokiu būdu išvengiant ar sumažinant dėl lizingo gavėjo netinkamo įsipareigojimų vykdymo patirtus nuostolius. Minėta, šie priešingi interesai yra lygiaverčiai, todėl aptariamo pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turėtų būti sprendžiamas užtikrinant protingą jų santykį. Privalomas užtikrinti šalių interesų protingas santykis priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių viseto.

Šioje nagrinėjamos bylos stadijoje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ieškovas savo įsipareigojimų apeliantui pagal lizingo sutartis negalėjo vykdyti dėl priežasčių, sąlygotų ekonominės krizės. Lizinguotas turtas iš esmės yra naudojamas tiesioginėje ieškovo ūkinėje komercinėje veikloje. Dėl šios priežasties, lizinguoto turto valdymą perėmus apeliantui, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovo veikla sutriktų iš esmės, o tai, labai tikėtina, galėtų lemti ir tai, kad, pripažinus lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu, ieškovas paprasčiau nebeturėtų galimybių toliau jas vykdyti. Kadangi lizinguotas turtas nėra susijęs su tiesiogine apelianto veikla, mažai abejotina, kad, susigrąžinus turto valdymą, jį būtų siekiama realizuoti. Šios aplinkybės patvirtina grėsmės būsimo teismo sprendimui egzistavimą ir leido pirmosios instancijos teismui taikyti draudimą perimti lizinguoto turto valdymą.

Nepaisant išdėstyto, nekyla didesnių abejonių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia apeliantui nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, be kita ko, tokiais nuostoliais galėtų būti pripažįstamos ir apelianto negaunamos lizingo įmokos ar jų dalis, nors lizinguotas turtas apeliantui ir nėra sugrąžintas. Ta aplinkybė, kad ieškovas nemoka jokių lizingo įmokų, leidžia pagrįstai abejoti jo teiginiais apie gerą finansinę padėtį ir tuo, kad pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai atspindi realią jo dabartinę padėtį. Savo ruožtu nurodyta leidžia spręsti, kad apelianto patiriamų nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, gavęs apelianto prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str.), turėtų atsižvelgti į išdėstytą ir priimti protingą šalių interesų santykį užtikrinantį sprendimą. Tai, kad šis klausimas nebuvo išspręstas taikant laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

Apeliantas nurodo, kad iki skundžiamos nutarties jam įteikimo, jis buvo susigražinęs dalį lizinguoto turto – tris transporto priemones. Tai patvirtina šioje byloje 2011 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. birželio 22 d. pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys: pirmąja nutartimi teismas atmetė ieškovo prašymą imtis papildomų laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigoti apeliantą grąžinti perimtą lizinguotą turtą, antrąja – atmetė ieškovo prašymą skirti apeliantui baudą už esą padarytą nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą. Kadangi skundžiama nutartimi buvo uždraustas tik lizinguoto turto valdymo perėmimas, o dalis šio turto buvo perimta iki sužinojimo apie nagrinėjamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties negalėjimo vykdyti klausimas nekyla – perimtam lizinguotam turtui ji netaikytina, o apeliantas jo atžvilgiu gali įgyvendinti savininkui suteikiamas teises. Dėl šios priežasties naikinti į šį turtą nukreiptą draudimą nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Dėl uždraudimo pateikti vekselį apmokėjimui

Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 str. 1 d.). Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Pagal įtvirtintą įstatyminį reguliavimą skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 4, 19 str.). 

Nagrinėjamoje byloje ieškovas jokių materialinių reikalavimų, susijusių su jo nurodomu vekseliu, nekelia. Atsižvelgiant į tai bei į nurodytas vekselio savybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytas draudimas pateikti vekselį apmokėjimui nėra susijęs su būsimu sprendimu šioje byloje, todėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti imamasi. Nurodytos aplinkybės skundžiamoje nutartyje nebuvo neįvertintos, todėl aptariamas draudimas naikintinas (CPK 329 str. 1 d, 330, 338 str.). 

Dėl uždraudimo atlikti išieškojimą iš įkeisto turto

Nors apeliantas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, taigi ir ja pritaikytą draudimą atlikti išieškojimą iš įkeisto turto, tačiau jokių argumentų, pagrindžiančių šių laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, nepateikia. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti šios skundžiamos nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apelianto nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo.

Remiantis aukščiau išdėstytu, skundžiama nutartis keistina, panaikinant nustatytą draudimą pateikti vekselį apmokėjimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti draudimą apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ pateikti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „TRAKŲ AKMUO“ apmokėjimui ieškovo pasirašytą vekselį, nurodytą 2010 m. birželio 14 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartyje Nr. LT807288/ĮMS.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.