Civilinė byla Nr. 3K-3-217/2007

Procesinio sprendimo kategorija 121.21 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Š., G. L., V. B. ir R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Š., G. L., V. B. ir R. M. ieškinį atsakovams A. Š. ir A. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus m. 35-ojo notarų biuro notarei Auksei Poškuvienei ir VĮ Registrų centro Utenos filialui, dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai S. Š., G. L., V. B., R. M. prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų A. Š. ir A. P. 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą dovanojimo sutartį dėl 126/505 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti, kad faktiškai atsakovai sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. Š. nurodytą žemės sklypo dalį už 25 000 Lt pardavė A. P.; 3) taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes, perkeliant pirkėjo A. P. teises ir pareigas kitiems bendraturčiams, t. y. visiems ieškovams, lygiomis dalimis, bei priteisti iš ieškovų A. P. jo sumokėtą A. Š. kainą už žemės sklypo dalį – 25 000 Lt. Ieškovai nurodė, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovams, taip pat A. Š. ir atsakovui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,05 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra bendrosios nuosavybės teise. Naudojimosi sklypu tvarka nenustatyta. A. Š. 2005 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartimi jam nuosavybės teise priklausančią sklypo dalį padovanojo savo sūnui S. Š. (ieškovui). 2005 m. rugpjūčio 1 d. ieškovai sužinojo, kad vienas iš bendraturčių – atsakovas A. Š. – savo sklypo dalį ruošiasi parduoti atsakovui A. P. Norėdami pasinaudoti pirmenybės teise nupirkti parduodamo sklypo dalį, ieškovai susitarė su atsakovu A. Š. nupirkti iš jo parduodamą dalį už 25 000 Lt, t. y. už tokią kainą, dėl kurios A. Š. buvo sutaręs su būsimu pirkėju A. P. Nepaisant to, A. Š., pažeisdamas bendraturčių susitarimą ir jų pirmenybės teisę pirkti parduodamą sklypo dalį, 2005 m. rugpjūčio 11 d. apsimestine dovanojimo sutartimi jam priklausančias 126/505 dalis žemės sklypo perleido A. P., nes šis esą jau buvo sumokėjęs 2000 Lt avansą. Ieškovai nurodė, kad šis sandoris yra apsimestinis, sudarytas pirkimo-pardavimo sutarčiai pridengti, siekiant sutrukdyti žemės sklypo bendraturčiams pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti parduodamą turto dalį. Kadangi dovanojimo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktas yra neteisėti, pažeidžia ieškovų (turto bendrasavininkių) teises, tai pirkėjo teisės bei pareigos lygiomis dalimis turi būti perkeltos visiems ieškovams, priteisiant iš jų 25 000 Lt atsakovui A. P.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia atsakovų A. Š. ir A. P. 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą dovanojimo sutartį dėl 126/505 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią A. Š. nurodytą sklypo dalį A. P. pardavė už 25 000 Lt; pirkėjo A. P. teises ir pareigas perkėlė bendraturčiams (ieškovams) S. Š., G. L., V. B. ir R. M. bei priteisė iš jų lygiomis dalimis 25 000 Lt atsakovui A. P. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 20 d. sprendimu A. Š. (teisių perėmėjas – ieškovas S. Š.), ieškovams V. B., R. M., G. L. ir atsakovui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,05 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jiems natūra bendrosios nuosavybės teise 0,28 ha žemės ir 4,77 ha miško. 2005 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi atsakovas A. Š. tariamai padovanojo, o iš tikrųjų pardavė atsakovui A. P. jam priklausančias nurodyto žemės sklypo 126/505 dalis. Ketindamas parduoti turimą žemės sklypo dalį kitam asmeniui, atsakovas A. Š. privalėjo apie tai raštu per notarą pranešti ieškovams (bendraturčiams), nurodydamas kainą ir kitas pardavimo sąlygas (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Atsakovai nepateikė į bylą įrodymų apie tokio pranešimo pateikimą ieškovams, be to, pripažino, kad dovanojimo sandoriu iš tiesų buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sandorį. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. Š. pažeidė ieškovų pirmenybės teisę pirkti jo žemės dalį. Dėl to ieškovai įgijo teisę teismo tvarka reikalauti, kad jiems būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti. Pradiniame ieškinyje, pareikštame nepasibaigus ieškinio senaties terminui, reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovams nebuvo suformuluotas (ieškovai nurodė tokį reikalavimą tik vėliau patikslintame ieškinyje, pradiniu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį), tačiau Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartimi dėl ieškinio trūkumų pašalinimo šis trūkumas ieškovams nebuvo nurodytas ir ieškinys 2005 m. spalio 10 d. buvo priimtas. Teismas sprendė, kad yra pagrindas ginčijamą dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos ir taikyti tikrojo sandorio, t. y. pirkimo-pardavimo sutarties, taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi turtas buvo parduotas už 25 000 Lt. Atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus (paskolos raštą, pagal kurį atsakovas A. P. paskolino atsakovui A. Š. 75 000 Lt, ir raštelį, kuriame nurodyta, kad atsakovas A. Š. atidavė 45 000 Lt vienam iš savo vaikų), kurie, jų teigimu, patvirtina, kad žemės sklypo dalis buvo parduota už 75 000 Lt, teismas įvertino kaip fiktyvius, surašytus tik dėl akių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2006 m. gegužės 19 d. atsakovas A. Š. tik dėl akių, apsimestinai mokesčių inspekcijai deklaravo tariamą 75 000 Lt neapmokestinamųjų pajamų gavimą 2005 metais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. P. ir A. Š. apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi skundą patenkino iš dalies ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovas A. Š. 126/505 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavė už 25 000 Lt, ir dalį, kuria pirkėjo A. P. teisės ir pareigos perkeltos bendraturčiams S. Š., G. L., V. B. ir R. M. bei priteista iš jų lygiomis dalimis 25 000 Lt A. P., panaikino ir šiuos ieškovų reikalavimus atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pareikšti. Ieškovai pradiniame ieškinyje buvo pasirinkę kitokį savo teisių gynimo būdą, todėl jo pareiškimas ieškinio senaties termino reikalavimui dėl pirkėjo teisių perkėlimo nenutraukė. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nurodyti tokio reikalavimo nebuvimo kaip ieškinio trūkumo, nes teismas neturi teisės įpareigoti ieškovus reikšti konkrečius reikalavimus. Ieškovai apie ginčijamą dovanojimo sutartį sužinojo 2005 m. rugpjūčio 18 d. (tai matyti iš ieškovų pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo), o ieškinio reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pareiškė tik 2006 m. kovo 20 d. patikslintame ieškinyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo nutartyje dėl trūkumų šalinimo nebuvo nurodyta, jog ieškovai turėtų reikalauti perkelti jiems pirkėjo teises ir pareigas, negali būti pripažinta svarbia termino šiam reikalavimui pareikšti praleidimo priežastimi ir nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti ir pažeistai ieškovų teisei ginti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovų reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia kaip apsimestinę, t. y. sudarytą pirkimo-pardavimo sutarčiai pridengti, buvo patenkintas pagrįstai, nes tai patvirtinta byloje esančiais įrodymais, ir atsakovai to neneigė. Kita vertus, teisėjų kolegijos sprendimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamos sklypo dalies kainos (25 000 Lt) padaryta nevisapusiškai įvertinus bylos aplinkybes, todėl ši sprendimo dalis keistina dėl netinkamo procesinės teisės normos taikymo (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atsakovai A. Š. ir A. P. turėjo pareigą užtikrinti bendraturčių pirmenybės teisę  pirkti parduodamą žemės sklypo dalį ta kaina, kuria ji parduodama (CK 4.79 straipsnio 4 dalis), pardavėjas A. Š. privalėjo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimas yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti niekiniu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažino sandorį negaliojančiu remdamasis CK 1.87 straipsniu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus sandorį niekiniu ir nustačius, jog ieškovų reikalavimas perkelti jiems pirkėjo teises ir pareigas negali būti tenkinamas, nėra pagrindo taikyti sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinas taisykles, todėl taikytinos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos sandorio negaliojimo pasekmės, t. y. turtą pagal dovanojimo sandorį gavęs atsakovas A. P. turi jį grąžinti atsakovui A. Š. Teisėjų kolegija nurodė, kad nustatyti žemės sklypo dalies pardavimo kainą būtų reikalinga tuo atveju, jei būtų tenkinamas ieškovų reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tačiau  pripažinus, kad praleistas ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui, tai netikslinga.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai S. Š., G. L., V. B., R. M. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalyje ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje išdėstytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.130 straipsnio 1 dalį, 1.131 straipsnį, reglamentuojančius ieškinio senaties termino taikymą bei nutraukimą, ir CPK 115, 185, 230 straipsnius. Aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino eigos skaičiavimui, teismas nustatė remdamasis vien tik ieškovų galutinai suformuluotu ieškinio pareiškimu, tačiau neatsižvelgė į kitus ieškovų procesinius dokumentus, iš kurių matyti, kad ieškovai kreipėsi į teismą siekdami perimti pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovai pirmiausia turėjo nuginčyti dovanojimo sandorį kaip apsimestinį, nes tik įrodžius, kad iš tikrųjų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, atsiranda ieškovų pirmumo teisė pirkti ginčijamą turtą. Dėl to pradinis ieškovų ieškinio reikalavimas buvo sandorio pripažinimas negaliojančiu, tačiau ir iš pradinio ieškinio turinio aiškiai matyti, kad ieškovai siekė perimti pirkėjo teises ir pareigas, ieškinį grindė CK 1.87 ir 4.79 straipsniais. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, turėjo įvertinti visas bylos aplinkybes, o ne apsiriboti formaliu konstatavimu, kada galutinai buvo suformuluotas tikslus ieškinio reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Pradinis ieškinys buvo pareikštas per vieną mėnesį nuo ginčijamo sandorio sudarymo, teismas jį priėmė, taigi ieškovai turėjo pagrindą tikėtis, kad byla bus išnagrinėta ir bus priimtas teismo sprendimas. Teismas, nustatęs, kad ieškinio reikalavimas suformuluotas netiksliai, turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, juos pašalinus ieškinys yra laikomas paduotu jo pirminio pateikimo dieną ir nuo tos dienos ieškinio senaties termino eiga nutraukiama (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, teismas turėjo atsižvelgti į šalių elgesį ir vertinti jį taikant sąžiningo elgesio standartą. Byloje nustatyta, kad atsakovai sudarė apsimestinį sandorį siekdami pažeisti ieškovų teises, ši aplinkybė turėjo būti įvertinta sprendžiant klausimą dėl bendraturčių (ieškovų) teisių gynimo ir ieškinio senaties termino taikymo.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinių sandorių teisinių pasekmių taikymą, taip pat CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovų sudarytas dovanojimo sandoris yra apsimestinis, nes iš tikrųjų buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, kad sandoris sudarytas pažeidžiant CK 4.79 straipsnį, tačiau nepagrįstai taikė ne CK 1.87, o 1.80 straipsnyje nustatytas sandorio negaliojimo pasekmes, t. y. konstatavo, kad atsakovas A. P., įgijęs turtą pagal negaliojančią dovanojimo sutartį, turi šį turtą grąžinti atsakovui A. Š. Taip pat teismas nurodė, kad netikslinga nagrinėti aplinkybių dėl pirkimo-pardavimo sutarties kainos, todėl neaišku, kaip turi būti taikoma restitucija pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį. Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje iš viso nieko nepasisakyta apie restitucijos taikymą, nepaisant to, kad teismas, pripažinęs sandorį niekiniu, restitucijos taikymo klausimą turi išspręsti ex officio. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis neatitinka rezoliucinės ir nutarties esmė tampa neaiški, taigi tokia nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. P. ir A. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl ieškovų reikalavimų pareiškimo, nes reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas pradiniame ieškinyje nebuvo suformuluotas, apie tokį reikalavimą net neužsiminta, o CK 4.79 straipsnis nurodytas tik kaip pagrindas ieškovų pareikštam reikalavimui dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu. Ieškovų pareikštas reikalavimas pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu taikyti restituciją taip pat patvirtina, kad nebuvo ketinimo prašyti perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Be to, ieškovai prašė priimti sprendimą už akių, taip netiesiogiai pripažindami, kad jų ieškinio reikalavimai suformuluoti tinkamai ir jų nebereikia tikslinti. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo skirti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nes ieškinio reikalavimų pateikimas yra išimtinė ieškovų teisė, teismas negali pasiūlyti pareikšti papildomą reikalavimą, nes taip pažeistų dispozityvumo ir teismo nešališkumo principus. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto normos skirtos tik formaliems ieškinio trūkumams, bet ne naujiems reikalavimams suformuluoti. Kasatorių teiginys, kad teismas turėjo nustatyti terminą tinkamam ieškinio reikalavimui suformuluoti, yra nepagrįstas, nes ieškinio reikalavimo nepateikimas nėra ieškinio trūkumas. Kadangi pirminiame ieškinyje nebuvo pareikštas reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas, tai šiam reikalavimui ieškinio senaties terminas nenutrūko. Ieškovai pareiškė reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo tik 2006 m. kovo 17 d. patikslintame ieškinyje, tuo metu jau buvo pasibaigęs trijų mėnesių ieškinio senaties terminas (byloje nėra ginčo dėl ieškinio senaties termino pradžios, t. y. ieškovų sužinojimo apie jų pažeistas teises momento). Ieškovų teiginys, kad ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti tik nuginčijus dovanojimo sandorį, yra nepagrįstas, nes jie patys pripažino iš karto žinoję, jog iš tikrųjų buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris ir jų pirmumo teisės buvo pažeistos. Atsakovų sąžiningumo klausimas nereikšmingas sprendžiant dėl ieškinio senaties termino.

2. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.80 ir 1.87 straipsnių nuostatas dėl sandorio negaliojimo pasekmių, nes ginčijama teismo nutartimi restitucija nebuvo taikyta, tik pripažinta, kad dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, o iš tikrųjų buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris.

3. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė dėl ginčijamo sandorio kainos (25 000 Lt) nebuvo nustatinėjama apeliaciniame teisme, todėl kasacinio teismo nutartimi, teismui nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, apylinkės teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 20 d. sprendimu A. Š. (teisių perėmėjas – ieškovas S. Š.), ieškovams V. B., R. M., G. L. ir atsakovui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,05 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise, grąžinant jiems natūra 0,28 ha žemės ir 4,77 ha miško. 2005 m. rugpjūčio 11 d. apsimestine dovanojimo sutartimi atsakovas A. Š. tariamai padovanojo, o iš tikrųjų pardavė atsakovui A. P. jam priklausančias 126/505 dalis šio žemės sklypo. Atsakovas A. Š. nepranešė žemės sklypo bendrasavininkiams apie ketinimą savo žemės dalį parduoti kitam asmeniui, be to, atsakovai pripažino, kad dovanojimo sandoriu iš tiesų buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas atsakovui A. P. buvo parduotas už 25 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nesant pakankamų įrodymų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 340 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinio nagrinėjimo objektas yra apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys. Kasaciniame skunde keliamas apeliacinės instancijos teismo nutarties atitikties proceso teisės normų, reglamentuojančių nutarties turinį, reikalavimams klausimas. Proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) turinio išdėstymą, tinkamas taikymas yra tiesiogiai susijęs su tinkamo apeliacinio proceso įgyvendinimu, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako pirmiausia.

Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis neatitinka šios nutarties rezoliucinės dalies ir dėl to nutarties esmė tampa neaiški, iš dalies yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį: 1) pripažino negaliojančia atsakovų A. Š. ir A. P. sudarytą dovanojimo sutartį; 2) nustatė, kad buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią sklypas parduotas už 25 000 Lt; 3) pirkėjo A. P. teises ir pareigas perkėlė ieškovams; 4) priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 25 000 Lt atsakovui A. P. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikino sprendimo dalis, kuriomis: 1) pripažinta, kad ginčo žemė buvo parduota už 25 000 Lt; 2) pirkėjo teisės ir pareigos perkeltos ieškovams; 3) priteista iš ieškovų lygiomis dalimis 25 000 Lt A. P., – ir šiuos ieškovų reikalavimus atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies turinio darytina išvada, kad šia nutartimi palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria: 1) dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia ir 2) pripažinta, kad atsakovų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.

