(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės, ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Timera“, bendraieškio A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir bendraieškio A. Š. ieškinius atsakovams A. M., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Timera“, tretiesiems asmenims Kauno 18-ojo notarų biuro notarei B. G., Kauno 22-ojo notarų biuro notarei Z. R. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras ir bendraieškis A. Š. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 2008 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį tarp A. M. (pardavėjo) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Timera“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kauno r. sav. (toliau – turtas), niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio 1 dalies ir CK 1.86 straipsnio 1 dalies arba CK 1.87 straipsnio pagrindu. Bendraieškis A. Š. papildomai prašė taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą A. M. grąžinti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Timera“ 3 223,76 Eur sumą.
2. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje                  Nr. 1-17-332/2011 pripažino A. Š., E. M., A. M., L. B. ir V. G. kaltais padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir kituose straipsniuose, ir paskyrė bausmes. Turtas konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos rezultatas ir kaip nusikalstamos veikos vykdymo priemonė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu (toliau – 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-183/2012 Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį dalyje dėl A. Š., E. M., A. M., L. B. išteisinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį panaikino ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį. Likusi 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis, taip pat ir dėl turto konfiskavimo, buvo palikta galioti ir įsiteisėjo.
3. Įsiteisėjusiais 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiais nustatyta, kad 2005 metais iniciatyva suburti grupę vykdyti nusikalstamoms veikoms, susijusioms su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių, kilo asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta (T. E. S.). A. Š. pritarus T. E. S. iniciatyvai, abu jie finansavo nusikalstamos veikos pradžią ir jos vystymą, surado ir įsigijo patalpas, kuriose vėliau buvo auginamos kanapės. Vėliau į nusikalstamą veiką įsitraukė ir kiti nuosprendžiais nuteisti asmenys (E. M., kt.). Nuosprendžiuose nustatytos šios 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės: sutartis sudaryta tarp R. B. ir J. B. (pardavėjai) bei A. M. (pirkėjas), tačiau pinigus už juos sumokėjo asmuo, kurio byla atskirta (T. E. S.) ir E. M.; pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veikos, realizavus užaugintas narkotines medžiagas kanapes. Liudytojas R. B. baudžiamojoje byloje parodė, kad 2006 m. gruodžio 11 d. Kauno rajone pardavė pastatus ir žemės sklypą. Pirkėjas buvo A. M. Apžiūrint sklypą ir pastatą dalyvavo T. E. S. ir įmonės direktorius A., pavardės nepamena, dar buvo vienas žmogus, kurio neprisimena. Susitikimuose su juo A. M. nedalyvavo. Pirmą kartą A. M. matė gal dieną prieš pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį. Jis suprato, kad A. M. ir tie, kurie apžiūrėjo turtą, yra tie patys žmonės. Minėtus pastatus ir sklypą pardavė už 300 000 Lt. A. M. pasirašė pirkimo sutartį.
4. Pagal nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties tikslas iš pirkėjų pusės buvo prieštaraujantis gerai moralei ir viešajai tvarkai – įgyti patalpas nusikalstamai veikai vykdyti, o sutartį inicijavo, turtą surado ir apžiūrėjo bei pinigus sumokėjo T. E. S., E. M. bei A. Š. Baudžiamosios teisės prasme turto įgijimas 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi buvo pasirengimas vykdyti nusikalstamą veiką (priemonės įgijimas), t. y. nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis. Kadangi turtas įgytas už iš nusikalstamos veikos gautas lėšas, nuo šio sandorio jis tapo nusikalstamos veikos rezultatu. A. M. buvo tik formalus (tariamas) pirkėjas, nedalyvavęs nusikalstamoje veikoje.
5. Nuosprendžiuose nustatyta, kad nuo 2007 metų pradžios iki 2008 metų birželio mėnesio               2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi įgytose patalpose buvo vykdoma nusikalstama veika – pagamintas įrenginys, skirtas narkotinės medžiagos kanapių gaminimui (auginimui), ir auginamos narkotinės medžiagos kanapės. Didžiąją šio laikotarpio dalį                                          (nuo 2006 m. gruodžio 11 d. iki 2008 m. vasario 22 d.) formaliu turto savininku buvo A. M., tačiau turtą kaip nusikalstamos veikos priemonę naudojo tikrieji jo įgijimo iniciatoriai ir finansuotojai – nuosprendžiais nuteisti asmenys ir asmuo, kurio byla atskirta (T. E. S.).
6. A. M. 2008 m. vasario 22 d. sutartimi perleido turtą UAB „Timera“, kurią 2007 m. įkūrė A. Š. ir T. E. S., vadovavo A. Š., t. y. tie patys nusikalstamas veikas darę asmenys, kurie nusikalstamai veikai vykdyti inicijavo ir finansavo 2006 m. gruodžio 11 d. sandorį.                     2008 m. vasario 22 d. sutarties objektas buvo nusikalstamos veikos rezultatas ir nusikalstamos veikos priemonė, o sutarties tikslas – pašalinti formalų savininką, kad nusikalstamai veikai naudojamas turtas būtų ne tik realiai, bet ir formaliai teisiškai kontroliuojamas tikrųjų jo įgijėjų ir naudotojų, o tai užtikrintų sąlygas tolesnei nusikalstamai veikai vykdyti. Ši sutartis savo tikslu ir objektu prieštarauja viešajai tvarkai, todėl yra niekinė.
7. Bendraieškis A. Š. nurodė, jog A. M. 2012 m. sausio 19 d. ieškinys dėl 250 000 Lt priteisimo negalėjo būti patenkintas, kadangi tuo metu 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios savo reikalavimo teisę kildino A. M., (neįsiteisėjusiu) 2011 m. spalio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta negaliojančia ir jos dalykas buvo konfiskuotas valstybės naudai.
8. Bendraieškio nuomone, iš baudžiamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog buvo sudarytas tariamas sandoris siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas. Visi UAB „Timera“ ir fizinių asmenų sudaryti sandoriai buvo fiktyvūs, siekiant legalizuoti iš nusikalstamos veikos gautas pajamas, taip pat ir sandoris, kuriuo A. M. neva pardavė                   UAB „Timera“ žemės sklypą su priklausiniais pastatais. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, jog dar pirminis A. M. sandoris (2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su R. B. ir J. B.) yra negaliojantis ir sudarytas net ne A. M., o kitų asmenų. Faktiškai nebuvęs pirminės pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, A. M. neturėjo teisės sudaryti ir antrosios pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Timera“, juolab reikalauti jos pripažinimo teisme ar priverstinio prievolių, neva atsiradusių jos pagrindu, vykdymo.
9. Bendraieškis mano, jog pripažinus 2008 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. ir UAB „Timera“, egzistuoja visos sąlygos taikyti restituciją, bei grąžinti                    UAB „Timera“ areštuotas ir A. M. pervestas lėšas – 11 131 Lt.
10. Atsakovas A. M. atsiliepime į ieškinius prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad              2016 m. gruodžio 11 d. sutartimi nekilnojamąjį turtą įgijo teisėtai ir sąžiningai. 2006 metais, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkoje vyravusias optimistines nuotaikas ir nuolatinį nekilnojamojo turto brangimą, nusprendė investuoti savo, bei skolintas pinigines lėšas (apie 300 000 Lt) į nekilnojamąjį turtą, vėliau jį brangiau parduodamas ir gaudamas pelno.                      2006 m. gruodžio 11 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su R. B., J. B. ir Lietuvos ir Danijos UAB „UNITED FASHION“ ir įsigijo turtą už 300 000 Lt (86 886,01 Eur). Pasirašant šią sutartį pardavėjui R. B. asmeniškai sumokėjo 20 000 Lt (5  792,40 Eur), o UAB „UNITED FASHION“ sumokėjo 280 000 Lt (81 093,61 Eur). 2006 m. gruodžio 14 d. nuosavybės teisė į turtą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Įrašas Nekilnojamojo turto registre apie priklausanti turtą galiojo nuo turto įregistravimo jame dienos iki turto pardavimo UAB „Timera“ dienos (2008 m. kovo 4 d.). Visu turto valdymo laikotarpiu Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie atsakovo nuosavybės teisę į turtą nebuvo pakeisti ar nuginčyti. Tai patvirtina, jog turtą atsakovas įgijo ir iki pat jo perleidimo UAB „Timera“ (2008 m. kovo 4 d.) valdė teisėtai.
11. Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje nurodytos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje. Prejudiciniais faktais laikytini tik nuosprendžių konstatuojamose dalyse išvardinti faktai, kurie jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutarties sudarymo teisėtumo neturi. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl turto įgijimo yra grindžiamos tik bendraieškio A. Š. paaiškinimais. Jokių įrodymų apie tai, jog atsakovas neturėjo piniginių lėšų turtui įsigyti, ar, kad už jį faktiškai sumokėjo T. E. S. ir E. M. į baudžiamąją bylą nebuvo pateikta.
12. Atsakovo nuomone, esminė aplinkybė, patvirtinanti ginčijamo sandorio šalies, t. y., jo sąžiningumą, yra ta, jog teismo nuosprendžiais baudžiamojoje byloje atsakovas nebuvo nuteistas už narkotinių medžiagų gamybą, laikymą ar realizavimą, bei kitas nusikalstamo susivienijimo dalyvių padarytas nusikalstamas veikas. Sudarydamas ginčijamą sutartį atsakovas buvo sąžiningas pardavėjas, sutarties tikslas nebuvo prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei. Sutartį savo parašu ir bendrovės antspaudu patvirtino tuometinis UAB „Timera“ vadovas A. Š. Tą pačią dieną su UAB „Timera“ sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo nuosavybėn, kuria perdavė turtą UAB „Timera“ nuosavybėn. Šią sutartį taip pat savo parašu patvirtino A. Š. UAB „Timera“ nuosavybės teisė į turtą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Sutartis buvo patvirtinta Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarės B. G. Sutarties vykdymo aplinkybės patvirtina, jog sudarydamos 2008 m. vasario 22 d. sutartį šalys realiai siekė sukurti viena kitai teisinius padarinius ir neegzistavo jokios paslėptos (neviešos) šalių suderintos sąlygos. Perduodamas turtą UAB „Timera“ atsakovas sutartį įvykdė visiškai. Atitinkamai, sutartis laikytina sudaryta teisėtai ir atitinka jos šalių suderintą valią (atsakovo – gauti turto kainą, o UAB „Timera“ – nuosavybės teise įgyti turtą).
13. Atsakovo nuomone, net ir pripažinus sutartį prieštaraujančia viešajai tvarkai ir gerai moralei, šiuo atveju, turėtų būti taikoma vienašalė restitucija. Sutartimi pardavus turtą, iš atsakovo pusės nebuvo siekiama ir nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, t. y. atsakovas buvo sąžiningas įgijėjas. Atitinkamai, net ir tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų pripažinti sutartį niekine, turėtų būti taikoma vienašalė restitucija ir UAB „Timera“ turėtų grąžinti atsakovui jai perduoto turto kainos dalį – 238 869 Lt (69 181,24 Eur).
14. BUAB „Timera“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankrotas“, atsiliepime į ieškinius nurodė, kad A. Š. dar iki UAB „Timera“ įkūrimo (2007 m. spalio 19 d.) ir sutarties sudarymo turėjo asmeninių lėšų, t. y., buvo paėmęs paskolą užsienio banke, dirbo nekilnojamojo turto agentūroje, užsiiminėjo nekilnojamojo turto pirkimu, jo renovavimu ir pelningu pardavimu. Iki sutarties sudarymo A. Š. pasiskolino iš T. G. 30 000 Eur, iš R. I. pasiskolino 43 000 Eur, o tėvai jam padovanojo 300 000 Lt (86 886 Eur), dalį kurių (20 000 Eur) A. Š., tikėtina, paskolino UAB „Timera“. Iš viso A. Š. iki sutarties sudarymo į bendrovę investavo 93 000 Eur savo nuosavų lėšų. T. S. iki sutarties sudarymo iš R. I. buvo pasiskolinęs 43 000 Eur, kuriuos paskolino UAB „Timera“. Neįrodyta, kad T. S. iš nusikalstamos veikos gavo pajamų. Iš T. S. gautų lėšų buvo nupirkti du sunkvežimiai, o likusios UAB „Timera“ lėšos buvo panaudotos kitiems bendrovės reikalams, įskaitant ir iš dalies atsiskaityti su A. M. pagal sutartį. Per visą nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpį (2005-2008 metais) A. Š. iš nusikalstamos veikos gavo tik 20 000 Lt, kurių faktiškai nebūtų užtekę nei apmokėti pagal 2006 m. sutartį, nei avanso pagal sutartį. Neįrodyta, kad E. M. iš nusikalstamos veikos gavo pajamų, todėl negautomis lėšomis neturėjo galimybės finansuoti nei A. M. įsigyjant turtą pagal 2006 m. sutartį, nei UAB „Timera“ įsigyjant turtą sutarties pagrindu.
15. A. M. neturėjo objektyvios galimybės sužinoti, jog parduodamose patalpose bus vykdoma nusikalstama narkotinių medžiagų kanapių auginimo veikla. E. M. taip pat patvirtino, jog A. M. nėra niekaip susijęs su nusikalstama veika.
16. Abiejų ginčijamos sutarties šalių tikslai nebuvo nukreipti į nusikaltimu būdu įgytų lėšų legalizavimą (įteisinimą) ir nusikalstamos veikos įrankio įsigijimą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu A. Š. nurodė, jog turtas buvo nupirktas teisėtai UAB „Timera“ veiklai, suremontavus šį pastatą jame įsikūrusi bendrovė užsiiminėjo baldų gamyba, buvo nupirkti savivarčiai, vykdoma krovinių pervežimo veikla. A. Š. patvirtino, jog pagal Sutartį su A. M. atsiskaitė tik iš dalies (sumokėjo 50 000 Lt) dėl to, kad įmonėje nebuvo pakankamai apyvartinių lėšų, tačiau sutarė, kad pradėjus veikti baldų cechui, mašinoms dirbti, su A. M. bus atsiskaityta.
17. Kauno apygardos teismui 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlus UAB „Timera“ bankroto bylą, bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, ir visus dokumentus. Nepaisant to,      A. Š. dokumentų iki šios dienos nėra pateikęs, atitinkamai, nėra galimybės nustatyti visų sutarties sudarymo aplinkybių, turėjusių atsispindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje, pvz., ar sutartimi įsigytas turtas buvo įtrauktas į įmonės balansą, ar A. M. sumokėtas 50 000 Lt avansas buvo įtrauktas į įmonės sąnaudas ir pan.
18. Nors A. M. yra nurodęs, kad sudarydamas 2006 m. sutartį jis ketino įgyti pastatą ir jį vėliau pelningai parduoti, sutartimi jis buvo parduotas už tokią pačią kainą, kaip ir įsigytas (300 000 Lt). Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didele įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 metais kilo finansinė krizė, tikėtina, jog turto pardavimas už tokią pačią kainą neturėtų kelti abejonių šio sandorio pagrįstumu. Tikėtina jog A. M. šį turtą ketino realizuoti kuo skubiau, kol jo kaina nenukrito dar daugiau.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkino visiškai, o bendraieškio A. Š. ieškinį patenkino iš dalies; pripažino niekine 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. (pardavėjo) ir UAB „Timera“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kauno r. sav.; taikė restituciją ir priteisė BUAB „Timera“ iš A. M. 14 481 Eur sumą. Priteisė iš A. M. 763,61 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
20. Teismas sutiko su prokuroro pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu, kad pagal nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadas, jog asmenys siekė įgyti turtą nusikalstamai veikai vykdyti, o sutartį inicijavo, turtą surado ir apžiūrėjo bei pinigus sumokėjo vėliau nusikalstamą veiką padarę ir už tai nuteisti asmenys T. E. S., E. M. bei A. Š. Baudžiamosios teisės prasme turto įgijimas 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi buvo pasirengimas vykdyti nusikalstamą veiką (priemonės įgijimas), t. y. nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis. Kadangi turtas įgytas už iš nusikalstamos veikos gautas lėšas, nuo šio sandorio jis tapo nusikalstamos veikos rezultatu. A. M. buvo tik formalus pirkėjas, nedalyvavęs kitų asmenų nusikalstamoje veikoje.
21. Teismas konstatavo, kad sutarties tikslas, objektas, šalys rodo, kad ji prieštarauja gerai moralei, todėl yra niekinė. Įvertinęs šalių sąžiningumą teismas konstatavo, kad pirkėjas UAB „Timera“ sandorį sudarė per nuteistą įmonės vadovą A. Š., o įmonės akcininkai buvo A. Š. ir nusikalstamoje veikoje aktyviai dalyvavęs T. E. S. Nuosprendžiuose išdėstytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad UAB „Timera“ buvo įteigta nusikalstamą veiką vykdžiusių asmenų (akcininkų ir vadovo) kaip priedanga šiai veikai vykdyti, t. y. pirkėjos sąžiningumas yra paneigtas teisimų nuosprendžiais. Teismo vertinimu, A. M. nebuvo sąžiningas pardavėjas sudarant ir vykdant 2008 m. vasario 22 d. sutartį. Jo artima giminystė su teismų nuosprendžiais nuteistu E. M. ir A. M., nuosprendyje nustatytos turto įgijimo aplinkybės ir įgijimui panaudotų lėšų kilmė, įgyto turto ilgalaikis naudojimas nusikalstamai veikai vykdyti, pirkėjo                       UAB „Timera“ steigėjų ir vadovo nusikalstama veika atsakovui A. M. vardu įregistruotose patalpose Ramučių kaime, leidžia daryti išvadą, kad protingam, atsargiam, rūpestingam žmogui tokiomis aplinkybėmis būtų suvokiama tikroji sutarties prasmė ir tikslai, o kartu ir jos prieštaravimas gerai moralei ir viešajai tvarkai. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog minėtą šiame teismo sprendime baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti A. M. buvus sąžiningu įgijėju / pardavėju, todėl Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas taikė ginčo turto konfiskavimą.
22. Teismas, įvertinęs ieškovo A. Š. nurodomas aplinkybes, sprendė, kad bendraieškis netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nepagrįstai prašė taikyti CK 1.86 ir 1.87 straipsnio nuostatas naikinant prašomą sandorį, kadangi byloje ginčijamas sandoris nebuvo nei tariamas, nei apsimestinis. Sandoris buvo patvirtintas notaro, šio sandorio pagrindu buvo atlikta teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, turtas įregistruotas UAB „Timera“ vardu. Teismo sprendime yra padaryta išvada, kad sandoris buvo niekinis, įgytą turtą kaip nusikalstamos veikos priemonę naudojo tikrieji jo įgijimo iniciatoriai ir finansuotojai – nuosprendžiais nuteisti fiziniai asmenys ir asmuo, kurio byla atskirta (T. E. S.). Todėl ginčijama byloje sutartis savo tikslu ir objektu prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pripažinta niekine CK 1.81 straipsnio pagrindu.
23. Teismui pripažinus sandorį niekiniu nurodomu teisiniu pagrindu, lėšų perdavimo atsakovui teisinis pagrindas išnyko. Teismas atkreipė dėmesį, jog sandorį pripažinus negaliojančiu, asmuo negali įgyti daugiau teisių, palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydamas sandorį. Teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo jam nepriklausančiomis lėšomis, o               UAB „Timera“ neteko lėšų, kurių perdavimo atsakovui teisinis pagrindas išnyko. Pripažinus sandorį negaliojančiu teismo nurodytu teisiniu pagrindu, BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. yra priteisiama 14 481 Eur suma. Byloje atsisakius taikyti restituciją ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro nurodomais motyvais ir pagrindais, teismo sprendimas prieštarautų CK 6.145 straipsnio 1 d. nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kad dėl 14 481 Eur grąžinimo bankrutavusiai bendrovei atsakovas A. M. patirs reikšmingų (sunkių) turtinių praradimų.
24. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų A. M. ir BUAB „Timera“ argumentais, kad prokuroras neturėjo teisinės galimybės kreiptis dėl viešojo intereso gynimo. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatavus padarytą nusikalstamą veiką, kartu konstatuojamas ir viešojo intereso pažeidimas, nes kiekviena nusikalstama veika pažeidžia valstybės pripažintus ir saugomus teisinius gėrius (nusikaltimo objektą). Aplinkybė, kad turtas, būdamas nusikalstamos veikos priemonė ir rezultatas, buvo dar kartą perleistas 2008 m. vasario 22 d. sutartimi, neturėjo įtakos teismo sprendimui jį konfiskuoti, t. y. teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes nelaikė                   A. M. sąžiningu įgijėju / pardavėju. Sutartis, kurios tikslas, objektas, pirkėjo vadovas ir akcininkai glaudžiai susiję su nuosprendžiais nustatyta nusikalstama veika, pažeidžia viešąjį interesą, ginamą baudžiamąja teise, ir yra teisiškai nesuderinama su įsiteisėjusiais nuosprendžiais.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

