Baudžiamoji byla Nr. 2K-64/2013

                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00400-2010-1

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                       1.2.19.4; 1.2.20.16; 2.1.7.4; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,

išteisintojo gynėjui advokatui Mantui Valiukui,

išteisintajam V. Č.,

nukentėjusiajai N. D.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu V. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį, 246 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              Be to, tuo pačiu nuosprendžiu atmestas nukentėjusiosios N. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios N. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu V. Č. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas antstolių V. Č., R. V., B. Č. ir V. L. kontoros antstolis – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atlikdamas antstolio funkcijas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 151V/2008 dėl lėšų išieškojimo iš skolininko A. A. U. išieškotojo AB banko ,,Hansabankas“ naudai, turėdamas 2008 m. birželio 4 d. VĮ Registrų cento Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų bazės išrašą su istorija, matydamas ir žinodamas, kad A. A. U. vardu registruotam nekilnojamajam turtui – 0,20 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Turto areštų registre Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi nuo 2008 m. kovo 13 d. įregistruotas areštas, kuriuo siekiama užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, apginti V. B. galbūt pažeistas teises bylinėjantis dėl pripažinimo negaliojančiomis sutarčių, kuriomis šis sklypas perleistas A. A. U., suvokdamas, kad tokia priemonė taikoma kitų asmenų pažeistoms turtinėms teisėms apginti, siekdamas asmeninės turtinės naudos – gauti atlyginimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), antstolių kontoros patalpose, (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 7 d. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0116/08/00535, kuriuo pirmiau nurodytą žemės sklypą, esant nepanaikintam areštui, taikomam Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi, už 567 000 Lt pardavė A. B., a. k. (duomenys neskelbtini).

V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas sėkmingai užbaigti savo nusikalstamą sumanymą ir gauti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto patvirtinimą, antstolis V. Č. šį aktą kartu su vykdomąja byla Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugpjūčio 7 - 11 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, esančiam Vilniuje, Laisvės per. 79A, nepateikdamas duomenų apie Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi V. Č. parduotam žemės sklypui taikomą areštą.

Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad, neturėdama duomenų apie Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi taikomą areštą ir taip būdama suklaidinta, Vilniaus miesto             1-ojo apylinkės teismo teisėja B. T. 2008 m. rugpjūčio 11 d. patvirtino antstolio 2008 m. rugpjūčio 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0116/08/00535, kurio pagrindu A. A. U. vardu registruotam turtui – 0,20 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Turto arešto aktų registre 2008 m. rugpjūčio 25 d. išregistruoti visi areštai, taip pat areštas, taikomas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi, nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. sklypo nuosavybės teisės įregistruotos A. B. vardu. Užbaigus vykdymo procesą, antstolių kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 25 d. antstolis V. Č. surašė išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą, pagal kurį iš A. B. sumokėtų 567 000 Lt paskyrė sau 22 852,56 Lt vykdymo išlaidų.

Taigi V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad savo veiksmais sąmoningai ignoravo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nevykdė Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, įpareigojančių antstolį, atliekantį savo funkcijas, vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais, sąžiningai atlikti profesines pareigas, o vykdant vykdomuosius dokumentus – imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, atliekant savo funkcijas vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Antstolių įstatymu bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, pažeidė CPK 2 straipsnį, nustatantį, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims, to paties straipsnio 4 dalies nuostatą, kad civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai, pažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, nes dėl jo neteisėtų veiksmų buvo pasunkintas galimo teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, V. B. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, nes dėl jo veiksmų V. B. prarado galimybę ateityje efektyviai apginti savo nuosavybės teisę į jai teismo sprendimu priteistą turtinę teisę, pažeidė CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, bei CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tai pat 2002 m. gruodžio 20 d. duotą priesaiką laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, visada būti sąžiningam ir dorai vykdyti antstolio pareigas.

Kaltinamajame akte nurodoma, kad sąmoningai, t. y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą ir savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, siekdamas asmeninės turtinės naudos, V. Č. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, dėl to buvo padaryta didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 5 d. nutartimi palikdama galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo V. Č. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį, savo sprendimą motyvavo tuo, kad išteisintasis V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus ir parduodamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi areštuotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių antstolio veiklą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus ir parduodamas areštuotą žemės sklypą, vykdė įsiteisėjusią Vilniaus miesto                1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, kurios nevykdyti arba vykdyti kitokiu savo pasirinktu būdu, kaip tai išplaukia iš CPK 558 straipsnio 2 dalies, 586 straipsnio 1 dalies, 587 straipsnio, jis neturėjo teisės. Be to, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis negali būti laikomi lygiaverčiais teismo galutiniais dokumentais, dėl hipotekos instituto esmės (užtikrinti kreditoriaus, kurio reikalavimo įvykdymas užtikrintas hipoteka, pirmenybę prieš kitus kreditorius). Atsižvelgus į tai, kad V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus ir parduodamas areštuotą žemės sklypą, elgėsi teisėtai, taip pat tai, kad byloje nėra įrodymų, rodančių, kad jis, atlikdamas šiuos veiksmus, suvokė veikiąs neteisėtai, nėra pagrindo išvadai, kad V. Č. veiksmuose yra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą, kurioje V. Č. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį bei 246 straipsnio 2 dalį, perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį, 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nes nevertino ir nepasisakė dėl didžiosios dalies kaltinime nurodytų teisės aktų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl mano, kad nepažeistas CPK 18 straipsnis, nors pagal bylos duomenis nustatyta, kad V. Č. turėjo duomenis ir žinojo, kad žemės sklypui Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi yra taikoma laikinoji apsaugos priemonė – areštas, t. y. draudimas jį perleisti. CPK 18 straipsnis įtvirtina normą, kad įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kodėl mano, jog buvo nepažeistos CPK 150 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys, nors iš bylos duomenų matyti, kad V. Č. nesikreipė į teismą dėl arešto žemės sklypo panaikinimo, neprašė leidimo jį realizuoti nei kaip suinteresuotas, nei kaip byloje dalyvaujantis asmuo. CPK 150 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse yra nustatyta, kad panaikinti žemės sklypui areštą galėjo tik jį pritaikęs teismas, tik šis teismas, gavęs byloje dalyvaujančio asmens ar suinteresuoto asmens prašymą, galėjo duoti leidimą sklypą realizuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė, kodėl V. Č. nepažeidė CPK 152 straipsnio 4 dalies, nors nustatyta, kad V. Č. panaikino žemės sklypui areštą, kai tokios teisės pagal CPK 675 straipsnio 2 dalį neturėjo.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Č. nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo. CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniniu visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. CK 4.38 straipsnio įtvirtinta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Dėl to nuosavybės teisė sietina ne tik su konkrečiu daiktu, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas, bet ir kitu turtu, kurį galima valdyti, naudotis ar juo disponuoti. Pagal CPK 587 straipsnio 4 dalį, 638 straipsnį (veikos padarymo metu galiojusios redakcijos), teismui pritaikius areštą, V. B. laikyta išieškotoja areštuotam turtui, t. y. asmeniu, turinčiu apibrėžtą turtinę nuosavybės teisę. Dėl to, aiškindamas nuosavybės teisę ir siedamas ją tik materialiu objektu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ją aiškino siaurinamai. Svarbu ir tai, kad, teismui pritaikius areštą žemės sklypui, V. B. buvo įgijusi galimybę reikalauti sugrąžinti jai žemės sklypą, kuris nusikalstamu būdu buvo perregistruotas kitų asmenų vardu, tačiau ši galimybė dėl V. Č. veiksmų buvo prarasta.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Č. neturėjo pareigos pranešti apie atliekamus vykdymo veiksmus V. B. ar jai atstovaujančiai N. D., nes jų atlikimo metu nei V. B., nei N. D. nebuvo vykdymo proceso šalys CPK 633 straipsnio prasme, taip pat kad nebuvo pažeistas CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, reiškiantis, kad bylos šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, o V. B. teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti laikoma procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnių prasme. Prokuroro nuomone, šios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja teisiniam reguliavimui. CPK 37 straipsnio nustatyta, kad asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, laikytinas dalyvaujančiu byloje asmeniu. CPK 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad suinteresuoti asmenys ypatingos teisenos byloje, tarp kurių ir bylos, kuriose nagrinėjami skundai dėl antstolio veiksmų, turi bylos šalies teises. CPK 633 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suinteresuotas asmuo vykdymo procese yra asmuo, kuriam vykdymo veiksmai gali sukelti ir sukėlė teisines pasekmes. V. B. turėjo galimybę inicijuoti vykdymo procesą dėl nusikalstamu būdu įgyto turto susigrąžinimo, todėl pagal CPK taisykles V. B. laikytina dalyvaujančiu byloje asmeniu ir asmeniu, suinteresuotu antstolio V. Č. vykdytoje byloje, kuriam vykdymo veiksmai gali sukelti ir sukėlė teisines pasekmes. Prokuroro nuomone, V. Č. nesilaikius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumų, protingumo ir sąžiningumo principų, CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalies taisyklių, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, kad draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, ir sąmoningai apie savo atliekamus vykdymo veiksmus nepranešus V. B. ar jai atstovaujančiai N. D., suvaržė V. B. procesines teises, nes ši neteko galimybės imtis įstatymų nurodytų veiksmų, kurie sustabdytų ar pasunkintų sklypo realizavimą.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 246 straipsnio 2 dalį, nes išteisino V. Č. dėl šiame straipsnyje aprašytos veikos, motyvuodamas tuo, kad jis negali būti šios nusikalstamos veikos subjektas. Anot prokuroro, šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti ne tik asmuo, kuriam aprašytas ar areštuotas turtas yra patikėtas, bet ir asmuo, kuris dėl fizinio kontakto su aprašytu ar areštuotu turtu, dėl savo teisinio santykio su tokiu turtu, dėl savo einamų pareigų, atliekamo darbo ar kitais pagrindais turi tiek sąlygas, tiek galimybes priimti sprendimus ar atlikti veiksmus dėl to turto perleidimo kitam asmeniui. Dėl to nagrinėjamoje byloje V. Č., kaip asmuo, turintis teisę priimti sprendimus dėl areštuoto žemės sklypo perleidimo kitam asmeniui, atitinka BK 246 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos subjekto požymius. Pažymėtina ir tai, kad, turėdamas VĮ Registrų centro išrašą apie žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), antstolis V. Č. žinojo apie šiam turtui taikomą areštą, tačiau šios aplinkybės nepaisė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo ir iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų laikymosi

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ( BK 2 straipsnio 4 dalis ). Taigi ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl V. Č. kaltumo padarius  BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą,  turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Pagal BK 228 straipsnį ( 2007 m. birželio 28 d. redakcija ) piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi paprastai piktnaudžiavimas – tai tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo veikdamas atitinkamu būdu ( ar neveikdamas) pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų.

Nagrinėjamoje byloje nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymu buvo kaltinamas antstolis V. Č.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymo nustatytas funkcijas. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu. Taigi pagal šias įstatymo nuostatas antstolis turi atitinkamus jam nustatytus įgaliojimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Taigi antstolis turi veikti pagal savo kompetenciją ir neišeidamas už jos ribų ( kasacinės nutartys Nr. 3K-7-277/2008;               3K-3-40/2010; 3K-7-273/2012; kt.).

Kaltinimas V. Č. dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje , padarymo , iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad jis, vykdydamas apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį parduoti už skolą įkeistą A. A. U. nuosavybės teise priklausiusį turtą, kuriam Vilniaus apygardos teismo sprendimu  buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštas), pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taigi esminę reikšmę, sprendžiant klausimą dėl V. Č. kaltumo padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, turi tai, ar jis, atlikdamas minėtus veiksmus, laikėsi įstatymų, kitų teisės aktų nuostatų, neviršijo jam, kaip antstoliui suteiktų įgalinimų.

Pažymėtina, kad pagal CK hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą ( pvz., kasacinė nutartis Nr. 3K-7-364/2010). Antai, pagal CPK 746 straipsnio 1 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), išieškodamas iš hipoteka įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos kreditorių, siūlydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto skolininko turto. Pagal šio straipsnio 3 dalį, nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo dėl išieškojimo, išieškoti iš hipoteka įkeisto turto negalima.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad hipotekos normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių užtikrinimo mechanizmą, kuriuo hipotekos kreditoriui garantuojama ir pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės normos (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-433/2010; 3K-7-364/2010; kt.). Antai pagal CK, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius (CK 6.192 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 754 straipsnio 1 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), hipotekos kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės.

Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis dėl hipotekos instituto esmės (užtikrinti kreditoriaus, kurio reikalavimo įvykdymas užtikrintas hipoteka, pirmenybę prieš kitus kreditorius), negali būti laikomi lygiaverčiais teismo galutiniais dokumentais. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Č., atliekant vykdymo veiksmus ir parduodant areštuotą žemės sklypą, nebuvo CPK 626 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą. Taigi išteisintasis V. Č. faktiškai neturėjo jokio teisinio pagrindo nevykdyti  įsiteisėjusios Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 dienos nutarties parduoti už skolą įkeistą A. A. U. nuosavybės teise priklausiusį turtą. Dėl to nepritartina kasatoriaus argumentams, kad išteisintasis, atlikdamas vykdymo veiksmus, pažeidė CPK 18 straipsnį, pagal kurį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priešingai, V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus, įgyvendino įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartį.  Kasatorius taip pat nurodo, kad šiuo atveju V. Č. pažeidė ir CPK 150 straipsnio nuostatas, pagal kurias laikinąsias apsaugos priemones (nagrinėjamu atveju - turto areštą) gali panaikinti tik teismas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyti V. Č. veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant ir į kitas CPK normas, inter alia reguliuojančias hipotekos santykių procesinius aspektus. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Č. veiksmai, kurie pasak kasatoriaus, pažeidžia CPK 150 straipsnio nuostatas, buvo būtini siekiant įvykdyti šią apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį, kurios jis pagal CPK neturėjo jokio teisinio pagrindo nevykdyti. Taigi CPK 150 straipsnio nuostatas aiškinant CPK įtvirtinto hipotekos santykių reguliavimo kontekste nėra pagrindo teigti, kad išteisintasis  atlikdamas vykdymo veiksmus pažeidė iš CPK 150 straipsnio kylančius reikalavimus. Taip pat kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, pagrindžiančiais, kodėl V. Č. nepažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo.

Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad išteisintasis V. Č., vykdydamas apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį parduoti už skolą įkeistą A. A. U. nuosavybės teise priklausiusį turtą, kuriam Vilniaus apygardos teismo sprendimu  buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštas), veikė teisėtai, nepažeisdamas CK, CPK nuostatų. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad, jo manymu, išteisintasis tokiais savo veiksmais pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamą teisę į nuosavybės neliečiamybę. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad V. Č. veikė laikydamasis CK, CPK nustatytų reikalavimų, šis kasatoriaus argumentas netenka prasmės. Juk tokiu atveju konstatavimas, kad išteisintasis pagal CK, CPK nuostatas atlikdamas vykdymo veiksmus pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybės neliečiamumą, iš esmės reikštų pripažinimą, kad toks CK, CPK nustatytas teisinis reguliavimas (jo dalis), kuriuo vadovavosi V. Č., prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokios išvados padarymas yra išimtinė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad išteisintasis V. Č. vykdydamas antstolio funkcijas piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar viršijo jam, kaip antstoliui, suteiktus įgaliojimus. Taigi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad V. Č. veiksmai neatitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių.

Teismai padarydami tokią išvadą išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Antai buvo analizuojami teisės aktai įtvirtinantys antstolio įgalinimus, nagrinėjamos materialiosios ir proceso teisės normos, reguliuojančios su hipoteka susijusius santykius ir daromos motyvuotos išvados dėl šių normų turinio. Kasatorius savo poziciją dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, grindžia tuo, kad teismas nepasisakė dėl didžiosios dalies apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų pažeidimų, inter alia CPK 18, 150 straipsnių. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek prašoma kasaciniame skunde, nereiškia teismo pareigos atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismo motyvuotos išvados turi būti pateiktos dėl esminių argumentų, t. y. dėl tokių, nuo atsakymo į kuriuos priklauso teisingo sprendimo byloje priėmimas. Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos  teismas motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad, išteisintasis, atlikdamas vykdymo veiksmus, veikė teisėtai, faktiškai pripažino, kad nebuvo pažeistos ir CPK 18, 150 straipsnių nuostatos ir taip, priešingai nei teigia kasatorius, atsakė į vieną iš apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinio teismo nutartyje buvo nurodyti motyvai, kodėl apeliacinis skundas atmetamas.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai nagrinėdami šią baudžiamąją bylą pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nepaisė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų.

Dėl BK 246 straipsnio 2 dalies taikymo

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 246 straipsnio 2 dalį, nes išteisino V. Č. dėl šiame straipsnyje aprašytos veikos, motyvuodamas tuo, kad jis negali būti šios nusikalstamos veikos subjektas. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi apeliacinės instancijos teismas nusikaltimo, aprašyto BK 246 straipsnio 2 dalyje požymių nebuvimą V. Č. veiksmuose, grindė visai kitais motyvais. Antai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus ir parduodamas areštuotą žemės sklypą, elgėsi teisėtai, taip pat tai, kad byloje nėra įrodymų, rodančių, kad jis, atlikdamas šiuos veiksmus, suvokė veikiąs neteisėtai, nėra pagrindo išvadai, jog V. Č. veiksmuose yra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone nėra teisinio pagrindo abejoti tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Albinas Sirvydis

                                                                                                                              Armanas Abramavičius