Civilinė byla Nr. e2A-1106-1097/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15095-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.5.8; 1.3.7.7
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Senjorų socialinės globos namai“ dėl darbuotojo materialinės atsakomybės išsprendimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Senjorų socialinės globos namai“ (toliau taip pat – Įstaiga, atsakovė) 2022 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau taip pat – Darbo ginčų komisija) dėl turtinės žalos atlyginimo, prašydama išieškoti Įstaigos naudai iš buvusio Įstaigos vadovo V. G. (toliau – ieškovas) 11 302,25 Eur turtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad ieškovas nuo 2013 m. iki 2022 m. kovo 24 d. buvo Įstaigos vadovas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atlikusi Įstaigos auditą (toliau – Auditas), be kita ko, nustatė, kad 2021 m. balandžio – rugsėjo mėnesiais Įstaigos darbuotojams be teisinio pagrindo arba viršijant Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytus dydžius buvo išmokėta iš viso 11 302,25 Eur priemokų. Ieškovas, būdamas atsakingas už tinkamą teisės aktų laikymąsi, neužtikrino, kad darbuotojams išmokėtos priemokos neviršytų teisės aktuose nustatytų leistinų dydžių, todėl privalo atlyginti Įstaigai padarytą žalą (nuostolius).
2. Darbo ginčų komisija 2022 m. birželio 15 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-7306/2022 atsakovės prašymą tenkino iš dalies: išieškojo atsakovei iš ieškovo 10 742,60 Eur turtinės žalos atlyginimą.
3. Ieškovas V. G. 2022 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ dėl darbo ginčo dėl darbuotojo materialinės atsakomybės išsprendimo, prašydamas pripažinti, kad atsakovės reikalavimas dėl 11 302,25 Eur žalos atlyginimo yra nepagrįstas, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Ieškovas nurodė, kad VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ yra biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems senyvo amžiaus asmenims, taip pat asmenims, kuriems dėl Alzheimerio, Parkinsono ligos ar senatvinės demencijos būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Ginčo įsakymų priėmimo laikotarpiu dėl Covid-19 ekstremalios situacijos bei valstybinių lygmeniu įvestų ribojimų bei reikalavimų, įskaitant ir saviizoliacijos reikalavimus po galimo kontakto ar esant patvirtintam teigiamam Covid-19 tyrimo rezultatui, dalis Įstaigos darbuotojų periodiškai negalėjo atlikti savo tiesioginių darbo funkcijų. Pakaitinių kvalifikuotų darbuotojų priėmimas tokiam trumpam laikotarpiui buvo faktiškai neįmanomas, ypač pandemijos sąlygomis, todėl, siekiant užtikrinti Įstaigos funkcionavimą, negalinčius atlikti darbo kontaktiniu būdu darbuotojus pavaduodavo kiti. Kai kurių darbuotojų darbo krūvis padidėjo taip pat dėl papildomų reikalavimų ligos plitimo prevencijai bei dokumentacijai. Dėl šių priežasčių, atsižvelgiant į faktiškai padidėjusį darbų mastą ir pavadavimus, Įstaigos darbuotojams ieškovo įsakymu buvo paskirtos ginčo priemokos. Nors įsakymuose dėl priemokų skyrimo buvo nurodytas tik vienas iš priemokos skyrimo pagrindų – padidėjęs darbų mastas, priemokos faktiškai buvo skirtos ir kitu pagrindu – už kitų darbuotojų pavadavimą. Pavedimai dėl kitų Įstaigos darbuotojų pavadavimo Įstaigos darbuotojams buvo duodami žodžiu. Darbuotojams su žodiniu pavedimu sutikus ir faktiškai jį įvykdžius, jie įgijo teisę reikalauti tinkamai atlyginti už atliktą darbą, t. y. gauti priemoką už pavadavimą, o Įstaiga įgijo pareigą tokią priemoką išmokėti. Aplinkybę, jog egzistavo abu priemokos skyrimo pagrindai, patvirtina tarnybiniai pranešimai, kurie yra nurodyti įsakymuose. Todėl aplinkybė, jog kai kuriems darbuotojams buvo skirtos 35 proc. priemokos, nereiškia, jog buvo viršyta priemokų maksimali leistina 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio riba – turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, dėl kokių priežasčių šios priemokos buvo skiriamos, ir įvertinama, kad priemokos buvo skirtos dviem pagrindais.
5. Ieškovas nurodė, kad susiklosčiusioje situacijoje, esant kelių vertybių sandūrai, jis visiškai teisingai pasirinko užtikrinti kertines, aukščiausiu lygmeniu saugomas vertybes – darbuotojų ir slaugomų asmenų teisę į sveikatą bei gyvybę, teisingą apmokėjimą už darbą, sąžiningumo principo užtikrinimą. Pasirinktas elgesio variantas leido užtikrinti esminę vadovo funkciją – socialinės globos įstaigos tinkamą veikimą ir nepertraukiamą paslaugų teikimą. Ieškovas neturėjo galimybės rinktis jokio kito teisėto, teisės normų, principų ir jų saugomų vertybių nepažeidžiančio ar mažiau pažeidžiančio elgesio varianto. Todėl net jeigu būtų konstatuota, kad tam tikrais pavieniais atvejais buvo viršyta Įstatymo nustatyta priemokų dydžio riba, tokios aplinkybės, kaip būtinybė užtikrinti socialinės globos įstaigos darbą (tinkamą paslaugų teikimą) pandeminės, ekstremalios, išimtinės situacijos laikotarpiu, būtinybė rinktis tarp kelių įstatymo saugomų vertybių (griežto teisės aktų laikymosi užtikrinimo ir, iš kitos pusės, tokių kertinių vertybių, kaip slaugomų asmenų bei darbuotojų teisės į sveikatą bei gyvybę užtikrinimo, darbuotojų teisės į teisingą apmokėjimą už darbą užtikrinimo), nesant jokio kito teisėto pasirinkimo dėl darbo jėgos resurso trūkumui konkrečiu trumpalaikiu laikotarpiu, vertintinos kaip šalinančios ieškovo atsakomybę ar bent jau ją lengvinančios aplinkybės.
6. Ieškovo teigimu, atsakovė neįrodė, kad dėl ieškovo veiksmų patyrė žalą. Priemokos darbuotojams buvo skiriamos individualizuotai, atsižvelgiant į jų papildomai dirbtą darbą – tiek dėl padidėjusio darbo krūvio, tiek dėl kitų darbuotojų pavadavimo. Atsakovė, išmokėjusi darbuotojams priemokas, gavo konkrečią naudą – darbuotojai atliko darbą, kuris atitinka išmokėtų priemokų vertę. Tai reiškia, kad žala Įstaigai nebuvo padaryta.
7. Ieškovo teigimu, atsakovė neįrodė, kad ieškovas tyčiniais veiksmais būtų siekęs sukelti (sukėlė) atsakovei žalą. Reikalaudamas atlyginti visą žalą, darbdavys privalo įrodyti ne tik darbuotojo kaltę, kaip materialinės atsakomybės sąlygą, bet ir darbuotojo tyčią. Ieškovas nesiekė padaryti atsakovei žalos, priešingai – siekė išvengti žalos (pareigos atlyginti nuostolius dėl netinkamo Įstaigos funkcijų atlikimo) bei užtikrinti Įstaigos funkcionavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas tyčiniais veiksmais siekė sukelti / sukėlė atsakovei žalą.
8. Atsakovė VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, atsakovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo pripažinti pagrįstu ir jį tenkinti.
9. Atsakovė nurodė, kad neteisėti ieškovo veiksmai pasireiškė tuo, jog kaip Įstaigos vadovas jis buvo atsakingas už tinkamą teisės aktų Įstaigoje laikymąsi, tačiau neužtikrino, kad nebūtų pažeisti maksimalūs darbo užmokesčio priemokų dydžiai, nustatyti Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 punktuose nustatytos priemokos gali siekti iki 30 proc. pareiginės algos kintamosios dalies dydžio; šių priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 60 proc. nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies. Ieškovui nesilaikius Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ginčo įsakymais įstaigos darbuotojams G. P., D. V., B. S. I. ir V. P. buvo paskirtos priemokos, kurios viršijo 30 proc. „lubas“ nuo pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; atskiriems darbuotojams skirtų priemokų ir pareiginės algos kintamųjų dalių suma viršijo Įstatyme numatytą 60 proc. ribą nuo nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, taip iš viso padarant atsakovei 11 302,25 Eur žalą. Tokiais veiksmais ieškovas pažeidė Įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 11.7, 11.19 punktus, Įstaigos nuostatų 19.2, 19.8, 19.10 punktus.
10. Atsakovės teigimu, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad ginčo priemokos Įstaigos darbuotojams buvo paskirtos taip pat už kitų Įstaigos darbuotojų pavadavimą (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), nes dėl to nebuvo nei skirti konkretūs pavadavimai, kurie teisės aktų nustatyta tvarka būtų buvę „įforminti“, nei ginčo įsakymuose buvo nurodyta, jog buvo vykdytos funkcijos ar užduotys, nenustatytos pareigybės aprašymuose.
11. Atsakovė nesutiko su ieškovo argumentu, kad ginčo priemokų išmokėjimą lėmė poreikis reaguoti į Covid-19 sukeltą situaciją, nurodydama, jog 2021 m. gegužės – rugsėjo mėn. laikotarpiu Covid-19 situacija jau nebuvo nauja ir nežinoma. Be to, Įstatymas nenumato, jog netgi esant ypatingai situacijai įstatymu nustatyti priemokų dydžiai gali būti padidinti įstaigos vadovo sprendimu. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog 2021 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu būtų buvęs fiksuotas itin didelis sergamumas ar darbuotojai būtų turėję karantinuotis / saviizoliuotis. Priešingai, pagal darbo žiniaraščius daug Įstaigos darbuotojų tuo metu atostogavo. Būtent ieškovas buvo atsakingas už darbo organizavimą ir turėjo teisę neskirti darbuotojų atostogų / kviesti darbuotojus iš atostogų, taip pat ieškoti pavaduojančių darbuotojų. Tačiau ieškovas to nepadarė, o skyrė ginčo priemokas esamiems darbuotojams, taip pažeisdamas Įstatymo reikalavimus.
12. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, atsakovės reikalavimą tenkinti. Sutiko su atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija ir pažymėjo, kad ekstremaliosios situacijos bei karantino metu jokiais teisės aktais išimtys dėl Įstatymo 10 straipsnio nuostatų (ne)taikymo nebuvo nustatytos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei VšĮ ,,Senjorų socialinės globos namai“ iš ieškovo V. G. 11 302,25 Eur žalos atlyginimą, valstybei iš ieškovo – 17,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
14. Teismas nustatė, kad VšĮ ,,Senjorų socialinės globos namai“ teikia socialines paslaugas senyvo amžiaus asmenims ir suaugusiems asmenims su negalia. Įstaigai nuo 2013 m. iki 2022 m. kovo 24 d. vadovavo ieškovas. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2022 m. kovo 24 d. potvarkiu Nr. 23-137/22 ieškovas buvo atšauktas iš Įstaigos direktoriaus pareigų. Ieškovo atšaukimą lėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2022 m. vasario 18 d. atlikto vidaus audito (toliau – Auditas) išvados. Audito metu buvo nustatyti įvairūs teisės pažeidimai, tarp kurių ir Įstaigos darbuotojams be teisinio pagrindo arba viršijant teisės aktuose nustatytus dydžius permokėtos priemokos. Atlikto vidaus Audito metu įvertinus darbuotojams skirtų priemokų teisėtumą, buvo nustatyta, kad atskirais atvejais skirtų priemokų dydis viršijo Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytus priemokų dydžius, t. y. kad įstaigos direktoriaus 2021 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-57 keturiems darbuotojams buvo paskirtos keturios priemokos, kurios sudarė 35 proc., t. y. skirtų priemokų sumos 5 proc. viršijo maksimaliai leistiną 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ribą. Tai įrodo ir byloje esančiame 2021 m. gegužės 7 d. įsakyme Nr. P-57 esantys įrašai, iš kurių matyti, kad keturiems darbuotojams nurodomas 35 proc. priemokos dydis. Audito išvadoje nurodoma, kad pažeidžiant Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatą, tiems patiems darbuotojams skirtų priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma viršijo 60 proc. nustatytą pareiginės algos pastoviosios dalies dydį. Audito metu konstatuota, kad nepagrįstai išmokėtų, t. y. permokėtų (išmokėtų virš Įstatymu leistinos priemokų sumos), priemokų suma yra 11 302,25 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas įstatymų nustatyta tvarka būtų ginčijęs Audito išvadą ir savo atšaukimo iš pareigų potvarkį.
15. Teismas konstatavo, kad ieškovas sprendimų dėl ginčo įsakymų priėmime faktiškai nedalyvavo; viską sprendė asmenys, kuriems paprastai ir buvo nustatomi Įstatymo ribas viršijančių priemokų dydžiai. Teismas nurodė, kad ieškovo teiginiai patvirtina, jog ieškovas šio Įstaigos proceso nekontroliavo, pasirašinėjo ginčo įsakymus neįsigilinęs, neįvertinęs situacijos, tačiau žinodamas, kad leistinas 30 proc. priemokų dydis atskirais atvejais yra viršijamas.
16. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti visišką ieškovo materialinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 154 straipsnio 1 dalis). Darbuotojams paskirdamas Įstatyme įtvirtintus dydžius viršijančias priemokas, ieškovas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio, Vilniaus miesto savivaldybės mero 2021 m. liepos 30 d. potvarkiu Nr. 22-170/21 „Dėl biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų direktoriaus pareigybės aprašymo tvirtinimo“ patvirtinto įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymo 11.7 papunkčio („direktorius kontroliuoja, kad įstaigos veikloje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų“), 11.15 papunkčio („direktorius leidžia įsakymus ir kontroliuoja jų vykdymą“) ir 11.19 papunkčio („direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visos įstaigos veiklą“) reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-1019 „Dėl Biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų nuostatas: 19.2 („Įstaigos vadovas užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir šių nuostatų“), 19.8 („Įstaigos direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visą įstaigos veiklą“) ir 19.10 („direktorius savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais ir savo pareigybės aprašymu“). Dėl ginčo įsakymais paskirtų sumų išmokėjimo Įstaiga patyrė nuostolius, kurie yra realūs. Priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų pasireiškė tuo, jog Įstaiga nuostolius patyrė dėl neteisėtų ieškovo veiksmų (teisės aktų nuostatų nesilaikymo skiriant priemokas) ir jo valia (sumos buvo išmokėtos ieškovui leidus, jo pasirašytų įsakymų pagrindu). Teismo vertinimu, turtinė žala Įstaigai padaryta tyčia, nes, žinodamas apie Įstatymu nustatytus priemokų dydžių apribojimus, ieškovas sąmoningai priėmė įsakymus dėl konkretaus dydžio priemokų, viršijančių teisės aktų nustatytą jų maksimalų dydį, sumokėjimo, netikrino pavaldinių jam pateiktos informacijos, į ją nesigilino, nekontroliavo; ieškovas tai padarė būdamas susaistytas darbinėmis funkcijomis su atsakove.
17. Teismas pažymėjo, kad nekvestionuoja pandemijos metu padidėjusių darbuotojams akivaizdžiai galimai tekusių darbo sąnaudų, tačiau nurodė, jog kompensavimo tinkamo apmokėjimo už tai būdu mechanizmas turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus. Pareiga tai kontroliuoti tenka vadovui. Įstatymas nenumato, jog esant ypatingai situacijai, nustatyti maksimalūs priemokų dydžiai gali būti padidinti Įstaigos vadovo sprendimu. Biudžetinės įstaigos darbuotojai negali turėti teisėtų lūkesčių į priemokas, viršijančias įstatymo imperatyviai apibrėžtus priemokų dydžius. Teismas nurodė, kad, vertinant tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek įsakymuose esančių priemokų dydžius ir asmenų, kuriems jos skirtos, pareigybes, matyti ir grupės asmenų (skyrių vadovų pareigybės), kurių darbo sąnaudos vargu ar buvo padidėjusios tiek, kad tektų didžioji dalis tokioms pareigybėms skirtų priemokų (ūkio skyriaus vedėja, vyr. finansininkė, administravimo skyriaus vedėja, vyresnioji socialinė darbuotoja). Teismo vertinimu, ieškovo, kaip buvusio Įstaigos darbuotojo, atsakomybė šiuo atveju negali būti ribojama, nes tam nenustatyta sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas veikė neteisėtai. Ieškovas, priimdamas ginčo įsakymus dėl darbo užmokesčio priemokų išmokėjimo Įstaigos darbuotojams, neteisėtų veiksmų neatliko. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad Įstaigos darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio priemokos viršijo Įstatyme nustatytus maksimalius darbo užmokesčių priemokų dydžius, tačiau, priešingai nei sprendė teismas, šis faktas savaime nesuponuoja išvados dėl ieškovo, kaip buvusio Įstaigos vadovo, veiksmų neteisėtumo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, kaip Įstaigos vadovas, buvo atsakingas ne tik už Įstaigos administracinių klausimų tinkamą įgyvendinimą, bet ir už jos gyventojų tinkamos priežiūros užtikrinimą. Įstaigos darbuotojai privalėjo dirbti, siekiant per Covid–19 pandemiją aptarnauti socialiai jautrios ir pažeidžiamos socialinės grupės asmenis, t. y. senyvo amžiaus bei neįgalius Įstaigos gyventojus. Įstaigoje, vykdant Covid-19 ligos prevenciją, buvo formuojamos atskiros darbuotojų komandos iš turimų darbuotojų resursų, siekiant, kad tie patys darbuotojai aptarnautų tuos pačius gyventojus ir nesimaišytų darbuotojų srautai skyriuose, taip pat prevenciškai siekiant išvengti Covid-19 protrūkių ir mažinti kylančios rizikos veiksnius. Susiskirsčius darbuotojus į komandas po 2 ir 3, kuriems teko prižiūrėti nuo 30 iki 40 gyventojų, darbo krūvis akivaizdžiai ir ženkliai padidėjo. Be to, Įstaigoje jau kuris laikas buvo didelis darbuotojų trūkumas (nebuvo užtikrinti socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvai, nes slaugytojo ir socialinio darbuotojo padėjėjų etatų skaičius 2021 m. liepos mėn. turėjo būti mažiausiai 56, buvo tik 51), dėl ko perorganizuoti darbo objektyviai nebuvo galimybės. Prasidėjus Covid-19 infekcijos plitimui, Įstaigai skirtos papildomos naujos funkcijos, siekiant valdyti ligos protrūkius ir laikytis visų saugumo reikalavimų, konkrečiai – nuolatiniai tyrimai dėl Covid–19 ligos gyventojams ir darbuotojams, skiepijimai, jų organizavimas ir koordinavimas, įtakojo darbuotojų darbo krūvį ir naujas darbo funkcijas, kurių Įstaigos darbuotojai iki pandemijos neturėjo. Tai tapo papildomu darbu. Įstaigos darbuotojai dirbo sunkiai, negailint nei savo darbo valandų, nei fizinių jėgų, todėl siekiant išlaikyti esamus darbuotojus, priemokos buvo mokamos pagrįstai ir teisėtai, už realiai atliktą darbą. Ginčo įsakymais paskirtomis priemokomis buvo atlyginta už faktiškai atliktą darbą (byloje nėra ginčo, kad buvo padidėjusios darbuotojų darbo sąnaudos), už kurio apmokėjimą Įstatymas apskritai nenumato jokio teisinio mechanizmo. Ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes jokie teisės aktai apskritai nereguliavo(-uoja) tokios situacijos, kai darbuotojų darbo sąnaudos viršija įstatyme įtvirtintas darbo užmokesčio ribas. Teismas neįvertino aplinkybės, jog Įstatymas yra skirtas reguliuoti tokiems santykiams, kai priemokų dydis proporcingai atitinka darbuotojų faktinio darbo apimtį, todėl neturėtų būti aiškinamas taip, jog už viršvalandinį (ar papildomą) darbą, jeigu jo apmokėjimas viršytų Įstatyme nustatytas ribas, apskritai, neturėtų būti teisingai atlyginama. Toks aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Todėl vien tai, kad formaliai nebuvo laikytasi Įstatymo reikalavimų, materialinės atsakomybės požiūriu nesuponuoja ieškovo veiksmų neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju Įsakymus ieškovas priėmė esant teisiniam pagrindui – vyriausiųjų slaugytojų tarnybiniams pranešimams, kuriuos vertino Įstaigos Administravimo skyriaus vedėja bei buhalterė pagal darbo apskaitos žiniaraščius bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis.
18.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neginčijo Audito išvados. Audito išvada, nors ir pateikia darbuotojams išmokėtų darbo užmokesčių priemokų skaičiavimus bei nustato jų neatitiktį Įstatyme nustatytiems dydžiams, tačiau neįrodo ieškovo veiksmų neteisėtumo materialinės atsakomybės aspektu. Ieškovas neneigia Audito išvados, kurioje nustatyta, kad buvo viršyti Įstatyme nustatyti maksimalūs darbo užmokesčio priedų dydžiai. Tačiau nors Įstaigos darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio priemokos ir viršijo Įstatymo reikalavimus, tai nesudaro pagrindo ieškovo materialinei atsakomybei kilti, nes, kaip nurodyta, teisinis reguliavimas apskritai nenumatė jokio teisinio mechanizmo atsiskaityti su darbuotojais už realiai atliktą darbą.
18.3. Teisme nebuvo keliamas klausimas dėl konkrečių darbuotojų darbo sąnaudų ir jų apimties, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad didžioji dalis priemokų buvo skirta ūkio skyriaus vedėjai, vyr. finansininkei, administravimo skyriaus vedėjai, vyresniajai socialinei darbuotojai, t. y. darbuotojams, tiesiogiai nedalyvaujantiems Įstaigai įgyvendinant savo funkcijas. Remiantis ginčo įsakymais (2021 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. P-97, 2021 m. rugsėjo 6 d. įsakymas Nr. P-106), didžioji dalis priemokų buvo paskirta personalo daliai, kuri tiesiogiai dirbo su gyventojais, t. y. slaugytojoms ir slaugytojų bei socialinių darbuotojų padėjėjoms (21 darbuotojui už 2021 m. liepos mėn. 2021 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. P-97 buvo paskirta priemokų iš viso už 4 193,31 Eur; 24 darbuotojams už 2021 m. rugpjūčio mėn. 2021 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. P-106 buvo paskirta priemokų iš viso – 4 215,26 Eur). Taigi, didžioji priemokų dalis, t. y. 8 408,57 Eur, buvo išmokėta eiliniams darbuotojams, slaugiusiems ir aptarnavusiems neįgalius Įstaigoje gyvenančius senjorus. Tik 728,18 Eur Įstaigos direktoriaus 2021 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-57 pagrindu buvo išmokėta kitų pareigybių darbuotojams – vyr. slaugytojai G. P., ūkio skyriaus vedėjai D. V., ir administravimo skyriaus vedėjai V. P., vyr. finansininkei B. S. I. Byloje nebuvo kvestionuojamas darbuotojų darbo krūvio padidėjimas, t. y. koordinuojant slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų darbą, vykdant papildomus pirkimus, apskaitant darbo laiką bei darbo užmokestį ir t. t. Todėl teismas, peržengdamas ginčo ribas, padarė nepagrįstą prielaidą, kad pastarųjų darbuotojų darbo sąnaudos vargu ar buvo padidėjusios. Analogiškai pasisakytina ir dėl 2021 m. rugpjūčio mėn. vyriausiajai finansininkei B. S. I., 2021 m. rugpjūčio mėn. administravimo skyriaus vedėjai V. P., 2021 m. liepos mėn. direktoriaus pavaduotojai socialiniam darbui priskaitytų priemokų.
18.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl ieškovo veiksmų – ginčo Įsakymų priėmimo ir, atitinkamai, priemokų Įstaigos darbuotojams išmokėjimo, atsakovė patyrė žalą. Įstaiga nepatyrė jokios žalos. Net ir tuo atveju, jeigu priemokos dydžiai viršijo Įstatyme įtvirtintas ribas, tai savaime nesuponuoja žalos atsiradimo, nes tai buvo atlyginimas už atliktą papildomą darbą. Įstaiga, išmokėjusi darbuotojams priemokas, gavo konkrečią naudą – darbuotojai atliko darbą, kuris atitinka išmokėtų priemokų vertę. Vien tai, kad ginčo laikotarpiu buvę darbuotojai darbo masto aspektu atliko tą darbą, kurį fiziškai atlikti būtų reikėję ženkliai daugiau žmogiškųjų resursų (papildomiems darbuotojams už darbą taip pat būtų atlygina), nereiškia, kad Įstaiga, apmokėdama už faktiškai atliktą darbą, dėl to patyrė žalos.
18.5. Teismas, vertindamas ieškovo materialinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai ieškovo veiksmus žalos padarymo atsakovei aspektu vertino kaip tyčinius. Ieškovas nesiekė padaryti atsakovei žalos, priešingai – siekė išvengti žalos (pareigos atlyginti nuostolius dėl netinkamo įstaigos funkcijų atlikimo) bei užtikrinti Įstaigos funkcionavimą. Neteisingos teismo išvados, kuriomis ieškovo kaltė buvo vertinama ne ribotos, o visiškos materialinės atsakomybės aspektu.
18.6. Konstatavęs ieškovo materialinės atsakomybės sąlygas, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovas veikė būtinojo reikalingumo (CK 6.253 straipsnio 6 dalis) sąlygomis. Įstaiga ginčo laikotarpiu susidūrė su dideliu darbuotojų trūkumu, o naujų darbuotojų priėmimas laikinos pandeminės situacijos laikotarpiui apskritai nebuvo įmanomas, nes turėtų būti keičiama Įstaigos struktūra (kas reiškia pernelyg ilgas procedūras), o darbuotojų paieška, ypač galinčių dirbti su itin pažeidžiamais pandemijos laikotarpiu asmenimis, būtų buvusi itin komplikuota. Susiklosčiusioje situacijoje, esant kelių vertybių sandūrai, ieškovas pagrįstai pasirinko užtikrinti kertines, aukščiausiu lygmeniu saugomas vertybes – darbuotojų ir slaugomų asmenų teisę į sveikatą bei gyvybę, teisingą apmokėjimą už darbą, sąžiningumo principo užtikrinimą. Ieškovas neturėjo galimybės rinktis kito teisėto, teisės normų, principų ir jų saugomų vertybių nepažeidžiančio ar mažiau pažeidžiančio elgesio varianto, todėl teismas turėjo įvertinti ieškovo veiksmus būtinojo reikalingumo aspektu.
18.7. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą dėl atsakovės reikalavimo dalies, kurią Darbo ginčų komisija atmetė, o atsakovė dėl jos nesikreipė teismine tvarka, taip išspręsdamas ginčą dėl reikalavimo, kuris teisme nebuvo pareikštas, ir pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį. Atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl 11 302,25 Eur žalos išieškojimo. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi atsakovės prašymą, 2022 m. birželio 15 d. sprendimu atsakovės prašymą tenkino iš dalies, nuspręsdama išieškoti Įstaigos naudai iš ieškovo 10 742,60 Eur turtinę žalą. Teismas nepaisė Darbo ginčų komisijos sprendimo, kurio atsakovė neskundė, ir iš ieškovo priteisė atsakovei visą atsakovės reikalautą 11 302,25 Eur sumą. Teismas neturėjo pagrindo nagrinėti atsakovės reikalavimo dalies, kurią Darbo ginčų komisija atmetė, o atsakovė dėl jos nesikreipė teismine tvarka. Tenkindamas atsakovės reikalavimą visa apimtimi, teismas priėmė ieškovo atžvilgiu blogesnį sprendimą, taip viršydamas bylos nagrinėjimo ribas.
18.8. Teismas neatskleidė bylos esmės, ginčą išsprendė formaliai ir paviršutiniškai, t. y. remdamasis tik įstatymo raide, tačiau nevertindamas ginčo teisingumo požiūriu. Teismas orientavosi išimtinai tik į Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo reikalavimus dėl darbo užmokesčio priemokų dydžio ribojimo, tačiau nevertino faktinių bylos aplinkybių pagal visuotinai pripažintus teisės principus. Dėl to teismas priėmė neteisingą sprendimą.
19. Atsakovė VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimuose nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
19.1. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas formaliai aiškino ir taikė Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, nes Įstatyme nustatyto imperatyvaus reglamentavimo taikymas negali būti vertinamas kaip formalus. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nekvestionuoja pandemijos metu padidėjusių darbuotojams galimai tekusių darbo sąnaudų, tačiau tinkamo apmokėjimo už tai mechanizmas turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus; Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas nenumato, kad esant ypatingai situacijai, nustatyti priemokų dydžiai įstaigos vadovo sprendimu gali būti padidinti. Žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą niekaip nesuteikia pagrindo, pavyzdžiui, gauti priemokas, kurių dydis viršytų teisės aktais nustatytus imperatyvus; asmuo negali turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių gauti minėtas priemokas, nes tai ne tik pažeistų įstatymo imperatyvus, tačiau neatitiktų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Ieškovo teiginys, kad jis pasirinko ne tik socialiniu požiūriu teisingą, tačiau ir teisėtą elgesio modelį, nepažeisdamas aukštesnės galios teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos), patvirtina, kad jis sąmoningai pažeidė Įstatyme nustatytą imperatyvą.
19.2. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu. Nagrinėjamu atveju byla nėra tapati. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytoje byloje nagrinėjo, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo atitinkamos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas neaktualus, šioje byloje buvo vertinta, ar ieškovas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nuostatas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nagrinėtoje byloje analizuota situacija buvo susijusi su valstybės tarnautojais, kurių teisinis statusas yra specifinis ir negali būti lyginamas su Įstaigos darbuotojų.
19.3. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jis veikė išskirtinės (ekstremalios) padėties sąlygomis, užtikrindamas tinkamą apmokėjimą už faktiškai atliktą darbą. Pirmasis karantinas buvo įvestas 2020 m. kovo 16 d., todėl 2021 m. gegužės-rugsėjo laikotarpiui, kai priimti ginčo įsakymai dėl priemokų skyrimo, Covid-19 situacija nebebuvo nauja ar nežinoma. 2021 m. viduryje Įstaigai Covid-19 situacija neturėjo būti naujiena ar būtų pateisinamas situacijos nevaldymas ir tinkamo darbo neorganizavimas (neužtikrinimas). Ieškovas turėjo įvairių galimybių užtikrinti tinkamą Įstaigos veiklą ir tuo pačiu išvengti dvigubų priedų skyrimo, pavyzdžiui, ieškoti pavaduojančių žmonių ar pan., o jo veiksmai bei Įstaigos darbo organizavimas turėjo būti prisitaikęs prie situacijos, tačiau neignoruojantis imperatyvių teisės aktų nuostatų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kad būtų užtikrintas efektyvus ir tinkamas Įstaigos darbo planavimas ir organizavimas. Aplinkybių apie tariamą darbuotojų skirstymą į grupes ieškovas neįrodinėjo Darbo ginčų komisijoje ar pirmosios instancijos teisme; jos pirmą kartą nurodytos apeliaciniame skunde, be to, jų nepatvirtina bylos medžiaga. Ieškovas nepateikia jokių duomenų, kad 2021 m. gegužės-rugsėjo mėn. laikotarpiu būtų fiksuotas itin didelis sergamumas ar darbuotojai būtų turėję karantinuotis / saviizoliuotis. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo daugiau atostogaujančių darbuotojų nei sergančių. Iš ieškovo įsakymų matyti, kad priemokos skirtos dėl padidinto darbų masto, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų pavadavimo faktą.
19.4. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas peržengė ginčo ribas ir neteisėtai išsprendė ginčą dėl atsakovės reikalavimo dalies, kurią atmetė Darbų ginčų komisija. Ieškovas, teikdamas ieškinį, pats pareiškė reikalavimą išnagrinėti ginčą iš esmės viso atsakovės reikalavimo apimtyje. Teismo sprendimas negali būti vertinamas Darbo ginčų komisijos sprendimo atžvilgiu kaip geresnis ar blogesnis, nes Darbo ginčo komisijos sprendimas nėra apeliacijos objektas, o teismas nebuvo apeliacinė instancija.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.
22. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2013 m. iki 2022 m. kovo 24 d. buvo atsakovės biudžetinės įstaigos ,,Senjorų socialinės globos namai“ vadovas (direktorius) (e. t. 1, b. l. 27, 89). Įstaiga teikė (teikia) senyvo amžiaus asmenims su negalia ilgalaikes ir trumpalaikes socialinės globos paslaugas (e. t. 1, b. l. 46–57). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Įstaiga buvo pertvarkyta į viešąją įstaigą (e. t. 1, b. l. 46).
23. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos centralizuotas vidaus audito skyrius atliko Įstaigos vidaus auditą (2022 m. vasario 18 d. audito ataskaita) (toliau – Auditas) (e. t. 2, b. l. 39), kurio metu buvo nustatyta, kad Įstaigos darbuotojams laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn. be teisinio pagrindo arba viršijant Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau taip pat – Įstatymas) nustatytus dydžius Įstaigos darbuotojams buvo išmokėta 11 302,25 Eur darbo užmokesčio priemokų.
24. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2022 m. kovo 24 d. potvarkiu ieškovas buvo atšauktas iš Įstaigos direktoriaus pareigų (e. t. 1, b. l. 89).
25. Audito metu nustatytų aplinkybių dėl nepagrįstai su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo pagrindu atsakovė 2022 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl 11 302,25 Eur turtinės žalos išieškojimo iš ieškovo (e. t. 2, b. l. 3).
26. Darbo ginčų komisija 2022 m. birželio 15 d. sprendimu (toliau – Sprendimas) atsakovės prašymą tenkino iš dalies: išieškojo atsakovei iš ieškovo 10 742,60 Eur turtinės žalos atlyginimą (e. t. 2, b. l. 207).
27. Nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, prašydamas išnagrinėti tarp šalių kilusį darbo ginčą iš esmės ir pripažinti, kad atsakovės reikalavimas dėl 11 302,25 Eur žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
28. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 11 302,25 Eur žalos atlyginimą.
29. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovės reikalavimas dėl 11 302,25 Eur žalos, grindžiamos ieškovo vadovavimo Įstaigai (atsakovei) laikotarpiu išmokėjus darbuotojams priemokas, kurių dydžiai viršijo nustatytų maksimaliai galimų išmokėti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą, arba kurios buvo išmokėtos be teisinio pagrindo, atlyginimo yra nepagrįstas.
Ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės
30. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu patvirtintuose socialinės globos namų nuostatuose įtvirtinta, kad globos namams vadovauja direktorius (14 punktas), globos namų direktorius vykdo Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu jam nustatytas pareigas (15.1 papunktis); organizuoja globos namų darbą, kad būtų įgyvendinami veiklos tikslai ir vykdomos nustatytos funkcijos (15.4 papunktis); užtikrina racionalų ir taupų globos namų lėšų bei turto naudojimą (15.12 papunktis) (e. t. 1, b. l. 28–31).
31. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. rugsėjo 4 d. įsakymu patvirtintame socialinės globos namų direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtina, kad Įstaigos direktorius vadovauja Įstaigai, organizuoja jos veiklą siekiant užtikrinti Įstaigos nuostatose nustatytų veiklos tikslų ir funkcijų įgyvendinimą (4.1 papunktis); vykdo Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo jam nustatytas pareigas (4.2 papunktis); leidžia įsakymus, organizuoja ir kontroliuoja jų vykdymą (4.3 papunktis); užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir įstaigos nuostatų reikalavimų (4.4 papunktis); užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą (4.13 papunktis); atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų jam nustatytas funkcijas (4.16 papunktis) (e. t. 1, b. l. 32–33).
32. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 25 d. sprendimu „Dėl biudžetinės įstaigos senjorų socialinės globos namų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Įstaigos nuostatose įtvirtinta, kad Įstaigos teisinė forma – biudžetinė įstaiga (2 punktas); Įstaigos vadovas – direktorius, yra vienasmenis įstaigos valdymo organas (14 punktas), įstaigos direktorius užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir šių nuostatų (19.2 papunktis); užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visą įstaigos veiklą (19.8 papunktis); darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos aktais, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais ir savo pareigybės aprašu (e. t. 1, b. l. 34–40).
33. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2021 m. liepos 30 d. potvarkiu „Dėl biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų direktoriaus pareigybės aprašymo tvirtinimo“ patvirtintame įstaigos direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtinta, kad įstaigos direktorius vykdo įstaigos biudžeto kontrolę (11.2 papunktis); kontroliuoja, kad įstaigos veikloje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų (11.7 papunktis); leidžia darbuotojus atostogų (11.11 papunktis); leidžia įsakymus ir kontroliuoja jų vykdymą (11.15 papunktis); užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visos įstaigos veiklą (11.19 papunktis) (e. t. 1, b. l. 41–45).
34. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos centralizuotas vidaus audito skyrius 2022 m. vasario 18 d. atliko Įstaigos vidaus auditą (e. t. 2, b. l. 49–54; 63–64). Audito metu nustatyta, kad ieškovo įsakymais Įstaigos darbuotojams buvo išmokėtos priemokos, kurių dydžiai neatitiko Įstatymo nuostatų (10 straipsnio 2 dalis), t. y. kad: 1) priemokos gali siekti iki 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio: 2021 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-57 4-iems darbuotojams (G. P., D. V., B. S. I. ir V. P.) buvo paskirtos priemokos, kurios sudarė 35 proc. t. y. skirtų priemokų sumos 5 proc. viršijo maksimalią leistiną 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ribą; 2021 m. liepos mėn. 2021 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. P-97 21 darbuotojui buvo paskirtos priemokos, kurios viršijo leistiną 30 proc. nustatytą pareiginės algos pastoviosios dalies dydį; bendra Įstaigos darbuotojams už 2021 m. liepos mėn. permokėtų priemokų suma – 4 193,31 Eur (netaskaičius mokesčių); 2021 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. P-106 24 darbuotojams už 2021 m. rugpjūčio mėn. paskirtos priemokos, kurios viršijo leistiną 30 proc. nustatytą pareiginės algos pastovios dalies dydį; bendra Įstaigos darbuotojams už 2021 m. rugpjūčio mėn. permokėtų priemokų suma – 4 215,26 Eur (neatskaičius mokesčių); 2) kad priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 60 proc. nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio: Įstaigos darbuotojams G. P., D. V., B. S. I. ir V. P. skirtų priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma viršijo 60 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ribą: vyr. slaugytojai G. P. permokėta suma sudarė 10 proc. (kas sudarė 162,84 Eur), ūkio skyriaus vedėjai D. V. – 10 proc. (kas sudarė 149,92 Eur), administravimo skyriaus vadėjai V. P. – 10 proc. (kas sudarė 149,92 Eur), vyr. finansininkei B. S. I. – 15 proc. (kas sudarė 265,50 Eur); iš viso permokėtų priemokų suma – 728,18 Eur (neatskaičius mokesčių).
35. Audito metu taip pat buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais Įstaigos darbuotojams darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir išmokėtas neteisingai: vyr. finansininkei B. S. I. 2021 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti priskaitytas 2 478 Eur darbo užmokestis, tačiau faktiškai buvo priskaityta 3 428 Eur (t. y. 950 Eur daugiau); administravimo skyriaus vedėjai V. P. 2021 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti priskaitytas 2 04,55 Eur darbo užmokestis, tačiau faktiškai buvo priskaityta 3 024,55 Eur (t. y. 950 Eur daugiau); direktoriaus pavaduotojai socialiniam darbui A. B. 2021 m. liepos mėn. buvo išmokėta 40 proc. priemoka (708 Eur) ir 35 proc. pareiginės algos kintamoji dalis (619,50 Eur), bendra priemokos ir pareiginės algos kintamosios dalies suma – 1 327,50 Eur, t. y. 75 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, nors paskirta galėjo būti tik 60 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, t. y. bendra priemokos ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 1 062 Eur, tačiau faktiškai sudarė 1 327 Eur, permokėta suma – 265,50 Eur. Iš viso vyr. finansininkei B. S. I. permokėta suma sudarė 1 215,50 Eur (950 Eur + 265 Eur), direktoriaus pavaduotojai soc. darbui A. B. – 265,50 Eur, vyr. slaugytojai G. P. – 162,84 Eur, ūkio skyriaus vedėjai D. V. – 149,92 Eur, administravimo skyriaus vedėjai V. P. – 1 099,92 Eur (950 Eur + 149,92 Eur).
36. Audito metu nustatyta, kad bendra Įstaigos darbuotojams permokėtų priemokų suma – 11 302,25 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 215, Eur + 265,50 Eur + 162,84 Eur + 149,92 Eur + 1 099,92 Eur + 4 193,31 Eur + 4 215,26 Eur).
37. Byloje nustatyta, kad priemokos darbuotojams buvo išmokamos Įstaigos vadovo – ieškovo, pasirašytų įsakymų dėl priemokų skyrimo pagrindu; šie įsakymai buvo paruošiami tarnybinių pranešimų dėl priemokų skyrimo darbuotojams pagrindu (e. t. 1, b. l. 92–123). Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta administravimo skyriaus vedėja V. P. paaiškino (2023 m. sausio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:04:19 – 00:36:17), kad tarnybinius pranešimus surašydavo (paruošdavo) ji, kartu su buhalterėmis, remiantis vyr. slaugytojos padėjėjų sudarytais juodraščiais, kuriuose būdavo užfiksuotas Įstaigos darbuotojų darbas padidintu krūviu; skyriaus vedėja paruošdavo įsakymą dėl priemokų skyrimo ir kartu su tarnybiniu pranešimu pateikdavo jį direktoriui; priemokų skaičiavimo metodą nustatė skyriaus vedėja ir buhalterės, priemokos buvo apskaičiuojamos pagal tokią formulę: valandos darbo kaina x valandos, kai buvo dirbta padidintu darbo krūviu. Liudytoja paaiškino, kad kaip padidintas darbo krūvis buvo vertinamas ir Įstaigos darbuotojų darbas, kai šie pavaduodavo kitus darbuotojus dėl atostogų, ir kai šie sirgdavo, taip pat kai darbo krūvis tiesiog būdavo padidėjęs. Nurodė, kad buvo jaučiamas darbuotojų trūkumas, darbuotojų skaičius neatitiko normatyvų; jeigu darbuotojai būtų nedirbę tiek, kad jiems mokėtinų priemokų dydžiai neviršytų įstatyme nustatytų leistinu priemokų dydžio ribų, darbuotojų nebūtų užtekę, nes, be kita ko, iš Visuomenės sveikatos centro buvo reikalavimai, jog negalima perkelinėti darbuotojų tarp skyrių. Liudytoja apklausta buvusi Įstaigos vyr. finansininkė B. S.–Ivanecienė teismo posėdyje paaiškino (2023 m.. sausio 30 d. teismo posėdžio garso įrašas: 00:39:17–01:03:28), kad priemokas paskaičiuodavo skyriaus vedėja su vyresniąja buhaltere; ji, kaip vyr. finansininkė, pačiuose skaičiavimuose nedalyvaudavo; priemokos buvo skaičiuojamos už padidintą darbo krūvį; tarnybinį pranešimą formuodavo vyr. slaugytoja; vadovas pačiame priemokų skaičiavime nedalyvaudavo, jis gaudavo galutinį produktą – įsakymo dėl priemokos skyrimo projektą; jai nebuvo žinoma, kad priemokos viršijo įstatymo nustatytus maksimalius dydžius, paaiškino, kad buvo toks laikotarpis, kad reikėjo dirbti, atitinkamai, už darbą turėjo būti atlyginama, dėl to į Įstatyme nustatytus maksimalius leistinus priemokų dydžius galbūt nebuvo gilinamasi, ji tik žiūrėjo, kad nebūtų viršytas darbo užmokesčio fondas, darbo užmokesčio fondas viršytas nebuvo.
Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)buvimo
38. Grįsdamas apeliacinį skundą, ieškovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant nustatytoms ieškovo visiškos materialinės atsakomybės sąlygoms. Ieškovas nurodo, byloje iš esmės nėra ginčo dėl fakto, kad, kaip nustatyta Audito metu, Įstaigos darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio priemokos viršijo Įstatyme nustatytus maksimalius darbo užmokesčių priemokų dydžius, tačiau, priešingai nei sprendė teismas, šis faktas savaime nesuponuoja išvados dėl ieškovo, kaip buvusio Įstaigos vadovo, veiksmų neteisėtumo ir Įstaigai padarytos žalos. Ieškovo teigimu, teismas, konstatuodamas ieškovo visiškos materialinės atsakomybės sąlygas, neatsižvelgė į tai, kad Įstaigos darbuotojai privalėjo dirbti, siekiant per Covid-19 pandemiją aptarnauti socialiai jautrios ir pažeidžiamos socialinės grupės asmenis, t. y. senyvo amžiaus bei neįgalius Įstaigos gyventojus, kad Įstaigos funkcijoms vykdyti Įstaigoje trūko darbuotojų, kad, atitinkamai, išmokant ginčo priemokas buvo atlyginta už faktiškai atliktą darbą, dėl ko Įstaiga žalos nepatyrė. Atlygindamas Įstaigos darbuotojams už papildomą darbą, ieškovas siekė išvengti žalos (pareigos atlyginti nuostolius dėl netinkamo įstaigos funkcijų atlikimo). Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad teisinis reguliavimas nagrinėjamoje situacijoje apskritai nenumatė teisinio mechanizmo atsiskaityti su darbuotojais už realiai atliktą darbą.
39. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
40. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, yra išaiškinta, kad be dviejų specialiųjų sąlygų (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla), įstatymas įtvirtina keturias bendrąsias materialinės atsakomybės sąlygas – žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.248 straipsniai), tačiau nenustato specialiųjų šių sąlygų taikymo taisyklių (išskyrus kaltės formos reikalavimus visiškai materialinei atsakomybei kilti). Atitinkamai, CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų praktika, formuojama šias teisės normas aiškinant ir taikant, pagrįstai gali būti taikoma ir nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018).
41. Nustatęs būtinąsias darbuotojo atsakomybės sąlygas, dėl atsakomybės už padarytą turtinę žalą apimties teismas turi spręsti įvertinęs teisiškai reikšmingas aplinkybes (DK 152 straipsnio 2 dalis, 154 straipsnis), pagal DK nustatytas ribas (153 straipsnis), atsižvelgdamas į kaltės formą (DK 152 straipsnio 3 dalis, 154 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-611/2023). Materialinės atsakomybės taikymo atveju kaltės forma lemia galimos priteisti iš darbuotojo žalos dydį – esant tyčiai darbuotojas privalo visiškai atlyginti darbdaviui padarytą žalą (DK 154 straipsnio 1 punktas), esant neatsargumui galimos priteisti žalos dydis yra ribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu, esant dideliam neatsargumui – šešių vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių dydžiu (DK 153 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017).
42. Materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017).
43. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovą ir atsakovę ginčo aplinkybių metu siejo darbo teisiniai santykiai – ieškovas buvo Įstaigos (atsakovės) vadovas; kad Audito metu nustatyti priemokų išmokėjimai neatitiko Įstatymo reikalavimų, t. y. kad Įstaigos darbuotojams buvo išmokėtos priemokos, kurios viršijo Įstatyme nustatytas galimų išmokėti priemokų ribas; taip pat kad ginčo priemokų išmokėjimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su ieškovo veiksmais – įsakymų, kuriais buvo išmokėtos ginčo priemokos, priėmimu. Tačiau, grįsdamas apeliacinį skundą, ieškovas argumentuoja, kad vien tai, jog ieškovas priėmė įsakymus išmokėti Įstaigos darbuotojams priemokas, kurių dydžiai viršijo nustatytus leistinus Įstatyme (Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis), nesudaro pagrindo ieškovo atžvilgiu taikyti materialinę atsakomybę (visišką) (DK 154 straipsnio 1 dalis).
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu.
45. Pirma, CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
46. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).
47. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo įsakymų priėmimo metu) (toliau – BĮĮ) 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad biudžetinės įstaigos vadovas privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų.
48. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (2021 m. sausio 1 d. redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad biudžetinės įstaigos darbuotojui, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, gali būti skiriamos šios priemokos: 1) už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė; 2) už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas; 3) už papildomų funkcijų ar užduočių, nenustatytų pareigybės aprašyme ir suformuluotų raštu, vykdymą; 4) už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų priemokų, kurios gali būti skiriamos ne ilgiau kaip iki kalendorinių metų pabaigos, suma negali viršyti 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio. Šių priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 60 proc. nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
49. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad Įstatymas nenumato, jog Įstatyme nustatyti priemokų dydžiai gali būti padidinti biudžetinės įstaigos vadovo sprendimu ir kad Įstaigos darbuotojams išmokėtos ginčo darbo užmokesčio priemokos viršijo Įstatyme nustatytus maksimalius darbo užmokesčių priemokų dydžius. Iš ginčo įsakymų turinio matyti, kad priemokos prie darbo užmokesčio darbuotojams buvo mokamos už papildomą darbo krūvį. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog tokie priedai būtų mokami ne tik už papildomą darbo krūvį (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bet ir kitu teisiniu pagrindu: nėra duomenų, kad darbuotojams buvo raštu pavesta laikinai atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. pavadavimų skyrimo faktai neįrodyti (CPK 178 straipsnis).
50. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pasirašydamas įsakymus išmokėti Įstaigos darbuotojams ginčo priemokas ieškovas pažeidė BĮĮ 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, taip pat savo pareigas, įtvirtintas ieškovo veiklą reglamentavusiame Pareigybės aprašyme (11.7 papunktį, 11.19 papunktį), Įstaigos Nuostatus (19.2, 19.8, 19.10 punktus).
51. Nustatinėjant civilinės (materialinės) atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus, tik įvertinama, ar buvo neteisėti veiksmai objektyviąja prasme, t. y. ar buvo pažeista teisinė pareiga. Todėl ieškovo nurodomos aplinkybės, kad ginčo priemokos Įstaigos darbuotojams buvo išmokėtos viršijant Įstatyme nustatytus leistinus dydžius dėl objektyvių priežasčių – Covid-19 pandemijos aplinkybių, nėra teisiškai reikšmingos. Tačiau aplinkybės, lėmusios teisinės pareigos pažeidimą, gali turėti reikšmės nustatant skolininko kaltę, taip pat sprendžiant dėl civilinės atsakomybės netaikymo arba skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės, atsakomybės sumažinimo (CK 6.253, 6.259 straipsniai).
52. Antra, CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. DK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.
53. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
54. Taigi, vertinant žalos, kaip civilinės (materialinės) atsakomybės sąlygos (ne)buvimą, vertintina, ar nuostoliai – turėtos išlaidos, yra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais, ir neturi teisinės reikšmės, ar kreditorius (nukentėjęs asmuo) iš neteisėtų skolininko veiksmų gavo naudos, todėl ieškovo nurodoma aplinkybė, jog ginčo priemokos buvo išmokėtos Įstaigos darbuotojams už faktiškai atliktą darbą, t. y. jog iš to Įstaiga gavo konkrečią naudą, vertinant, ar jų išmokėjimu Įstaigos darbuotojams Įstaigai buvo padaryta žala (nuostoliai), vertintina kaip teisiškai nereikšminga.
55. Ši aplinkybė gali būti reikšminga bei vertintina sprendžiant dėl atlygintino žalos dydžio. CK 6.249 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl to paties ieškovo veiksmo Įstaiga patyrė ir žalą, ir gavo naudą. Žala Įstaigai buvo padaryta ieškovui priėmus įsakymus, kurių pagrindu Įstaigos darbuotojams buvo išmokėtos ginčo priemokos, viršijančios Įstatyme įtvirtintus dydžius. Tuo tarpu ieškovo nurodoma nauda – faktinis darbuotojų darbas, buvo gauta iš Įstaigos darbuotojų, o ne ieškovo. Ieškovas, apsiribodamas bendro pobūdžio pasvarstymais dėl darbuotojų poreikio ir papildomo darbo krūvio, atitinkamai, ir priemokų už jį skyrimo tiems paties darbuotojams, nepagrindė ir neįrodė, kad tai buvo vienintelis būdas užtikrinti tinkamą Įstaigos funkcionavimą. Byloje nėra duomenų apie ieškovo atliktus kitus veiksmus bei dėtas pastangas situacijai suvaldyti, jų rezultatus bei kaštus, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstomis ieškovo prielaidas dėl Įstaigos naudos ir išlaidų santykio vertinimo įdarbinant hipotetinius naujus darbuotojus ar pan.
56. Vertinant, ar dėl neteisėtų ieškovo veiksmų Įstaiga patyrė žalą (nuostolius), taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo argumentas, kad ginčo priemokų Įstaigos darbuotojams išmokėjimas negali būti vertinamas kaip žala (nuostoliai), ieškovo padaryta Įstaigai, nes Įstaigos darbuotojai už atliktą papildomą darbą atitinkamai turėjo teisę gauti atlyginimą. Sutiktina su ieškovu, kad jeigu Įstaigos darbuotojams buvo pavesta atlikti atitinkamus darbus ir darbuotojai juos atliko, darbuotojai įgijo teisę į atlyginimą už tokį darbą, tačiau tai nepaneigia, kad ieškovui priėmus įsakymus dėl ginčo priemokų išmokėjimo, taip pažeidžiant, be kita ko, Įstatymo nuostatas (Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis), Įstaigai buvo padaryta žala. Veikdamas kaip Įstaigos vadovas, ieškovas turėjo teisę susitarti su Įstaigos darbuotojais dėl darbo, nukrypstančio nuo normalios Įstaigos darbuotojų darbo apimties, atlikimo ir tokio darbo atlyginimo, tačiau ši ieškovo, kaip Įstaigos vadovo, teisė nebuvo absoliuti – atsižvelgiant į tai, kad Įstaiga buvo biudžetinė įstaiga ir jos veiklą reglamentavo atitinkami viešosios teisės aktai, konkrečiai – Įstatymas, įgyvendindamas teisę susitarti dėl papildomų darbo funkcijų / papildomos darbo apimties atlikimo, ieškovas turėjo atsižvelgti į nurodytą reglamentavimą ir, atitinkamai, susitarti ir išmokėti Įstaigos darbuotojams tokias priemokas, kurios neviršytų Įstatymo nustatytų priemokų dydžio ribų. Ieškovui priėmus įsakymus išmokėti ginčo priemokas, kurios viršijo Įstatyme (Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis) nustatytas priemokų dydžio ribas, neatsižvelgiant į tai, dėl kokių aplinkybių ieškovas priėmė įsakymus dėl ginčo priemokų išmokėjimo, dėl šių ieškovo veiksmų Įstaiga patyrė tiesiogines išlaidas, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertintino kaip Įstaigai padarytą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis; DK 152 straipsnio 1 dalis).
57. Trečia, CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. Kaip minėta, materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama, t. y. darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017). Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).
58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2007). Tyčią suponuoja savo veiksmų ir dėl jų atsirandančių padarinių suvokimas ir noras, kad jie kiltų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo veiksmai priimant įsakymus išmokėti Įstaigos darbuotojams ginčo priemokas ir, atitinkamai, padarant Įstaigai jų, t. y. išmokėtų ginčo priemokų, dydžio nuostolius vertintini kaip tyčiniai. Ginčo priemokos buvo išmokėtos Įstaigos darbuotojams ieškovo, kaip Įstaigos vadovo, priimtų įsakymų, t. y. valinių ieškovo veiksmų (sprendimų), pagrindu. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad sąmoningai nusprendė išmokėti ginčo priemokas, nes tai buvo atlyginimas Įstaigos darbuotojams už papildomą darbą. Taigi, ieškovas sąmoningai priėmė sprendimą išmokėti priemokas, kurių išmokėti pagal Įstatymą negalėjo ir, atitinkamai, kurias išmokėjus Įstaiga patyrė tiesioginius nuostolius, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo veiksmus išmokant ginčo priemokas pagrįstai vertino kaip tyčinius.
Dėl būtinojo reikalingumo sąlygų (ne)buvimo
60. Grįsdamas apeliacinį skundą, apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, priimdamas įsakymus dėl ginčo priemokų išmokėjimo, iš esmės veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Ieškovas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Įstaiga ginčo laikotarpiu veikė Covid-19 pandemijos sąlygomis, kas lėmė papildomas funkcijas Įstaigos darbuotojams ir, atitinkamai, papildomą darbo krūvį, jog Įstaiga susidūrė su darbuotojų trūkumu. Ieškovas nurodo, kad susiklosčiusioje situacijoje, esant kelių vertybių sandūrai, ieškovas pagrįstai pasirinko užtikrinti kertines, aukščiausiu lygmeniu saugomas vertybes – darbuotojų ir slaugomų asmenų teisę į sveikatą bei gyvybę, teisingą apmokėjimą už darbą, sąžiningumo principo užtikrinimą, nes neturėjo galimybės rinktis kito teisėto, teisės normų, principų ir jų saugomų vertybių nepažeidžiančio ar mažiau pažeidžiančio elgesio varianto.
61. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.
62. CK 6.253 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos.
63. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, nagrinėjamu atveju našta įrodyti, kad priimdamas įsakymus išmokėti ginčo priemokas ieškovas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, tenka ieškovui – ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad žalos Įstaigai padarymas priimant įsakymus išmokėti ginčo priemokas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas šių aplinkybių byloje neįrodė (CPK 185 straipsnis).
64. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl pandemijos Įstaigos darbuotojų darbo krūvis galėjo padidėti. Tai 2022 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojos V. P. bei B. S.-Ivanecienė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat sutiktina su atsakove, kad, pirma, 2021 m. gegužės – rugsėjo mėn. laikotarpiu Covid-19 situacija jau nebuvo nauja ir nežinoma; antra, ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog 2021 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu, palyginus su ankstesniu Covid-19 pandemijos laikotarpiu, būtų buvęs fiksuotas itin didelis Įstaigos darbuotojų sergamumas ar darbuotojai būtų turėję masiškai karantinuotis / saviizoliuotis, taip pat kad nurodytu laikotarpiu būtų objektyviai padidėjusi Įstaigos darbuotojų darbo sąnaudų apimtis, t. y. kad 2021 m. gegužės – rugsėjo mėn. laikotarpiu organizuoti tinkamą Įstaigos veiklą dėl pandemijos buvo sudėtingiau ir, atitinkamai, kad dėl nurodytų priežasčių konkrečiai tuo laikotarpiu Įstaigos darbas objektyviai negalėjo būti organizuojamas taip, jog nebūtų užtikrinamos Įstaigos funkcijos ir Įstaigos slaugomų asmenų teisę į sveikatą bei gyvybę nepažeidžiant Įstatymo nuostatų, kad dėl to Įstaiga nebūtų galėjusi aprūpinti slaugomų asmenų. Byloje nėra duomenų apie ginčo laikotarpiu itin išaugusį darbuotojų sergamumą Covid-19, lyginant su kitais pandeminiais laikotarpiais. Nėra duomenų apie netikėtai pasikeitusį darbuotojų skaičių, dėl kurio Įstaiga būtų susidūrusi su didesniais sunkumais organizuojant darbą nei iki tol (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius daug Įstaigos darbuotojų nurodytu laikotarpiu atostogavo (e. t. 2, b. l. 141–178), tuo tarpu būtent ieškovas buvo atsakingas už darbo organizavimą, darbuotojų išleidimus į atostogas.
65. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad ginčo įsakymais paskirtomis priemokomis buvo atlyginta darbuotojams už faktiškai atliktą darbą, už kurio apmokėjimą Įstatymas nenustatė jokio teisinio mechanizmo, o ieškovas, rinkdamasis iš konkuruojančių vertybių, pasirinko atsiskaityti su darbuotojais, nors ir viršijant Įstatyme įtvirtintus maksimalius priemokų dydžius. Kaip minėta, byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kad Įstaigoje, antrojo karantino metu, būtų susidariusi netikėta ar ekstremaliai sudėtinga situacija, objektyviai kėlusi grėsmę tinkamam Įstaigos funkcionavimui. Priešingai, esantys duomenys patvirtina, kad dalis darbuotojų buvo išleisti atostogauti. Nebuvo įrodyta, kad tam tikrų darbuotojų darbo sąnaudos galimai viršijo įstatyme įtvirtintas darbo užmokesčio ribas dėl objektyvių ir nuo Įstaigos vadovo nepriklausančių priežasčių, o ne dėl darbo organizavimo Įstaigoje ydingumo (CPK 185 straipsnis). Ieškovas pagrįstai nurodo, kad už faktiškai atliktą darbą turi būti atlyginama, tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas susijęs su tuo, kad Įstaigos vadovui tenka atsakomybė už tokį Įstaigos darbuotojų darbo organizavimą, kad, esant gan įprastai situacijai, darbuotojų darbo krūviai būtų paskirstomi taip, jog atsiskaitymas su jais nekeltų kolizijos su Įstatymo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nebuvo pateikta įrodymų, jog darbuotojų faktiškai dirbtas laikas būtų nulemtas objektyvių ir sudėtingų aplinkybių, o ne darbo organizavimo trūkumų ar kitų nuo vadovo diskrecijos priklausančių sprendimų. Taip pat nėra duomenų apie ieškovo, kaip vadovo, dėtas pastangas spręsti situaciją kitais būdais, kuriais nebūtų pažeidžiamos Įstatymo nuostatos.
66. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, jog įsakymus dėl ginčo priemokų išmokėjimo priėmė veikiamas būtinojo reikalingumo sąlygų, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta pagrindų, dėl kurių ieškovo atsakomybė galėtų būti ribojama ar jis galėtų būti nuo jos atleistas.
Dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo ir bylos nagrinėjimo ribų
67. Grįsdamas apeliacinį skundą, ieškovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą dėl atsakovės reikalavimo dalies, kurią Darbo ginčų komisija atmetė, o atsakovė dėl jos nesikreipė teismine tvarka, taip išspręsdamas ginčą dėl reikalavimo, kuris teisme nebuvo pareikštas. Ieškovas nurodo, kad atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl 11 302,25 Eur žalos išieškojimo. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi atsakovės prašymą, 2022 m. birželio 15 d. sprendimu atsakovės prašymą tenkino iš dalies, nuspręsdama išieškoti Įstaigos naudai iš ieškovo 10 742,60 Eur turtinę žalą. Į teismą dėl šio Darbo ginčų komisijos sprendimo kreipėsi ieškovas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti atsakovės reikalavimo dalies, kurią Darbo ginčų komisija atmetė, o atsakovė dėl jos nesikreipė teismine tvarka. Tenkindamas atsakovės reikalavimą visa apimtimi, teismas priėmė ieškovo atžvilgiu blogesnį sprendimą, taip viršydamas bylos nagrinėjimo ribas.
68. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo sutikti su ieškovu nėra. Pirma, kaip teisingai pažymėjo ir pats ieškovas, Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). Šaliai nesutikus su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl ginčo dalyko pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės (DK 231 straipsnio 3 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas Darbo ginčų komisijos sprendimo atžvilgiu nėra (negali) būti vertinamas pagal CPK 313 straipsnio dalį, kuri nustato, jog apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Antra, nagrinėjamu atveju nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos 2022 m. birželio 15 d. Sprendimu darbo byloje ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl darbuotojo materialinės atsakomybės išsprendimo, prašydamas pripažinti, kad atsakovės reikalavimas dėl 11 302,25 Eur žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Taigi, pats ieškovas ieškinį teisme pareiškė dėl viso atsakovės reikalavimo – 11 302,25 Eur apimtyje. Atsižvelgiant į nurodytą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ir, atitinkamai, bylos nagrinėjimo ribas.
69. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad grįsdama prašymą Darbo ginčų komisijai dėl 11 302,25 Eur žalos atlyginimo išieškojimo, atsakovė nurodė, jog Audito metu buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais Įstaigos darbuotojams darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir išmokėtas neteisingai: vyr. finansininkei B. S. I. 2021 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti priskaitytas 2 478 Eur darbo užmokestis, tačiau faktiškai buvo priskaityta 3 428 Eur, t. y. 950 Eur daugiau; administravimo skyriaus vedėjai V. P. 2021 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti priskaitytas 2 04,55 Eur darbo užmokestis, tačiau faktiškai buvo priskaityta 3 024,55 Eur, t. y. 950 Eur daugiau. Atsakovė nurodė, kad nurodyti išmokėto darbo užmokesčio perviršiai (priemokos) buvo išmokėti be teisinio pagrindo. Tačiau byloje esantys duomenys – 2021 m. rugsėjo 6 d. ieškovo įsakymas Nr. P-106 „Dėl priemokų skyrimo už 2021 m. rugpjūčio mėn.“ (e. t. 1, b. l. 115–118) patvirtina, kad nurodytos priemokos buvo išmokėtos šio įsakymo pagrindu, t. y. esant teisiniam pagrindui. Nustačius, kad nurodytos 950 Eur dydžio priemokos B. S. I. ir V. P. buvo išmokėtos esant teisiniam pagrindui, vertintina, ar jų dydis atitinka Įstatymo reikalavimus (ar jos neviršija Įstatymo nustatytų priemokų ribų) (Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis).
70. Iš byloje esančių Įstaigos atsiskaitymo darbuotojams už 2021 m. rugpjūčio mėn. žiniaraščio duomenų (e. t. 2, b. l. 136) matyti, kad už 2021 m. rugpjūčio mėn. administravimo skyriaus vedėjai V. P. buvo priskaičiuotas 819,67 Eur pareiginės algos pastoviosios dalies darbo užmokestis, 286,88 Eur pareiginės algos kintamoji dalis ir 950 Eur „kitos priemokos“. Taigi, 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio priemoka galėjo sudaryti 245,90 Eur. Tačiau šios priemokos ir pareiginės algos kintamosios dalies – 286,88 Eur, suma negalėjo viršyti 60 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio (819,67 Eur), t. y. 491,40 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiginės algos kintamoji dalis sudarė 286,88 Eur, maksimalus priemokos dydis galėjo būti 204,52 Eur. Ieškovui priėmus įsakymą dėl 950 Eur priemokos išmokėjimo, Įstaiga dėl to patyrė 745,48 Eur, o ne 950 Eur žalą, t. y. 204,52 Eur mažiau, nei priteisė pirmosios instancijos teismas.
71. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad už 2021 m. rugpjūčio mėn. B. S. I. buvo priskaičiuotas 1 770 Eur pareiginės algos pastoviosios dalies darbo užmokestis, 708 Eur pareiginės algos kintamoji dalis ir 950 Eur „kitos priemokos“. Taigi, 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio maksimali priemoka B. S. galėjo sudaryti 531 Eur. Tačiau šios priemokos ir pareiginės algos kintamosios dalies – 708 Eur, suma negalėjo viršyti 60 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio (1 770 Eur), t. y. 1 062 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad išmokėta pareiginės algos kintamoji dalis sudarė 708 Eur, maksimalus priemokos dydis galėjo būti 354 Eur. Ieškovui priėmus įsakymą dėl 950 Eur priemokos išmokėjimo, Įstaiga dėl to patyrė 596 Eur, o ne 950 Eur žalą, t. y. 354 Eur mažiau, nei priteisė pirmosios instancijos teismas.
72. Atsižvelgiant į nurodytą, yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo atsakovei iš ieškovo priteistos žalos (nuostolių) sumos dydį, nurodant, kad atsakovei iš ieškovo priteistina 10 743,73 Eur (11 302,25 – 204,52 – 354).
Dėl procesinės bylos baigties
73. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias visiškos materialinės darbuotojo atsakomybės taikymo sąlygas, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti ieškinio reikalavimą pripažinti, kad Įstaigos reikalavimas ieškovui dėl 11 302,25 Eur žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nesudaro, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
74. Pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė ieškovo Įstaigai padarytos žalos dydį 2021 m. rugsėjo 6 d. ieškovo įsakymo pagrindu išmokant ginčo priemokas vyr. finansininkei B. S. I. ir administravimo skyriaus vedėjai V. P. Teismas nustatė, kad šioms darbuotojoms nepagrįstai išmokėtos priemokos sudarė po 950 Eur (iš viso – 1 900 Eur), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šioms darbuotojoms 2021 m. rugsėjo 6 d. ieškovo įsakymo pagrindu nepagrįstai išmokėtos priemokos sudarė atitinkamai po 596 Eur ir 745,48 Eur. Dėl to yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovei iš ieškovo priteistinos žalos dydžio nurodant, kad atsakovei iš ieškovo priteistina 10 743,73 Eur.
75. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
76. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
77. Ieškovas pateikė duomenis, patvirtinančius 2 178 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai parengiant apeliacinį skundą (DOK-45400). Apeliacinis skundas atmetamas, todėl ieškovui bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
78. Atsakovė bei trečiasis asmuo duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
79. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
ieškovo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir išdėstant ją taip:
„Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės VšĮ ,,Senjorų socialinės globos namai“ (j. a. k. 302877129) naudai 10 743,73 Eur (dešimt tūkstančių septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus 73 ct) žalos atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,92 Eur (septyniolika eurų 92 ct) pašto išlaidų valstybei (įmokos kodas 5662)“.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Rūta Latvelė
Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
Tatjana Žukauskienė