UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 23 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėjas Raimundas Rakauskas,
sekretoriaujant Daivai Drazdauskienei,
dalyvaujant ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio atstovams V. P. ir advokatui Rolandui Džervui,
atsakovo Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Sauliui Kibildai,
nedalyvaujant trečiojo asmens Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovui (apie teismo posėdį pranešta),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio ieškinį atsakovui Medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo byloje Utenos rajono savivaldybės administracija,
n u s t a t ė:
Ieškovas prašo: 1) įpareigoti atsakovą Medžiotojų klubą „(duomenys neskelbtini)“ per 5 penkias dienas nuo teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo pateikti prašymą Utenos rajono savivaldybės administracijai pakeisti Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)” medžioklės ploto vieneto ribas nustatant, kad Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ ir Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto riba eina kvartalų linijomis: 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180, 175, toliau keliu (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) iki miško pabaigos prieš (duomenys neskelbtini) kaimą, toliau miško keliu (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) upelio, (duomenys neskelbtini) upeliu iki (duomenys neskelbtini) upelio ir (duomenys neskelbtini) upeliu iki geležinkelio tilto per (duomenys neskelbtini) upelį; 2) nustatyti, kad atsakovui neįvykdžius nurodyto įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, nurodytus veiksmus atsakovo vardu turi teisę atlikti ieškovas; 3) priteisti ieškovo naudai byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas 2001 metais kreipėsi į ieškovą dėl pagalbos formuojant medžioklės plotų vienetą. Ryšium su tuo šalys 2001-10-27 sudarė Sutartį dėl medžioklės plotų naudojimo (toliau – ir Sutartis), kurioje susitarė, kad ieškovas leidžia atsakovui laikinai naudotis ieškovo medžioklės plotų atitinkama dalimi iki kol atsakovas turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais ne ilgiau kaip iki 2020-03-01. Šalys susitarė, kad po to ieškovo medžioklės plotas turės būti atitinkamai padidintas, o atsakovo medžioklės plotas atitinkamai sumažintas, atimant iš jo prijungtą ieškovo medžioklės ploto dalį. Ieškovas 2020-02-19 su prašymu kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti komisiją (toliau – Komisija) prašydamas atstatyti ieškovo medžioklės plotų vieneto ribas, tačiau atsakovui nesutinkant, Komisija ieškovo prašymą atmetė. Ieškovas Komisijos sprendimą skundė administraciniams teismams, tačiau ieškovo skundai buvo atmesti. Ieškinyje aiškinama, kad atsakovas privalo vykdyti 2001-10-27 Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti ieškovui atitinkamus medžioklės plotus, kas atitiktų ir Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – Medžioklės įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reglamentavimą. Kadangi atsakovas atsisako gera valia tai daryti, teismas turi tenkinti ieškinį ir įpareigoti atsakovą imtis atitinkamų veiksmų, o atsakovui ir toliau neveikiant, leisti pačiam ieškovui atlikti reikiamus veiksmus už atsakovą.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas iki 2020 metų birželio mėnesio nieko nežinojo apie 2001-10-27 Sutartį. Ankstesnis atsakovo vadovas (medžiotojų klubo pirmininkas J. G.) apie minėtą sutartį neinformavo dabartinio atsakovo vadovo A. M. ir keičiantis medžiotojų klubo pirmininkui Sutarties neperdavė kartu su kitais dokumentais, todėl atsakovui kyla klausimas dėl šios Sutarties teisėtumo, jos turinio autentiškumo bei atsakovo anspaudo panaudojimo. Atsiliepime aiškinama, kad 2001-10-27 Sutartis nėra ir negali būti vertinama ir laikoma tinkamu susitarimu, kaip tai numato Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas. 2001-10-27 Sutartis buvo sudaryta iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (2002-10-01), kuomet galiojo Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 19 punktas numatė, kad medžioti leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose, tačiau byloje nėra duomenų, kad šalys būtų įregistravę savo medžioklės plotų vienetus Nuostatų nustatyta tvarka iki 2002-10-01, todėl 2001-10-27 Sutartis negalioja nuo sudarymo momento ir yra niekinė. Kita vertus, net jei Sutartis ir buvo sudaryta tinkamai, ji iš esmės nebuvo realizuota. Įsigaliojus Medžioklės įstatymui buvo nustatyti iš esmės nauji reikalavimai medžioklės plotų vienetų formavimui ir jų įtvirtinimui, todėl Sutartis turėjo būti šalių atitinkamai pakeista (papildyta). Šalių medžioklės plotų vienetai buvo suderinti su gretimų medžioklės plotų naudotojais (tuo pačiu ir tarpusavyje) ir įregistruoti jau galiojant Medžioklės įstatymui. Medžioklės plotų vienetus patvirtinantys administraciniai aktai nebuvo ginčijami. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas nuo 2003 metų turi patvirtintus savo medžioklės plotus, moka atitinkamus mokesčius bei medžioja pagal nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurio terminas šiuo metu yra pratęstas iki 2033 metų.
