(S)
Civilinė byla Nr. 3K-3-84/2010
Procesinio sprendimo kategorija
121.19.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus
Baranausko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (skolininkės)
J. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal pareiškėjos J. N. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys – antstolis
A. B., UAB „Medicinos bankas“(išieškotojas), L. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl antstolio veiksmų teisėtumo,
vykdant areštuoto turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui.
Pareiškėja (skolininkė) J. N. prašo: 1) pripažinti neteisėtais
antstolio veiksmus, priimant patvarkymus dėl turto pardavimo skolininko
pasiūlytam pirkėjui akto panaikinimo ir ekspertizės paskyrimo turto vertei
nustatyti, ir šiuos patvarkymus panaikinti; 2) patvirtinti 2009 m. liepos 3 d.
turto pardavimo skolininkės pasiūlytam pirkėjui L. B. aktą.
Ji teigia, kad antstolis, surašydamas turto arešto aktą, turtą įkainojo 53 942 Lt ir dėl tokio įkainojimo jam abejonių nekilo, turto
įkainojimui neprieštaravo ir išieškotojas
UAB „Medicinos bankas“. Už šią kainą turtas buvo parduotas skolininkės
pasiūlytam pirkėjui L. B., kuri iki varžytynių pradžios sumokėjo į antstolio
depozitinę sąskaitą turto kainą. Esant šioms aplinkybėms
antstolis turėjo pareigą jau kitą darbo dieną po turto pardavimo
skolininko pasiūlytam pirkėjui akto surašymo
pateikti aktą tvirtinti teisėjui, tačiau
to nepadarė, nes po akto surašymo gavo išieškotojo prieštaravimus dėl parduoto turto
kainos, dėl to panaikino aktą ir paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. Atlikęs
šiuos veiksmus, antstolis pažeidė CPK 681, 704 straipsnius, skolininkės ir
turto pirkėjos teises.
Suinteresuoti asmenys – antstolis A. Bložė ir išieškotojas UAB
„Medicinos bankas“ nesutinka su pareiškėjos skundu. Jie teigia, kad turto pardavimo
skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas buvo pagrįstai ir teisėtai panaikintas,
nes paaiškėjo, jog turtas parduotas už gerokai mažesnę, nei rinkos vertė, kainą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nutarčių esmė
Teismai
nustatė, kad antstolis, vykdydamas priverstinį skolos (161 831,42 euro)
išieškojimą iš skolininkės (pareiškėjos) J. N. išieškotojo (suinteresuoto asmens)
UAB „Medicinos bankas“ naudai, 2009 m. balandžio 21 d. turto arešto aktu
areštavo skolininkei priklausantį ir išieškotojui įkeistą nekilnojamąjį turtą, akte
nurodant turto vertę – 53 942 Lt. Paskelbus pirmąsias turto varžytynes (2009 m.
liepos 7 d.), parduodamo turto pradinė kaina nustatyta – 43 153,60 Lt. 2009 m.
liepos 2 d. antstolis gavo skolininkės prašymą parduoti areštuotą turtą jos
pasiūlytam pirkėjui – suinteresuotam asmeniui L. B. 2009 m. liepos 3 d. antstolis
surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, pagal kurį turtas
už 53 942 Lt parduotas L. B. Šio akto antstolis neperdavė tvirtinti teisėjui,
nes 2009 m. liepos 14 d. gavo išieškotojo raštą, kuriame jis pareiškė
prieštaravimus dėl parduoto turto kainos, laikydamas ją nepagrįstai maža. 2007
m. liepos 21 d. antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo panaikino 2009 m. liepos 3
d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; 2009 m. liepos 30 d.
patvarkymu antstolis paskyrė ekspertizę parduodamam turtui įvertinti, pavedant
ją atlikti UAB korporacijai „Matininkai“.
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino:
pripažino neteisėtais antstolio veiksmus priimant ginčijamus patvarkymus ir
šiuos patvarkymus panaikino; patvirtino 2009 m. liepos 3 d. turto pardavimo
skolininkės J. N. pasiūlytam pirkėjui L. B. aktą.
Teismas nurodė,
kad apie 2009 m. balandžio 21 d. surašytą turto arešto aktą antstolis registruotais
laiškais pranešė vykdymo proceso šalims. Išieškotojas nepaneigė aplinkybės, kad
jis gavo turto arešto aktą. Jame turtas buvo įvertintas 53 942 Lt, išieškotojas
ir skolininkas dėl tokio įvertinimo nepareiškė prieštaravimų CPK 681 straipsnio
3 dalyje nustatyta tvarka. 2009 m. birželio 1 d. antstolis paskelbė areštuoto
turto pirmąsias varžytynes, nurodant pradinę pardavimo kainą – 43 153 ,60 Lt.
Pranešimas apie tai buvo išsiųstas šalims, skelbimas išspausdintas laikraštyje,
tačiau ir šiuo atveju išieškotojas nepareiškė prieštaravimų dėl turto kainos.
2009 m. liepos 3 d. antstolis surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam
pirkėjui aktą. Pagal CPK 724 straipsnio 4 dalį šis aktas nė vėliau kaip kitą
darbo dieną turėjo būti pateiktas tvirtinti teismui, tačiau šio įstatymo
reikalavimo antstolis nevykdė. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą
teismo patvirtintas turto pardavimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu,
jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713
straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta
tvarka. Nagrinėjamu atveju CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuoto turto
įkainojimo procedūra nebuvo pažeista, tiek skolininkas, tiek išieškotojas dėl
antstolio atlikto turto įvertinimo prieštaravimų nepareiškė. Skolininko
pasiūlyta turto pirkėja L. B. įnešė į antstolio depozitinę sąskaitą turto
arešto akte nurodytą kainą (53 942 Lt), todėl tokiu atveju turto pardavimas iš
varžytynių nutraukiamas, be to, laikytina, kad turtas parduotas už didesnę, nei
varžytynių skelbime nurodyta, kainą. Vėlesni suinteresuotų asmenų veiksmai –
2009 m. liepos 13 d. išieškotojo pateiktas prieštaravimas dėl nesutikimo su
kaina, už kurią parduotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui, antstolio
priimti patvarkymai dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto panaikinimo
ir ekspertizės turtui įvertinti skyrimo – prieštarauja įstatymui, nes, minėta,
antstolis turėjo pateikti nė vėliau kaip kitą darbo dieną aktą tvirtinti
teisėjui, kuris turi teisę spręsti dėl pateiktų skundų ar nesutikimų dėl turto
pardavimo. 2009 m. liepos 30 d. patvarkymu antstolis skyrė ekspertizę turtui
įvertinti, tačiau ji turėtų būti skirta ne bet kokiai, o turto rinkos vertei
nustatyti. Antstolis pavėluotai ir netinkamai suformulavo klausimą ekspertui,
todėl toks turto įvertinimas kelia abejonių ir teismas juo remtis negali. Iš
2007 m. rugpjūčio 1 d. išvados apie nekilnojamojo turto vertės nustatymą
matyti, kad turto apžiūros dieną jo rinkos vertė – 300 000 Lt, jos likvidacinė
vertė – 220 000 Lt. Antstoliui šie duomenys buvo žinomi ir jis tą patį turtą
areštuodamas įkainojo 53 942 Lt, atsižvelgdamas į jo nusidėvėjimą, rinkos
pokyčius, ir toks turto įvertinimas jam abejonių nekėlė. Teismas konstatavo,
kad antstolio veiksmai priimant ginčijamus patvarkymus yra neteisėti, šie
patvarkymai naikintini ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas
tvirtintinas.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuotų
asmenų – antstolio A. B. ir UAB „Medicinos bankas“ atskiruosius skundus, 2009
m. spalio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir
pareiškėjos skundą atmetė; apeliacinį procesą dėl suinteresuoto asmens UAB
„Medicinos bankas“ atskirojo skundo nutraukė.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal CPK 704 straipsnį skolininkui suteikta galimybė iki
varžytynių pradžios surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, tačiau turi
būti įvykdyta tokia sąlyga: iki varžytynių pradžios į
antstolio depozitinę sąskaitą turi būti sumokėta
ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė
arba mažesnė suma, kurios visiškai
užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms padengti. Byloje
nustatyta, kad išieškotojo reikalavimas skolininkui yra 161 831,42 euro, turto
arešto akte areštuoto turto vertė nustatyta – 53 942 Lt. Pagal CPK 681 straipsnį
antstolis turtą įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą
bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu
skolininkas ar išieškotojas prieštarauja atliktam įkainojimui arba jeigu
antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti
skiria ekspertizę. Šiame straipsnyje nenumatyta proceso stadijos, iki kurios
būtų galima skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, todėl darytina išvada,
kad ekspertizė rinkos vertei nustatyti šioje byloje gali būti skiriama, nes
turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas dar nepatvirtintas
teisėjo. Net ir nesant skolininko ar išieškotojo prieštaravimų, jeigu
antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti
skiria ekspertizę. CPK 681 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, netgi vykdymo
proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali
būti perkainojamas, laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Taigi
įstatymas antstoliui suteikia realias galimybes nustatyti tokį areštuoto turto
įkainojimą, kuris atitiktų galimas realias rinkos kainas ir kartu apsaugotų
tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Teismų praktikoje pripažįstama,
kad turto perkainojimas gali būti atliekamas ir tais atvejais, kai turto arešto
aktas nebuvo įteiktas vykdymo proceso šalims. Iš vykdomosios bylos nematyti,
kad iki skolininko pasiūlytam pirkėjui akto surašymo antstolis būtų informavęs
išieškotoją apie turto įkainojimą, nėra įrodymų apie turto arešto akto įteikimą
išieškotojui registruotu laišku, turto arešto akte nurodyta turto vertė yra gerokai
mažesnė negu hipotekos lakšte nurodyta jo vertė, turto vertė nenurodyta ir
pranešime išieškotojui apie varžytynių paskelbimą. Taigi byloje nėra duomenų
apie tai, kad išieškotojui buvo žinoma apie areštuoto turto įkainojimą; kad turtas
įkainotas gerokai mažesne kaina, negu nurodyta hipotekos lakšte ir nekilnojamojo
turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje. Pažymėtina, kad vykdomojoje byloje
yra šeši turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai, kurie neatitinka
sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimų: trys iš jų pasirašyti pavaduojančiojo
antstolio, juose nenurodyta, ar sumokėta ir kada parduodamo turto kaina, jie nepasirašyti
turto pirkėjos; kiti trys aktai nepasirašyti antstolio. Esant netinkamai
nustatytai parduodamo turto vertei, t. y. esminiam vykdymo proceso pažeidimui,
bei netinkamai įformintam turto pardavimo skolininkui pasiūlytam pirkėjui aktui,
toks aktas nelaikytinas teisėtu ir negali būti tvirtinamas teisėjo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja (skolininkė) J. N. prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso
teisės normas, reglamentuojančias antstolio veiksmus vykdant areštuoto turto
įkainojimą ir jo pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui, dėl šių teisės normų
aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
praktikos, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė CPK 704,
724 straipsnius.
Teismų
sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios
teisės subjekto, veikti neišeinant už įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribų (ultra
vires), o veikimas viršijant ribas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio procesiniai veiksmai, kuriuos jis turi atlikti, kai skolininkas įgyvendina įstatymu jam suteiktą teisę iki
varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, nustatyti CPK 704 straipsnyje ir teisingumo ministro 2005 m. spalio 27
d. įsakymu Nr.lR-352
patvirtintoje Sprendimų
vykdymo instrukcijoje. CPK 704 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad vykdymo
veiksmų teisėtumo kontrolę atlieka teisėjas, tvirtindamas turto pardavimo
skolininko pasiūlytam
pirkėjui aktą. Skolininko
pasiūlytam pirkėjui sumokėjus į antstolio depozitinę sąskaitą turto arešto akte nurodytą turto kainą
(53 942 Lt) ir antstoliui surašius turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą,
kuriuo turtas buvo
parduotas L. B., antstolis privalėjo jau kitą darbo dieną perduoti aktą tvirtinti teisėjui, o ne pačiam
imtis teismo kompetencijai priskirtų veiksmų ir naikinti aktą. Tai padaręs, antstolis viršijo savo kompetenciją, pažeidė CPK 704 straipsnio 3 dalį ir 724 straipsnio 4 dalį, skolininko ir turto pirkėjo
teises. Dėl to apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad antstolis pagrįstai panaikino turto
pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti, yra neteisėta, padaryta
netinkamai aiškinant ir taikant CPK 704
straipsnio 3, 4 dalis, 724 straipsnio 4 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas, kad tik teismas atlieka antstolio veiklos kontrolę, bet
padarydamas išvadą, jog antstolis
galėjo pats panaikinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, padarė iš esmės viena kitai prieštaraujančias
išvadas, taip nepaisė visuotinai pripažinto principo, kad negalima to paties
kartu ir teigti, ir neigti (allegans contraria non est audiendus).
2. Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai aiškino ir taikė CPK 681 straipsnį.
CPK
681 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad skolininkas ir išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto
įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos;
skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo
gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą.
Turto arešto aktas buvo
surašytas 2009 m. balandžio
21 d., turtas antstolio įkainotas – 53 942 Lt, iš to darytina išvada, kad antstoliui dėl turto vertės
nekilo jokių abejonių. Išieškotojas
neprieštaravo dėl tokio turto įkainojimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, paskelbus turto varžytynes, tiek laikraštyje,
tiek pranešimuose išieškotojui ir skolininkui turto pardavimo kaina buvo nurodyta 43 153,60 Lt (t.
y. mažesnė, nei turtas buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui), tačiau net ir tada nei
antstoliui, nei išieškotojui
jokių abejonių dėl turto įkainojimo nekilo, išieškotojos turto įkainojimo neginčijo. Tai suponuoja išvadą, kad išieškotoją
visiškai tenkino turto pardavimas
už 43 153,60 Lt. Šiuo
atveju teisiškai reikšminga yra ta aplinkybė, kad išieškotojas yra juridinis asmuo, užsiimantis
finansine veikla, todėl jam keliami daug aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai,
nes, veikdamas per kvalifikuotus specialistus, jis turi galimybę pasirinkti
tokį savo elgesio
variantą, kuris labiausiai atitinka jo interesus ir įgyvendinti savo teises jam
palankiausiu būdu. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad CPK 681
straipsnyje nenustatyta proceso stadijos, iki kurios būtų galima skirti ekspertizę turto vertei
nustatyti, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog antstolis turėjo teisę skirti ekspertizę turto vertei
nustatyti ir po turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto surašymo, nes šis aktas dar nebuvo patvirtintas teisėjo.
Toks CPK 681 straipsnio aiškinimas yra netinkamas, nes po turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui
akto surašymo antstolis
šį aktą jau kitą darbo dieną privalėjo pateikti tvirtinti teisėjui tam, kad būtų įgyvendintas
įstatymo nustatytas imperatyvus antstolių veiklos kontrolės mechanizmas, t. y. teisėjui
priimant sprendimą aktą
patvirtinti arba, nustačius atitinkamus pažeidimus, atsisakyti tai padaryti.
Turto pardavimo
skolininko pasiūlytam pirkėjui akto
nepateikimas teismui buvo antstolio kompetencijai priskiriamų įgaliojimų viršijimas, tai suponavo tolesnių
antstolio veiksmų neteisėtumą, tarp
jų ir ginčijamo patvarkymo dėl ekspertizės skyrimo priėmimą. Jei antstolis iš tikrųjų manė,
kad yra pagrindas pakartotinai įkainoti turtą, tai privalėjo padaryti iki turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto
surašymo. Tai, kad tokia ekspertizė
nebuvo atlikta, o prieštaravimus dėl turto įkainojimo išieškotojas pateikė tik 2009 m.
liepos 14 d., rodo, jog turto įkainojimas nekėlė abejonių ir tiek antstolis, tiek išieškotojas buvo
pasirengę parduoti turtą už
mažesnę kainą, nei už jį sumokėjo skolininko pasiūlytas pirkėjas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme išieškotojas pripažino, jog apie 2009 m.
balandžio 21 d. turto arešto aktą jam buvo žinoma,
aktą jis buvo gavęs iš antstolio. Įstatymuose nustatyti trys pagrindai, kuriems esant vykdymo
procese atliekama ekspertizė: 1) jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1
dalis); 2) jei skolininkas ar kreditorius prieštarauja dėl antstolio atlikto areštuoto turto
įkainojimo (CPK 681 straipsnio 1, 3 dalys); 3) jei negalima įvertinti turto jo
arešto metu (CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi antstolio teisė skirti ekspertizę įgyvendinama
išimtinai tik esant įstatymuose nustatytiems pagrindams ir tvarka, bet ne antstoliui savo nuožiūra šia
teise naudojantis bet kurioje proceso stadijoje, pažeidžiant vykdymo procesą reglamentuojančias
imperatyviąsias normas.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo (išieškotojas) UAB
„Medicinos bankas“ prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje A. G., V. G.. antstolė R. S., M. K., O. P.,
bylos Nr. 3K-7-90/2009, varžytynių (taigi ir turto pardavimo skolininko
pasiūlytam pirkėjui) teisės aktų įtvirtinimo teisėtumo kontrolės mechanizmą
išaiškino kaip dvigubą – antstolio ir teismo. Taigi antstolis, panaikindamas
turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą bei skirdamas ekspertizę,
vadovaudamasis teisės normomis bei principais, įstatymų pagrindu atliko šio
vykdymo proceso stadijos teisinę kontrolę, buvo apdairus ir rūpestingas, nes
akte nurodyta turto pardavimo kaina, neatitinkanti rinkos vertės (po
ekspertizės turtas buvo įvertintas beveik dvigubai didesne kaina) galėjo tapti
akto teisme nepatvirtinimo priežastis. Savo veiksmais antstolis kaip tik
užtikrino vykdymo proceso principų bei jį reglamentuojančių teisės normų
laikymąsi, užkirto kelią išieškotojo teisių pažeidimui.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: pagrindinis
kriterijus nustatant areštuoto turto vertę yra turto rinkos vertė; turtas turi
būti įkainotas maksimaliai artima esančiai laisvojoje rinkoje turto kaina; net
ir nesant skolininko ar išieškotojo prieštaravimų, jeigu antstoliui kyla
abejonių dėl turto vertės, jis skiria ekspertizę turto vertei nustatyti; teisingas,
įstatymo reikalavimus atitinkantis turto įkainojimas – visų pirma antstolio
pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys
naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m.
birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. K. v. antstolė
A. R.-Ž., B. L., G. Š., bylos Nr. 3K-3-352/2004, antstolio veiksmus
atsisakant parduoti turtą skolininko pasiūlytam pirkėjui, gavus išieškotojo
prašymą ir atsižvelgus į pakitusią areštuoto turo vertę rinkoje, traktavo kaip
pagrįstus. Vykdymo proceso tikslas – užtikrinti realų teismo sprendimo
įvykdymą, taip apginant išieškotojo interesus ir viešąjį interesą. Nagrinėjamu
atveju ginčo turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui buvo parduotas už 53 942 Lt,
tuo tarpu, gavus ekspertizės išvadą, paaiškėjo, kad turto vertė yra ne mažesnė kaip
90 000 Lt. Turto pardavimas už beveik dvigubai mažesnę, nei vidutinė rinkos
vertė, kainą yra žalingas ne tik išieškotojui, bei ir skolininkui, taip
padengiant mažesnę skolos dalį. Tai, kad skolininkas ar išieškotojas per
įstatymo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimų dėl turto įkainojimo, nėra
pagrindas antstolio veiksmus laikyti teisėtais, nes gali būti pažeistas įstatymo
reikalavimas įkainoti turtą rinkos kainomis, todėl turto pardavimo skolininko
pasiūlytam pirkėjui aktas gali būti netvirtinamas.
Kiti byloje
dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl
absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo
Apeliacinės
instancijos teisme bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija sudaroma, paskiriamas jos
pirmininkas ir pranešėjas bei nustatoma teismo posėdžio data apeliacinės
instancijos teismo pirmininko, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko
nutartimi, laikantis nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos (CPK 319
straipsnio 1 dalis). Antstolio A. B. ir UAB „Medicinos bankas“ atskirųjų skundų
nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininko 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi buvo sudaryta teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Aleknevičienės, D. Burbulienės ir L. Tupienės.
Pranešėja byloje paskirta teisėja L. Aleknavičienė, teismo posėdis paskirtas
2009 m. spalio 13 d. 15 val.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apylinkių,
apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo
vietas keičia Respublikos Prezidentas. Laiką, kuriam skiriami teisėjai,
reglamentuojančioje Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2008 m. liepos 3 d.
įstatymo Nr. X-1685 redakcija) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo į
teisėjo pareigas skiriamas iki 65 metų amžiaus. Kai teisėjui sukanka 65 metai,
jo įgaliojimai baigiasi. Jeigu teisėjo įgaliojimų laikas pasibaigia bylos
nagrinėjimo metu, jo įgaliojimai gali būti pratęsiami tol, kol byla bus baigta
nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Pagal šio straipsnio 2 dalį dėl
teisėjo įgaliojimų pratęsimo Respublikos Prezidentui motyvuotai pataria Teisėjų
taryba. Šios Konstitucijoje bei Teismų įstatyme įtvirtintos teisės normos
nustato išimtinę Prezidento teisę skirti apygardos teisėją, taip pat pratęsti
šio teisėjo įgaliojimų laiką.
Teisėjų
taryba 2009 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 13P-42-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos
Respublikos Prezidentui pratęsti Šiaulių apygardos teismo teisėjos Liudvikos
Tupienės įgaliojimus“ patarė Lietuvos Respublikos Prezidentui pratęsti teisėjos
Liudvikos Tupienės įgaliojimus, kol bus išnagrinėtos septynios konkrečios
bylos. Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 2 d. dekretu Nr.
1K-1766, atsižvelgus į Teisėjų tarybos patarimą, Šiaulių apygardos teismo teisėjos
Liudvikos Tupienės įgaliojimai pratęsti, kol bus išnagrinėtos šios bylos: Nr. 2-37-40/2009,
Nr.2-93-40/2009, Nr. 2-128-40/2009, Nr.2-66-40/2009, Nr.2-205-40/2009,
Nr.2-318-40/2009, Nr. 2-413-40/2009. Dekretas įsigaliojo 2009 m. balandžio 14
d.
Teismų
įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Prezidento teisės išimtinumas inter
alia reiškia tai, kad Prezidento sprendimu pratęstas teisėjo įgaliojimų
laikas negali priklausyti nuo kitų asmenų administracinių sprendimų. Tokia
situacija susidarytų, jeigu teisėjui, kurio įgaliojimai pratęsti konkrečioms
byloms, teismo pirmininko ar skyriaus pirmininko nutartimi būtų skiriamos
nagrinėti naujos bylos. Naujų bylų paskyrimas neišvengiamai didintų teisėjo
darbo krūvį ir ilgintų bylų, dėl kurių teisėjo įgaliojimai ir buvo pratęsti,
nagrinėjimo terminus. Be to, bendrąja prasme civilinės bylos eiga gali būti tik
iš dalies prognozuojama, bet iš anksto nėra žinoma. Dėl to teismo
pirmininkui ar skyriaus pirmininkui skiriant teisėjui naujas bylas galėtų
susidaryti situacija, kai, išnagrinėjęs dekrete nurodytas bylas, teisėjas vėl
turės neužbaigtų naujų bylų, t. y. atsiras naujos prielaidos pakartotiniam jo
įgaliojimų pratęsimui. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja,
kad, Prezidento dekretu pratęsus teisėjo įgaliojimus Teismų įstatymo 57
straipsnio 1 dalies pagrindu, laikytina, jog jo įgaliojimai pratęsti tik
dekrete išvardytoms byloms. Tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
aiškinant ir taikant šią normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje O. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-537/2009; 2007 m. kovo 21 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. UAB „Tamro“,
antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-117/2007).
Taigi, 2009 m.
balandžio 2 d. dekretu teisėjos L. Tupienės įgaliojimai buvo pratęsti tik šiame
dekrete išvardytoms konkrečioms byloms, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tą
dieną, kai nurodyta teisėja sulaukė pensinio amžiaus (2009 m. balandžio 14 d.),
išnagrinėti. Nagrinėjama byla (apeliacinėje instancijoje bylos Nr. 2S-635-124/2009)
teisėjai L. Tupienei buvo paskirta 2009 m. rugsėjo 25 d., t. y. jau po to, kai
jai sukako 65 metai ir jos įgaliojimai buvo pratęsti, Prezidento dekrete ji nebuvo
nurodyta, t. y. teisėja L. Tupienė neturėjo įgaliojimų nagrinėti šią civilinę
bylą apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylai nagrinėti apeliacinės instancijos teisme teisėjų
kolegija buvo sudaryta pažeidžiant įstatymą (Teismų įstatymo 57 straipsnio 1
dalį; CPK 319 straipsnio 1 dalį), taigi byla buvo išnagrinėta neteisėtos
sudėties teismo.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą
Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Civilines bylas teismai nagrinėja
civilinio proceso tvarka. CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai
– ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi
interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui
nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo
greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti ir plėtoti teisę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2
straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti
įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą
teismo procesą principas, kurio vienas iš turinio elementų yra tas, kad teismas
turi būti sudarytas pagal įstatymą (CPK 319 straipsnio 1 dalis). Jeigu byla
buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, tai yra pagrindas pripažinti, kad
apeliacinės instancijos teisme iš viso nebuvo tinkamo teismo proceso. Dėl to neteisėta
teismo sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas pagrindas panaikinti teismo
sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 353 straipsnio 2
dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. A. V.
bylos Nr. 3K-3-537/2009; 2007 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Operos vaistinė“ v. UAB „Tamro“, antstolis V. S., bylos Nr.
3K-3-117/2007).
Konstatavus,
kad yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas,
apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota
iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 2 dalies
1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pripažinus,
kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties
teismo, konstatuotina, kad nebuvo teisėto apeliacinio proceso, negalima remtis
nustatytomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame
skunde keliamų teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų.
CPK 268 straipsnio 7 dalies pagrindu prie bylos pridėta raštu išdėstyta
teisėjos Sigitos Rudėnaitės, nesutinkančios su daugumos nuomone, atskiroji
nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d.
nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui
apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Sigita Rudėnaitė