Civilinė byla Nr. e3K-3-284-219/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03854-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.2.1; 3.4.3.5.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. I. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei V. I. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė S. G. prašė priteisti iš atsakovės V. I. 1140 Eur žalos atlyginimą – negautas pajamas už įmonės bankroto administravimo paslaugą.

3.       Ieškovė nurodė, kad buvo paskirta UAB „Budragė“ bankroto administratore, įmonė veiklos nevykdė, turto neturėjo, todėl ieškovei nesumokėta 1140 Eur už įmonės administravimo paslaugą; pareiga sumokėti šią sumą tenka atsakovei kaip įmonės vadovei, laiku nepateikusiai teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė ieškinį.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi iškėlė UAB „Budragė“ bankroto bylą; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtino 1900 Eur administravimo išlaidoms apmokėti; UAB „Budragė“ likviduota;

5.2.                      iš atsakovės socialinio draudimo knygelės matyti, jog ji 2000 m. sausio 14 d. įdarbinta UAB „Budragė“, 2000 m. lapkričio 7 d. perkelta į direktoriaus pareigas;

5.3.                      Juridinių asmenų registre kaip akcininkas nurodytas E. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) pateikė pranešimą, kad 2000 m. lapkričio 15 d. akcijas pardavė;

5.4.                      2001 m. spalio 4 d. atsakovė atleista iš darbo pačiai prašant, atleidimo pagrindu nurodant 2001 m. spalio mėnesio galimai pirmos dienos akcijų savininko raštišką sprendimą;

5.5.                      Juridinių asmenų registre nėra registruotas faktas apie sprendimą dėl vadovo (atsakovės) atleidimo; nėra registruota, kad pasikeitė įmonės akcininkas.

6.       Nors įrodymų, pagrindžiančių akcininko sprendimą atleisti atsakovę iš įmonės vadovo pareigų, byloje nėra, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų bei prijungtos Kauno apylinkės teismo bylos Nr. e2-1544-918/2017 (pagal bankroto administratorės (ieškovės) ieškinį dviem buvusioms įmonės vadovėms dėl žalos atlyginimo) teismas padarė išvadą, kad atsakovė UAB „Budragė“ iki 2015 m. gruodžio 14 d. tikrai nedirbo, todėl nebeturėjo jokių pareigų, susijusių su šia įmone, įskaitant ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, – VSDFV duomenys apie atsakovės atleidimą 2001 m. spalio 4 d. nėra nuginčyti, be to, atsakovė po 2001 m. spalio 4 d. dirbo kitose įmonėse pardavėja-rūšiuotoja, kontroliere-pakuotoja.

7.       Remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendime byloje Nr. e2A-210-479/2018 pateiktais išaiškinimais, teismas konstatavo, kad pagal galiojusius teisės aktus nebuvo nustatyta galimybės buvusiam bendrovės vadovui pačiam kreiptis į Juridinių asmenų registrą dėl duomenų apie vadovą išregistravimo tuo atveju, jeigu akcininkų susirinkimas nepriima atitinkamo sprendimo dėl vadovo atleidimo ir šio juridinio fakto neįregistruoja viešame registre, nes tokia galimybė atsirado tik nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) redakcijai, taigi, atsakovė negalėjo daryti įtakos įrašų Juridinių asmenų registre pakeitimui.

8.       Atsakovė įmonės direktore formaliai buvo trumpiau nei vienuolika mėnesių, todėl teismui kilo abejonių, ar ji, nebūdama įmonės akcininkė, turėjo galimybę įvertinti, kad įmonė jau yra nemoki ir jai turi būti keliama bankroto byla. Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusį reglamentavimą atsakovė neturėjo teisės pati be akcininko įgaliojimo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Byloje taip pat nėra duomenų, ar buvo teikiama finansinė atskaitomybė už 2000 m., todėl neaišku, ar atsakovei buvo faktiškai žinoma įmonės padėtis. Apskritai neaišku, kas paskutiniu metu vykdė įmonės veiklą, nes, ieškovės teigimu, 2000 m. lapkričio 15 d. įmonės akcininku tapęs S. D. nurodė, kad jis veiklos nevykdė, iš VSDFV pareiškimo dėl bankroto matyti, kad antstolis VSDFV sprendimą dėl nepriemokos grąžino 2001 m. lapkričio 28 d. su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad įmonė veiklos nevykdo, turto neturi.

