1Administracinė byla Nr. I-1711-463/2016

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06519-2013-0)

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau –  ir Generalinė prokuratūra), nepriskaičiuotą darbo užmokesčio dalį – 1 591,02 Eur (5 493,46 Lt) už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-01-28 bei panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-10-22 sprendimą Nr. 17.2-19176 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2011 m. sausio 28 d. dirbo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroru. Nuo 2009-08-11 iki 2011-01-28 pareiškėjui buvo suteiktas vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas.  Prokurorų pareiginės algos koeficientai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo mažinami du kartus. Įstatymų, kuriais buvo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas net keletą kartų buvo pratęsiamas, o įstatymo, kuriuo turėjo būti taikomi iki ekonominės krizės buvę koeficientai, įsigaliojimo terminas keletą kartų buvo nukeliamas. Dėl prokuratūros reformos padidinti prokurorų pareiginės algos koeficientai turėjo būti taikomi nuo 2013 m. sausio 1 d., bet nepagrįstai atidėtas jų įsigaliojimo terminas. Nurodė, kad apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 11,8 iki 10,92, rajonų (miestų) apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų – nuo 9,3 iki 8,88. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto teisinio reglamentavimo jam buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis dėl pareiginės algos koeficientų mažinimo, kuri turi būti išmokėta.

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 61), neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nusprendus tenkinti skundą, prašė mokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui. Be to,  nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 10–12).

Generalinė prokuratūra atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui mokėdama atlyginimą vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Prokurorų sumažtinų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Atsakovės nuomone, Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir mokant sumažinta pareiginę algą pareiškėjui, yra teisėti ir nepažeidžiantys  pareiškėjo teisių ir (ar) tesėtų interesų.

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Generalinė prokuratūra 2016-06-27 teismui pateikė prašymą  bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant (b. l. 56). Byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujat rašytinio proceso tvarka.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio dalies, kuri pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-01-28 buvo neišmokama įstatymo, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, priteisimo.

Nustatyta, kad Generalinio prokuroro 2003-06-27 įsakymu Nr. P-437 pareiškėjui suteiktas vyriausiojo justicijos patarėjo rangas (b. l. 15). Generalinio prokuroro 2010-03-26 įsakymu pareiškėjas perkeltas  laikinai eiti  Šiaulių apygardos  vyriausiojo prokuroro pareigas nuo 2010-04-01 į Kelmės rajono apylinkės prokuratūrą  ir pavesta jam laikinai eiti Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Nustatytas pareiginės algos koeficientas –  8,88 (b. l. 16). Generalinio prokuroro 2010-12-23 įsakymu Nr. P-810  nuo 2011-01-28 atleistas  iš pareigų (b. l. 17).

Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 (toliau – ir Įstatymas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti prokurorų pareiginės algos koeficientų dydžiai, šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Dėl šio teisinio reglamentavimo pareiškėjas negavo dalies darbo užmokesčio  – 1 591,02 Eur (5 493,46 Lt; b. l. 18).

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Pažymėtina, kad ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas priimtas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kuriame teismas padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), konstatuoja, kad Generalinė prokuratūra, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo. Darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas prašė panaikinti ir Generalinės prokuratūros 2013-10-22 sprendimą Nr. 17.2-19176 „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ (b. l. 5). Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-09-27 pateikė prašymą  išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-01-28, netenkinus prašymo, prašė patiekti motyvuotą atsakymą bei paskaičiavimus apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 6). Generalinė prokuratūra, atsakydama į šį pareiškėjo prašymą, ginčijamu 2013 m. spalio 22 d. raštu pateikė pareiškėjos prašomą informaciją, paaiškino teisinį reglamentavimą bei nurodė, kad nesant kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Konstatuotina, kad Generalinės prokuratūros atsakymas atitinka pareiškėjo prašymo turinį, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti. Atsižvelgus į tai,  kas išdėstyta, ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                          Jolanta Malijauskienė