Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-360-383/2021

Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00002-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3.; 19.10.; 21.11.10.

 (S)

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimo E. R. administracinio nusižengimo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarimu E. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 41 dalyje, ir jam paskirta 300 Eur bauda, už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 22 d. apie 10.18 val., kelyje (duomenys neskelbtini), privažiavęs automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prie patikros posto, pateikė policijos pareigūnei vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registracijos liudijimą, kuriame buvo nurodyta, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini) rajono, bei pats paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) gyventojas, o į (duomenys neskelbtini) atvyko apsipirkti automobilių servise „D.“. E. R. nepateikė policijos pareigūnams jokių duomenų, įrodančių jo teisę įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą ir nepaisė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Veiklos skyriaus tyrėjos teisėto reikalavimo apsisukti ir palikti (duomenys neskelbtini) miestą, t. y. pirmą kartą patikros poste policijos pareigūnei neįleidus į (duomenys neskelbtini) miestą, E. R. antrą kartą privažiavo prie patikros posto ir policijos pareigūnams paliepus apsisukti ir išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini), neapsisuko ir padidinęs greitį įvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą.

2.       Apeliaciniame skunde E. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarimą panaikinti.

2.1.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas dėl E. R. kaltės pasisakė tik vienu sakiniu, visiškai neatskleidžiant kaltės turinio. Teismai, nagrinėjantys administracinių nusižengimų bylas ir taikantys sankcijas, turi būti aktyvūs. Šiuo atveju kilo priešprieša tarp E. R. ir pareigūnų parodymų, todėl turėjo būti išreikalauta iš pareigūnų vaizdo medžiaga. Pažymima, jog nagrinėjamu atveju pareigūnai poste per dieną sustabdydavo ne vieną dešimtį žmonių, todėl abejotina galimybėmis taip tiksliai atsiminti kiekvieną smulkią detalę. Pareigūnų postuose buvo naudojamos vaizdo įrašymo medžiagos, o teismas nebandė išsiaiškinti ar pareigūnė priėjo antrą kartą paaiškinti žodžiu, ar iš tiesų parodė gestą, iš kurio buvo neaišku, kokio turinio yra nurodymas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareigūnų parodymai teisingesni, nenagrinėdamas bylos ir nevertindamas kitų aplinkybių.

2.2.                      Skunde nurodoma, jog asmuo negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, jei nėra kaltas dėl nusižengimo padarymo. Pažymima, kad vien dokumentų neturėjimas nerodo, jog E. R. neturėjo teisės įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą. Policijos pareigūnų nuolatiniai pranešimai viešojoje erdvėje skatino gyventojus turėti su savimi jų kelionės tikslą patvirtinančius dokumentus, tačiau jokiame teisės akte dokumentas nebuvo privalomas. Priešingai, pareigūnai šiuo laikotarpiu ne kartą viešai akcentavo, jog kiekviena situacija vertinama individualiai, t. y. pareigūnai vietoje vertins vykimo priežastis ir spręs įleisti ar ne. Todėl vien tai, jog E. R. neturėjo rašytinio dokumento, nepatvirtina, kad jis tyčia elgėsi neteisėtai. Tuo metu apeliantas vyko į autoservisą „D.“ bei telefonu susisiekė su pačiu servisu ir prašė pareigūnams patvirtinti, jog vyksta pas juos. E. R. yra UAB „E.“, kurios pagrindinė veikla – transporto paslaugos, direktorius. Apeliantas vyko į servisą darbo reikalais, nes jame remontuojami UAB „E.“ priklausantys krovininiai automobiliai, o E. R. yra atsakingas už jų remontą servise, turi tiesiogiai bendrauti su mechanikais. Nei teismas, nei pareigūnai nevertino šių paaiškinimų bei jų sąmoningai neužfiksavo protokole ir nutarime. Šios aplinkybės patvirtina, jog E. R. turėjo teisėtą tikslą darbo reikalais įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir neketino tyčia nepaklusti pareigūnų reikalavimams.

2.3.                      Skunde pažymima, kad E. R. nebandė apvažiuoti patikros posto, o antrą kartą atvažiavo bandydamas paaiškinti savo tikslą įvažiuoti į miestą ir patvirtinti jį kartu su serviso savininku. Teismo posėdžio metu pateikta sąskaita, jog tą dieną buvo remontuojama UAB „E.“ priklausanti krovininė transporto priemonė. Tačiau teismas išankstinę ir didesnę galią suteikė pareigūnų parodymams, kuriuos laikė teisingesniais už E. R.. Apeliantas turėjo teisėtą priežastį patekti į (duomenys neskelbtini) darbo reikalais, o ne apsipirkti, t. y. jis vyko į servisą, kuriame remontuojamos jo bendrovės transporto priemonės. Dėl pareigūnų nuovargio ar didelio žmonių srauto, jie antrąjį kartą neliepė žodžiu apsisukti, o pakėlė ranką, ką E. R. per klaidą suprato, kaip praleidimą per postą. Taigi, šiuo atveju E. R. negali būti patrauktas atsakomybėn, nes nėra jo kaltės dėl administracinio nusižengimo padarymo.

2.4.                      Apelianto nuomone, aplinkybių visuma, jog apelianto nusižengimai padaryti nesiekiant sąmoningai pažeisti karantino reikalavimus, o dėl to, jog buvo suklaidintas pareigūnų nurodymų gestais, sudaro pagrindą, remiantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, jei ne panaikinti, tai bent jau sumažinti nuobaudą.

3.       Institucija atsiliepime į E. R. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarimą nepakeistą.

3.1.                      Atsiliepime nesutinkama su skundo argumentu, kad apeliantas nesuprato pareigūnės gesto apsisukti. Tai tik gynybinė apelianto pozicija, kadangi E. R. antrą kartą į patikros postą atvyko be jokių papildomų dokumentų, kurie patvirtintų būtinybę įvažiuoti į miestą, policijos pareigūnės reikalavimas jau pirmą kartą buvo aiškiai išsakytas ir jis į miestą įleistas nebuvo. Dėl to aplinkybėms nepasikeitus, nepateikus papildomų dokumentų, naivu manyti, kad antrą kartą jis į miestą bus įleistas.

3.2.                      Atsiliepime teigiama, kad policijos pareigūnų parodymai duoti teisme bei tarnybiniame pranešime surašytos aplinkybės yra nuoseklios ir viena kitą papildo, todėl netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo.

3.3.                      Institucijos nuomone, nuobauda E. R. parinkta įvertinus visus duomenis. Apeliantas padarė vieną iš pavojingiausių ir šiurkščiausių nusižengimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog numatant griežtas sankcijas už aptariamo pobūdžio pažeidimus, yra vertinamas visuomenės interesas, prevenciniai atsakomybės taikymo tikslai ir pažeidėjo nubaudimas tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas. Kaip matyti iš policijos duomenų bazėje esančių įrašų, apeliantas praeityje baustas administracine tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

E. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

4.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nesutinkama, kad E. R. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 41 dalyje, sudėtis, bei reiškiamas alternatyvus prašymas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir sumažinti E. R. paskirtą nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šioje apimtyje.

Dėl ANK 506 straipsnio 41 dalyje numatyto administracinio nusižengimo

5.       Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis to paties straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6.       Nagrinėjamu atveju apylinkės teismo nutarimu E. R. nubaustas už tai, kad paskelbto karantino metu ir esant nustatytam asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimui, 2020 m. gruodžio 22 d. nevykdė teisėto policijos pareigūnų reikalavimo apsisukti ir palikti (duomenys neskelbtini) miestą, o įvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą. Viso proceso metu apeliantas nesutiko su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu, teigdamas, kad jis važiavo į (duomenys neskelbtini) esančią parduotuvę „D.“, nes jo automobiliui reikėjo vienos detalės, ir nors jis su savimi neturėjo jokių dokumentų, tačiau antrą kartą privažiavus prie policijos pareigūnų jis prašė, kad jie telefonu pakalbėtų su „D.“ savininku, bet jie atsisakė su juo kalbėtis. Jo teigimu, privažiavus antrą kartą pareigūnė rankos mostu parodė „važiuoti“, o jis suprato, kad gali vykti į (duomenys neskelbtini) ir yra praleidžiamas.