9.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė pagal socialinio draudimo knygelės įrašus vienu metu dirbo pardavėja kitoje įmonėje ir UAB „Budragė“ direktore, dėl to kyla abejonė, ar atsakovė realiai dirbo UAB „Budragė“ iki 2001 m. spalio 4 d., ar nurodytą dieną įvyko tik jos formalus atleidimas.

10.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovė negali atsakyti vien dėl to, kad neįvykdė formaliam vadovui nustatytų pareigų, susijusių su bankroto bylos kėlimu įmonei.

11.       Teismas rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendime byloje Nr. e2A-210-479/2018 pateiktu išaiškinimu, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalis, kuri šioje teisės normoje nurodytomis sąlygomis suteikia bankroto administratoriui teisę reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo, kuris nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo nebuvo įtvirtinta jokių specialiųjų teisės normų, kurių pagrindu ieškovė turėtų teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti administravimo išlaidas, kurioms atlyginti neužteko įmonės turto. Tokia atsakovės pareiga iš bendrųjų deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taip pat nekyla, nes administravimo išlaidų atsiradimas yra bankroto bylos iškėlimo, o ne įstatyme nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė.

12.       Teismo vertinimu, nėra ir atsakovės kaltės, kad bankroto byla iškelta tik po 17 metų nuo jos atleidimo, – toks ilgas laiko tarpas praėjo dėl to, kad į teismą nesikreipė kreditoriai.

13.       Byloje buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas, jokio administruotino turto įmonė neturėjo, ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad įmonės dokumentų negavo, teisinių veiksmų bankroto procese buvo atlikta minimaliai, todėl teismui kilo abejonių, ar formalus tokio bankroto proceso įgyvendinimas vertas 1140 Eur atlygio bankroto administratoriui.

14.       Teismas nekonstatavo, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovė atliko tokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių jai kiltų civilinė atsakomybė. Pripažįstant, kad atsakovė faktiškai UAB „Budragė“ vadove nebuvo, nėra ir pagrindo teigti, jog ji atliko neteisėtus veiksmus; atsakovės veiksmai tokiu atveju, t. y. formalus prisiėmimas pareigų, jų neketinant vykdyti ar žinant, kad realiai jas vykdys kitas asmuo, nėra teisingi bei savo esme teisėti, tačiau jie negali būti laikomi neteisėtais konkrečioje situacijoje dėl ieškovės ieškinio reikalavimų. Nesant nustatytų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės kaltę; be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės veiksmai ar neveikimas lėmė ieškovės administravimo išlaidų negavimą. Administravimo išlaidos susidarė dėl bankroto bylos iškėlimo fakto, o jų negavimą lėmė tai, kad UAB „Budragė“ jau seniai nebeturėjo jokio turto.

15.       Teismų praktikoje pažymima, kad ĮBĮ nuostatos neįtvirtina garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė ar kreditoriai kompensuos visas jo patirtas administravimo išlaidas.

16.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto procesas buvo itin paprastas, todėl faktinių administravimo išlaidų negalėjo būti daug, tokių išlaidų įrodymų byloje nepateikta, todėl išlieka galimybė, kad dalis 387,67 Eur sumos, gautos iš dviejų buvusių vadovių, galėtų būti laikoma ir kaip atlygis administratoriui.

17.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 7 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują – ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 1140 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę. Prisiėmęs riziką administratorius, kuris administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

19.       Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

20.       Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, ieškovė prašo atlyginti tik tas administravimo išlaidas, kurios neturi būti ginčijamos – jos pačios darbo užmokestis, vykdant įmonės bankroto procesą. Kadangi pati įmonė lėšų neturėjo, jai buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas, negali susiklostyti tokia situacija, kai pavedimą atlikusi ieškovė liktų be atlygio.

21.       Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius.

22.       Teismas pripažino, kad atsakovė direktore buvo paskirta akcininko sprendimu ir turėjo būti atleista iš pareigų tokia pat tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovė iki bankroto nebuvo atleista iš pareigų, nes buvo priimta ABĮ ir CK normų, bet ne Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai mano, jog pavedimo sutartis su atsakove galiojo iki pat įmonės bankroto proceso. Tapdama įmonės vadove, atsakovė kartu privalėjo užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, o ne privesti ją iki bankroto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu atsakovė V. I. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalis). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Esminė skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota. Iš apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl atsakovės teisinio statuso nėra aišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas sprendė, kad atsakovė iki bankroto nebuvo atleista iš pareigų, kokiais teisiniais argumentais ar teisės normomis grindė tokias išvadas. Skundžiamame sprendime išvis nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo priešingų išvadų, atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų. Aplinkybė dėl atsakovės kaip vadovės teisinio statuso yra esminė šioje byloje, nes jos pareigoms ir atsakomybei apeliacinės instancijos teismas taikė specialią ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies normą, nustatančią bankroto administratoriaus teisę išsiieškoti jo lėšomis apmokėtas administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

23.2.                      Atsakovės teisės ir pareigos, kylančios iš vadovo teisinio statuso, turi būti nustatomos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., iki tol nebuvo įtvirtinta jokių specialiųjų teisės normų, kurių pagrindu ieškovė turėtų teisę tiesiogiai reikalauti iš atsakovės administravimo išlaidų, kurioms atlyginti neužteko įmonės turto, atlyginimo.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams netaikė akcinės bendrovės vadovo teisinį statusą ir jo pasibaigimą reglamentuojančių teisės normų. Teisinė registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją – tokio išaiškinimo nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012). Vien faktas, kad atsakovės, kaip BUAB „Budragė“ vadovės, atleidimo (atšaukimo) statusas iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo įregistruotas, nereiškia, kad toks jos statusas nebuvo pasibaigęs. Uždarosios akcinės bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarką reglamentuoja ABĮ, todėl pagal jo nuostatas reikėjo patikrinti, ar tinkamas organas ir tinkamu būdu atšaukė bei atleido vadovą. Nagrinėjamu atveju įrašas atsakovės darbo knygelėje patvirtina, kad atsakovė atleista akcijų savininko 2001 m. spalio 1 d. raštiško sprendimo pagrindu. Nors paties sprendimo nėra, tačiau atsakovės atleidimą patvirtina ir VSDFV duomenys apie jos darbo santykių pasibaigimą. Remiantis ABĮ 38 straipsnio 8 dalimi, apie vadovo atšaukimą per 2 dienas įmonių registro tvarkytoją turėjo informuoti vienintelis akcijų savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Pati atsakovė savo atleidimo metu negalėjo daryti įtakos įrašų Juridinių asmenų registre pasikeitimui, nes tokia galimybė atsirado tik nuo 2010 m. kovo 1 d., įsigaliojus ABĮ 37 straipsnio 6 dalies pakeitimui.

23.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė UAB „Budragė“ nemokumo fakto, kuris turėtų būti būtina atsakovės atsakomybės nustatymo sąlyga (kaltės, žalos ir priežastinio ryšio). Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ar 10 straipsnio 11 dalies pagrindu) taikymo atveju ši aplinkybė yra reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė yra nemoki. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Nenustatęs įmonės nemokumo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti, ar atsakovei galėjo būti kilusi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

23.5.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų faktinio vadovavimo įmonei klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl bendrovės vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės nurodoma, kad kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).

24.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

24.1.                      Apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Jeigu atsakovė teigia, kad ji buvo atšaukta iš vadovo pareigų, leistinas įrodymas tokiam faktui patvirtinti būtų akcininko sprendimas atšaukti atsakovę iš vadovo pareigų. Kadangi atsakovė nepateikė tokio sprendimo, tai teismas iš byloje esančių įrodymų darė pagrįstą išvadą, kad atsakovė iki bankroto nebuvo atleista iš pareigų. Su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso, o ABĮ nustatytais pagrindais, toks atleidimo pagrindas turėtų būti nurodytas darbo knygelėje. 

24.2.                      Nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovės, kaip įmonės vadovės (de jure vadovės), pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas lėmė situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratorei jai priklausančio atlyginimo. Pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla ne faktiniam, o de jure (teisiškai; pagal teisę) vadovui, kuriuo buvo atsakovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją civilinės atsakomybės pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo

25.       Bankrotas – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Taigi bankroto proceso pagrindinis tikslas – įstatyme reglamentuota tvarka nustatyti nemokią įmonę, apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, įstatyme apibrėžtais terminais pašalinti ją iš rinkos, tenkinant iš jos turto kreditorių reikalavimus, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo nepateisinamai ilgo nemokios įmonės atsiskaitymų kreditoriams uždelsimo ir užtikrinant skolininkės bei jos kreditorių interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

26.       Siekiant šio tikslo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) įpareigoja įmonės vadovą ir kitus asmenis pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose (ĮBĮ 5 straipsnio 2 dalis), paaiškėjus, kad įmonė nemoki, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui (kitam kompetentingam asmeniui) kyla atsakomybė. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad minėti asmenys, nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavę jį pateikti, privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai dėl to patyrė. Analogiška pareiga ir atsakomybė už jos nevykdymą buvo nustatyta ir nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojusių redakcijų ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalyse, o iki tol atsakomybė už pavėluotą kreipimąsi dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo reglamentuota bendrųjų civilinę atsakomybę nustatančių CK nuostatų ir CK 2.87 straipsnio 7 dalies (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta vadovui ir įmonės savininkui (savininkams), kuriais buvo laikomi įmonės dalyvis (dalyviai), t. y., be kita ko, akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikė ne mažiau kaip 1/10 visų balsų (ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis), atitinkamai atsakomybė už šios pareigos nevykdymą nurodytu laikotarpiu taikytina tiek vadovui, tiek savininkui.

27.       Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui, kitam asmeniui pagal kompetenciją nustatyta todėl, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia ar gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

28.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo žala gali kilti ne tik įmonei ir (ar) jos kreditoriams. Nemokios įmonės bankroto procesą administruoja ir bankroto procedūras atlieka teismo paskirtas bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnis). Kiekvieno įmonės bankroto proceso metu yra patiriamos administravimo išlaidos, kurios yra nustatomos ir skiriamos ĮBĮ įtvirtinta tvarka ir kurios yra apmokamos pirmiausia iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Taigi bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos yra atlygintinos ir jos apmokamos iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės biudžeto. Kitaip tariant, administravimo išlaidos – tai nemokios įmonės skola, kuri susidaro dėl vykdomo bankroto proceso ir yra apmokama pirmiausia iš bankroto proceso metu surinktų lėšų. 

29.       Pažymėtina, kad, atsiradus įstatyme nustatytoms įmonės nemokumo sąlygoms bei teisiniams pagrindams kelti bankroto bylą ir ją laiku iškėlus, įmonė įprastai turi galimybes apmokėti bankroto administravimo išlaidas ir dalį, atskirais atvejais – visas skolas (kreditorių reikalavimus). Dėl to ĮBĮ normos ir įpareigoja (nustato pareigą) įmonės atsakingus asmenis nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo (žr. šios nutarties 26 punktą), tačiau atskirais atvejais dėl pavėluoto kreipimosi į teismą ar kitų priežasčių įmonės nemokumas yra tokio lygio, kad bankroto proceso metu gautų lėšų nepakanka ne tik kreditorių reikalavimams, bet ir administravimo išlaidoms padengti.

30.       ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte.

31.       ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nustato administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis, teisę bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. Taigi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras. 

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ši teisės norma, expressis verbis (aiškiais žodžiais) nustatanti administratoriui teisę išreikalauti iš kompetentingų asmenų administravimo išlaidas, kai bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė neturi lėšų joms padengti, įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., tačiau tai nereiškia, kad administratorius tokios teisės neturėjo iki įstatymo šio pakeitimo (papildymo).

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė. Atitinkamus teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiškumo ir tikrumo, užkirsti kelią skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. Galiausiai tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių pakartojimas skirtinguose teisės aktuose nėra nebūdingas Lietuvos teisinei sistemai; tokiu būdu dažnai akcentuojama vienos ar kitos teisės normos reikšmė, o kartais pabrėžiama jos taikymo galimybė įvairiose teisinių santykių srityse (žr., pvz., minėtą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, kurioje pasisakyta dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos įmonės vadovų (kitų kompetentingų asmenų) atsakomybės už žalą įmonei ir (ar) kreditoriams, atsiradusią dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo). Taigi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies įsigaliojimas nuo 2013 m. spalio 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių bendrųjų nemokios įmonės atsakingų asmenų civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų.

34.       Teisėjų kolegija nurodo, kad įmonės vadovo, kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, įstatyme nustatytos pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo (neteisėtas veiksmas, žala ir priežastinis ryšys tarp jų – CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), todėl pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto, nepaisant to, kad neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas) atlikti iki šiuo metu galiojančios ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies redakcijos priėmimo ir įsigaliojimo.

35.       Remdamasi išdėstytais argumentais ir aptartomis teisės normomis, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad iš įmonės vadovo, veikusio iki 2013 m. spalio 1 d., negalėjo būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau nurodo, kad administratorė, siekdama pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. 

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas. Taigi, sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei nevykdymą, svarbu įvertinti faktines aplinkybes ir laiką, kada atsakovė buvo įmonės vadovė ir kada atsirado įmonės nemokumas, lėmęs jos bankrotą.

37.       Byloje nustatyta, kad bankrutavusios UAB „Budragė“ vienintelis akcininkas E. K. nuo 2000 m. lapkričio 6 d. atleido S. K., kuri vadovavo bendrovei nuo 1999 m. birželio 8 d., iš bendrovės vadovo pareigų ir nuo kitos dienos (2000 m. lapkričio 7 d.) šios bendrovės vadove paskyrė atsakovę. Byloje yra duomenų (įrašas atsakovės socialinio draudimo knygelėje), kad iš vadovo pareigų atsakovė atleista nuo 2001 m. spalio 4 d., tačiau byloje nėra paties įraše nurodyto akcininko sprendimo, taigi neaišku, koks akcininkas atsakovę atleido iš darbo. Be to, byloje yra pateikta 2000 m. lapkričio 15 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuria E. K. pardavė visas UAB „Budragė“ akcijas S. D., kopija, tačiau šis akcijų perleidimas, kaip ir sprendimas atleisti atsakovę iš įmonės vadovo pareigų, Juridinių asmenų registre neregistruoti.

38.       Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartyje iškelti bankroto bylą UAB „Budragė“ nurodyta, kad, 2000 m. III ketvirtyje susidarius valstybinio socialinio draudimo įmokų skolai ir jai didėjant, debeto mokėjimo nurodymais iš įmonės sąskaitų kredito įstaigose lėšų nurašyti nepavyko, 2000 m. gruodžio 7 d. priimtas sprendimas dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir perduotas vykdyti antstoliui, tačiau 2001 m. lapkričio 28 d. grąžintas su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad UAB „Budragė“ veiklos nevykdo, turto neturi. 

39.       Iš šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad UAB „Budragė“, atsakovę paskyrus eiti jos vadovo pareigas, veiklos nebevykdė, jos nemokumas buvo atsiradęs iki atsakovės paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiklą bendrovėje, konstatavo, kad ji faktiškai UAB „Budragė“ vadove nebuvo, įmonės direktore buvo tik formaliai trumpiau nei vienuolika mėnesių, byloje nėra duomenų, ar buvo teikiama finansinė atskaitomybė už 2000 m., be to, tuo pat metu atsakovė dirbo kitoje įmonėje pardavėja-rūšiuotoja, todėl abejotina, ar atsakovė turėjo galimybę įvertinti, kad įmonė jau yra nemoki ir jai turi būti keliama bankroto byla. Teismas nekonstatavo esant pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė atliko tokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių jai kiltų civilinė atsakomybė.

40.       Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą ieškinį tenkinti, iš esmės nepaneigė nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų, o sprendimą grindė pozicija, jog atsakovė iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo atleista iš pareigų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės (ne)atleidimo iš pareigų 2001 m. spalio mėnesį faktas nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje, nes, kaip minėta, įmonė buvo nemoki ir nevykdė veiklos jau 2000 m.

41.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į tai, jog antstolis, 2000 m. gruodžio – 2001 m. lapkričio mėn. vykdęs VSDFV sprendimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, grąžino vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu, akivaizdu, jog nurodytu laikotarpiu įmonė jokio turto nebeturėjo ir bankroto bylos neinicijavimas šiuo laikotarpiu nebelėmė žalos atsiradimo ar padidėjimo.

42.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, kurie lemtų jos pareigą atlyginti ieškovei administravimo išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta šios nutarties 26 punkte, pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta ne tik įmonės vadovui, bet ir savininkui. Dėl netinkamo atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei pažeidimą sąlygas reglamentuojančių ĮBĮ ir CK teisės normų taikymo teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43.       Nagrinėjamoje byloje patenkinus atsakovės kasacinį skundą, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teisme atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsakovės nurodyta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

44.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė sumokėjo 26 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas jai priteistinas iš ieškovės.

45.       Kasacinis teismas patyrė 12,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei V. I. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. G. (duomenys neskelbtini) 226 (du šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės S. G. (duomenys neskelbtini) 12,71 Eur (dvylika Eur 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

        Virgilijus Grabinskas

        Vincas Verseckas