
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų: Viktoro Kažio, Aloyzo Kruopio,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
gynėjams: Aldevinui Švedui, Algirdui Gurauskui,
Marijai Bartaševičiūtei,
nuteistajam V. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų
ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistųjų E. J. ir J. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos
teismo 2010 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. J. pripažintas
kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3
dalyje, 307 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 260 straipsnio 1
dalį – 4 metams;
pagal BK 260
straipsnio 3 dalį – 11 metų ir 6 mėnesiams;
pagal BK 307
straipsnio 3 dalį – 4 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos
bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės iš dalies
pridedant švelnesnę bausmę ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12
metų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie
subendrintos bausmės iš dalies pridėta Kauno m. apylinkės teismo 2007 m.
balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta
bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos
namuose;
J. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3
dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 178
straipsnio 2 dalį – areštu 90 parų;
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 62
straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalies
1 punktą – laisvės atėmimu 5
metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2
punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant
švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams,
bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės
atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš E. J., J.
Z. ir V. G. priteista po 23,80 Lt proceso išlaidų
valstybei.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu
nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn., tikslesnės datos
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, pelnėsi iš nepilnamečių asmenų
prostitucijos: nepilnametėms E. T., gim. 1989-02-09, ir G. K., gim. 1991-04-17, laisva valia užsiimant prostitucija (duomenys neskelbtini), t. y. savo
iniciatyva ieškant klientų ir už pinigus lytiškai santykiaujant bei kitaip
tenkinant jų lytinę aistrą butuose (duomenys
neskelbtini), būdamas susitaręs su jomis dalintis iš prostitucijos gautomis
pajamomis, per šį laikotarpį kiekvieną prostitucijos darbo savaitgalį ėmė iš E. T. ir G. K. ne mažiau kaip po 400
Lt, gautų iš jų prostitucijos veiklos, iš viso turėdamas ne mažiau, kaip 20 000
Lt pajamų už tai, kad leido joms užsiimti prostitucija bei užtikrino joms
reikiamas darbo sąlygas – saugojo jas nuo grėsmę keliančių klientų, kitų asmenų,
reikalavusių mokėti pinigus už šią veiklą. Tokiu būdu E. J. turėjo
pajamų iš nepilnamečio asmens prostitucijos ir pelnėsi iš šios veiklos,
organizavo ir vadovavo jų prostitucijai, t. y. padarė nusikalstamą veiką,
numatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje.
Be to, E. J. pripažintas kaltu
ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu
psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: iki 2007 m.
birželio 5 d. paprašęs bendrininko J. Z. įgyti ir jam už
6 000 Lt parduoti 2 000 tablečių – labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos,
2007 m. birželio 5 d. pagal susitarimą su juo psichotropinėms medžiagoms įgyti
automobiliu ,,BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX atvyko prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys neskelbtini), ten iš J. Z. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės
medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu,
kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos
tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės
medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g (labai didelį kiekį) psichotropinės
medžiagos MDMA, kurią J. Z. už jo duotus 6 000 Lt tą
pačią dieną nupirko iš V. G. bute (duomenys neskelbtini); bendrininkui J. Z. už
psichotropinės medžiagos įgijimą ir atnešimą davė apie 360 Lt, po to apie 19.30
val. jis su I. P., kuri dėl šios veikos nėra kalta, šią
psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą parduoti neteisėtai gabeno automobiliu
„BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX iš (duomenys
neskelbtini) ir tą pačią dieną, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu
būdu E. J., veikdamas bendrininkų grupe su J. Z. ir V. G., neteisėtai disponavo
labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, t.
y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Be to, E. J. pripažintas kaltu
ir nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti iš tyrimo metu nenustatytų
asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo rusvos spalvos
miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos MDMA, rudos
ir žalios spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje
medžiagoje yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, šias
medžiagas neteisėtai iki kratos 2007 m. birželio 5 d., 21.50 val., laikė savo
bute (duomenys neskelbtini), t. y.
neteisėtai disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis turėdamas tikslą
jas platinti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1
dalyje.
J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai
disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją
platinti, o būtent: iki 2007 m. birželio 5 d. gavęs bendrininko E. J. prašymą parduoti 2 000 tablečių – labai didelį kiekį
psichotropinių medžiagų, jis iš bendrininko V. G. bute (duomenys neskelbtini), įsigijo labai
didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su
įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos
MDMA, 1 264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose
yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g (labai
didelį kiekį) psichotropinės medžiagos MDMA, kurią 2007 m. birželio 5 d. pagal
susitarimą prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys
neskelbtini), už 6 000 Lt neteisėtai pardavė E. J.,
už šios psichotropinės medžiagos įgijimą ir pardavimą gaudamas 360 Lt atlygį;
po to tą pačią dieną, apie 19.30 val., E. J. šią
psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą parduoti neteisėtai gabeno automobiliu
„BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX iš (duomenys
neskelbtini) ir tą pačią dieną, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu
būdu J. Z., veikdamas bendrininkų grupe su V. G. ir E. J., neteisėtai disponavo
labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, t.
y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą
BK 260 straipsnio 3 dalyje.
J. Z. padarė dar kitą nusikalstamą veiką, tačiau dėl
nuteisimo už ją nuosprendis neapskųstas. V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai
disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą ją
platinti, o būtent: jis iki 2007 m. birželio 5 d. iš ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje turėdamas tikslą platinti
neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos
spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g
psichotropinės medžiagos MDMA, 1 264 rausvos spalvos tabletes su įspaustu
„šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra 78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t.
y. bendrą 123,034 g (labai didelį kiekį) psichotropinės medžiagos MDMA, šią
medžiagą iki 2007 m. birželio 5 d., maždaug 19 val., neteisėtai laikė savo bute
(duomenys neskelbtini) ir 2007 m.
birželio 5 d., apie 19 val., už 6 000 Lt šį labai didelį kiekį psichotropinės
medžiagos neteisėtai pardavė J. Z., kuris tą pačią
dieną, apie 19.30 val., prie prekybos centro „MAXIMA“ (duomenys neskelbtini), šią psichotropinę medžiagą perdavė
bendrininkui E. J., t. y. padarė nusikalstamą veiką,
numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Kauno
apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas V. G. paskyrė
aiškiai per švelnią bausmę. Skirdamas bausmę teismas privalėjo atsižvelgti, jog
nusikaltimas, kurį padaręs jis kaltinamas, priskiriamas labai sunkių
nusikaltimų kategorijai, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nepagrįsta
teismo išvada, kad V. G. vaidmuo darant nusikaltimą buvo
antraeilis, nes jis, E. J. ir J. Z. paprašytas,
iš kitų asmenų įgijo psichotropinės medžiagos, siekdamas ją parduoti ir taip
užsidirbti pinigų. Jo vaidmuo buvo pagrindinis. V. G. padaryta
nusikalstama veika yra labai pavojinga visuomenei, motyvai savanaudiški, jis
nusikalto būdamas anksčiau teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, jo neįgalumas
neturi įtakos nusikaltimams daryti. Tai rodo jo nenorą pasitaisyti ir norą
daryti nusikaltimus savanaudiškais tikslais, kenkiant kitų asmenų sveikatai,
bei iš to gyventi.
Teismas nepagrįstai pripažino prisipažinimą ir
nuoširdų gailestį atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes savo kaltę V. G. pripažino verčiamas objektyvių aplinkybių – matydamas
nenuginčijamus jo kaltės įrodymus įrodymų tyrimo metu. Jam skirtina reali
laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis.
Be to, skirdamas bausmę V. G. teismas
neturėjo duomenų apie Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. (turėjo būti birželio 29 d.) nuosprendį
ir bausmę skyrė tik už padarytą nusikalstamą veiką. Kitas nuosprendis yra
įsiteisėjęs, todėl būtina šias bausmes subendrinti, nes ir dėl to neteisingai
paskirta bausmė.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį
dėl V. G. paskirtos bausmės pakeisti: pagal BK 260
straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę 12 metų ir 6 mėnesiams; šią
bausmę subendrinti su Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. (turėjo būti birželio 29 d.)
nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant – pridėti 2 metus ir 6
mėnesius laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kauno m. apylinkės teismo
nuosprendžiu, bei paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 15 metų
ir 5 MGL dydžio baudą.
Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis nepadarė jam inkriminuojamų veikų. Teismas įrodymus tyrė
šališkai, neobjektyviai, visai netyrė jį teisinančių įrodymų, dėl to šiurkščiai pažeidė rungimosi principą ir padarė klaidingas
išvadas dėl kaltės.
Apelianto kaltė padarius
nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, neįrodyta, nes nei
ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kokios tai kanapės. Apelianto
nuomone, tai buvo canabis sativa.L
sėjamosios kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau negu 0,2 procento ir baudžiamoji atsakomybė už
tokių kanapių laikymą nenumatyta. Jis turi būti išteisintas, juo labiau kad niekada
niekam šių kanapių neplatino ir neturėjo tikslo platinti. Jam taip pat nežinoma
apie psichotropinę medžiagą MDMA. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį, jog
rastas papirosas priklauso
kitam asmeniui. Jis neneigia fakto jį lietęs, tačiau nežinojo papiroso
sudėties. Pripažindamas apeliantą kaltu dėl šios veikos, teismas vadovavosi tik savo vidiniu įsitikinimu,
nepagrįstu jokiais byloje esančiais įrodymais.
Nepagrįsta teismo išvada, kad šios medžiagos laikytos turint tikslą jas
platinti, nes nuosprendyje nėra tai patvirtinančių įrodymų.
BK 307
straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo
apeliantas taip pat nepadarė. Jis neneigia,
jog nukentėjusiosios E. T. ir G. K. nuomojosi
jo sugyventinės butą, jis iš jų imdavo
pinigus už nuomą, tačiau jam nebuvo
žinoma, kad jos verčiasi prostitucija. Apeliantas visada galvojo, jog merginos pilnametės.
Nukentėjusiosios ir A. K. jį apkalba. Merginos patvirtino faktą apeliantą
nežinojus, kad jos yra nepilnametės. Jos taip pat patvirtino, jog pinigų
sumą, kiek jos tariamai apeliantui sumokėjo, nurodė ikiteisminio tyrimo
pareigūnė. Teisme jos negalėjo pasakyti nieko konkretaus,
kad apeliantas jas tariamai saugojo, atliko kokius kitus veiksmus ar ėmė iš jų pinigus joms verčiantis prostitucija,
nes jis to nedarė.
Apelianto nuomone, A. K. pats pelnėsi iš nukentėjusiųjų prostitucijos ir
bijodamas atsakomybės visą kaltę suvertė jam. Policijos pareigūnai L. D. ir G. S. yra suinteresuoti bylos baigtimi, kad apeliantas būtų nuteistas, nes
atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje
byloje, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. L. D. parodymai,
jog apeliantas nuomodavo butus prostitucijai, neatitinka jokių byloje esančių įrodymų. Teismas jo kaltę grindžia telefoniniais
pokalbiais, tačiau atlikus fonoskopinę
ekspertizę kyla abejonių, ar tai vientisi ir nesumontuoti pokalbiai. Jais vadovautis negalima, nes tai nepatikimas įrodymų
šaltinis.
Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus jį
nežinojus, kad merginos nepilnametės, tokiais parodymais netiki, nors nėra kitų
įrodymų, patvirtinančių faktą, jog apeliantui buvo žinomas nukentėjusiųjų amžius. Kitų kvalifikuojamųjų
požymių pagal BK 307 straipsnio 3 dalį jam neinkriminuota, todėl jo veika
galėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 307 straipsnio 1 dalį. Neaišku, kodėl
teismas tiki kitais nukentėjusiųjų
parodymais apeliantą žinojus, kuo jos verčiasi, arba iš jų gavus pinigų už
vertimąsi prostitucija. Kitų apelianto kaltės įrodymų byloje nėra, todėl jis turi
būti išteisintas.
Teismas privalėjo įvertinti, kad
apelianto kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, iš esmės
grindžiama tik kito nuteistojo J. Z. parodymais. Apeliantas neneigia J. Z. jam perdavus paketą, kurį turėjo nuvežti į (duomenys
neskelbtini) prie
prekybos centro ,,MAXIMA“. Su J. Z. jis susitiko pasikalbėti
dėl sportinių kostiumų siuvimo. Iš esmės šias aplinkybes patvirtino ir J. Z. Teismas
visiškai nevertino V. G. teisme patvirtinus faktą, jog iš
apelianto paimtas paketas yra visiškai ne
tas, kurį V. G. perdavė J. Z.
Liudytojas S. B. patvirtino, kad pareigūnams sulaikius apeliantą jis elgėsi ramiai. Taip buvo, nes jis net neįtarė J.
Z. duotame pakete buvus tabletes. I. P. patvirtino apeliantą nežinojus, kas yra J. Z. duotame pakete. Jokių
kitų apelianto kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nenustatyta: nėra
apelianto pirštų pėdsakų ant rasto J. Z. priklausančio
paketo, telefoninių pokalbių (kaip nurodo J. Z.).
Dėl to nėra pagrindo teigti, jog apeliantas įgijo tabletes iš J.
Z. ar būtų prašęs jas įgyti arba bent
būtų supratęs, kad šias tabletes iš pastarojo įgijo, arba suvokęs, jog
iš viso gabena šias tabletes.
Teismas apelianto kaltę
nepagrįstai grindžia V. G. parodymais, kadangi jis
apelianto nepažįsta,
jokių tablečių jam nėra perdavęs. Liudytojai S. B., Ž. B., L. D. ir G.
S. taip pat nepaneigia apelianto parodymų, kad jis nežinojo, kas yra J. Z. perduotame
pakete. Įvertinus visus surinktus įrodymus darytina
išvada, jog J. Z. apeliantą apkalbėjo, siekdamas gauti
švelnesnę bausmę. Jam ir buvo skirta žymiai švelnesnė bausmė, nei
numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies
sankcijoje.
Visos byloje įrodinėtinos
aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad neliktų jokių bent kiek pagrįstų abejonių buvus
įrodinėjamus faktus, tačiau bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta jokių apelianto
kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų jį padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėdamas
bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas buvo šališkas bei
neobjektyvus, akivaizdžiai nusistatęs prieš apeliantą. Tai sutrukdė teismui tinkamai įvertinti įrodymus ir priimti
teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Nuteistasis E. J. apeliaciniu
skundu prašo jį išteisinti, nes nepadarė inkriminuotų veikų.
Nuteistasis J. Z. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirta per
griežta bausmė. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad jis prisipažino padaręs
inkriminuotus nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui
išaiškinti kitus veiką padariusius asmenis, atlygino nusikaltimu padarytą žalą,
kritiškai vertina savo elgesį, yra jauno amžiaus, neįgalus, išlaiko du mažamečius
vaikus, jo vaidmuo antraeilis. Teismas nustatė net kelias jo atsakomybę
lengvinančias aplinkybes. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, darbą,
todėl ir visuomenei, ir šeimai būtų naudingesnis laisvėje. Ši byla yra didžiulė
gyvenimo pamoka, jis suprato savo elgesio klaidas ir ateityje neketina daryti
naujų nusikaltimų. BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti
pasiekti, neatėmus jam laisvės.
Nuteistasis J. Z. apeliaciniu
skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės pakeisti: taikyti BK
62 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su
realiu laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį
skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistasis V.
G. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistųjų E. J. ir J. Z. gynėjai prašo
nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroro ir nuteistojo E. J. apeliaciniai
skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo J. Z. skundas
atmetamas.
Prokuroras ir nuteistasis J. Z. skundžia
tik V. G. bei J. Z. paskirtas
bausmes, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio
nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija dėl šių nuteistųjų patikrino bylą neviršydama apeliacinių skundų ribų
su BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi V. G. atžvilgiu
dėl nusikalstamų veiksmų apimties.
Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas
įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas
išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus
nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303
straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį,
tačiau suklydo dėl E. J. nusikalstamų veiksmų apimties.
Teismas V. G. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
todėl neteisingai paskyrė bausmę. Be to, V. G. paskirta
bausmė subendrinama su kitu nuosprendžiu paskirta bausme.
Dėl teismo šališkumo ir įrodymų
vertinimo
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis E. J. apeliaciniame
skunde teigia bylą nagrinėjusį teismą buvus šališką, tačiau skundo motyvai to
nepagrindžia, o bylos medžiaga neįrodo.
Teismo šališkumą apeliantas įžiūri, nesutikdamas su
įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė
teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o
kaltininko versijos atmetimas nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais
įrodymais, negali būti pripažintas teismo šališkumu.
Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu.
Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors
vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.
Byloje nėra duomenų, kad nagrinėdamas šią bylą
pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl E.
J. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo
nuteistasis, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs
pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių,
byloje taip pat nėra.
Nepasitenkinimas teismo sprendimu
nėra pagrindas teismą laikyti šališku.
Nuteistasis E. J. apeliaciniame
skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog teismas įrodymus tyrė
šališkai bei neobjektyviai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų,
tirdamas ir vertindamas įrodymus.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato,
jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę
įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame
straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis
įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog
pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo
pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti
vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia
turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus.
Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti
įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus
analizuojamas, aptariant nuteistojo E. J. kaltę.
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliantas savo
skunde, kad teismas vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiškai netyrė
apeliantui palankių įrodymų.
Jau aptarta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas
įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso
dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis E.
J. ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo
sprendimą, jei teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė
kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.
Negalima sutikti su nuteistojo E. J.
apeliacinio skundo argumentu, jog teismas šiurkščiai pažeidė rungimosi
principą.
Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo
reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi
lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus
ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą bei
turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).
Nuteistojo priekaištai teismui dėl rungimosi principo
pažeidimo – deklaratyvūs ir nemotyvuoti. Apeliantas nenurodo, kuo konkrečiai
pasireiškė jo gynybos teisių apribojimas teikti įrodymus, prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, todėl teisėjų kolegija
negali atsakyti į abstrakčius skundo teiginius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas įvertino
abiejų šalių pateiktus įrodymus. Tai, kad teismas atmetė kai kuriuos
kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, jog byla teisme
išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos
nagrinėjimo tvarka, bet su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.
Dėl pelnymosi
iš nepilnamečių asmenų prostitucijos
Nuteistasis
E. J. neigia pelnęsis iš nepilnamečių G.
K. bei E. T. prostitucijos, organizavęs ir vadovavęs
jų prostitucijai, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų
įrodymų visetu.
Teismas neturėjo pagrindo
netikėti nukentėjusiųjų G. K. bei E.
T. parodymais, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl
detaliai nekartojami.
Teisme nukentėjusiosios G. K. ir
E. T. parodė, kad E. J. buvo
asmuo, saugodavęs jas nuo agresyvių klientų. Už paslaugas merginos kas savaitę
jam mokėjo po 400 Lt kiekviena.
Nukentėjusiųjų G. K. ir E. T. parodymus patvirtina liudytojo A.
K. bei policijos pareigūno L. D. parodymai.
Liudytojas A.
K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 117-118) ir teisme parodė žinojęs,
jog G. K. bei E. T. užsiiminėjo
prostitucija. Būtent E. J. buvo E. T. ,,stogas“,
t. y. sąvadautojas. Liudytojas žinojo, kad dalį E. T. pinigų
pasiimdavo E. J.
Liudytojas L.
D. teisme parodė, jog jam buvo žinoma E. J. susijus
su prostitucijos verslu. Paaiškėjo, kad E. J. perėmė
prostitucijos verslą iš E. B. Jis laikraščiuose dėdavo
skelbimus apie merginų paslaugas ir telefonu buvo užsakomos merginos. E. J. dirbo G. K. ir E.
T. Jo dalyvavimas prostitucijos versle pasireiškė tuo, jog gaudavo dalį
pinigų, saugodavo merginas, išnuomodavo joms butą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia nežinojęs, kad
G.
K. ir E. T. užsiima prostitucija, tačiau abi nukentėjusiosios teisme vieningai tai paneigė.
Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusiosios pačios
neparodė, kiek neva jam sumokėjo, o tai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnė.
Liudytoja G.
S. teisme parodė nukentėjusiųjų G. K. ir E. T. E. J. sumokėtą pinigų sumą suskaičiavo
pagal jų parodymus. Nukentėjusiosios pasakė, kiek kartų kokias sumas mokėjo.
Pagal tai surašytas protokolas, kurį jos pasirašė. Galutinę pinigų sumą
skaičiavo, joms duodant parodymus.
Tai, kad nukentėjusiosios
neįvardijo galutinės sumos, kurią sumokėjo apeliantui, kol vertėsi
prostitucija, nereiškia, jog jos iš viso jam nemokėjo pinigų.
Nukentėjusiosios tyrėjai
parodė, kokią pinigų sumą kas savaitę E. J. mokėjo, kiek
laiko jam dirbo, o tyrėja suskaičiavo per visą jų nurodytą laikotarpį
apeliantui sumokėtą galutinę sumą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė pati nustatė
nukentėjusiųjų sumokėtą sąvadautojui pinigų sumą.
Apeliantas, ginčydamas minėtų nukentėjusiųjų ir
liudytojų parodymus, nenurodė nė vienos aplinkybės, dėl kurios būtų galima juos
pripažinti nepatikimais. Tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei norėtų
nuteistasis, nereiškia, kad jie yra neteisingi ir (ar) melagingi.
Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai tarpusavyje
sutampa, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos
teismas neturi pagrindo jais netikėti.
Be jau aptartų įrodymų, nuteistojo E.
J. kaltę įrodo fonoskopinės ekspertizės akto duomenys.
Iš pridėtų prie šio ekspertizės akto garso įrašų
stenogramų turinio (t. 7, b. l. 115-162) matyti, jog E. J. kalbasi
su neidentifikuotu vyru apie tai, kad: merginos tik dabar pradėjo dirbti ir
pasakė savo darbo telefono numerį; E. per savaitgalį uždirba iki 4 000 Lt; iš
jos atiminėja pinigus; E. ir G. dirba tik savaitgaliais; už praeitą savaitę jos
nesusimokėjo.
E. J. telefoninių pokalbių turinys
sutampa su nukentėjusiųjų G. K. bei E.
T. parodymais ir įrodo, jog E. J. vadovavo jų prostitucijos
verslui, jį kontroliavo ir iš to pelnėsi.
Nepagrįstas nuteistojo E. J. apeliacinio skundo argumentas nežinojus, kad
nukentėjusiosios yra nepilnametės.
Nors nukentėjusiosios G. K. ir E. T. pirmosios instancijos
teisme parodė niekada apeliantui nesakiusios, jog yra nepilnametės, tačiau
byloje esantys telefoniniai pokalbiai patvirtina apeliantą žinojus šią
aplinkybę.
Iš jau minėtų fonoskopinės ekspertizės garso įrašų
stenogramų turinio akivaizdu, kad
E. J. kalbasi su kitu asmeniu ir žino, jog šios
dvi merginos dirba tik savaitgalį, nes kitomis dienomis eina į mokyklą
(,,Pasakiau, kad jos dirba savaitgaliais, tu lietuvių kalbą supranti ar ne?“,
,,Žmogus mokykloje, suprantat ar ne?“ ir kt.).
Taigi nuteistajam tikrai buvo žinoma, jog nukentėjusiosios
yra nepilnametės moksleivės.
Teismas pagrįstai atmetė šią aplinkybę neigiančius
teisme duotus nukentėjusiųjų parodymus kaip siekimą palengvinti apelianto
padėtį, nes ją įrodo kiti objektyvūs įrodymai. Tačiau teismas neturėjo pagrindo
netikėti tais nukentėjusiųjų parodymais, kurie sutapo su iš kitų įrodymų
šaltinių gautais duomenimis, kadangi nenustatė, kad jos turėjo tikslą apeliantą
apkalbėti.
Iš minėto ekspertizės akto Nr. 11-1592-(09) duomenų
(t. 7, b. l. 109-113) matyti, jog tyrimui pateiktuose kompaktiniuose diskuose
esančiuose garso įrašuose Nr. 1-70 yra užfiksuotas E. J. balsas.
Taigi ekspertizės akte duota kategoriška išvada, kad
tuose pokalbiuose yra būtent
E. J. balsas.
Apeliantas, skunde ginčydamas
šios ekspertizės duomenis, abejoja, ar pokalbiai yra vientisi ir nesumontuoti.
Ekspertizės akte Nr. 11-1592-(09) nurodoma: tikėtina, kad pateikti
tyrimui kompaktiniuose diskuose esantys garso įrašai yra ištisiniai, juose nėra
trynimo požymių, jie nėra sumontuoti. Ekspertas
akto tiriamojoje dalyje nurodė priežastis, dėl kurių negali duoti kategoriškos
išvados – garsiniai failai nukopijuoti iš specializuotos duomenų bazės. Tačiau
ekspertas nurodė, jog šiose bazėse yra numatytos specialios priemonės duomenų
autentiškumui ir saugumui užtikrinti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad
tuo atveju, kai ekspertizės akte nurodytos konkrečios tikėtinos
(nekategoriškos) eksperto išvados davimo priežastys, ekspertizės aktas laikomas
išsamiu.
Šiame nuosprendyje jau aptarta, jog duomenų pripažinimas įrodymais bei
įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui
tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi
pagrindo abejoti dėl fonoskopinės ekspertizės akto išvadų pagrįstumo.
Ekspertizės akto duomenys yra tinkamas įrodymas nuteistojo kaltei pagrįsti.
Kita vertus, šis ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų šaltinių,
kuris įvertintas kompleksiškai su kitais įrodymais.
Taigi nuteistojo E. J. veika
teisingai kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 3 dalį, nes jis pelnėsi iš
nepilnamečių G. K. ir E. T. prostitucijos,
organizavo bei vadovavo jų prostitucijai.
Dėl neteisėto disponavimo labai dideliu psichotropinės
medžiagos kiekiu
Atmetamas nuteistojo E. J. apeliacinio skundo
motyvas, jog jo kaltė dėl aptariamo kaltinimo pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje grindžiama vien nuteistojo J. Z., kuris jį
apkalbėjo, parodymais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas
ne vien nuteisto bendrininko J. Z. parodymais, bet
teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visetu.
Iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinus apelianto vairuojamą
automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX prie keleivio priekinės sėdynės ant
kilimėlio rastas polietileninis maišelis su rankenomis ir užrašu ,,Express
Market“, kuriame du užspaudžiami peršviečiami polietileniniai maišeliai, iš
kurių viename rausvos spalvos tabletės su įspaustu ,,šypsenėlės“ logotipu,
kitame – mėlynos spalvos tabletės su įspaustu ,,Mitsubishi“ logotipu (t. 1, b.
l. 20-21).
Atlikus tyrimą, specialisto išvadoje nurodyta, kad 712 vnt. mėlynos
spalvos tablečių su įspaustu „Mitsubishi“ logotipu, rastų automobilyje ,,BMW“,
valst. Nr. XXXXXXXX kurį vairavo E. J., sudėtyse yra psichotropinė medžiaga MDMA, kurios
bendra masė yra 44,252 g; 1 264 vnt. rausvos spalvos tablečių su įspaustu
„šypsenėlės“ logotipu, rastų automobilyje ,,BMW“, valst. Nr. XXXXXXXX kurį vairavo
E. J., sudėtyse yra psichotropinė medžiaga MDMA, kurios
bendra masė yra 78,782 g (t. 1, b. l. 81-84).
Beje, fakto, jog policijos pareigūnai apelianto vairuojamame
automobilyje surado paketą, neneigia pats apeliantas.
Apeliantas neneigia, kad paketą jam perdavė J. Z.,
paketą jis turėjo nuvežti į Kauną, tačiau teigia nežinojęs paketo turinio.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šią nuteistojo
versiją ir ją pagrįstai atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje
išdėstytais argumentais, todėl jų nekartoja.
Be to, apelianto versija prieštarauja pasitvirtinusiai operatyvinei
informacijai, jog būtent E. J. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga.
Nuteistojo versiją paneigia ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme
ištirti įrodymai.
Liudytojas L. D. teisme
parodė, kad buvo gauta operatyvinės informacijos, jog E. J. užsisakė
2 000 tablečių. Jis buvo sekamas. Tyrimo eigoje buvo žinoma, kad E. J. užsisakė tabletes iš J. Z., o
šis – iš V. G. Narkotikų paėmimo schemą žinojo iš anksto.
Teisėjų kolegija neabejoja liudytojo L. D. parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.
Be jau aptartų įrodymų, liudytojo L. D. parodymus
patvirtina pokalbių telefonu suvestinių duomenys.
Iš prie fonoskopinės ekspertizės akto pridėtų garso įrašų stenogramų
turinio (t. 7, b. l. 115-162) matyti, jog juose užfiksuoti E.
J. pokalbiai su kitais asmenimis apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų
pirkimą bei pardavimą (,,Tris blynus paimčiau ir vieną tą“, ,,...dabar man
apvalių reikia“, ,,...yra pas mane tų apvalių“, ,,Aš tau sakau tiktai balto
turiu“, ,,...ėmėm tada ratus, atsimeni?“, ,,...nori bachūrai paimti čia hašo“,
,,Tai gal nekalbam telefonu tokiu atviru tekstu...“, ,,...gal mano telefoną
klausosi...“, ,,Jeigu dešimt, bus pigiau, po aštuonis tada duos...“, ,,...tie
ratukai baigiasi jau...“ ir kt.).
Apeliantas skunde teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi nuteistojo V. G., kurio jis net nepažinojo, parodymais.
Iš tiesų V. G. nenurodė
jokių E. J. nusikalstamų veiksmų, tačiau tai jokiu būdu
nereiškia, jog jis tuo paneigė apelianto kaltę.
Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas nuteistojo V. G.
parodymus vertina atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o ne
kompleksiškai, kaip visumos dalį.
Apeliantas skunde teigia V. G. patvirtinus, jog
apelianto automobilyje rastas paketas yra ne tas, kurį V. G. perdavė
J. Z.
Teisme V. G. iš tiesų parodė, kad vaizdo įraše
įpakavimas atrodo ne tas pats, kokį perdavė J. Z.
Nuteistasis J. Z. teisme teigė paketo į kitą
maišelį neperdėjęs.
Tai, jog paketas, kurį V. G. perdavė J. Z., nebuvo sukeistas ar perdėtas į kitą maišelį,
patvirtina specialisto išvados Nr. 260 duomenys (t. 1, b. l. 103-104), iš kurių
matyti, kad vienas piršto pėdsakas, išryškėjęs ant plastikinio maišelio
„Express Market“ (kuriame buvo rasta psichotropinė medžiaga), paliktas V. G. kairės rankos smiliumi.
Tai, jog, kaip teigia apeliaciniame skunde nuteistasis E.
J., ant paketo nerasta jo pirštų pėdsakų, nepaneigia apelianto kaltės.
Nuteistasis E. J. neteisingai interpretuoja
liudytojos I. P. parodymus, neva patvirtinančius, kad jis
nežinojo, kas yra pakete, todėl toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.
Priešingai, liudytoja I. P. išsakė savo asmeninę
poziciją tik tiek, kiek tai susiję su ja pačia, t. y., jog būtent ji, o ne E. J. nežino, kaip automobilyje atsirado maišelis su
narkotine medžiaga, ji nežiūrėjo, kas tame maišelyje buvo.
Apeliantas skunde nurodo, kad pareigūnai L. D. ir
G. S. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai
turi būti vertinami kritiškai.
Atkreipiamas dėmesys, jog liudytojos G. S. parodymai
susiję tik su psichotropinės medžiagos radimo apelianto vairuojamame
automobilyje faktu, kurio apeliantas neginčija.
Dėl liudytojo L. D. parodymų patikimumo jau
pasisakyta anksčiau.
Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti bei aptarti įrodymai patvirtina, kad psichotropinę medžiagą,
rastą E. J. vairuojamame automobilyje, neteisėtai įgijo,
laikė ir gabeno būtent jis, dėl to teismas pagrįstai jį pripažino kaltu.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23
d. įsakymu Nr. V-239
patvirtintų ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai
didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ lentelėje nurodyta, jog labai dideliu
psichotropinių medžiagų kiekiu laikomas didesnis kaip 100 g MDMA kiekis.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis neteisėtai disponavo žymiai didesniu
šios medžiagos kiekiu.
Dėl to E. J. veika teisingai kvalifikuota pagal
BK 260 straipsnio 3 dalį kaip neteisėtas
disponavimas labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu.
Dėl neteisėto disponavimo narkotine
ir psichotropine medžiagomis turint tikslą jas platinti
E. J. apeliaciniame
skunde teigia, jog pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo
kaltė neįrodyta, ir prašo išteisinti.
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino,
perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas
turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino
narkotines ar psichotropines medžiagas.
Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
nusikalstamai neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis
medžiagomis turint tikslą jas platinti gali reikštis minėtomis veikomis.
Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo
sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų
nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti
(esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal
BK 260 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį
už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų
padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir
apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta
tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė
vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei
pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
E. J. nuteistas
už tai, kad turėdamas tikslą platinti iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir
tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo rusvos spalvos miltelių,
turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos MDMA, rudos ir žalios
spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje medžiagoje
yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, šias medžiagas
neteisėtai iki kratos 2007 m. birželio 5 d., 21.50 val., laikė savo bute (duomenys neskelbtini), t. y. neteisėtai
disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.
Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, jog baudžiamojo proceso
paskirtis yra ne tiktai greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, bet
ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų
teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1
dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas –
išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos
priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo
laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir
nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis).
Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos
aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei
kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo
išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK
305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti
teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis
negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos
nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą
pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę
padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais
įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties
požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame
straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios
alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas
kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).
Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų, todėl
padarė neteisingą išvadą, pripažindamas E. J. kaltu dėl
0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei 0,013 g psichotropinės
medžiagos – MDMA įgijimo.
Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad „E. J. iš
tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje neteisėtai
įgijo...“, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra jokio narkotinės ir
psichotropinės medžiagų įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais
įrodymais. Įgijimo faktą teismas tiesiog prezumavo, remdamasis narkotinės ir
psichotropinės medžiagų radimo jo bute faktu. Nuteistasis nedavė tokių
parodymų, kurie patvirtintų narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo
faktą. Byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio aprašomojoje
dalyje aprašytą narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimo faktą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kaltinimas, jog E.
J. įgijo narkotinę ir psichotropinę medžiagas, nepagrįstas neginčijamais,
baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje
išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl narkotinės ir psichotropinės medžiagų
įgijimo nekonkretus bei pagrįstas prielaidomis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis
naikinamas.
Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų E. J. pripažinti kaltu ir nuteisti už narkotinės bei
psichotropinės medžiagų laikymą bute (duomenys
neskelbtini).
Kratos protokolo duomenys (t. 1, b. l. 46) įrodo, jog nuteistojo E. J. bute (duomenys
neskelbtini), rasta ir paimta kartoninė dėžutė su užspaudžiamais plastikiniais
maišeliais, polietileninis maišelis su rausvais milteliais, mini elektroninės
svarstyklės ,,KERN“, užspaudžiamas polietileninis maišelis su augalinės kilmės
medžiaga bei cigaretės popieriumi ir kt.
Atlikus specialisto tyrimą,
specialisto išvadoje Nr. 140-(6192)-IS1-5219 nurodyta, kad rausvos
spalvos miltelių iš plastikinio užspaudžiamo maišelio, rastų ir paimtų kratos
metu E. J.
bute (duomenys neskelbtini),
sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 0,013 g; rudos
spalvos ir žalios spalvos augalinių medžiagų mišinio iš savadarbės cigaretės,
rasto ir paimto kratos metu E. J. bute (duomenys neskelbtini), sudėtyje esanti
žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės ir jų
dalys, kurios masė yra 0,067 g (t. 1, b. l. 81-84).
Be to, iš specialisto išvados Nr. 140-(6193)-IS1-6024 duomenų
nustatyta, jog vienas rankos piršto pėdsakas, išryškėjęs ant cigaretės
cilindrinio popierinio vamzdelio dalies, paliktas E. J. dešinės
rankos nykščiu (t. 1, b. l. 92-94).
Apeliantas neneigia lietęs papirosą (specialistai jį įvardijo
cigarete), parodė, jog papirosas priklauso ne jam, juo pavaišino kitas asmuo,
tačiau apeliantas tokių nerūko, todėl papirosas liko ant spintelės. Rastus
miltelius apeliantas įvardijo kaip susitrynusią antidepresanto tabletę.
Toks apelianto aiškinimas atmetamas, nes nepagrįstas jokiais
objektyviais duomenimis. Be apelianto, bute gyveno jo draugė I.
P., tačiau nei ji, nei E. J. niekada neparodė merginą
kaip nors susijus su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nerealu, kad
pašalinis asmuo galėjo atnešti ir palikti bute minėtas medžiagas. Apelianto
versija, jog papirosu pavaišino pažįstamas, kurio žino tik vardą, o jis pats
papirosą palietė ir nerūkė, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, yra
neįtikinama bei vertinama kaip pasirinkta gynimosi taktika. Apeliantas
pripažino nevartojąs antidepresantų, tačiau nepateikė logiško paaiškinimo, kaip
ši ,,susitrynusi tabletė“ galėjo bute atsirasti.
Be to, jau minėtos specialisto
išvados Nr. 140-(6192)-IS1-5219 duomenys patvirtina, kad ant elektroninių
svarstyklių su užrašu ,,KERN“, 2007 m. birželio 5 d. kratos metu rastų ir
paimtų E. J. bute (duomenys neskelbtini), paviršių
rasti psichotropinės medžiagos MDMA pėdsakai ir narkotinėms medžiagoms –
kanapėms bei jų dalims būdingų kanabinoidų pėdsakai.
Tai rodo, jog aptariamos svarstyklės buvo
naudojamos psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms sverti.
Apelianto nuomone, rastame papirose buvo canabis sativa.L sėjamosios kanapės, kuriose
tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau negu 0,2 procento ir baudžiamoji
atsakomybė už tokių kanapių laikymą nenumatyta.
Ši versija juo labiau neįtikinama, kaip sėjamosios
kanapės galėjo atsirasti rūkymui paruoštoje cigaretėje.
Kita vertus, specialisto išvadą surašęs
specialistas yra profesionalas ir žino tarptautinius aktus, susijusius su
narkotinių bei psichotropinių medžiagų tyrimu. Nustatęs, kad tiriama medžiaga
yra ne narkotinė, dėl to jis būtų pasisakęs specialisto išvadoje.
Išdėstyti įrodymai ir apelianto bute rasta psichotropinė bei narkotinė
medžiaga rodo, jog E. J. neteisėtai disponavo psichotropine ir narkotine
medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.
Pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose išdėstytų įrodymų
bei nustatytų aplinkybių visetas paneigia nuteistojo versijas ir neabejotinai
patvirtina, kad psichotropinę medžiagą MDMA bei narkotinę medžiagą kanapes ir
jos dalis, rastas jo bute (duomenys
neskelbtini), neteisėtai laikė būtent apeliantas, dėl to teismas jį
pagrįstai pripažino kaltu.
E. J. veika
teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kadangi jis neteisėtai
laikė narkotinę ir psichotropinę medžiagas turėdamas tikslą jas platinti.
Šiuo nuosprendžiu E. J. sumažinus nustatytos
nusikalstamos veikos, numatytos BK 260
straipsnio 1 dalyje, apimtį, t. y. panaikinus dalį nuosprendžio dėl
psichotropinės ir narkotinės medžiagų įgijimo
iš nenustatytų asmenų nenustatytoje vietoje, apeliantui paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal
BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Už šią nusikalstamą veiką
jam paskirta mažesnė negu vidutinė laisvės atėmimo bausmė, todėl, net ir
susiaurinus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, paskirta bausmė
atitinka BK 41 straipsnio,
54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nenurodė
jokių motyvų dėl bausmės, todėl vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies
nuostatomis apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo plačiau
dėl jos pasisakyti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, E. J. subendrindamas
bausmes su Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta
bausme, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė
klaidą nenurodęs, jog bausmes subendrina vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9
dalimi, nors akivaizdžiai ja vadovavosi. Teismas teisingai subendrino bausmes,
todėl tai laikoma akivaizdžiu rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio
esmės.
Dėl J.
Z. paskirtos bausmės
Nuteistasis J. Z. apeliaciniame skunde nesutinka
tik su jam paskirta bausme ir neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų
nusikaltimų. Jis prašo taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir paskirti
švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad skirti švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmės rūšį yra nagrinėjančio bylą teismo teisė, bet ne
pareiga. Net ir esant minėtame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas gali
netaikyti BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų, jei, teismo nuomone,
švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai.
Skirdamas bausmę J. Z. pirmosios
instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais,
numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti
reikšmingas aplinkybes, iš jų ne tik į apeliaciniame skunde nurodytas
aplinkybes, jog apeliantas prisipažino, nuoširdžiai gailisi, yra jauno amžiaus,
išlaiko du mažamečius vaikus, kritiškai vertina savo elgesį, bet ir į tai, kad
jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, yra neįgalus, jo vaidmuo darant
nusikalstamą veiką buvo antraeilis.
Skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė,
kad nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atlyginta turtinė
žala ir yra viena BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga (kaltininko kaip
bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo
antraeilis), ir, pritaikęs BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies 1 punkto nuostatas, paskyrė
mažesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta mažiausia
bausmė.
BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, jog asmuo, padaręs
šioje dalyje uždraustą veiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 iki 15 metų, o
pirmosios instancijos teismas
J. Z. paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip įvertinti pirmosios instancijos
teismo nustatytų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, o
apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad J. Z. suprato
savo klaidas ir ateityje neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, yra
deklaratyvaus pobūdžio teiginys, kuris negali pakeisti kitų aplinkybių visuma
pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl nuteistajam skiriamos
bausmės rūšies bei dydžio.
Negalima sutikti su apelianto skundo argumentu, jog BK 41 straipsnio 2
dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, neatėmus jam laisvės.
Apibrėžiant bausmės paskirtį, baudžiamajame įstatyme nurodyta, jog
bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam
asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę
atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti
teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2
dalyje nurodytų bausmės tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė
reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas,
paskirdamas J. Z. 5 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri
yra žymiai mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės
minimumas, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos
aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir
siekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems jos tikslams įgyvendinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam
J. Z.
paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdama į
visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, neturi pagrindo nuteistajam
paskirtos bausmės pripažinti neteisinga.
Dėl neteisėto labai didelio
kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo ir
V. G. paskirtos
bausmės
V. G., be kita ko, nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą
platinti neteisėtai įgijo labai
didelį kiekį psichotropinės medžiagos iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų
asmenų ir nenustatytoje vietoje.
Nuteistasis dėl jo priimto nuosprendžio neskundė,
tačiau BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, jog, jeigu apeliacinės
instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį
apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais,
taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir
pastariesiems.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos
nuomone, panaikinus nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo
už narkotinės ir psichotropinės medžiagų įgijimą
iš tyrimo metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje, yra
teisinga tais pačiais pagrindais panaikinti nuosprendžio dalį ir dėl V. G., kadangi bylos duomenimis nenustatyta, iš ko ir kur
jis įgijo psichotropines medžiagas.
Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką. Tokio
sprendimo motyvai išdėstyti, aptariant E. J. nuteisimą
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl šioje nuosprendžio dalyje
nekartojami.
Prokuroras skundžia nuteistajam V.
G. paskirtą bausmę teigdamas, kad ji yra aiškiai per švelni.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog V. G. dėl savanaudiškų tikslų padarė labai sunkų nusikaltimą
(BK 11 straipsnio 6 dalis); įvertino kaltininko asmenybę, kad jis anksčiau
teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs; kita vertus,
gerai charakterizuojamas, vedęs, augina mažametį vaiką, turi negalią, yra tik
iš dalies darbingas, paskirtas savo tėvo rūpintoju, jo vaidmuo darant
nusikalstamą veiką buvo antraeilis.
Negalima sutikti su teismo išvada, jog nuteistojo V. G. vaidmuo buvo antraeilis.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių
medžiagų, jas pardavė J. Z., o pastarasis perdavė E. J. Nors psichotropinių medžiagų įgijimas V.
G. šalinamas iš nuosprendžio, tačiau jo kaip bendrininko vaidmens negalima
įvardinti antraeiliu, nes psichotropinių medžiagų tiekimas ir jų realizavimas
šioje nusikalstamos veikos grandinėje yra lygiaverčiai, negali egzistuoti
vienas be kito.
Teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią
aplinkybę, jog nuteistasis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, tačiau be
pagrindo pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas
atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti reikalinga sąlygų visuma:
kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir
nuoširdžiai gailisi arba – kaip alternatyva – padėjo išaiškinti šią veiką ar
joje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką
pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę
lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje
įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant
kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar šie kaltininko parodymai prisideda
prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme
pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies
teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo
metu įstatymo nustatyta tvarka
surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką,
toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2008, 2K-259/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios
instancijos teismas, nors ir pripažino
V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo
prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, tačiau savo sprendimo visiškai nemotyvavo.
Iš bylos medžiagos matyti, jog V. G.
pirmosios įtariamojo apklausos, vykusios 2007 m. lapkričio 13 d., metu
nepripažino savo kaltės ir atsisakė duoti parodymus, teisindamasis bloga
savijauta (t. 5, b. l. 125). V. G. 2008 m. balandžio 8 d.
apklausos metu vėl atsisakė duoti parodymus ir nurodė, kad kaltu
neprisipažįsta, nes yra nekaltas (t. 5, b. l. 127). Nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme, V. G. sutiko duoti parodymus po
liudytojų apklausos. Po liudytojų, nuteistojo J. Z. parodymų,
garso ir vaizdo medžiagos peržiūrėjimo V. G. kaltu
prisipažino.
Nors prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką momentas neturi lemiamos reikšmės, t. y. jis galimas ir bylą
nagrinėjant teisme, tačiau šiuo atveju tokio V. G. prisipažinimo
padarius nusikaltimą negalima laikyti savanorišku.
V. G. teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė
parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes tik po to, kai jas jau
patvirtino kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai (nuteistojo J. Z., liudytojų – policijos pareigūnų – parodymai ir kita bylos medžiaga). Nuteistasis savo parodymais iš
esmės neprisidėjo byloje priimant teisingą sprendimą.
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja,
jog nuteistasis V. G. prisipažino padaręs nusikalstamą
veiką ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, norint
konstatuoti esant BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punkte
nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ne tik
savanorišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį
arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Tokių duomenų pirmosios instancijos teismas nenustatė.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos
nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį ir
stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo
asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismas net neanalizavo, ar
kaltininkas nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nors BK
59 straipsnio 1 dalies 2 punktas
numato, jog būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir nuoširdų
gailėjimąsi.
Be to, nuteistasis V. G. tiek
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos
teismo posėdyje linkęs menkinti savo kaltę teigdamas, kad J.
Z. jį paskatino nusikalsti. Tai rodo nuteistojo nenuoširdumą.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su
prokuroro apeliacinio skundo teiginiais ir konstatuoja, jog atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, V. G. pripažinta nepagrįstai,
todėl iš nuosprendžio šalinama.
Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas
skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, nuteistajam V. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skiriama švelnesnė,
negu prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laisvės atėmimo bausmė.
Tokiam sprendimui priimti turi įtakos nuteistojo
asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys.
Be to, už tarpusavyje susijusią veiką (vienas pirko,
kitas pardavė) V. G. paskyrimas griežtesnės bausmės negu
kitam bendrininkui E. J., kuris charakterizuojamas tik
neigiamai, prieštarautų bausmių individualizavimo ir teisingumo principams.
Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas V. G. paskirtą bausmę subendrinti su Kauno m. apylinkės
teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme yra pagrįstas.
BK 63 straipsnio 9
dalyje nurodyta, jog pagal šio straipsnio taisykles skiriama
bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki
nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai
ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
Iš šios bylos matosi, jog jau po nusikaltimo
šioje byloje, tačiau dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. G. nuteistas už kitus nusikaltimus. Prie bylos pridėtas
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendis su apeliacinės
instancijos teismo 2009 m. spalio 9 d. padarytais pakeitimais (t. 8, b. l.
66-79), kuriuo V. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2
dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.
Galutinė bausmė, subendrinus keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, V. G. paskirta laisvės atėmimas 9 metams ir 6 mėnesiams su 5
MGL (625 Lt) dydžio bauda.
Nagrinėjamoje byloje buvo duomenų, kad nuo 2007-09-12
atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuriame V. G. įtariamas
neteisėtai disponavęs dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas
parduoti ir pardavęs narkotines medžiagas (t. 5, b. l. 131, 147). Teismas į tai
neatkreipė dėmesio, todėl nežinojo, jog dėl tų veikų nuosprendis ne tik
priimtas, bet ir įsiteisėjęs, ir nesubendrino paskirtų bausmių.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63
straipsnio 9 dalies nuostatomis,
skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrina su
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta
bausme. Į bausmės laiką įskaitoma bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį
nuosprendį.
Kita nuosprendžio dalis
nekeičiama.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2
punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2010
m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį dėl E. J. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, V. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir V. G. paskirtos bausmės pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E.
J. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už rusvos spalvos miltelių,
turinčių savo sudėtyje 0,013 g psichotropinės medžiagos – MDMA, rudos ir žalios
spalvų augalinių medžiagų mišinio, kurio žalios spalvos augalinėje medžiagoje
yra 0,067 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jos dalių, neteisėtą turint tikslą platinti įgijimą iš tyrimo
metu nenustatytų asmenų ir tyrimo metu nenustatytoje vietoje.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V.
G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio
psichotropinės medžiagos – 712 mėlynos spalvos tablečių su įspaustu
„Mitsubishi“ logotipu, kuriose yra 44,252 g psichotropinės medžiagos MDMA, 1
264 rausvos spalvos tablečių su įspaustu „šypsenėlės“ logotipu, kuriose yra
78,782 g psichotropinės medžiagos MDMA, t. y. bendrą 123,034 g psichotropinės
medžiagos MDMA, neteisėtą turint
tikslą platinti įgijimą iš
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. G. nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino
padaręs nusikalstamą veiką.
V. G., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį,
paskirti laisvės atėmimo bausmę 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią
bausmę subendrinti su Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d.
nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą
bausmę V. G. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų
ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 5 MGL (625 Lt) dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę
nustatant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką V. G. įskaityti bausmę,
iš dalies atliktą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d.
nuosprendį.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo J. Z. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai
Viktoras Kažys
Aloyzas
Kruopys