25. Apeliaciniame skunde bendraieškis A. Š. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 dalį, kuria A. Š. ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – patenkinti A. Š. ieškinį visiškai; perskirstyti pirmosios instancijos nagrinėjimu metu teismo paskirstytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jį priteisti A. Š. visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Taigi, ieškovui nėra svarbu nurodyti teisinį pagrindą siekiant, kad iš civilinės apyvartos būtų pašalintas niekinis sandoris, o net jį ir nurodant – teismas nėra saistomas ieškovo teisinio kvalifikavimo, tačiau tai savaime nereiškia ir negali reikšti, kad pripažinus ieškovo faktinį pagrindą pagrįstu, o sandorį – niekiniu, ieškinys gali būti tenkinamas iš dalies.
2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sandorį laikė tikru, kadangi šalys sandorį įformino notarine tvarka, tačiau teisinis ginčas galėjo būti kvalifikuotas pagal CK 1.86 straipsnį. A. M. realiai niekada nebuvo įgijęs civilinių teisių ar pareigų kylančių iš pirkimo – pardavimo sandorio, jis nebuvo tikras šio nekilnojamo turto savininkas, o turtas jo žinion niekada nebuvo perduotas ir A. M. niekada realiai nekilnojamu turtu nedisponavo. Lygiai taip pat sandorį sudarančios šalys jokių realių teisinių pasekmių sukurti nesiekė, kadangi ir taip sandorio objektą valdė bei jį faktiškai buvo įgiję per statytinį. Be to, atsižvelgiant į sandorio šalių valią, aiškiai matyti, jog viena sandorio šalis neketino nekilnojamo turto parduoti (kadangi jis jai nepriklausė), o kita šalis neketino jo perimti (kadangi ir taip juo disponavo). Buvo atliekami tik imitaciniai, vaizdiniai, notariniai veiksmai, siekiant sudaryti sandorio realumo įspūdį prieš trečiuosius asmenis.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas restitucijos netaikyti yra nepagrįstas ir nepakankamai motyvuotas. Teismui pripažinus 2008 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį niekine, egzistavo visos sąlygos taikyti restituciją, bei grąžinti UAB „Timera“ areštuotas ir A. M. pervestas lėšas – 3 223,76 Eur.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog A. Š. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi advokato padėjėjas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir nurodė netinkamą materialinės teisės pagrindą. Ginčas buvo sąlygotas neteisėtų A. M. veiksmų. Visas neigiamas pasekmes juridiniam asmeniui sukėlė būtent A. M., o ne A. Š., kuris kreipėsi į visas institucijas siekdamas atkurti BUAB „Timera“ mokumą bei pašalinti neigiamas tokių neteisėtų A. M. veiksmų pasekmes.
26. Apeliaciniame skunde BUAB „Timera“, atstovaujama bankroto administratorės                          UAB „Bankrotas“, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ir bendraieškio ieškinius atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatribojo privačių ir viešųjų interesų, nepagrįstai išplėtė viešojo intereso sąvoką, remdamasis tik nuosprendžiais baudžiamojoje byloje. Ginčijamas sandoris yra privataus, o ne viešojo pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prokuroro teisę reikšti ieškinį.
2. Pirmosios instancijos teismas neįvardino, kokiu konkrečiai aspektu sudarant ginčo sutartį buvo pažeista viešoji tvarka bei gera moralė.
3. Nagrinėjamai bylai nuosprendžiai baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios, nes joje nedalyvavo tie patys asmenys, o 2008 m. vasario 22 d. sutarties teisėtumas nebuvo vertinamas. Ginčo sandorio galiojimas šioje byloje turėjo būti įrodinėjamas ir vertinamas pagal civilinio proceso reikalavimus. Šiuo atveju ieškovai jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nepateikė.
4. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ginčo sutarties teisėtumo nepagrįstai rėmėsi 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi, kuri yra nenuginčyta, todėl nebuvo pagrindo remtis bendruoju ex injuria ius non oritur principu.
5. Ieškovai turėjo įrodyti UAB „Timera“ nesąžiningumą, o vien tik juridinio asmens vadovo nusikalstami veiksmai negali būti laikomi pakankamu nesąžiningumo įrodymu.
27. Apeliaciniame skunde atsakovas A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo                                      2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1787-259/2016 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ir bendraieškio ieškinius atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrindė savo išvadų. Teismas privalėjo įvertinti visų byloje esančių įrodymų visumą, tačiau nevertino atsakovo paaiškinimų dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybių, neatsižvelgė į turto registracijos, jo perleidimo ir notarinio patvirtinimo faktus. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovas už turtą atsiskaitė iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis paneigė baudžiamoje byloje nustatytas aplinkybes. Teismas taip pat neįvertino fakto, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo metu atsakovas nepažinojo T. E. S. ir A. Š. ir apie jų veiklą nieko nežinojo.
2. Baudžiamojoje byloje nuosprendžiuose nurodytos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje, nes nuosprendžių konstatuojamose dalyse jos nebuvo panaikintos, be to nurodytos aplinkybės grindžiamos tik paties bendraieškio paaiškinimais. Priimant nuosprendį, teismas pripažino, kad atsakovas yra teisėtas turto įgijėjas.
3. Teismas paneigė įsiteisėjusių teismo sprendimų res judicata ir prejudicinę galią, nes nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Timera“ buvo konstatuota, kad atsakovas ginčijamos sutarties pagrindu turi materialinę reikalavimo teisę bankrutuojančios įmonės atžvilgiu.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas. Vienintelis asmuo, kurio interesai yra ginami, yra A. Š. A. Š. neturi jokio teisinio suinteresuotumo šios civilinės bylos baigtimi, nes sutartis nepažeidžia jo teisių ir interesų, jis nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą.
