Baudžiamoji byla Nr. 2K-580/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00170-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1;

1.2.14.5.2

1.2.18.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms visą bausmės vykdymo laiką, 182 straipsnio 2 dalį (N. I., E. B., M. Z., R. Š., J. S., A. V., G. R. M., R. D. turto įgijimas apgaule) už kiekvieną iš šių aštuonių nusikalstamų veikų nuteisiant laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms visą bausmės vykdymo laiką, 182 straipsnio 1 dalį (R. V., R. S. turto įgijimas apgaule) už kiekvieną iš šių dviejų nusikalstamų veikų nuteisiant laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms visą bausmės vykdymo laiką.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms visą bausmės vykdymo laiką.

Byloje pareikšti nukentėjusiųjų R. Š., N. I., E. B., J. S., R. V., R. S., G. R. M., R. D., A. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendis dėl bausmės paskyrimo V. P. pakeistas ją nubaudžiant pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį (N. I., E. B., M. Z., R. Š., J. S., A. V., G. R. M., R. D. turto įgijimas apgaule) už kiekvieną iš šių aštuonių nusikalstamų veikų laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (R. V., R. S. turto įgijimas apgaule) už kiekvieną iš šių dviejų nusikalstamų veikų laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos taikant dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdus bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. P. nuteista už šiomis aplinkybėmis padarytas nusikalstamas veikas.

Ji, būdama vienintelio akcininko, V. P., sprendimu paskirta bendrovės „V“ direktore, nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2009 m. vasario 24 d. iki 2009 m. lapkričio 23 d. eidama UAB „V“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo 21 straipsnį, būdama atsakinga už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį, numatantį, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugojimą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pažeisdama Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti dešimt metų apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, neužtikrino tinkamo UAB „V“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo ir neišsaugojo 2007 m., 2008 m., 2009 m. laikotarpio duomenų apie ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, nuosavą kapitalą, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitų, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, todėl nebuvo galimybės iš dalies nustatyti bendrovės „V“ veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, jos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros pasikeitimų.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, apgaulingai žadėdama N. I. tapti verslo partneriais, įtikino N. I. 2006 m. sausio 12 d. paskolinti 135 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino. Tęsdama nusikalstamą veiką, V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, tačiau nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., o tai nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo objektą, neatliks, įtikino N. I. 2007 m. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku paskolinti 40 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į nekilnojamojo turto objektą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino. Tęsdama nusikalstamą veiką, V. P., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama N. I. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims – nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt ir nuslėpdama šią informaciją nuo N. I., o tai nulėmė N. I. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto objektą neatliks, 2007 m. gruodį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įtikino N. I. paskolinti dar 15 000 Lt sumą, o gavusi iš N. I. pinigus, jų į nekilnojamojo turto verslo objektą neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino ir sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, taip apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, N. I. priklausantį turtą – 190 000 Lt.

V. P., veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama E. B. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui: nuo 2006 m. sausio 12 d. būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo E. B., žadėdama jai tapti verslo partnerėmis, o tai nulėmė E. B. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą, neatliks, apgaulingai įtikino E. B. 2006 m. gruodžio 29 d. paskolinti 110 000 Lt, įsipareigodama pinigus gražinti per šešis mėnesius, bet gavusi iš E. B. pinigus, iš kurių 30 000 Lt 2006 m. gruodžio 29 d. buvo pervesti į UAB „V“ atsiskaitomąją „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o 90 000 Lt perduoti grynaisiais, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš E. B., į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų E. B. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. B. priklausantį turtą – 110 000 Lt.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama M. Z. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006 m. sausio 12 d. būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuslėpė šiuos įsipareigojimus nuo M. Z., o tai nulėmė M. Z. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į medicinos kabineto įrangą, neatliks, apgaulingai žadėdama M. Z. tapti verslo partneriais, apgaulingai įtikino M. Z. 2007 m. liepą paskolinti jai 80 000 Lt sumą, pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. liepą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti M. Z. 80 000 Lt iki 2007 m. spalio mėnesio, tačiau, gavusi iš M. Z. pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, paskolintų pinigų į medicinos kabinetą neinvestavo ir iki nurodyto termino pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, M. Z. priklausantį turtą – 80 000 Lt.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. Š. pasitikėjimu, turėdama turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006 m. sausio 12 d. būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. Š., žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslo projektą, o tai nulėmė R. Š. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, įtikino R. Š. paskolinti 40 000 Lt, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslo projektą, neatliks. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugpjūčio 13 d. pasirašė paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti R. Š. 40 000 Lt iki 2007 m. rugsėjo 13 d., bet gavusi iš R. Š. pinigus, iš kurių 30 000 Lt 2007 m. rugpjūčio 13 d. buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt perduoti grynaisiais biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų neįvykdė – pinigų, gautų iš R. Š., į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų R. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgydama didelės vertės svetimą, R. Š. priklausantį turtą – 40 000 Lt.

V. P., veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama J. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006 m. sausio 12 d. būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą, o tai nulėmė J. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, tačiau žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą, neatliks, įtikino J. S. paskolinti 200 000 Lt sumą. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. spalio 17 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, įsipareigodama grąžinti J. S. 200 000 Lt iki 2007 m. lapkričio 17 d., bet gavusi iš J. S. pinigus, kurie 2007 m. spalio 17 d. buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš J. S., į nekilnojamojo turto verslo projektą neinvestavo, jų J. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, J. S. priklausantį turtą – 200 000 Lt.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: nuo 2006 m. sausio 12 d. būdama skolinga N. I. 135 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus didelius turtinius įsipareigojimus ir žadėdama pinigus investuoti į nekilnojamojo turto verslą, o tai nulėmė R. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą, neatliks, įtikino R. V. paskolinti 20 000 Lt sumą, įsipareigodama grąžinti R. V. 20 000 Lt iki 2007 m. lapkričio 16 d., bet gavusi iš R. V. pinigus, kurie 2007 m. lapkričio 9 d. buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš R. V., į nekilnojamojo turto verslą neinvestavo, jų R. V. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. V. priklausantį turtą – 20 000 Lt.

V. P., veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama A. V. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007 m. lapkričio 9 d. būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, o tai nulėmė A. V. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, įtikino A. V. paskolinti 50 000 Lt sumą, pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Elektrėnų sav., Vievyje, (duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 22 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti A. V. 50 000 Lt iki 2008 m. vasario 22 d., bet, gavusi iš A. V. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. V. priklausantį, didelės vertės turtą – 50 000 Lt.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. S. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007 m. lapkričio 9 d. būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008 m. sausio 22 d. būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus, o tai nulėmė R. S. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, apgaulingai įtikino R. S. paskolinti 10 000 Lt sumą pasirašant neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Tuo tikslu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008 m. balandžio 10 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti R. S. 10 000 Lt iki 2008 m. balandžio 25 d., bet, gavusi iš R. S. pinigus, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. S. priklausantį turtą –10 000 Lt.

Ji, veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama G. R. M. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga 40 000 Lt R. Š., nuo 2007 m. spalio 17 d. būdama skolinga 200 000 Lt J. S., nuo 2007 m. lapkričio 9 d. būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008 m. sausio 22 d. būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuo 2008 m. balandžio 10 d. būdama skolinga R. S. 10 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo G. R. M., žadėdama padėti įgyti G. R. M. vardu nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą arba grąžinti pinigus iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., o tai nulėmė G. R. M. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jam sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto įsigijimą, neatliks, apgaulingai įtikino G. R. M. pagal 2008 m. liepos 18 d. paprastąjį vekselį perduoti jai 90 000 Lt. Tuo tikslu biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 90 000 Lt, taip besąlygiškai įsipareigodama sumokėti G. R. M. 90 000 Lt iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., bet, gavusi iš G. R. M., pinigus, sutartų įsipareigojimų neįvykdė, nekilnojamojo turto – žemės sklypo G. R. M. vardu neįgijo, iki nurodyto termino pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. R. M. priklausantį turtą – 90 000 Lt.

V. P., veikdama išankstine tiesiogine tyčia, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama R. D. pasitikėjimu, turėdama didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims: būdama skolinga N. I. 190 000 Lt, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. būdama skolinga E. B. 110 000 Lt, nuo 2007 m. liepos mėnesio būdama skolinga M. Z. 80 000 Lt, nuo 2007 m. rugpjūčio 13 d. būdama skolinga R. Š. 40 000 Lt, nuo 2007 m. spalio 17 d. būdama skolinga J. S. 200 000 Lt, nuo 2007 m. lapkričio 9 d. būdama skolinga R. V. 20 000 Lt, nuo 2008 m. sausio 22 d. būdama skolinga A. V. 50 000 Lt, nuo 2008 m. balandžio 10 d. būdama skolinga R. S. 10 000 Lt, nuo 2008 m. liepos 18 d. būdama skolinga G. R. M. 90 000 Lt, nuslėpdama šiuos turimus turtinius įsipareigojimus nuo R. D., apgaulingai žadėdama pinigines lėšas investuoti UAB „V“ verslo plėtrai, o tai nulėmė R. D. apsisprendimą dalyvauti žalinguose jai sandoriuose, žinodama, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą, neatliks, apgaulingai įtikino R. D. pagal paprastąjį vekselį paskolinti jai 50 000 Lt. Tuo tikslu savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 5 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 50 000 Lt, taip įsipareigodama R. D. 50 000 Lt grąžinti iki 2008 m. rugsėjo 20 d., bet gavusi iš R. D. pinigus, kurie buvo pervesti į V. P. vardu atidarytą „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, piniginių lėšų UAB „V“ verslo plėtrai neinvestavo, iki nurodyto termino pinigų R. D. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, R. D. priklausantį turtą – 50 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. P. prašo panaikintiVilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžius ir bylą jai nutraukti arba palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 223 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog padaryta ši nusikalstama veika. Nuteistoji pažymi, kad UAB „V“ direktore buvo nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., taip pat nuo 2009 m. vasario 18 d. iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Priešingai nei teigiama skundžiamuose nuosprendžiuose, tuo metu, kai ji buvo bendrovės direktore, buhalterinė apskaita buvo organizuota tinkamai. Antai su bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusia vyriausiąja buhaltere buvo sudaryta darbo sutartis, buhalterinei apskaitai vesti buvo nupirkta programa ir kompiuteriai, nustatytos buhalterinę apskaitą tvarkančių darbuotojų sąveikos su kitais bendrovės darbuotojais taisyklės (Darbuotojų darbo instrukcija, vidaus tvarkos taisyklės, darbo organizavimo tvarka, kurios patvirtintos 2006 m. vasario 1 d., darbo tvarkos taisyklės, apskaitos politika, kurios patvirtintos 2007 m. liepos 27 d.), bendrovės darbo tvarkos taisyklėse (konkrečiai šių taisyklių 9, 10, 31, 32, 34, 35, 38, 39, 40, 47, 52.11.7 punktuose) buvo numatytos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą. Kiek ji pamena, bendrovėje buvo nustatyta dokumentų saugojimo tvarka ir laikymo vieta. Jos parodymus apie buhalterinės apskaitos tvarkymą UAB „V“ patvirtino liudytojai N. I., R. K., K. B. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo paaiškinta, kad tuo metu, kai ji buvo direktore, visi dokumentai, kurie buvo bendrovėje, buvo saugomi bendrovės rakinamose patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. R. K. tapus UAB „V“ direktoriumi bendrovės dokumentų jau nebuvo, todėl nuo šio momento jis turėjo pareigą ir realią galimybę dokumentus išsaugoti, tačiau, 2009 m. vasario 18 d. pasitraukęs iš direktoriaus pareigų, jis jokių dokumentų neperdavė, jų saugumu nepasirūpino. Po R. K. išėjimo iš darbo bendrovė veiklos nebevykdė, o bendrovės patalpų savininkas užrakino patalpas ir į jas nieko neįleido. Įvertinus tai, kad jos buvimo direktore metu iki 2008 m. rugsėjo 1 d. buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti, ji negali būti traukiama atsakomybėn už UAB „V“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą iki šios datos. Vėliau už bendrovės dokumentų išsaugojimą buvo atsakingas R. K., todėl jis ir turėtų už tai atsakyti. Nuteistoji taip pat pažymi, kad 2009 m. bendrovė jokių ūkinių operacijų nevykdė, todėl 2009 m. apskaitos registrai nebuvo vedami. Visos ūkinės operacijos buvo fiksuojamos specialia buhalterinės apskaitos programa, todėl byloje buvo galimybė nustatyti UAB „V“ veiklą, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę, rezultatus, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį, struktūros pasikeitimus.

