Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-317/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50751-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.4.6.5.1; 2.4.7
(S)
Kauno apygardos teismas
N u O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio,
sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Audronei Stulginskaitei-Puidienei,
dalyvaujant prokurorams Viktorui Kazlauskui, Renatai Oželienei,
teismo psichologei Kristinai Savickaitei,
nukentėjusiajam J. M., jo atstovams advokatui Kęstučiui Gudynui ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei M. K.,
nuteistajam L. M., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL (2500 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į paskirtos baudos dydį įskaityta 1 (viena) diena jo išbūta laikiname sulaikyme nuo 2018 m. spalio 22 d. 21.10 val. iki 2018 m. spalio 23 d. 14.25 val. ir L. M. paskirta galutinė bausmė – 48 MGL (2400 eurų) dydžio bauda.
Priteista iš L. M. 87,75 Eur už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus advokato teisines paslaugas nukentėjusiam J. M..
Daiktinius įrodymus, kompaktines plokšteles, įsiteisėjus nuosprendžiui, nuspręsta palikti saugoti byloje.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. L. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas, t. y. tyčia ranka suduodamas nukentėjusiam mažamečiui J. M., gim. 2005 m. balandžio 22 d., į veidą, padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog L. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, visiškai įrodyta, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.
3. Nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžiu nuteistojo gynėjas advokatas Danius Svirinavičius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, L. M. kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kasacine tvarka pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo J. M. bei jo atstovės pagal įstatymą R. V. kasacinius skundus, 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nusprendė, jog apeliacinės instancijos teisme, netenkinus nuteistojo ir jo gynėjo prašymo apklausti nepilnametį nukentėjusįjį, kuris tuo metu sutiko duoti parodymus, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 44 straipsnio 7 dalyje ir 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti reikalavimai, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymo garantuotos nuteistojo teisė apklausti liudytojus ir jo teisė į gynybą, kadangi nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokioje bylos stadijoje neturėjo galimybės apklausti nukentėjusįjį ir užduoti jam klausimus, tuo buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.
5. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas Darius Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. M. išteisinti, kadangi nenustatytas, neįrodytas pats kaltinime nurodomos nusikalstamos veikos įvykis.
5.1. Skunde nurodo, jo pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas remiantis tik prielaidomis. Apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas nesilaikė BPK 20 straipsnio normų. Skundo autoriaus teigimu, kaltinimas L. M. inkriminuotas remiantis iš esmės tik tuo, kad 2018 m. spalio 21 d. R. V. iškvietė policiją į namus, nurodydama, kad neblaivus sugyventinis šeimoje smurtauja, bei 2018 m. spalio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Tokių duomenų tikrai nepakanka, kad pripažinti, jog kaltinime nurodyta veika iš tiesų buvo padaryta ir dėl jos kaltu pripažinti L. M..
5.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog L. M. kategoriškai paneigė jam pareikštą kaltinimą. Jis parodė, kad jo sugyventinė R. V., įvykus jų tarpusavio žodiniam konfliktui ir jam buvus neblaiviam, iškvietė policijos pareigūnus ir apkaltino jį, L. M., galimu smurtavimu šeimoje, norėdama jį „pamokyti”. Iš tokių parodymų seka, jog pagrindo policijos iškvietimui nebuvo, jis nepilnamečio sūnaus atžvilgiu nevartojo fizinio smurto. L. M. parodymai šioje byloje nepaneigti. Priešingai, juos patvirtina atskiri šios bylos duomenys. J. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad būtų buvusi padaryta kaltinamajame akte išdėstyta nusikalstama veika. Jis susilaikė nuo bet kokių parodymų davimo. R. V. taip pat atsisakė duoti bet kokius parodymus teismui. R. V. apklausos protokole, surašytame ikiteisminio tyrimo metu, nurodyta, kad ji jokio susistumdymo tarp J. M. ir jo tėvo L. M. nematė, taip pat nematė, kad L. M. būtų vartojęs sūnaus atžvilgiu fizinį smurtą. Nors ikiteisminio tyrimo metu surašytame šios liudytojos apklausos protokole ir nurodyta, kad J. M. vėliau jai pasiskundė, jog tėvas L. M. jam sudavė ranka į veidą, tačiau R. V. atsisakius duoti parodymus teismui, o minėtoje liudytojos apklausoje pas tyrėją nei traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui L. M., nei jo gynėjui nesuteikus galimybės toje apklausoje dalyvauti, neapklausus liudytojos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, šiuo metu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo R. V. apklausos pas tyrėją duomenimis vadovautis ir jais remtis. Gynyba turi pakankamą pagrindą manyti, jo tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja R. V. atsisakė teismui duoti parodymus teismui vengdami savosios atsakomybės – nukentėjusysis moralinės, o liudytoja – net ir juridinės. Jeigu jo sūnui teismo medicinos specialistas ir konstatavo kokius nors neženklius kūno sužalojimus, tai jie galėjo būti padaryti tik dėl to, kad jo sūnus aktualiame šiai bylai laikotarpyje aktyviai sportavo futbolo komandoje vartininko pozicijoje, kuri būtent ir sąlygoja jo fizinius susidūrimus tiek treniruočių, tiek varžybų metu su kitais žaidėjais, dėl ko atitinkamą paviršinį kūno sužalojimą (kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke), greičiausia, ir patyrė treniruočių ar varžybų metu, ir iki kaltinime nurodomo laiko.
5.3. Nuteistojo gynėjo teigimu, visi kiti šios bylos duomenys taip pat nepatvirtina kaltinimo. Liudytojai – policijos pareigūnai – nematė paties žodinio konflikto tarp R. V. ir L. M., nestebėjo ir kaltinime tariamų įvykių. Nors Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. spalio 29 d. rašte nurodyta, kad 2018 m. spalio 22 d. skyriaus specialistas bendravo su nepilnamečiu J. M., kuris paklaustas apie tėvo elgesį šeimoje, paaiškino, kad tėtis daug metų vartoja alkoholinius gėrimus, o 2018 m. spalio 21 d., būdamas girtas, sudavė J. M. per veidą, tačiau dėl eilės priežasčių šie duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti buvus padarytą nusikalstamą veiką. Net jeigu J. M. iš tiesų netrukus po įvykio buvo kam nors panašiai pasakęs, tuomet tai gali būti paaiškinama vaiko noru padėti motinai „pamokyti“ tėvą ir pan. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamajame procese liudytojai ar nukentėjusieji duoda parodymus pagal BPK taisykles ir būtent minėtame kodekse nurodytiems pareigūnams, o ne kokiems nors kitiems asmenims.
5.4. Skunde pažymima ir tai, jog L. M. daug metų dirba pedagoginį darbą, yra teigiamai charakterizuojamas jo darboviečių, praeityje nebuvo nusikaltęs, gyveno ir gyvena šeimoje. Taigi, jo nepriekaištinga asmenybė taip pat sudaro pakankamą pagrindą abejoti kaltinimo versija.
6. Nepilnamečio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė R. V. bei nukentėjusysis J. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo nuteistojo L. M. apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad J. M. palaiko apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir motyvus, jokių pretenzijų savo tėvui neturi ir yra įsitikinęs, kad tėvas jokių neteisėtų tyčinių veiksmų prieš jį neatliko.
7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti ir L. M. išteisinti. Prokurorė bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas.
8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, siekiant nuoseklios duomenų sekos išdėstymo, ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai yra, vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos, nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas ne objektyviais duomenimis, patvirtintais teisme, o prielaidomis (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016 ir kt.). Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
10. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba šiuos veiksmus atliko kankindamas nukentėjusį asmenį. Ši nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, pasireiškiantis poveikiu į žmogaus kūną, t. y. objektyviais veiksmais – mušimu ar kitokiu smurtavimu, kuomet sukeliamas žmogui fizinis skausmas, arba nežymiai jis sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, sukeliant alternatyvius padarinius – fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą, todėl, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pati atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi tiek ankstesnėje proceso stadijoje, tiek papildomai suriktus įrodymus, nuteistojo L. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepanaikino byloje esančių abejonių bei prielaidų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad L. M. 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sudavė nukentėjusiam mažamečiui J. M. į veidą, padarydamas jam kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, sukeldamas jam fizinį skausmą. Todėl, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo L. M. išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
12. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu L. M. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, ir nurodė, kad 2018 m. spalio 21 d. buvo namuose ir išgėrė apie 200 gramų degtinės. Jo mažametis sūnus J. buvo namuose. Sugyventinė R. V. į namus grįžo apie 19 val. Tuomet tarp jo ir sugyventinės kilo žodinis konfliktas, kurio metu R. V. pasišaukė judviejų sūnų J., buvusį namo antrame aukšte, kad šis nutrauktų konfliktą. Atėjęs J. pradėjo jį stumti iš kambario. Kai J. jį stūmė, jis J. priešinosi. Specialiai, t. y. tyčia, J. suduoti negalėjo, nes niekada taip nepasielgtų. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad jo sūnus galėjo būti susižalotas treniruočių ar varžybų metu, kadangi jis aktyviai sportuoja.
13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nors L. M. kaltu neprisipažino jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais:
13.1. 2018 m. spalio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo G. V. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 20.38 val. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo buvo gautas pranešimas, kad neblaivus vyras terorizuoja pranešėją, mušasi, yra vienas vaikas. Pranešime nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)) nuvykę Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnai, dirbantys radijo šaukiniu (duomenys neskelbtini), nustatė, kad policiją kvietė R. V., o smurtą patyręs asmuo yra mažametis J. M., smurtautojas yra mažamečio tėvas L. M.. Pranešėja R. V. atsisakė rašyti pareiškimą, tačiau parodymus dėl įvykio sutiko duoti. Apklausos metu ji nurodė, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu neblaivus sugyventinis L. M. apstumdė bei sudavė į veidą jų mažamečiui sūnui J. M., dėl to mažametis patyrė fizinį skausmą ir sužalojimus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertas G. A. C. įvykio vietoje atliko mažamečio J. M. apžiūrą ir užfiksavo sužalojimus. (1 t., b. l. 1).
13.2. 2018 m. spalio 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1- osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio M. S. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, nurodoma, kad apie įvykį policijai pranešė R. V., o smurtą patyręs asmuo – J. M., gim. (duomenys neskelbtini). Smurto patyrusio asmens (nepilnamečio J. M.) būsena – akivaizdi baimė, vengimas bendrauti su pareigūnais. Ant smurtą patyrusio asmens veido dešinėje pusėje matomas kūno sužalojimas. Smurtu įtariamas asmuo – L. M., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus (nustatytas 1,49 proc. promilių girtumas). Gauti paaiškinimai: R. V. teigė, kad grįžusi namo rado savo sugyventinį L. M. neblaivų ir pradėjo konfliktuoti su ja. Konflikto metu L. M. jai grasino, sakydamas „papjausiu tave peiliu“ ir stumdėsi. Kartu namuose buvo jų nepilnametis sūnus J. M., kuris matė tėvų žodinį konfliktą. Tuomet, kai J. M. norėjo apginti mamą, L. M. trenkė sūnui ranka į galvos dešinę pusę, ir šiais veiksmais sukėlė sūnui fizinį skausmą. Medikų atsisakė. (1 t., b. l. 86-89).
13.3. 2018 m. spalio 21 d., t. y. ikiteisminio tyrimo metu, R. V. duotais parodymais, jog 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neblaivus sugyventinis L. M. įžeidinėjo ją ir jų bendrą sūnų mažametį J. M., kuris, konflikto metu ją užstodamas, su tėvu susistumdė. Šio susistumdymo ji nematė. Jai būnant kieme, atėjo verkdamas J. ir pasakė, kad tėvas sudavė jam į veidą. Negali tiksliai nurodyti, kuo buvo suduota - delnu ar kumščiu. L. sukėlė J. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus virš dešinės akies. L. dažnai girtauja, dėl to būna agresyvus. Ne kartą yra smurtavęs prieš ją ir sūnų J.. Ji su L. gyvena ir veda bendrą ūkį apie 22 metus. Jie turi vieną mažametį sūnų J.. Į policiją kreipėsi pirmą kartą, anksčiau tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje nebuvo. Neapsikentusi L. girtavimo, ji kreipėsi bendruoju pagalbos numeriu ir į policiją dėl to, kad ji su sūnumi J. bijo L., neturi ramybės. Rašyti pareiškimą atsisako. (1 t., b. l. 25).
13.4. 2018 m. spalio 22 d. papildomos R. V. apklausos parodymais. Kaip liudytoja papildomai apklausiama R. V. parodė, kad savo pirminius parodymus prisimena ir juos tvirtina. 2018 m. spalio 21 d. apie 18-19 val. jai grįžus į namus jos sugyventinis neblaivus L. M. pradėjo konfliktuoti (žodžiais). L. ant jos rėkė apie dvi valandas, kol ji neapsikentusi iškvietė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnus kvietė dėl to, kad jie apramintų L.. L. prieš ją ir jos sūnų psichologiškai smurtauja nuolat, t. y. dažnai rėkia tiek ant jos, tiek ant sūnaus J., tačiau iki šiol niekur dėl to nesikreipė, nes L. taip elgdavosi tik išgėręs. Tačiau pastaruoju metu L. pradėjo ant jų rėkti ir būdamas blaivus. Iškvietusi pareigūnus, ji pareiškimo nerašė, nes pati nuo L. nenukentėjo. Kai 2018 m. spalio 21 d. L. rėkė ant jos ir ant J., tai sūnus pradėjo stumti tėvą iš kambario, kad L. nelįstų ir nerėktų. Tada L. su J. susistumdė. Tuomet ji išėjo iš namų į kiemą. Po kelių minučių atėjo J. ranka užsidengęs savo dešinę akį ir verkdamas. Iš paskos J. atėjo ir L., kuris toliau rėkavo kieme. J. jai pasakė, kad jam besistumdant su tėvu, šis pradrėskė J. dešinės akies voką. Ji apžiūrėjo J. veidą ir pamatė, kad jo dešinės akies baltymas paraudęs, o virš akies, t. y. akies vokas, pradrėkstas. Tuomet ji iškvietė policijos pareigūnus, nes norėjo, kad pareigūnai apramintų L.. Kai skambino bendruoju pagalbos numeriu, pasakė, kad greitoji medicinos pagalba nereikalinga, nes, apžiūrėjusi vaiko veidą, nematė jokių rimtesnių sužalojimų. Atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nurodė, kad sūnaus apžiūrai niekur neveš, nes jam jokių rimtų sužalojimų nėra. Tada policijos pareigūnai patys iškvietė ekspertą, kuris atvyko į namus ir apžiūrėjo J.. Dabar J. labai gaili tėvo, nori, kad tėvas greičiau grįžtų į namus. Ji taip pat pageidauja, kad L. grįžtų į namus, atsiprašytų J., o tada ji sutiktų, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas jiems susitaikius. (1 t., b. l. 27 - 28).
13.5. Liudytojo M. S. parodymais, kad jis yra Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis. Liudytojas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė visas bylos aplinkybes, todėl, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teismas perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos liudytojas patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. parodė, kad 2018 m. spalio 21 d., kiek pamena, dirbo kartu su vyriausiąja patrule Ž. B.. Gavo iškvietimą dėl neblaivaus vyro, kuris terorizavo savo šeimos narius, mušėsi. Patruliams atvykus į įvykio vietą, pranešėja R. V. teigė, jog po darbų grįžusi namo rado neblaivų savo sugyventinį L. M., pradėjo su juo konfliktuoti. Konflikto metu sugyventinis jai pareiškė, kad ją papjaus. R. V. teigė, kad jie su vyru tarpusavyje stumdėsi. To konflikto metu namuose buvo ir jų abiejų sūnus J. M., kuris matė tėvų konfliktą. Pranešėja R. V. pasakojo, kad sūnus bandė apginti ją nuo sugyventinio L., kuris sūnui J. trenkė į veido dešinę pusę. Nepilnamečio J. M. dešiniame skruoste matėsi šioks toks paraudimas. Nepilnametis buvo pasimetęs, susijaudinęs, tačiau neverkė, jis, tiesiog, vengė tiek jo, tiek kolegės Ž. B.. Tikrai pamena, kad nepilnametis sakė, jog jis gynė savo mamą. Pranešėja R. V. buvo susijaudinusi, pasimetusi, išsigandusi, prie pareigūnų reiškė pretenzijas savo sugyventiniui L., tačiau čia pat jo gailėjo, bijojo, kad jis bus išvežtas ir kokios bus to išvežimo pasekmės. R. V. tikrai buvo pasimetusi, nors norėjo, kad pareigūnai sulaikytų L. M., tačiau čia pat vėl apsigalvodavo. Kiek jis pamena, R. V. galiausiai apsisprendė rašyti pareiškimą dėl sukelto fizinio skausmo sūnui, todėl pareigūnai L. M. laikinai sulaikė. Pats sulaikytasis buvo tikrai neblaivus, vos vertė liežuvį ir vos pastovėjo ant kojų, nelabai orientavosi aplinkoje. (1 t., b. l. 69-71).
13.6. Liudytojo G. V. parodymais, kad jis yra Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjas. Liudytas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė visas bylos aplinkybes, todėl, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teismas perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet jis parodė, kad 2018 m. spalio 21 d., kiek pamena, vakare, apie 22 val., iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo skyriuje buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) pasitvirtino smurtas prieš vaiką. Gavęs šį pranešimą jis nuvyko budėtojo nurodytu adresu. Į įvykio vietą atvykus apie 22 val. 30 min., jį pasitiko vaiko motina, kurios vyras, moters teigimu, smurtavo prieš vaiką. Galimo smurtautojo namuose jau nebuvo, jis buvo išvežtas policijos patrulių į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių. Kiek pamena, namai, į kuriuos jis atvyko, buvo tvarkingi, kažkokių išmėtytų ar sulaužytų daiktų bei grumtynių pėdsakų jis nepastebėjo. Namuose, virtuvėje buvo R. V., kuri papasakojo, kas įvyko. Iš pradžių kartu su jais vaiko nebuvo, nes jis buvo savo kambaryje. R. V. iš pradžių jam sakė, kad vaikas apsistumdė su tėvu ir tėvas delnu tyčia sudavė vaikui į veidą. Dėl ko kilo konfliktas, jis neprisimena. Vėliau jis į pokalbį pakvietė vaiką J., paprašė jo viską jam papasakoti. J. jam pasakė, kad jis susipyko su tėčiu, kuris sudavė jam ranka. Kiek pamena, J. parodė, kad ant jo veido buvo smurto žymės, t. y. paraudimas arba įdrėskimas. Kiek pamena, tas pažeidimas buvo labai nežymus. Iš patirties sprendžiant, galėjo atsirasti valandos-dviejų laikotarpiu. J. per daug įvykio detalių nedetalizavo, buvo nedrąsus ir drovus. Jam pasirodė, kad J. nenorėjo per daug neigiamai kalbėti apie savo tėvą, buvo neramus, tylus. Labai išsigandęs nebuvo. Ar buvo kalbėta labai smulkiai apie visas įvykio detales, t. y. kiek buvo smūgių, už ką buvo suduota, kodėl įvyko konfliktas, kur viskas vyko, jis šiuo metu jau nepamena, kadangi tai buvo eilinis, įprastas kasdieninis įvykis. Pamatęs, kad ant vaiko kūno yra smurto žymių, pranešė, kad reikia jog į vietą atvyktų teismo medicinos ekspertas. Maždaug po valandos atvyko teismo medicinos ekspertas G. A. C., kuris apžiūrėjo vaiką ir surašė išvadą. Kai ekspertas apžiūrinėjo vaiką, jis dirbo savo darbus įforminant įvykį ir nelabai klausė, apie ką bendravo teismo medikas ir vaikas. Ką į eksperto klausimus atsakinėjo vaikas, nežino. (1 t., b. l. 74 - 75).
13.7. Liudytojos Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad ji dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-oios kuopos 1 būrio vyresniąja patrule. 2018 m. spalio 21 d. dirbo kartu su kolega vyriausiuoju patruliu M. S.. Iš budėtojo gavo pranešimą, kad namuose yra neblaivus vyras, kuris terorizuoja pranešėją ir mušasi. Jiems atvykus į įvykio vietą, kur tiksliai vyko neatsimena, nes daug laiko yra praėję, patrulius pasitiko pranešėja R. V., kuri paaiškino, kad, kai ji grįžo namo, neblaivus sugyventinis L. M. pradėjo konfliktuoti su ja. Kiek pamena, R. V. sakė, kad sugyventinis jai grasino, ką tiksliai sakė, neatsimena. R. V. atrodė susijaudinusi, nenoriai bendravo. Ji aiškino, kad konfliktą matė nepilnametis jos sūnus J. M.. Ji pati sakė, kad sūnus bandė ją apginti, o, tada jos vyras L. M. trenkė ranka sūnui į veidą, dėl to jam skaudėjo. Ką daugiau pasakojo pranešėja, jau nebeatsimena. Detaliau papasakoti nukentėjusių asmenų būsenos, šiuo metu jau negali. Tačiau, kiek pamena, ant J. dešinio skruosto matėsi mušimo žymės, lyg buvo paraudę. Nors šiuo metu tiksliai pasakyti negali, nes neprisimena, tačiau visa tai turi būti užfiksuota M. S. tarnybiniame pranešime. Pats berniukas atrodė labai nedrąsus ir išsigandęs. (1 t., b. l. 80-81).
13.8. 2018 m. spalio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, jog J. M. nustatyta kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas padarytas buku daiktu, ne mažiau, kaip vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimas galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą. Užduotyje nurodyta, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose J. M. apstumdė tėvas L. M., kuris sudavė vaikui į veidą, dėl to J. M. patyrė pečių skausmą ir kūno sužalojimus. 2018 m. spalio 21 d. 23 val. 15 min. apžiūrint J. M., tiriamasis nerodė kitų kūno vietų, teigdamas, kad daugiau kūno sužalojimų nėra. (1 t., b. l. 85).
13.9. 2019 m. sausio 9 d. daiktų apžiūros protokolu, kuriuo nustatyta, kad buvo ištirtas (apžiūrėtas) garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, surašant stenogramą. Nustatyta, kad Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje yra užfiksuotas R. V. pranešimas iš mobiliojo ryšio telefono dėl smurto artimoje aplinkoje. Pranešėja nurodė, kad šeimoje smurtaujama, vyras prisigėrė, geria visą savaitgalį, grasina „smeigti su peiliu“, pranešėją ir vaiką terorizuoja, vaikas negali ruošti pamokų, pranešėjai dreba rankos ir kojos. Pranešėja turi garso įrašus, kai vyras jai grasina. (1 t., b. l. 94-96).
13.10. 2018 m. spalio 21 d. pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolu, kuris patvirtina, jog 2018 m. spalio 21 d. 21 val. 25 min. L. M. nustatytas 1,49 promilės girtumas (1 t., b. l. 180).
13.11. 2018 m. spalio 29 d. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad iki tiriamo įvykio nebuvo gauta duomenų apie vaikų nepriežiūrą nepilnamečio J. M. šeimoje. 2018 m. spalio 22 d. skyriaus specialistas (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijoje bendravo su nepilnamečiu J. M., kuris paklaustas apie tėvo elgesį šeimoje, paaiškino, kad tėtis daug metų vartoja alkoholinius gėrimus, o 2018 m. spalio 21 d., būdamas girtas, sudavė nepilnamečiui J. M. per veidą. Nustatytas pirmas grėsmės lygis vaikui. (1 t., b. l. 100-101).
14. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant ir į motyvus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartyje, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu, be kita ko, apklaustas nukentėjusysis J. M.. 2021 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje apklausiamas nukentėjusysis parodė, kad kaltinime nurodytos dienos vakare namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tėtis su mama pykosi. Dėl kokios priežasties jie pykosi, nepamena. Prasidėjus pykčiui jis sėdėjo kambaryje, o paskui išstūmė tėtį iš kambario. Tuo viskas ir baigėsi. Pats (t. y. nukentėjusysis) įvykio metu sužalotas nebuvo. Policijai skambino mama. Policija atvyko po 30 minučių. Jis su pareigūnais nekalbėjo, nors tiksliai ir nepamena. Ar mama kalbėjo su pareigūnais, taip pat neatsimena, bet mano, jog kalbėjo. Ką kalbėjo, nežino. Nepamena, ar įvykio dieną kalbėjosi su mama. Po įvykio su tėčiu apie tai kas įvyko, nekalbėjo. Žino, kad tėtis kaltinamas jo sužalojimu, bet taip neįvyko. Jis susižalojo dešinės akies apačią per futbolo varžybas, susidūręs su kitos komandos žaidėju, abiem šokant prie kamuolio. Kitas žaidėjas trinktelėjo jam alkūne į akį. Su kokiu žaidėju susidūrė, nežino, jo nepažįsta. Ar kas nors matė, kaip jie susidūrė, nežino. Žaizdos iš karto labai nesimatė, gal niekas ir nematė. Apie sužalojimą niekam nesakė, į medikus dėl jo nesikreipė, jį pastebėjo tik mama, kuriai pasakė, kad sužalojimas patirtas per varžybas. Ar tėtis matė sužalojimą, nežino. Kadangi yra vartininkas, būna daug susidūrimų. Ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus, nes nenorėjo ar bijojo kalbėti. Tiek prieš konfliktą, tiek šiuo metu, su tėčiu santykiai yra geri. Mokykloje dėl šio įvykio su juo kalbėjo socialinė pedagogė ir dar kažkas. Nurodė jiems, kad jam konflikto metu sudavė tėtis, nes buvo supykęs ant jo dėl barnio su mama, bet iš tikrųjų to nebuvo. Ar kas matė sužalojimą ant jo veido, nežino. Ar socialinė pedagogė klausė apie sužalojimą, neatsimena.
15. Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 14 d. nutartimi buvo nuspręsta paskirti nukentėjusiajam J. M. kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. 2021 m. spalio 19 - lapkričio 19 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog: 1) J. M. nenustatyti tokie kalbos ir pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti byloje tiriamų konkrečių faktinių aplinkybių, jų įsiminti bei vėliau atgaminti apklausų metu, tačiau parodymų J. M. neduoda arba duoda ne pilna apimtimi dėl patiriamo tiesioginio ir/ar netiesioginio jam reikšmingų asmenų (tėvų) poveikio; 2) Vertinant 2021 m. gegužės 6 d. J. M. parodymus rekomenduojama atsižvelgti į jo patiriamą tiesioginį ir/ar netiesioginį jam reikšmingų asmenų (tėvų) poveikį bei jo emocinę būseną (jis jaučiasi atsakingas dėl tyrimo baigties).
16. Prieš pateikdama aukščiau nurodytų byloje surinktų įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015).
17. Įvertinus 12-14 punkte aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku tarp nuteistojo L. M. bei jo sugyventinės ir vaiko mamos – R. V. įvyko konfliktas, kurį tiesiogiai stebėjo ir nukentėjusysis J. M.. Šios aplinkybės neginčytinai nustatytos tiek paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, tiek nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo duoti jau apeliacinės instancijos teisme. Be to, jas patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu R. V. duoti parodymai. Be paminėtų asmenų parodymų, tai, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), tarp L. M. bei R. V. įvyko konfliktas, patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys: 1) Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje užfiksuotas R. V. pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriuo nustatyta, jog R. V. 2018 m. spalio 21 d. 20 val. 36 min., paskambinusi skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112, nurodė, jog girtas vyras naudoja smurtą, terorizuoja pranešėją su vaiku; 2) į įvykio vietą atvykusių ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. S., G. V. teisme duoti parodymai, taip pat liudytojos Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad R. V. policijos pareigūnams nurodė, jog grįžusi iš darbo rado neblaivų sugyventinį L. M., su kuriuo kilo konfliktas, bei kad to konflikto metu namuose buvo bei jį matė ir sūnus J. M.; 3) policijos pareigūnų G. V. bei M. S. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, kad, reaguojant į pranešimą apie galimą smurtą, buvo nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), pranešėja R. V. atsisakė rašyti pareiškimą, tačiau sutiko duoti parodymus dėl įvykio, nurodė, jog įvyko konfliktas tarp jos bei neblaivaus sugyventinio, kartu namuose buvo ir jų nepilnametis sūnus J. M..
18. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad jokie pašaliniai asmenys 2018 m. spalio 21 d. vakarą namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nesisvečiavo, juose nesilankė ir kokiais nors kitais tikslais. Taigi kokia buvo tarp L. M. bei jo sugyventinės kilusio žodinio konflikto tąsa, jokie kiti asmenys, apart L. M., R. V. bei J. M., paliudyti negalėjo ir negali. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, L. M. kategoriškai neigė smurtavęs prieš savo sūnų bei tyčia sukėlęs jam BK 140 straipsnyje numatytus šios nusikalstamos veikos padarinius. Jis parodė, kad su sūnumi konfliktavo, apsistumdė, po to, kai šis, norėdamas apginti mamą, bandė išstumti jį pro duris, tačiau tvirtino sūnui tyčia ranka į veidą nesudavęs. Apygardos teisme apklaustas nukentėjusysis taip pat nurodė, jog jo tėtis – L. M. prieš jį fizinio smurto nenaudojo, jam sužalojimo nepadarė, tarp mamos ir tėčio kilęs žodinis konfliktas baigėsi tuo, kad jis išstūmė tėtį iš kambario. Jis taip paaiškino, kad specialisto išvadoje jam konstatuotas sužalojimas – kraujosruva dešinės akies viršutiniame kampe, buvo padarytas ne konflikto su tėvu metu, o fubolo varžybų metu, kuomet jis susidūrė su kitu varžybose dalyvavusiu žaidėju. Pasinaudojusi BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, kuriuo realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. V. teisme duoti parodymus prieš savo sugyventinį atsisakė. Taigi, teisminio nagrinėjimo metu nei vienas tiesiogiai įvykyje dalyvavęs ar jį matęs asmuo nepatvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės, jog L. M. tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam mažamečiam J. M. į veidą bei padarė jam kaltinime nurodytą sužalojimą ar sukėlė fizinį skausmą.
19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas L. M. kaltę visų pirma grindė R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. buvo apklausiama du kartus ir abu kartus vienodai parodė, kad kaip sugyventinis sudavė ranka sūnui į veidą, ji nematė, kadangi tuo metu jau buvo išėjusi iš kambario, kuriame vyko konfliktas, į lauką, tačiau aplinkybę, kad tėvas sudavė sūnui, jai nurodė jos sūnus J.. Antrosios jos apklausos metu R. V. taip pat nurodė, jog, apžiūrėjusi J. M. akį, pamatė, kad jo dešinės akies baltymas yra paraudęs, o akies vokas pradrėkstas. Apylinkės teismas nusprendė, kad tokiais liudytojos parodymais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys, ir toliau nurodė, jog tokius parodymus R. V. patvirtino iš karto po įvykio pas juos į namus atvykusiems policijos pareigūnams M. S., Ž. B. ir G. V., o iš 2018 m. spalio 29 d. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2018 m spalio 22 d. skyriaus specialistas (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijoje bendravo su nepilnamečiu J. M., kuris paklaustas apie tėvo elgesį šeimoje, paaiškino, kad tėtis daug metų vartoja alkoholinius gėrimus, o 2018 m. spalio 21 d., būdamas girtas, sudavė jam per veidą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai, tiek duodami parodymus, tiek surašytuose tarnybiniuose pranešime, tik atpasakojo R. V. bei J. M. jiems nurodytas aplinkybes, apibūdino jų emocijas, o patys nematė nei sugyventinių konflikto, nei kas vyko į jį įsikišus J. M.. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas taip pat nurodė tik tai, ką jam buvo pasakęs J. M. jau sekančią dieną po analizuojamo įvykio.
20. Apygardos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytu teiginiu, jog tokioje situacijoje, kai nesutaria santuokoje gyvenę žmonės (šiuo atveju sugyventiniai), teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, jų pokyčius ar atsisakymą savo pirmiau duotų parodymų, įvertinti parodymus davusio asmens elgesio pokyčius sąlygojusias aplinkybes (pvz. baimę, gėdą, aplinkinių spaudimą ir pan.), kurių tinkamam įvertinimui svarbūs tiek iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvę ir jo metu esantys nukentėjusio (liudytojo) ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens tarpusavio santykiai, tiek kaltinamojo bei nukentėjusio (liudytojo) asmeninės charakterio savybės bei kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, galėjusios sąlygoti nukentėjusio (liudytojo) atsisakymą duoti parodymus, jam faktines įvykio aplinkybes nuosekliai nurodant ikiteisminio tyrimo metu (šiuo atveju iš karto po įvykio). Tačiau tokio apylinkės teismo teiginio kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu duotų nepalankių kaltinam asmeniui parodymų kardinalus pakeitimas teisme, ar atsisakymas liudyti teisminio bylos nagrinėjimo metu, savaime nereiškia, kad būtent pirminiai nukentėjusiojo (o nagrinėjamu atveju – tik nepilnamečio nukentėjusiojo mamos) parodymai, turėtų būti vertinami kaip atitinkantys faktiškai susiklosčiusias aplinkybes, darant išvadą, jog vėliau pirminiai parodymai buvo pakeisti kaltinamajam palankia linkme ar apskritai atsisakyta juos duoti, kadangi nukentėjusiajam (šiuo atveju – nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą ir nuteistojo sugyventinei R. V.) buvo daromas spaudimas, kad nukentėjusysis susitaikė su kaltininku ir siekia padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės ir (ar) dėl kitų priežasčių. Teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad, esant tarp šeimos narių įtemptiems santykiams, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, gali ir nukentėjusieji (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiojo interesus atstovaujanti ir apie jo atžvilgiu galimai panaudotą smurtą policijos pareigūnams pranešusi bei L. M. kaltinančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davusi J. M. mama R. V., atsisakiusi duoti parodymus teisme, tokio savo sprendimo priežasčių nenurodė. Taigi kokios aplinkybės įtakojo jos apsisprendimą nebeliudyti sugyventinio atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje, nėra aišku. Tuo tarpu nukentėjusysis teigė, kad mokykloje su juo bendravusiam specialistui nurodė, kad tėtis 2018 m. spalio 21 d. jam sudavė, nes buvo supykęs ant tėčio dėl barnio su mama, ir tokie jo parodymai objektyviais byloje surinktais duomenimis nėra paneigti. Vertinant tokių nukentėjusiojo parodymų patikimumą, o kartu ir svarstant dėl kokios priežasties liudyti teisme atsisakė R. V., itin svarbu atkreipti dėmesį į laikotarpį, kuomet įvairiems subjektams (policijos pareigūnams, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui) buvo duodami L. M. nepalankūs paaiškinimai. Tiek nukentėjusysis, tiek jo įstatyminė atstovė su policijos pareigūnais bendravo praėjus ne daugiau kaip vienai valandai po konflikto. R. V. ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo apklausiama tą pačią bei sekančią dienomis, t. y. 2018 m. spalio 21 d. bei 2018 m. spalio 22 d. O su nukentėjusiuoju Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas bendravo praėjus vienai dienai nuo konflikto, t. y. 2018 m. spalio 22 d. Taigi, aplinkybės, kad nukentėjusiajam, stojusiam ginti mamą, tėvas tyčia sudavė ranka į veido sritį, jų buvo nurodytos vis dar nenuslūgus neigiamoms ir net priešiškoms emocijoms, pykčiui - tiek dėl paties nuteistojo girtavimo fakto, tiek dėl girto šeimos nario elgesio R. V. atžvilgiu, kas ir galėjo nulemti neteisingų paaiškinimų davimą (dėl J. M. sužalojimo), tiek teisėsaugos pareigūnams, tiek ir vaiko teises ginančios institucijos atstovui, ką ir nurodė nukentėjusysis J. M..
21. Nors policijos pareigūno M. S. 2018 m. spalio 21 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, aprašant smurtą patyrusio asmens, t. y. J. M., būseną, yra nurodyta, jog matyti akivaizdi baimė, vengimas bendrauti su pareigūnais, o teisme liudytoju apklaustas M. S. taip pat nurodė, jog nukentėjusysis buvo pasimetęs, susijaudinęs, tačiau ši aplinkybė, nei vertinant ją atskirai, nei kartu su kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad L. M. iš tiesų sužalojo ir sukėlė fizinį skausmą savo sūnui. Apygardos teismo įsitikinimu, tokią nukentėjusiojo reakciją galėjo nulemti nebūtinai smurtinių veiksmų prieš jį panaudojimas, o tėvo girtavimas bei konfliktai su jo motina. Aptariamo įvykio metu nukentėjusiajam buvo vos 13 metų, todėl natūralu, kad jo pasimetimą, susijaudinimą, baimės jausmą, galėjo sukelti ir pats faktas, kad tarp tėvų įvyko stiprus konfliktas, kurio metu girtas tėvas (nuteistajam buvo nustatytas 1,49 promilės girtumas) buvo agresyviai nusiteikęs, grasino mamai ją sužaloti, kaip ikiteisminio tyrimo metu teigė R. V.. Galų gale, ir pats policijos pareigūnų atvykimas į namus nukentėjusiajam galėjo sukelti neigiamus išgyvenimus, tame tarpe ir sustiprinti jo baimę bei susijaudinimą, kilusį dėl konflikto. Juo labiau, kai tokia patirtis jam buvo pirmoji, kadangi iki šio įvykio R. V. ar L. M. vienas kito atžvilgiu policijos pareigūnų nebuvo kvietę.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltės tyčia nežymiai sutrikdžius J. M. sveikatą šiuo atveju nepatvirtina ir Kauno Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog nukentėjusiajam buvo nustatyta kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, sužalojimas padarytas buku daiktu, ne mažiau, kaip vienu trauminiu poveikiu, galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą, o sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2018 m. spalio 21 d. apie 19 val. Nors specialisto J. M. nustatyto sužalojimo lokalizacija, pobūdis neprieštarauja R. V. pirminiams parodymams, kaip ir J. M. policijos pareigūnams duotiems paaiškinimams, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas tėvui ranka suduodant jam į veido sritį, be to, specialių žinių turintis ekspertas patvirtino, kad kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke J. M. galėjo būti padaryta 2018 m spalio 21 d. apie 19 val., tačiau būtina įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ne tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, bet ir kitoje vietoje ir kitu laiku – sportinių varžybų metu, kaip kad nurodė J. M.. Kaip jau minėta, pats nukentėjusysis, apklausiamas apygardos teisme, kategoriškai neigė, jog jį sužalojo tėtis, tvirtino, jog kraujosruva dešinės akies viršutiniame kampe atsirado po to, kai futbolo varžybų metu, abiem šokant prie kamuolio, jis susidūrė su kitu žaidėju – žaidėjas alkūne jam pataikė į akį. Tai, kad J. M. 2018 m. rudenį iš tiesų intensyviai sportavo – buvo (duomenys neskelbtini) futbolininkas, patvirtina į bylą pateiktas šios akademijos prašymas bei treniruočių grafikas (2 t., b . l. 40, 42). Kadangi specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas padarytas buku daiktu, kas neabejotinai gali būti ir alkūnė, bei galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą, neginčytinai atmesti nukentėjusiojo nurodytos susižalojimo versijos, pagrindo nėra. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog galėjo užkliudyti sūnaus veidą alkūne ar ranka susistumdymo metu, taip pat parodė, kad jeigu J. M. yra padarytas koks nors sužalojimas, tai tuomet jis tikrai prisipažįsta, nes daugiau niekas be jo negalėjo jam sukelti sužalojimo, tačiau vien tokie nuteistojo parodymai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodyta susižalojimo versija, kurios nepaneigia kiti šiame nuosprendyje aptarti įrodymai. Tėvas galėjo ir nepastebėti sūnui padaryto nežymaus sužalojimo, juo labiau, kad, kaip nurodė J. M., žaidžiant jo pozicijoje, t. y. vartininko pozicijoje, tokie susidūrimai su kitais žaidėjais, yra dažni, kas suponuoja išvadą, jog tokio pobūdžio sužalojimai (kraujosruvos) nukentėjusiajam nebuvo toks retas reiškinys, jog atkreiptų tėvo dėmesį. O tam, kad L. M. tyrimo pradžioje nebuvo įsitikinęs, ar tikrai nekliudė sūnaus veido alkūne ar ranka susistumdymo metu, galėjo turėti įtakos ir jo girtumas įvykio metu, dėl kurio jis neprisiminė tam tikrų to vakaro aplinkybių, dėl to tik spėliojo, jog gal ir galėjo, stumdantis su sūnumi, pastarąjį netyčia kliudyti kuria nors rankos dalimi.
23. Vertinant policijos pareigūnų parodymus dalyje dėl ant nukentėjusiojo veido pastebėtų sužalojimų, pažymėtina, kad jų nurodyta J. M. sužalojimo lokalizacija prieštarauja tiek R. V. pirminiams parodymams, tiek specialisto išvadai, kadangi M. S. bei Ž. B. teigė, jog mušimo žymės buvo matomos ant nukentėjusiojo dešinio skruosto, ta pati sužalojimo vieta pažymėta ir tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, tuo tarpu R. V. teigė, kad, L. M. trenkus ranka nukentėjusiajam į veidą, buvo sužalotas pastarojo akies vokas. Toks sužalojimas nustatytas ir teismo medicinos ekspertui įvykio dieną tiesiogiai atlikus nukentėjusiojo apžiūrą. Atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnų parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo mamos parodymams, tiek specialisto nustatytoms aplinkybės, akivaizdu, jog šioje dalyje vadovautis policijos pareigūnų parodymais, kaip visiškai patikimais ir neginčijamais, negalima.
24. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių tuo, kad būtent L. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – tyčia suduodamas nukentėjusiam mažamečiui J. M. į veidą, padarė jam kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Nukentėjusiajam kategoriškai tvirtinant, jog tėvas jam ranka į veido sritį nesudavė, o R. V. atsisakius duoti parodymus teisme, be liudytojų M. S., G. V. parodymų (kurie tiesiogiai konflikto nematė, o tik atpasakojo aplinkybes, nurodytas J. M. bei R. V., ir kurie yra tik išvestiniai iš J. M. bei R. V. pirminių paaiškinimų), baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kaltinimą L. M. bei jo kaltę. Esant tokiai situacijai, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, kai nebėra galimybės jų pašalinti, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai, todėl konstatuojama, jog L. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Dėl to Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendis naikinamas ir L. M. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis.
25. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį, iš naujo išspręstini L. M. paskirtos kardomosios priemonės bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžiu iš L. M. valstybės naudai buvo priteista ir 87,75 Eur už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus advokato teisines paslaugas nukentėjusiam J. M.. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą L. M. išteisinti, proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
nuteistojo L. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
L. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Daiktinius įrodymus – kompaktines plokšteles, palikti saugoti byloje.
Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymą priteisti iš L. M. 87,75 Eur už Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus advokato teisines paslaugas nukentėjusiam J. M..
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.
Teisėjai Algirdas Jaliniauskas
Svetlana Jurgaitienė
Jurgis Kiškis