Administracinė byla Nr. eI2-764-426/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02517-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 23.4; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui, atsakovės atstovei Justinai Žėkaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Ievai Povilaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos E. V. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Nacionaliniam kraujo centrui, dėl sprendimo panaikinimo iš dalies.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėja E. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. KS-77 1 punktą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, jog 2020 m. birželio 25 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK) nusprendė, kad pareiškėja, buvusi viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Nacionalinio kraujo centro (toliau – ir Centras) direktoriaus pavaduotoja medicinai, laikinai vykdydama šio Centro direktoriaus funkcijas, savo 2019 m. liepos 26 d. prašymus Nr.14-461, Nr.14-462, Nr.14-463, Nr.14-464 dėl lankstaus darbo grafiko nustatymo pavesdama vykdyti atsakingam darbuotojui, šių prašymų pagrindu išleisdama 2019 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. P-234 „Dėl E. V. darbo sutarties pakeitimo“ bei pasirašydama savo darbo sutarties Nr. 547 pakeitimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Tyrimą dėl veiksmų, nurodytų šio sprendimo rezoliucinės dalies             1 punkte, atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms nutraukė.

Centras 2020 m. kovo 12 d. pateikė pranešimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms vengti interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti.

Pareiškėjos įsitikinimu, VTEK, priimdama sprendimą, netinkamai išaiškino ir taikė Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo konkrečiu atveju aktualu yra subjektas, – asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Pareiškėjos manymu, atsakovė, aiškindama šią įstatymo normą, nebuvo nuosekli. VTEK sprendime 7 puslapio 6 pastraipoje nurodo, kad įstaiga gauna lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) ir, vadovaujantis įstaigos įstatų 48.3, 48.4 punktais, vieni iš Centro lėšų šaltinių valstybės ar savivaldybių biudžetų tiksliniai asignavimai bei valstybės ar savivaldybių sveikatos fondų lėšos, skirtos sveikatos programoms finansuoti. Sprendime 8 puslapio 3 pastraipoje kalbama apie to paties įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2020 m. sausio 1 d.

Aiškinant subjekto sąvoką, pareiškėjos nuomone, svarbu laikytis teisės aiškinimo taisyklių. Kad ji atitiktų subjektui, turi būti visos sudedamosios dalys ir jos turi būti realiai, t. y., ne tik, kad būtų numatyta tokia galimybė, bet ji ir realiai įgyvendinta.

Centras turi gauti lėšas iš valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų. Toks teisinis reguliavimas suprantamas tik taip, kad Centras turėjo gauti lėšas ne tik iš PSDF, bet ir valstybės ar savivaldybių fondų. Toks aiškinimas, kad PSDF fondas yra formuojamas ir iš valstybės biudžeto, nereiškia, kad Centras gauna lėšas iš valstybės biudžeto, nes įstatymo leidėjas turėjo omenyje, kad viešosios įstaigos ir asociacijos privaloma tvarka turi būti finansuojamos iš abiejų šaltinių.

Tiek iš Centro pareiškimo, tiek iš pareiškėjos paaiškinimų, duotų raštu ir žodžiu, matyti, kad Centras iš valstybės biudžeto lėšų negavo, o PSDF lėšos skirtos ne Centro funkcijoms vykdyti, o konkrečių programų įgyvendinimui.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovė nevertino konteksto, kuriame analizuojama teisės norma taikoma, aiškindama, kas yra „administravimo įgaliojimai“, neatsižvelgė į tai, kad šis terminas vartojamas reglamentuojant specialią sritį – viešųjų ir privačių interesų derinimą valstybinėje tarnyboje. VTEK nesiaiškino, kokius įgaliojimus darbuotojui svarbu turėti, kad privačių interesų deklaravimas turėtų prasmę.

Atsakovės pateikta Viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) naudojama „vidaus administravimo“ sąvoka, pareiškėjos nuomone, neturi nieko bendro su „administravimo įgalinimo“ sąvoka naudojama įstatyme ir negali būti naudojama aiškinant „administravimo įgalinimo“ sąvoką.

Skunde pareiškėja nurodo, kad VTEK „administravimo įgaliojimų“ aiškinimas neatitinka reglamentavimo tikslo – Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis ir uždaviniai, t. y. šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią rastis ir plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Iš šios nuostatos matyti, kad esminę reikšmę derinant viešuosius ir privačius interesus turi sprendimų priėmimas. Todėl terminą „administravimo įgaliojimai“, pareiškėjos manymu, reikia aiškinti taip, kad tik asmenys, turintys teisę priimti sprendimus, kurie turi įtakos viešiesiems interesams, turi deklaruoti savo privačius interesus.

Komisijos nurodomas „administravimo įgaliojimų“ aiškinimas, pareiškėjos nuomone, neatitinka bendrųjų teisės principų. Komisija neatsižvelgė į tai, kad analizuojama teisės norma nėra aiški, nevertino, ar jos pateikiamas plečiamas normos aiškinimas laikytinas protingu, tikslingu, proporcingu ir teisingu. Apsiribodama pareiginėje instrukcijoje nurodytų kai kurių funkcijų išvardijimu, atsakovė sprendime nesiaiškino, ar pareiškėjos įgaliojimai atliekant tas funkcijas turi reikšmės viešajam interesui, ar tokias funkcijas einantį asmenį protinga, tikslinga ir proporcinga laikyti turinčiu administracinius įgaliojimus ir dėl to privalančiu deklaruoti privačius interesus.

Skundžiamas sprendimas, pareiškėjos nuomone, nėra pagrįstas, motyvuotas ir argumentuotas. Nors sprendime atsakovė ir nurodė teisės normą, tačiau netinkamai susiejo su faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė į pareiškėjos faktiškai atliekamas pareigas, jų mažą svarbą viešiesiems interesams, apimtį, galimų sprendimų pobūdį, formaliai analizavo jos atliekamas funkcijas, netinkamai aiškino šią teisės normą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodo, kad Centras negauna jokių lėšų iš valstybės biudžeto, dėl to pareiškėja neturėtų būti pripažinta pažeidusi Įstatymo nuostatas. Mano, kad atsakovas ginčo situacijai taikė netinkamos redakcijos Įstatymo normas.

Atsakovė VTEK prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, išsamiai išdėstyti jame. Aiškina, kad pagal Įstatymo, galiojusio pareiškėjos veikos, kuri vertinta Sprendime, padarymo metu, 2 straipsnio 1 dalies nuostatas (suvestinė redakcija nuo 2018-01-01 iki 2019-12-18), valstybinėje tarnyboje dirbančiais laikomi asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Pažymi, kad VTEK sprendė, ar pareiškėja laikytina dirbančia viešojoje įstaigoje, kuri gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčia administravimo įgaliojimus, todėl jos teiginys, kad VTEK buvo nenuosekli, nepagrįstas. Sprendime atsakovė tik atkreipė dėmesį, jog daromą išvadą dėl pareiškėjos subjektiškumo, iš esmės pagrindžia ir vėlesnis Įstatymo atitinkamų nuostatų koregavimas dėl įstatymų leidėjo tikrosios valios patikslinimo ir sukonkretinimo, t. y. jog ir pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitusį reguliavimą pareiškėja pagal eitas pareigas Centre taip pat laikytina valstybinėje tarnyboje dirbusiu asmeniu.

Nagrinėjamu atveju, visos apimties Įstatymo nuostatos yra taikomos asmenims, kurie atitinka du Įstatyme nustatytus kriterijus: pirma, viešoji įstaiga, kurioje dirba asmuo, turi gauti lėšas iš viešųjų fondų ar biudžeto; antra, viešosios įstaigos darbuotojas privalo turėti administravimo įgaliojimus.

Atlikto tyrimo metu neginčijamai nustatyta, kad Centras pagal sudarytas sutartis su Vilniaus teritorine ligonių kasa (toliau – TLK) gauna lėšas iš PSDF kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai donorystei propaguoti.

Atsiliepime atsakovė aiškina, kad Centras, pagal su Vilniaus TLK sudarytas sutartis gauna lėšas būtent Sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje minimai veiklai vykdyti – kompensacijoms kraujo donorams neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti. Centro įstatų, patvirtintų 2018 m. vasario 8 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-152, 10.1. papunktyje kaip viena iš pagrindinių šios įstaigos veiklos sričių nurodomas neatlygintinos kraujo donorystės skatinimas. Sveikatos draudimo įstatymo nuostatoje yra aiškiai reglamentuota, jog valstybės biudžeto asignavimai, skiriami PSDF priskirtoms valstybės funkcijoms atlikti ir kurie taip pat sudaro PSDF biudžeto pajamas, apima ir kompensacijas kraujo donorams neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti. Atsakovė daro išvadą, kad Centro pagal sudarytas sutartis su Vilniaus TLK iš PSDF biudžeto gaunamos lėšos kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai donorystei propaguoti, laikytinos gaunamomis iš valstybės biudžeto lėšomis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos teiginys, jog lėšos skirtos ne Centro funkcijoms vykdyti, o konkrečių programų įgyvendinimui, vertinant jos, kaip valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statusą, teisiškai nereikšmingas.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Sprendime netapatino pareiškėjai suteiktų administravimo įgaliojimų su viešojo administravimo įgaliojimais ir dėl šios sąvokos nepasisakė ir nenaudojo.

Pažymi, kad priimdama skundžiamą Sprendimą, atsakovė Įstatymo nuostatų netaikė plečiamai, o tiesiogiai vadovavosi pačios pareiškėjos skunde minimuose LVAT sprendimuose suformuota Įstatymo nuostatų įgyvendinimo praktika. Atkreipia dėmesį, kad šiuose sprendimuose vertintas asmenų, dirbančių biudžetinėse įstaigose ir turinčių administravimo įgaliojimus, statusas. Atsakovė mano, jog LVAT daromos išvados, susijusios su sąvokos „administravimo įgaliojimai“ aiškinimu, turėtų būti taikomos ir nagrinėjamuoju atveju, nepaisant skirtingų juridinių asmenų teisinių statusų.

Tyrimo metu atsakovė nustatė, kad Centro valdymo organai – visuotinis dalininkų susirinkimas ir vienasmenis valdymo organas viešosios įstaigos vadovas – direktorius.

Centro direktoriaus 2012 m. liepos 31d. įsakymu Nr. B-162 patvirtintame Centro direktoriaus pavaduotojo medicinai pareigybės aprašyme nustatyta, kad pareiškėja, nesant direktoriui, Centre laikinai atlieka jo pareigas.

Pareiškėja nurodo, jog analizuojama teisės norma nėra aiški, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad ji pati deklaruoja savo privačius interesus kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos. VTEK turimais duomenimis, pareiškėja privačių interesų deklaracijas teikė nuo 2012 metų, nurodydama, kad eina Centro vadovo ar jo pavaduotojo pareigas.

Pripažindama, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo reikalavimus, VTEK vadovavosi LVAT praktika bei tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė skundo netenkinti. Papildomai paaiškina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti lėšų gavimo atvejį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Teisme 2021 m. rugsėjo 13 d. gauti Centro rašytiniai paaiškinimai, kuriuose prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1834-631/2021 konstatavo, kad pareiškėja piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekė visokeriopos naudos sau, nepaisė turimų įgaliojimų ir Lietuvos Respublikos įstatymų, veikė virš savo kompetencijos ir priešingai Centro interesams. VTEK sprendime nustatyti pažeidimai civilinio proceso tvarka nagrinėtoje byloje buvo dar kartą patikrinti ir pripažinti šiukščiais.

Mano, kad VTEK teisingai įvertino faktines aplinkybes (pareiškėjos neteisėtą elgesį). Atsakovės sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisingas, dėl to pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaiko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją, prašė skundo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad Centras gauna lėšų iš valstybės biudžeto.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Skundas netenkintinas.

Išklausius šalių ir jų atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinius įrodymus nustatyta, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VTEK sprendimo, kuriuo pareiškėja pripažinta pažeidusi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2012 m. liepos 31 d. dirbo Centre direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigose (sutartis Nr. 547). Nuo 2014 m. liepos 22 d. papildomai skirtas 0,25 pareigybės darbo krūvis farmacinės veiklos vadovės pareigose. 2018 m. spalio 15 d. pareiškėjos papildomų pareigybių darbo krūviai sumažinti nuo 0,25 iki 0,125. Nuo 2019 m. liepos 1 d. pareiškėjai priskirta dar viena pareigybė – kvalifikuoto asmens, atsakingo už plazmos ruošimą (0,125 darbo krūvio).

Sveikatos apsaugos ministro 2019 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. A-91 laikinai vykdančiai Centro direktoriaus pareigas Teisės ir valdymo skyriaus vedėjai-juristei I. K. buvo suteiktos atostogos ir tuo pačiu įsakymu pareiškėjai pavesta laikinai vykdyti Centro direktoriaus funkcijasI. K. kasmetinių atostogų metu nuo 2019 m. liepos 22 d. iki 2019 m. liepos 31 d. Dar prieš tai, 2019 m. liepos 15 d. sveikatos apsaugos ministerijos kanclerio potvarkiu Nr. P-KK-79 I. K. buvo suteiktos papildomos poilsio dienos 2019 m. liepos 18 d. ir liepos 19 d., jų metu pavedant pareiškėjai laikinai vykdyti Centro direktoriaus funkcijas.

Pareiškėja, direktoriaus pavaduotoja medicinai, laikinai vykdydama Centro direktoriaus funkcijas, 2019 m. liepos 25 d. priėmė įsakymą Nr. B-230, kuriuo pakeitė VšĮ Nacionalinio kraujo centro skyrių vedėjų pareigoms užimti konkursų organizavimo ir vykdymo komisijos darbo reglamento ir vykdymo projektui parengti darbo grupės sudėtį. Darbo grupės pirmininke paskyrė Kokybės užtikrinimo skyriaus vedėją gydytoją L. S..

Pareiškėja 2019 m. liepos 26 d. priėmė įsakymą Nr. B-232 „Dėl VšĮ Nacionalinio kraujo centro įstatuose numatytų pareigybių, kurioms turi būti organizuojami viešieji konkursai, konkursų organizavimo nuostatų patvirtinimo“. Šiuo įsakymu pareiškėja nustatė, kad konkursų komisijų pirmininku skiriamas Nacionalinio kraujo centro direktoriaus pavaduotojas medicinai, t. y., ji pati.

Pareiškėja 2019 m. liepos 29 d., remdamasi savo pačios 2019 m. liepos 26 d. keturiais prašymais, priėmė įsakymą Nr. P-234 „Dėl E. V. darbo sutarties pakeitimo“, kuriuo nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. pakeitė direktoriaus pavaduotojos medicinai, kvalifikuoto asmens, atsakingo už plazmos ruošimą, atsakingo už gamybą, farmacinės veiklos vadovės, atsakingos už didmeninį platinimą, t. y. jos pačios, darbo sutarties Nr. 547 4 punktą, naujai išdėstant darbo laiko normas. 

Įsakyme nustatyta, kad nefiksuotos darbo dienos valandos dirbamos darbuotojo pasirinkimu prieš ir (arba) po fiksuotų darbo dienos valandų, užtikrinant pasiekiamumą mobiliomis ryšio priemonėmis. Šio įsakymo pagrindu pareiškėja, veikdama kaip laikinai einanti Centro direktoriaus pareigas, pati su savimi pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame buvo pakartotos tos pačios nuostatos, kaip ir minėtame 2019 m. liepos 29 d. įsakyme dėl darbo laiko normos.

Atsakovė 2020 m. kovo 12 d. pranešimu Nr. S-831-(1.2) informavo pareiškėją ir Centro direktorių apie pradėtą tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų, sprendžiant klausimus, susijusius su darbo eiga Centre, atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms ir paprašė iki 2020 m. kovo 27 d. pateikti paaiškinimą.

VTEK pateiktame pareiškėjos paaiškinime nurodyta, kad lankstus darbo grafiko išdėstymas buvo pasirinktas dėl to, kad įsakyme minimam asmeniui dirbant anksčiau nurodytose keturiose pareigybėse, vienos dienos darbo laikas sudarytų apie 11 val., o Darbo kodeksas bei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato, kad, atidirbus 3,5 val., turi būti ne mažiau kaip 45 min. pertrauka. Tokiu būdu ir buvo optimizuotas darbuotojo darbo ir poilsio laikas. Darbo grafiko pakeitimo prašymą dėl lankstaus darbo grafiko nustatymo Teisės ir valdymo skyriaus specialistė, atsakinga už personalą, pasiūlė įforminti tokiu būdu (prašymas, įsakymas, darbo sutarties pakeitimas), koks ir buvo realizuotas. Pažymėjo, kad paskyrus naująjį Centro direktorių nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. ir Sveikatos apsaugos ministro 2019 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. K-535 įpareigojus jį perimti visus spaudus, dokumentus, bylas, informacinę, kitą su Centro veikla susijusią medžiagą bei neatlikus pavestus darbus ar užduotis, įstaigoje buvo sprendžiamas klausimas dėl tuo metu nesuprantamo darbo laiko apskaitos organizavimo būdo pagal naujai diegiamą lankstų darbo grafiką (tai lietė 4 darbuotojus). Teisės ir valdymo skyriaus specialistai pateikė reikiamus paaiškinimus, vadovas naujų sprendimų nesuformavo, nepasinaudojo savo teise panaikinti anksčiau minėtą vidaus teisės aktą. Šis darbo apskaitos būdas iki šiol yra naudojamas. Visų pareigybių, dirbančių pagal lankstų darbo grafiką, darbo grafikai bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. yra teikiami ir tvirtinami įstaigos direktoriaus.

VTEK 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. KS-77 „Dėl E. V.“ 1 punktu pripažino, kad pareiškėja, laikinai vykdydama Centro direktorės funkcijas ir savo 2019 m. liepos 26 d. prašymus Nr. 14-461, Nr. 14-462, Nr. 14-463, Nr. 14-464 dėl lankstaus darbo grafiko nustatymo pavesdama vykdyti atsakingam darbuotojui, taip pat šių prašymų pagrindu išleisdama 2019 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. P-234 „Dėl E. V. darbo sutarties pakeitimo“ bei pasirašydama savo darbo sutarties Nr. 547 pakeitimą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjos veiksmų padarymo metu) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o 2 dalyje įtvirtinta, jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

Pareigos, įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnyje, asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, (taip, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje) yra privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konfliktą. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodyta intereso konflikto sąvoka atskleistina aiškinant ją kartu su Įstatymo 2 straipsniu. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Privatūs interesai apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje: „Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas“, o viešieji interesai, apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje: „Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“. Asmeninis suinteresuotumas – valstybės tarnyboje dirbančio asmens (jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbančiais laikomi asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Pareiškėja skunde teigia, jog Centras iš valstybės biudžeto lėšų negavo, todėl pareiškėjai neturėtų būti taikomos Įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad iš Centro įstatų matyti, jog viena iš pagrindinių šios įstaigos veiklos sričių nurodomas neatlygintinos kraujo donorystės skatinimas (Įstatų 10.1 papunktis). Centras, pagal sudarytas sutartis su Vilniaus teritorine ligonių kasa gauna lėšas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai donorystei propaguoti. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį, PSDF biudžeto pajamas taip pat sudaro valstybės biudžeto asignavimai, skiriami PSDF priskirtoms valstybės funkcijoms atlikti (ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, paslaugų, skirtų gyvybei gelbėti ir išsaugoti, išlaidoms apmokėti, kompensacijoms kraujo donorams neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti bei Nacionalinės imunoprofilaktikos programos priemonėms finansuoti). Taigi, Centras yra viešoji įstaiga, gaunanti lėšų iš valstybės biudžeto. Joje pareiškėja ginčo metu dirbo direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigose, t. y. pagal jai pavestas funkcijas turėjo institucijos administravimo įgaliojimus. Dėl to, pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų sąrašą ir jai taikoma atsakomybė už Įstatymo nuostatų nesilaikymą.

Pareiškėja pagal eitas pareigas Centre pažeidimo padarymo metu buvo valstybinėje tarnyboje dirbęs asmuo.

Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodoma, kad iš šių teisės normų matyti, kad jose įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017; kt.).

Sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, padarė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina: 1) identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei 2) įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis būtent šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020; kt.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. liepos 26 d. parašė keturis prašymus Nr. 14-461, Nr. 14-462, Nr. 14-463 bei Nr. 14-464, adresuotus sau pačiai, kaip laikinai vykdančiai Centro direktoriaus funkcijas, prašydama nustatyti lankstų darbo grafiką. Minėtus prašymus, kaip laikinai vykdanti Centro direktoriaus funkcijas, pareiškėja nukreipė atsakingam Centro darbuotojui, uždėdama vizą „Įsakymui“ bei 2019 m. liepos 29 d. išleido įsakymą Nr. P-234 ir pasirašė savo darbo sutarties Nr. 547 pakeitimą. Taigi, pareiškėja neišvengė interesų konflikto, buvo neobjektyvi ir šališka. Dėl to, nesutikti su Komisijos skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja, laikinai vykdydama Centro direktorės funkcijas ir savo 2019 m. liepos 26 d. prašymus Nr. 14-461, Nr. 14-462, Nr. 14-463, Nr. 14-464 dėl lankstaus darbo grafiko nustatymo pavesdama vykdyti atsakingam darbuotojui, taip pat šių prašymų pagrindu išleisdama 2019 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. P-234 bei pasirašydama savo darbo sutarties Nr. 547 pakeitimą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, negalima.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Komisija taikė ir aiškino netinkamos redakcijos Įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo įvertinti, ar pareiškėja laikytina pažeidusia Įstatymo nuostatas pareiškėjos veiksmų padarymo metu, ką pagrįstai ir padarė. Be to, įvertino ar vėlesnės redakcijos Įstatymo nuostatos taip pat nustatė pareiškėjai atsakomybę už Įstatyme įtvirtintų nuostatų nesilaikymą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovė ginčijamame sprendime būtų taikiusi netinkamos redakcijos Įstatymo nuostatas.

VAĮ 10 straipsnyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas, sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, jog skundžiamo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, sprendimas priimtas įgalioto subjekto, atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, jo naikinti teisinio pagrindo nėra, pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja teismo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė iš pareiškėjos priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (ABTĮ 40 str. 4 d.). Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str.            5 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2021 m. rugsėjo 14 d. teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad iš viso patyrė 1 778,7 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 343,1 Eur už rašytinių paaiškinimų ir kitų prašymų procese parengimą ir 435,6 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje). Teismui pateikė 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TGSLT2102497, 2021 m. rugsėjo 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TGSLT2102556 ir jų apmokėjimą pangrindžiančius bankinių pavedimų išrašus. Byloje yra pateikta 2021 m. rugpjūčio 17 d. atstovavimo sutartis Nr. 8-163 pagal kurią Centrui atstovavo advokatė Ieva Povilaitienė.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Šiuo atveju buvo teiktos teisinės paslaugos 2021 m. III ketvirtį (pateikti rašytiniai paaiškinimai, atstovavimas teismo posėdyje), todėl taikytini Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai: 2021 m. I ketvirčio – 1 517,4 eurų. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (maksimalus galimas priteisti 606,96 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (maksimalus 1 val. galimas priteisti dydis galėtų sudaryti 151,74 Eur). Pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Teismo posėdis vyko 34 min. 59 sek.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas netenkintas, trečiasis suinteresuotas asmuo prašė pareiškėjos skundo netenkinti, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas viršija maksimalius galimus priteisti dydžius,– prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant 758,7 eurų bylinėjimosi (rašytinių paaiškinimų pateikimą ir atstovavimą teisme) išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjos E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo suinteresuoto asmens Viešosios įstaigos Nacionalinio kraujo centro (juridinio asmens kodas 126413338) naudai priteisti 758,7 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir septyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                   Beata Martišienė

                           Rūta Miliuvienė 

                          Henrikas Sadauskas