7.       Lietuvos Respublikos ANK 506 straipsnio 41 dalis numato atsakomybę už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, kai jis padarytas karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Taigi, norint patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 506 straipsnio 41 dalį būtina nustatyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: 1) tam tikroje teritorijoje turi galioti specialus teisinis rėžimas (karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino ir t. t.); 2) pareigūno reikalavimas turi būti teisėtas, paremtas teisiniu reguliavimu; 3) asmuo savo veikimu ar neveikimu tokio reikalavimo/nurodymo nevykdo.

8.       Nagrinėjamu atveju yra neginčytinai nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 22 d., t. y. dieną, kuomet buvo padarytas apeliantui inkriminuotas ANK 506 straipsnio 41 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas), kuriuo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo įvestas pakartotinis karantinas. Taigi, apelianto atžvilgiu buvo pagrįstai taikoma būtent ši ANK 506 straipsnio dalis.

9.       Nutarimo 2.1.7. punkte (2020 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1418 redakcija) buvo įtvirtinta, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00:00 val. iki 2021 m. sausio 3 d. 24:00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Šis ribojimas netaikomas asmenims – vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariams, vykstantiems į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje turi nekilnojamojo turto, priklausančio vienam iš šeimos ar namų ūkio narių nuosavybės teise.

10.       Policijos pareigūnai šių administracinių nusižengimų kontekste priskiriami statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 21 straipsnyje įtvirtinta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš šios teisės normos pažodinio aiškinimo darytina išvada, kad asmenims privalomi vykdyti ne bet kokie, o tik teisėti ir pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai. Reikalavimų pagrįstumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, o teisėtumas – remiantis Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintos bendrosios pareigūnų teisės. Pagal Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę laikinai apriboti asmenų ar transporto priemonių patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti atliekamus darbus, apriboti ar keisti eismo tvarką, kai kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui.

11.       Taigi, sistemiškai aiškinant nurodytas Policijos įstatymo nuostatas ir Nutarime įtvirtintą asmenų laisvo judėjimo suvaržymą, policijos pareigūnai, kontroliuodami minėtu Nutarimu nustatytą asmenų judėjimo ribojimą, turėjo teisę ir pareigą tikrinti vykstančių asmenų dokumentus, o nenustačius sąlygų taikyti ribojimo išimtis, apriboti asmenų ar transporto priemonių patekimą į tam tikrą teritoriją.

12.       Šiuo atveju byloje nustatyta, kad E. R. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)  (b. l. 7–9), kuri sutampa ir su jo nurodyta darbo vieta UAB „E.“. E. R. pareigūnams nurodė, kad vyksta į (duomenys neskelbtini) esantį servisą „D.“, todėl siekdami nustatyti, ar jo atžvilgiu galioja Vyriausybės nutarimu paskelbto asmenų judėjimo ribojimo išimtis, pareigūnai turėjo teisę ir pareigą tikrinti apelianto dokumentus, o nenustačius sąlygų taikyti ribojimo išimties, apriboti patekimą į (duomenys neskelbtini) miestą, nes tai daryti juos įpareigojo minėti teisės aktai. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad jokiame teisės akte nebuvo įtvirtintas privalomas dokumentų, patvirtinančių kelionės tikslą ir teisę įvažiuoti į kitą savivaldybę (šiuo atveju į (duomenys neskelbtini) miestą), turėjimas.

13.       Apeliantas savo kaltę neigia, teigdamas, kad jis turėjo teisėtą tikslą darbo reikalais įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir neketino tyčia nepaklusti pareigūnų reikalavimams, o pareigūnai atsisakė vertinti situaciją individualiai. Be to, pareigūnai antrąjį kartą neliepė žodžiu apsisukti, o pakėlė ranką, ką E. R. per klaidą suprato, kaip praleidimą per postą. Vis dėlto tokie E. R. skundo argumentai yra paneigti byloje surinktais įrodymais.

14.       (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos L. Š. 2020 m. gruodžio 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2020 m. gruodžio 22 d. apie 10.18 val., dirbant šaukimu „(duomenys neskelbtini)“ poste „(duomenys neskelbtini)“, prie (duomenys neskelbtini), ji su kolega E. D. stovėjo prie patikros punkto. Patikrai atvyko asmuo su baltos spalvos automobiliu, valstybiniu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini). Asmuo pateikė E. R. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, kuriame buvo nurodyta, jog asmuo yra iš (duomenys neskelbtini) rajono. Pats asmuo paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir vyksta į (duomenys neskelbtini) esantį servisą „D.“ apsipirkti. Jokio darbo dokumento, jog jis dirba ar bendradarbiauja su servisu „D.“, nepateikė, elgėsi agresyviai, kalbėdamas kėlė toną, buvo pasipiktinęs, kuomet jam policijos pareigūnė paaiškino, kad jis nebus įleistas į (duomenys neskelbtini) miestą, nes tam nėra pagrindo, t. y. jis čia negyvena, nedirba, neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, kad gali įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą. Asmuo buvo pradėtas filmuoti „Body“ kamera (duomenys neskelbtini), apie filmavimą įspėtas. Asmeniui buvo liepta apsisukti ir palikti (duomenys neskelbtini) miestą. Asmuo apsisuko ir sustojo prie kapinių. Netrukus jis vėl grįžo, jį tikrino kolega E. D.. Priėjus ir pareigūnei L. Š. jis toliau piktinosi ir aiškino, kad jam reikia įvažiuoti į (duomenys neskelbtini), tačiau asmeniui vėl buvo pasakyta, kad jis to padaryti negali ir apsisuktų bei važiuotų iš (duomenys neskelbtini). Asmuo staiga pradėjo važiuoti, padidino greitį, neapsisuko, be teisėto pareigūnų reikalavimo palikti Jonavos miestą jis įvažiavo į miestą ir nutolo. Apie situaciją buvo pranešta (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojui per radijo ryšį, vėliau asmenį sustabdė (duomenys neskelbtini) dirbantis kolegų ekipažas „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 6).

15.       Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje policijos pareigūnai L. Š. ir E. D. patvirtino minėtame tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes (b. l. 37–38). Pareigūnė L. Š. paaiškino, kad įvykio metu ji (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) dėl karantino pagal atskirą planą vykdė patikrą. Patikrai iš (duomenys neskelbtini) pusės atvažiavo E. R.. Jis teigė, kad važiuoja į (duomenys neskelbtini) esančią įmonę „D.“ pirkti detalės. E. R. neturėjo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis su ta įmone bendradarbiauja ar ten dirba, ar (duomenys neskelbtini) turi nekilnojamojo turto, todėl į (duomenys neskelbtini) nebuvo įleistas. Ji asmeniui liepė apsisukti ir grįžti atgal. E. R. pavažiavęs apsisuko jos nurodytoje vietoje, bet po kurio laiko grįžo. Tada jį sustabdė jos kolega, jie šnekėjosi, o ji prie jų priėjo. E. R. tuo metu kalbėjo telefonu, pareigūnams siūlė telefoną kalbėti su kažkuo, tačiau jie atsisakė. E. R. vėl buvo paaiškinta, kad nebus įleistas į (duomenys neskelbtini) miestą ir, kadangi kur stovėjo pareigūnai buvo ištisinė linija, jis turėjo truputi pavažiuoti toliau bei aplink (duomenys neskelbtini) apsisukti. Tačiau antrą kartą jis neapsisuko, o nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Pamačius, kad jis neapsisuko ir tolsta, ji pranešė budėtojui valstybinius numerius ir E. R. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas. E. R. elgėsi nemandagiai, buvo pasipiktinęs. Ji nerodė ranka, kad jis gali važiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą (2021 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garo įrašas: 2 min. 25 sek. – 6 min. 32 sek.). Pareigūnas E. D. paaiškino, kad kartu su kolege L. Š. įvykio metu dėl karantino dirbo poste, tikrino įvažiuojančius ir išvažiuojančius automobilius. Matė, kaip L. Š. sustabdė automobilį, atvažiavusį nuo (duomenys neskelbtini) pusės, kurį vairavo E. R.. Po to matė, kaip automobilis apsisuko, pastovėjo kapinių aikštelėje ir po to vėl privažiavo prie patikros punkto. Tada jis sustabdė automobilį. E. R. davė jam telefoną su kažkuo kalbėti, o jis pasikvietė kolegę L. Š. bei jie paaiškino, kad su niekuo nekalbės ir reikia pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo gali įvažiuoti į (duomenys neskelbtini). E. R. nurodė, kad dokumento neturi, todėl jam buvo pasakyta vėl apsisukti. Jis nepakluso nurodymui ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą. Pareigūnai jam nerodė, kad jis gali važiuoti į (duomenys neskelbtini). Jis nebuvo ramus, buvo nusiteikęs konfliktiškai (2021 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garo įrašas: 7 min. 50 sek. – 11 min. 50 sek.).

16.       Pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir paties apelianto E. R. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai. Nors E. R. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, tačiau parodė, kad jis važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kadangi tuo metu (duomenys neskelbtini) servise buvo remontuojamas jo įmonei priklausantis automobilis, kuriam prireikė detalės, kurią galėjo gauti (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „D.“. Jis privažiavęs prie posto viską paaiškino pareigūnei. Pareigūnė prašė dokumentų, kurių jis neturėjo, tačiau sakė, kad gali atvežti sąskaitą, kurią išduos paėmus detalę. Policijos pareigūnė liepė jam važiuoti atgal. Jis apsisuko ir sustojo, paskambino „D.“ direktoriui, kuris sakė duoti pakalbėti su pareigūnais. Antrą kartą privažiavus prie pareigūnų davė jiems telefoną, tačiau jie atsisakė kalbėti ir prašė jo pateikti dokumentus, įrodančius kelionės tikslą. Kadangi susidarė eilė, pareigūnė mostu parodė jam važiuoti ir jis suprato, kad jį praleido. Antrą kartą nesakė suktis ir važiuoti namo. Tada jis neskubėdamas nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Jį policija sustabdė prie pat parduotuvės „D.“. Jis žinojo apie ribojimus įvažiuoti į kitas savivaldybes (2021 m. kovo 1 d. teismo posėdžio garo įrašas: 6 min. 2 sek. – 17 min.).

17.       Taigi, minėtų liudytojų, o iš dalies ir paties E. R. parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad pirmą kartą E. R. privažiavus prie patikros posto jam pareigūnė išaiškino, kad jis turi pateikti dokumentus, patvirtinančius jo teisę įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą. Kadangi jis tokių dokumentų neturėjo, E. R. buvo liepta apsisukti ir važiuoti atgal į (duomenys neskelbtini), iš kurių jis atvažiavo. Pats E. R. pripažino, kad antrą kartą privažiavus prie patikros punkto jis taip pat jokių dokumentų su savimi neturėjo, o pareigūnai telefonu atsisakė kalbėtis su parduotuvės „D.“ direktoriumi. Atsižvelgiant į tai, jis turėjo suprasti, jog nuo pirmo karto, kai pareigūnų nebuvo įleistas į (duomenys neskelbtini) miestą, jokios aplinkybės nepasikeitė ir jis antrą kartą taip pat neturėjo teisės įvažiuoti į (duomenys neskelbtini).

18.       Apeliantas teigia, kad antrą kartą pareigūnė mostu jam parodė važiuoti ir jis suprato, kad yra praleidžiamas važiuoti į (duomenys neskelbtini), o tai galėjo patvirtinti iš pareigūnų išreikalauta vaizdo medžiaga. Vis dėlto tiek iš pareigūnės L. Š. tarnybinio pranešimo, tiek iš jos ir pareigūno E. D. parodymų pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad E. R. buvo filmuojamas „Body“ kamera tik pirmą kartą jam privažiavus prie patikros posto, o antrą kartą joks vaizdo įrašas daromas nebuvo. Todėl nebuvo jokio pagrindo reikalauti, kad policija pateiktų kokią nors vaizdo medžiagą, nes joks vaizdo įrašas apskritai nebuvo darytas. Be to, šioje administracinio nusižengimo byloje yra pakankami duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų. Pirmosios instancijos teisme apklausti pareigūnai L. Š. ir E. D. paaiškino, kad antrą kartą E. R. privažiavus prie patikros posto ir neturint dokumentų, patvirtinančių jo teisę įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą, jam aiškiai žodžiu buvo išaiškinta, kad jis, kaip ir pirmąjį kartą, turi pavažiuoti į priekį ir apsisukti nurodytoje vietoje ties (duomenys neskelbtini). Pareigūnai nerodė jokių rankų mostų, leidžiančių suprasti, kad asmuo yra praleidžiamas. Tokios pačios aplinkybės užfiksuotos ir pareigūnės L. Š. tarnybiniame pranešime, kuris surašytas tą pačią dieną, kai buvo padarytas apeliantui inkriminuojamas administracinis nusižengimas. Tačiau E. R. nepakluso minėtam teisėtam pareigūnų reikalavimui ir neapsisuko, o nuvažiavo tiesiai į (duomenys neskelbtini) miestą. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtų pareigūnų parodymais, kadangi tarp jų nėra prieštaravimų, policijos pareigūnai nurodo analogiškas įvykio aplinkybes bei jų paaiškinimus patvirtina kita bylos medžiaga, tame tarpe iš dalies ir pačio apelianto paaiškinimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi spręsdamas dėl E. R. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą.

19.       Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas teigė, kad parduotuvėje „D.“ jis ketino tik įsigyti jo vadovaujamai įmonei priklausančiam automobiliui, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), reikalingą detalę, tačiau nenurodė, kokia veikla užsiima jo įmonė, kad jis pastoviai bendradarbiauja su „D.“, jos servise remontuoja automobilius ir kad įvykio metu į (duomenys neskelbtini) jis vyko darbo reikalais. Apeliantas taip pat teigia, kad aplinkybę, jog jis darbo reikalais vyko į parduotuvę „D.“, patvirtino jo pirmosios instancijos teismui pateikta 2020 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaita-faktūra (b. l. 27). Vis dėlto ši sąskaita pati savaime nepatvirtino, jog įvykio dieną E. R. būtent darbo reikalais važiavo į (duomenys neskelbtini), o tik įrodė, kad UAB „E.“, kurios direktorius yra apeliantas, iš UAB „D.“ nusipirko automobilio detalę. Ši sąskaita taip pat nepatvirtina, jog įvykio dieną kažkur buvo remontuojama E. R. įmonei priklausanti transporto priemonė ir buvo didelė skuba gauti reikalingą detalę. Bylos medžiagoje apskritai nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius, jog jis turėjo teisėtą priežastį darbo reikalais patekti į (duomenys neskelbtini).

