Administracinė byla Nr. TA-31-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00598-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 
100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 18 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui 72 ir 73 brigadose trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, tamsu, dušo kabinos neuždaros, prausykloje langas neatsidaro, o tualetų patalpoje – neužsidaro, todėl duše kaupėsi drėgmė, o tualete buvo šalta. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmeniui tenkantis lotas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į baldais ir kitais daiktais užimtą plotą. Be to, duše nebuvo persirengimo patalpos, pertvarų, todėl pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Trūko sporto inventoriaus. Karantino patalpoje Nr. 2 pareiškėjui taip pat neužteko gyvenamojo ploto, kadangi buvo laikoma 18 asmenų, kameroje buvo šalta, tualetas nesandarus, jo kabina nerakinama, joje neveikė apšvietimas. Pareiškėjo teigimu, kamerose Nr. 11, Nr. 3 ir Nr. 7 ant langų nebuvo rankenų, taip pat įrengtos grotos, todėl lango atidaryti buvo neįmanoma, trūko oro, buvo šalta, tamsu, kameros buvo perpildytos, iš sienų kyšojo netvarkingi elektros laidai, kiti paviršiai nelygūs. Nakčiai paliekamas dirbtinis apšvietimas vargino, skaudėjo akis.

3.       Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė skalbti drabužius. Patalynė kamerose buvo atimama dienos metu, todėl pareiškėjas negalėjo pailsėti. Tualetuose sanitariniai įrenginiai tupimi, kas sukėlė pareiškėjui nepatogumų, patalpose veisėsi pelėsis ir grybeliai. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, nesaugūs, nėra suoliukų, sienos padengtos pelėsiu ir grybeliu, byra tinkas, krenta plytos. apkerpėję, juose nėra vietos. Be to, pareiškėjas buvo kerpamas ne kirpyklos patalpose, o tiesiog koridoriuje, nehigieniškoje aplinkoje. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos. Pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 18 d. priklausė drausmės grupei, todėl jam turėjo būti sudaryta galimybės pasivaikščioti 2 valandas gryname ore, tačiau leidžiama pasivaikščioti tik vieną valandą. Dėl atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu.

4.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas tvirtino, pareiškėjui gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjo gyvenamosiose patalpose veikė mechaninė ventiliacija, papildomai jas buvo galima vėdinti per langus. Ant jų teisėtai įrengtos grotos netrukdė atidaryti langų. Patalpų būklė yra gera, gavus duomenis apie trūkumus, jie nedelsiant šalinami. Remontas įstaigoje atliekamas pagal poreikį. Šildymas yra centralizuotas, nuteistiesiems taip pat gali būti išduodami elektriniai šildytuvai. Įstaiga užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų laikymąsi dėl apšvietimo įrengimo. Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Tualetai kamerose įrengti atskirose kabinose, tupiami, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpas tvarko patys nuteistieji, iš jų yra paskiriamas vienas budėtojas, kuris nuolat turi palaikyti švarą. Tam yra išduodamos valymo priemonės. Pirmosios sektoriaus kamerų tipo patalpų dušinėje prausimosi vietos atskirtos pertvaromis. Patalynė kamerose kalintiems nuteistiesiems išduodama tik miego laikui, kaip numato teisės aktai. Pirmajame sektoriuje yra įrengtos skalbimo mašinos, be to, skalbimo paslaugos teikiamos ir centralizuotai. Kiemelių sienos nuolat valomos, tą atlieka tvarkinys. Kiemeliuose įrengtas sporto inventorius. Kamerų tipo patalpose kirpykla neįrengta. Jose kalintys nuteistieji kerpami atskiroje patalpoje, į ją reikiamas priemones atsineša kirpėjas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.  

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą atmetė.

7.        

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas karantino kameroje Nr. 2 nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. vasario 15 d. ir nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. kovo 5 d., šios kameros plotas – 36,73 kv. m, joje buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui teko nuo 7,3 kv. m iki 12,24 kv. m ploto. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad šioje kameroje kalėjo 18 asmenų, nepaneigė atsakovo atstovo pateiktų duomenų, kuriuose konkrečiai užfiksuota, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtoje kameroje (trys arba penki).