Analizuojant apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, neaišku, kokiais argumentais remdamasis teismas priėmė tokį sprendimą, koks yra išdėstytas rezoliucinėje dalyje, nes motyvuojamoji nutarties dalis yra nevientisa, prieštaringa ir neatitinka rezoliucinės dalies.

Motyvuojamojoje nutarties dalyje teismas konstatuoja, kad įvertinimas tarp atsakovų sudaryto sandorio pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kurią pirkėjas nupirko sklypo dalį už 25 000 Lt, pripažintina išvada, padaryta nevisapusiškai įvertinus bylos aplinkybes, todėl yra pagrindas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo (CPK 185 straipsnio 1 dalis) pakeisti teismo sprendimą dalyje. Šis apeliacinės instancijos teismo argumentas yra netikslus ir dviprasmiškas, todėl neaišku, ar jis taikomas visai pirkimo-pardavimo sutarčiai, kaip sandoriui, ar tik šios sutarties kainai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, kad ieškovų reikalavimai pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia kaip apsimestinę, sudarytą pirkimo-pardavimo sutarčiai pridengti, buvo patenkinti pagrįstai (CK 1.87 straipsnis). Kitoje nutarties vietoje nurodyta, kad pardavėjas A. Š. (atsakovas) privalėjo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis), todėl šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimas sudaro pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti niekiniu ir laikyti jį negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Iš tokių apeliacinės instancijos teismo argumentų darytina išvada, kad teismas nustatė ne tik dovanojimo, bet ir pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo pagrindą. Tokią išvadą patvirtina ir teismo argumentas, kad, pripažinus pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu, turi būti taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos sandorio negaliojimo pasekmės (restitucija), t. y. atsakovas A. P. turi grąžinti pagal niekinį sandorį įgytą turtą atsakovui A. Š. Šiems teismo nutarties motyvams ir išvadoms prieštarauja teismo argumentai apie tai, kad šioje byloje netikslinga nustatinėti pripažinto negaliojančiu pirkimo-pardavimo sandorio kainos. Tokiu atveju neaišku, kaip, nenustačius sandorio kainos, gali būti vykdoma restitucija, kurios taikymo būtinybė yra konstatuota toje pačioje teismo nutartyje. Be to, visi apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimu niekiniu, neatitinka teismo nutarties rezoliucinės dalies turinio, nes joje nieko nepasisakyta apie pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimą niekiniu. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia ir nustatyta, kad šios sutarties šalys iš tikrųjų sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Sprendimo dalis, kuria konstatuotas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, apeliacinės instancijos teismo nutartimi palikta galioti. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina prieštaringa ne tik teismo argumentų nenuoseklumo, bet ir teismo nutarties motyvuojamosios dalies neatitikties rezoliucinės dalies turiniui prasme. Iš teismo nutarties turinio negalima vienareikšmiškai suprasti, kokias aplinkybes teismas nustatė, kaip taikė įstatymo nuostatas ir kokias teisiškai reikšmingas išvadas padarė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo priimami sprendimai ir nutartys privalo būti teisiškai argumentuoti, išsamūs, vienareikšmiškai suprantami. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas sprendimo turinys turi būti išsamiai teisiškai pagrįstas teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisės normų aiškinimu ir taikymu bei padarytomis išvadomis, išdėstytais motyvuojamojoje dalyje. Tik tokie teismų sprendimai ir nutartys, kurie yra vientisi ir logiškai išdėstyti, kurių visos dalys yra tarpusavyje neatskiriamai susijusios, išplaukiančios viena iš kitos ir viena kitą paaiškinančios ir papildančios, gali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Šioje civilinėje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka pirmiau išdėstytų reikalavimų, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Konstatavusi apeliacinės instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus, dėl kurių apeliacinis procesas negali būti pripažintas tinkamu, kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme, atkreiptinas dėmesys į ieškinio senaties taikymo problemą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, termino sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo bei atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad teismas šį klausimą privalo spręsti ne formaliai, bet turi aiškintis bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimus, pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, patvirtinančius tokias aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                 Česlovas Jokūbauskas

                                                                                 Sigitas Gurevičius

                                                                                 Egidijus Laužikas