5. Teismui pritaikius vienašalę restituciją suteiktas nepagrįstas pranašumas vienai sandorio šaliai UAB „Timera“, kuri įgytų teisę disponuoti tomis pačiomis iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis, kuriomis disponavo ir prieš sutarties sudarymą. Konstatavęs neteisėtą UAB „Timera“ veikimą teismas neatsisakė ginti bendrovės subjektinių teisių, tuo pažeisdamas atsakovo teises ir teisėtus interesus.
6. Teismas netinkamai kvalifikavo prokuroro ieškinį kaip turtinį, nors jame nėra jokių turinių reikalavimų, todėl atsakovo nuomone, ginčas kvalifikuotinas kaip neturtinis ir žyminio mokesčio dydis sudaro 41 Eur, o teismingumas nustatytinas pagal CPK taisykles.
28. Atsiliepime į apeliacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo BUAB „Timera“ ir A. M. skundus atmesti, o ieškovo A. Š. skundą tenkinti dalyje dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
1. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai vertino aplinkybes, susijusias su ginčo turto                   2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sandorių lėšų kilme, ir padarė išvadą, jog piniginės lėšos šiam turtui įsigyti buvo gautos iš nusikalstamos veikos, todėl žemės sklypas su statiniais buvo įvardinti kaip nusikalstamos veikos rezultatas arba pasekmė. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kuriomis siekiama paneigti lėšų nusikalstamą kilmę, yra paneigtos įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais.
2. Atsakovo A. M. apeliaciniame skunde minimi Kauno apygardos teismo procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios šioje byloje, nes šalys nėra tos pačios (CPK 182 straipsnio 3 punktas).
3. Viešasis interesas byloje egzistuoja, nes su įsiteisėjusiais nuosprendžiais yra nesuderinama situacija, kai iš nusikaltimo priemonės ir rezultato asmuo gali turėti naudos, o būtent tokia situacija susiklostė A. M. laikant sąžininga sutarties šalimi ir atitinkamai sąžiningu kreditoriumi, kuris aktyviai siekia įgyvendinti piniginius reikalavimus iš niekinio sandorio. Viešasis interesas reikalauja pašalinti niekinę sutartį iš civilinės apyvartos ir užtikrinti teisėtumą bei teisingumą.
4. Bendraieškio restitucijos reikalavimas nepagrįstas, nes kildinamas iš įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo, t. y. teisinis pagrindas buvo teismo sprendimas, o ne tiesiogiai ginčo sutartis.
29. Atsiliepime į BUAB „Timera“ apeliacinį skundą atsakovas su juo sutiko ir prašė jį patenkinti.
30. Atsiliepime į bendraieškio A. Š. apeliacinį skundą atsakovas A. M. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Ginčo sutartis neturi nei vieno tariamo sandorio požymio. Įvykdžius sutartį atsirado konkretūs teisniai padariniai – sutarties dalyviai realiai įgijo teises ir pareigas. Sutarties įregistravimas patvirtina išreikštą šalių valią. Nuosavybės teisių į turtą perėjimas buvo realus, o ne formalus. Sutartis taip pat nebuvo sudaryta pridengti kitam sandoriui, o apeliantas nenurodo, kokį kitą sandorį šalys siekė pridengti.
2. Pagal kasacinio teismo praktiką, įsiteisėjęs sprendimas, jo privalomumas bei sukeliami padariniai negali būti paneigti jokiais kitais būdais.
3. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo bendraieškį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes CPK 83 straipsnis to nenumato.
31. Atsiliepime į atsakovo A. M. apeliacinį skundą bendraieškis A. Š. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepatikėjo A. M. versija dėl neva pasiskolintų pinigų. Teismai nustatė prejudicinį faktą, jog jokie paskoliniai civilinės teisės santykiai tarp nurodytų asmenų ir A. M. sudaryti nebuvo, o A. M. tokių lėšų neturėjo ir kaip matyti iš apeliacinio skundo – dabar taip pat neturi.
2. Atkreipė dėmesį į R. B. parodymus baudžiamojoje byloje, kuriuose jis nurodo, jog A. M. pirmą kartą pamatė atvykęs pas notarą, t. y. ši aplinkybė patvirtina A. Š. ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, jog A. M. prieš neva įsigyjant šį nekilnojamąjį turtą, jo neapžiūrėjo, nesitarė dėl sandorio sudarymo aplinkybių, nesiderėjo dėl pirkimo-pardavimo sandorio sumos, o tik buvo formalus statytinis, bei sudarant sandorį veikė ne savo valia.
32. Atsiliepime į BUAB „Timera“ apeliacinį skundą bendraieškis A. Š. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, negali būti palikti galioti vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai. Tokie įsiteisėję teismų sprendimai prieštarauja viešajam interesui, kuris turi būti ginamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatyta tvarka. CPK nurodyta, jog viešąjį interesą gina Lietuvos generalinis prokuroras.
2. Tai, kad A. M. neprisidėjo prie kanapių auginimo nereiškia, kad A. M. buvo sąžiningas, bei veikė asmenine valia sudarant šį sandorį – kaip jau buvo minėta bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, 2008 m. vasario 22 d. sandorio sudarymo tikslas nebuvo vietos kanapių auginimui įsigijimas (kadangi, kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, patalpos buvo naudojamos BUAB “Timera” ir iki jų įsigijimo de jure iš A. M.), o lėšų, įgytų iš nusikalstamos veikos realizavimas, siekiant sudaryti teisėtumo įspūdį, kam ir buvo pasitelktas fiktyvus statytinis – A. M.
33. Atsiliepime į bendraieškio A. Š. apeliacinį skundą BUAB „Timera“ prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
1. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Šiuo atveju sandoris buvo įvykdytas, patvirtintas notarine tvarka ir perduotas peikėjui. Kadangi sandoris įvykdytas, pagal teismų praktiką jis negali būti laikomas tariamu sandoriu.
2. Nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas reikštų atsakovo pareigą grąžinti gautas lėšas, o atsakovės BUAB „Timera“ – turtą, kas iš esmės yra neįmanoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK                 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl prokuroro procesinių teisių įgyvendinimo kaip viešojo intereso užtikrinimo

35. Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas.              CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu.
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos                         2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006).
37. Atsakovai apeliaciniuose skunduose ginčija ieškovo – prokuroro – teisę CPK 49 straipsnio pagrindu ginti viešąjį interesą, nes ginčijamo sandorio šalių santykis yra privataus, o ne viešojo pobūdžio. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
38. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar prokuroro reiškiamas reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį patenka į viešojo intereso sritį ar ne, t. y. ar pastarasis neteisėtai kišasi į privačius asmenų santykius, būtina nustatyti tokio reikalavimo ryšį su baudžiamuoju procesu, taip pat šio kreipimosi tikslą. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras, teikdamas ieškinį pirmosios instancijos teismui atskleidė šio ieškinio tikslą – pašalinti niekinę 2008 m. vasario 22 d. sutartį iš civilinės apyvartos ir užtikrinti teisėtumą bei teisingumą. Prokuroras nurodė, kad sutartis pažeidžia principą „neteisės pagrindu teisė neatsiranda“, nes su įsiteisėjusiais nuosprendžiais yra nesuderinama situacija, kai iš nusikaltimo priemonės ir rezultato asmuo gali turėti naudos, o būtent tokia situacija susiklostė A. M. laikant sąžiningu kreditoriumi, kuris aktyviai siekia įgyvendinti piniginius reikalavimus, kildinamus iš niekinio sandorio.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, kad prokuroro ieškinio pagrindas yra sutarties negaliojimas dėl jos objekto ir tikslo prieštaravimo gerai moralei ir viešajai tvarkai, rodo, jog ieškiniu prima facie siekiama užtikrinti viešąjį interesą. Ginčo sutartis šiuo atveju turi tiesioginę sąsają su baudžiamąja byla – ginčo sutartimi perduotas turtas buvo nusikaltimo priemonė ir rezultatas. Tiek prokuroras, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad viešasis interesas, be kita ko, reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2010). Atitinkamai nagrinėjamoje byloje viešojo intereso buvimas yra akivaizdus, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies yra nepagrįsti.

Dėl tariamo arba apsimestinio sandorio kvalifikavimo

41. Bendraieškis apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ginčijamas sandoris yra tariamas (CK 1.86 straipsnis) arba apsimestinis (CK 1.87 straipsnis).
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).
43. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje  Nr. 3K-3-338/2006; kt.).
44. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčijamas sandoris nėra nei tariamas, nei apsimestinis. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio šalys siekė konkrečių teisinių pasekmių – įteisinti UAB „Timera“ nuosavybės teisę į turtą, o A. M. – perduoti jo vardu įformintą nuosavybės teisę į turtą. Sandoris buvo įvykdytas, vien todėl negali būti laikomas tariamu (nutarties 42 punktas). Taip pat byloje nenustatyta, kad sandoriu buvo dengiamas kitas sandoris. Įvykdžius sandorį, jo teisiniai padariniai išliko, todėl laikytina, kad jį sudariusių asmenų valia, išreikšta sutartyje, atitiko jų vidinę valią (nutarties 43 punktas).

Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei

45. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris yra niekinis pagal CK 1.81 straipsnį.
46. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; kt.). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).
47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia.
48. Įvertinus ginčo pobūdį, matyti, kad ieškovas ir bendraieškis ieškinius grindžia baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad baudžiamoji byla šioje byloje jokių prejudicinių faktų nenustato.
49. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovų argumentais nesutinka. CPK 182 straipsnio              3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).
50. Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, yra konstatavęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir kt., nustatyti teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjami. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016).
51. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo nustatyti tokie šios bylos įrodinėjimo dalykui reikšmingi prejudiciniai faktai:
1. Liudytojas R. B. baudžiamojoje byloje parodė, kad 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Kauno rajone pardavė turtą. Pirkėjas buvo A. M. Apžiūrint sklypą ir pastatą dalyvavo T. E. S. ir dabartinis įmonės direktorius A., pavardės nepamena, dar buvo vienas žmogus, kurio neprisimena. Susitikimuose su juo A. M. nedalyvavo. Pirmą kartą A. M. matė gal dieną prieš pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį. Jis suprato, kad A. M. ir tie, kurie apžiūrėjo turtą, tie patys žmonės. Turtą (pastatus ir sklypą) pardavė už 300 000 Lt. A. M. pasirašė pirkimo sutartį.
2. Kaltinamasis A. Š. baudžiamojoje byloje parodė, kad perkant turtą, už jį pinigus sumokėjo asmuo, kurio byla atskirta, ir E. M. Nusikalstama veika pradėta vykdyti nuo 2005 metų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Kauno r. A. Š. paaiškino, kad perkant turtą jis neturėjo pinigų. T. E. S. pasakė, kad pastatą pirks E. M., T. E. S. ir jis (Š.), jis (S.) jo (Š.) dalį uždės, o kai pastatą parduos, pinigus pasidalins ir jis atsiims savo dalį. Už minėtą pastatą buvo sumokėta 700 000 Lt, pastatas buvo įformintas A. M. vardu.
3. Teismas baudžiamojoje byloje nustatė, kad, realizavus užaugintas narkotines medžiagas kanapes, buvo gauta piniginių lėšų, ir šiomis, iš nusikalstamos veikos gautomis piniginėmis lėšomis, buvo sumokėta perkant turtą.
4. A. M. įsigijus turtą, A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, 2007 metų vasarį – kovą mėn. šiame pastate pagal Olandijoje sužinotą ir pačių anksčiau išbandytą kanapių auginimo technologiją sumontavo medinius stalus, ventiliacijos sistemą (vamzdžius, ventiliatorius filtrus), elektros sistemą (laidus, kaitinimo lempas, laikmačius, transformatorius ir kt.), laistymo sistemą (išvedžiojo žarneles ir kt.), taip neteisėtai pagamino įrenginius narkotinei medžiagai kanapėms gaminti (auginti). Pagamintus įrenginius narkotinei medžiagai kanapėms gaminti (auginti) A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta iki 2008 m. birželio mėn. neteisėtai laikė pastato patalpose.
5. A. Š., E. M., asmuo, kurio byla nutraukta, ir asmenys, kurių byla atskirta, nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. birželio mėn., nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. birželio mėn. – taip pat A. M., pastate, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pažeisdami nustatytą tvarką, augino didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių augalų.
52. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. M. nesiekė įgyti turto, už turtą jis pinigų nemokėjo, t. y. nuosavybės teisė jam buvo perduota tik formaliai, bet ne realiai. Šią išvadą pagrindžia ne tik tai, kad apeliantas apžiūrint turtą nedalyvavo, turtą išsirinko ir su pardavėjais bendravo T. E. S. ir A. Š., bet ir tai, kad nuo pat įsigijimo momento A. M. nesidomėjo turto eksploatacija, kai tuo tarpu įgytame pastate iki 2008 metų buvo vykdoma nusikalstama veika. Ta aplinkybė, kad pats apeliantas A. Š. nebuvo kaltinamas dalyvavime šioje nusikalstamoje veikoje, tik patvirtina nuosprendyje konstatuotus faktus, kad jis sandoryje tebuvo statytinis, o turtą realiai įsigijo, juo visą laiką naudojosi būtent asmenys, dalyvavę nusikalstamame susivienijime.
53. Apelianto A. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai anksčiau nustatytų prejudicinių faktų ir jų pagrindu darytinų išvadų nepaneigia. Apeliantas teigia, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sudarymo metu nepažinojo T. E. S. ir A. Š. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto paaiškinimai yra susiję su jo nedalyvavimu nusikalstamoje veikoje. Aplinkybė, kad apeliantas joje nedalyvavo neginčijama, tačiau tai, kad apeliantas iš viso nepažinojo ir nebendravo su anksčiau nurodytas asmenis yra paneigta prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje. 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties kita šalis (pardavėjas) baudžiamojoje byloje nurodė, kad turtą apžiūrėjo T. E. S. ir A. Š., o apeliantas atvyko tik sudaryti sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto elgesys sutarties pasirašymo metu neatitiko sąžiningo, teisingo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens standartų – apeliantas įsigydamas turtą jo nevertino, dėl turto įsigijimo sprendė de facto kiti asmenys, todėl apelianto paaiškinimai, kad jis nepažinojo asmenų, kurie iš esmės išrinko turtą, vertintini kritiškai.
54. Apeliantas taip pat pabrėžė, kad jis tiesiogiai atsikaitė su turto pardavėjais, o turtas buvo įregistruotas jo vardu Nekilnojamojo turto registre, sutartį patvirtino notarė. Kaip minėta anksčiau, baudžiamojoje byloje yra nustatyta piniginių lėšų, kuriomis buvo sumokėta už turtą, kilmė. Apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymais pagrįstų duomenų, kad sutarties sudarymo metu disponavo analogiškomis piniginėmis lėšomis. Apeliantas teigė, kad pinigines lėšas pasiskolino iš giminių: sesers A., gyvenančios JAV – iki 100 000 Lt, iš trenerio R. P. – apie 10 000 Lt, sesers I. – apie 10 000 Lt, brolio V. – apie 10 000 Lt, brolio V. – apie   20 000 Lt, brolio E. – apie 10 000 – 15 000 Lt, P. Y. – apie 10 000 Lt, S. J. – virš 10 000 Lt, taip pat iš kitų po 500, 1000 Lt. Apelianto paaiškinimai dėl gautų paskolų vertintini kritiškai. Apeliantas neįrodė paskolos gavimo fakto – perduotų piniginių lėšų ar paskolos grąžinimo. Be to, paaiškinimai vertintini kritiškai ir vadovaujantis protingumo principu – apeliantas nurodė asmenis tik dėl dalies piniginių lėšų (185 000 Lt / 300 000 Lt), o iš „kitų“ asmenų pasiskolinus po 500, 1 000 Lt, jų būtų 115 arba daugiau. Dalis paskolų turėjo būti rašytinės formos (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, galiojęs nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), tačiau rašytinių įrodymų apeliantas nepateikė. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliantas savo poziciją byloje grindė išimtinai paaiškinimais, kurių turinys teisėjų kolegijos vertinamas kritiškai.
55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju bylos duomenų ir baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų pakanka konstatuoti, kad apeliantas A. M. nebuvo sąžininga 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties šalimi, o turtas realiai buvo įgytas kitų asmenų ir skirtas jų nusikalstamai veikai vykdyti. Turtas ne tik buvo įgytas kitų asmenų nusikalstamai veikai vykdyti, bet ir iš nusikalstamos veikos gautomis piniginėmis lėšomis, taigi, įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nustatyti šioje byloje reikšmingi prejudiciniai faktai, kad apeliantas A. M. nebuvo tikrasis turto pirkėjas, o tikslas, kuriam turtas buvo įgytas ir lėšos šiam turtui įgyti akivaizdžiai patvirtina 2006 m. gruodžio 11 d. sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei, ką iš esmės pripažino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Nesąžiningas asmens elgesys lemia neigiamus teisinius padarinius (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
56. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis yra niekinė (CK 1.81 straipsnis) ir negalioja nuo sudarymo momento – ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).
57. Šiuo atveju nors įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjamos ginčijamo (2008 m. sudaryto) sandorio teisėtumo faktinės aplinkybės, jame konstatavus faktus, kurie, kaip nurodyta anksčiau, yra pakankami pripažinti, jog                            2006 m. gruodžio 11 d. sudarytas sandoris yra niekinis, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2008 m. sudaryto sandorio teisėtumo, pagrįstai ex officio taikė niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir konstatavo, kad iš anksčiau sudaryto niekinio sandorio negalėjo atsirasti teisėtos pasekmės – apelianto nuosavybės teisė į turtą, kurią jis perleido ginčijamu sandoriu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 355/2009).

Dėl restitucijos taikymo

58. Sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Tai ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2007). Negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant restitucijos taisykles. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad restitucija taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2009).
59. Įstatymo leidėjo nustatyta, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų, teisės gali būti neginamos ar ginamos iš dalies, toks teisinis reglamentavimas grindžiamas įstatyme įtvirtintais reikalavimais įgyvendinant civilines teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, protingai ir teisingai bei draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis                (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).
60. Konstatavus, kad 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 22 d. sandoriai yra niekiniai, turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas. 2006 m. gruodžio 11 d. sandorio šalys, skirtingai nei 2008 m. vasario 22 d. sandorio, pasižymi tuo, kad viena šalis (pardavėjas) veikė sąžiningai, o kita (pirkėjas) – ne. Atsižvelgiant į šio sandorio pobūdį ir faktą, kad turtas vėliau buvo perduotas, spręsti restitucijos klausimą dėl 2006 m. gruodžio 11 d. sandorio nėra pagrindo.
61. Sprendžiant dėl 2008 m. vasario 22 d. sandorio, nuosprendžiais baudžiamojoje byloje buvo konfiskuotas UAB „Timera“ šiuo sandoriu įgytas turtas ir perduotas valstybei. Byloje nėra ginčo, kad A. M. 2008 m. vasario 22 d. sandorio pagrindu yra gavęs iš UAB „Timera“ 50 000 lt (14 481 Eur). Likusių 250 000 Lt UAB „Timera“ nesumokėjo. Kauno apygardos teismas              2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu A. M. iš UAB „Timera“ priteisė 250 000 Lt skolos, 16 250 Lt delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų už prileistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. sausio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 163 Lt žyminio mokesčio. A. M. kaip įmonės kreditorius inicijavo UAB „Timera“ bankrotą ir pareiškė finansinį reikalavimą. Iškėlus bankroto bylą, 2014 m. liepos 24 d. nutartimi buvo patvirtintas   A. M. 286 626,45 Lt (83 012,76 Eur) finansinis reikalavimas remiantis Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminariu sprendimu.
62. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria taikyta vienašalė restitucija – BUAB „Timera“ iš atsakovo A. M. priteista 14 481 Eur suma. Bylos duomenys patvirtina A. M. nesąžiningumą nagrinėjamoje byloje. Taip pat pažymėta, kad nėra pagrindo pripažinti, jog BUAB „Timera“ nepagrįstai praturtės atsakovo  sąskaita, nes kaip nustatyta anksčiau, apeliantas A. M. de facto turto niekada neįgijo.
63. Bendraieškis A. Š. prašė teismo įpareigoti A. M. grąžinti BUAB „Timera“ išieškotą įsiteisėjusio 2012 metų Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymo procese 3 223,76 Eur sumą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarus sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią, tačiau teismo atliekama niekinio sandorio patikra ex officio priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme pagal A. M. ieškinį atsakovei UAB ,,Timera“ dėl skolos priteisimo, reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas nebuvo ir nesusiklostė situacija, kuomet teismui būtų buvęs pakankamai akivaizdus niekinio sandorio faktas, atitinkamai, teismas negalėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei taikyti niekinio sandorio teisnius padarinius (t. y. atmesti pareikštą reikalavimą).
64. Dėl nurodytų aplinkybių yra susiklosčiusi ekstraordinari situacija, kuomet yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti skolą iš UAB ,,Timera“ A. M., tačiau pažymėtina, kad šis teismo sprendimas yra priimtas sandorio, kuris jo priėmimo metu nebuvo teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu, tačiau dėl savo niekinio pobūdžio negaliojo ab initio (nuo sudarymo momento). Tai reiškia, kad sumos, kurios buvo išieškotos vykdant teismo sprendimą, A. M. buvo gautos būtent negaliojančio sandorio pagrindu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), atsižvelgusi į tai, kad ginčijama sutartis pripažinta niekine nuo jos sudarymo momento, sprendžia, kad šioje ekstraordinarioje situacijoje siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikyti restituciją visa apimtimi, būtini išskirtiniai sprendimai ir dėl restitucijos būdo parinkimo, todėl pripažįsta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarusis sprendimas tokioje situacijoje negali būti kliūtimi taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti bankrutuojančiai įmonei visa, ką A. M. yra gavęs pagal niekinį sandorį, netgi jeigu iš šio niekinio sandorio kylančios pasekmės ir buvo įteisintos teismo sprendimu. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad A. M., tiek kaip pirkėjas pagal 2006 m. sudarytą sandorį, tiek kaip pardavėjas pagal ginčijamą sandorį, visuomet žinojo, kad neturi teisės reikalauti iš UAB ,,Timera“ jokių mokėjimų, kadangi nuosavybės teisės į turtą de facto nebuvo įgijęs. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir dėl UAB „Timera“ sumokėtos dalies (nutarties 62 punktas), ginčijamą sprendimą pakeisti, ex officio taikyti vienašalę restituciją ir BUAB „Timera“ iš A. M. priteisti išieškotus 3 223,76 Eur (CK CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.81 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai netenkinamas šalies pateiktas teismui procesinis dokumentas (ieškinys, pareiškimas, skundas ar pan.), šios (pirmosios) šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos iš antrosios šalies, nebent teismas konstatuotų pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidų susidarymą dėl antrosios šalies nesąžiningumo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba antrosios šalies elgesys būtų pirmosios šalies bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-916/2015).
67. Nagrinėjamu atveju pakeitus teismo sprendimo dalį dėl 3 223,76 Eur restitucijos, pagal bendrąsias taisykles turėtų keistis bendraieškiui priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Vis dėlto, CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys.
68. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis nustatė, kad bendraieškio ieškinyje prašomą panaikinti sandorį sudarė pats bendraieškis A. Š. su                        A. M., atstovaudamas UAB „Timera“ kaip jos direktorius ir vienas iš pagrindinių akcininkų. Bendraieškis siekia, kad būtų atkurtos jo, kaip bendrovės akcininko, turtinės teisės ir interesai. Teismas taip pat įvertino tą aplinkybę, kad BUAB „Timera“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu dėl A. Š. veiksmų, jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį. Teismas darė išvadą, kad neatmetus prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, galėtų susidaryti situacija, kad ginčą inicijavęs asmuo, kartu pats neteisėtai veikęs sudarant ginčijamą sandorį, nepatirtų neigiamų procesinių padarinių.
69. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka. Bendraieškio bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jo paties veiksmų. Bendraieškis pateikdamas ieškinį ir iš esmės pripažindamas, kad ginčijama sutartis yra negaliojanti, apsaugojo save nuo prievolės atlyginti kitos sutartį ginčijančios šalies bylinėjimosi išlaidas. Tačiau toks procesinis bendraieškio elgesys nesuponuoja jo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jis buvo nesąžiningos ginčijamo sandorio šalies atstovas, pats aktyviai veikęs nusikalstamoje schemoje, kurios vienu iš elementų buvo nekilnojamojo turto įgijimas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų ir nusikalstamai veikai vykdyti, o būtent dėl šio sandorio galiojimo ir kilo ginčas teisme (CPK 93 straipsnio 4 dalis, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).
70. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus dėl žyminio mokesčio, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje yra reiškiamas turtinis reikalavimas. Šiuo atveju pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovė BUAB „Timera“ įsigydama turtą, už jį atsiskaitė tik iš dalies. Dalis skolos buvo išieškota vykdant Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. preliminarų sprendimą, o dėl likusios skolos dalies pareikštas finansinis reikalavimas bankroto byloje. Turtinio reikalavimo nagrinėjimas bankroto byloje reiškia, kad bankrutuojanti įmonė ar jos kreditoriai, išnagrinėjus klausimą dėl reiškiamo turtinio reikalavimo, įgis teisių ar pareigų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                     Nr. 2-2259/2011). Šiuo atveju ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, reikšdamas ieškinį teisingai nurodė, kad reikalavimas yra turtinis, o ieškinio suma yra 86 886 Eur (300 000 Lt).
71. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai nustatė žyminio mokesčio dydį, tačiau netinkamai aiškino CPK nuostatas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo tvarką, 1 dalies 9 punktas nustato, jog ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčą sprendžia ne bankroto byloje, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovai turi mokėti žyminį mokestį už tokio reikalavimo nagrinėjimą. Įstatymų leidėjas tokiu reguliavimu siekė, kad šie asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-200/2006, 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012). Atkreiptinas dėmesys ir į CPK 87 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, pagal kurią sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami sustabdžius bylos nagrinėjimą, kai yra įsiteisėjusi nutartis iškelti atsakovui bankroto ar restruktūrizavimo bylą.
72. Šiuo atveju atsakovė yra bankrutavusi įmonė, todėl šalys nuo žyminio mokesčio yra atleistos. Bendraieškis A. Š. yra sumokėjęs 74 Eur žyminį mokestį už ieškinį, o atsakovas A. M. 326 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Šalys neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį. Dėl šios priežasties sumokėti žyminiai mokesčiai grąžintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš A. M. priteista 759,75 Eur žyminio mokesčio, naikintina. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) remdamasi teismo nutartimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, jų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinami (CPK 93 straipsnis). Bendraieškis nepateikė mokėjimo dokumentų, patvirtinančių išlaidas advokatui už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą. Todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį patenkinti.

Ieškovo A. Š. ieškinį patenkinti.

Pripažinti niekine 2008 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. M. (pardavėjo) ir uždarosios akcinės bendrovės „Timera“ (pirkėjo), kuria perleistas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas siuvykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priklausinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kauno r. sav.

Taikyti restituciją ir priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Timera“ (į. k. 301170624) iš A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17 704,76 Eur (septyniolika tūkstančių septynis šimtus keturis eurus ir 76 ct).“

Grąžinti ieškovui A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 74 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. vasario 2 d. lėšų mokėjimo nurodymu Nr. 253.

Grąžinti atsakovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 326 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. gruodžio 5 d. lėšų mokėjimo nurodymu Nr. 190.

Teisėjai                                                                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                            Romualda Janovičienė

                                                                                                                              Alvydas Poškus