Baudžiamoji byla Nr. 2K-4-699/2015
Proceso Nr. 1-88-1-00612-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.4;
2.1.15.3.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam P. A.,
nuteistojo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
nukentėjusiosios D. D. atstovui advokatui Viktorui Onačko,
civilinio atsakovo Šv. I. L. (toliau – Šv. I.) parapijos atstovui advokatui Valdui Kersnauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A., nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato Viktoro Onačko ir civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos atstovo klebono P. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo P. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir P. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos priteista nukentėjusiajai D. D. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 9431,21 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš P. A. priteista nukentėjusiajai D. D. 700 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti. Likusi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu P. A. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir nukentėjusiosios D. D. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 13 d. nutartimi nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato Viktoro Onačko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 13 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių nuteistojo bei civilinio atsakovo kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo advokato kasacinį skundą atmesti; civilinio atsakovo atstovo, prašiusio civilinio atsakovo ir nuteistojo kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo skundą atmesti; nukentėjusiosios atstovo advokato, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir civilinio atsakovo kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios, visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, P. A. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nepilnametę D. D., gimusią 1993 m. vasario 17 d., o būtent: 2010 m. liepos 31 d., apie 12 val., P. A., kaip juridinio asmens – Šv. I. parapijos – vadovas, klebonas, jo vadovaujamoje bažnyčioje, esančioje Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), savo iniciatyva organizavęs bažnyčios vidaus langų valymo darbus, pažeidė bendrųjų atsargumo taisyklių reikalavimus: naudojant pastolio-kopėčių konstrukciją ir nefiksuojant pastolio padėties, neužtikrino pastolio padėties fiksavimo, dėl to vykusių langų valymo darbų metu, pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukentėjusioji D. D. nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio; jai buvo padarytas nubrozdinimas ir kraujosruva smakre, kairiojo skruostikaulio lūžimas, kairės akiduobės sienelių lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas, kairės mentės lūžimas, kairiojo inksto ir blužnies plyšimai, tai komplikavosi kairiojo plaučio trauminiu uždegimu, skysčio susitelkimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, užpilvaplėvine kraujo išlaja, kraujo susitelkimu pilvaplėvės ertmėje, hemoraginiu šoku, t. y. krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į žemę dėl patirtų kairiojo inksto ir blužnies plyšimų nukentėjusiajai D. D. dėl neatsargumo buvo padarytas sunkus sužalojimas.
P. A. buvo kaltinimas ir atiduotas teismui pagal BK 137 straipsnio 3 dalį dėl sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo, padaryto dėl neatsargumo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent: 2010 m. liepos 31 d., apie 12 val., P. A., kaip juridinio asmens – Šv. I. parapijos vadovas, klebonas, jo vadovaujamoje bažnyčioje, esančioje Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), savo iniciatyva organizavęs bažnyčios vidaus langų valymo darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A1-271 redakcija) 4.3.3 ir 4.2.1 punktus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ 43 punktą, dėl to vykusių langų valymo darbų metu, nuvirtus pastoliams ir kopėčioms, buvo sunkiai sužalotas žmogus.
P. A., neįvertinęs pavojingų darbų atlikimo aukštyje pavojaus ir galimo nukritimo sunkių padarinių, nenumatė ir nenustatė langų valymo darbų eigos, neužtikrino apsaugos priemonių – apsaugos drabužių, diržų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, tačiau, kaip atsakingas už atliekamus talkos darbus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti, kad, stovint ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, galimas virtimas, neįvertino ir paragindamas leido nepilnametei D. D., neturinčiai specialių žinių ir reikiamų gebėjimų, dirbti aukštyje, lipti ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, kur aukščiausia bažnyčios langų valymo vieta yra 5,70 m aukštyje, nepasirūpino, kad pastolis būtų apsaugotas nuo slydimo, t. y. nepritvirtino pastolio dalių prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis, dėl to nukentėjusioji D. D., pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio ir jai krentant iš aukštumos bei atsitrenkus į žemę dėl patirtų kairiojo inksto ir blužnies plyšimų dėl neatsargumo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. A. pagal BK 137 straipsnio 1 ir 3 dalis išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas padarė išvadą, jog tarp P. A. inkriminuojamos pavojingos veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių (atsiradusių) padarinių nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, dėl to buvo padaryta ne nusikalstama veika, o įvyko atsitikimas (kazusas).
Kasaciniu skundu nuteistasis P. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį be pakeitimų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, yra neteisėta, nes teismas neteisingai aiškino neatsargios kaltės turinį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų tiek surašant apkaltinamąjį nuosprendį, tiek sprendžiant klausimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Taip pažeista kasatoriaus teisė į tinkamą procesą ir teismas nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-809/2001, 2K-354-2007, 2K-200/2010, 2K-45/2013, 2K-402/3013). Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, kasatoriaus veiksmų, kilusių padarinių ir priežastinio ryšio turinį, sensu stricto (siaurąja prasme) aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai liko nevertinta aplinkybė, kad kazuso atvejui esminės reikšmės turi nukentėjusiosios ir jos motinos, įvykio metu taip pat atsakingos kaip įstatyminės atstovės, veiksmai ir jų santykis su kilusiomis pasekmėmis. Aptardamas nukentėjusiosios ir jos motinos parodymus, kasatorius pažymi, kad byloje nėra neginčijamai ir vienareikšmiškai nustatyta, jog būtent jis paskirstė darbus, nurodė konkrečius asmenis ir jiems priskirtas užduotis, paaiškino, kokiais darbo įrankiais bei priemonėmis naudotis, ir pan. Dėl to kasatorius, vertindamas savo veikos turinį ir santykį su kilusiais padariniais, daro išvadą, kad jis, nors ir būdamas bažnyčios vadovas, turintis rūpintis jos gėrybėmis bei administruoti ūkinę veiklą, tačiau, pasitelkdamas talkininkus ir pats atlikdamas bažnyčios tvarkymo darbus, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog darbų pabaigoje gali kilti sunkūs padariniai. Juolab kad ir baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu negalima teigti, jog vien jo (kasatoriaus) statusas bažnyčioje savaime leidžia daryti išvadą, kad jis turėjo ir galėjo numatyti savo veiksmų (neveikimo) padarinių kilimo galimybę ir tikimybę. Kasatoriaus užimamas statusas lemia jo pareigą rūpintis kartu ir ūkine veikla, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad visų bylos aplinkybių kontekste jo veiksmuose yra neatsargios kaltės požymių, t. y. turėjo ir galėjo numatyti pasekmes, didelį jų kilimo laipsnį. Nuteistojo pareiga rūpintis bažnyčios langų valymo darbais savaime negali lemti jo kaltės „turėjo“ ir „galėjo“ numatyti pasekmes, kaip tarsi savaime suprantamo dalyko. Kasatorius teigia, kad jis viso talkos proceso nestebėjo, pasitikėdamas talkininkų atsargumu, budrumu ir rūpestingumu, nes nuo darbų pradžios matė, kad darbo priemonės yra patikimos ir naudojamos tinkamai, saugiai, o D. D. rūpinasi langus valančia savo dukra ir pan. Dėl to jis teigia, kad buvo įsitikinęs vykstančios talkos saugumu ir neturėjo nė menkiausios galimybės numatyti darbų pabaigoje galinčio atsitikti nelaimingo įvykio. Kasatorius nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio teiginiais, kad jis neperspėjo apie pavojingą aukštį, neužtikrino visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių laikymosi, o tai neatitiko rūpestingo gero šeimininko elgesio ir parodė, kad jo veiksmuose yra nusikalstamo pasitikėjimo požymių. Anot kasatoriaus, tokie teiginiai nėra pagrįsti teisingu baudžiamojo įstatymo aiškinimu, nes teismas nevertino, ar jis (kasatorius) turėjo pakankamai patirties, žinių ir bendro supratimo apie visuotinai pripažintas bendrąsias atsargumo taisykles ir nukentėjusiosios bei D. D. elgesį talkos metu. Juolab kad nukentėjusiosios motina D. D., kuri kaip įstatyminė atstovė turėjo rūpintis savo dukra, sutikdama, kad talkoje dalyvautų bei darbus dirbti padėtų ir jos nepilnametė duktė, taip pat nebuvo apdairi ir rūpestinga dėl galinčių kilti pasekmių. Dėl to kasatorius teigia, kad jis nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio nukentėjusiosios sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo bei negalėjo jų numatyti; toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu, t. y. nukentėjusiosios sveikata buvo sunkiai sutrikdyta be jo (kasatoriaus) kaltės.
Kartu kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas nebuvo sąžiningas (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, 2002 m.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė teisinė situacija, kai apeliacinės instancijos teismui apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės pakeitus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, taip de facto (faktiškai, iš tikrųjų) paneigus pirmą kartą bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio to paties apeliacinės instancijos teismo nutartį, nuteistajam buvo suvaržytos procesinės galimybės kreiptis į teismą, kad priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis būtų peržiūrėtas ne tik teisės, bet ir fakto klausimais. Juolab kad teismas antrą kartą apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą atliko tik dalinį įrodymų tyrimą – paskelbė byloje esančius kai kuriuos procesinius dokumentus. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad iš esmės esant tokioms pat faktinėms aplinkybėms, kurias nustatė ir pirmą kartą bylą nagrinėjęs tas pats apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė visiškai priešingas teisines išvadas. Taip kasatoriui yra objektyviai apsunkintos galimybės kvestionuoti bet kokį faktinį klausimą kasacinio proceso metu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas iš esmės atkartodamas tai, ką nustatė prieš tai šią bylą nagrinėję teismai, padarė priešingas išvadas tų pačių faktinių duomenų pagrindu. Be to, teismas pažeidė non reformatio in peius (situacija, kai kasacinės instancijos teismo sprendimu kasatoriui sudaroma mažiau palanki teisinė padėtis, palyginti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu) principą (BPK 320 straipsnio 4 dalis, 386 straipsnio 3 dalis) ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008). Juolab kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi nagrinėjamą bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, o ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, padarė esminius BPK 255, 256 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Kasatorius nurodo, kad jam buvo inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 137 straipsnio 1 ir 3 dalyse, t. y. buvo kaltinamas kaip pažeidęs konkrečius teisės aktus, numatančius atsakomybę darbų organizatoriui. Tačiau apkaltinamuoju nuosprendžiu jis nuteistas dėl to, kad sunkiai sužalojo žmogų dėl neatsargumo pažeisdamas bendrąsias elgesio taisykles, t. y. buvo nuteistas remiantis visiškai kitomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, negu kad buvo kaltinamas viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose proceso metu. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kaltinimą pakeitė savo iniciatyva, apie tai jo neinformavęs, taip apribojo šio teisę į gynybą, pablogino padėtį, nes jis turėjo gintis iš esmės dėl kitų atliktų ar neatliktų veiksmų, negu kad buvo pateiktų kaltinime. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teisme baudžiamasis procesas nebuvo teisingas (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Juolab kad teismas, apeliacine tvarka antrą kartą nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2014 išdėstytų nurodymų, taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas, o skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 ir 331 straipsniuose numatytų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2011, 2K-7-111/2011, 2K-280/2011, 2K-146/2012, 2K-674/2012, 2K-664/2012).
Kasatorius teigia ir tai, kad teismas netinkamai taikė BPK 28 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 10 dalies, 53 straipsnio 1 dalies, 109 ir 110 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesilaikė 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio (a) punkto išaiškinimo, nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2007, 2K-809/2007). Anot skundo autoriaus, byloje netinkamai išspręsti asmens pripažinimo nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu, taip pat civilinio ieškinio pateikimo ir išsprendimo klausimai, dėl to nukentėjusiosios D. D. civilinis ieškinys yra paliktinas nenagrinėtas arba atmestinas. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. D. niekada nebuvo pripažinta civiline ieškove, nors tai, anot kasatoriaus, buvo privalu daryti jos įstatyminei atstovei D. D. pareiškus civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma D. D. priteisti patirtą neturtinę žalą. Nukentėjusiosios motina D. D. turėjo teisę ne kaip ieškovė, o kaip atstovė pareikšti nukentėjusiosios vardu ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju nukentėjusioji D. D. turėjo būti pripažinta civiline ieškove, savo procesinius interesus įgyvendinanti per savo motiną, kuri tuo metu buvo jos įstatyminė atstovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalga Nr. 29 „Dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose“). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu be jokio faktinio ir iš to kylančio teisinio pagrindo D. D. buvo pripažinta civiline ieškove, nors ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja. Be to, D. D. buvo pripažinta nukentėjusiąja, tačiau nepripažinta civiline ieškove, nes toks statusas nepagrįstai buvo suteiktas nukentėjusiosios įstatyminei atstovei. Teismas, pakeisdamas proceso dalyvių teisinius statusus, D. D. pripažino ieškove, nors ji per savo atstovę D. D. ieškinio nebuvo pateikusi ir tokio ieškinio ji nepateikė iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad, apkaltinamuoju nuosprendžiu jį pripažinus kaltu, jis įgijo visas procesines galimybes kvestionuoti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su jo baudžiamosios, tiek ir galimos civilinės atsakomybės pagrindais. Juolab kad viso baudžiamojo proceso metu buvo pažeistos BPK nuostatos dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu faktinių ir teisinių pagrindų, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovavimo įgaliojimų ir apimties realizuojant teisę į teisingą padarytos žalos kompensavimą, t. y. nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai spręsti klausimai dėl D. D. pripažinimo civiline ieškove (nesant pripažintai nukentėjusiąja), dėl D. D. nepripažinimo civiline ieškove (esant pripažintai ieškove, jai atstovautų įstatyminė atstovė), dėl faktinio pagrindo nebuvimo teisme D. D. pripažįstant ieškove, nors ieškinio šis asmuo nebuvo pateikęs.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos atstovas klebonas P. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį be pakeitimų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atstovas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino visų faktinių ir svarbių bylos aplinkybių, turinčių reikšmės padarytos žalos dydžio nustatymui, padarė esminius BPK pažeidimus.
Kasatorius, aptardamas įvykio aplinkybes ir liudytojų parodymus, pažymi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl pagalbos talkos darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ nuostatas ir teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaip asmenį, kuris vien dėl savo statuso turėjo ir galėjo numatyti savo veiksmų (neveikimo) padarinių kilimo galimybę ir tikimybę. Toliau kasaciniame skunde civilinio atsakovo atstovas išdėsto argumentus dėl nuteistojo kaltės ir BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 28 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies, 109, 110 straipsnių, 112 straipsnio 1 dalies, 255, 256 straipsnių bei 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, analogiškus argumentams, nurodytiems nuteistojo P. A. kasaciniame skunde.
Civilinio atsakovo atstovas, aptardamas CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajai 50 000 Lt neturinei žalai atlyginti. Kasatoriaus nuomone, teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiosios dabartinę sveikatos būklę ir nepagrįstai neatsižvelgė į įvykio metu buvusį pačios nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės D. D. elgesį, kuris vertintinas kaip didelis neatsargumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294/2011), o priteistos žalos dydis neatitinka teismų praktikos panašaus pobūdžio sveikatos sutrikdymų bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2007, 2K-545/2010, 2K-181/2012, 2K-410/2013).
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios D. D. atstovas advokatas V. Onačko prašo: 1) pakeisti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti nuteistąjį P. A. kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį ir paskirti atitinkamą bausmę; 2) priteisti nukentėjusiajai D. D. 200 000 Lt būsimoms gydymo išlaidoms padengti; 3) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pirmosios instancijos teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (nuteistajam pažeidus teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal BK 137 straipsnio 3 dalį) ir neteisingai vadovavosi BPK 113 straipsnio nuostatomis. Teismas, spręsdamas dėl nuteistojo atsakomybės, jo paties bei jo vadovaujamos organizacijos socialinę specifiką vertino kaip išimtinį teisinio statuso požymį, eliminuojantį specialiųjų teisės aktų taikymą, sprendžiant dėl nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo. Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad nuteistasis pažeidė tik bendrųjų atsargumo taisyklių reikalavimus, naudojant pastolio-kopėčių konstrukciją, tačiau nenurodytas toks bendrųjų atsargumo taisyklių šaltinis, kuriame būtų aptariamos darbo vietos paaukštinimo įrenginių naudojimo taisyklės. Kasatorius pažymi, kad bendrojo atsargumo taisyklės neapima reikalavimų dėl specialiųjų darbo įrenginių konstravimo ir saugaus jų naudojimo, nes tokie klausimai yra reglamentuoti specialiaisiais teisės aktai, todėl šiuose aktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymas negali būti vertinamas kaip bendrųjų, buities lygmens, atsargumo taisyklių nesilaikymas. Tai, kad nuteistasis yra juridinio asmens, kurio pastatas buvo tvarkomas, vadovas, o ne privatus fizinis asmuo, suponuoja jo pareigą, kad dėl didesnio teisinio atidumo ir jam turi būti taikomi specialieji, kaip organizacijos, kurios turtas tvarkomas naudojant tos organizacijos darbo įrenginius, vadovui, apimantys jo atsakomybę už saugų darbų vykdymo organizavimą, reikalavimai. Nuteistojo nurodytiems atlikti darbams buvo reikalinga darbo vietos paaukštinimo priemonė, kurios naudojimas yra teisiškai reglamentuotas. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad nuteistasis privalėjo šiuos darbus organizuoti pagal teisės aktais nustatytas specialiąsias taisykles, t. y. pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 ,,Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo” patvirtintų nuostatų 4.1, 4.3.3 ir 4.2.l punktų reikalavimus. Šis teisės aktas, kurio nesilaikė P. A., taikomas visoms organizacijoms, tarp jų ir religinėms bendrovėms (Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 13 straipsnis), bei visais darbo įrenginių naudojimo atvejais, o ne tik statyboje esant teisiniams darbo santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo, kaip teigia nuteistasis. Kasatorius teigia, kad būtent dėl nuteistojo sukonstruotos netinkamos darbo vietos paaukštinimo priemonės ir netinkamo jos naudojimo nukentėjusioji D. D. patyrė traumą, o ne dėl veiksmų, tiesiogiai susijusių su lango plovimu. Kartu kasatorius, aptardamas CK 6.61, 6.264 straipsnių nuostatas, nurodo, kad teisiniams santykiams, kurie atsirado tarp Šv. I. parapijos ir neatlygintinai bažnyčios pastato priežiūros darbus atlikusių asmenų, imperatyviai nereikalaujama rašytinė sutartis ir pakanka tik žodinio susitarimo. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 137 straipsnio 3 dalies nuostatų ir tokio sprendimo nemotyvavo.
Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 113 straipsnį tik įrodinėjimo procesui taikomos BPK nuostatos ir neribojamas civilinės teisės normų taikymas civilinio ginčo teisiniams santykiams. Dėl to baudžiamosiose bylose nagrinėjamiems civiliniams ieškiniams teismai privalo visa apimtimi taikyti CK normas, su jomis susijusius kitus teisės aktus bei laikytis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos atitinkamos kategorijos civilinėse bylose. Aptardamas CK 6.250 straipsnį, 6.283 straipsnio 1 ir 2 dalį, Konstitucijos 18 ir 19 straipsnius, byloje esančią teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-140-92, kasatorius teigia, kad tik pats žmogus gali ir turi teisę spręsti kada, kaip ir kokių priemonių imtis prižiūrint savo sveikatą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Dėl to kasatorius mano, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad nukentėjusiosios patirti kūno sužalojimai ir dėl jų jau kilusios ar realiai galinčios kilti neigiamos pasekmės, laikytini priežastimi dėl nedelstino sveikatos tvarkymo, įskaitant ir galimą inksto transplantaciją. Nes niekas savo sprendimais negali sudaryti nukentėjusiajai tokios rizikingos situacijos, kad teisė į sveikatos sutvarkymo išlaidų kompensavimą atsirastų tik tada, kai jos sveikata ūmiai komplikuotųsi. Be to, teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios patirtos traumos specifikos, t. y. kad inksto ir blužnies netekimas duoda nuolatinį neigiamą poveikį organizmui ir pats savaime gali komplikuoti sveikatos būseną iki itin neigiamų ar net negrįžtamų padarinių. Kasatorius, nurodydamas nukentėjusiosios dabartinę veiklą, sumas, iš kurių susideda pareikštas civilinis ieškinys, teigia, kad D. D. reikalavimas dėl avansinio apmokėjimo būsimų gydymo išlaidų yra pagrįstas, teisėtas ir turi būti sprendžiamas, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis.
Kasatorius teigia ir tai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė procesines palūkanas, nes civilinėje jurisprudencijoje yra neginčytinai aprobuota, kad jos (tokios palūkanos) priteisiamos nuo bylos teisme iškėlimo momento, o ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas neteisingai aiškino prievolės iš delikto atsiradimo momentą ir pagrindą, nepagrįstai vadovavosi CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, o skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad teisė į procesines palūkanas atsiranda tik skolininkui nevykdant teismo sprendimo, prieštarauja įstatymo leidėjo valiai ir jo nustatytam teisiniam reguliavimui. Kartu kasatorius teigia, kad teismas netinkamai rėmėsi ir teismų praktika, nurodyta skundžiamame nuosprendyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010, 2K-280/2010), nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti išaiškintas CK 6.37 straipsnio taikymas ir vadovaujamasi teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-497/2009, 3K-7-349/2011, 3K-3-157/2013, 3K-7-144/2014.
Nuteistojo P. A. ir civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos atstovo klebono P. A. kasaciniai skundai atmestini, nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato V. Onačko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistasis P. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Tokius alternatyvius prašymus kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, t. y. nesant nei jo kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiosios D. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo; kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ir BPK nustatytus reikalavimus, ir, pripažindamas jį kaltu, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą.
Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys skunde dėstomi argumentai, atmestini.
BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų.
Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir tai 1) kad būtent kaltininko veika (kuri gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu) buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus sunkaus sužalojimo ar susargdinimo.
Pagal BK bendrosios dalies 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti.
Byloje nustatyta ir neginčijama, kad 2010 m. liepos 31 d. P. A., būdamas Šv. I. L. parapijos vadovu – klebonu, savo vadovaujamoje bažnyčioje, esančioje (duomenys neskelbtini), Ukmergės r., suorganizavo bažnyčios vidaus langų valymo darbus. Tuo tikslu jis kreipėsi į D. šeimą, prašydamas į talką pakviesti daugiau žmonių. Darbui buvo naudojama savadarbė paaukštinimo priemonė, kurią sudarė medinis dvikojis pastolis, buku kampu atremiamas į sieną po palange, ant kurio buvo statomos medinės kopėčios. Nepilnametė D. D., užlipusi ant medinio pastolio pastatytų medinių kopėčių, valė vitražinę viršutinę (arkinę) vidaus langų dalį. Darbų metu pastoliui ir ant jų buvusioms kopėčioms nuvirtus, D. D. nukrito iš maždaug 4,5 m aukščio ir patyrė sunkius kūno sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. A. tiek dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, tiek ir dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 3 dalį (kuris teismo sprendimu buvo priimtas pagal nepilnametės nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato pasirašytą prašymą pakeisti P. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimą) buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadas, kad P. A. nebuvo įpareigotas ir neprivalėjo visą laiką prižiūrėti atliekamų darbų eigos, kad tarp P. A. inkriminuojamos pavojingos veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, dėl to buvo padaryta ne nusikalstama veika, o įvyko atsitikimas (kazusas), t. y. sunkaus kūno sužalojimo padarymas be kaltės; kad P. A., savo iniciatyva organizavęs jo vadovaujamos bažnyčios vidaus langų valymo darbus, kurių metu, virstant darbų procese naudotai savadarbei medinei pastolio-kopėčių konstrukcijai, buvo padaryta žala kito žmogaus sveikatai, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes negalėjo ir neturėjo numatyti pavojingų visuomenei padarinių. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta bylą išnagrinėjus pagal nukentėjusiosios atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus, išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 21 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria P. A. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo P. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. Tokį sprendimą šis teismas priėmė nustatęs, kad P. A., jo vadovaujamoje bažnyčioje suorganizavęs bažnyčios langų valymo darbus, pažeidė bendrųjų atsargumo taisyklių reikalavimus: naudojant pastolio-kopėčių konstrukciją ir nefiksuojant pastolio padėties, neužtikrino pastolio padėties fiksavimo darbų metu, dėl to, pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukentėjusioji D. D., būdama apie 4,5 m aukštyje, nukrito, kilo sunkūs padariniai – sunkus jos sveikatos sutrikdymas; kad tarp P. A. padarytos veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys; P. A. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, todėl jis ir yra atsakingas už kilusius padarinius.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino jį kaltu padarius BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nesant jo kaltės, nesant priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, nes jis, pasitelkdamas talkininkus, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad darbų pabaigoje gali kilti tokie sunkūs padariniai; kad jis neturėjo jokio pagrindo abejoti darbų procese naudotų pastolių ir kopėčių saugumu bei patikimumu, be to, naudojant šias priemones, talkininkai buvo įspėti jas prilaikyti; kad jo pareigos bažnyčioje lemia pareigą rūpintis ir ūkine veikla, tačiau visų bylos duomenų kontekste tai nesuponuoja išvados, kad jo veiksmuose buvo neatsargios kaltės požymių.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės. Žala, padaryta be kaltės, baudžiamojoje teisėje vadinama kazusu arba atsitikimu ir negali būti pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras.
Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą.
Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.
Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje pažymėjo, kad pagal 1983 m. Kanonų teisės kodekso kan. 519 klebonas yra savas jam pavestos parapijos ganytojas, vykdantis jam patikėtos bendruomenės pastoraciją, vadovaujant dieceziniam vyskupui, su kuriuo yra pašauktas dalyvauti Kristaus tarnystėje, kad tai pačiai bendruomenei vykdytų mokymo, pašventinimo ir valdymo pareigas, taip pat bendradarbiaujant kitiems kunigams ar diakonams ir padedant Kristaus tikintiesiems pasauliečiams pagal teisės normą. Kan. 532 įtvirtinta, kad klebonas pagal teisės normą atstovauja parapijai visuose juridiniuose reikaluose, turi rūpintis, kad parapijos gėrybės būtų administruojamos pagal kan. 1281–1288 normą; kan. 1284 § 1 įtvirtinta, kad visi administratoriai privalo vykdyti savo pareigas, rūpestingai, kaip geri šeimininkai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. A., eidamas bendruomenės mokymo ir valdymo pareigas, būdamas juridinio asmens, parapijos, atstovas ir kaip administratorius turėdamas pareigą savo pareigas vykdyti rūpestingai, kaip geras šeimininkas, privalėjo rūpestingai laikytis taip pat ir civilinių įstatymų, susijusių su darbu bei socialiniu gyvenimu, ir kartu užtikrinti, kad, vykdant darbus su savanorių pagalba, būtų laikomasi visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių.
Taip pat teismas pripažino, kad P. A. turėjo pareigą elgtis atsakingai, tačiau, suorganizavęs bažnyčios langų valymo darbus, nesilaikė bendrųjų atsargaus elgesio taisyklių, darbams atlikti neužtikrino saugių darbo priemonių, savanorių išsamiai ir tinkamai neinstruktavo, kad valant langus būtina laikytis atsargumo taisyklių bei neužtikrino saugaus langų valymo kontrolės.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad P. A., turėdamas pareigą elgtis atsakingai, pažeisdamas bendrąsias atsargumo vykdant darbus taisykles, turėdamas suvokti, kad darbams naudojamos priemonės – pastolis ir kopėčios – yra nesaugios, pagal veikos aplinkybes, buvusios situacijos ypatumus, galėjo ir turėjo numatyti įstatyme numatytų padarinių kilimą, todėl pripažino, kad nukentėjusioji nepilnametė D. D. buvo sunkiai sužalota, t. y. tokie sunkūs padariniai kilo dėl P. A. kaltės – jo nusikalstamo nerūpestingumo.
Pagal byloje esančius duomenis, aukščiausia bažnyčios langų valymo vieta yra 5,70 m aukštyje. Nepilnametė D. D., kuri valė paskutinį (aštuntą) langą, virstant pastoliui ir kopėčioms, nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio. Langas buvo valomas nuo pristatomų kopėčių, kurios buvo atremtos į pastato sieną per prie jų viršaus skersai prikaltą apie 1,60 m ilgio lentą. Pristatomos kopėčios, nuo kurių buvo atliekami valymo darbai, buvo pastatytos ant pastolio, t. y. savadarbės paaukštinimo priemonės, kuris dviem atramomis rėmėsi į bažnyčios grindis, o darbo aikštelė – į sieną po valomo lango palange. Valant langą naudotos paaukštinimo priemonės neteko stabilumo ir virto. Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadas toks pastolio-kopėčių konstrukcijos naudojimas, nefiksuojant pastolio padėties, yra pavojingas; kad tikėtina, jog tiriamu atveju savadarbė paaukštinimo priemonė – pastolis buvo netinkamai naudojama ir tai buvo techninė galimybė jam virsti, o ant jo pastatytoms kopėčioms – kristi iš aukščio. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pasisakyta, kad tikėtina, jog paaukštinimo priemonių stabilumo netekimas pasireiškė tuo, kad pastolis buvo pastatytas stačiau, nei kitais kartais, ir niekaip nebuvo fiksuojamas (ypač – darbo aikštelės lygyje), taip sudarant techninę galimybę jam virsti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ekspertas buvo apklaustas ir jis savo išvadų nekeitė.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nei pačios priemonės, nei pati naudotų priemonių konstrukcija nebuvo saugi ir patikima. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nėra visiškai teisus, nurodydamas, jog viena pastolių koja buvo trumpesnė už kitą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojas A. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis klebono P. A. nurodymu kartu su M. K. į bažnyčią atnešė su dviem kojomis „platformą“, dvejas kopėčias, be to, atnešė ir kaladę, reikalingą padėti po viena pastolio koja, nes valant langus prie altoriaus ir toliau nuo altoriaus buvo aukščio skirtumai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja J. T. taip pat parodė mačiusi, kad vienu metu, kai D. D. buvo užlipusi ant kopėčių, jos buvo sujudėjusios, kad tuo metu po pastolio koja buvo padėta kaladė ir dar kažkoks pagalys. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esantys netikslumai dėl to, ar pastolio kojos buvo vienodo ilgio, ar, tam tikrose vietose valant langus, pastolio padėties išlyginimui ar tiesiog parėmimui buvo naudojama kaladė, atsižvelgiant į langų valymo darbų aukštį, savadarbės paaukštinimo priemonės konstrukciją, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl naudotų darbo priemonių vertinimo iš esmės yra neteisinga.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tai, jog tokiame aukštyje dirbant ir naudojant tokias priemones yra pavojinga ir nesaugu, suvokė ir pats P. A., tvirtindamas, kad pastolius ir kopėčias buvo būtina prilaikyti, nes pastoliai prie grindų nebuvo tvirtinami. Pagal bylos duomenis, nepilnametė D. D. lipo valyti langus, nes kiti talkininkai atsisakė tai daryti bijodami aukščio. Pagal nukentėjusiosios, jos motinos, taip pat ir liudytojų T. T., J. T., J. D., B. T. parodymus, kunigas jokių nurodymų laikytis saugumo, laikyti pastolius nedavė. Kaip matyti iš visų bylos duomenų, P. A. darbų vykdymo proceso nekontroliavo, nors, atsižvelgiant į specifinį darbo pobūdį ir darbą atliekančių asmenų amžių, kvalifikaciją, turėjo tai daryti. Pastolį tai vienas, tai kitas prilaikydavo tiesiog iš intuicijos, kad tai nėra saugu. Valant paskutinį langą pastolio niekas nelaikė, be to, pažymėtina, kad pastolis krito į priešingą nuo lango pusę, jis galbūt ir pastatytas jau buvo netinkamai (per stačiai). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl P. A. kaltės, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių buvimo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes P. A. baudžiamasis įstatymas – BK 137 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 305 straipsnio taikymo ir proceso teisingumo principo laikymosi
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, kad šis teismas nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. nepaisė ir neištaisė kasacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje (kuria byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) nurodytų padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, o 2 punkte, kad turi būti nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Šių įstatymo reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos, įrodymai, kuriais remiantis daromos išvados, bei motyvai, kodėl atmetami bei kitaip įvertinami apskųsto nuosprendžio įrodymai, nurodyti.
Kasatorius jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka iš esmės argumentuoja tuo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šis teismas apribojo jo procesines teises bei galimybes (atsižvelgiant į BPK 369 straipsnyje nustatytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus) kreiptis į teismą dėl nuosprendžio patikrinimo visa apimtimi; t. y. ir teisės, ir fakto klausimais, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei 386 straipsnio 3 dalies nuostatas, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes prokuroras apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutarties kasacine tvarka nebuvo apskundęs, apeliacinės instancijos teismo nutartis kasacinės instancijos teismo nutartimi buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o ne dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl jo padėties pasunkinimas priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo galimas.
BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.
Kasacinės instancijos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį, kuria prokuroro bei nukentėjusiosios atstovo apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, panaikino dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, paduotų apeliacinių skundų tinkamo neišnagrinėjimo ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliacinis skundas nebuvo atšauktas (BPK 316 straipsnis), todėl kasatoriaus nuorodos, kad prokuroro skundo nagrinėjimas bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka rodo apeliacijos ribų peržengimą bloginant jo teisinę padėtį, atmestinos.
Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam bylą nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį šio kodekso 329 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį tais atvejais, kai dėl nuteistojo kaltumo, išteisintojo nekaltumo, nusikaltimo sudėties kaltinamojo veikoje buvimo padaro kitokias negu pirmosios instancijos teismas išvadas arba kai nustato, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių nuosprendis yra neteisėtas (BPK 329 straipsnio 1-4 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje pagal paduotus apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria P. A. buvo išteisintas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 dalis), panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo P. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad priimdamas tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies, taip pat ir 386 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Ją nagrinėjant dalyvavo ir išteisintasis, ir jo gynėjas. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinti P. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, o prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinti P. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. Abu apeliantai savo skunduose nurodė aiškius suformuluotų prašymų pagrindimo motyvus. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvarka, nustatyta BPK 324 straipsnyje, nebuvo pažeista. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad P. A. bei jo gynėjo teisė ginčyti priešingos šalies argumentus, reikšti prašymus, išdėstyti savo poziciją dėl apeliacinių skundų nebuvo atimta ar suvaržyta. Nagrinėjant bylą nė vienas iš proceso dalyvių atlikti įrodymų tyrimą, dar kartą apklausti liudytojus ar pakartotinai ištirti kitus įrodymus neprašė. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kaip minėta, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, P. A. gynybos teisės buvo užtikrintos, jo kaltumo klausimai buvo nagrinėjami tiek fakto, tiek teisės taikymo aspektu, jo teisės ir galimybės siekti sau palankios bylos baigties nebuvo apribotos, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo teisė į teisingą procesą buvo pažeista.
Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė kaltinimą (pašalino reikšmingas aplinkybes dėl teisės aktų, kuriuos jis neva pažeidė) ir tai padarė nesilaikydamas kaltinimo keitimo taisyklių, t. y. nesant pateiktų prašymų jį keisti, taip pat atmestini.
P. A. buvo inkriminuota tai, kad jis, suorganizavęs bažnyčios langų valymo darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A1-271 redakcija) 4.3.3, 4.2.1 punktų bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ 43 punkto reikalavimus. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad darbai bažnyčioje vyko savanoriškumo pagrindu, jie nebuvo, t. y. neturėjo darbo santykiams tarp darbdavio ir darbuotojų būdingų būtinų požymių, tarp jų ir atlygintinumo, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti, kad P. A. pažeidė minėtų teisės aktų nustatytas specialaus elgesio saugumo taisykles.
Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
P. A. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, t. y. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, iš kaltinimo pašalino tai, kad P. A. pažeidė atitinkamų teisės aktų, t. y. juose nustatytų darbo saugumo taisyklių, reikalavimus. Toks šio teismo sprendimas nelaikytinas esminių faktinių bylos aplinkybių pakeitimu. Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog kaltinamajame akte buvo nurodoma, kad P. A. pažeidė kaltinime nurodomus atitinkamų teisės aktų reikalavimus, jis nebuvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (BK 137 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 137 straipsnio 3 dalies taikymo
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. D. atstovas advokatas V. Onačko prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – P. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti atitinkamą bausmę.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus prašymas suformuluotas neteisingai, nes asmuo gali būti pripažintas kaltu tik teismo nuosprendžiu. BPK 382 straipsnyje išvardytų kasacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, sąrašas yra išsamus. Priimdamas sprendimą, numatytą BPK 382 straipsnio 6 punkte, kasacinės instancijos teismas gali pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį, pakeisdamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, jeigu ji buvo kvalifikuota netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.
Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas turi teisę pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, kai to prašoma kasaciniame skunde. Sunkesnę nusikalstamą veiką numatantis įstatymas yra toks įstatymas, kuris numato griežtesnę bausmę nei pritaikytas įstatymas arba kitaip sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Nors BPK 376 straipsnio 3 dalyje ir nenumatytos kokios nors papildomos taikyti sąlygos sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą kasacinės instancijos teisme, tačiau teisės į gynybą principas reikalauja, jog iki bylų proceso kasacinės instancijos teisme asmeniui ankstesnėse proceso stadijose jau buvo taikytas sunkesnę nusikalstamą veiką numatantis įstatymas.
Kaip minėta, pasisakant dėl nuteistojo P. A. kasacinio skundo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad bažnyčioje darbai vyko savanoriškumo, o ne darbo santykių pagrindu, todėl P. A. negali būti kaltinamas teisės aktų, nustatančių darbuotojų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe taisykles, reikalavimų pažeidimu.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios atstovo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. BK 137 straipsnio 3 dalį, buvo priimtas. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. A. ne tik pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal šio straipsnio 3 dalį buvo išteisintas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, šiam teismui panaikinus tik tą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo išteisintas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus prašymas pakeisti nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimą atmestinas.
Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo
Pagal BPK 112 straipsnį civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis asmuo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį pats arba per savo atstovą. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. D. buvo nepilnametė, todėl ieškinį pareiškė jos atstovė – mama D. D.. Bylą nagrinėjant teisme D. D. jau tapo pilnamete, todėl teismo buvo pripažinta ir civiline ieškove. Nuteistojo P. A. ir civilinio atsakovo –Šv. I. L. parapijos, kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai, kad D. D. turėjo dar kartą, jau savo vardu, paduoti civilinį ieškinį, o jai to nepadarius iki įrodymų tyrimo pradžios, civilinis ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.
Civilinio atsakovo skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas D. D. atlygintinos neturtinės žalos dydį, nepakankamai įvertino jos sveikatos būklę šiuo metu, t. y. to, kad ji yra darbinga, ir nepagrįstai neatsižvelgė į pačios nukentėjusiosios ir jos motinos elgesį, t. y. didelį neatsargumą įvykio metu.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegija pripažinti, kad nukentėjusiajai priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis – 50 000 Lt yra aiškiai per didelis, kad jis nustatytas netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu, neturi pagrindo. Nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo yra išsamūs ir motyvuoti.
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas prašo priteisti 200 000 Lt būsimoms D. D. gydymo išlaidoms.
Iš bylos duomenų matyti, kad civilinis ieškinys buvo paduotas prašant priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu buvo prašoma patenkinti civilinį ieškinį – priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Bylą pirmąjį kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2013 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas pateikė pareiškimą, kuriuo patikslino ieškinį, prašydamas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos ir 200 000 Lt būsimų gydymo išlaidų atlyginimo.
Būsimos gydymo išlaidos yra turtinė žala, kurios piniginė išraiška – nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad apeliaciniu skundu buvo prašoma priteisti tik neturtinę žalą, be to, gydymo išlaidų dar nebuvo patirta, nenustatytas transplantacijos taikymo būtinumas, todėl priimamu nuosprendžiu priteisti 200 000 Lt turtinę žalą teismas neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu neturi pagrindo, juolab, kad jis netrukdo gydymo išlaidų atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas prašo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistas pinigų sumas nuo bylos iškėlimo teisme (nuo pirmosios instancijos teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamos palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.
Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys dėl neturtinės 300 000 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu – 2011 m. sausio 7 d. Bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme P. A. buvo išteisintas. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nukentėjusiosios D. D. atstovo ir prokuroro apeliaciniai skundai 2013 m. birželio 13 d. nutartimi buvo atmesti. Šią nutartį kasacinės instancijos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl P. A. išteisinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu iš civilinio atsakovo –Šv. I. L. parapijos priteista D. D. 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalis dėl iš civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje vykdymas buvo sustabdytas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir taikant įstatymą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), nutaria kasatoriaus prašymą patekinti iš dalies – 5 procentų dydžio palūkanas priteisti skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. A. ir civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos kasacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį dėl procesinių palūkanų pakeisti: priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. D. iš civilinio atsakovo Šv. I. L. parapijos 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą atlyginti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinę žalą skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė