Baudžiamoji byla Nr. 1A-82-795/2025

                        Proceso Nr. 1-01-1-47171-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.12; 1.2.14.9.2; 2.4.6.1

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – nuo 2025 m. sausio 13 d.

Į bausmės laiką įskaitytas S. P. suėmimo laikas nuo 2024 m. gruodžio 2 d. iki 2025 m. sausio 13 d.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       S. P. nuteistas už tai, kad pasikėsino sugadinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu: 2024 m. gruodžio 2 d., apie 23.35 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai priklausančiame būste, kuriame yra keturi gyvenamieji būstai, į bendro naudojimo koridorių išnešęs dujų balioną, jį atsuko, bandė uždegti degtukus ir susprogdinti dujų balioną, taip pasikėsino visuotinai pavojingu būdu susprogdinti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei priklausantį socialinį būstą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes degtukus atėmė pagal kaimyno pranešimą atvykęs ugniagesys gelbėtojas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo sumažinti jam paskirtą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, apelianto nuomone, yra per griežta, paskirta be pagrindo netaikant jam BK numatytų lengvatų – BK 641 ir 62 straipsnių nuostatų, kaip prašė jo gynėjas, nors jam savo kaltę pripažinus byla teisme buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nuo pat pirminės apklausos savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau dėl didelio girtumo (jam buvo nustatytas 2,53 promilės neblaivumas) ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes objektyviai prisiminė, nes dar būdamas neblaivus privalėjo duoti parodymus. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad prieš vykdydamas nusikaltimą jis visą dieną su kaimynu N. P. jo namuose gėrė alkoholį, stipriai kasdien išgėrinėjo ir savaitę laiko iki įvykio, todėl dėl nuolatinio girtavimo niekaip negalėjo atsiminti visų detalių dėl padaryto nusikaltimo ir apklausų metu sakė tai, kas jam „ateidavo į buką galvą“, nes galvojo, kad dar kartą jam bus paskirta bauda ir bus paleistas iš areštinės, kai išsiblaivys, o ne bus sulaikytas. Tačiau aiškiai prisimena, kad iki įvykio jis visą dieną galvojo, kaip išvažiuoti į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę gydytis dėl priklausomybės alkoholiui (dėl nuolatinio girtavimo turėjo problemų ir anksčiau – yra skambinęs bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešęs, kad nori važiuoti gydytis arba pakels ranką prieš save), ir prašė N. P. iškviesti jam pagalbą. N. P. sakė, kad ir jis norėtų gydytis nuo alkoholizmo, jeigu būtų užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje ir gautų nemokamą gydymą, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu net neprisiminė, kad įvykio dieną kartu su juo girtavo ir kad jie abu norėjo vykti gydytis, tik nurodė, kad dėl girtumo nuėjo miegoti. S. P. neneigia, kad įvykio dieną buvo atsukęs dujų balioną bendro naudojimo koridoriuje, tačiau teigia, jog taip pasielgė dėl to, kad kaimynas N. P., kurio jis prašė nedelsiant iškviesti jam medikus, kad išvežtų jį gydytis į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę, jį provokavo taip pasielgti, kadangi jau apie 21.37 val. iš Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus specialisto buvo gautas pranešimas dėl vykdomo nusikaltimo, o policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko tik 22.51 val. Policijos pareigūnas V. B. taip pat sakė netiesą, kad ir jis matė dar atsuktas dujas. Be to, kaip teisingai nurodė prokuroras ir kaip teisme patvirtino liudytojas V. M., dėl degtukų dėžutės nusidėvėjimo degtukais uždegti ugnį nebuvo galimybės. Todėl, pasak apelianto, jam nesuprantama, kaip jis galėjo būti nuteistas „už paprastai pasakytus 3 žodžius“ tokia griežta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, netaikant jam BK 641 ir 62 straipsnių nuostatų. Atsižvelgdamas į visa tai, nuteistasis S. P. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, nes jis tikrai nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir nori visų atsiprašyti ir pasižada ateityje daugiau nebenusikalsti.

3.       Atsiliepimu prokurorė prašo nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad S. P. vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė būdamas praeityje 17 kartų teistas, neišnykus teistumui, 18 kartų baustas administracine tvarka, nedirba (registruotas Užimtumo tarnyboje), įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tuo tarpu jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pagrįstai nusprendė, jog bausmės paskirtis bus įgyvendinta nuteistajam paskyrus BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad S. P. paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, tad pagrindo ją švelninti nėra.

4.       Atsiliepimu nuteistojo S. P. gynėjas advokatas P. R. prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti – pakeisti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. sausio 13 d. nuosprendį, kuriuo S. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskiriant nuteistajam trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą. Gynėjo nuomone, teismas S. P. paskyrė per griežtą bausmę, įvertinęs iš esmės tai, kad jis praeityje 17 kartų buvo teistas, tačiau neatsižvelgdamas į nuteistojo paaiškinimus, kad tyčios susprogdinti dujų balioną ir sunaikinti socialinį būstą jis neturėjo (tik norėjo saugiai padėti dujų balioną į rakinamą sandėliuką) ir jo veiksmai jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. S. P. suprato, kokios gali būti pasekmės, jeigu jam būtų pavykę uždegti degtuką, tačiau tokių pasekmių nenorėjo, tiesiog elgėsi labai nesaugiai, dėl girtumo neįvertino galimų neigiamų pasekmių, kurių nagrinėjamu atveju nekilo.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. sausio 13 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7.       Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl nuteistojo S. P. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde S. P. aiškiai nurodo, kad prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, t. y. sutrumpinti paskirtą laisvės atėmimo bausmės terminą, atsižvelgiant į tai, kad jis savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino ir nuoširdžiai gailisi, todėl, nuteistojo nuomone, teismas be pagrindo netaikė jam BPK numatytų lengvatų – BK 641 ir (ar) 62 straipsnių nuostatų, kaip prašė jo gynėjas, nors jam savo kaltę pripažinus byla teisme buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Būtent šiuo klausimu – ar nuteistajam S. P. buvo paskirta teisinga bausmė ir ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas ją sušvelninti (pakeisti jo dydį) – teisėjų kolegija ir pasisako.

8.       BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

9.       BK 187 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Apylinkės teismas už pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą nuteistajam S. P. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas S. P. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasikėsinimą sugadinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, lygų sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (pasikėsinta padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas S. P. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šias nuteistąjį apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už pasikėsinimą padaryti tyčinį pavojingą nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant lygų sankcijos minimumui.

10.       Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam S. P. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų S. P. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

11.       Pažymėtina, kad S. P. padaryta veika yra tyčinė ir labai pavojinga – pasikėsindamas visuotinai pavojingu būdu sugadinti svetimą turtą – susprogdinti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei priklausantį socialinį būstą, S. P. kėlė realų pavojų šiame socialiniame būste gyvenančių asmenų gyvybei. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie S. P. nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 102–122) matyti, jog jis praeityje ne kartą buvo teistas, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei (vagystes, plėšimus), nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos 9 mėnesiams po paleidimo (2023-03-01, t. 1, b. l. 121) iš pataisos įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę taip pat už nusikaltimą nuosavybei (BK 178 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad S. P. nusikalto būdamas anksčiau net 17 kartų teistas, esant neišnykusiam teistumui. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad S. P. praeityje ne kartą baustas administracine tvarka už neblaivaus pasirodymą viešosiose vietose įžeidžiant žmogaus orumą ir dorovę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 484 straipsnio 2 dalis), policijos iškvietimą žinant, kad pagalba nereikalinga (ANK 493 straipsnio 2 dalis), taip pat už smulkią vagystę (ANK 108 straipsnis), turi galiojančių nuobaudų, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 168–183). Anksčiau S. P. paskirtos bausmės, iš jų ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, jo nepataisė ir nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, nes, kaip matyti, S. P., nepaisydamas ankstesnių teistumų, ir toliau elgėsi nusikalstamai. Šie duomenys rodo, kad nuteistojo S. P. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad S. P. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas ir, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam, ne kartą teistam asmeniui švelnesnės nei realus laisvės atėmimo bausmės už tyčinį nusikaltimą – pasikėsinimą sugadinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, kuris nebuvo baigtas dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės nuteistajam S. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka.

12.       Nors S. P. apeliaciniame skunde pažymi, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, jam savo kaltę pripažinus ši baudžiamoji byla teisme buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ir šios aplinkybės, apelianto nuomone, turėtų lemti švelnesnės bausmės skyrimą, taikant jam BK 641 ir (ar) 62 straipsnių nuostatas, tačiau su šiais apelianto skundo teiginiais nesutiktina.

13.       Pagal BK 641 straipsnio („Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą“) nuostatas, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė ir ji tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu; ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (2 dalis). Taigi minėtai BK nuostatai taikyti privalo egzistuoti abi sąlygos: 1) byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, ir 2) asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nesant bent vienos šių sąlygų, BK 641 straipsnio nuostatos netaikytinos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-243-788/2021).

14.       Iš bylos duomenų matyti, kad nors prokuroras kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, tačiau, bylą nagrinėjant 2024 m. gruodžio 18 d. teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į S. P. pareikštą prašymą iškviesti ir apklausti liudytojus, kurių parodymai, anot jo, nesutampa, nutarė bylos nagrinėjimą atidėti ir į kitą teisiamąjį posėdį kviesti liudytojus V. M. ir N. P. (t. 2, b. l. 26–27). 2025-01-08 teisiamojo posėdžio metu teismas protokoline nutartimi nutarė bylą nagrinėti bendra tvarka, kadangi kaltinamasis kaltę pripažįsta iš dalies (t. 2, b. l. 44).

15.       Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, ši baudžiamoji byla, įvertinus tai, kad S. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir prašė apklausti liudytojus, buvo išnagrinėta ne pagreitinto proceso, o bendra tvarka. Tuo tarpu, kaip minėta, norint taikyti BK 641 straipsnio nuostatas, be asmens prisipažinimo kaltu, baudžiamoji byla turi būti išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba baigiama baudžiamuoju įsakymu. Nagrinėjamoje byloje nė viena iš BK 641 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių formų nebuvo pritaikyta. Nuteistojo S. P. baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas (BPK 273 straipsnis) ir ši baudžiamoji byla nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, S. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, todėl nebuvo pagrindo taikyti nuteistajam S. P. BK 641 straipsnį ir sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

16.       Nuteistojo S. P. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nuo pat pirminės apklausos savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau dėl didelio girtumo (jam buvo nustatytas 2,53 promilės neblaivumas) ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes objektyviai prisiminė, nes dar būdamas neblaivus privalėjo duoti parodymus, nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad S. P. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 2024 m. gruodžio 2 d. apie 23.35 val., tuo tarpu pirminė jo apklausa atlikta 2024 m. gruodžio 3 d 11.05 val. Šios apklausos metu pats S. P. nurodė: „Vakar buvau neblaivus.“ (t. 1, b. l. 82). Todėl nuteistojo pasiteisinimas, kad dar būdamas neblaivus privalėjo duoti parodymus ir dėl didelio girtumo ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes jis objektyviai prisiminė, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš S. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad jis nebuvo nuoseklus, jo parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir liudytojų D. P. ir V. M. parodymams. Apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu S. P. teigė, kad išvilko iš kambario dujų balioną į koridorių, kad greičiau išvežtų jį į Švėkšną, ir atsuko dujas, kad atvažiuotų greitoji, degė degtukus pasišvietimui, bet nepavyko uždegti (degtuką per degtukų dėžutės šoną brėžė antraip, kad negautų kibirkšties). Teigė, kad tikslo susprogdinti namą neturėjo. Tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. P., skirtingai nei apklausiamas teisme, teigė, kad išnešė dujų balioną iš kambario į koridorių, norėdamas įtempti jį į sandėliuką, kad jo kas nors nepavogtų, o kadangi koridoriuje buvo tamsu, bandė uždegti degtukus, nes norėjo pasišviesti koridoriuje. Tačiau tokius jo parodymus paneigia teisme kaip liudytojų apklaustų N. P. ir V. M. parodymai. Liudytojas N. P., kurio suinteresuotumas apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti S. P. nagrinėjamoje byloje nenustatytas, parodė, kad S. P. išsinešė iš kambario dujų balioną į koridorių ir atsuko dujas, šaukdamas, kad pasprogdins, jis girdėjo, kaip šnypštė dujos, todėl išsigandęs paskambino pagalbos telefonu 112 ir iškvietė policiją. Be to, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, N. P. nepatvirtino S. P. versiją, kad jis prašė N. P. iškviesti jam greitąją. S. P. parodymus, kad jis bandė uždegti degtukus, nes norėjo pasišviesti, kadangi koridoriuje buvo tamsu, kad atvykus gaisrininkui pats numetė degtukų dėžutę, kad jam nebūtų pavykę uždegti, nes degtukus brėžė antraip, kad negautų kibirkšties, paneigė liudytojas V. M. Šių duomenų kontekste nuteistojo S. P. deklaruojamas visiškas kaltės prisipažinimas nelaikytinas atitinkančiu teismų praktikoje suformuluoto savanoriško prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką esmę. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs S. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus tiek tarpusavyje, tiek liudytojų D. P. ir V. M. parodymams ir kitiems bylos duomenims, pagrįstai konstatavo, kad S. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pripažino tik iš dalies. Tai lėmė pirmosios instancijos teismo pareigą atlikti byloje įrodymų tyrimą, todėl S. P. baudžiamoji byla teisme buvo išnagrinėta ne pagreitinto proceso tvarka, kaip prašė prokuroras, o bendra tvarka, o tokiu atveju BK 641 straipsnio nuostatų taikymas nebuvo galimas. Atsižengiant į tai, nuteistojo S. P. apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas be pagrindo netaikė jam BK 641 straipsnio nuostatų, atmestinas kaip nepagrįstas.

17.       Taip pat nepagrįstas nuteistojo S. P. apeliacinio skundo teiginys, kad teismas be pagrindo netaikė jam BK 62 straipsnių nuostatų. Šio BK straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų ir aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistasis S. P. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl svarstyti dėl nuteistajam S. P. paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Tokia pati išvada darytina ir dėl nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo negalimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors yra būtinos sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2008, 2K-323/2008, 2K-625/2007, 2K-444/2007, 2K-415/2012). Nagrinėjamu atveju nenustatyta nė viena S. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Taigi šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

18.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam S. P. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teisės taikymo aspektu S. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, todėl nelaikytina per griežta. 

19.       Dėl išvardytų motyvų pakeisti skundžiamą Tauragės apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. nuosprendį nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                            Dalius Jocys

                    Kristina Kakurinė

                    Savinijus Katauskas