Ieškovas dublike nurodo, kad Nuostatų turinio nagrinėjimas yra teisiškai nereikšmingas. Šalys nesirėmė Nuostatais, kai išreiškė valią dėl tarpusavio medžioklės plotų vienetų ribų derinimo, nustatymo ir keitimo. Šalių valia, kuri papildomai įforminta Sutartimi, buvo realizuota jau galiojant Medžioklės įstatymui 2003 metais, kadangi nesant Sutarties atsakovas nebūtų galėjęs suderinti tokių medžioklės plotų ribų. Dublike aiškinama, kad ieškovas nereiškia reikalavimo pakeisti ginčo medžioklės plotų ribų, kadangi ieškovas siekia, kad atsakovas įvykdytų savo įsipareigojimus pagal 2001-10-27 Sutartį, kuri iš esmės yra Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas medžioklės plotų naudotojų susitarimas. Dublike pažymima, kad administraciniai teismai sprendė administracinį ginčą, kilusį tarp ieškovo ir Komisijos, tačiau šiose bylose nebuvo nagrinėjamas atsakovo veiksmų, kurie sąlygojo sprendimo nepradėti plotų ribų keitimo, teisėtumas. Šalių medžioklės plotų vienetų ribų keitimo procedūra nebuvo pradėta išimtinai dėl atsakovo veiksmų, kuriais šiurkščiai pažeista šalių sudaryta ir joms galiojanti Sutartis.
Atsakovas triplike nurodo, kad medžioklės plotų „grąžinimo“ ir/ar „paskolinto ploto“ (kaip tai įvardino ieškinyje ieškovas) iš vieno medžioklės klubo kitam, t. y., tokios procedūros vienos iš Sutarties šalių iniciatyva be kitos šalies pritarimo nenumato ne tik Medžioklės įstatymas, bet ir pati Sutartis apie kurią yra kalbama ieškinyje. Atsiliepime teigiama, kad ieškovas visais įmanomais būdais be atsakovo sutikimo siekia apriboti atsakovo turimą teisėtą teisę medžioti savo medžioklės plotų vienete, nors medžioklės plotų vieneto sumažinimas be paties klubo sutikimo neatitinka atsakovo (medžiotojų klubo) veiklos tikslų ir Medžioklės įstatymo nuostatų.
Tretysis asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jam teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai. Teisme buvo gautas atskiras prašymas bylą nagrinėti trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje ir kituose ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais ir priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti motyvais, kurie yra išdėstyti atsiliepime į ieškinį ir kituose atsakovo procesiniuose dokumentuose.
Teismo posėdžio metu liudytojas J. G. parodė, kad iki 2019 metų buvo medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas, o dabar nepriklauso jokiam medžiotojų klubui ar būreliui. Medžiotojų klubą „(duomenys neskelbtini)“ 2001 metais įkūrė jis kartu su bendraminčiais: tvarkė dokumentus, gavo juridinio asmens anspaudą ir kt. Po to, naujai įkurtam medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ reikėjo medžioklės plotų. Paaiškina, kad „(duomenys neskelbtini)“ buvo įkurtas ant „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų būrelių medžioklės plotų. Dalį medžioklės plotų davė medžiotojų būrelis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame jis prieš tai medžiojo. Teismui pateikia susipažinti 2002 metais įvykusio medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimo protokolo kopiją, kurią kažkada gavo iš medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“. Šito protokolo jis nėra perdavęs naujajam klubo „(duomenys neskelbtini)“ vadovui. Paskui dėl medžioklės plotų buvo kreiptasi į Labanoro medžiotojų būrelį. Labanoro medžiotojų būrelis 2001 metų spalio mėnesį padarė susirinkimą, kuriame nutarė paskolinti naujai susikūrusiam medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ dalį savo medžioklės plotų. Tame susirinkime svečių teisėmis dalyvavo ir jis bei klubo „(duomenys neskelbtini)“ tarybos nariai P. L. ir B. J.. Patvirtina, kad teismo posėdyje jam parodyta 2001-10-27 sutartis yra jo pasirašyta ir patvirtinta medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ anspaudu, nes antspaudą klubas tuo metu jau turėjo. Ši sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną dviem egzemplioriais, sutarties tekstą parengė Labanoro medžiotojų būrelis. Klubui „(duomenys neskelbtini)“ tekusį egzempliorių jis laikė pas save namie. Mano, kad šį dokumentą turėjo perduoti ir naujajam klubo „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkui. Klubo „(duomenys neskelbtini)“ narius jis informavo, kad laikinai medžiojama Labanoro medžiotojų būrelio plotuose, kuriuos reikės „grąžinti“. Paaiškina, kad su klubu „(duomenys neskelbtini)“ jis išsiskyrė negražiuoju, nes buvo tam tikrų konfliktų. Jam buvo nustatytas tik poros valandų laikas klubo dokumentų perdavimui naujajam vadovui, todėl paskubomis surinko turėtus dokumentus ir juos atidavė naujajam vadovui. Mano, kad tarp perduotų dokumentų buvo ir minėta sutartis.
Teismo posėdžio metu liudytojas V. V. parodė, kad yra Labanoro medžiotojų būrelio narys, o 2000 – 2003 metais buvo šio būrelio pirmininkas. Pamena, kad 2001 metais į juos dėl medžioklės plotų kreipėsi naujai susikūręs medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“. Buvo surengtas būrelio narių susirinkimas, kurio metu buvo nutarta laikinai paskolinti dalį medžioklės plotų medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“. Dėl to buvo sudaryta sutartis. Patvirtina, kad teismo posėdyje jam parodyta 2001-10-27 sutartis yra jo pasirašyta. Keliais egzemplioriais buvo sudaryta minėta sutartis jis nepamena, bet sutartis buvo pasirašytą tą pačią dieną, kai vyko būrelio narių susirinkimas. Šią sutartį jis vėliau perdavė naujajam Labanoro medžiotojų būrelio pirmininkui. Už tai, kad Labanoro medžiotojų būrelis laikinai perleido dalį savo medžioklės plotų, nei jis asmeniškai, nei būrelis iš medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ jokių pinigų negavo. Paaiškina, kad Labanoro medžiotojų būrelis perleido plotus, kadangi norėjo gerai sugyventi su kaimyniniu medžiotojų būreliu, t. y., turėti gerus kaimynus. Tuo metu Labanoro medžiotojų būrelis naudojosi iš anksčiau nustatytais medžioklės plotais, t. y., visiems buvo aišku, kur kokio būrelio medžioklės plotai. Kadangi senas laikas, jis nepamena kokia tuo metu buvo tvarka dėl medžioklės plotų registravimo.
Ieškinys atmestinas.
