Administracinė byla Nr. I-1036-790/2018

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03995-2017-9

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras,

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant pareiškėjui E. M. (E. M.),

vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1 – 8, 149 – 154), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 97 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirti nuo jos tik ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, dalyje kamerų sanitariniai mazgai neturėjo atskiros ventiliacijos. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto vandens ir čia laikomiems asmenims nėra sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, iki 2017 m. pradžios nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu išėjus iš sporto salės. Kameroje neužtikrinamas tinkamas apšvietimas – natūrali šviesa beveik nepatenka į kamerą, o dėl kamerose įrengto dirbtinio apšvietimo (šviesa buvo pernelyg stipri) pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą, be to, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, jose neveikė ventiliacija, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, kamerose buvo drėgna, todėl atsirado pelėsis. Nuteistiesiems buvo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti kiemelyje, visą likusį laiką jie buvo laikomi kamerose. Pareiškėjui nebuvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – gydytojui nustačius, kad pareiškėjui yra reikalinga specialisto konsultacija, ši konsultacija nebuvo užsakyta. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui pilnavertės mitybos – pareiškėjas, dėl savo religinių įsitikinimų negalintis valgyti kiaulienos, turėjo valgyti tik vegetarišką maistą ir jo racionas nebuvo pilnavertis. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas nuolat patirdavo neigiamų emocinių ir psichologinių išgyvenimų, tapo nervingas, jautėsi pažemintas ir kankinamas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimais į skundą ir į patikslintą skundą (b. l. 14 – 25, 164 – 165) su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 18 d. Pažymėjo, kad nors kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau yra dedamos pastangos, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytų reikalavimų, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau, todėl atsiradus galimybei, jie yra perkeliami į laisvesnes kameras, be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K kameros atitinka reikalavimus, be to, asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu jos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpose. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims neiškyla problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, t. y. gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems teikiamo maisto kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Paaiškino, kad tiek vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, tiek ir vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše, atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas vertina kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui tinkamos sveikatos priežiūros –  nors pareiškėjas jau nuo 2015 m. skundėsi dėl akių skausmų ir pablogėjusio regėjimo, tačiau galimybė pasikonsultuoti su specialistu pareiškėjui buvo suteikta tik 2018 m. pradžioje, taigi, pareiškėjas 3 metus buvo kankinamas.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

        Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal
CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams
(CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos
(CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)
3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kameros yra perpildytos, todėl tokiose patalpose esančiam asmeniui yra apribota galimybė laisvai judėti.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą –
3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1686-502/2016).

Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: 1) kameroje Nr. 211 (6, 96 kv. m, 1 asmuo kameroje) – 2014 m. kovo 18 d.; 2) kameroje Nr. 105 (7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje) – 2014 m. balandžio 3 d.; 3) kameroje Nr. 281 (7,87 kv. m., 2 – 4 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. gegužės 4 d.;
4) kameroje Nr. 345 (7,97 kv. m, 2 – 4 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. birželio 12 d.; 5) kameroje Nr. 298 (8,03 kv. m, 2 – 4 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. liepos 6 d.; 6) kameroje Nr. 303 (8,02 kv. m, 1 – 4 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.; 7) kameroje Nr. 192 (7,94 kv. m, 1 – 3 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d.; 8) kameroje Nr. 185 (7,94 kv. m, 2 – 3 asmenys kameroje) – nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.; 9) kameroje
Nr. 307 (8,22 kv. m, 2 – 3 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.; 10) kameroje Nr. 332 (7,34 kv. m, 1 – 3 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d.; 11) kameroje Nr. 136 (7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d.; 12) kameroje Nr. 166 (7,94 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo
2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. spalio 8 d.; 13) kameroje Nr. 134 (7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d.; 14) kameroje Nr. 170 (7,94 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.; 15) kameroje Nr. 179
(7,94 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.;
16) kameroje Nr. 297 (8,08 kv. m, 2 – 3 asmenys kameroje) – nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. sausio 5 d.; 17) kameroje Nr. 145 (7,94 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.; 18) kameroje Nr. 151 (7,48 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.; 19) kameroje Nr. 162 (7,94 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. birželio 12 d.; 20) kameroje Nr. 270 (7,79 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje) – nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 15 d.; 21) kameroje Nr. 256 (23,32 kv. m, 2 – 8 asmenys kameroje) – nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.;
22) kameroje Nr. 252 (42,33 kv. m, 5 – 11 asmenų kameroje) – nuo 2016 m. lapkričio 19 d. iki
2016 m. gruodžio 12 d.; 23) kameroje Nr. 235A (5,44 kv. m, 1 asmuo kameroje) – nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.

        Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, duomenys neatitinka tikrovės, be kita ko dėl to, kad pareiškėjas be kitų asmenų buvo laikomas tik po 1 dieną kamerose Nr. 166 ir Nr. 151, tuo tarpu kitos žymos apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas, galėjo atsirasti dėl to, kad kiti suimtieji buvo išėję pasivaikščioti į Lukiškių TI-K kiemą ir pareiškėjas buvo likęs kameroje vienas. Vis dėlto, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia atsakovės atstovo pateiktų duomenų, nes, visų pirma, atsakovės atstovas atsiliepime į patikslintą skundą paaiškino, kad duomenys apie gyvenamosiose kamerose buvusį asmenų skaičių yra pateikti vadovaujantis Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalais, kuriuose kiekvieną rytą yra pažymimas kamerose buvusių asmenų skaičius ir šiam skaičiui įtakos neturi aplinkybė, kad asmenys yra išvesti pasivaikščioti, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, visi vienoje kameroje esantys suimtieji vedami pasivaikščioti vienu metu, todėl Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnaluose negalėjo būti neužfiksuoti asmenų, išėjusių iš kamerų, duomenys. Antra, nors pas pareiškėjas patikslintame skunde ir nurodo, kad be kitų asmenų Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tik 2 dienas, tačiau šie duomenys neatitinka kartu su patikslintu skundu pareiškėjo pateiktoje lentelėje esančių duomenų, iš kurių matosi, kad pareiškėjas vienas buvo laikomas žymiai daugiau negu 2 dienas.

Taigi, atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktus duomenis, be kita ko į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo nuo 5,44 kv. m iki 42,33 kv. m, ir kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 11, bei į tai, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas sudaro apie 0,56 kv. m (b. l. 55 – 57), darytina išvada, kad mažiausias gyvenamųjų patalpų plotas pareiškėjui teko 2014 m. balandžio 4 d. – 2014 m. balandžio 28 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 1,83 kv. m iki 2,43 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – nuo 1,97 kv. m iki
2,62 kv. m; 2014 m. balandžio 30 d. – 2014 m. birželio 8 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 1,85 kv. m iki 2,43 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – nuo 1,99 kv. m iki 2,62 kv. m; 2014 m. birželio 12 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,64 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,65 kv. m, 2014 m. birželio 14 d. – 2014 m. birželio 19 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,49 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,67 kv. m; 2014 m. liepos 1 d. – 2014 m. rugpjūčio 7 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 1,87 kv. m iki 2,49 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – nuo 2,00 kv. m iki 2,67 kv. m; 2014 m. rugpjūčio 9 d. – 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2014 m. rugpjūčio 23 d. – 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. spalio 22 d. – 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. spalio 29 d. – 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. – 2014 m. lapkričio 13 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,49 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,67 kv. m;
2014 m. lapkričio 18 d., 2014 m. lapkričio 20 d., 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 11 d. – 2014 m. gruodžio 29 d., 2014 m. gruodžio 31 d. – 2015 m. sausio 2 d.,
2015 m. sausio 7 d. – 2015 m. vasario 16 d. ir 2015 m. vasario 19 d. – 2015 m. balandžio 8 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,46 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,64 kv. m; 2015 m. balandžio 10 d. – 2015 m. balandžio 15 d., 2015 m. balandžio 17 d. – 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 22 d. – 2015 m. gegužės 3 d., 2015 m. gegužės 5 d., 2015 m. gegužės 8 d. – 2015 m. gegužės 10 d. ir
2015 m. gegužės 14 d. – 2015 m. gegužės 17 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,55 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,74 kv. m; 2015 m. gegužės 21 d. – 2015 m. birželio 3 d. ir 2015 m. birželio 16 d. – 2015 m. birželio 17 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,29 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,48 kv. m, 2015 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. sausio 5 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,50 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,69 kv. m; 2016 m. spalio 22 d. –
2016 m. spalio 25 d., 2016 m. spalio 27 d. – 2016 m. spalio 28 d. ir 2016 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. lapkričio 2 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, sudarė 2,85 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – 2,92 kv. m;
2016 m. lapkričio 23 d. – 2016 m. gruodžio 12 d., kai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 2,07 kv. m iki 2,85 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 2,15 kv. m iki 2,92 kv. m. Vadinasi, pareiškėjas iš viso 382 dienas praleido Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo mažesnis negu 3 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – mažesnis negu 3,6 kv. m, todėl konstatuotina, kad 382 dienas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Be to, nacionalinės teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, pareiškėjo atžvilgiu taip pat nebuvo laikomasi 2016 m. birželio 17 d. – 2016 m. birželio 22 d., 2016 m. birželio 24 d. – 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 23 d. – 2016 m. liepos 27 d., 2016 m. spalio 15 d. – 2015 m. spalio 19 d., 2016 m. spalio 21 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. spalio 29 d. – 2016 m. spalio 31 d., 2016 m. lapkričio 20 d. – 2016 m. lapkričio 22 d., t. y. dar 30 dienų.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., neatitiko higienos normų reikalavimų, jose buvo drėgna, nešvaru, trūko oro, į kameras nepatekdavo natūrali šviesa, o dirbtinė apšvieta taip pat nebuvo tinkama.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą iki 2015 m. lapkričio 1 d. reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 54 punkte buvo nustatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 65 punktas). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (Higienos normos HN 76:2010 28 punktas). Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 22 punktu, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 punktas). Higienos normos HN 76:2010
26 punkte pateiktoje lentelėje nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metu periodu turi sudaryti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc., šaltuoju metu periodu oro temperatūra turi būti 18–22 °C, santykinė oro drėgmė – 35–60 proc. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

 Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015
16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015  14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos HN 134:2015 15 punktas).

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-585 (b. l. 66 – 67) nustatyta, kad kameroje Nr. 105, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. balandžio 3 d., virš sanitarinio mazgo yra drėgnos lubos, drėgna siena ir vietomis atšokę sienų dažai, o 2014 m. lapkričio 27 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2362 (b. l. 72 – 75) nustatyta, kad minėtoje kameroje Nr. 105 oro temperatūra buvo 16,2°C, dirbtinė apšvieta – 97,7 lx, dalis lubų papilkėjusi, vizualiai nustatyti pelėsio požymiai. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio
31 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2692 (b. l. 76 – 77), 2015 m. kovo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-503 (b. l. 100 – 109) ir 2015 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13913.3)-PA-2277 (b. l. 116117) nustatyta, kad kameroje Nr. 105 patikrinimo metu buvo atsilupusių sienų, lubų dažų, paviršiai vietomis nelygūs, nepritaikyti lengvam valymui. Taigi, kamera Nr. 105, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 1 dieną, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-83 (b. l. 98 – 99) nustatyta, kad kameroje Nr. 170, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. spalio
20 d. – 2015 m. lapkričio 5 d., lubų dažai buvo atsilupę ir atšokę, jų paviršius netinkamas lengvam valymui. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-503 (b. l. 100 – 109) taip pat nustatyta, kad minėtoje kameroje Nr. 170 lubų dažai buvo atsilupę ir atšokę, patikrinimo metu buvo išlūžusi plytelės dalis, lubų ir grindų paviršiai netinkami lengvam valymui, taigi, kamera Nr. 170, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 17 dienų, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2581 (b. l. 96 – 97) nustatyta, kad kameroje Nr. 192, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., dalyje lango nebuvo stiklo, buvo atšokusių sienų dažų, sienų paviršius nelygus, o 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1555 (b. l. 112 – 113) nurodyta, kad kameroje Nr. 192 buvo nusilupusių sienų dažų, sienų paviršius nelygus ir netinkamas lengvam valymui ir tokiu būdu minėtoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas
46 dienas, buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sąlygų Lukišių TI-K kamerose yra iš dalies pagrįsti – Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, Nr. 170 ir Nr. 192 buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, be to, kameroje Nr. 105 nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir oro temperatūra, drėgnos lubos ir siena, nustatyta pelėsio požymių, kameroje Nr. 170 buvo išlūžusi plytelės dalis, kameroje Nr. 192 dalyje lango nebuvo stiklo.

Pateiktame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo Lukiškių TI-K esantys netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios patalpos yra atskirti tik ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, neužtikrinančia sanitarinio mazgo patalpoje esančių asmenų privatumo, o kamerose Nr. 235A, Nr. 145, Nr. 166 pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dar ir dėl to, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. lapkričio 22 d. pranešimu Nr. 24-8215 (b. l. 55 – 57), nustatyta, kad dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, 2017 m. kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose būtų įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios kamerose laikomų asmenų privatumą, priešingai, minėtame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426, kuriose nebuvo laikomas pareiškėjas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio
21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo – pareiškėjas didžiąją laiko dalį kamerose buvo laikomas su kitais asmenims, buvo stebimas pareigūnų – todėl ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, atsiradusiu dėl atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą netinkamo vykdymo ir sukėlusiu pareiškėjui neigiamų išgyvenimų bei turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Vis dėlto pastebėtina, kad 2014 m. kovo 18 d., 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. gegužės 18 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2015 m. spalio 7 d., 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 28 d., 2015 m. lapkričio
23 d., 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 5 d., 2016 m. vasario 15 d., 2016 m. kovo 4 d., 2016 m. kovo 18 d., 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. gegužės 20 d. – 2016 m. gegužės 21 d., 2016 m. gegužės 26 d., 2016 m. birželio 13 d., 2016 m. gruodžio 13 d. – 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeidžiama. Be to, kaip minėta, nuo 2017 m. Lukiškių TI-K kamerų sanitarinių mazgų patalpose pradėtos įrengti užuolaidos, skirtos asmenų privatumui apsaugoti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tokios užuolaidos yra įrengtos, be kita ko, ir 6 posto kamerose nuo Nr. 226A iki Nr. 244, t. y. ir kameroje Nr. 235A, kurioje nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas pareiškėjas, taigi, ši priemonė papildomai užtikrino pareiškėjo privatumą.

Tuo tarpu vertinant pareiškėjo teiginius dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose, pažymėtina, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, kuri buvo įsteigta ir veikė dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, minėti reikalavimai dėl atskiros oro šalinimo sistemos netaikytini, nes tokios sistemos įrengimas būtų galimas tik atlikus pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Vadinasi, atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos įrengimas Lukiškių TI-K nėra privalomas ir teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovė šiuo atveju pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims nėra sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, 2014 m. birželio – 2014 m. spalio mėn. dėl Lukiškių TI-K teritorijoje vykusių šilumos trasų tvarkymo darbų, Lukiškių TI-K nebuvo šilto vandens, todėl pareiškėjui kamerose Nr. 303 ir Nr. 307 teko praustis po šaltu vandeniu.

Higienos normos HN 79:2010 68 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo Nr. 24-8215 (b. l. 55 – 57) nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra 13 dušinių patalpų, kurių sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys yra neslidžios ir turi nuolydį į vandens netekėjimo angą. Patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Į dušus tiekiamas karštas vanduo. Taigi, Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios yra aprūpintos karštu vandeniu, be to, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Tačiau kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog tuo metu, kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 303 ir Nr. 307, dėl Lukiškių TI-K teritorijoje atliekamų remonto darbų, dušuose nebuvo šilto vandens, o atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Todėl teismas laiko įrodytais pareiškėjo argumentus, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 303 (nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.) ir kameroje Nr. 307 (nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.), pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė ne mažiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Patikslintame skunde pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2017 m. pradžios Lukiškių TI-K laikomiems asmenims nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti po šiltu dušu išėjus iš sporto salės ir pažymi, kad ši aplinkybė yra nustatyta Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-PA-1707, kuriame taip pat išdėstyta rekomendacija Lukiškių TI-K administracijai sudaryti sąlygas įstaigoje esantiems asmenims nusiprausti duše po apsilankymo sportui (mankštai) skirtose patalpose. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė lankantis sporto salę kartą per savaitę, taigi, šis pažeidimas daro tiesioginės įtakos pareiškėjo interesams.

        Higienos normos HN 76:2010 30.6 punkte nustatyta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Tačiau, kaip jau buvo paminėta anksčiau, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismo vertinimu, higienos normos HN 76:2010 30.6 punkto reikalavimai negali būti taikomi Lukiškių TI-K, nes dušų įrengimas neabejotinai sąlygotų būtinybę atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus.  Pažymėtina, kad situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trukdžių apsiprausti po sporto kameroje, o vėliau nustatyta tvarka pasinaudoti ir dušu (LVAT 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017). Taigi, šios aplinkybės nevertintinos kaip aplinkybės, sukėlusios pareiškėjui žalos

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui visavertės mitybos – pareiškėjas dėl savo religinių įsitikinimų nevalgo kiaulienos, tačiau Lukiškių TI-K neatsižvelgė į tai, ir nesudarė pareiškėjui specialaus valgiaraščio, todėl jis turėjo valgyti vegetarišką maistą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – Taisyklės),
5 punktu, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administraciją, o vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, Kalėjimų departamento direktorius tvirtina kelių rūšių valgiaraščius, be kita ko, valgiaraščius dirbantiems ir nedirbantiems vyrams ir moterims, o taip pat ir vegetariškus valgiaraščius dirbantiems bei nedirbantiems vyrams ir moterims. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra parengiami ir patvirtinami subalansuoti valgiaraščiai, tinkami skirtingoms asmenų kategorijoms, pvz., valgiaraščiai dirbantiems ir nedirbantiems vyrams ir moterims, vegetariški valgiaraščiai dirbantiems ir nedirbantiems asmenims ir kt., bei yra sudaroma galimybė patiems laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims pasirinkti jų poreikius atitinkantį valgiaraštį. Pažymėtina, kad visi valgiaraščiai, inter alia (be kita ko) ir vegetarams skirtas valgiaraštis, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl asmeniui per parą turinčios tekti mitybos normos energinės vertės. Todėl ir pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, turėjo galimybę rinktis valgiaraštį dirbančiam (nedirbančiam) vyrui ir atsisakyti patiekalų ar jų dalių, kuriose yra kiaulienos, arba rinktis vegetarams skirtą valgiaraštį. Iš pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas yra pasirinkęs vegetarams skirtą valgiaraštį ir jo nuomone, vegetariška mityba nėra pilnavertė, tačiau pareiškėjas nepagrindžia ir nedetalizuoja, dėl kokių priežasčių laiko vegetarišką mitybą nepilnaverte, todėl nėra aišku, ar šiuos teiginius sąlygojo tai, kad, pareiškėjo nuomone, teikiamo maisto energinė vertė neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ar kitos, galimai subjektyvios, priežastys. Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra teikiamas nesubalansuotas, teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas, priešingai, byloje yra pateiktas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto protokolas Nr. 9749Ch ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus cheminių tyrimų protokolas Nr. Ch9266 (b. l. 139 – 141) patvirtinantys, kad Lukiškių TI-K teikiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, be kita ko, dėl netinkamo ar nepakankamo maitinimo (b. l. 55). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nubuvo suteiktas gydymas – pareiškėjui skaudėjo akis, pablogėjo regėjimas, tačiau gydytoja, nors ir nustatė, kad pareiškėjui yra reikalinga gydytojo oftolmologo konsultacija, tokios konsultacijos neužsakė, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovė pažeidė pareiškėjo teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-195/1R-76 (toliau – Aprašas), 1 punktu, šis Aprašas yra skirtas tam, kad būtų užtikrinta, kad suimtiesiems bei asmenims, atliekantiems arešto ar laisvės atėmimo bausmes, būtų teikiamos tokios pat asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūrai užtikrinti laisvės atėmimo vietose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos (skyriai) (toliau – tarnybos) (Aprašo 2 punktas). Laisvės atėmimo vietose veikiančiose tarnybose suimtiesiems ir nuteistiesiems turi būti teikiamos pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos laisvės atėmimo vietose, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) arba užtikrinamos pagal sutartis su valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, tretinės – užtikrinamos pagal sutartis su valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (Aprašo 3 punktas). Vadovaujantis Aprašo
7.1 punktu, tarnyboje veikia pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padalinys, kuriame pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia šeimos gydytojas arba pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistų komanda. Slaugos paslaugas teikia bendrosios praktikos ir (ar) bendruomenės slaugytojas. Aprašo 17 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu suimtajam ar nuteistajam (išskyrus asmenis, laikomus atvirosiose kolonijose) reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos tarnyboje, jos gydytojai teisės aktų nustatyta tvarka suimtiesiems ar nuteistiesiems išduoda siuntimus ambulatorinėms ar stacionarinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti LAVL ar valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose.

Iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 30 – 53) matyti, kad 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjas skundėsi dėl pablogėjusio regėjimo, sveikatos istorijoje pažymėta, kad pareiškėjui reikalinga okulisto konsultacija. 2015 m. vasario 6 d. pareiškėjui išrašytas siuntimas LAVL gydytojo okulisto konsultacijai ir tos pačios dienos įrašas patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo konsultuotas gydytojo okulisto – LAVL gydytojas paaiškino, kad ligoniai iš Lukiškių TI-K nėra konsultuojami, nes už tokias konsultacijas nėra gaunamas papildomas užmokestis. Be to, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 19 d. ir
2017 m. balandžio 10 d. kreipėsi į gydytoją dėl akių skausmų, gydytojas, apžiūrėjęs pareiškėją, skyrė jam medikamentų, o iš 2017 m. lapkričio 30 d. įrašo matyti, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jam yra reikalinga gydytojo oftolmologo konsultacija. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad šio specialisto konsultacija jam buvo suteikta tik 2018 m. pradžioje. Taigi, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo suteiktos visapusiškos sveikatos priežiūros paslaugos – nors pareiškėjui ir buvo suteikta pirminė pagalba, jis buvo apžiūrėtas gydytojo ir jam buvo skirti medicininiai preparatai, tačiau galimybė apsilankyti konsultacijoje pas gydytoją oftolmologą jam buvo sudaryta tik 2018 m.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, ginčo laikotarpiu suteikdama pareiškėjui galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numatė suimtajam asmeniui teisę į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, kurio trukmė diferencijuojama atsižvelgiant į suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes – ilgesni pasivaikščiojimai yra garantuojami asmenims, patenkantiems į specialias nustatytas asmenų kategorijas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, be to, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Patikslintame skunde nurodoma, kad būdamas kamerose Nr. 145, Nr. 166, Nr. 170 ir Nr. 192 pareiškėjas negalėjo ramiai pailsėti, nes kieme buvo laikomi šunys, kurie sukeldavo nepageidaujamo triukšmo. Vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tarnybiniai šunys pataisos įstaigose gali būti panaudojami saugant pataisos įstaigos teritoriją, taigi, tarnybinių šunų laikymas ir panaudojimas teritorijos saugojimui per se (pats savaime) nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė skundų Lukiškių TI-K direktoriui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų institucijoje ir nesiskundė, kad už lango laikomi šunys trukdo pareiškėjui ilsėtis (b. l. 54), todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo tarakonų, graužikų ir šioje įstaigoje tai laikoma įprastu reiškiniu, tačiau jokių šį teiginį detalizuojančių aplinkybių pareiškėjas nepateikė, apsiribodamas tik deklaratyvaus teiginio išdėstymu, todėl, teismo vertinimu, šis pareiškėjo teiginys, jo neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, yra tiek abstraktus, kad taip pat negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad atsakovė nagrinėjamu atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to, šias aplinkybes paneigia ir atsakovės atstovo byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 124 – 138), patvirtinančios, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliekama Lukiškių TI-K patalpų priežiūra ir, esant poreikiui, buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 382 paras pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio nuostatų ir dar 30 parų pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto reglamentavimo, be to, konkrečiais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais, jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normų reikalavimų, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjui nebuvo suteiktos visapusiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų kumuliatyvių (vienas kitą papildančių) pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų
(LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas net 412 parų buvo laikomas perpildytose kamerose, tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau ir atsiradus galimybei, jie buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 97 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Todėl teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 4 500 Eur suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 500 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                    Marius Bajoras