9.       Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 7 būrio 3 miegamajame buvo kalinamas nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (išskyrus laikotarpius, kuriais buvo laikomas kamerose už bausmės atlikimo režimo pažeidimus); šio miegamojo plotas – 49,97 kv. m, jame įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko mažiausiai 3,1 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad duomenų, kiek tiksliai asmenų gyveno šioje patalpoje ginčo laikotarpiu, atsakovas nepateikė, todėl minimalią ploto normą apskaičiavo padalijant patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjas nenurodė, su kiek kalinamųjų buvo laikomas 3 miegamajame, taip pat neteigė, kad jame gyveno daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie 3 miegamojo plotą ir miegamųjų vietų skaičių.

10.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 11 nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 20 d., šios kameros plotas – 7,61 kv. m, joje pareiškėjas buvo vienas; nuo 2019 m. vasario 2 d. iki 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 3, kurios plotas – 16,38 kv. m, kartu su juo gyveno dar vienas asmuo, taigi pareiškėjui teko 8,19 kv. m ploto; nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7 , kurios plotas buvo 16,38 kv. m, joje pareiškėjas kalėjo su dar dviem asmenimis taigi, jam teko 5,46 kv. m ploto.

11.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl minimalios ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo.

12.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažų ir nešvarių kiemelių, kadangi teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti įrodymai patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemelius tvarko Turto valdymo skyriuje dirbantis nuteistasis, kiemelių sienų dėl natūralaus atmosferos poveikio gali atsirasti samanų, tačiau sienos nuolat valomos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl apsamanojusių sienų yra susiję su natūraliais gamtos reiškiniais, o vadovaujantis bendruoju protingumo principu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjui ši aplinkybė galėjo sukelti neigiamas pasekmes sveikatai.

13.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl paimamos patalynės, teismas vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nuostatomis, pagal kurias patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

14.       Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone, atsakovo atstovo duomenimis, nuteistieji gali išsiskalbti drabužius prausimosi metu, kartą per savaitę. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui ši teisė buvo ribojama, teismas nenustatė ir tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesudarytos galimybės skalbti drabužius. Pareiškėjo teiginius, kad jis nei karto nebuvo išvestas skalbti, teismas vertino kaip nepagrįstus, kadangi skalbti drabužius nuteistiesiems leidžiama dušinėje, prausimosi metu, o pareiškėjas nesiskundė, kad nebuvo vedamas į dušą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės skalbti patalynę ir drabužius, tiek pataisos namų skalbykloje, tiek savarankiškai ir nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

15.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos reikalavimų laikymosi gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, teismas vadovavosi higienos norma HN 134:2015 ir nurodė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

16.       Teismo vertinimu, minėtas teisinis reguliavimas nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose ir pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prasto dirbtinio apšvietimo, šalčio, neatsidarančių langų, tačiau, teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, jo sveikatos istorijoje nebuvo duomenų apie pareiškėjui atsiradusius regėjimo sutrikimus ar kitokius negalavimus, sukeltus minėtų veiksnių. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus, o Pravieniškių PN-AK nurodė, kad šildymo sistema pataisos namuose centralizuota, o esant poreikiui, nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais. Byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas neteigė, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai dėl papildomo šildytuvo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti.

17.       Dėl pelėsių veisimosi teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal higienos normos HN 134:2015 reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK nuolat aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis, rūgštiniais valikliais bei kitokiais plovikliais, tinkamais pelėsių naikinimui, todėl darė išvadą, kad tvarkingos ir švarios aplinkos palaikymas priklausė nuo paties pareiškėjo valios.

18.       Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų Visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šioje dalyje neįrodė žalos atsiradimo fakto, o teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis. Nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl netinkamos patalpų būklės bei to sąlygotą žalos atsiradimą, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

19.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad tualetai buvo tupimi, dušuose nebuvo pertvarų, kamerų tualetų kabinos buvo nerakinamos, teismas pirmiausia pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu kartą per savaitę. Iš Pravieniškių PN-AK paaiškinimų nustatęs, kad kamerų tipo patalpų dušinėje pertvaros yra įrengtos, o pirmojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų dušinėje – neįrengtos, teismas pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad pataisos namų dušinėse privalo būti pertvaros, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, pažeidimą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ypač prastų kalinimo sąlygų nenustatyta, taigi, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas nevertintinas kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

20.       Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas, ir pareiškėjo pretenzijas atmetė.

21.       Dėl tualetų kabinų kamerose, teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nereglamentuojama, jog jos turi būti rakinamos. Teismo vertinimu, pareiškėjas pripažino, jog tualetai buvo įrengti kabinose su durelėmis, taigi, negalėjo būti matomas kitų asmenų ir jo privatumas naudojantis sanitariniu magu nebuvo pažeistas.

22.       Byloje nenustatęs jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, taip pat duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų, teismas konstatavo, kad nėra visų būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti (atsakovo neteisėtų veiksmų, patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio), ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė. Teismas pažymėjo, kad kitų ginčo šalių argumentų neanalizuos, nes jie pertekliniai ir neturi reikšmės ginčo išsprendimui.

III.

23.       Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

24.       Pareiškėjo teigimu, teismas nesivadovavo higienos reikalavimus pataisos įstaigoms nustatančiais teisės aktais (nors juo citavo), byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai.

25.       Pareiškėjas skunde kėlė ginčą, kad jam trūko ploto karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kadangi joje laikoma 18 asmenų, o atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, kad šioje patalpoje gyveno 3–5 asmenys. Tai patvirtina, kad atsakovo atstovas kitos patalpos plotą (7 būrio 3 miegamojo) nurodo 49,97 kv. m, šioje patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, tačiau kiek asmenų gyveno, duomenų nepateikė. Pravieniškių PN-AK šiuos duomenis išgalvojo, kadangi atsiliepime pateikta lentelė neatitinka faktinės situacijos. Atsakovo atstovas turėtų pateikti karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 gyvenusių asmenų pavardes. Pareiškėjas mano, kad jo teiginiai, kad šioje patalpoje buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, kadangi joje gyveno 18 asmenų, liko nepaneigti.

26.       Pareiškėjas buvo nurodęs, kad pasivaikščiojimo kieme yra pelėsis (ne kerpės), kuris pavojingas sveikatai. Atsakovas melagingai nurodo, kad nuteistieji drabužius gali skalbtis dušinėje (pareiškėjas prideda įrodymus apie nuteistųjų drabužio skalbimo ir išvedimo į dušą tvarką, grafikus). Dėl patalpų higienos sąlygų pareiškėjas prašo vadovautis kito nuteistojo (I. S.) skundais dėl nekokybiško dušo, atsakymais į šiuos skundus, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento patikrinimo 2019 m. gegužės 6 d. pažyma, kurioje nustatyta, kad kameroje Nr. 2 yra pelėsis ir netinkamas apšvietimas.

27.       Pareiškėjas prašo išreikalauti įrodymus, kur kerpami kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, nes atsakovas neįrodė, kad yra kirpykla. Pravieniškių PN-AK teiginiai, kad išduoda šildytuvus į patalpas, patvirtina, kad yra šalta, t. y. nepaneigė teiginių dėl temperatūros. Pareiškėjas dėl visų pažeidimų kreipėsi su skundais į administraciją, tačiau jie buvo išmesti, niekur neužregistruoti.

28.       Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeistas privatumas sanitariniuose mazguose, kadangi durys nerakinamos. Pareiškėjas diskriminuojamas geresnėmis sąlygomis laikomų nuteistųjų atžvilgiu. Kamerų tipo patalpoje vietoj sanitarinio įrenginio yra tik skylė grindyse, nors higienos normoje Nr. 78:2010 nurodoma, kad turi būti keraminis ar nerūdijančio plieno unitazas. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė pastato techninės dokumentacijos, patvirtinančios, kad kameroje Nr. 2 buvo 18 lovų bei gyveno tiek pat žmonių.

29.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kurie neturėtų būti vertinami. Teismas padarė tinkamą išvadą, kad dėl patalpų įrengimo, sanitarinių mazgų įrengimo pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto, taip pat byloje nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pastatų būklės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 18 d., atlyginimo.

31.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų būklės, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir švaros juose, kitų higienos ir buities sąlygų) atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

32.       Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus, nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl gyvenamojo ploto trūkumo karantino kameroje Nr. 2, kurioje buvo laikoma 18 asmenų, higienos reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose, dušuose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK į bylą pateikti įrodymai melagingi, pareiškėjas teikė skundus pataisos įstaigos administracijai, tačiau jie nebuvo registruojami, kamerose nebuvo jokio sanitarinio įrenginio. Apeliaciniame skunde prašoma išreikalauti naujus įrodymus dėl Pravieniškių PN-AK atžvilgiu atliktų patikrinimų, vertinti atsakymus į kito nuteistojo skundus, taip pat kartu su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35.       ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y., kad kameroje nebuvo sanitarinio įrenginio, taip pat, kad jis kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų su skundais, tačiau jie nebuvo registruojami ir nagrinėjami – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

36.       Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto byloje esančių įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

37.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir bylos duomenis vertino tinkamai.

38.       Pareiškėjas skunde savo teisių pažeidimą siejo su gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu karantino kameroje Nr. 2, kurioje, kaip teigė, buvo laikoma 18 asmenų. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, jog šios patalpos plotas – 36,73 kv. m, joje buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, todėl sprendė, kad pareiškėjui teko nuo 7,3 kv. m iki 12,24 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m ploto norma nebuvo pažeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai šių išvadų nepaneigia, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis. Pažymėtina, kad priėmęs pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti visus, su keliamu ginču susijusius duomenis ir dokumentus – taip pat ir apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, kuriuos Pravieniškių PN-AK teismui pateikė. Pareiškėjas, gavęs Pravieniškių PN-AK atsiliepimą, paaiškinimų dėl atsiliepime nurodytų duomenų apie ginčo patalpose gyvenusius asmenis (miegamąsias vietas) neteikė, jų neginčijo, neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą su tikslu išsiaiškinti visas bylai reikšmingas ir, jo nuomone, abejotinas Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu ir jais nesivadovauti.

39.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo atstovas nepaneigė skundo teiginių dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių gyvenamųjų ir kitų patalpų higienos sąlygų, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

40.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šio pobūdžio bylose, nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų (tokių argumentų skunde nenurodė ir pareiškėjas), kad jis dėl gyvenamųjų patalpų, dušų įrengimo trūkumų ir švaros, higienos sąlygų, skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai, kitoms kompetentingoms institucijoms, kurioms suteikti įgaliojimai tikrinti, ar Pravieniškių PN-AK užtikrinama kalinamų asmenų sveikatos sauga.

41.       Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo buvo pažeistos ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

42.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų (privatumo duše, sanitariniame mazge neužtikrinimo, švaros pasivaikščiojimo kiemeliuose, galimybės išsiskalbti drabužius ir kitų buities sąlygų) vertinimo  ir jų papildomai nekartoja. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

44.       Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų neatitinkantį sprendimą.

45.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, netenkintinas apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išreikalauti ir vertinti naujus įrodymus, susijusius su Pravieniškių PN-AK patalpų įrengimu, patikrinimais ir pan. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė būtinybės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tirti kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus (Pravieniškių PN-AK vadovo priimtus lokalinius teisės aktus), kadangi juos pareiškėjas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, aiškiai nenurodoma, kokias bylai reikšmingas aplinkybes pareiškėjas jais siekia įrodinėti. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

47.       Nenustačius atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

48.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija 

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                    Dalia Višinskienė