Civilinė byla Nr. 3K-3-494/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.1; 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. K. ir E. K., trečiojo asmens A. A. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. K. ir E. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių ir įpareigojimo sudaryti buto nuomos sutartį; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: D. K., A. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2001 m. kovo 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ieškovė ir jos vyras, miręs 1991 m. gruodžio 12 d., nuo 1980 metų dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos (toliau – LŽŪA) mokomajame bandymų ūkyje. 1980 m. sausio 4 d. LŽŪA direktorius žodžiu leido ieškovės D. K. vyrui ir jo šeimai apsigyventi žinybiniame pirmame ir mansardiniame aukšte esančiame keturių kambarių bute (duomenys neskelbtini), o šį butą ieškovės vyro šeimai 1980 m. sausio 31 d. paskyrė LŽŪA mokomasis bandomasis ūkis, kuris tuo metu valdė namą (duomenys neskelbtini). Paskiriant ginčo butą, orderis nebuvo išrašytas, o ieškovės šeimos užimtas buto plotas atitinka tuo metu paskirtą plotą. Pagrindinis nuomininkas buvo ieškovės vyras, o jam mirus, nuomos teisės perėjo ieškovei. Ieškovė su šeima ginčo bute gyveno nuo 1980 metų, mokėjo nuomos mokesčius, LŽŪA administracija šiuos priėmė; ieškovė rūpinosi ginčo butu, atliko remonto darbus, pirmajame namo aukšte šeima naudojosi dviem kambariais ir virtuve; ieškovės sūnus E. K. ginčo buto mansardiniame aukšte apsigyveno nuo 1989 metų ir naudojosi dviem kambariais ir virtuve. Dėl to, ieškovų manymu, tarp ieškovų ir LŽŪA susiklostė faktiniai nuomos santykiai. 1992 metais Kauno rajono savivaldybė perėmė LŽŪA valdytus pastatus ir ginčo namas perėjo šios savivaldybės žinion; 1992 m. rugsėjo 10 d. V. V. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo namą, tačiau ieškovai ir toliau gyveno ginčo bute. Kauno rajono savivaldybė tam neprieštaravo; priešingai, ši pripažino ieškovus nuomininkais, 1997 m. sausio 28 d. aktu perdavė dokumentus Kauno miesto savivaldybei ir ieškovų šeima, kaip asmenys, gyvenantys savininkui grąžintiname name, Kauno miesto savivaldybės 2002 m. vasario 5 d. sprendimu buvo įtraukta į sąrašą asmenų, kuriems turėjo būti suteikta valstybės garantija. Ginčo namo savininkė bylos nagrinėjimo metu pagal dovanojimo sutartį yra trečiasis asmuo A. A. Ieškovai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu sudaryti su jais ginčo buto nuomos sutartį, tačiau ši atsisakė ją sudaryti; tai pažeidžia ieškovų, kaip ginčo buto nuomininkų, teises. Ieškovai, remdamiesi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4, 41 straipsniais, CK 1.1, 1.2, 1.5, 6.1, 6.39, 6.576, 6.579, 6.580–6.582 straipsniais, prašė teismo pripažinti 135,76 kv. m bendrojo ploto ir 88,32 kv. m gyvenamojo ploto gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (pastato techninės apskaitos byloje patalpos pažymėtos indeksais: (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį faktiškai galiojančia ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti rašytinę nurodytų patalpų nuomos sutartį su ieškove D. K.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino faktiškai galiojančia 88,32 kv. m gyvenamojo ploto patalpų (duomenys neskelbtini) (pastato techninės apskaitos byloje pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove D. K. nurodytų patalpų nuomos sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodytose ginčo buto patalpose gyveno nuo 1980 metų LŽŪA mokomojo bandymų ūkio direktoriaus leidimu, mokėjo nuomos mokesčius, ūkio administracija mokesčius priėmė, tarp LŽŪA mokomojo bandymų ūkio ir ieškovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai; ginčo pastatui perėjus Kauno rajono, vėliau Kauno miesto savivaldybės žinion, nuomos teisiniai santykiai tęsėsi, t. y. nuomos sutartis tapo neterminuota. Teismas pažymėjo, kad paprastos rašytinės nuomos sutarties formos nesilaikymas nedarė nuomos sutarties negaliojančios, todėl nurodė, jog teisinės pasekmės gali atsirasti ir iš raštu nesudarytos sutarties. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti, kad ieškovės D. K. ir Kauno miesto savivaldybės nuomos teisiniai santykiai susiklostė ir dėl ginčo namo mansardiniame aukšte esančių patalpų; nurodė, kad ieškovas E. K. nereiškė savarankiško reikalavimo sudaryti su juo nuomos sutartį, nepateikė įrodymų apie tai, kad jis turėjo teisinį pagrindą apsigyventi ginčo patalpų mansardiniame aukšte.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. K. ir E. K., atsakovo Kauno miesto savivaldybės, trečiojo asmens A. A. apeliacinius skundus, 2006 m. balandžio 4 d. d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą, atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: pripažino faktiškai galiojančia gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (pastato techninės apskaitos byloje pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti šių patalpų nuomos sutartį su ieškove D. K. Kolegija, atsižvelgdama į faktinių nuomos santykių atsiradimo ir jų įgyvendinimo metu galiojusias teisės normas, ginčo teisiniams santykiams taikė 1964 m. CK. Kolegija, remdamasi LŽŪA mokomojo bandymų ūkio darbininkų profsąjungos komiteto 1980 m. sausio 31 d. posėdžio protokolu Nr. 4, 1992 m. gruodžio 3 d. nurodyto ūkio vadovo pažyma Kauno rajono Noreikiškių apylinkės viršaičiui, tuo metu sprendimą priėmusio ūkio direktoriaus J. C. parodymais, ūkinėmis knygomis, kuriose yra užfiksuota, kad ieškovai naudojosi ginčo butu, rašytiniais įrodymais apie nuompinigių mokėjimą, dokumentais apie ieškovų registraciją ginčo name, jų įtraukimą į Kauno rajono savivaldybės nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose namuose, eilę, nustatė, kad ieškovams 1980 metais faktiškai buvo išnuomota tuo metu valstybei priklausiusių patalpų (duomenys neskelbtini) dalis. Kolegija nurodė, kad pagal 1977 m. Butų skirstymo Lietuvos TSR nuostatus vietinių tarybų vykdomieji komitetai turėjo išduoti bendros formos orderį, suteikusį teisę apsigyventi esamojo valstybinės organizacijos butų fondo namuose, gautą orderį reikėjo pateikti įmonės administracijai, kad būtų sudaryta buto nuomos sutartis, t. y. ieškovai galėjo sudaryti rašytinę nuomos sutartį, tik turėdami orderį, tačiau šio negavo ne dėl savo veiksmų, o dėl tuometinio LŽŪA mokomojo bandymų ūkio administracijos ir profsąjungos komiteto neveikimo. Kolegija, remdamasi tiek tuo metu galiojusiais teisės aktais, tiek aktualia teismų praktika, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ir jos vyras buvo paprasti darbininkai, pažymėjo, kad už Butų skirstymo nuostatų laikymąsi buvo atsakingi ministerijų, žinybų, vietinių tarybų vykdomųjų komitetų, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ir profsąjungų vietos komitetų pirmininkai; ieškovai neatsakingi už darbdavio administracijos ir profsąjungos komiteto veiksmus, suteikiant gyvenamąją patalpą, nes atitinkamos institucijos privalėjo tinkamai atlikti savo pareigas ir iki galo įforminti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Kolegija, atsižvelgdama į tai, padarė išvadą, kad pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalį rašytinės formos nesilaikymas nedarė negaliojančia ginčo faktinės nuomos sutarties. Kolegija, spręsdama klausimą dėl LŽŪA mokomojo bandymų ūkio teisės nuomoti ginčo patalpas, kurios nebuvo įtrauktos į turto balanso apskaitą, vadovavosi CPK 177 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir nurodė, kad 2003 m. kovo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintame Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1989 m. sausio 1 d., sąraše nurodytas vienas iš nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teiktinų dokumentų – savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. Kolegija vertino archyvo pateiktus dokumentus, 1987 metais atliktos ginčo namo inventorizacijos bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ginčo namas priklausė valstybiniam žinybiniam fondui, jo savininkas buvo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis, ir, nepaisydama to, jog byloje nebuvo rašytinių įrodymų apie tai, kad 1980 metais LŽŪA mokomasis bandymų ūkis patikėjimo teise valdė namą (duomenys neskelbtini), tačiau vadovaudamasi įrodymų sąsajumo ir pakankamumo principu, konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ginčo namas jo sugrąžinimo savininko įpėdiniui metu priklausė konkrečiai valstybinei organizacijai – LŽŪA. Kolegija nustatė, kad ieškovai gyvena savininko įpėdiniui grąžintame name ir pabrėžė, kad savininko teisė nėra absoliuti; įstatymai, garantuodami savininko teisių gynimą ir nustatydami nuosavybės gynimo būdus, atsižvelgia ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Dėl to kolegija pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnį savivaldybė turi perimti nuomininkų teises ir pareigas, nuomoti šiose patalpose gyvenantiems asmenims gyvenamąsias patalpas, nuomininkui išduoti garantinį raštą. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo namas nepriklauso valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui, pažymėjo, kad ginčo patalpų nuomos sutartimi turi būti įteisinta susidariusi padėtis ir tokios sutarties sudarymas neprieštarauja įstatymui. Kolegija, nustatydama ginčo gyvenamųjų patalpų dydį, rėmėsi LŽŪA mokomojo bandymų ūkio darbininkų profsąjungos komiteto 1980 m. sausio 31 d. posėdžio protokolu Nr. 4 ir nustatė, kad ieškovų šeimai buvo suteiktas tik pirmajame aukšte esantis dviejų kambarių su virtuve butas, kurio tiksli sudėtis protokole nenurodyta, tačiau, vadovaudamasi logika ir protingo įstatymų taikymo principu, kolegija pripažino pirmajame aukšte esančius virtuvę ir įėjimą a–1 ieškovei D. K. suteikto buto priklausiniais, o pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove patalpų, pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį nepagrįstu. Be to, kolegija, remdamasi ginčo buto inventorizacijos byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais gyvenamųjų patalpų dydžiais, nurodė, kad patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), plotas yra ne 10,65 kv. m ploto, kaip tai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, bet 13,24 kv. m ploto. Kolegija taip pat nurodė, kad ieškovei suteiktame ginčo bute ieškovės sūnus E. K. apsigyveno kaip tėvų šeimos narys, su juo nebuvo sudaryta rašytinė kitų patalpų nei 1980 metais paskirtų jo tėvams nuomos sutartis, nesusiklostė faktiniai nuomos santykiai, ir nors ieškovės vyro P. K. šeima visą laiką gyveno ir naudojosi pirmajame ir mansardiniame aukšte esančiomis patalpomis, tačiau iš išdėstytų įrodymų matyti, kad bendru LŽŪA administracijos ir profsąjungos komiteto sprendimu ieškovės vyro šeimai buvo suteiktos tik pirmajame aukšte esančios patalpos, todėl kolegija pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas sudaryti su ieškove ir patalpų mansardiniame aukšte nuomos sutartį, nes šios patalpos ieškovams nebuvo suteiktos įstatymų nustatytu pagrindu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo A. A. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo dalį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutarties dalį, kuriomis iš dalies tenkinti ieškovų reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisiniams santykiams turėjo taikyti 1964 m. CK 97 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo namas priklausė LŽŪA mokomajam bandymų ūkiui. Kasatorės teigimu, ši išvada prieštarauja 1964 m. CK 97 straipsniui, nes valstybės organizacija, neperžengdama įstatyme nustatytų ribų, valdo, naudoja ir disponuoja valstybės jai paskirtu turtu, atsižvelgdama į organizacijos veiklos tikslus ir turto paskirtį, tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kad valstybė suteikė teisę LŽŪA mokomajam bandymų ūkiui patikėjimo teise valdyti, naudotis ir disponuoti ginčo pastatu. Jis nebuvo įtrauktas į nurodytos organizacijos turto balansą, todėl nebuvo teisinio pagrindo faktiškai valdyti ginčo pastatą.
- Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 1964 m. CK 318 ir 319 straipsnius, apeliacinės instancijos teismas šiuos neteisingai aiškino. Kasatorės teigimu, pagal 1964 m. CK 319 straipsnį paskiriant asmenims gyvenamąsias patalpas, esančias valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų namuose, turėjo būti gautas bendras administracijos ir profsąjungos sprendimas dėl gyvenamosios patalpos skyrimo, ir šis sprendimas turėjo būti patvirtintas Vykdomojo komiteto. Ieškovams ginčo patalpos buvo paskirtos neteisėtai, neteisėtas buvo ir LŽŪA mokomojo bandymų ūkio administracijos vadovo žodinis leidimas apsigyventi ginčo patalpose, taip pat profsąjungos komiteto posėdžio nutarimas, o iš neteisėtų nutarimų ieškovai negali įgyti teisėtų teisių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė 1977 m. priimtus Butų skirstymo Lietuvos TSR nuostatus, nes jie reglamentavo asmenų įtraukimo į eilę gauti butą, o ne ginčo patalpų skyrimo tvarką.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgė į tai, kad ieškovė ir jos vyras buvo darbininkai, tačiau, kasatorės manymu, teismas turėjo vadovautis ir kitu principu, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. ieškovės šeima turėjo domėtis gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarka ir ją reglamentuojančiais įstatymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė sąžiningumo principą, neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovė 1995–1996 metais turėjo kitą butą (duomenys neskelbtini), ir šį faktą nuslėpė nuo Kauno rajono savivaldybės, nepagrįstai buvo įrašyta į asmenų, gyvenančių savininkui grąžintame name ir turinčių valstybės garantiją, sąrašą.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčo buto patalpą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), kuri yra koridorius, ieškovams tenkančių patalpų priklausiniu, pažeidė trečiojo asmens teises, nes tokiu atveju koridorius priklauso ieškovų gyvenamajai patalpai ir kasatorė negali patekti nei į jai priklausančias gyvenamąsias patalpas, nei į mansardiniame aukšte esančias patalpas. Ginčo pastato patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), yra viso gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o ne ieškovams tenkančių gyvenamųjų patalpų priklausinys.
- Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovams tenkančios gyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), plotą, kuris pagal ginčo buto inventorinės bylos vidaus plotų eksplikaciją yra ne 13,24 kv. m, o 10,65 kv. m ploto.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens A. A. kasacinio skundo prašo jį tenkinti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo dalį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutarties dalį, kuriomis iš dalies tenkinti ieškovų reikalavimai, ir ieškinį atmesti.
Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutartį ir ieškinį tenkinti. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovų apeliacinio skundo argumentų, nepagrįstai nustatė, kad ieškovams 1980 metais buvo suteiktas tik butas pirmame aukšte, nors byloje esantys įrodymai patvirtino aplinkybę, jog ieškovai nuo 1980 metų netrukdomai naudojosi ir patalpomis, esančiomis ginčo buto mansardiniame aukšte. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Kauno rajono savivaldybė dokumentuose ieškovus įvardijo kaip ginčo buto nuomininkus, t. y. pripažino faktinius nuomos santykius. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės valdžios ar valdymo įstaigų, neperžengiant jų kompetencijos ribų, nepažeidžiant reikalavimų dokumentų formai, yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais.
Atsiliepimu į trečiojo asmens A. A. kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti ir tenkinti jų kasacinį skundą. Jie nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisiniams santykiams tinkamai taikė 1964 m. CK, teisingai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad ginčo namas 1980 metais priklausė LŽŪA mokomajam bandymų ūkiui, tarp šios valstybės institucijos ir ieškovų susiklostė faktiniai ginčo buto nuomos santykiai.
Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą trečiasis asmuo A. A. prašo jį atmesti ir tenkinti jos kasacinį skundą. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų ieškovų apeliacinio skundo argumentų, ištyrė įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad ieškovės sūnus mansardiniame ginčo buto aukšte apsigyveno neteisėtai, su juo nebuvo sudaryta rašytinės šių patalpų nuomos sutarties. Ieškovai kasaciniame skunde nenurodo konkrečių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, analizuoja tik konkrečius rašytinius įrodymus, tačiau neargumentuoja, kodėl bylą nagrinėję teismai turėjo jais vadovautis.
Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo jį atmesti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Jis nurodo, kad ieškovai kasaciniame skunde nenurodo konkrečių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, skunde dėsto faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1980 m. sausio 4 d. LŽŪA direktorius žodžiu leido ieškovės D. K. vyrui ir jo šeimai apsigyventi žinybiniame pirmame aukšte esančiame dviejų kambarių su virtuve bute (duomenys neskelbtini). Šį butą ieškovės vyro šeimai 1980 m. sausio 31 d. paskyrė LŽŪA mokomasis bandymų ūkis, kuris tuo metu valdė namą (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, kad, paskiriant ginčo butą, orderis nebuvo išrašytas, tačiau ieškovės šeima mokėjo nuomos mokesčius, ūkio administracija šiuos priėmė, todėl tarp LŽŪA mokomojo bandymų ūkio ir ieškovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove ginčo buto patalpų, esančių ne tik buto pirmame, bet ir mansardiniame aukšte, nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad LŽŪA mokomojo bandymų ūkio darbininkų profsąjungos komiteto 1980 m. sausio 31 d. posėdžio protokolu Nr. 4 ieškovų šeimai buvo suteiktas tik pirmajame aukšte esantis dviejų kambarių butas, įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove šių patalpų nuomos sutartį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK normas dėl gyvenamųjų patalpų faktinių nuomos teisinių santykių atsiradimo ir reglamentavimo, ar nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės D. K., kuri su vyru dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomajame bandymų ūkyje, šeimai LŽŪA mokomojo bandymų ūkio darbininkų profsąjungos komiteto 1980 m. sausio 31 d. nutarimu (protokolas Nr. 4) ir LŽŪA mokomojo bandymų ūkio direktoriaus leidimu buvo leista nuomos pagrindais apsigyventi dviejų kambarių žinybiniame bute (duomenys neskelbtini). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad namas (duomenys neskelbtini), priklausė valstybiniam butų fondui, nurodytą namą patikėjimo teise tuo metu valdė ir jį naudojo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis, kuris ir suteikė ieškovės šeimai šiame name dviejų kambarių butą, tik neįformino pagal tuo metu galiojusias teisės normas (buto suteikimas nebuvo įformintas 1964 m. CK 319 straipsnyje nustatyta tvarka), todėl su ieškove ir jos šeima nebuvo sudaryta rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino, kad rašytinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su ieškove nebuvo sudaryta dėl tuometinio LŽŪA mokomojo bandymų ūkio administracijos ir šio ūkio profsąjungos komiteto kaltės, kurie pagal tuo metu galiojusius Butų skirstymo nuostatus buvo atsakingi už butų suteikimą ir tinkamą jo įforminimą (1977 m. nutarimo Nr. 70 „Dėl butų skirstymo nuostatų patvirtinimo“ 2 punktas). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės D. K. šeima nuo 1980 metų gyveno LŽŪA mokomajam bandymų ūkiui priklausančiame name ir naudojosi dviejų kambarių butu nuomos pagrindais, nes nuo apsigyvenimo bute dienos mokėjo nuomotojui nuomos mokesčius, o ūkio administracija juos priėmė, ieškovė buvo registruota šiame bute, remontavo, naudojosi kaip teisėta gyvenamosios patalpos nuomininkė. Ginčo pastatui perėjus Kauno rajono, vėliau Kauno miesto savivaldybės žinion, ginčo buto nuomos teisiniai santykiai tęsėsi, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad tarp ieškovės D. K. ir ginčo namo valdytojų susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriuos reikia įforminti rašytine gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės šeimai buvo suteikti du kambariai ir virtuvė pirmajame ginčo namo aukšte, o patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini) (9,46 kv. m ploto), yra bendrojo naudojimo, todėl ieškovei gali būti išnuomota tik pusė šios patalpos, kad ja galėtų naudotis ir kiti šiame name gyvenantys asmenys.
Trečiojo asmens A. A. kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 97 straipsnio nuostatas ir nenustatė, kad ginčo namas priklausė LŽŪA mokomajam bandymų ūkiui, yra atmetami kaip nepagrįsti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus (tarp jų namų valdos techninės apskaitos bylą), nustatė, kad ginčo namas 1980 metais priklausė valstybiniam žinybiniam butų fondui, jo teisėtas valdytojas buvo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis, kurio administracija ir profsąjungos komitetas suteikė ieškovės šeimai dviejų kambarių butą šiame žinybiniame name, kuriame ieškovės šeima ir apsigyveno, buvo registruota, mokėjo nuomotojui nuomos ir kitus mokesčius, todėl tarp nuomotojo ir nuomininko susiklostė sutartiniai gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kurie tik nebuvo įforminti rašytine nuomos sutartimi, nors jie tęsėsi nuo 1980 metų sausio mėnesio iki ieškovų ieškinio pareiškimo teismui dienos dėl rašytinės sutarties sudarymo; nė vienas iš nuomotojų nuomos santykių neginčijo, šiuos pripažino; jų iš buto nekeldino. Be to, ieškovės šeima, kaip gyvenanti savininkui grąžintiname name, nuomininkų teisėmis buvo įrašyta į sąrašą asmenų, kuriems buvo numatyta suteikti kitas gyvenamąsias patalpas. Šios ir kitos byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė 1964 m. CK 97 straipsnio nuostatas ir pagrįstai pripažino, jog valstybinį turtą (šiuo atveju – ginčo gyvenamąjį namą) LŽŪA mokomasis bandymų ūkis valdė ir naudojo patikėjimo teise, todėl turėjo teisę jame esančius butus išnuomoti savo darbuotojams 1964 m. CK 319 straipsnyje nustatyta tvarka. Ieškovai gyvenamosios patalpos nuomos sutartį galėjo sudaryti su nuomotoju tik gavę orderį gyvenamajai patalpai užimti (1964 m. CK 319 straipsnio 2 dalis, 322 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai orderio negavo ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad tuometinio LŽŪA mokomojo bandymų ūkio administracija ir profsąjungos komitetas nevykdė savo pareigų, nustatytų tuo metu galiojusiuose teisės aktuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai motyvuose nurodė, kad 1964 m. CK 318 straipsnio ir 319 straipsnio nuostatų nesilaikymas, suteikiant ieškovės šeimai ginčo gyvenamąją patalpą, atsižvelgiant į faktinį buto suteikimą ir naudojimąsi juo nuomos pagrindais, abiem sutarties šalims vykdant iš jos kilusias teises ir pareigas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog su ieškovais negalėjo būti sudaryta ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Trečiojo asmens A. A. kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 318 ir 319 straipsnių nuostatas, remiantis pirmiau nurodytais argumentais, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aiškindamas bei taikydamas įstatymus, reglamentavusius gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarką bei gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo pagrindus ir tvarką pagal anksčiau galiojusias teisės normas, pagrįstai ir teisingai šioje byloje vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys), nes tam tikrus klausimus teismas turėjo teisę išspręsti savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė CK 1.5 straipsnį, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šio straipsnio netinkamo taikymo atmetami kaip nepagrįsti.
Ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ir leidimo jiems sudaryti ginčo buto mansardiniame aukšte esančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pakeisti kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės šeimai buvo išnuomoti tik virtuvė ir du kambariai, esantys pirmajame ginčo namo aukšte, o patalpos, esančios mansardoje, jiems nebuvo išnuomotos. Tai yra faktinė teismų nustatyta aplinkybė, kurią ir turėjo nustatyti bylą nagrinėję teismai, o kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ar nutartis tik teisės taikymo aspektu, o faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, patikslina apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį dėl bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini) (9,46 kv. m ploto), dalies išnuomojimo, sudarant su ieškove gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti faktiškai galiojančia gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), pastato techninės apskaitos byloje pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti nurodytų patalpų nuomos sutartį su ieškove D. K. Gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) patalpą, techninės apskaitos byloje pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini) (9,46 kv. m ploto), pripažinti šalių bendrojo naudojimo patalpa“.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Antanas Simniškis
Algimantas Spiečius