Išnagrinėjus bylą yra nustatyta, kad tarp šalių kilo teisminis ginčas, kadangi atsakovas medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ nesutinka, kad būtų keičiamos jo medžioklės plotų vieneto ribos ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio naudai. Ieškovas teigia, kad remiantis 2001-10-27 Sutartimi atsakovas privalo pateikti prašymą Komisijai dėl savo medžioklės ploto vieneto ribų keitimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2001-10-27 ieškovas ir atsakovas sudarė „Sutartį dėl medžioklės plotų naudojimo“ pagal kurią susitarė: 1) trūkstant medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ žemės medžioklės plotui sudaryti, Labanoro medžiotojų būrelis leidžia, suderinus su žemės sklypų savininkais, medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“ laikinai naudotis šiuo metu Labanoro medžiotojų būrelio naudojamo medžioklės ploto dalimi, kurios ribos kvartalų linijomis: 179, 178, 183, 187, 191, 190, 189, 188, 184, 180, 175, toliau keliu (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) iki miško pabaigos prieš (duomenys neskelbtini) kaimą, toliau miško keliu (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) upelio, (duomenys neskelbtini) upeliu iki (duomenys neskelbtini) upelio ir (duomenys neskelbtini) upeliu iki geležinkelio tilto per (duomenys neskelbtini) upelį; 2) medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę naudotis nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalimi laikinai, t. y. iki medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ be nurodyto ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti, bet visais atvejais ne ilgiau kaip iki 2020-03-01 (priklausomai nuo to, kas įvyks anksčiau); 3) atsitikus taip, kad medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ be nurodytos Labanoro medžiotojų būrelio ploto dalies turės pakankamai žemės medžioklės plotui sudaryti, arba 2020-03-01 (priklausomai nuo to, kas atsitiks anksčiau) šio susitarimo 1 ir 2 p. nurodyta Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalis automatiškai sugrįžta Labanoro medžiotojų būreliui; 4) atsitikus taip, kaip nurodyta šio susitarimo 3 p., medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ ir Labanoro medžiotojų būrelis įsipareigoja imtis visų reikalingų veiksmų, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto ir medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ ploto ribos būtų atitinkamai pakoreguotos grąžinant situaciją į pradinę padėtį – Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotas atitinkamai padidinamas, o medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotas sumažinamas, atimant iš jo prijungtą Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės ploto dalį; 5) šio susitarimo šalis, pažeidusi šio susitarimo sąlygas, padengia kitos šalies nuostolius. Šią Sutartį pasirašė šalių atstovai J. G. ir V. V., kurie teismo posėdžio metu apklausti liudytojams patvirtino tą padarę bei papasakojo Sutarties sudarymo aplinkybes.
Konstitucijos 54 straipsnyje yra įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė, kuri tradiciškai yra patikima privatiems asmenims – medžiotojams, kurie paprastai (bet nebūtinai) būna susibūrę į atitinkamus susivienijimus (medžiotojų būrelius, draugijas ar kitas organizacijas). Kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros. Pabrėžtina, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Konstitucijoje medžioklės sąvoka nėra vartojama. Medžioklės ir su ja susiję santykiai yra reguliuojami įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. ir 2019 m. liepos 11 d. nutarimai).
Taigi, pagal aptartą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją matyti, kad teisė medžioti turi būti įgyvendinama taip, kaip numato įstatymai ir juos lydintys poįstatyminiai aktai, t. y., pagal Konstituciją šios srities teisinis reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio. Iki įsigaliojant Medžioklės įstatymui (2002-10-01) su medžiokle susiję santykiai buvo gana siaurai reglamentuoti, pavyzdžiui, originalioje Laukinės gyvūnijos įstatymo redakcijoje (1997-11-06 Nr. VIII-498) net nebuvo tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Tuo metu svarbiausieji medžioklės Lietuvos Respublikoje organizavimo principai buvo įtvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose. Pagal Nuostatuose įtvirtintas sąvokas (Nuostatų 1 punktas) medžioklės plotų vienetas - tai vientisa medžioklės plotų teritorija, kurią Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioklei naudoja juridinis ar fizinis asmuo. Medžioklės plotų vienetai gali būti individualūs ir kolektyviniai. Medžioklės plotų naudotojai - tai medžioklės plotų savininkai arba fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems nustatytąja tvarka išnuomoti medžioklės plotai ar suteikta teisė jais naudotis. Ginčo Sutarties sudarymo metu (2001-10-27) Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 6 punktas numatė, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote teisė priklauso šios žemės savininkui, kurią jis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka gali naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba ja nesinaudoti (Nuostatų 7 punktas). Nuostatų 23 punktas numatė, kad medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise konkrečioje teritorijoje gali naudotis žemės plotų savininkai arba ši teisė gali būti perleidžiama Lietuvos Respublikos juridiniams ar fiziniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį. Medžioti kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose, neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis medžioklės plotais, draudžiama. Nuostatų 24 punktas numatė, kad medžioklės plotus nuomoja žemės savininkai ar valdytojai. Nuostatų 33 punktas numatė, kad medžioklės plotų nuomos sutartis regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūroje registruoja ir reikiamus dokumentus šiai įstaigai pateikia medžioklės plotų vieneto naudotojai. Nuostatų 20 punktas numatė, kad formuojamą medžioklės plotų vienetą turi sudaryti ne mažesnis kaip 1000 hektarų vientisas žemės plotas. Nuostatų 22 punktas numatė, kad individualiame ir kolektyviniame medžioklės plotų vienete leidžiama medžioti smulkiąją ir stambiąją medžiojamąją fauną. Nuostatų 37 punktas numatė, kad medžioklės plotų vienetas laikomas suformuotu ir nustatytosios formos prašymas jį įregistruoti gali būti pateiktas regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai, jeigu bendras medžioklės plotų dydis jame atitinka 20 arba 21 punktuose nurodytus minimalaus jų dydžio reikalavimus. Nuostatų 19 punktas, numatantis, kad medžioti leidžiama tik įregistruotuose medžioklės plotų vienetuose (kuris turėjo įsigalioti 2003-04-01), priėmus Medžioklės įstatymą taip ir neįsigaliojo.
Įsigaliojus Medžioklės įstatymui (2002-10-01) medžioklės teisinis reglamentavimas pasikeitė. Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Medžioklės įstatymo 2 straipsnyje yra pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, kurios yra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste: medžioklės plotai – žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose šio įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama; medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo; medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete; medžioklės plotų vienetas – vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio įstatymo nustatyta tvarka ir kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas; medžioklės plotų vienetų sudarymas – teritorijos, kurioje fizinis ar juridinis asmuo turėdamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete gali planuoti ir organizuoti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą bei medžiojamųjų gyvūnų apsaugą, ploto ir ribų nustatymas.
Medžioklės
4 straipsnio 1 dalis numatė, kad teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktas numatė, kad apskrities viršininko administracija tvirtina medžioklės plotų vienetų sudarymo bei ribų keitimo projektus, o 5 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybės sudaro komisijas medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti ir organizuoja jų darbą. Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimą pradėjo reglamentuoti Medžioklės įstatymo 8 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos šiais atvejais: 1) kai jie sudaromi medžioklės plotuose, kuriuose pagal šio Įstatymo reikalavimus nėra sudarytų medžioklės plotų vienetų arba kuriuos egzistuojančių medžioklės plotų naudotojai atsisakė naudoti; 2) egzistuojančius medžioklės plotų vienetus padalijant arba juos sujungiant, kai toks sudarymas atliekamas medžioklės plotų naudotojų susitarimu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytais tikslais; 3) kai medžioklės plotų vieneto ribas arba teritorijas, kuriose leidžiama medžioti, būtina patikslinti, įsteigus pagal Saugomų teritorijų įstatymą naujas saugomas teritorijas arba pakeitus esamų saugomų teritorijų, kuriose medžioti draudžiama, ribas; 4) kai gaunamas atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas. Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numatė, kad medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija, kuri šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui (8 straipsnio 10 dalis). Taigi, aptartas su medžiokle susijusių santykių reglamentavimas ginčo Sutarties sudarymo metu (2001-10-27) rodo, kad tuo metu teisė medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus konkrečioje teritorijoje priklausė žemės savininkui, kuris šią teisę galėjo perleisti bet kuriems suinteresuotiems asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį. Sudarant medžioklės plotų vienetus valstybės kompetentinga institucija šiame procese nedalyvavo. Regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūra tuo metu atlikinėjo tik registratoriaus (viešintojo) funkcijas. Tik priėmus Medžioklės įstatymą ir jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus, valstybė pradėjo sistemingai ir detaliai reguliuoti medžioklę ir su ja susijusius santykius tokiu būdu įgyvendindama konstitucinį imperatyvą dėl medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros. Dėl pasikeitusio reglamentavimo nebebuvo galima vien medžioklės plotų nuomos sutarties pagrindu tuose plotuose medžioti, kadangi Medžioklės įstatyme atsirado kitos dvi būtinos sąlygos: 1) turėjo būti sudaryti medžioklės plotų vienetai; 2) įstatymo nustatyta tvarka išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.
Šalių sudarytoje Sutartyje nurodoma, kad tai „Sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo“. Šią sutartį pasirašę asmenys duodami parodymus nurodė, kad medžioklės plotai buvo „skolinami“, tačiau liudytojas V. V. patvirtino teismui, kad Labanoro medžiotojų būrelis laikinai perleido dalį savo medžioklės plotų nemokamai. Įvertinus pačio rašytinio susitarimo turinį matyti, kad pagal jį viena šalis leidžia kitai šaliai laikinai naudotis tam tikrais medžioklės plotais, o naudojamasis jais terminas yra apibrėžtas sąlyga (iki medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ be nurodyto ploto turės pakankamai ploto medžioklės plotui sudaryti), kuriai neatsiradus laikinasis naudojamasis medžioklės plotais baigiasi konkrečią datą (2020-03-01). Toliau šalys Sutartyje sulygo, kad perduoti laikinai naudotis tam tikri medžioklės plotais automatiškai grįžta jais naudotis leidusiai šaliai, o šalys įsipareigojo imtis visų reikalingų veiksmų, kad šalių medžioklės plotų ribos būtų atitinkamai pakoreguotos grąžinant situaciją į pradinę padėtį. Išnagrinėjus bylą matyti, kad ieškovas atsakovui Sutartimi dėl medžioklės plotų naudojimo perdavė laikinai naudotis dalį žemės plotų, kuriuos nuomojosi iš (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos pagal rašytines Medžioklės plotų nuomos sutartis. Byloje yra pateiktos dvi Medžioklės plotų nuomos sutartys: 1994-03-18 (galiojimo terminas nuo 1994-03-18 iki 2004-03-18) ir 1996-05-03 (galiojimo terminas nuo 1996-05-03 iki 2006-05-03). Susipažinus Medžioklės plotų nuomos sutarčių turiniu matyti, kad šių sandorių objektas yra „medžioklės plotai“, nors pagal šias sutartis nei valstybinė žemė, nei medžiojamieji gyvūnai nėra išnuomojami, o tik suteikiama teisė naudoti medžiojamuosius gyvūnus. Teismo vertinimu šalių sudaryta 2001-10-27 Sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo kvalifikuotina, kaip panaudos sutartis (CK 6.629 straipsnio 1 dalis), kadangi joje dominuoja panaudos sutarties požymiai (neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas daiktą įsipareigoja grąžinti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalių 2001-10-27 sudarytos Sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas – valstybinė žemė (miškai) ir laukiniai gyvūnai, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 21-23 straipsnių redakcija numatė, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos (savivaldybės taryba, apskrities viršininkas) suteikia šią žemę naudotis arba išnuomoja. 2001-10-27 Sutarties sudarymo metu jau galiojo CK 6.632 straipsnis numatantis, kad perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. M. M. plotų nuomos sutartyse nėra išankstinio nuomotojo sutikimo dėl daikto panaudos, taip pat, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl 2001-10-27 Sutarties sudarymo ieškovas turėjo nuomotojo įgaliojimą panaudos sutarčiai sudaryti, imant domėn ir tai, kad 2001-10-27 Sutartyje nustatytas panaudos terminas (iki 2020-03-01) yra ilgesnis, nei pačių Medžioklės plotų nuomos sutarčių terminai. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad 2001-10-27 Sutarties sudarymo metu ieškovas pažeisdamas viešosios teisės normas, tame tarpe ir tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 21-23 straipsnius, valstybei priklausantį turtą perdavė panaudos sutarties pagrindu naudotis kitam asmeniui, tokia šalių sudaryta sutartis laikytina prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Savo procesiniuose dokumentuose atsakovas ginčijo ieškinį ir tuo pagrindu, kad 2001-10-27 Sutartis yra niekinė ir negaliojanti, o ieškovas savo procesiniuose dokumentuose į tokį ieškinio ginčijimo pagrindą turėjo galimybę atsikirsti. Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, šalims teismo sprendimas, kuriuo teismas ex officio pripažįsta, kad 2001-10-27 Sutartis yra niekinė ir negaliojanti ab initio, nėra siurprizinis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 14 straipsnio 2 dalis).
Paprastai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu yra taikoma dvišalė restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), bet teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti (CK 6.145 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, yra išaiškinęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009 ir kt.). Šioje byloje teismas nenustatė pagrindo taikyti restituciją, kadangi pagal 2001-10-27 Sutartį šalys viena kitai nieko neperdavė, ką patvirtina teismo sprendime žemiau išdėstytos aplinkybės.
Išnagrinėjus bylą yra nustatyta, kad šalys Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose nustatyta tvarka nebuvo įregistravę savo medžioklės plotų vienetų. Be to, trumpai (nuo 2002-07-20 iki 2002-10-01) galiojusi Nuostatų 23 punkto redakcija numatė, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia išduodami Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei (šis Nuostatų punktas nuo 2002-10-01 faktiškai patapo Medžioklės 4 straipsnio 1 dalimi). Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalims tokie leidimai buvo išduoti. Teismo sprendime jau yra nustatyta, kad ieškovas 2001-10-27 Sutarties sudarymo metu neturėjo teisės Medžioklės plotų nuomos sutartimis naudojamų medžioklės plotų perleisti kitam asmeniui naudotis. 2002-10-01 įsigaliojus Medžioklės įstatymui ieškovas galėjo buvo laikomas tik galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą, kadangi buvo juridinis asmuo įsteigtas tokiu tikslu (medžiotojų būrelis), tačiau neturėjo savo įregistruoto medžioklės ploto vieneto ir leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Atitinkamai, tokioje pat pozicijoje buvo ir atsakovas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Labanoro medžiotojų būrelio medžioklės plotų vieneto ribos buvo patvirtintos Utenos apskrities viršininko 2003-07-01 įsakymu Nr. 3397, o medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ – Utenos apskrities viršininko 2003-07-07 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., vadovaujantis nuo 2002-10-01 įsigaliojusiu Medžioklės įstatymu. Leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius savo medžioklės plotų vienete šalys gavo irgi pagal Medžioklės įstatymą. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad 2001-10-27 Sutarties dėl medžioklės plotų naudojimo, net nebuvo bandoma realizuoti pagal iki 2002-10-01 galiojantį reglamentavimą. Ieškovas šioje byloje neįrodė, kad Sutartis turėjo teisinės reikšmės šalių medžioklės plotų vienetų formavimui 2003 metais. Bylą išnagrinėjęs teismas irgi nenustatė jokio teisinio priežastinio ryšio tarp 2001-10-27 Sutarties ir šalių medžioklės plotų vienetų sudarymo 2003 metais.
Esant aptartų aplinkybių visumai, ieškinys yra atmestinas. Atsakovas šioje byloje naudojosi advokato teikiama teisine pagalba, kurios išlaidos yra 2000 Eur. Atsakovo patirtas teisinės pagalbos išlaidas patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos ir jų apmokėjimai bankiniais pavedimais. Tokio dydžio teisinės pagalbos išlaidos atitinka LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-04-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas bei laikytinos pagrįstomis įvertinus ginčo sudėtingumą ir teisinės pagalbos apimtis. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl atsakovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra priteistinos iš ieškovo. Ieškinį atmestus ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Nagrinėjant bylą buvo patirtos 7,93 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios dėl savo dydžio iš pralaimėjusiosios šalies nėra priteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Teismas, remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad 2001-10-27 Sutartis dėl medžioklės plotų naudojimo yra niekinė ir negaliojanti ab initio.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo Labanoro medžiotojų būrelio, j. k. 178994040, atsakovui medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“, j. k. (duomenys neskelbtini), 2000 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose.
Teisėjas Raimundas Rakauskas