Nuteistoji teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes jos veika neatitinka šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kasatorė pažymi, kad pinigus iš asmenų skolinosi savo vardu, skolų grąžinamas buvo užtikrintas jos vardu surašytais galiojančiais vekseliais, skolų ji niekada neginčijo, epizodiškai mokėjo palūkanas, todėl jos santykiai su skolų davėjais atitinka paskolos teisinius santykius. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus paskolos teisiniai santykiai yra kitokie nei kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870, 6.881 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal 1961 m. BK paskolos gavimas apgaule buvo kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (1961 m. BK 274 straipsnis), nes 1961 m. BK 3291straipsnis numatė atsakomybę tik už kredito gavimą apgaule. Kitaip nei anksčiau galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2000 m. BK atsakomybę ne tik už kredito, bet ir paskolos gavimą apgaule numato BK 207 straipsnyje. Dėl to pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą BK 207 straipsnis laikytinas specialia sukčiavimo (BK 182 straipsnis) rūšimi ir šioje byloje turėjo būti svarstomas ne BK 182 straipsnio, bet 207 straipsnio taikymas. Nuteistoji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad jos veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį, nes veika pagal šį straipsnį gali būti kvalifikuojama tik tada, kai siekiama ne įgyti nuosavybę, bet ją užvaldyti. Šis argumentas yra nepagrįstas, nes prieštarauja tiesiogiai BK 207 straipsnio dispozicijoje įvardytų paskolos teisinių santykių prigimčiai, pagal kuriuos paskolos gavėjas įgyja nuosavybę į pinigus. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad paskolos atveju gauti pinigai yra visada susiję su investicijomis ir pelno uždirbimu, iš kurio atiduodama paskola. Pažymėtina, kad BK 207 straipsnyje nėra nuorodos į paskolos panaudojimo tikslus, o įstatymuose yra numatyta, kad paskola gali būti suteikiama ir būstui įsigyti, vartojimo poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formalioji, nepaneigia to, kad šiuo atveju jos veiksmai galėjo būti kvalifikuojami pagal BK 207 straipsnį. Nusikalstamų veikų sudėtys yra skirstomos į materialias ir formalias ne pagal nusikalstamų veikų pobūdį, o pagal veikų kvalifikavimo metu įrodinėtinas aplinkybes. BK 182 straipsnio sudėtis laikytina materialia dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl kaltininko veikos turto ar turtinių teisių savininkas teisiniu požiūriu neįgydamas nieko netenka turto ar turtinės teisės ir dėl to patiria žalą, kuri pasireiškia šio turto netekimu. Antra, BK 182 straipsnyje yra numatytas tiesioginis betarpiškas priežastinis ryšys tarp veikos ir žalos, kuri turi atsirasti tuoj pat, kai veiksmas (turto ar turtinės teisės perdavimas) yra užbaigtas. Šioje byloje susiklosčiusi situacija yra aiškiai skirtinga nei BK 182 straipsnio atveju, nes asmenys paskolindami pinigus mainais gavo turtinę teisę (kreditoriaus reikalavimo teisę), o žala atsirado ne tada, kai buvo perduoti skolinami pinigai, o dėl paskesnio jos elgesio, kuris pasireiškė tuo, kad ji nesugebėjo uždirbti pajamų, pakankamų paskoloms grąžinti. Nuteistoji nesutinka su teismų išvada, kad ji veikė išankstine tiesiogine tyčia. Byloje nėra jokių duomenų, kad ji gaudama paskolas nenorėjo jų grąžinti laiku ar norėjo išvengti jų grąžinimo. Jei ji būtų turėjusi tokią tyčią, būtų nerašiusi vekselių, juos surašytų kitų asmenų vardu ar būtų veikusi kitu būdu, kad išvengtų skolininko pareigų. Akivaizdu, kad atsižvelgus į jos amžių, išsilavinimą ir socialinę padėtį (dirbanti medikė), ji puikiai suvokė imamų paskolų ir surašomų vekselių prasmę, t. y. kad ji prisiima pareigas grąžinti paskolas. Jos elgesys po paskolų gavimo, pasireiškęs tuo, kad ji prašė nukelti paskolos grąžinimo terminus, grąžino tik dalį paskolų, dalis paskolų iš jos buvo išieškota priverstinai, atspindi ne jos ketinimus gaunant paskolas, o rodo tik tai, kad ji neturėjo pinigų paskoloms grąžinti. Nuteistoji teigia, kad jos veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 ar 2 dalis, 207 straipsnį, nes gaudama paskolas ji apgaulės (piktnaudžiavo pasitikėjimu) nepanaudojo. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra apgaulės forma, kai nukentėjusių asmenų pasitikėjimo įgijimas yra vieningo plano apgauti nukentėjusį asmenį dalis. Šioje byloje vertinant jos ir asmenų, suteikusių paskolas, santykius nėra pagrindo išvadai, kad jos pažintys su šiais asmenimis buvo suplanuotos iš anksto turint tikslą juos apgauti. Antai bylos duomenys rodo, kad dalis šių asmenų pasitikėjo ja, nes buvo jos bendramoksliais, kita dalis dėl to, kad buvo jos pažįstami, treti, nes turėjo su ja dalykinių santykių, ir pan. Jos ir asmenų, suteikusių paskolas, elgesys, bendražmogiška patirtis rodo, kad tokio pobūdžio pažintys yra atsitiktinis ir dažnai pasitaikantis reiškinys, neturintis nieko bendro su nusikalstama veika. Jos įvaizdis nukentėjusiųjų akyse nesuteikia pagrindo išvadai, kad ji piktnaudžiavo paskolas davusių asmenų pasitikėjimu, nes tai subjektyvus dalykas, o kokybiškų daiktų vartojimas gali būti žmogaus įprotis. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, ką nukentėję asmenys laikė turtingo asmens įvaizdžiu. Nuteistosios manymu, jos asmeninės savybės, gyvenimo būdas ir socialinė padėtis (buvusi įmonės vadovė, praktikuojanti gydytoja), o ne jos sumanytas apgaulės planas, nulėmė jos elgesį, pasireiškusį kokybiškų daiktų vartojimu. Piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymio neleidžia pagrįsti ir aplinkybė, kad ji neinformavo paskolas jai suteikusių asmenų apie savo finansinius sunkumus, nes ši aplinkybė būtų reikšminga tik tada, jei ji turėtų tokią pareigą, tačiau paskolas suteikę asmenys tokios informacijos nereikalavo, o ji niekuomet neteigė, kad yra labai turtinga ir sėkminga verslininkė. Nėra reikšminga ir tai, kam ji išleido paskolintus pinigus, nes jai suteiktos paskolos nebuvo tikslinės. Pažymėtina, kad net pripažinus, kad gaunant paskolas ji panaudojo apgaulę, vien šis faktas nesuteikia pagrindo jos veiką kvalifikuoti pagal BK 182 ar 207 straipsnius, nes būtina nustatyti ir tai, kad apgaulė buvo esminė, kad buvo pasunkinta galimybė nuo veikos nukentėjusiam asmeniui atkurti pažeistas teises civiliniais teisiniais gynybos būdais ar kad tokia galimybė dėl kaltininko veikos buvo panaikinta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2012). Šioje byloje paskolos buvo įformintos civiliniais paskolos sandoriais, visų sandorių turinys buvo aiškus, visi kreditoriai turėjo galimybes apginti savo teises civilinio proceso priemonėmis ir dauguma iš jų tai padarė. Ji atliko veiksmus, kuriais siekė paskolas grąžinti, o veiksmų, dėl kurių paskolas būtų buvę sunkiau susigrąžinti ar tai padaryti taptų nebeįmanoma, neatliko. Šių argumentų visuma rodo, kad ji nepadarė nei BK 182, nei 207 straipsniuose uždraustų nusikalstamų veikų.

Kasatorė pažymi, jei kasacinės instancijos teismas pritartų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadai dėl jos veikų kvalifikavimo, ji nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo jai paskirta bausme. Nuteistosios nuomone, ši bausmė neatitinka konkrečios jos situacijos, yra paskirta padarius neteisingą išvadą, kad nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra neatsiejamas nuo BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų, kurių svarbiausias teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 5 punktas). Šis principas yra neatsiejamas nuo proporcingumo principo, kuris, visų pirma, reiškia, kad kaltininkui turi būti skiriama įstatymo numatyta, optimali pataisymui reikalinga bausmės rūšis ir jos dydis, bausmė ir kitos poveikio priemonės neturi varžyti asmens labiau, nei reikia bausmės tikslams pasiekti. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neleistų įgyvendinti teisingumo principo. Nuteistosios nuomone, nurodytos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos turinį atitinka šių bylos aplinkybių visuma. Pirma, jos paskoliniai santykiai, netinkamas vadovavimas UAB „V“ sietini su pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, ji suvokė, kad veikė pažeisdama atitinkamo elgesio socialines normas ir dėl to gailisi. Vien baudžiamosios atsakomybės grėsmė yra pakankama tam, kad sulaikytų ją nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, jis jau padarė jai įtaką ir ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys kitų teisės pažeidimų. Antra, anksčiau jos atlikti veiksmai nulėmė, kad jos turtinė padėtis ypač pablogėjo ir tai apribojo jos socialines galimybes, todėl tam tikra prasme jos desocializacija jau yra įgyvendinta. Trečia, didžioji dalis padarytų veikų yra turtinio pobūdžio, nesusijusios su pavojingais visuomenei veiksmais (paskolos nebuvo slepiamos, nebuvo klastojami dokumentai, ji paskolas periodiškai grąžindavo), todėl teisingas atpildas už tokį elgesį turėtų būti turtinio, auklėjamojo, drausminio pobūdžio, nesusijęs su laisvės atėmimu. Be to, paskyrus laisvės atėmimo bausmę dėl jos profesijos pobūdžio (medikė) būtų labai sudėtinga užtikrinti medicinos praktikos bei profesinių gebėjimų tobulinimą, todėl jos resocializacija būtų itin komplikuota ir šis bausmės aspektas yra nesuderinamas su teisingumo principu. Ketvirta, ji turi mažametį vaiką, kuris labai jautrus ir emocingas, prisirišęs prie motinos, todėl yra didelis pavojus, kad pradėjus vykdyti laisvės atėmimo bausmę tai itin neigiamai paveiks jo psichinę būklę. Penkta, iš bylos duomenų matyti, kad ji stengiasi nukentėjusiesiems atlyginti padarytą žalą, jau yra grąžinusi dideles pinigų sumas, todėl būdama laisvėje galėtų toliau tai daryti ir rūpintis vaiku, o tai labiau atitiktų visuomenės interesus. Akivaizdu, kad neigiamas laisvės atėmimo bausmės poveikis yra nesuderinamas su teisingumo, proporcingumo principais, o įvertinus jos pastangas atlyginti padarytą žalą, ir neatitinka visuomenės interesų. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų betikslis ir užtikrintų tik nubaudimą, kaip bausmės tikslą, tačiau šioje situacijoje jis yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas.

Paduotame kasaciniame skunde nuteistoji taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, prižindami ją kalta dėl sukčiavimo be tai patvirtinančių įrodymų, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, šias taisykles pažeidė ir kitais atvejais darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, todėl nuosprendžius pagrindė spėjimais ir prielaidomis.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išvadą dėl kasatorės kaltumo pagal BK 182 straipsnį padarė be jos kaltę patvirtinančių įrodymų, išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė spėjimais ir prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šie argumentai nepagrįsti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio matyti, kad skundžiami nuosprendžiai grindžiami byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendžiuose išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamoji (nuteistoji), gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 223 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką. Anot kasatorės, bendrovėje buvo nustatyta buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, kol ji buvo direktore nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., šie dokumentai buvo išsaugoti, o vėliau už dokumentų išsaugojimą buvo atsakingas bendrovės direktoriumi tapęs R. K., kuris, jai 2009 m. vasario 18 d. vėl tapus bendrovės direktore, jokių bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė. Šie argumentai prieštarauja bylos duomenims, todėl vertintini kaip nepagrįsti.

BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė už įstatymų numatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, to paties įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, privalo saugoti dešimt metų.

UAB „V“ vidaus darbo tvarkos taisyklių turinys, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jų laikymasis užtikrino bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą teisės aktų reikalaujamą laiką. Iš UAB ,,V“ vidaus darbo tvarkos taisyklių turinio matyti, kad jose įtvirtinos tik bendro pobūdžio darbuotojų elgesio su dokumentais taisyklės, tuo tarpu jokios konkrečios priemonės ir asmenų pareigos, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai nebūtų sunaikinti, prarasti ir būtų išsaugoti teisės aktų nustatytą laiką, nėra įtvirtintos. V. P. ėjo UAB „V“ direktorės pareigas nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2009 m. vasario 24 d. iki tų pačių metų lapkričio 23 d., t. y. buvo ūkio subjekto vadovu, todėl pagal ūkio subjekto vadovo pareigą išsaugoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, buvo atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą nustatytą laiką. Šios išvados nepaneigia kasatorės teiginiai apie tai, kad UAB „V“ direktorės pareigas 2008 m. ėjęs R. K. jai buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė, nes nepaneigtais liudytojo R. K. parodymais nustatyta, kad V. P. UAB „V“ buhalterinės apskaitos dokumentų šios bendrovės direktoriaus pareigas pradėjusiam eiti R. K. neperdavė, o jis dokumentų perduoti V. P. negalėjo, nes bendrovės patalpos dėl nesumokėtos nuomos buvo užrakintos. Pažymėtina ir tai, kad liudytojos UAB „V“ bankroto administratorės J. L., pačios V. P. parodymai, buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo aktas rodo, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo gauti ir išanalizuoti byloje, J. L. pateikė pati V. P. Nuteistosios teiginiai apie galimybę nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį ar struktūrą pagal buhalterinės apskaitos programos duomenis nepagrįsti, nes nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir kita turi būti galima pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, tuo tarpu buhalterinės apskaitos programos duomenys negali būti laikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, nes jie neatitinka dokumentui keliamų reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, iš programos duomenų negalima nustatyti buhalterinės apskaitos dokumentą surašiusio ir pasirašiusio asmens. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ši nuteistosios V. P. veika kvalifikuotina pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 182 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes kasatorės veika neatitinka šių nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Antai byloje nenustatyta, kad ji panaudojo apgaulę, turėjo išankstinę tyčią užvaldyti nukentėjusiųjų asmenų turtą, todėl šioje byloje susiklosčiusi situacija turi būti vertinama kaip civilinis teisinis ginčas. Kita vertus, jei būtų pripažinta, kad ji, įgydama nukentėjusiųjų turtą, panaudojo apgaulę, veikė tyčia, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 207 straipnį, nes ji apgaulę panaudojo paskolos teisiniuose santykiuose ir dėl to BK 207 straipsnis yra speciali norma BK 182 straipnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų atžvilgiu.

BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas, nukreiptas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti. Pagal teismų praktiką kaip sukčiavimas gali būti kvalifikuojamas pinigų išviliojimas iš kaltininko pasitikėjimą įgijusių nukentėjusiųjų, šiems paskolinant, o kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–55/2014, 2K–410/2014). Sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                  Nr. 2A-7-9/2013). Pažymėtina, kad viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas darydamas veikas piktnaudžiauja tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.

Nagrinėjamoje byloje teismų nuosprendžiais nustatyta, kad nuteistoji iš pradžių įgijo nukentėjusiųjų pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu pasinaudojo, be to, nukentėjusieji nebuvo informuoti apie kitus nuteistosios turimus turtinius įsipareigojimus, buvo klaidinami dėl nuteistosios ketinimų grąžinti pasiskolintus pinigus. V. P. su visais nukentėjusiaisiais siejo iki inkriminuotų veikų padarymo susiformavę tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Su vienais nukentėjusiaisiais (N. I., E. B., J. S., R. D.) nuteistoji susipažino pastarosioms norint sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, su nukentėjusiąja R. S. V. P. bendravo dėl nekilnojamojo turto sandorių sudarymo, R. Š. buvo V. P. „grupiokas“, M. Z., R. V., A. V., G. R. M. bendravo su V. P. kaip asmeniniai pažįstami. Nukentėjusiųjų pasitikėjimą V. P. užsitarnavo įvairiai – sėkmingai įvykdytais nekilnojamojo turto sandoriais (N. I., E. B., J. S., R. D., R. S.), siūlymais skolinant pinigus tapti verslo partneriu ar įdarbinant nukentėjusiuosius įmonėje (N. I., E. B., R. Š.), taip pat pinigų pasiskolinimu ir jų grąžinimu (R. Š., R. V.), išdėstydama konkretų verslo planą apie tariamai parduodamą žemės sklypą, į kurį dar tik bus atkurtos nuosavybės teisės (G. R. M.), aiškindama apie įvyksiantį didelės vertės sandorį su turkais (R. D.). Be to, nuteistoji nukentėjusiųjų (M. Z., R. Š., J. S., A. V., R. S., G. R. M., R. D.) pasitikėjimą įgijo pasiskolindama iš jų pinigus surašydama vekselius, pagal kuriuos pinigų susigrąžinimas vyksta supaprastinta tvarka, pažadėdama visus pinigus sugrąžinti iki vekseliuose nurodytos datos, t. y. laikotarpiu nuo penkiolikos dienų iki kelių mėnesių. Nuteistoji, siekdama, kad nukentėjusieji R. V., R. S. perduotų jai turtą – pinigus, o nukentėjusieji N. I., E. B., M. Z., R. Š., J. S., A. V., G. R. M., R. D. perduotų didelės vertės turtą – pinigus, prieš tai kai kuriems iš jų minėdavo, kad turi nekilnojamojo turto (butą, namą, sklypą), kuriuo galėtų garantuoti skolas, vykdo nekilnojamojo turto ir kitokius projektus, kviesdavosi nukentėjusiuosius verslo pietų, nukentėjusiajai N. I. apmokėjo atostogas užsienyje – taigi nuosekliai sudarė regimybę, kad jos finansinė padėtis bei planai garantuoja jos galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus. Nuteistoji V. P. suklaidino nukentėjusiuosius ir dėl to, kad ji nuslėpė esanti skolinga daugeliui asmenų bei bankams. Pažymėtina, kad V. P., skolindamasi pinigus net ir būdama skolinga dideles pinigų sumas, toliau sąmoningai klaidino nukentėjusiuosius žadėdama pinigus greitai grąžinti. Darytina išvada, kad V. P. ne tik piktnaudžiavo pasitikėjimu, bet prieš nukentėjusiuosius panaudojo ir pasyviąją apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu. Panaudota apgaulė buvo pakankama, kad įveiktų bent minimalų rūpestingo ir apdairaus nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje           Nr. 2A-7-9/2013). Nėra abejonių, kad nuteistosios panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiųjų sprendimą sudaryti jiems nenaudingus sandorius, nes teismų sprendimuose nustatyta, kad nukentėjusieji nebūtų skolinę V. P. pinigų, jei jiems būtų žinoma apie tai, kad nuteistoji turi daug finansinių įsipareigojimų kitiems asmenims, tarp jų ir bankams. Priešingai nei teigiama kasaciame skunde, nuteistoji pasunkino nukentėjusiųjų galimybes apginti savo teises civilinio proceso teikiamomis gynybos priemonėmis, nes būdama skolinga dideles pinigų sumas kitiems asmenims, toliau skolinosi dideles pinigų sumas. Tuo tarpu įvykdyti įsipareigojimus realios galimybės neturėjo, nes byloje nėra jokių duomenų nei apie V. P., nei jai priklaususios UAB „V“ vykdytą pelningą veiklą, nei apie turimą kitokį turtą, iš kurio galėtų sugrąžinti paskolas. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų, liudytojų antstolių parodymai, taip pat dokumentai, gauti iš antstolių kontorų, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad savanoriškai V. P. įsiskolinimų nedengė. Dėl to darytina išvada, kad šioje byloje tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų susiklostę teisiniai santykiai aiškiai peržengia civilinių teisinių santykių ribas.

              Kasatorė teigia, kad ji neturėjo išankstinės tyčios įgyti svetimą turtą, kad veika buvo padaryta paskolinių teisinių santykių kontekste, todėl ji turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad BK 182 ir 207 straipsniai skirti nustatyti atsakomybę už nusikalstamas veikas, kurios yra panašios veika ir padarymo būdu, tačiau kėsinasi į skirtingas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir vykdomos siekiant skirtingų tikslų. Pažymėtina, kad BK 182 ir 207 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos yra panašios tuo, kad ir sukčiavimo, ir kreditinio sukčiavimo atveju svetimas turtas iš teisėto savininko ar valdytojo perduodamas kaltininkui; abiem atvejais turtas perduodamas suklaidinant teisėtą savininką ar valdytoją dėl teisės į turtą; abiem atvejais suklaidinimas vyksta panaudojant apgaulę. Tačiau minėti BK straipsniai skiriasi nusikaltimo sudėties požymiais. Pirma, kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas daug platesnėje terpėje, taip pat ir nesusijusioje su ekonomine veikla. Antra, sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama siekiant pasisavinti turtą, t. y. kaltininko tikslas yra negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe, tuo tarpu kreditinio sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turtą, o siekiant užvaldyti jį tam, kad jis būtų panaudotas plėtojant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą (priklausomai nuo sandorio turinio) ir vėliau būtų atsiskaitoma su kreditoriumi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2014,          2K-66/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismų nuosprendžiais nustatyta, kad nuteistoji V. P., būdama skolinga dideles pinigų sumas, toliau skolinosi dideles pinigų sumas iš kitų asmenų, pasinaudodoma šių asmenų įgytų pasitikėjimu, žadėdama paskolintus pinigus greitai grąžinti, nuslėpdama nuo jų informaciją apie tai, kad ji yra skolinga dideles pinigų sumas, ir kt., nors nei ji pati asmeniškai, nei jai priklausanti UAB „V“ jokios pelningos veiklos nevykdė, turto, iš kurio būtų galima grąžinti nukentėjusiesiems pinigus, neturėjo, todėl tokiomis aplinkybėmis atlikdama veiksmus ji suvokė, jog apgaule įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl jos veikos nukentėjusieji neteks savo turto ir šių padarinių ji norėjo. Kasatorės teiginiai apie tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji neketino paskolų grąžinti, deklaratyvūs, nes, kaip minėta, nuteistoji jau veiksmų atlikimo metu neturėjo jokių realių galimybių grąžinti nukentėjusiesiems paskolas, todėl tokiomis aplinkybėmis skolindamasi pinigus ji suvokė, kad jai paskolintų pinigų nukentėjusiems asmenims ji negrąžins. Dėl to darytina išvada, kad nuteistoji, apgaule įgydama nukentėjusiųjų turtą, veikė išankstine tyčia, nukreipta į svetimo turto užvaldymą. Pažymėtina ir tai, kad savo veikomis nuteistoji siekė ne sutrikdyti ekonomikos ir verslo tvarką, o apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. pažeisti nuosavybės teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, veika negali būti kvalifikuota pagal BK 207 straipsnį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad V. P. veikos, pasireiškusios nukentėjusiųjų N. I., E. B., M. Z., R. Š., J. S., A. V., G. R. M., R. D. didelės vertės turto įgijimu apgaule bei nukentėjusiųjų R. V., R. S. turto įgijimu apgaule, pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis kvalifikuotos tinkamai.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma teismui nustačius išimtines aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-323/2012).

Pirmosios instancijos teismas V. P. už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką skyrė laisvės apribojimo trims mėnesiams bausmę, o už kiekvieną iš nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 2 dalis, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, skyrė laisvės apribojimo bausmes, kurių trukmė vieneri metai. Šias bausmes teismas skyrė atsižvelgęs į tai, kad visos veikos baigtos, nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nuteistoji yra 34 metų amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, turi legalų pragyvenimo šaltinį, anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, viena augina vaiką, psichiatrinėje ligoninėje nesigydė, į narkolologinę įskaitą neįrašyta. Motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą skiriant nuteistajai bausmę už nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teismas akcentavo, kad nuteistajai tikslinga skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, nes nuteistoji galėtų ir toliau dirbti, atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, toliau rūpintųsi savo vaiku.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro skundą, kuriuo buvo prašoma sugriežtinti nuteistajai paskirtą bausmę, jį tenkino iš dalies ir už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą nuteistąją nubaudė laisvės atėmimu trims mėnesiams, už BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymą nubaudė laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems menesiams arba laisvės atėmimo šešiems menėsiams bausmėmis. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl skirtinos bausmės, nurodė, kad nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos baigtos, susijusios su neteisėto svetimo turto įgijimu, sukėlusios turtinę žalą nukentėjusiesiems, padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Be to, teismas įvertino pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistosios asmenybę, taip pat tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės  instancijos teismas pažymėjo, kad nors nuteistoji apibūdinama iš esmės teigiamai, darbas ir mažamečio vaiko auginimas nėra aplinkybės, dėl kurių įstatymo (BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse) numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, kad nuteistoji vengia savanoriškai grąžinti iš nukentėjusiųjų gautus pinigus, dalyvavę apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji iš esmės pritarė prokuroro požiūriui, kad nuteistajai paskirta bausmė yra per švelni, kad nuteistoji nekritiškai vertinta savo elgesį, nes, turėdama galimybę sugrąžinti turimas skolas, to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje išdėstė motyvus dėl to, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau visų šios bylos aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, neįvertino. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Šia prasme svarbu įvertinti ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus, atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo padėties ypatumus, kaltininko ir jo šeimos narių socialinius ryšius.

Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), gali nepasiekti visų tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, netgi atvirkščiai – pasiekti iš esmės tik vieną bausmės tikslą – nubaudimą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistoji V. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už nusikalstamas veikas, kuriomis apgaule įgijo nukentėjusiųjų asmenų turtą, tačiau jau nagrinėjant bylą teisme yra atlyginusi nukentėjusiesiems dalį padarytos turtinės žalos, šiuo metu dirba gydytoja, turi legalų pragyvenimo šaltinį ir iš jo, nors ir nesavanoriškai, tačiau atlygina nukentėjusiems šių patirtą turtinę žalą. Svarbu ir tai, kad nuteistoji yra gydytoja ir dirba pagal specialybę, ir, paskyrus jai realią laisvės atėmimo bausmę, būtų itin pasunkintos galimybės jai palaikyti profesinę kvalifikaciją, be kurios ji turės labai ribotas galimybes vykdyti profesinę veiklą ateityje ir iš šios veiklos gautus pinigus skirti nukentėjusiesiems patirtai turtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas demėsys, kad nuteistoji viena augina mažametį vaiką, todėl nuteistosios ir jos mažamečio vaiko emocinis ryšys yra itin stiprus. Iš byloje esančių medicinių dokumentų matyti, kad vykstantis baudžiamasis procesas, galimybė, kad motinai bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė ir vaikas negalės su ja matytis, kiti su šeimos gyvenimu susiję įvykiai, sukėlė nuteistosios vaikui psichikos sutrikimus (diagnozuotas potrauminio streso sindromas, kitos stresinės situacijos, veikiančios šeimą ir šeimos narius). Dėl jo psichinės būklės, kurią sukėlė ilgai trunkančios psichotraumuojančios situacijos, rekomenduotas stacionarus gydymas Vaikų krizių centre kartu su motina arba nuolatinė ambulatorinė priežiūra kartu su motina. Nuteistosios padaryti nusikaltimai yra turtinio pobūdžio, nuteistoji anksčiau nėra teista, bausta administracine tvarka, negydyta dėl psichikos sutrikimų, nėra įrašyta į įskaitą dėl priklausomybių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurias galima laikyti išimtinėmis, darytina išvada, jog V. P. nėra tiek pavojinga visuomenei, kad būtų būtina skirti jai laisvės atėmimo bausmę. Bausmės tikslai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes bei esančius duomenis, gali būti pasiekti paskiriant jai švelnesnę bausmės rūšį ir tai neprieštarautų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Remiantis šiais argumentais, kasatorės skundas iš dalies tenkinamas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keičiamas – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, V. P. už padarytas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotas nusikalstamas veikas paskiriant kitą, švelnesnę nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą, bausmės rūšį, t. y. laisvės apribojimą. Įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos yra turtinio pobūdžio ir atsižvelgus į teisėtą nukentėjusiųjų interesą gauti turtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, skiria įpareigojimą per paskirtą bausmės laiką atlyginti bent dalį turtinės žalos nukentėjusiesiems, kuris kartu su pirmos instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms visą bausmės vykdymo laiką, leistų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo už nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį: nuteistajai V. P. už nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nustačius galutinę subendrintą bausmę, pagal BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktą skirti papildomą įpareigojimą bausmės atlikimo laiku atlyginti ne mažiau kaip 15 procentų nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos nukentėjusiesiems N. I., E. B., R. Š., J. S., R. V., A. V., R. S., G. R. M., R. D.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                              Rima Ažubalytė