Civilinė byla Nr. 2A-556-555/2011       

Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8;11.10;14.4;15.3.2;

114.11;121.18(S)

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 18 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

kolegijos teisėjų  Algirdo Remeikos, Galinos Blaževič,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei J. Š., ieškovės atstovei advokatei Laurai Bierontienei, atsakovo atstovams V. B., advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Orden“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui UAB „Orden“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir

 

n u s t a t ė :

 

ieškovė prašė pripažinti  jos atleidimą iš darbo UAB „Orden“ neteisėtu, priteisti jai iš atsakovo DK 140 str. 1 d. 2 p. nurodytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, nuo neteisėto atleidimo iš darbo 2009-03-05 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 6000 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas.  Parengiamajame teismo posėdyje  ieškovė sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį ir prašė priteisti iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos, taip pat prašė į darbą jos negrąžinti ir laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.  Nurodė, kad  nuo 2007 m.  rugsėjo 27 d. ji dirbo pas atsakovą virėja pagal neterminuotą darbo sutartį, dirbo gerai, jokių drausminių nuobaudų neturėjo. 2009 m. sausio mėnesį atsakovo direktorius jai pasiūlė išeiti iš darbo savo noru, tačiau ji atsisakė. Tuomet laikotarpiu nuo 2009-01-15 iki 2009-01-21 jai buvo surašyti keturi pažeidimų aktai, dėl kurių ji rašė pasiaiškinimą. Atsakovo direktorius buvo sakęs, kad ją atleis iš darbo dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų, tačiau ji nemanė, jog yra pagrindas atleidimui. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2009 m. kovo 3 d. ji sirgo. Pasibaigus laikinam nedarbingumui, 2009 m. kovo 4 d. ryte, apie 7:30 val. atėjusi į darbą laukė direktoriaus, nes turėjo jam paduoti laikino nedarbingumo pažymėjimus. Ji dirbti taip ir nepradėjo, nes direktorius pasakė, kad ją atleidžia dėl padarytų pažeidimų, o darbo sutarties nutraukimą ir nedarbingumo pažymėjimą apiformins vėliau ir jai paskambins, o dabar ji gali eiti namo. 2009 m. kovo 6 d. supažindinta su įsakymu dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. Įteikdamas įsakymą dėl atleidimo, apie pravaikštas atsakovas net neužsiminė. Ji buvo įsitikinusi, jog atleista dėl tų keturių jai surašytų darbo drausmės pažeidimų aktų. Su atleidimu ji nesutiko ir kreipėsi į teismą  ginčydama padarytus keturis darbo drausmės pažeidimus, kuriuos manė esant jos atleidimo iš darbo pagrindu. Tik nagrinėjant bylą teisme sužinojo, kad atleista už 2009 m. kovo 4 ir 5 d. padarytas pravaikštas.  Ieškinyje pravaikštų ji net neginčijo, nes nežinojo, jog atsakovas, pasakęs jai, jog iš darbo ji yra atleista, žymi pravaikštas. Mano, jog nebuvo jokio pagrindo atleisti ją iš darbo ir dėl ankstesnių keturių darbo drausmės pažeidimų.

Teismui 2009-12-11 panaikinus už akių priimtą teismo sprendimą ir atnaujinus bylos nagrinėjimą, 2010-02-11 parengiamajame teismo posėdyje atsakovo atstovas pateikė keturis pažeidimų aktus ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriuos jau buvo pateikusi ieškovė, o taip pat 2009-01-20 ir 2009-01-30 UAB „Orden“ direktoriaus A. D. įsakymus dėl drausminių nuobaudų – įspėjimo (pastabos) ir papeikimo skyrimo už įmonės vadovo ir savininkų įžeidimą bei pasišalinimo iš darbo vietos sausio 20 d. 13:30 val. (1 t. b.l. 129-134), taip pat du pažeidimo aktus, kurių iki tol nebuvo byloje – kovo 5 d. ir kovo 6 d., dėl ieškovės neatvykimo į darbą dėl nepaaiškinamų priežasčių kovo 4 d. ir kovo 5 d. (1 t. b.l 134 ir 136).