20.       Akivaizdu, kad E. R. siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį arba siekiant iš viso išvengti gresiančios atsakomybės administracinio nusižengimo byloje, yra paranku teigti, jog policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas ir aiškiai nenurodė, ką jis turėjo padaryti, t. y. antrą kartą ar jis privalėjo apsisukti ir grįžti į (duomenys neskelbtini), ar galėjo važiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą, taip bandant pateisinti savo paties neteisėtus veiksmus – pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą. Tačiau vien aplinkybė, jog apeliantas nesutinka su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, savaime nereiškia, kad tai yra pakankamas faktinis pagrindas pripažinti jį nepagrįstu ir neteisingu, juolab nepateikiant prie skundo jokių teismo išvadas paneigiančių objektyvių duomenų.

21.       Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apygardos teismas sprendžia, kad E. R. suvokė, jog Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino metu neturi teisėto pagrindo įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau nevykdė policijos pareigūnų teisėto reikalavimo apsisukti bei grįžti į (duomenys neskelbtini) miestą ir įvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Įvertinus aptartas aplinkybes konstatuotina, kad E. R. veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 41 dalyje, požymius, todėl jis administracinėn atsakomybėn pagal minėtą teisės normą buvo patrauktas pagrįstai.

Dėl administracinės nuobaudos dydžio

22.       Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 41 dalyje, padarymas užtraukia asmenims baudą nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų eurų. Pirmosios instancijos teismas E. R. skyrė 300 Eur baudą, t. y. jos dydį parinkdamas mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas šios bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju E. R. už padarytą administracinį nusižengimą paskirta nuobauda nėra per didelė, o ją nėra teisinio pagrindo.

23.       ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, jog pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant; tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-9-746/2015, Nr. 2AT-88-697/2016, Nr. 2AT-38-895/2019). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, Nr. 2AT-68-507/2015, Nr. 2AT-58-697/2017, Nr. 2AT-38-895/2019 ir kt.).

25.       Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad išskirtinių aplinkybių, leidžiančių šiuo atveju taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, E. R. administracinio nusižengimo byloje nėra. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas tyčia nevykdė teisėto policijos pareigūnų reikalavimo ir, priešingai nei teigiama skunde, jis nebuvo suklaidintas pareigūnų nurodymų gestais. E. R. padarė administracinį nusižengimą, susijusį su valdymo tvarka, tuo metu, kai Lietuvos Respublikoje dėl nepalankios epideminės COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijos buvo paskelbtas karantinas. E. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant pažeidėjo asmenybę, iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus matyti, kad apeliantas per minėtą laikotarpį administracine tvarka baustas aštuonis kartus už įvairius administracinius nusižengimus, visos nuobaudos galioja (b. l. 10–18). Ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja E. R. ir leidžia pagrįstai teigti, kad ankstesnės nuobaudos savo tikslų nubaustojo atžvilgiu nepasiekė. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas dar labiau švelninti E. R. administracinę atsakomybę, tuo labiau, kad tai prieštarautų ANK 22 straipsnyje nurodytai administracinių nuobaudų paskirčiai bei teisingumo ir proporcingumo principams. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad jis neturi galimybių sumokėti paskirtos baudos ar jos dydis apeliantui sukels itin neigiamus sunkumus.

26.       Aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl paskirtos administracinės nuobaudos apeliantas patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau jie turi ir prevencinę reikšmę, t. y. juos patyręs pažeidėjas ateityje bus labiau motyvuotas nedaryti nusižengimų, nes sulauks tokių pat ar dar didesnių nepatogumų. Aukštesnės instancijos teismo manymu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios E. R. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti.

27.       Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apylinkės teismas, netaikęs E. R. atžvilgiu ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų ir nepaskyręs mažesnės baudos nei ANK 506 straipsnio 41 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda, įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuobauda paskirta nepažeidus ANK 22, 32, 34 straipsnių reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

28.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto E. R. apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimą palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                Valdas Vitunskas