Kopija
Baudžiamoji
byla Nr. 1A-66-282/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 1.2.4.8.3.,
(S)
2.1.7.1., 2.1.7.3., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 10 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teisėjų
Irenos Ivanovienės, Klavdijos Kruminienės,
sekretoriaujant
Renatai Guruškinienei,
dalyvaujant
prokurorei Vladai Buivydienei,
nuteistojo
gynėjai advokatei R. G.,
nuteistajam
K. Š.,
nukentėjusiojo
įstatyminiams atstovams J. B. ir D. B.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą
dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio,
kuriuo K. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos
BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Taikytas LR BK 75 str.
ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –
5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į LR teisingumo ministerijos nukentėjusiųjų nuo
nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
K. Š. pagal kaltinimą dėl LR BK 284 str. 1 d. numatyto
nusikaltimo padarymo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priteista iš K. Š. 2000 Lt
neturtinės žalos ir 1200 Lt proceso išlaidų J. B..
Kolegija,
n u s t a t ė:
K. Š. nuteistas
už tai, kad 2008-09-15 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje
turgavietės teritorijoje ranka spaudė mažamečio I. B., gim.
(duomenys neskelbtini), kaklą, paėmęs rankomis laikė ir purtė jį už kojų
žemyn galva, taip sukeldamas fizinį skausmą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis
K. Š. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės
teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo
jį pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisinti. Skunde nurodo, kad nuosprendyje
suformuluotame kaltinime nurodytos aplinkybės, jog jis paėmęs rankomis laikė ir
purtė I. B. už kojų žemyn galva, nepatvirtina jokie byloje
esantys įrodymai, nes teismas pripažino, kad linijiniai nubrozdinimai
nukentėjusiojo blauzdose galėjo būti padaryti krentant nuo dviračio, todėl
minėta aplinkybė buvo pašalinta iš kaltinimo.
Apelianto nuomone, tą
aplinkybę, jog jis spaudė nukentėjusiojo kaklą, paneigia bylos duomenys, tame
tarpe teismo medicinos ekspertų H. Daujoto, A. A. Garmaus išvados, tiesioginės
įvykių liudytojos K. D. parodymai.
Nuteistasis skunde taip pat
nurodo, jog teismas nepagrįstai vertino liudytojos K. D. parodymus
kaip nuoseklius, nes ji teisme nepatvirtino savo anksčiau duotų parodymų, o
nukentėjusiojo I. B. teisme neapklausė ir nepatikrino jo
anksčiau duotų parodymų teisingumo bei nepašalino prieštaravimų tarp
nukentėjusiojo ir liudytojos K. D. parodymų.
Nuteistojo nuomone, teismo
medicinos specialisto išvada negali būti įvertinta kaip įrodymas, nes šios
išvados davimo metu eksperto H. Daujoto teismo eksperto kvalifikacijos
pažymėjimo galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o jo duota specialisto išvada yra
prieštaringa, iš dalies paneigta paties eksperto teisme duotais paaiškinimais.
Taip pat skunde teigiama, jog
nuosprendyje kaltinimui prieštaraujantys įrodymai nebuvo paneigti kitais byloje
esančiais įrodymais, nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Apeliantas skunde
teigia, kad teismas nuosprendyje be pagrindo nesirėmė nuosekliais liudytojų L. Š., R. P. ir S. R. parodymais,
kurie pilnai patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad su nukentėjusiuoju jokio
fizinio kontakto neturėjo ir fizinio skausmo nesukėlė. Tuo pačiu skunde
pažymima, kad pats I. B. iš pradžių teigęs, jog nuo
dviračio nebuvo nukritęs, parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietą, kur buvo
nukritęs nuo dviračio.
Nuteistasis K.
Š. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė, nukentėjusiojo
įstatyminiai atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios
instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino
ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų
reikalavimų. Teismas nuosprendį grindė ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia
apeliantas, o įrodymais, kuriuos išdėstė, aptarė skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus,
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl K. Š. kaltės, savo veiksmais sukėlus fizinį skausmą
mažamečiui ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.
Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad
apylinkės teismas nepatikrino nukentėjusiojo I. B. parodymų.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad I. B. yra
11 metų amžiaus (t. 1, b. l. 49), taigi, yra jaunesnis nei 18 metų. Baudžiamojo
proceso įstatymas numato galimybę jaunesnio nei 18 metų nukentėjusiojo
neapklausti teisme, jei dėl apklausos teisme jam gali būti psichinė trauma ar
kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 str. 3 d.). Psichikos sveikatos centro
gydytoja nerekomendavo I. B. apklausti teisme, nes tai
galėtų pabloginti jo psichoemocinę būseną (t. 2, b. l. 3), todėl teismas, nepažeisdamas
BPK 283 str. 3 d. nuostatų, teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 126) perskaitė
nukentėjusiojo I. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo
teisėjui (t. 1, b. l. 47-48). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ištyrė visus
įrodymus, tame tarpe ir I. B. parodymus, ir atkreipė dėmesį
į jų neatitikimus. Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pašalino iš kaltinimo
objektyvias aplinkybes apie nuteistojo veiksmais I. B. padarytą
nežymų sveikatos sutrikdymą – iš kaltinimo pašalino ne mažiau keturis trauminius
poveikius į abi I. B. kaklo puses, kairį pakinklį ir
dešinę blauzdą. Be to apylinkės teismas pašalino iš kaltinimo faktinę aplinkybę,
o būtent, kad K. Š. tyčia numovė nukentėjusiajam kelnes. Visgi
tai nepaneigia K. Š. kaltės tyčiniais veiksmais sukėlus
mažamečiui fizinį skausmą.
Nukentėjusysis I. B. apklausiamas
ikiteisminio tyrimo teisėjo aiškiai nurodė, kad K. Š. abiem
rankom paėmė jį už kojų ir laikė žemyn galva, kai nesakė savo pavardės, paėmė
delnu iš priekio ties smakru ir laikydamas suspaudė, po to laikė (t. 1, b. l.
47-48). Nukentėjusysis tvirtino, kad visą laiką jis verkė, jam skaudėjo. Nėra
pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos dėl esminių
aplinkybių patvirtina mažametės liudytojos K. D. parodymai,
kurie, priešingai nei teigia apeliantas, iš esmės yra vienodi viso baudžiamojo
proceso metu. Neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytoja K.
D. nepatvirtino savo ankščiau duotų parodymų. Iš teisiamojo posėdžio
protokolo matyti, kad liudytoja nurodė, jog ankščiau jos duoti parodymai yra
tikslesni, nes viską geriau prisiminė. Akivaizdu, kad K. D. nepaneigė
savo ankstesnių parodymų. K. D. nurodė, kad pati matė,
kaip K. Š. pakėlė I. B. už kojų žemyn
galva, pastarasis verkė, šaukė – ,... skauda...“, prašė jį paleisti, prašė
pakviesti tėvus. K. D. nuvyko pas I. B. tėvus,
pranešė apie įvykį ir po to sugrįžusi į įvykio vietą matė verkiantį I. B., pastarasis sakė, kad ,,...jį dėdė smaugė“ (t. 1, b. l.
62-63; t. 2, b. l. 67-68). Nukentėjusiojo I. B. atstovė ir
civilinė ieškovė J. B., mačiusi savo sūnų iškart po
įvykio, nurodė, kad I. B. verkė, ant jo kaklo matėsi
paraudusios vietos, ant blauzdų buvo raudonis (t. 2, b. l. 127).
Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis K. Š. neigė turėjęs bet kokį fizinį kontaktą su
nukentėjusiuoju I. B. ir tvirtino, kad I.
B. galėjo užsigauti pats, krisdamas nuo dviračio (t. 2, b. l. 126). Kaip ir
K. Š., tokią pačią versiją deklaruoja ir buvusi K. Š. sutuoktinė L. Š. (t. 1, b. l.
187). Nors L. Š. teigia, kad bendro ūkio su apeliantu
neveda, tačiau jie gyvena kartu (t. 2, b. l. 72), juos sieja darbo pavaldumo
santykiai (t. 1, b. l. 93), todėl vertinant pastarosios parodymus būtina
kreipti dėmesį į galimą subjektyvių faktorių įtaką. Pasak liudytojos L. Š., prie nukentėjusiojo buvo prisilietusi tik ji, vedėsi
jį prie namelio, I. B. nerodė jokių požymių, kad būtų
užsigavęs ar jam skaudėtų, ištrūkęs iš rankų nuvažiavo ir dar atsisukęs parodė
liežuvį (t. 2, b. l. 72). Tokius liudytojos parodymus aiškiai paneigia ankščiau
aptarti K. D. ir J. B. parodymai, nes
realiai I. B. nebūtų rastas verkiantis prie turgaus vartų,
jei, kaip teigia liudytoja L. Š., jam pavyko pasprukti. L. Š. parodymus paneigia ir kiti bylos dokumentai, iš kurių
matyti, jog I. B. po įvykio prireikė daugkartinės
psichologinės pagalbos (t. 2, b. l. 3-14). Asmens sveikatos istorijos išraše nurodyta
– ,,Stebimi būdingi traumos išgyvenimui simptomai – pasikartojantis
traumuojančio įvykio išgyvenimas, vengimas būti su trauma susijusiose vietose,
padidintas įtarumas ir atsargumas, miego problemos.“ (t. 2, b. l. 7).
Nuteistasis
K. Š., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais
faktais, teigia, kad jo versiją aiškiai
patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai R. P. ir
S. R.. Tačiau dėl paminėtų liudytojų parodymų objektyvumo
kolegijai kyla pagrįstų abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek R. P., tiek S. R. nebuvo apklausti
ikiteisminio tyrimo metu. Pasak jų, įvykį jie matė, todėl sužinoję, kad K. Š. iškelta baudžiamoji byla, pasisiūlė paliudyti. R. P. ir S. R. teigė matę visą įvykį
nuo pradžios iki galo ir tvirtina, kad K. Š. prie vaikų
nebuvo prisilietęs (t. 2, b. l. 69; 70). Tuo pačiu R. P. nurodė,
kad įvykis buvo už pavėsinių ir todėl ji nematė, ar vaikai buvo ,,...suvirtę....“,
tik girdėjo triukšmą, kaip šaukė L. Š.. S.
R. taip pat nurodė, kad nematė, ar vaikai buvo nugriuvę, nes užstojo K. Š. automobilis. Vadinasi nei vienas iš apelianto paminėtų
liudytojų realiai negalėjo matyti, kas vyko, kai jis ir L. Š. automobiliu
privažiavo prie vaikų – I. B. ir K. D.,
nes vienam užstojo pavėsinės, kitam – automobilis. Iš įvykio vietos apžiūros
protokolo (t. 12-15) ir nukentėjusiojo I. B. parodymų
patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 50-53) matyti, kad namelis, prie
kurio, pasak nukentėjusiojo, vėliau K. Š. jam buvo suėmęs
už kaklo, yra šalia įvažiavimo į teritoriją vartų. Atidaryti vartai ar ne,
liudytojas S. R. teigia nematęs, vadinasi, ar buvo suėmęs
už kaklo K. Š. nukentėjusiajam, jis matyti taip pat
negalėjo. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad liudytojų S.
R. ir R. P. pareiškimai apie neva gerai matytą įvykį
yra deklaratyvūs, paneigti jų pačių parodymais tame pačiame teisiamajame
posėdyje, kuriame, be visa ko, S. R. ir R.
P. patvirtino, jog su K. ir L. Š. yra pažįstami ir
pasikalbėję su jais nutarė paliudyti, ką matė.
Tokiu būdu, priešingai nei savo skunde
teigia apeliantas, liudytojų S. R. ir R.
P. parodymai nėra nuoseklūs, patys savaime prieštaringi ir galimai įtakoti
subjektyvių veiksnių, todėl remtis jais, kaip besąlygiškai patvirtinančiais K. Š. versiją, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad
nukentėjusiojo parodymus dėl visų K. Š. inkriminuotų
faktinių aplinkybių patvirtina liudytojos K. D. parodymai.
Jų parodymai sudaro vieningą K. Š. kaltės įrodomąją
medžiagą ir logiškai siejasi su kitais aptartais ir skundžiamame nuosprendyje
išdėstytais įrodymais, todėl netikėti I. B. parodymais,
apie nuteistojo atliktus veiksmus jo atžvilgiu, o tuo labiau, apie jo patirtą
fizinį skausmą, nėra jokio pagrindo.
Be to, kas paminėta,
apeliantas kritikuoja 2008-09-08 – 2008-09-25 specialisto H. Daujoto išvadą
(t. 1, b. l. 31), kaip neteisėtą įrodymą. Konkrečiu atveju K.
Š. kritika nepagrįsta. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog 2007-11-30
H. Daujotui buvo išduota licencija verstis medicinos praktika pagal teismo
medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją, jis savo tyrimo išvadą pateikė kaip
specialistas, o ne ekspertas, todėl nesiremti minima išvada pirmosios
instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Minėta išvada nėra prieštaringa,
jos neneigė, o patvirtino ir papildė ją pateikęs specialistas H. Daujotas
teisiamajame posėdyje. Minėta išvada neprieštarauja nei A. Garmaus teismo
medicininių tyrimų biuro konsultacinei išvadai (t. 2, b. l. 46-59), kuri buvo
atlikta nuteistojo gynėjos iniciatyva. Specialistas H. Daujotas apklaustas
teisiamajame posėdyje tik patikslino savo išvadą, įvertinęs tą aplinkybę, kad
nukentėjusysis galėjo kristi nuo dviračio, ir nurodė, kad tyrime nustatyti I. B. sužalojimai galėjo būti padaryti ir kontaktuojant į
kažkokią dviračio detalę (t. 2, b. l. 129). Nei aptariama specialisto išvada,
nei specialisto A. Garmaus konsultacinė išvada nepaneigia to, kad K. Š. ranka spaudė I. B. kaklą, nors kraujosruvų
nukentėjusiojo kakle ir nebuvo. Specialistas A. Garmus savo išvadoje nurodė,
kad I. B. padaryti sužalojimai kakle smaugimui rankomis
nebūdingi, nes tam yra būdingos poodinės kraujosruvos, nors kartais būna ir
odos nubrozdinimų pirštų nagais (t. 2, b. l. 58-59). Iš esmės tą patį nurodė
specialistas H. Daujotas patvirtindamas, kad kontaktas su nukentėjusiojo kaklu
tikrai buvo, o kraujosruvų buvimą ar nebuvimą lemia suspaudimo stiprumas (t. 2,
b. l. 129), vadinasi, kraujosruvų nebuvimas ant I. B. kaklo
nepaneigia to, kad K. Š. ranka spaudė nukentėjusiojo
kaklą. Taigi, aptartos specialistų išvados, į kurias apeliuoja nuteistasis,
nepaneigia jo kaltės sukėlus fizinį skausmą mažamečiui.
Byloje surinktų, aptartų ir ištirtų įrodymų visuma
patvirtina, jog K. Š. padarė jam inkriminuotus veiksmus
mažamečio I. B. atžvilgiu ir tuo sukėlė pastarajam fizinį
skausmą. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini BK 140 str. 2 d. numatyto
nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo jo
atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Bausmė nuteistajam K. Š. paskirta,
nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK
54 str. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę,
apeliantas skunde nenurodė. K. Š. paskirta laisvės atėmimo
bausmė yra mažesnė už BK 140 str. 2 d. numatytą tokios bausmės vidurkį, jos
vykdymas atidėtas minimaliam terminui, todėl dar labiau švelninti bausmę nėra
teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad
nukentėjusysis dėl apelianto tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė skausmą,
nepatogumus ir kt. dvasinius išgyvenimus, kas sudaro neturtinės žalos turinį
(CK 6.250 str. 2 d.), todėl teismas pagrįstai iš kaltininko priteisė neturtinės žalos atlyginimą.
Kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
nuteistojo K.
Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė
Virginija Žindulienė
Teisėjai
Irena Ivanovienė
Klavdija Kruminienė
Kopija
tikra
Teisėja
Virginija
Žindulienė