Atsakovo pozicija dėl konkretaus ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo – pagal  DK 136 str. 3 d. 2 p., galutinai susiformavo tik 2010-05-28 parengiamajame teismo posėdyje, atsakovo atstovei  nurodžius, kad atsisako įsakyme nurodyto atleidimo pagrindo pagal DK 136 str. 1 d., o įrodinės tik buvus pagrindą atleisti ieškovę pagal DK 136 str. 2 d., už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t.y. neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių 2009 m. kovo 4 d. - 5 d. (b.l. 165).

            Atsižvelgiant į atsakovo atstovės patikslintą atleidimo pagrindą, ieškovė patikslino (papildė) pareikšto ieškinio pagrindą, išdėstydama papildomus argumentus dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo drausmine tvarka ne tik dėl to, kad ji nepadarė jokio darbo drausmės pažeidimo (įskaitant ir neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių), bet ir dėl to, kad buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka: atsakovas raštu nepareikalavo pasiaiškinti dėl tariamo darbo drausmės pažeidimo ir nenustatė termino pasiaiškinimui pateikti, taip pat kad nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, nesupažindino jos su 2009-03-05 ir 2009-03-06 pažeidimo aktais ir su priimtais įsakymais dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir apie šių dokumentų egzistavimą ji sužinojo tik pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme metu. Ieškovė taip pat nurodė, jog netgi tuo atveju, jeigu ieškovė būtų padariusi pravaikštas, skirti griežčiausią drausminę nuobaudą nebuvo pagrindo, nes atsakovas turėjo darbo jėgos perteklių ir toks pažeidimas negalėjo sukelti jam sunkių pasekmių. (2 t. b.l. 40-44).      

            Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino atsakovo UAB „Orden“ ieškovei J. Š. 2009 m. sausio 30 d. įsakymais Nr. P-9-3, Nr. P-9-4, Nr. P-9-5 paskirtas drausmines nuobaudas, pripažinto, kad darbo sutartis tarp ieškovės J. Š. ir atsakovo UAB „Orden“ pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (už pravaikštas) nutraukta neteisėtai, į darbą ieškovės negrąžino, nustatė,  kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė ieškovei J. Š. iš atsakovo UAB „Orden“ 3060 Lt išeitinės išmokos (priskaityta suma);  vidutinį darbo užmokestį už 20 mėnesių ir 2 darbo dienas, iš viso 30745,02 Lt (priskaityta suma) už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2009-03-05) iki teismo sprendimo paskelbimo (2010-11-09) ir vidutinį vienos dienos darbo užmokestį po 72,51 Lt (priskaityta suma) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, po teismo sprendimo paskelbimo dienos, nuo 2010-11-10 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 500 Lt neturtinės žalos ir 810 Lt išlaidų advokato pagalbai. Taip pat iš atsakovo UAB „Orden“ priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismas nurodė, jog tarp šalių yra iškilęs ginčas ir dėl kitų, nei at­lei­di­mas iš dar­bo, ieškovei pa­skir­tų draus­mi­nių nuo­bau­dų tei­sė­tu­mo ir pa­grįs­tu­mo. Pažeidimo aktą, pagal kurį drausminė nuobauda ieškovei nebuvo paskirta  (2009-01-16 dėl atsisakymo paklusti įmonėje galiojančiai tvarkai), teismas vertino tik kaip rašytinį įrodymą, susijusį su ieškovės atleidimu, kitų įrodymų kontekste. Dėl 2009-01-20 įsakymu Nr. P-9-4 paskirtos drausminės nuobaudos – įspėjimo (pastabos).  Ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta už tai, kad ji 2009 m. sausio 15 d., per dalykinį pokalbį su įmonės vadovu ir savininkais juos įžeidė, vartodama necenzūrinius žodžius, bei kitus dviprasmiškus pasisakymus, taip pažeisdama darbo tvarkos taisykles, kai tuo tarpu 2009-01-15 surašytame pažeidimo akte buvo nurodyta, jog dalykinis pokalbis vyko 2009 m. sausio 14 d. ir tik su įmonės vadovu, ir kad ieškovė įžeidė tik įmonės vadovą (1 t. b.l. 129, 132). Teismas darė išvadą, jog ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta nepagrįstai, nes atsakovas teisme neįrodė nei pažeidimo padarymo laiko, nei aplinkybių, todėl laikė, kad ieškovė darbo drausmės pažeidimo, už kurį yra nubausta, nepadarė.   Taip pat pažymėjo, jog atsakovas pažeidė ir DK 240 str. 3 d. reikalavimą, nes su paskirta drausmine nuobauda ieškovės nesupažindino, įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo pateikė tik nagrinėjant bylą teisme. Teismas nesivadovavo įsakyme padarytu atsakovo darbuotojos J. K. prierašu, kad „su įsakymu susipažino, atsisakė pasirašyti“, nes jis įsakyme parašytas gerokai vėliau. Pripažino, kad ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta nepagrįstai ir ją panaikino. Dėl 2009-01-30 įsakymu Nr. P-9-3 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo. Ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta už tai, kad ji 2009 m. sausio 20 d. pasišalino iš savo darbo vietos 13:30 val., kai darbo valandos pagal darbo tvarkos taisykles yra nustatytos iki 17 val. ir šiais veiksmais pažeidė atsakovo Darbo tvarkos taisyklių 26.4 punktą (1 t. b.l. 134). Teismas nurodė, kad įmonėje esant nusistovėjusiam kitokiam virėjų darbo laiko paskirstymui, bausti ieškovę už Darbo tvarkos taisyklių 26.4 punkto nesilaikymą, dėl formalaus pažeidimo, nebuvo pagrindo, nes darbdavio interesų ji nepažeidė, be to, ieškovė naudojosi DK suteikta teise kreiptis į darbo inspekciją, kurios darbo valandos sutampa su darbo valandomis  bendrovėje ir apie ankstesnį išėjimą žinojo kiti įmonės darbuotojai. Pažymėjo, jog ir šiuo atveju atsakovas pažeidė ir DK 240 str. 3 d. reikalavimą, nes su paskirta drausmine nuobauda ieškovės nesupažindino, įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo pateikė tik nagrinėjant bylą teisme, be to, įsakymas dėl šios drausminės nuobaudos skyrimo taip pat priimtas ieškovės laikino nedarbingumo laikotarpiu, sausio 30 d., po kurio, atsakovo teigimu, ji į darbą nebuvo atėjusi. Teismas sprendė, jog ši drausminė nuobauda ieškovei taip pat paskirta nepagrįstai. Dėl 2009-01-30 įsakymu Nr. P-9-5 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo  paskyrimo.  Ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta už tai, kad 2009-01-16 ji netinkamai atliko jai priklausančius vykdyti pareiginius nuostatus bei pavestas užduotis, tai įtakojo maisto produktų sugadinimą, bei įmonei priklausančių įsipareigojimų kitoms įmonėms nevykdymą. (2 t. b.l. 23). Teismas darė išvadą, jog atsakovas neįrodė ir šio ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo, nes nei įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo, nei 2009-01-19 pažeidimo akte atsakovas nenurodė, dėl kokių konkrečių ieškovės veiksmų nukentėjo gaminamų patiekalų kokybė, kokie tai buvo maisto gaminiai, koks jų kiekis, kas nustatė kokybės neatitikimą reikalavimams, kokių reikalavimų neatitiko patiekalai, be to, atsakovas nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsiradusių nuostolių ir ieškovės veiksmų. Nurodė, kad atsakovas ne tik neįrodė paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo, bet ir ją skirdamas pažeidė DK 240 str. 3 d. reikalavimus, todėl šią drausminę nuobaudą panaikintino. Dėl 2009-03-05 įsakymu Nr. P-9-6 paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo.  Nurodė, kad  atsakovas teisme palaikė tik vieną šiame įsakyme nurodytą ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą -  DK 136 str. 3 d. 2 p. Atleidimas šiuo pagrindu yra atleidimas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuriuo gali būti laikoma ir atsakovo nurodytas ieškovės padarytas pažeidimas – neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių, kuris įtvirtintas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Šalims prieštaringai nurodant ieškovės neatvykimo į darbą 2009-03-04 ir 2009-03-05 aplinkybes, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas, rinkdamas sau naudingus įrodymus, piktnaudžiavo savo įgaliojimais, nevengdamas netgi neteisėtų  veiksmų, nurodė, kad pilnai tikėtina, jog atsakovas, siekdamas atleisti ieškovę, kuri, kaip matyti, jam nebuvo paranki darbuotoja (reiškė pretenzijas dėl ne laiku mokamo darbo užmokesčio, ėjo konsultacijos į darbo inspekciją dėl atsakovo priimtų vidaus darbo taisyklių, anot direktoriaus – dirbo blogai), galėjo imtis ir kitų ieškovės nurodytų nesąžiningų veiksmų: pasakyti, jog iš darbo ji yra atleidžiama ir dirbti nebereikia, o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėti pravaikštas (1t. b.l. 70). Taip pat teismas dėl akivaizdžių prieštaravimų ir suinteresuotumo V. B. ir A. D. parodymais nesivadovavo ir sprendė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog telefoninių pokalbių metu su ieškove atsakovo direktorius aiškinosi neatvykimo į darbą priežastis ir kad ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių.  Nurodė, jog atsakovas pažeidė DK 240 str. 1 d. reikalavimus ir, žymėdamas pravaikštas ieškovei, nepareikalavo raštu pasiaiškinti, tokiu būdu jis pats sau apribojo galimybę įrodyti, kad ieškovė padarė pravaikštą, t.y. kad neatvyko į darbą 2009 kovo 4 ir 5 d. be svarbių priežasčių. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas darė išvadą, jog ieškovė kovo 4 ir 5 d. darbe nebuvo ne savo noru, o atsakovo direktorius nurodymu, todėl atsakovui nebuvo pagrindo laikyti, jog į darbą į neatvyko be svarbių priežasčių. Teismas sprendė, kad atsakovas ieškovę pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (už pravaikštas) atleido nepagrįstai. Kitų pagrindų atleisti ieškovę drausmine tvarka teismas nenustatė.  Dėl reikalavimo priteisti 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatęs, kad ieškovės ieškinys pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu yra pagrįstas, pripažino, kad ieškovė, atleidžiant ją iš darbo, dėl darbdavio kaltės patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasinio pobūdžio pakenkimais - neigiamais išgyvenimais. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pažeistai teisei apginti yra nepakanka pripažinti J. Š. atleidimą iš darbo neteisėtu, nes visi kiti atsakovo UAB „Orden“ veiksmai iki darbo sutarties nutraukimo su ieškove byloja apie piktnaudžiavimą darbdaviui suteiktais įgalinimais:  vengimas nurodyti konkrečią atleidimo priežastį, drausminių nuobaudų skyrimas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bei nesupažindinimas su priimtais įsakymais ir pažeidimų aktais,  tikrovės neatitinkančių prierašų atsakovo surašytuose pažeidimų aktuose ir įsakymuose darymas, pravaikštų žymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, nors ieškovė nedirbo darbdavio nurodymu - šie darbdavio veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo tyčiniai ir neleistini. Taip pat teismas konstatavo ir LR DK 35 str. numatytos darbdavio teisės, įgyvendinant savo teises ir vykdant pareigas, piktnaudžiavimą. Kadangi neleistini tyčiniai atsakovo veiksmai sukėlė ieškovei ne tik neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau ir sumenkino jos pasitikėjimą savo turima darbine patirtimi ir galimybėmis susirasti kitą jos kvalifikaciją atitinkantį darbą, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl 500 litų neturtinės žalos atlyginimo tenkintino. Taip pat tenkino ieškovės reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo, nes ieškovė grįžti į darbą nepageidauja, kadangi po kilusio konflikto jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, laikė, kad ieškovė atleista iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nurodė, jog ieškovei priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kadangi ieškovės darbo stažas bendrovėje viršija 12 mėnesių, bet yra mažesnis nei 36 mėnesiai (DK 140 str. 1 d. 2 p., 297 str. 4 d.), kadangi ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 1530 Lt, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 3060 Lt (priskaityta suma) išeitinės išmokos. Ieškovei iš atsakovo taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už 20 mėnesių – 30600 Lt. (1530 Lt x 20) ir 145,02 Lt už 2 darbo dienas (vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 72,51 Lt (1530 Lt padalinta iš 21,1 (vidutinio darbo dienų skaičiaus 2009 metais)), priverstinės pravaikštos laiko, t.y. iš viso 30745,02 Lt (priskaityta suma), už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2009-03-05) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2010-11-09) ir po 72,51 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, pradedant po teismo sprendimo paskelbimo dienos (2010-11-10) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). 

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Orden“  prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą dalyje dėl priteistų su darbo santykiais susijusių sumų ieškovei ir priimti šioje dalyje naują sprendimą  - ieškovės reikalavimus  dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Mano, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles - teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad nei liudytojos Ž. R. parodymai teisme (2010 m. spalio 26 d. teismo posėdžio protokolas, 2 t, b.l. 73-74), nei buvusio bendrovės direktoriaus A. D. parašyta data ant nedarbingumo pažymėjimų (1 t., b.l. 113-116) nėra pakankami įrodymai, kad būtų galima padaryti vienareikšmę išvadą, jog ieškovė J. Š. 2009 m. kovo 4 d. buvo atvykusi į savo darbo vietą ir dėl nesuprantamų priežasčių laukė direktoriaus, kad atvykęs direktorius jai liepė pasišalinti iš darbo. Teigia, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir pripažindamas tą aplinkybę, kad po nedarbingumo ieškovė į darbą buvo atėjusi ir laukė direktoriaus, rėmėsi būtent liudytojos Ž. R. parodymais, nenurodydamas kodėl nesirėmė kitos liudytojos J. K. parodymais. Apeliantas nurodo, kad teismas kaip neatitinkančius objektyvios tikrovės įvertino teismui bendrovės pateiktus 2009 03 05 ir 2009 03 06 pažeidimų aktus dėl ieškovės J. Š. neatvykimo į darbą dėl nepaaiškinamų priežasčių, kuriuose yra liudytojos J. K. prierašas, jog ieškovė su jais susipažino ir pasirašyti atsisakė (1t., b.l. 135,137), nurodydamas, kad šių dokumentų atsakovas nebuvo pateikęs patikrinimą bendrovės įmonėje atlikusiam Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriui, tačiau UAB „Orden" minėtų aktų nepateikė Valstybinei darbo inspekcijai, ne dėl to, kad jie tuo metu neegzistavo, kaip savo sprendime netiesiogiai teigia teismas, bet dėl to, kad juos teikti nebuvo būtinybės - Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbuotojai to nereikalavo. Todėl, apelianto nuomone, teismo išvada, kad šie aktai neatitinka objektyvios tikrovės, niekuo nepagrįsta. Apelianto nuomone, visi ieškovės veiksmai rodo, jog ji po nedarbingumo neketino grįžti dirbti, todėl teismo išvada, kad iš esmės UAB „Orden" ieškovės atžvilgiu veikė nesąžiningai, t.y. sąmoningai siekė jos atleidimo iš darbo, yra nepagrįsta. Apeliantas pažymi, kad teismas savo sprendime nurodė sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (1530 Lt priskaityta suma) priteisimo ieškovei iš atsakovo vykdyti skubiai, tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jau kartą ieškovei 2009 m. birželio 16 d. sprendimu už akių civ. byloje Nr. 2-10699-638/2009 buvo priteistas skubus vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo vykdymas ir ši suma iš UAB „Orden" jau buvo išieškota (t. 1, b.l. 124) ir nors sprendimas už akių buvo panaikintas, bet ieškovė atsakovui 1530 Lt negrąžino.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Orden“ apeliacinį skundą ieškovės atstovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 185 straipsnyje, o teismas, taikydamas ir aiškindamas įstatymus, visais atvejais privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Išvadas apie tam tikrų faktų egzistavimą teismas daro remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visetu, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2007 m. rugsėjo 27 d. buvo priimta į darbą pas atsakovą ir dirbo virėja. 2009 m. kovo 5 d. atsakovo įsakymu Nr. V-9-6 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 1, 2 punktus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, nustatydamas faktą apie ieškovės atvykimą į darbą, nepagrįstai vadovavosi apklaustos byloje atsakovo darbuotojos paaiškinimais, be pagrindo nusprendė, kad direktoriaus nurodymu ieškovė pasišalino iš darbo vietos. Apelianto teigimu, sprendime nepašalinti atsakovo darbuotojų, dirbusių ieškovės atleidimo iš darbo dieną, parodymų prieštaravimai, teismas neįvertino, jog ieškovės pozicija dėl atleidimo iš darbo aplinkybių yra nenuosekli.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. Darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o šis – darbo drausmės pažeidimu, už kurį gali būti skiriama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Pakankamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kaip drausminės nuobaudos taikymo, pagrindas yra faktas, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavio pareiga yra pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotoją tokį nusižengimą padarius, o teismo – pagal konkrečias bylos aplinkybes įvertinti, ar darbdavys, prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, tinkamai nustatė darbuotojo neatvykimo į darbą faktą, reikšmingą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktui taikyti, ir ar laikėsi kitų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių.

Faktą apie darbuotojo neatvykimą į darbą darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri neturi prieštarauti teisės aktams. Ieškovei šioje byloje ginčijus darbo sutarties su juo pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktą už neatvykimą į darbą nutraukimą, apeliantas, tvirtindamas, kad 2009 m. kovo 4 d. ieškovė neatvyko į darbą visą darbo dieną, privalėjo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis).

Sprendžiant, ar darbdavys tinkamai įvykdė pirmiau aptartą įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir bylos faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Kolegija daro išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (jos rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, teikia pagrindą išvadai, jog apelianto pateikti duomenys nebuvo pakankami teismui spręsti, kad ieškovė padarė apelianto jai priskirtą darbo drausmės pažeidimą – 2009 m. kovo 4 d. visą darbo dieną neatvyko į darbą. Atsakovas, 2009 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-9-6 (b.l. 65, 1 t.) atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktus, neįvardijo jame konkretaus šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, dėl kurio padarymo ieškovei skiriama drausminė nuobauda, neišdėstė jokių konkrečių šio pažeidimo padarymo aplinkybių, nenurodė, kada ir kokie ieškovės veiksmai, pripažintini šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, buvo atlikti. Byloje nepateikta nei ieškovės rašytinio pasiaiškinimo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kurio padarymu ji buvo įtariama, nei rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo pareikalauta, jog ji tokį pasiaiškinimą pateiktų, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų ieškovės nebuvimo darbe faktui nustatyti. Nagrinėjamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šalių santykiai jau iki įsakymo dėl ieškovės atleidimo priėmimo dienos buvo konfliktiški: ieškovei per trumpą laikotarpį nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2009 m. sausio 21 d. buvo surašyti keturi darbo drausmės pažeidimų aktai. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 22 d. iki 2009 m. kovo 4 d., t.y. iki pat atleidimo iš darbo dienos ieškovė buvo nedarbinga. Ieškovė nurodžiusi, jog po ligos atvykusi į darbą, pripažįsta, kad jai priskirtų darbo funkcijų minėtą dieną neatlikusi, kadangi darbdavys nurodęs, jog ji yra atleista iš darbo už anksčiau padarytus darbo drausmės pažeidimus. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, kolegijos vertinimu, pagrįstai suabejojo darbdavio pateiktais į bylą įrodymais - 2009-03-05 ir 2009-03-06 darbo drausmės pažeidimo aktais, kadangi pagrįstai sprendė, jog atsakovo pozicija dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo bylos nagrinėjimo metu kito, buvo nenuosekli. Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė skirtingai aiškino atleidimo iš darbo aplinkybes, kadangi tiek iš ieškinio turinio, tiek iš ieškovės paaiškinimų spręstina, kad ieškovė nuosekliai bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad atleidimo iš darbo dieną jai nebuvo paaiškintas atleidimo iš darbo pagrindas, supratusi, kad yra atleista už tariamai padarytus darbo drausmės pažeidimus už laikotarpį nuo 2009-01-15 - 2009-01-21, todėl akivaizdu, jog nežinojusi atleidimo iš darbo pagrindo, ieškovė negalėjusi konkretizuoti ieškinio dalyko. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės nedarbingumo pažymėjime užfiksuotą informaciją apie darbdavio atliktus veiksmus pildant šį pažymėjimą, sutinka su išvada, jog tikėtina, kad ieškovė pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui buvo atvykusi į darbą, darbdavys minėtą dieną priėmė bei atliko žymėjimus ieškovės nedarbingumo pažymėjime. Pripažintina, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (DK 240 straipsnio 1 dalis) pažeidimai nėra pakankamas pagrindas paskirtai drausminei nuobaudai panaikinti (šiuo atveju – atleidimui iš darbo pripažinti neteisėtu), tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepareikalavęs pasiaiškinimo darbdavys nenustatė visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų faktų.

 Nėra pagrindo vertinti, jog apklaustos byloje liudininkės Ž. R. parodymuose yra  prieštaravimų, kadangi liudininkė, atsakovo darbuotoja, buvo tiesioginė įvykių stebėtoja, kitų liudytojų parodymuose prieštaravimų taip pat nenustatyta. Spręstina, kad surinktus byloje įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių bei priimtą sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu. Dėl to reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nepažeisti (CPK 185 straipsnis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

Pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatęs, kad darbuotoja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama, kadangi jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis), nurodydamas konkrečią sumą apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbuotojo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“ byloje Nr. 3K-7-296/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad „aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.gruodžio 21 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje D. L. V. UAB ,, Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008 konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų.

Byloje sprendžiant, ar priteistinas ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad atsakovas yra nedidelė įmonė, užsiimanti maisto gamyba. Pirmosios instancijos teismo priteista suma nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo sudaro 30745 Lt (priskaityta suma), be to iki sprendimo įsigaliojimo dienos priteistas vidutinis vienos dienos darbo užmokestis po 72,51 Lt (priskaityta suma) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną (30745+72,51x90 viso 37270,90 Lt (priskaityta suma)). Kolegija įvertinusi ieškovės dirbtą pas atsakovą laikotarpį, atsakovo finansinę padėtį, pravaikštos laiką sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti priteistos ieškovės  naudai vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina vienu trečdaliu iki 26089,63 Lt (priskaityta suma), tai pripažintina pakankama pagal atsakovo finansinę padėtį kompensacija ieškovei už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pakartotinio vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, įvykdžius Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimą priimtą už akių (b.l. 53-55, 1 t.), nesudaro pagrindo keisti skundžiamą sprendimą, kadangi dėl sprendimo vykdymo metu sumokėtų sumų spręstina vykdymo proceso metu.

Esant nurodytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, mažintina, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 330 straipsnis).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 330 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Orden“, į. k. 159984999, vidutinis darbo užmokestis už 20 (dvidešimt) mėnesių ir 2 (dvi) darbo dienas, iš viso 30745,02 Lt (trisdešimt tūkstančių septynis šimtus keturiasdešimt penkis litus 02 ct) (priskaityta suma) už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2009-03-05) iki teismo sprendimo paskelbimo (2010-11-09) ir vidutinį vienos dienos darbo užmokestį po 72,51 Lt (septyniasdešimt du litus 51 ct) (priskaityta suma) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, po teismo sprendimo paskelbimo dienos, nuo 2010-11-10 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pakeisti, priteistą sumą sumažinant iki 26089,63 Lt (priskaityta suma).

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                Egidijus Tamašauskas

 

Kolegijos teisėjai                                                                        Galina Blaževič

                

                                                                                                   Algirdas Remeika