Administracinė byla Nr. A-500-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-03025-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5, 17–18), kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 25 000 Lt (7 240,50 Eur) neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 23 d., pažeidžiant šiuos teisės aktų reikalavimus: kalinimo laikotarpiu jam teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose (kameroje Nr. 91 kartu su pareiškėju buvo dar 13 žmonių, todėl jiems teko vidutiniškai apie 1,5 kv. m ploto); patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų – nuo atviro ir nuo gyvenamosios zonos neatskirto tualeto kameroje sklido nemalonūs kvapai; nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo įmanoma išskalbti drabužių, buvo netvarkinga elektros instaliacija, supelijusios ir drėgnos sienos, atsilupę ir krentantys dažai bei tinkas. Jis taip pat buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, todėl nuolat turėjo būti atidarytas langas, buvo šalta, drėgna. Be to, tardymo izoliatoriaus pareigūnai elgėsi arogantiškai, žemino nuteistuosius, todėl kalinimo metu pareiškėjui teko skelbti bado streiką kai ne visiems kameroje esantiems asmenims buvo išduoti maisto daviniai. Laikomas tokiomis sąlygomis pareiškėjas pasijuto netekęs žmogaus teisių, pažemintas, paniekintas, buvo sutryptas jo žmogiškasis orumas, patyrė didelį stresą, negatyvias emocijas. Pareiškėjui pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti. Be to, pareiškėjas miegodamas iškrito iš trečio aukšto gulto ir susižalojo, dėl šio susižalojimo jam paūmėjo stuburo skausmai (kuris anksčiau buvo operuotas), antrus metus skauda ranką; jam tenka pirkti vaistus, lankyti mokamus reabilitacijos kursus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 31–39) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2013 m. sausio 11 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. sausio 23 d. A. V. buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko nuo 1,42 kv. m iki 1,85 kv. m. kameros ploto, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad asmenų laikymas kardomojo kalinimo įstaigose turi specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, nes dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Iš viso pareiškėjas buvo laikomas 12 dienų.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kameroje nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatos ir tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės. Be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

HN 76:2010 56–60 punktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Visose Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Šiaulių TI jis nebuvo pilnai aprūpintas pirmo būtinumo higienos priemonėmis – tuo, kad jam tariamai atsakovas išduodavo per mažai tualetinio popieriaus. Pareiškėjui buvimo Šiaulių TI metu buvo išduodamas tualetinis popierius pagal nustatytas higienos normas. Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio bei jo kokybės neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis.

Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kameroje nebuvo šilto vandens, išsiskalbti nebuvo įmanoma. Tačiau jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. 62/08-47 nurodyta, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai bei asmeniniai drabužiai, asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas, šiuo atveju HN 76:2010 64 punktą, matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Būtina akcentuoti, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 11 d. Šiaulių tardymo izoliatoriui pateikė prašymą paskirti jį į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji ir nuteistieji. Be to, jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Įstaiga negali būti atsakinga, jei asmenys sąmoningai teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose.

Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1251/2013).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad būdamas Šiaulių TI jis tariamai krito nuo gulto vertikaliai žemyn galva ir ją susižalojo. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas į atsakovą nesikreipė dėl jokių susižalojimų (žr., asmens sveikatos istoriją) bei nesikreipė į medikus dėl galvos traumos. Atsakovas teismui pateikė gydytojos raštą, kad jis 2013 m. kreipėsi į gydytoją dėl lėtinės lumbalgijos paūmėjimo, tačiau rašte nėra nurodyta konkreti data, kada jis kreipėsi. Be to, pateiktame 2014 m. lapkričio 13 d. rašte nurodoma, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytoją 2014 m. sausio 13 d. dėl juosmens skausmo. Tačiau tai neturėtų būti vertinama, nes visiškai nesusiję su pareiškėjo laikymu Šiaulių TI, kur jis buvo laikomas 2013 m. sausio 11 d. – 2013 m. sausio 23 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis susižalojo ir jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, atmestini kaip nepagrįsti.

Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal teisės aktų nuostatas patvirtintus valgiaraščius. Visi Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologinės mitybos paros normą. Suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo tiekiamas maistas ar tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo išduotas maisto davinys yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Be to, Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 100–108) pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl 25 000 Lt (7 240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 25 000 Lt (7 240,50 Eur) žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 23 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2013 m. sausio 11 d. ir laikytas iki 2013 m. sausio 23 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 91 (plotas 18,45 kv. m). Tuo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma nuo 10 iki 13 asmenų. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 12 dienų sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, todėl konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją (b. l. 69–77), būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo teiginiai, jog jis nukrito nuo trečio aukšto gultų ir patyrė sužalojimus, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas į medikus nesikreipė, neprašė Šiaulių TI darbuotojų, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas tą pačią dieną buvo išleistas į laisvę ir turėjo galimybę kreiptis į medikus, tačiau jis į gydymo įstaigą nesikreipė, nėra jokių dokumentų, kuriuose objektyviai būtų užfiksuoti pareiškėjo patirti sužalojimai, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė sveikatos sužalojimus.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas kameroje su rūkančiaisiais asmenimis. Tačiau kaip matyti iš byloje esančio pareiškėjo prašymo (b. l. 42), kuriuo jis prašė paskirti į kamerą kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji, Šiaulių TI darbuotojai patenkindami šį pareiškėjo prašymą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis neskaitė prašymo teksto po kuriuo pasirašo, kadangi prašymą pildė pats pareiškėjas. Be to, jis raštingas, yra labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ vadovas, todėl negalėjo nesuprasti galimų pasekmių pasirašant dokumentą, nesusipažinus su jo turiniu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 43). Pažymoje „Apie A. V. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Todėl teismas konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 1 metams ir 10 mėnesių nuo jo teisių pažeidimo pabaigos), o LVAT laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-663-575/2015; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014 ir kt.)

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėtas byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 111–114) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovas nepaneigė to, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktais – apie 1,5 kv. m. LVAT praktikoje pažymima, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas gali savaime būti pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tokioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nepertraukiamai, jis turėjo teisę tik 1 valandą per parą išeiti pasivaikščioti, tačiau šia teise naudotis negalėjo dėl to, kad lauke buvo šalta, o jis neturėjo žieminės aprangos. Taigi šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos gana intensyviai.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos būti aktyviam, nesiėmė visų prieinamų priemonių tam, kad į bylą surinktų reikalingus įrodymus, išsiaiškintų visas faktines bylos aplinkybes, taip pat nesivadovavo kalinimo sąlygų netinkamumo prezumpcija, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Be to, teismas netinkamai vertino jo prašymą į bylos nagrinėjimą iškviesti liudytojus – kartu su pareiškėju kameroje laikytą S. P. ir R. Š., kurie galėjo patvirtinti, kad kameroje buvo antisanitarinės sąlygos ir tai, kad pareiškėjas tikrai iškrito iš gulto.

Teismas labai abstrakčiai nagrinėjo pareiškėjo skundo dalį dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis, neanalizavo pareiškėjo argumentų dėl netinkamų sanitarinių patalpų įrengimo.

Teismas neturėjo atmesti pareiškėjo argumentų dėl iškritimo iš gulto ir šio įvykio sukeltų pasekmių sveikatai, nes medicininių dokumentų vertinimui reikia specialių medicinos mokslo žinių. Teismas turėjo skirti ekspertizę, taip pat iškviesti kartu su pareiškėju kalėjusį D. B., kuris ir sulaikė pareiškėją kritimo metu, taip apsaugojo jį nuo sunkesnių padarinių sveikatai. Pareiškėjo teigimu, dėl iškritimo iš gulto ir šio įvykio sukeltų sveikatos sutrikimų pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, tačiau atsakovas tai neigia. Teismas turėjo pašalinti šį nesutarimą – turėjo pareikalauti atsakovo pateikti nuteistųjų, suimtųjų skundų, prašymų registracijos žurnalo kopiją. Be to, teismas netyrė to, ar Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 91 gultai įrengti tinkamai ir saugiai.

Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas neįvertino to, kad prašymą būti laikomu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas užpildė stresinėje situacijoje.

Teismas nepagrįstai pareiškėjui išreiškė priekaištą, kad jis neva per ilgai delsė kreiptis gynybos. Pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas tik 2014 m. birželio 27 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 119–121) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas jokių naujų argumentų apeliaciniame skunde nenurodė. Be to, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo atsižvelgiama į daugelį veiksnių – kalinimo trukmę, kalinamo asmens emocinę, fizinę būklę, amžių, lytį ir pan., taip pat į tai, kad asmenys turi galimybę pasivaikščioti lauke. Nagrinėjamu atveju atsakovas ėmėsi visų reikalingų veiksmų tam, kad užtikrintų kuo palankesnes sąlygas pareiškėjui, jo neišskyrė iš kitų kalinių. Pareiškėjas taip pat nedetalizuoja jo patirtos neturinės žalos, kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. V. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 23 d. (12 parų) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl 25 000 Lt (7 240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė.

Pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad A. V. kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu (nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 23 d., t. y. 12 parų) buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje, tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su jo kalinimu kartu su rūkančiais asmenimis, iškritimo iš trečio aukšto gulto byloje objektyviai nenustatyti. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu, kuriuose nurodė šiuos, jo manymu, pagrindinius teisių pažeidimus jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu: pirma, pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktais nustatytą kameros ploto reikalavimą; nors pareiškėjas nerūko, jis buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis; kameroje buvo antisanitarinės sąlygos; dėl kameroje nesaugiai įrengto gulto miegodamas pareiškėjas iškrito ir susižalojo.

Minėta, dėl pareiškėjo laikymo kamerose, kur jam teko mažiau nei teisės aktais nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, dėl laikymo kartu su rūkančiais kaliniais ir iškritimo iš kameroje įrengto trečio aukšto gulto iš esmės pagrįstai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka ir pakartotinai įvertinusi byloje esančius duomenis, nenustatė pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo šiais aspektais padarytų išvadų.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad jis nesuprato jo pasirašyto prašymo būti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis turinio, nes buvo paveiktas streso (dėl patalpinimo į tardymo izoliatorių), nepagrįstas, kadangi tokios išvados neleidžia padaryti į bylą surinkti duomenys apie pareiškėjo išsilavinimą, užimamas pareigas (b. l. 76, 89), taip pat tai, kad minėtas prašymas yra trumpas („Aš, (vardas, pavardė), prašau Jūsų paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji“; b. l. 42), surašytas aiškiai ir nedviprasmiškai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, pareiškėjas būtų skundęsis izoliatoriaus administracijai dėl jo laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Nesutikdamas su teismo išvada dėl iškritimo iš kameroje įrengto trečio aukšto gulto, apeliantas nurodo, kad teismas negalėjo pats įvertinti į bylą pateiktų medicininių dokumentų ir turėjo skirti ekspertizę, kurios metu būtų atsakyta į klausimą, ar pareiškėjas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu (dėl iškritimo iš trečio aukšto gulto) patyrė nurodomus sužalojimus. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti į bylą jo nurodytus liudytojus – S. P., R. Š. ir D. B., kurie ne tik būtų paliudiję apie iškritimo iš gulto faktą, bet kartu patvirtinę ir tai, kad kameroje buvo antisanitarinės sąlygos. Taip pat, A. V. teigimu, teismas nevykdė pareigos veikti aktyviai, neišreikalavo iš atsakovo visų būtinų duomenų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina ir tai, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovą įpareigojo pateikti teismui duomenis, be kita ko, susijusius ir su sąlygomis kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, ir su pareiškėjo sveikatos būkle kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu (b. l. 29). Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus ir su tuo susijusius paaiškinimus, be kita ko, ir 2015 m. sausio 8 d. pažymą Nr. 61/04-36 (b. l. 43), kurioje nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 23 d. duomenų, kad A. V. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, nerasta.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne tik pareiškėjo nurodomas aplinkybes, bet ir visus byloje surinktus įrodymus, iš jų ir atsakovo teikiamus atsikirtimus, dokumentus. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti buvo nustatytos būtent įvertinus visus įrodymus ir šių įrodymų visumą bei vadovaujantis minėtais principais ir kriterijais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio būtinumo skirti pareiškėjo nurodomą ekspertizę ar kviesti liudytojus, galinčius paliudyti pareiškėjo iškritimą iš kameroje įrengto trečio aukšto gulto, nes, kaip teisingai nustatė Šiaulių apygardos administracinis teismas, byloje esantys duomenys – pareiškėjo pateiktos pažymos apie lankymąsi pas šeimos gydytoją, asmens sveikatos istorijos išrašai (b. l. 12, 24, 25, 26, 64–77, 94–95), taip pat pažyma, kad pareiškėjas dėl susižalojimo kalinimo metu nesikreipė, nepatvirtino to, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl kalinimo Šiaulių TI metu patirtos traumos, ar kad tokia trauma iš tikro buvo patirta minėtoje kalinimo įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu.

Iš teismui pateikto skundo ir patikslinto skundo turinio matyti, jog pareiškėjas skundėsi šiomis antisanitarinėmis sąlygomis, buvusiomis Šiaulių TI kameroje Nr. 91, kurioje jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 23 d.: 1) viešas, atviras tualetas buvo neatskirtas nuo kameros gyvenamojo ploto, 2) kameroje tvyrojo nemalonus kvapas, 3) nebuvo šilto vandens, 4) netvarkinga elektros instaliacija, 5) supelijusios, drėgnos sienos, nuo kurių byrėjo dažai ir tinkas, 6) nebuvo sąlygų išsiskalbti ir pasidžiauti drabužius.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, o pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą nesikreipė (b. l. 43), taip pat įvertinęs atsakovo į bylą pateiktą 2015 m. sausio 14 d. pažymą „Apie A. V. laikymo sąlygas“ Nr. 62/08-47 (b. l. 44–45), kurioje nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Su šiomis išvadomis teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau buvo minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011). Įvertinęs byloje surinktus duomenis, taip pat minėtoje pažymoje atsakovo pateiktus paaiškinimus apie šilto vandens nebuvimą, kamerų vėdinimą per langus (kiek tai susiję su pareiškėjo skundu dėl kameroje buvusios drėgmės, pelėsio, nemalonių kvapų), galimybės skalbti drabužius sudarymo, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nusprendė, kad šiais aspektais pareiškėjo teisių pažeidimo nenustatyta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šią išvadą pagrindžia į bylą pateikti atsakovo paaiškinimai bei rašytiniai duomenys (b. l. 31–39, 47, 48–50). Be to, ir administracinių teismų praktikoje ne kartą pripažinta, kad kamerų vėdinimas natūraliu būdu per langus, ir tai, kad laisvės atėmimo vietose kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, yra tinkamas higienos normų užtikrinimo būdas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2243-520/2016, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-52-858/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė su pastaraisiais aspektais susijusių pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidimų. 

Kita vertus, teismo vertintoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. 62/08-47 nekalbama apie pareiškėjo nurodomus pažeidimus, susijusius su netinkama elektros instaliacija, nuo sienų krentančiu tinku ir dažais.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013, taip pat EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas minėtais aspektais jokių paaiškinimų nepateikė nei 2015 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. 62/08-47, nei atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ar apeliacinį skundą. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minėtų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, iš esmės neįvykdė. Kadangi visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija laiko įrodytu A. V. argumentą, jog jo kalinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 91 buvo netinkama elektros instaliacija, o nuo sienų krito tinkas ir dažai, kas kėlė pareiškėjui nepatogumus. Taigi šiais aspektais valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl viešo, atviro tualeto atsakovas aptariamoje pažymoje, taip pat teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kameroje buvo nemalonus kvapas).

Apelianto teigimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad kalinant jį Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Kita vertus, pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją EŽTT atsižvelgė į nacionalinių teisminių institucijų išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko įstatymų nustatyto reikalavimo dėl asmeninės erdvės, suteikiamos sulaikytiesiems. EŽTT taip pat nurodė privatumo stoką sulaikytiesiems naudojantis tualetu, atskirtu nuo likusios kameros dalies 1,1 m aukščio pertvara, ir ribotą veiklą ne kameroje. Vis dėlto, atsižvelgęs į bendrą šių sąlygų visumą, visų pirma, trumpą pareiškėjo buvimo pataisos įstaigos drausmės kameroje laiką, EŽTT nemanė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, nors toli gražu nebuvo tinkamos, pasiekė žiaurumo ribą, privalomą vertinant elgesį kaip nežmonišką ar žeminantį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl EŽTT nenustatė šios nuostatos pažeidimo (žr., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją 53 p., pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją 138 p., pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo tokie, kad prilygtų Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam minimaliam žiaurumo lygiui. Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Kiek tai susiję su apelianto argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą,pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, todėl tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2013 m. sausio mėnesį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 100 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisia 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, priteisiant pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė