Civilinė byla Nr. 3K-3-290/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
63.1; 114.3; 114.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo H.-J. A. G. ieškinį atsakovui R. Š., dalyvaujant trečiajam asmeniui Naujojo Amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovei, dėl skolos išieškojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos ginčas yra dėl įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo sprendžiant sutartinių santykių kvalifikavimo (paskolos ar jungtinės veiklos) klausimus.
Ieškovas H.-J. A. G. nurodė, kad keliais banko pavedimais 2004 m. kovo 24 d.–2004 m. liepos 2 d. laikotarpiu pervedė atsakovui R. Š. 23 500 eurų. Tai patvirtina ieškovo banko sąskaitos išrašas. Ieškovo teigimu, šalys susitarė, kad pervedama suma yra ieškovo paskola atsakovui. Atsižvelgiant į susiklosčiusius draugiškus ieškovo ir atsakovo santykius, jokių kitų konkrečių paskolos sutarties sąlygų (palūkanų, paskolos grąžinimo termino ir pan.) raštu nustatyta nebuvo. 2006 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu ieškovas pareikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolą ne vėliau kaip iki 2006 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas grąžino dalį – 5000 Lt, taigi negrąžinta 76 140,80 Lt paskolos. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo negrąžintą paskolą ir palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Tauragės rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 76 140,80 Lt negrąžintos paskolos, 104,30 Lt palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. iki ieškinio padavimo 2006 m. spalio 16 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos.
Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui pervedė lėšas: 2004 m. kovo 24 d. – 900 eurų, 2004 m. balandžio 12 d. – 12 000 eurų, 2004 m. gegužės 21 d. – 1100 eurų, 2004 m. liepos 2 d. – 9500 eurų. 2004 m. gegužės 19 d. įkurta Naujojo Amžiaus Pagirupio ŽŪB. 2006 m. birželio 28 d. pajaus pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas nupirko iš atsakovo visą šiam nuosavybės teise priklausantį Naujojo Amžiaus Pagirupio ŽŪB pajų – 500 Lt. 2006 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas atsakovui nusiuntė pranešimą, kuriuo pareikalavo grąžinti paskolintus 23 500 eurų.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, o ne nuo tada, kai šalys surašo tai patvirtinantį dokumentą, be to, pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį rašytinės formos reikalavimus atitinka bet koks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tokiu dokumentu teismas laikė ieškovo sąskaitos banke išrašą, patvirtinantį paskolos sumos pervedimą atsakovui. Teismas taip pat rėmėsi ieškovo paaiškinimu ir liudytojos I. Š. parodymu, kad ieškovo atsakovui pervesti pinigai – 23 500 eurų – yra paskola, kurią reikės grąžinti maždaug po trejų metų, kai atsakovas iš savo ūkininko ūkio uždirbs pajamų, gaus išmokų. Teismas sprendė, kad šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų, taigi jas saistė paskoliniai santykiai. Iš atsakovo banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad atsakovas, pervesdamas dalį sumos ieškovui, pats tai įvertino kaip paskolos grąžinimą. Teismas nustatė, kad ieškovas paskolino atsakovui tiek pinigų, kiek buvo nurašyta iš ieškovo banko sąskaitos. Ieškovas sutiko, kad atsakovas pagal 2005 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo pavedimą grąžino jam dalį paskolintos sumos (5000 Lt), todėl ieškinį sumažino šia pinigų suma.
Teismas atmetė atsakovo teiginius dėl gautų pinigų panaudojimo bendrai veiklai vykdyti, t. y. jungtinės veiklos sutartinių santykių buvimo. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad gautas iš atsakovo lėšas panaudojo bendrai veiklai vykdyti, t. y. Naujojo Amžiaus Pagirupio ŽŪB interesais, rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos nesudaryta. Atsakovas taip pat įrodinėjo, kad jam perduotos lėšos buvo grąžintos ieškovui, ir teigė, jog teismas (tuo atveju, jeigu padarytų išvadą, kad šalių nesaistė jungtinės veiklos santykiai) turėtų vadovautis atsakovo pateiktais įrodymais dėl paskolos grąžinimo. Teismas nurodė, kad atsakovas skirtingus sandorius įrodinėja tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis toje pačioje byloje, tai įrodo atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir, atsakovui laikantis nuostatos dėl jungtinės veiklos, neanalizavo jo pateiktų įrodymų dėl gautų lėšų grąžinimo ieškovui.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą, 2011 m. sausio 19 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo teiginiais, kad 2004 m. liepos 5 d. ir 2005 m. vasario 7 d. atsakovo ir ŽŪB sudarytos paskolos sutartys patvirtina, jog atsakovas iš ieškovo gautas lėšas panaudojo bendrai ŽŪB veiklai finansuoti, o ne atsakovo asmeninėms reikmėms. Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-154-513/2011 pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei Naujojo Amžiaus Pagirupio ŽŪB dėl skolos priteisimo bei atsakovės Naujojo Amžiaus Pagirupio ŽŪB priešieškinį ieškovui R. Š. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir žalos atlyginimo R. Š. pareikštą reikalavimą priteisti 215 000 Lt sumą kildina iš 2004 m. liepos 5 d. bei 2005 m. vasario 7 d. atsakovo ir ŽŪB paskolos sutarčių netinkamo vykdymo, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad tarp ieškovo H.-J. A. G. ir atsakovo R. Š. buvo susiklostę paskoliniai santykiai, nes gavęs iš ieškovo nurodytas sumas atsakovas jomis disponavo savo nuožiūra, taip pat naudojasi įstatymo nustatyta teise reikšti reikalavimą priteisti lėšas jam iš ŽŪB. Teisėjų kolegija iš bylos aplinkybių nenustatė pagrindo išvadai, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo sujungus lėšas jas panaudoti ŽŪB finansuoti ir pelnui gauti. Rašytinės šalių sutarties dėl jungtinės veiklos, nustatytos CK 6.969 straipsnio 4 dalyje, nebuvo sudaryta. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad formos nesilaikymas jungtinės veiklos sutartį daro negaliojančią.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog jam ieškovas sumokėjo 23 500 eurų, ir faktiškai vykdė pareigą grąžinti gautus pinigus, 2005 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo pavedimu į ieškovo asmeninę sąskaitą pervesdamas 5000 Lt. Dėl to nepagrįstas atsakovo teiginys, kad teismas privalėjo nustatyti aplinkybes ne tik dėl lėšų perdavimo atsakovui, bet ir dėl atsakovo įsipareigojimo šias grąžinti, nes konstatavus, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai, pareiga grąžinti paskolą jos davėjui kyla iš materialiosios teisės normų ir papildomai neįrodinėjama.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl 2005 m. gruodžio 30 d., 2006 m. vasario 27 d. ir 2006 m. kovo 3 d. mokėjimo pavedimais ieškovui į Prancūzijoje registruoto juridinio asmens „Earl Domaine Henri Jean Giboulot“ sąskaitą pervestų sumų vertinimo kaip atsiskaitymo su ieškovu, nes tai yra atskiras nuo ieškovo juridinis subjektas.
Konstatavusi, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimo tarp šalių neįrodyta, kaip ir to, kad atsakovui suteiktos lėšos buvo naudojamos bendrai ŽŪB veiklai finansuoti, kad lėšos ieškovui grąžintos per Prancūzijoje registruotą juridinį asmenį „Earl Domaine Henri Jean Giboulot“ ar perduotos grynaisiais ieškovui, o ieškovui įrodžius pinigų perdavimą atsakovui, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjamas paskolos faktas buvo, nei kad jo nebuvo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 19 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip paskolos, o ne jungtinės veiklos. Rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios, todėl kvalifikuojant šalių santykius buvo būtina įvertinti aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir iš kitokių santykių, pavyzdžiui, bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis), o esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas; konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-148/2010). Skiriamasis jungtinės veiklos sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių tiesinių santykių, tarp jų ir paskolos sutarties – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). Taigi šioje byloje įrodinėjimo dalykas turėjo būti šalių įsteigtos Pagirupio ŽŪB, ieškovo bei atsakovo santykių aiškinimasis, o byloje esantys įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėtinas aplinkybes. Teismai nepagrįstai apsiribojo ieškovo atsakovui pervesta pinigų suma ir netinkamai vertino kasatoriaus atliktus mokėjimus į ieškovo sąskaitą banke bei kitus mokėjimus, kurie buvo atlikti į Prancūzijoje įregistruoto juridinio asmens „Earl Domaine Henri Jean Giboulot“ sąskaitą bei į Lietuvoje bendrai įsteigtos Pagirupio ŽŪB sąskaitą, kaip juridinių faktų, įrodančių bendrus jungtinės veiklos šalių interesus ir bendrą jų tikslą. Dėl to pripažintini visiškai nepagrįstais teismų argumentai, kad kasatorius tais pačiais argumentais įrodinėja tiek jungtinės veiklos egzistavimą, tiek paskolos grąžinimą ieškovui: jeigu teismas nepripažintų jungtinės veiklos vykdymo, būtina atsižvelgti į paskolos grąžinimą ieškovui per bendrovės finansavimą, kuris byloje įrodytas rašytiniais dokumentais.
2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiga grąžinti paskolą jos davėjui neįrodinėtina. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro tokių aplinkybių visetas: 1) pinigų perdavimas nuosavybėn paskolos gavėjui; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimas mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos buvimas, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 2000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-596/2005). Taigi teismai privalėjo nustatyti ne tik lėšų perdavimą kasatoriui, bet ir kasatoriaus įsipareigojimą šias grąžinti patvirtinančias aplinkybes. Šios aplinkybės yra esminės paskolos sutarties sąlygos; nors vienos jų nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Be to, pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų; 3 dalyje nurodyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tai reiškia, kad reikalavimai nustatyti ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Kadangi banko sąskaitos išrašas nevisiškai atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai šioje byloje sprendžiant, ar kasatoriui pervesta pinigų suma laikytina paskola, ar kasatorius įsipareigojo ją grąžinti ieškovui ar ne, būtina aiškintis tikrąją šalių valią, o pareiga įrodyti, kad ieškovo pervesta pinigų suma laikytina paskola ir kasatorius įsipareigojo ją grąžinti ieškovui, tenka paskolos davėjui (ieškovui). Ši esminė paskolos sutarties sąlyga turėjo būti įrodyta ne suinteresuotų bylos baigtimi asmenų (ieškovo ir jo sugyventinės) parodymais, bet kitais įrodymais.
3. Teismai nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. rugsėjo 15 d. buhalterinės ekspertizės aktą Nr. 11-610(10), patvirtinantį, kad kasatorius finansavo bendrai su ieškovu įsteigtą Naujojo Amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovę.
4. Teismai nepagrįstai vadovavosi ieškovo ir liudytojos I. Š. parodymais. Sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti sandorį rašytine forma, prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies, 6.871 straipsnio nuostatas, nes, nesant rašytinės paskolos sutarties, vadovavosi liudytojų parodymais. Be to, teismai šalių sutartinių santykių turinį išaiškino neatsižvelgdami į tikruosius šalių ketinimus, todėl aiškinimo rezultatas lėmė akivaizdų nesąžiningumą dėl kasatoriaus ir neatitiko kasacinio teismo išaiškinimų dėl jungtinės veiklos kvalifikavimo kriterijų. Bylos aplinkybių ir šalių atliktų piniginių mokėjimų teisinė analizė lemia išvadą, kad šalis vienijo bendras tikslas – ūkinės veiklos vykdymas ir pelno gavimas, to nebuvo įmanoma be įsteigtos Pagirupio ŽŪB finansavimo, be to, šalis siejo geri tarpusavio santykiai, todėl rašytinė jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas H.-J. A. G. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su juo argumentus:
1. Kasatoriaus argumentai dėl jungtinės veiklos santykių tarp jo ir ieškovo egzistavimo nepagrįsti. Savarankiško juridinio asmens (Pagirupio ŽŪB) įsteigimas nelaikytinas jungtine ieškovo ir atsakovo veikla. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalies normą jungtinė veikla yra partnerių, t. y. jungtinės veiklos sutarties šalių, bet ne savarankiško, naujo juridinio asmens ūkinė veikla. Po juridinio asmens įsteigimo ūkinę veiklą vykdančiu subjektu laikomas pats juridinis asmuo, o ne jo steigėjai. Be to, pagal CK 6.971 straipsnį partnerių į jungtinę veiklą įneštas turtas, taip pat jungtinės veiklos rezultatas (pajamos) laikomi bendrąja partnerių nuosavybe, o juridinio asmens dalyvių nuosavybė yra asmeninė, paskirstyta proporcingai jų turimoms dalims (šiuo atveju – pajams). Tai, kaip kasatorius leido iš ieškovo gautus pinigus (dalį grąžino kasatoriui, dalį pervedė Pagirupio ŽŪB), taip pat nepatvirtina kasatoriaus teiginių dėl jungtinės veiklos egzistavimo, t. y. bendrovės finansavimo. Kasatorius yra iškėlęs bylą Pagirupio ŽŪB, siekdamas iš jos prisiteisti 215 000 Lt paskolos, ir joje įrodinėja asmeniškai paskolinęs bendrovei lėšas, kurias siekia susigrąžinti. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ieškovo į kasatoriaus sąskaitą pervesti pinigai buvo naudojami įvairiems tikslams: ne tik Pagirupio ŽŪB, bet ir atsiskaityti už prekes, paimami grynaisiais. Kasatorius negalėjo paaiškinti, kurią pinigų dalį jis panaudojo tariamai jungtinei veiklai. Pareiga įrodyti teiginius apie jungtinę veiklą tenka tai teigiančiam kasatoriui (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau jis šios pareigos neįvykdė – savo poziciją grindžia tik savo paties paaiškinimais, taigi teismai pagrįstai šiuos teiginius atmetė.
2. Ginčijami teisiniai santykiai pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip paskolos. Byloje nebuvo ginčo dėl pinigų perdavimo kasatoriui fakto. Rašytiniu dokumentu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme teismai pagrįstai laikė ieškovo bei kasatoriaus banko sąskaitų išrašus. Spręsdamas dėl kasatoriaus įsipareigojimo grąžinti ieškovui paskolą, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kasatorius faktiškai vykdė pareigą grąžinti ieškovui iš jo gautus pinigus, pervesdamas į šio sąskaitą 5000 Lt sumą ir kaip mokėjimo paskirtį nurodydamas skolos grąžinimą, be to, teismo posėdyje jis patvirtino, kad su ieškovu turėjo būtent paskolinių santykių, paskolos kasatoriui suteikimą patvirtino ir liudytoja E. K. Kasatorius nepagrįstai remiasi negalimumu naudotis liudytojų parodymais. Paskolos sutarties sudėtiniam elementui – skolininko įsipareigojimui grąžinti paskolą – kaip įrodinėtinai aplinkybei įstatymuose nenustatyta kokių nors specialių taisyklių, susijusių su privalomomis ar ribojamomis įrodinėjimo priemonėmis. Taip pat kasatorius nepagrįstai nurodo liudytojos I. Š. suinteresuotumą kaip pagrindą nesivadovauti jos parodymais. CPK 189 straipsnio 1 dalyje ne tik neribojama galimybė liudytojais kviesti bet kokius asmenis, bet ir atskirai nurodyta, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla.
3. Kasatoriaus nurodytas CK 6.871 straipsnio rašytinės formos reikalavimas paskolos sutarčiai, jei paskolos suma viršija 2000 Lt, nėra absoliutus, nes to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta išlyga, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teismai pagrįstai konstatavo, kad toks dokumentas yra ieškovo banko sąskaitos išrašas, kuriame matyti pinigų pervedimai kasatoriui, taip pat kasatoriaus banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis ne tik atitinkamų pinigų gavimą, bet ir paskolos gavėjo pareigos grąžinti paskolą vykdymą.
4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai atsisakė pridėti prie bylos ekspertizės aktą. Šis aktas negali patvirtinti jungtinės veiklos santykių, nes ekspertams užduoti klausimai buvo susiję tik su pinigų judėjimo faktais, o ne su teisiniais pinigų judėjimo pagrindais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl jungtinės veiklos ir paskolos sutarčių įrodinėjimo reikalavimų
Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai šalių sutartinius santykius kvalifikavo kaip paskolos, o ne jungtinės veiklos. Kasatoriaus teigimu, tokios netinkamos išvados iš esmės buvo padarytos dėl to, kad nesilaikyta įrodinėjimo taisyklių reikalavimų. Šis klausimas nagrinėjamoje byloje yra pagrindinis, dėl jo kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.
Byloje nustatyta, kad ieškovas į atsakovo banko sąskaitą keliais banko pavedimais pervedė 23 500 eurų (81 140,80 Lt). Atsakovas grąžino ieškovui 5000 Lt. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 76 140,80 Lt, įvardydamas šią sumą kaip negrąžintą paskolą. Atsakovas teigia, kad jis iš ieškovo pinigų nesiskolino, o ieškovo jam pervesti pinigai buvo panaudoti jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrai šalių veiklai finansuoti. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas, nenustatęs jungtinės veiklos sutarties fakto, turėtų įvertinti faktą, jog atsakovas grąžino ieškovui šio pervestus pinigus. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, ieškovui tenka pareiga įrodyti ieškinio pagrindą, t. y. paskolos sutarties sudarymo faktą, o atsakovui – atsikirtimus į ieškinį, grindžiamus alternatyviomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, arba tuo, kad atsakovas ieškovui pinigus grąžino.
CPK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat sumą ar kiekį daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta dėl neatlygintinės paskolos. Šias aplinkybes – pinigų perdavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovas. Taip pat pažymėtina, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti, tačiau pagal to paties straipsnio 6 dalį šių nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, ir egzistuojant įstatyme nurodytoms aplinkybėms.
Ieškovas rašytinės paskolos sutarties teismui nepateikė ir paskolos faktą įrodinėjo banko sąskaitos išrašais, iš kurių matyti, kad keliais pavedimais jis perdavė atsakovui 23 500 eurų. Atsakovas pinigų perdavimo fakto neginčija. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį, minėta, nesilaikius privalomos rašytinės sutarties formos, taikomas ribotas įrodymų leistinumas, t. y. neleidžiama sutarties sudarymo fakto įrodinėti remiantis liudytojų parodymais, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Tačiau šis ribojimas netaikomas kitoms įrodinėjimo priemonėms. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad banko sąskaitos išrašas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, taigi juo galima įrodinėti paskolos sutarties sudarymo faktą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; kt.).
Ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas patvirtina 23 500 eurų sumos perdavimą atsakovui. Kita vertus, paskolos sutarčiai sudaryti būtinas ne tik pinigų perdavimas, bet ir paskolos gavėjo įsipareigojimas juos grąžinti. Teismai nustatė, kad atsakovas, grąžindamas ieškovui dalį pinigų – 5000 Lt – mokėjimo pavedimu ir nurodydamas, kad mokėjimo paskirtis yra paskolos grąžinimas, taip pripažino savo įsipareigojimą grąžinti paskolą ir kartu paskolos sutarties sudarymo faktą, be to, aplinkybę, kad pinigai atsakovui buvo perduoti būtent kaip paskola, patvirtina ir liudytojų parodymai, ieškovo paaiškinimai. Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, be kita ko, kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir tai, kad atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolintą sumą iš dalies patvirtina rašytinis įrodymas (atsakovo banko sąskaitos išrašas), kuriame išreikšta jo paties valia traktuoti gautus pinigus kaip paskolą, konstatuotina, kad teismai tinkamai įgyvendino CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą diskrecijos teisę ir pagrįstai kaip papildoma įrodinėjimo priemone rėmėsi liudytojų parodymais. Tokį CK normų, reglamentuojančių paskolos sutarties privalomos rašytinės formos nesilaikymo padarinius ir įrodinėjimo priemonių leistinumą, aiškinimą ir taikymą patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; kt.).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė tinkamas ir pagrįstas išvadas, jog ieškovo pateikti įrodymai patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Tokia išvada atitinka pirmiau nurodytų CK normų reikalavimus, jų pažeidimo nenustatyta.
Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu grindė teiginiais, kad, pirma, jis su ieškovu sudarė ne paskolos, bet jungtinės veiklos sutartį, antra, iš ieškovo gautus pinigus jis yra grąžinęs. Atsakovas, remdamasis kasacinio teismo praktika, teisingai nurodo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir iš kitokių santykių, todėl faktas, kad ieškovas jam pervedė pinigus, savaime neįrodo būtent paskolinių šalių santykių. Kita vertus, teigdamas, kad pinigai gauti kitokiu pagrindu, esant pirmiau nurodytiems ieškovo pateiktiems įrodymams ir teismų nustatytoms aplinkybėms, atsakovas turėjo pareigą savo teiginius įrodyti ir atitinkamai – paneigti pirmiau nurodytas išvadas. Tokių įrodymų byloje nepateikta.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. Drukteinienės turgus „Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; kt.). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-148/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, kad iš ieškovo gauti pinigai jo buvo panaudoti bendrai jungtinei veiklai finansuoti, turėjo įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą, t. y. šalių valią, nukreiptą bendram tikslui pasiekti ir įtvirtintą įstatymų reikalaujama forma. Šiuos teiginius atsakovas grindė Naujojo Amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės įsteigimo faktu bei pinigų pervedimais į šios bendrovės bei ieškovo Prancūzijoje įsteigtos žemės ūkio bendrovės „Earl Domaine Henri Jean Giboulot“ sąskaitas, tačiau tai jungtinės veiklos santykių nepatvirtina. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Šiuo atveju pagal įstatymą nereikalaujama notarinės sutarties formos, tačiau rašytinė yra privaloma. Atsakovas rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties nepateikė. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs ieškovo jam pervestus pinigus, jais disponavo savo nuožiūra, t. y. veikė kaip savininkas, ir tai papildomai patvirtina paskolos sutarties faktą, nes pagal paskolos sutartį paskolos dalykas perduodamas paskolos gavėjo nuosavybėn (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybę, jog dalis gautų pinigų buvo pervesta ieškovo ir atsakovo įsteigtai Naujojo Amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovei, atsakovas pats traktuoja kaip paskolą bendrovei, ir tai patvirtino, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš šios bendrovės, kurį grindė tais pačiais įrodymais, kuriais remiasi nagrinėjamoje byloje, įrodinėdamas pinigų pervedimą šiai žemės ūkio bendrovei ir vertindamas jį kaip patvirtinantį jo ir ieškovo jungtinę veiklą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepaneigia ieškovo įrodytų aplinkybių, kuriais grindžiamas ieškinys, todėl šis pagrįstai buvo patenkintas.
Pripažinus teisėtomis ir pagrįstomis pirmiau nurodytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, kiti kasacinio skundo argumentai netenka teisinės reikšmės ir negali pakeisti šios bylos teisinio rezultato, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas ir nutartis pripažintini teisėtais ir pagrįstais ir paliktini nepakeisti, o kasacinis skundas atmestinas.
Atsisakius patenkinti kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitokių būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 68,53 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo R. Š. (duomenys neskelbtini) 68,53 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys