Civilinė byla Nr. 3K-3-551/2006
Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.9.2; 30.12.2; 51; 116.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. spalio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui K. G. dėl panaudos
sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. rugpjūčio
10 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ji,
gyvendama santuokoje su atsakovu, už tėvų ir artimųjų dovanotas lėšas 1990 m.
kovo 20 d. ir 1992 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo
asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir žemės
sklypą (duomenys neskelbtini) bei įregistravo šį turtą savo vardu viešajame
registre. Ieškovė taip pat nurodė, kad santuoką su atsakovu nutraukė 1997 m.
balandžio 29 d. dėl nuolatinio jo girtavimo, tačiau, pasigailėjusi neturinčio
kur gyventi buvusio sutuoktinio, leido jam toliau gyventi viename kambaryje,
kol šis susiras kitą gyvenamąją patalpą. Ieškovės teigimu, atsakovas kitos
gyvenamosios patalpos neieškojo, toliau be saiko vartojo alkoholį, ėmė vestis į
jos namus panašaus gyvenimo būdo asmenis, pradėjo dingti daiktai, ir tokie
atsakovo veiksmai akivaizdžiai pažeidžia jos, kaip nurodyto nekilnojamojo turto
savininkės, teises. Ieškovė, remdamasi CK 1.138, 6.629–6.643 straipsniais,
prašė teismą nutraukti žodinę panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovą K. G. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų
(duomenys neskelbtini) su visais jam priklausančiais daiktais; ieškovė
nurodė sutinkanti dėl sprendimo už akių priėmimo įstatymo nustatytais atvejais.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto
apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą už akių, nes atsakovas
per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, ir šiuo sprendimu teismas
ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, atlikęs formalų įrodymų tyrimą, nustatė, kad
gyvenamasis namas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti atsakovą, yra įgytas
šalims gyvenant santuokoje. Teismas konstatavo, kad nors šis turtas įgytas
ieškovės vardu, tačiau santuokos su atsakovu metu, taigi laikytinas bendrąja
jungtine šalių nuosavybe (CK 3.87, 3.88 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad
ieškovės pateikti mokesčių kvitai, taip pat jos vardu sudaryta sutartis su AB
„Rytų skirstomieji tinklai“ dėl elektros energijos tiekimo–vartojimo nėra
įrodymai, patvirtinantys, jog nekilnojamasis turtas, iš kurio prašoma
iškeldinti atsakovą, yra ieškovės asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2
dalis); ieškovė nepateikė įrodymų, kad gyvenamasis namas su priklausiniais buvo
įgytas už jos tėvų ir kitų artimųjų dovanotas lėšas. Teismas nusprendė, kad,
nesant įrodymų, jog gyvenamasis namas su priklausiniais, įgytas santuokos su
atsakovu metu, yra ieškovės asmeninė nuosavybė, nėra pagrindo tenkinti ieškinį
dėl panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo iš šių patalpų.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 16 d. nutartimi
atmetė ieškovės A. G. apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą.
Kolegija nutartyje nurodė, kad teismas, formaliai įvertinęs byloje esančius
įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas, iš kurio ieškovė prašo
iškeldinti atsakovą, įgytas ieškovės vardu, tačiau šalims gyvenant santuokoje, laikytinas
bendrąja jungtine šalių nuosavybe (CK 3.87, 3.88 straipsnis). Kolegija sutiko,
kad ieškovės pateikti mokesčių kvitai, faktas, jog ji įregistruota AB „Rytų
skirstomieji tinklai“ kaip elektros energijos vartotoja, nėra įrodymai,
patvirtinantys asmeninės nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą (CK
3.89 straipsnio 2 dalis), be to, ieškovė nepateikė įrodymų, jog šis nekilnojamasis
turtas įgytas už jos tėvų bei kitų artimųjų surinktas ir dovanotas pinigines
lėšas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant įrodymų, jog gyvenamasis namas
su priklausiniais yra tik ieškovės asmeninė nuosavybė, į kurią buvęs
sutuoktinis negali turėti teisių, teismas pagrįstai netenkino ieškinio dėl
panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė A. G. prašo
panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą už
akių, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, nustatinėdami gyvenamojo namo su
priklausiniais ir žemės sklypo nuosavybės klausimus, išėjo už ieškinio dalyko
ribų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos
praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 9 d.
nutartį civilinėje byloje A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas,
Nr. 3K-3-271/1999; 2001 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje R. S.
v. AB „Bristol–Myers Sgnibb Eesti AS“, Nr. 3K-3-761/2001; 2001 m. spalio 22
d. nutartį civilinėje byloje K. v. AB „Nekilnojamojo turto fondas“, Nr.
3K-3-981/2001, kt.). Ginčo dėl nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės
teisės nebuvo ir nėra. Ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į šį turtą galėjo
ginčyti atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, o teismas neturėjo teisės spręsti
šio klausimo savo iniciatyva, juolab neklausęs atsakovo nuomonės ir nesant
byloje jokių įrodymų, kad atsakovas nesutinka su esama šio turto teisine
priklausomybe.
2. Jeigu būtų šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto
nuosavybės teisės, teismai šį klausimą turėtų spręsti pagal SŠK 22, 23
straipsnių normas. Šiuo atveju teismai, be to, kad nepagrįstai išėjo už
ieškinio reikalavimų ribų, šį klausimą sprendė remdamiesi 2000 m. CK normomis
(CK 3.87 straipsniu, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3.89 straipsnio 2
dalimi). Pagal SŠK 22 straipsnį turtas, įgytas santuokos metu kaip dovana ar
paveldėtas, tapdavo asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe. Dėl to
ieškovės už tėvų ir kitų artimųjų dovanotas lėšas įgyti gyvenamasis namas su
priklausiniais ir žemės sklypas yra jos asmeninė nuosavybė. Be to, atsakovas,
laikydamas, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė, turėjo teisę kreiptis į
teismą dėl jos padalijimo per trejus metus po santuokos nutraukimo (SŠK 23
straipsnio 4 dalis). Šia teise jis nepasinaudojo, įstatyme nustatytas trejų
metų ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo,
taigi nurodytas turtas neabejotinai yra ieškovės nuosavybė.
3. Teismai pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalį, nes,
priimdami sprendimą už akių, neatliko formalaus byloje pateiktų įrodymų tyrimo.
Teismai privalėjo įvertinti Registrų centro pažymą, kurioje turto savininke
nurodyta ieškovė, ir nėra jokių įrašų, kad šis turtas yra bendroji jungtinė
nuosavybė; taip pat pridėtus mokesčių už šį turtą, kuriuos paprastai moka tik
turto savininkas, kvitus. Be to, teismai turėjo įvertinti faktą, kad per trejus
metus nuo santuokos nutraukimo atsakovas nereiškė jokių reikalavimų dėl šio
turto padalijimo, ir preziumuoti, jog nurodytas turtas yra asmeninė ieškovės
nuosavybė. Teismai privalėjo atsižvelgti į ieškovės įvardytas aplinkybes, dėl
kurių ji prašė iškeldinti atsakovą, ir formaliai įvertinti, kaip būtų, jeigu
pasitvirtintų ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovė, būdama
santuokoje su atsakovu, pagal 1990 m. kovo 20 d. ir 1992 m. liepos 8 d.
pirkimo–pardavimo sutartis įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir
žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei įregistravo šį turtą savo vardu
viešajame registre. Ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta 1997 m.
balandžio 29 d., tačiau šalys nesidalijo santuokoje įgyto turto. Atsakovas liko
gyventi minėtame gyvenamajame name. Ieškovė, laikydama, kad šis gyvenamasis
namas yra jos asmeninė nuosavybė, pareiškė ieškinį dėl panaudos sutarties
nutraukimo ir nuolat girtaujančio atsakovo iškeldinimo iš šio namo.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami, jog gyvenamasis
namas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti atsakovą, yra bendroji jungtinė ginčo
šalių nuosavybė, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Teisėjų kolegija
nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Ieškovė kreipėsi į teismą,
prašydama nutraukti žodinę panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš jai nuosavybės
teise priklausančio gyvenamojo namo, nes atsakovas, netinkamai naudodamasis
šiuo turtu ir blogindamas jo būklę, pažeidžia jos, kaip šio turto savininkės,
teises. Teismai, prieš pradėdami nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimų
pagrįstumą, pirmiausia turėjo išsiaiškinti, ar ieškovė turi tokią reikalavimo
teisę. Tam teismai turėjo įsitikinti, kad ieškovė yra nurodyto turto savininkė,
nes tik daikto savininkas arba jo įgalioti asmenys gali perduoti daiktą
neatlygintinai naudotis kitam asmeniui (CK 6.632 straipsnis), taigi tik daikto
savininkas ar jo įgalioti asmenys gali reikalauti nutraukti panaudos sutartį.
Taip pat tik savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės
teisės pažeidimus (CK 4.98 straipsnis). Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai
vertino ieškovės prie ieškinio pridėtus gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimo
dokumentus, ginčo šalių santuokos sudarymo ir jos nutraukimo momentus, nes šių
aplinkybių nustatymas buvo svarbus sprendžiant, ar turi ieškovė teisę reikšti
ieškinyje iškeltus reikalavimus. Tik nustatę, kad ieškovė yra nurodyto
nekilnojamojo turto savininkė, teismai galėjo pradėti nagrinėti, ar pagrįsti
jos keliami reikalavimai. Taigi bylą nagrinėję teismai, aiškindamiesi ieškovės
nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės klausimą, neperžengė ieškovės ieškinio
reikalavimų ribų. Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija
pažymi, kad kasacinio teismo konkrečioje byloje suformuluoti teisės
išaiškinimai (ratio decidendi) turi precedentinę reikšmę tik
teismams nagrinėjant iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą
bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą.
Dėl to kasacinis skundas gali būti grindžiamas tik tokiais kasacinio teismo pateiktais
teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis
analogiškose ar iš esmės panašiose į bylos, kurioje priimtas sprendimas
(nutartis) skundžiamas kasacine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto
savivaldybė v. S. K.; Nr. 3K-3-68/2006). Kasatorės išvardytais Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo precedentais negalima remtis nagrinėjamoje byloje, nes jie
priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
Kasaciniame skunde
kasatorė teigia, kad teismai ne tik be pagrindo, t. y. nesant reikalavimo,
sprendė jos nurodyto turto nuosavybės klausimą, tačiau jį spręsdami nepagrįstai
rėmėsi 2000 m. CK normomis, nors jeigu būtų šalių ginčas dėl šio turto
nuosavybės, jis turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis SŠK normomis. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000
m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su
sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant
to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl
to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi
vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002
m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje V. R. v. R. R., Nr. 3K-3-744/2002;
2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje L. M. v. A. M., Nr.
3K-3-705; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje I. D. v. A. D.,
Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje G. B. v.
V. B., Nr. 3K-3-57, kt.). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nurodytas
turtas įgytas 1990–1993 m., t. y. galiojant SŠK, tačiau bylą dėl šio turto
panaudos ir ieškovės nuosavybės teisės į šį turtą gynimo nagrinėję teismai apie
šio turto teisinį statusą pagrįstai sprendė pagal galiojančio CK normas. Kartu
teisėjų kolegija pažymi, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje
įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats
principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas
– turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant
susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis
įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas
bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas
turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine
nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti
abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis
pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas
kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog
tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti
sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas
bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių
vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė,
kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3
dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant
nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to
sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau teisėjų kolegija pažymi,
kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios
jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant
CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto
teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal
kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu
abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Nagrinėjamoje byloje
ieškovės nurodytas turtas, jos įgytas gyvenant santuokoje su atsakovu, buvo
įregistruotas viešajame registre 1990–1993 m., t. y. iki 2000 m. CK
įsigaliojimo, todėl šiam turtui teismai pagrįstai taikė prezumpciją, kad
turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali
būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš
sutuoktinių nuosavybė. Taigi ieškovė turi teisę įrodinėti, kad jos įvardyti gyvenamasis
namas ir žemės sklypas, nors įgyti santuokos su atsakovu metu, yra jos
asmeninė, bet ne bendroji su atsakovu nuosavybė. Tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos
dalykas, nes šioje byloje nebuvo pareikšta tokio reikalavimo. Be to, šiuo
atveju teismai priėmė sprendimą už akių, taigi atlikę tik formalų byloje
esančių įrodymų tyrimą. Minėta, kad pagal pateiktus nurodyto turto įsigijimo
dokumentus teismai pagrįstai nustatė, jog šis turtas, nors įgytas ir
įregistruotas ieškovės vardu, bet jis įgytas gyvenant santuokoje su atsakovu,
taigi laikytinas bendrąja ginčo šalių nuosavybe. Teisėjų kolegija,
patikslindama žemesniųjų instancijų teismų motyvus, pažymi, kad bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai.
Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK
3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa
bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol
tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas,
galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK
3.117 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m.
kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. R. K.; Nr. 3K-3-476/2002).
Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad ši lygių dalių prezumpcija gali būti
paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių
sutuoktinių reikalavimus teisme. Be to, minėta, kad gali būti nuginčyta ir
turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės
prezumpcija, įrodžius vienam iš buvusių sutuoktinių, kad tam tikras turtas yra
jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89
straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo
prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik
rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų
parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė
vieno sutuoktinio nuosavybė.
Kasatorė teigia,
kad teismai turėjo vadovautis SŠK 22 straipsniu, pagal kurį turtas, įgytas
santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, buvo laikomas asmenine to
sutuoktinio nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiška nuostata yra CK 3.89
straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau iš byloje esančių gyvenamojo namo ir žemės
sklypo įsigijimo dokumentų matyti, kad šis turtas buvo įgytas pagal
pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 16, 18). Kasatorė, teigdama, kad turtas
įgytas už jai tėvų ir artimųjų dovanotas lėšas, turėjo tai įrodyti ir paneigti
santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpciją. Tačiau reikalavimas pripažinti
nurodytą turtą asmenine nuosavybe nebuvo pareikštas šioje byloje, taigi nebuvo jos
nagrinėjimo dalykas, o pagal pateiktus įrodymus bylą dėl panaudos sutarties
nutraukimo ir iškeldinimo nagrinėję teismai nustatė, kad nėra pagrindo laikyti
šį turtą asmenine ieškovės nuosavybe.
Kasatorė taip
pat teigia, kad atsakovas, laikydamas nurodytą turtą bendrąja jungtine
nuosavybe, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo padalijimo per trejus metus
nuo santuokos nutraukimo, tačiau jis tokia teise nepasinaudojo, ieškinio
senaties terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi minėtas
turtas neabejotinai yra asmeninė nuosavybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad SŠK 23
straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas bendrajai jungtinei
nuosavybei padalyti, tačiau nebuvo nurodyta, nuo kurio momento šis terminas pradedamas
skaičiuoti. Tuo tarpu SŠK 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties
termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti
apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso
straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį
reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant
SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto
padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis
sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę
nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Taigi pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio
senaties termino eiga dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe,
padalijimo turėjo būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos, kaip
tvirtina kasatorė, bet nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar
turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę
nuosavybę, t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu. Toks šios
teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje
byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, Teismų praktika 14, p. 43–47;
2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr.
3K-3-488/200, Teismų praktika 16, p. 67–71, kt.). Pažymėtina, kad pagal CK 3.129
straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti ieškinio senaties terminas
apskritai netaikomas. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, minėta, nagrinėjamoje
byloje nebuvo sprendžiamas ginčo šalių santuokoje įgyto turto padalijimo
klausimas, todėl kasatorės argumentai dėl SŠK 23 straipsnio taikymo atmetami
kaip teisiškai nepagrįsti.
Kasaciniame skunde
taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalį, nes,
priimdami sprendimą už akių, neatliko formalaus byloje pateiktų įrodymų tyrimo.
Nagrinėjamoje byloje, atsakovui per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į
ieškinį ir esant ieškovės prašymui priimti sprendimą už akių, teismas priėmė
sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas, įvertinęs
byloje esančius įrodymus, ieškovės ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pažymi,
kad, skirtingai nei vykstant įprastam bylos nagrinėjimui, priimant sprendimą už
akių, teismas atlieka tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą (CPK 285
straipsnio 2 dalis). Priimdamas sprendimą už akių, teismas paprastai sprendžia
tik dėl teisinio pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vertindamas teisinį
byloje esančių įrodymų pagrįstumą ir netirdamas detaliau įrodymų, t. y.
netirdamas faktinio įrodymų pagrįstumo. Taigi formalus įrodymų vertinimas
reiškia, kad teismui nereikia detaliai tirti įrodymų, nustatinėti konkrečių
faktinių bylos aplinkybių, ir teismas pagal byloje esančius įrodymus tik sprendžia,
būtų pagrindas tenkinti ieškinį ar jį atmesti, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų
turinys. Sprendimas už akių gali būti nepalankus ir aktyviajai šaliai, jeigu
formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija
nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę gyvenamojo namo, iš kurio
prašoma iškeldinti atsakovą, pirkimo–pardavimo sutartį, ginčo šalių santuokos sudarymo
ir nutraukimo momentus, konstatavo, kad, esant nepaneigtai prezumpcijai, jog santuokoje
įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, nors jis įgytas tik vieno iš
sutuoktinių vardu, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų dėl panaudos
sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo. Darydami šią išvadą, teismai
nepažeidė formalaus įrodymų vertinimo principų, todėl teisėjų kolegija
kasacinio skundo argumentą dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies pažeidimo atmeta
kaip teisiškai nepagrįstą.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus teismų
procesinius sprendimus kasaciniame skunde nurodytais motyvais.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas