Administracinė byla Nr. I-4095-142/2015

Proc. Nr. 3-61-3-02922-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovo atstovei Editai Godliauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. J. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame, vadovaudamasis skunde išdėstytais motyvais ir argumentais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 dalimi, prašo panaikinti atsakovo 2014-05-09 administracinį aktą Nr. D2-5936-(1.20.), skundą patenkinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2014-04-19 skundą, reg. Nr. T3-141, nagrinėti iš esmės ir atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovu skunde nurodoma Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – atsakovas, Akreditavimo tarnyba).

Pareiškėjas skundžia individualų atsakovo 2014-05-09 administracinį aktą Nr. D2-5936- (1.20.), kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2014-04-19 skundą, reg. Nr. Nr. T3-141 (toliau – 2014-04-19 skundas), dėl atsisakymo atlikti veiksmus dėl VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau  – VšĮ Garliavos PSPC) veiksmų kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Pareiškėjas 2014-04-19 skunde nurodė duomenis, kurių atsakovas neneigia. VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 raštas Nr. 1-360 diskriminuoja pareiškėją dėl Garliavos policijos nuovadoje nuo 2010-08-19 atvirai vykdomo pareiškėjo kankinimo, piktnaudžiavimo psichiatrija, persekiojimo, užpuolimų, neteisėtų sulaikymų, sveikatos sužalojimų, dengiamas ir skatinamas nuovados pareigūnų piktnaudžiavimas psichiatrija, tai vyksta, pasak pareiškėjo, dėl pareiškėjo pilietiškumo ir pasipriešinimo buvusiam okupaciniam rėžimui. Remdamiesi tuo Kauno apylinkės prokuratūroje, Kauno apygardos prokuratūroje prokurorais įdarbinti asmenys, Kauno apylinkės teisme, Kauno apygardos teisme teisėjais įdarbinti asmenys su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pagalba pareiškėjui fabrikuoja baudžiamąsias bylas, jose reikalauja pareiškėjui skirti teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizes, kuriose nurodomi neobjektyvūs, pareiškėją šmeižiantys, žeminantys, organizuotas nusikalstamas veikas prieš pareiškėją vykdžiusius policijos pareigūnais įdarbintus asmenis aukštinantys VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusios Vaidos Požėraitės 2011-08-29 atlikti pareiškėjo medicininių dokumentų įrašai. Remiasi ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus nuo 2013-09-02 iki 2013-09-19 vykdytos stacionarinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-91/2013. Paaiškina, kad yra susiję pareiškėjo 2013-03-12 ir 2013-03-30, 2014-01-13, 11.53 val. (Marių ligoninė) skundai atsakovui. VšĮ Garliavos PSPC pažeidžia pareiškėjo teisę ir teisėtus interesus į pareiškėjo 2014-04-07 prašymo nagrinėjimą, neobjektyvių įrašų medicinos dokumentuose panaikinimą ir / ar pakeitimą objektyviais, pažeidė pareiškėjo teisę į "C" ir ”D1" kategorijų transporto priemonių vairavimą nuo 2011-08-29 iki 2012-03-29. Teigia, kad VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusios Vaidos Požėraitės 2011-08-29 atliktų pareiškėjo medicininių dokumentų įrašų neobjektyvumą patvirtina VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-29 išrašas iš medicininių dokumentų. Pasak pareiškėjo, VšĮ Garliavos PSPC iškraipė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliaus – Pacientų teisių įstatymas) 7 straipsnio 2 punkto nuostatas, nepagrįstai jų netaikė. VšĮ Garliavos PSPC, atsisakydamas atlikti veiksmus, nenurodė šio sprendimo apskundimo tvarkos ir nesuteikė informacijos, tuo pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalį. VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 rašte Nr. 1-360 nurodė klaidingą pareiškėjo 2014-04-07 prašymo datą, nenurodė registracijos numerio. Pareiškėjas 2014-04-19 skunde nurodė reikalavimus, kurių pagrįstumo atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nenuneigia. Pareiškėjas prašė atlikti pareiškėjo kaip paciento teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusios Vaidos Požėraitės 2011-08-29 atliktų pareiškėjo medicininių dokumentų įrašų. Šių įrašų nepagrįstumą, neteisėtumą ir jais padarytą žalą pareiškėjui pareiškėjas galėjo sužinoti tik gavęs Akreditavimo tarnybos išvadą po pareiškėjui 2013-09-19 Utenos ekspertiniame skyriuje atliktos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013 ir jos išvados Nr. 75U-II-91/2013 surašymo. Todėl nepraėjus metams. Pareiškėjas atsakovo prašė atlikti pareiškėjo kaip paciento teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 rašto Nr. 1-360 turinio į pareiškėjo 2014-04-07 prašymą. Todėl pareiškėjas prašė atlikti veiksmų kontrolę nepraėjus metams nuo VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 rašto Nr. 1-360. Pareiškėjas prašė atsakovo teisės aktų nustatyta tvarka vertinti Vaidos Požėraitės ir VšĮ Garliavos PSPC atitiktį visuomenės sveikatos priežiūros licencijuojamai veiklai keliamiems reikalavimams. Todėl pareiškėjas prašė atlikti veiksmų kontrolę nepraėjus metams nuo Garliavos PSPC 2014-04-15 rašto Nr. 1-360 ir pareiškėjo prašymo 2014-04-07 VšĮ Garliavos PSPC. Pareiškėjas atsakovo prašė pagal kompetenciją kontroliuoti, kaip VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusi Vaida Požėraitė ir VšĮ Garliavos PSPC laikėsi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų. Todėl pareiškėjas prašė atlikti veiksmų kontrolę nepraėjus metams. Atsakovo 2014-05-09 administracinis aktas Nr. D2-5936-(l .20.) nepagrįstas ir neteisėtas. Nepraėjo daugiau nei vieni metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tai pareiškėjas grindžia Utenos ekspertiniame skyriuje atliktos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013 išvados Nr. 75U-II-91/2013 duomenimis. Atsakovas pažeidė Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai taiko senatį pareiškėjo teisių pažeidimams. Pareiškėjas teigia, kad nepraėjo 3 metai nuo teisių pažeidimo dienos, kaip to reikalauja Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalis. Teigia, kad nepraėjo daugiau nei vieni metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie naujas savo teisių pažeidimo pasekmes – nuolat paaiškėja Kauno rajono Greitosios pagalbos tarnybos stoties, VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, Valstybines teismo medicinos tarnybos veiksmais padaryta žala, nes šių veiksmų pasekmės yra ilgalaikės, neribotos laike. Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalis ir Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013-02-06 įsakymu Nr. Tl-137 (toliau – Aprašas), 20.2 punkto nuostata dėl riboto skundų pateikimo laiko šiuo konkrečiu atveju, pasak pareiškėjo, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui "Kankinimo uždraudimas", nes dėl atsakovo veiksmų ir kaltės pareiškėjas toliau patiria ilgalaikį ir sistemingą psichologinį kankinimą, jo orumą žeminantį elgesį, o taip pat netiesioginį fizinį kankinimą, susijusį su pareiškėjo fizine negalia, 6 straipsniui „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“, 13 straipsniui „Teisė į veiksmingą gynybos priemonę“, 14 straipsniui „Diskriminacijos uždraudimas“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatai „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, 6 straipsnio nuostatai „Kiekvienas gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija“, 7 straipsnio nuostatai „Negalioja joks teisės aktas priešingas Konstitucijai“, 18 straipsnio nuostatai „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, 20 straipsnio nuostatai „Žmogaus laisvė neliečiama“. Pareiškėjo manymu, atsakovas savo neveikimu sudarė sąlygas dangstyti policijos pareigūno nusikalstamus veiksmus, toliau šmeižti pareiškėją baudžiamosios bylos Nr. 1-67-738/2013 2013-02-20 vykusiame teismo posėdyje, taip pat skirti neteisėtas ekspertizes. Nurodyti teisės aktai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatai „Žmogaus orumą gina įstatymas“, 25 straipsnio nuostatai „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, 29 straipsnio nuostatai „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, 30 straipsnio nuostatoms „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“. Todėl pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5–7, 18, 20, 21, 25, 29, 30 straipniams. Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prašo ištirti Aprašo 20.2 punkto nuostatų teisėtumą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdį pareiškėjui pranešta, 2015-03-07 įteikiant pareiškėjui asmeniškai teismo šaukimą (t. II, b.l. 34). Iš pareiškėjo negauta jokių prašymų. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant (ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Akreditavimo tarnyba atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (t. I, b. l. 12–15). Paaiškina, kad Akreditavimo tarnybos  2014-05-09 raštas Nr. D2-5936-(1.20) „Dėl Jūsų skundo" yra teisėtas ir pagrįstas. Akreditavimo tarnyba 2014-04-22 faksu gavo du pareiškėjo 2014-04-19 skundus ir įregistravo juos Nr. T3-141. Pirmasis 2014-04-19 gautas skundas buvo dėl VšĮ Garliavos PSPC veiksmų (toliau – Skundas dėl Garliavos PSPC), antrasis 2014-04-19 skundas – dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Teismo psichiatrijos tarnyba) ir jos ekspertų veiksmų (toliau – Skundas dėl Teismo psichiatrijos tarnybos). Akreditavimo tarnyba šiuos skundus paštu gavo 2014-04-25. Pareiškėjas Skunde dėl Garliavos PSPC teigia, kad Garliavos PSPC 2014-04-15 raštas Nr. 1-360, kaip atsakymas į pareiškėjo 2014-04-07 prašymą, savo turiniu diskriminuoja pareiškėją, taip pat skundžia Garliavos PSPC psichikos priežiūros skyriaus psichiatrės V. P., 2011-08-29 vykusios konsultacijos metu, atliktų įrašų medicininiuose dokumentuose neobjektyvumą. Pareiškėjo Skundo dėl Teismo psichiatrijos tarnybos dalykas yra šios tarnybos eksperto Sigito Simanausko 2014-01-31 specialisto išvados Nr. 93TPK-143 bei paties eksperto veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Akreditavimo tarnyba, vadovaudamasi Apraše įtvirtinta skundų nagrinėjimo tvarka, įvertino pareiškėjo pateiktų skundų turinį ir 2014-05-09 raštu Nr. D2-5936-(1.20.) „Dėl Jūsų skundo“ informavo pareiškėją, kad Akreditavimo tarnyba Skundo dėl Garliavos PSPC pagrindu atliks VšĮ Garliavos PSPC asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl šios įstaigos 2014-04-15 rašte Nr. 1-360 „Dėl prašymo patenkinimo“ nurodytų aplinkybių ir galimai pažeistos paciento teisės susipažinti su įrašais savo medicinos dokumentuose. Taip pat pareiškėjas informuotas, kad, vadovaujantis Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 20.2 punkto nuostatomis, Skundo dėl Garliavos PSPC dalis, kuria skundžiamos Garliavos PSPC psichikos priežiūros skyriaus psichiatrės Vaidos Požėraitės suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nebus nagrinėjama, nes praėjo daugiau nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, kadangi pats pareiškėjas Skunde nurodė, kad 2011-08-29 įrašų medicinos dokumentuose neobjektyvumą patvirtina VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-24 išrašas iš medicininių dokumentų, kurį, kaip minėtą neobjektyvumo faktą įrodantį dokumentą, pateikė kartu su Skundo dėl Garliavos PSPC priedais. Akreditavimo tarnybos 2014-05-09 raštu pareiškėjas taip pat informuotas apie Skundo dėl Teismo psichiatrijos tarnybos nagrinėjimo galimumą Akreditavimo tarnyboje, nurodant, kad pastarasis neatitinka Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio ir Aprašo 13.5 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjas nesilaikė minėtame įstatyme ir poįstatyminiame teisės akte reglamentuotos privalomos skundų nagrinėjimo tvarkos, įpareigojančios asmenis, nepatenkintus asmens sveikatos priežiūros įstaigų teiktomis ar nesuteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, pirmiausia turimas pretenzijas išreikšti raštu atitinkamai asmens sveikatos priežiūros įstaigai, ir tik tuomet, jei netenkina įstaigos atsakymas, kreiptis į Akreditavimo tarnybą, pridedant įstaigos atsakymą ar jo kopiją. Todėl pareiškėjui buvo aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kad pirmiausia jis su skundu turi kreiptis į Teismo psichiatrijos tarnybą. Pareiškėjas informuotas, kad, vadovaujantis Aprašo 20.6 punktu, atsižvelgus į Skunde dėl Teismo psichiatrijos tarnybos nurodytas aplinkybes, šis skundas yra paliekamas nenagrinėtu, nes nesilaikyta Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos. Akreditavimo tarnyba laikosi pozicijos, kad pareiškėjo skundai dėl jų priimtinumo nagrinėti galimybės buvo įvertinti vadovaujantis teisės aktais, o pareiškėjas tinkamai, suprantamai ir aiškiai informuotas apie visų skunduose keliamų klausimų, kaip atitinkamų pretenzijų Garliavos PSPC ir Teismo psichiatrijos tarnybai, tolesnę sprendimo eigą ir priežastis, kodėl atitinkami klausimai nebus nagrinėjami, todėl pareiškėjo skundo teismui motyvai, kad Akreditavimo tarnyba netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, nepagrįstai pritaikė vienerių metų senaties terminą Skunde dėl Garliavos PSPC nurodytų 2011-08-28 vykusios psichiatro konsultacijos ir jos metu atliktų įrašų medicininiuose dokumentuose aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Akreditavimo tarnyba išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 2011-08-28 įvykių nebus nagrinėjamos dėl suėjusio vienerių metų senaties termino, padarė, atsižvelgdama į pareiškėjo Skunde dėl Garliavos PSPC nurodytą aplinkybę (VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-29 išrašas iš medicininių dokumentų) ir paties pareiškėjo pateiktą jos subjektyvų vertinimą, kaip pagrindžiantį 2011-08-28 atliktų įrašų medicininiuose pareiškėjo dokumentuose neobjektyvumą. Pareiškėjas Skunde dėl Garliavos PSPC nurodė, kad VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete dirbusios Vaidos Požėraitės 2011-08-29 atliktų pareiškėjo medicininių dokumentų įrašų neobjektyvumą patvirtina VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-29 išrašas iš medicininių dokumentų. Preziumuojama, kad pareiškėjas, gavęs minėtą 2012-03-29 išrašą iš medicininių dokumentų, sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, susijusi su Garliavos PSPC psichikos priežiūros skyriaus psichiatrės Vaidos Požėraitės suteiktomis/nesuteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, ir atitinkamai turėjo galimybę psichiatrės galimai neteisėtus veiksmus ar neveikimą apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Senaties taikymo institutas įtvirtintas Įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužinojo, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Atitinkamas teisinis reguliavimas nustatytas ir poįstatyminiame teisės akte – Aprašo 20.2 punkte. Aiškina šia normas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-2293-12. Atsakovo nuomone, atmestinas pareiškėjo skundo teismui teiginys, kad 2011-08-29 atliktų pareiškėjo medicininių dokumentų įrašų nepagrįstumą, neteisėtumą ir jais padarytą žalą pareiškėjui pareiškėjas galėjo sužinoti tik gavęs Akreditavimo tarnybos išvadą po pareiškėjui 2013-09-19 Utenos ekspertiniame skyriuje atliktos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013 ir jos išvados Nr. 75U-II-91/2013 surašymo. Atkreipia dėmesį, kad šis teiginys, tariamai pagrindžiantis tikrąjį pareiškėjo sužinojimo ir galėjimo sužinoti apie galimai pažeistas pareiškėjo teises momentą, nepagrįstas ir dėl pateiktos informacijos neteisingumo – Akreditavimo tarnyba nėra atlikusi asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės dėl 2013-09-19 Utenos ekspertiniame skyriuje atliktos ekspertizės. Atitinkamai nepagrįsti pareiškėjo skundo teismui teiginiai, kad „nepraėjo daugiau nei vieni metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie naujas savo teisių pažeidimo pasekmes – nuolat paaiškėja Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos stoties, VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos veiksmais padaryta žala, nes šių veiksmų pasekmės yra ilgalaikės, neribotos laike“, kadangi senaties terminų skaičiavimas yra pagrįstas faktinio žinojimo momentu, tačiau nesietinas su atsiradusios/atsirandančios žalos/pasekmių egzistavimu. Daro išvadą, kad Akreditavimo tarnybos 2014-05-09 raštas Nr. D2-5936-(1.20) „Dėl Jūsų skundo“, kuriame pateikiama informacija, nurodant, kuri pareiškėjo Skundo dėl Garliavos PSPC dalis bus nagrinėjama ir kurią šio skundo dalį atsisakyta nagrinėti dėl suėjusio senaties termino bei nurodant priežastis, kodėl Skundas dėl Teismo psichiatrijos tarnybos nebus nagrinėjamas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti atsiliepime nurodytais pagrindais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo skundo Akreditavimo tarnybai dalis, apie kurios nagrinėjimą pareiškėjui buvo pranešta 2014-05-09 raštu, t. y. ta dalis, kur pareiškėjas skundė VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 atsakymą į pareiškėjo 2014-04-07 prašymą, jau yra išnagrinėta, pareiškėjui dėl to pateiktas atsakymas. Akreditavimo tarnyba neturi duomenų, ar pareiškėjas pasinaudojo neteismine ginčo sprendimo tvarka, kuri pareiškėjui buvo išaiškinta skundžiamame rašte dėl Teismo psichiatrijos tarnybos veiksmų, nes Akreditavimo tarnyba dėl to skundo negavo.

Skundas netenkinamas.

Ginčo dalykas yra pareiškėjo 2014-04-19 skundo Akreditavimo tarnybai nagrinėjimas ir dėl skundo priimto Akreditavimo tarnybos 2014-05-09 sprendimo Nr. D2-5936-(1.20.) teisėtumas ir pagrįstumas.

Pacientų skundų nagrinėjimui Akreditavimo tarnyboje taikomos ir Viešojo administravimo įstatymo, ir Pacientų teisių įstatymo nuostatos, taip pat Aprašo nuostatos.

Skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus du pareiškėjo 2014-04-19 datos skundus, kurie Akreditavimo tarnyboje gauti 2014-04-22 (t. 1, b. l. 37–38) ir 2014-04-25 (t. I, b. l 20–21), šiems skundams suteiktas Nr. T3-141, prie abiejų skundų buvo pateikti ir priedai, išvardyti pačiuose skunduose.

Akreditavimo tarnyboje 2014-04-25 gautame skunde pareiškėjas nurodė, kad jis skundžia Teismo psichiatrijos tarnybos eksperto specialisto 2014-01-31 išvadą Nr. 93TPK-143, specialisto veiksmus, kaip nepagrįstus ir neteisėtus, bei eksperto išvados neteikimą pareiškėjui ir jos slėpimą. Šiame skunde jokios kitos sveikatos priežiūros įstaigos ir jų specialistai nebuvo skundžiami.

Nors nagrinėjamame skunde teismui pareiškėjas dėl šio jo skundo, susijusio su Teismo psichiatrijos tarnyba, išnagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje nepasisako, tačiau, kadangi pareiškėjas skundžia visą Akreditavimo tarnybos 2014-05-09 sprendimą Nr. D2-5936-(1.20.), o šiame sprendime (pirmas jo sakinys) yra nurodyta, kad juo išnagrinėti abu pareiškėjo skundai, teismas vertina ir tą skundžiamo akto dalį, kurioje pasakyta, kad vadovaujantis Pacientų teisių įstatymo 23 straipsniu ir Aprašo 13.5 punktu pareiškėjas dėl Teismo psichiatrijos tarnybos veiksmų pirmiausia turėjo kreiptis į Teismo psichiatrijos tarnybą. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad tik tuo atveju, jeigu jo netenkins šios tarnybos atsakymas, jis šį atsakymą galės skųsti Akreditavimo tarnybai. Skundžiamu aktu šis pareiškėjo skundas (jo dalis) buvo paliktas nenagrinėtas. Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas (šiuo atveju tokia yra Akreditavimo tarnyba) pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje. Ir tik pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (23 straipsnio 9 dalis).

Sveikatos sistemos įstatymo (redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 74 straipsnyje nustatyta, kad Teismo psichiatrijos tarnybą steigia ir jos nuostatus tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija; ši tarnyba atlieka teismo medicinos, teismo psichiatrijos ekspertizes teismams; vykdo kitas įstatymų ir šios tarnybos nuostatų nustatytas funkcijas. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio  1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaiga ar įmonė: šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus. 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad LNSS yra Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota Sveikatos sistemos įstatymo. 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sveikatos priežiūros paslaugos – įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybinis medicininis auditas – oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 3 straipsnyje klasifikuojamos LNSS įstaigos, nurodytos šių įstaigų rūšys pagal jų teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų yra specializuotos medicininės ekspertizės paslaugas teikiančios įstaigos. Šio įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad LNSS sistemai priklauso ir Teismo psichiatrijos tarnyba. Pagal šio įstatymo 52 straipsnio nuostatas įstaigų teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę atlieka be kitų nurodytų subjektų ir Akreditavimo tarnyba, kuri atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę.

Galiojanti Teismo psichiatrijos tarnybos nuostatų redakcija patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010-11-26 įsakymu Nr. V-1022 (toliau – Nuostatai). Nuostatų 11 punkte nurodyti Teismo psichiatrijos tarnybos veiklos tikslai, t. y. iš esmės ši tarnyba atlieka teismo psichiatrijos ekspertizes ir teikia specialisto išvadas pagal prokururų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis. Tačiau Nuostatų 12 punkte nurodyta, kad Teismo psichiatrijos tarnyba, įgyvendindama 11 punkte nurodytus tikslus, esant būtinosios psichiatrinės pagalbos indikacijų, ekspertizės atlikimo metu tiriamajam skiria gydymą. T. y. Teismo psichiatrijos tarnyba teikia ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kaip jos apibūdinamos Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, o tokių paslaugų kokybę kontroliuoja Akreditavimo tarnyba (Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Be to, pareiškėjas, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, kreipėsi į teismą dėl Teismo psiciatrijos tarnybos  eksperto veiksmų teikiant 2014-01-31 išvadą Nr. 93TPK-143. Šis ginčas yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimant 2015-01-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5026-473/2015 (teismo sprendimas dar neįsiteisėjo).

Pareiškėjas pateikė Akreditavimo tarnybai skundą (gautas 2014-04-25), kuriame be kitų dalykų, kurie nėra susiję su specialisto išvada, o daugiau buvo susiję su pačios išvados davimo inicijavimu ikiteisminio tyrimo įstaigose, visgi buvo skundžiama specialisto išvada, kaip neatitinkanti kitų medicininių dokumentų, kaip padaryta neištyrus paties pareiškėjo, be to, skundžiamas išvados neteikimas pareiškėjui. Šiuo skundu pareiškėjas tiesiogiai prašė atlikti pareiškėjo kaip paciento teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl specialisto išvadoje atliktų įrašų ir pan.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, į tai, kad Teismo psichiatrijos tarnyba priklauso LNSS, kad pagal Nuostatus atlieka ir asmens sveikatos priežiūrą, į tai, kad Akreditavimo tarnybai pavesta teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir pagal kompetenciją nagrinėti asmenų prašymus, pranešimus, skundus (Akreditavimo tarnybos nuostatai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 2011-09-07 įsakymu Nr. V-839, punktas 10), Akreditavimo tarnyba šią skundo dalį galėjo vertinti, vadovaudamasi Pacientų teisių įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 23 straipsnis reguliuoja pacientų teisės skųstis procedūrinius klausimus. Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta tokių ginčų nagrinėjimo tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad į valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, paciento manymu, jo teisės buvo pažeistos. Akreditavimo tarnyba, nagrinėdama skundus, vadovaujasi Aprašu (patvirtintas Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013-02-06 įsakymu Nr. T1-137), kurio 13 punkte nurodoma, kaip turi būti paduodamas skundas. 13.5 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodyta, ar skundas tuo pačiu klausimu išnagrinėtas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, būtina su skundu Akreditavimo tarnybai pateikti ir skundo sveikatos priežiūros įstaigai ir gauto atsakymo kopijas.

Pareiškėjas neneigia, kad būtent dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės jis, prieš kreipdamasis į Akreditavimo tarnybą 2014-04-19, neteikė skundo Teismo psichiatrijos tarnybai. Tačiau kartu su skundu Akreditavimo tarnybai pareiškėjas yra pateikęs 2013-02-25 prašymą Teismo psichiatrijos tarnybos Kauno I teismo psichiatrijos skyriui (t. I, b. l. 30). Įvertinus šio prašymo turinį, daroma išvada, kad šis prašymas nebuvo susijęs su asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu, kokybe, nes jame buvo nurodomas tik, pareiškėjo manymu, netinkamas šios tarnybos specialisto elgesys teismo posėdyje, taip pat pareiškėjas Teismo psichiatrijos tarnybai uždavė klausimus dėl specialisto dalyvavimo teismo posėdyje: ar specialistą teismas kvietė į posėdį, kam buvo teikiama išvada, ar pareiškėjas gali ją gauti ir pan. Teismo psichiatrijos tarnybos Kauno I teismo psichiatrijos skyrius 2013-03-01 raštu Nr. 43K-1-222 (t. I, b. l. 31) atsakė į pareiškėjo prašymą, tačiau šis atsakymas nesusijęs su asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, o yra susijęs tik su teismo psichiatrijos ekspertizių skyrimu, psichiatrų kvietimu į teismo posėdžius, ekspertų pareiga atsakyti teisme į klausimus ir proceso dalyvių teise susipažinti su bylos medžiaga. Atsižvelgiant į nurodytų dokumentų turinį, daroma išvada, kad jie nėra susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, nes pareiškėjo prašyme keliami teisiniai klausimai dėl specialisto dalyvavimo teismo posėdyje teisėtumo ir pagrįstumo, dėl teisinių pagrindų, kuriais remiantis skiriamos ekspertizės ir pan. Atsakymas dėl to taip pat nėra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, nes atsakyme pareiškėjui paaiškinama įstaigos veikla ir jos teisinis pagrindas, kiek tai susiję su teismo psichiatrinių ekspertizių skyrimu, paaiškinami procedūriniai klausimai dėl eksperto ar specialisto dalyvavaimo teismo posėdžiuose, paaiškinama apie specialistų duodamų išvadų teisinį statusą.

Todėl skundžiamame atsakyme pareiškėjui Akreditavimo tarnyba pagrįstai aptariamu klausimu nurodė Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 13.5 punkto reikalavimus, jog pacientas, kuris nepatenkintas suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, pirmiausiai turi tuo klausimu kreiptis į tą sveikatos priežiūros įstaigą, o vėliau jau jos atsakymą gali skųsti Akreditavimo tarnybai. Tuo tarpu teismo ekspertizių ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašymu duotų specialistų išvadų teisingumą gali įvertinti tik teismas, kuris nagrinės atitinkamą bylą, o byloje dalyvaujantis asmuo tame teismo procese gali ginčyti tokias išvadas, nurodydamas procedūrinius ir esminius pažeidimus. Akreditavimo tarnyba nurodytais klausimas kompetencijos ir įgaliojimų neturi ir iš pareiškėjo skundo, kuris gautas Akreditavimo tarnyboje 2014-04-25, galima padaryti išvadą, kad pareiškėjui gerai žinoma šios tarnybos kompetencija, nes pareiškėjas būtent ir prašė atlikti paciento teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, o tokiu atveju minėti teisės aktai reikalauja, kad pirmiausiai pretenzijos dėl šių paslaugų kokybės būtų pareiškiamos sveikatos priežiūros įstaigai.

Dėl pareiškėjo 2014-04-19 datos skundo, kuris gautas Akreditavimo tarnyboje 2014-04-22. Pareiškėjas šiame skunde nurodo, kad jis skundžia VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 raštą Nr. 1-360, kuris yra atsakymas į pareiškėjo 2014-04-07 prašymą (t. I, b. l. 37–38). Šiame skunde aiškiai nurodyta, ko pareiškėjas prašo: atlikti pareiškėjo kaip paciento teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl VšĮ Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusios Vaidos Požėraitės 2011-08-29 atliktų pareiškėjo medicininių dokumentų įrašų; atlikti pareiškėjo kaip paciento teisių ir sveikatos priežiūros  paslaugų kokybės kontrolę dėl VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 rašto Nr. I-360 turinio atsakant į pareiškėjo 2014-04-07 prašymą; teisės aktų nustatyta tvarka vertinti nurodytos psichiatrės, Garliavos PSPC atitiktį sveikatos priežiūros licencijuojamai veiklai keliamiems reikalavimams; pagal kompetenciją kontroliuoti, kaip Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete dirbusi psichiatre ir pati sveikatos priežiūros įstaiga laikosi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų.

Iš skundo turinio taip pat yra aišku, kad pareiškėjas nesutinka su gydytojos psichiatrės 2011-08-29 padarytais įrašais medicininiuose dokumentuose. Skundo aprašomosios dalies 4 punkte pareiškėjas nurodo, kad psichiatrės 2011-08-29 medicininiuose dokumentuose atliktų įrašų neobjektyvumą patvirtina VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-29 išrašas iš medicininių dokumentų, be to, šį išrašą su skundu pareiškėjas pateikia kaip priedą Nr. 3, tai nurodyta ir skundo pabaigoje. Šis priedas pateiktas Akreditavimo tarnybai (t. I, b. l. 43–44). Tokie išrašai paprastai duodami pacientams, kai jie lankosi ar būna stacionare sveikatos priežiūros įstaigose, išraše nurodyta, kad jis skirtas Garliavos PSPC. Išraše nurodyta 2012-03-29 padaryta gydytojų konsultacinės komisijos išvada Nr. 62, patvirtinanti, kad  pareiškėjui leidžiama vairuoti „C“ ir „D“ kategorijų transporto priemones. Iš pareiškėjo 2014-04-07 prašymo Garliavos PSPC turinio (t. I, b. l. 42) matyti, kad pareiškėjas į Garliavos PSPC psichikos priežiūros kabinete psichiatre dirbusią gydytoją kreipėsi 2011-08-29 dėl pažymos B, C ir D1 kategorijos vairuotojo teisėms, kad pareiškėjui iš karto tapo žinoma, jog psichiatrė atsisakė pareiškėjui išduoti pažymą C ir D1 kategorijos vairuotojo teisėms, ir taip atsitiko, pasak pareiškėjo, ne dėl pareiškėjo sveikatos būklės, o dėl ankstesnių įrašų apie 2010-08-19 įvykius. Skundo VšĮ Garliavos PSPC turinys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui iš karto, t. y. dar 2011-08-29 tapo žinoma, kad jam nebus išduota reikiama sveikatos būklės pažyma dėl to, kad medicininėje dokumentacijoje yra atitinkami įrašai. Tačiau, pasak pareiškėjo skundo Akreditavimo tarnybai, galutinai šiuos įrašus galėjo paneigti 2012-03-29 išrašas iš medicinių dokumentų. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad šį išrašą gavo 2012-03-29, tačiau nurodo kitą sužinojimo apie 2011-08-29 įrašus medicininiuose dokumentuose datą.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad Akreditavimo tarnybos 2014-05-09 rašte pagrįstai nurodyta, jog vadovaujantis Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir Aprašo 20.2 punktu pareiškėjo skundo dalis dėl 2011-08-29 VšĮ Garliavos PSPC teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nebus nagrinėjama, nes praėjo daugiau kaip vieneri metai nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjas ne vėliau kaip 2012-03-29 turėjo sužinoti, kad jam turi būti išduotos visų jo prašytų kategorijų vairuotojo teisės, o ne tik B  kategorijos, o tai reiškia, kad, gavęs 2012 m. specializuotos sveikatos priežiūros įstaigos išrašą, turėjo galimybę pasidomėti įrašais apie pareiškėjui nustatytas diagnozes 2011-08-29. Paciento teisę gauti tokią informaciją užtikrina Pacientų teisių įstatymo 5 straipsnio 3 dalis. Pats pareiškėjas Akreditavimo tarnybai nurodė, kad VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės konsultacijų kabineto 2012-03-24 išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina VšĮ Garliavos PSPC 2011-08-29 įrašų neteisingumą, todėl Akreditavimo tarnyba negalėjo kitaip įvertinti 2012 m. išrašo, nei jį įvertino pats pareiškėjas.

Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pacientas (pagal šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalį pacientas yra asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis) turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužinojo, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Aprašo 20 punkte nustatyta, kokiais atvejais skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, 20.2 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu skundas Tarnyboje gautas vėliau nei nei vieneri metai nuo tos dienos, kai pacientas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, arba praėjo daugiau kaip treji metai nuo paciento teisių pažeidimo padarymo dienos. Todėl daroma išvada, kad skundo dalis dėl 2011 m. padarytų įrašų medicininiuose dokumentuose Akreditavimo tarnyboje nenagrinėta pagrįstai, pareiškėjui apie tai skundžiamame sprendime nurodyta aiškiai, pagrindžiama faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, pareiškėjas šią skundžiamo sprendimo dalį gerai suprato, tai matyti iš skundo teismui. Skunde teismui pareiškėjas nurodo jau kitą sužinojimo apie 2011 m. įrašą medicinos dokumentuose datą. Nurodo, kad apie įrašų nepagrįstumą, neteisėtumą ir padarytą žalą pareiškėjas sužinojo, tik gavęs Akreditavimo tarnybos išvadą po pareiškėjui Utenos ekspertiniame skyriuje 2013-09-19 atliktos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. I-67-738/2013 ir jos išvados Nr. 75U-II-91/2013 surašymo, taigi nepraėjus metams. Pareiškėjas prie skundo nepridėjo jokios Akreditavimo tarnybos išvados dėl pareiškėjui atliktos 2013 m. ekspertizės, apie ką jis rašo skunde. Tačiau byloje yra Teismo psichiatrtijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 2013-09-02–09-19 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-91/2013 (t. I, b. l. 23–28). Akte yra detaliai aprašyta VšĮ Garliavos PSPC asmens sveikatos istorija Nr. 5580, nurodoma, kad pareiškėjas 2011-08-29 apžiūrėtas psichiatro, nurodyta diagnozė ir tai, kad vairuoti B kategorijos automobilį gali. Toliau akte nurodyta, kad pareiškėjas  2012-05-04 konsultuotas psichiatro ir vairuoti B, C, D kategorijų transporto priemones gali. Šis įrašas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dar 2012-05-04 galėjo sužinoti, kad galimai 2011 m. įrašai yra klaidingi.

Akreditavimo tarnyba skundžiamu 2014-05-09 sprendimu pareiškėjui pranešė, kad jo skundas dėl VšĮ Garliavos PSPC rašto Nr. I-360 „Dėl prašymo patenkinimo“ bus nagrinėjamas iš esmės. Teisme Akreditavimo tarnybos atstovė patvirtino, kad ši pareiškėjo skundo dalis jau išnagrinėta, dėl to priimtas sprendimas. Ši pareiškėjo skundo dalis buvo susijusi su pareiškėjo 2014-04-07 prašymu Garliavos PSPC (t. I, b. l. 18, kita pusė). Šis pareiškėjo prašymas visa apimtimi buvo susijęs su tuo pačiu 2011-08-29 įrašu medicininiuose dokumentuose, pareiškėjas prašė pakeisti šį įrašą jo nurodytu būdu. Akreditavimo tarnyba ėmėsi vertinti VšĮ Garliavos PSPC 2014-04-15 atsakymą pareiškėjui Nr. I-360 (t. I, b. l 18), priėmė dėl to sprendimą.

Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Akreditavimo tarnyba nurodytu klausimu priėmė 2014-07-01 kontrolės Nr. T3-141/2014 ataskaitą Nr. D17-165-(1.27). Pareiškėjas šią ataskaitą skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismas skundą priimti atsisakė (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-08-05 nutartis, administracinė byla Nr. I-9272-281/2014), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-10-22 nutartimi nutartį paliko galioti (administracinė byla Nr. AS602-1032/2014).

Dėl pareiškėjo argumentų, neva pareiškėjui skundžiamu Akreditavimo tarnybos raštu atimta galimybė gauti iš sveikatos priežiūros įstaigų žalos atlyginimą. Žalos atlyginimo klausimai nėra susiję su Akreditavimo tarnybos atliekama kontrole. Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka; pacientas, turintis teisę į žalos atlyginimą, privalo su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Šioje normoje yra sureguliuoti procedūriniai žalos atlyginimo klausimo sprendimo aspektai ir nėra nustatyta, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtinas Akredtiavimo tarnybos sprendimas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Akreditavimo tarnybos sprendimas atima galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo, yra nepagrįsti.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalies ir Aprašo (Žin., 2013, Nr. 15-765) 20.2 punkto nuostatos dėl riboto skundų pateikimo laiko galimo prieštaravimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena) 3 straipsniui „Kankinimo uždraudimas“, 6 straipsniui „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“, 13 straipsniui „Teisė į veiksmingą gynybos priemonę“, 14 straipsniui „Diskriminacijos uždraudimas“; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 7, 18, 20, 21, 25, 29, 30 straipsnių nuostatoms.

ABTĮ 4 straipsnyje yra nustatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sutabdo bylos nagrinėjimą ir, atsžvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. T. y. teismui paliekama teisė spręsti, ar yra pagrindas manyti, jog teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio 5 dalis neatima iš paciento teisės skųsti paslaugų kokybę, o tiesiog reikalauja domėtis savo galimai pažeistomis teisėmis atidžiau ir operatyviau, todėl nėra pagrindo abejoti, jog nurodyta procedūrinė norma gali prieštarauti pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams. Senaties terminai, terminai paduoti skundams, įstatymo leidėjo valia nustatyti daugelyje įstatymų, tarp jų Civiliniame kodekse, ABTĮ ir daugelyje kitų įstatymų. Toks teisinis reguliavimas užtikrina visuomeninių santykių stabilumą, apsaugo viešąjį interesą, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo institucijos veiktų darniai, nuosekliai, būtų pajėgios spręsti pastoviai joms iškylančias problemas, asmenų, besikreipiančių į šias institucijas prašymus ir pan. Be to, daugelis pareiškėjo nurodomų Konstitucijos straipsnių iš viso negali būti siejami su pareiškėjo nurodoma įstatymo norma, o Konstitucijos 30 straipsnyje būtent ir nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, t. y. Konstitucija leidžia įstatymų leidėjui nustatyti tvarką, procedūras, kurių laikantis sprendžiami žalos atlyginimo klausimai (pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad jam daroma neturtinė žala).

Dėl Aprašo nuostatų. Pareiškėjo nurodomas Aprašo punktas atkartoja Pacientų teisių įstatymo 23 straipsnio nuostatas. Aprašo, kuris patvirtintas centrinio valstybinio administravimo subjekto įsakymu, teisėtumą gali tirti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apygardos administracinis teismas gali kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti tokio akto teisėtumą, tačiau tik tuo atveju, jeigu apygardos administracinis teismas suabejotų taikytinos byloje normos atitiktimi įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti dėl pareiškėjo nurodomo Aprašo punkto teisėtumo, nes, kaip minėta, terminai kreiptis į valstybės institucijas yra nustatyti daugelyje įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų, tai garantuoja visuomenėje interesų pusiausvyrą, viešojo administravimo institucijų darnią veiklą, todėl nėra pagrindo abejoti tokio reguliavimo teisėtumu.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo skundas netenkinamas, nes yra nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Netenkinti pareiškėjo V. J. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                              Arūnas Kaminskas

Ina Kirkutienė

Halina Zaikauskaitė