Baudžiamoji byla Nr. 2K-551/2011 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00762-2008-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu J. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį būti savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 iki 6.00 val. Iš J. S. E. K. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis panaikintas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį. J. S. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; baudžiamoji byla nutraukta, nukentėjusiojo E. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 27 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame lauke, vairuodamas traktorių „T25“ (duomenys neskelbtini), matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir, sukdamasis su prie traktoriaus prikabintais padargais, kliudė nukentėjusįjį – taip dėl kairio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad šis teismas netiksliai nustatė aplinkybes. J. S. vairuojamas traktorius su prie jo prikabintais padargais, gale lauko sukdamasis, kliudė nukentėjusįjį ir jį nesunkiai sužalojo, tačiau nenustatyta, kad J. S. matė šalia traktoriaus stovintį E. K., kad tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir tyčia jį sužalojo. Šis teismas įvertinęs visas aplinkybes padarė išvadą, kad J. S. veikoje nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Nerijus Marcinkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. S. veikoje nėra būtinojo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tyčios, o nesant bent vieno būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, nėra ir nusikaltimo sudėties. Tačiau šis teismas, pagrįstai pripažinęs, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent J. S. vairuojamo traktoriaus padargais, apsiribojo tik bylos aplinkybių vertinimu bei išvados dėl tyčios buvimo ar nebuvimo J. S. veiksmuose konstatavimu ir visiškai nesvarstė, ar J. S. veikoje nėra kito nusikaltimo požymių, ar jo psichinis santykis su veika ir jos pasekmėmis nepasireiškė kitokia kaltės forma.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus, tačiau išteisinamajame nuosprendyje jų parodymų nuosekliai neišdėstė, neaptarė. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir šių išvadų motyvai išdėstyti taip, kad įvykio situacija nėra aiškiai atskleista. Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad kolegija remiasi nukentėjusiojo E. K., liudytojų J. P., V. P. parodymais dėl įvykio vietos nustatymo. Nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos aplinkybės svarbios sprendžiant kaltės formos klausimą: kad J. S. valdė traktorių su prikabintais padargais, t. y. padidinto pavojaus šaltinį, kad šalia buvo žmonių – nukentėjusysis E. K. – ir J. S. tai žinojo, nes su juo bendravo, tačiau neįsitikino, ar jo veiksmai – apsisukimas traktoriumi su prikabintais padargais ir važiavimas – šioje situacijoje buvo saugūs ir nekėlė pavojaus kitiems, apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 256 straipsnio taikymo
Kasatorius iš esmės pripažįsta, kad J. S. veikoje nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, mano, kad teismas privalėjo apsvarstyti, ar J. S. veikoje nėra kito nusikaltimo požymių, tačiau kurio nenurodo. Iš skundo turinio galima suvokti, kad galbūt yra neatsargi kaltė padarinių atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tą buvo patvirtinęs ir apeliacinės instancijos teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartimi. Kasacinės instancijos teismas 2011 m. sausio 11 d. nutartimi panaikino minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš minėtos kasacinės nutarties turinio išplaukia, kad iš teismų sprendimų lieka neaišku, kokių konkrečių įrodymų visuma patvirtina, jog J. S. E. K. sužalojo tyčia.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, tačiau prokuroras ar nukentėjusysis neprašė teismo pakeisti J. S. veikos kvalifikavimo, kaip tą numato BPK 256 straipsnio nuostatos.
Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
Perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir inkriminuotą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik atspindi prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti.
BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.).
Tokio BPK 255, 256 straipsnių aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikytasi nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties), ar inkriminuojami nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006, 2K-466/2006, 2K-85/2007, 2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007, 2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008).
Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002) buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo skirtingo pagal kaltės formą kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo galimybę.
Apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva perkvalifikavus nuteistojo veiką į kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, šis teismas priimtų sprendimą, kuris proceso šalims taptų staigmena. Tokiu atveju nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturi jokios galimybės dėstyti argumentų dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008).
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti jo priimtą sprendimą nepadarė.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas