Civilinė byla Nr. 3K-3-98-378/2022

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.5; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“, trečiųjų asmenų akcinės bendrovės „Vertas Management“ (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė „ŽIA valda“) ir uždarosios akcinės bendrovės „VA Reals“ (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė „VA Reals“) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškinį atsakovams „Air Baltic Corporation A/S“ ir valstybinei akcinei bendrovei Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių konkurencijos teisės pažeidimais padarytos žalos atlyginimą bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 81, 82 straipsniams (atitinkamai galiojančios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 ir 102 straipsniai) atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir valstybinės akcinės bendrovės Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ (toliau – ir Rygos tarptautinis oro uostas) veiksmus dėl draudžiamo susitarimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi; solidariai iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto priteisti 199 830 000 Lt (57 874 768,30 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

3.       Paaiškino, kad BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ įsteigta 1991 m. rugsėjo 20 d., pagrindinė jos veikla buvo keleivių skraidinimas, krovinių ir pašto siuntų gabenimas reguliariaisiais ir užsakomaisiais reisais.

4.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ 2004 m. kovo mėnesį įėjo į Vilniaus tarptautinio oro uosto rinką su 10 savaitinių reguliariųjų skrydžių į Rygos tarptautinį oro uostą ir tų pačių metų rudenį padidino savo savaitinių reguliariųjų reisų iš Vilniaus tarptautinio oro uosto skaičių iki 67: atsirado 7 reguliarieji savaitiniai reisai į Berlyną, 3 – į Dubliną, 6 – į Helsinkį, 6 – į Kopenhagą, 7 – į Londoną. Tuo pat metu minėtais reisais atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pradėjo mažinti keleivių skraidinimo paslaugų kainas, todėl šias kainas buvo priversta mažinti ir ieškovė. 2005 m. rudenį atsakovas dar labiau – net iki 90 – padidino reguliariųjų reisų iš Vilniaus tarptautinio oro uosto skaičių: atsirado papildomi 4 savaitiniai reisai į Dubliną, papildomi 5 – į Helsinkį, papildomi 13 – į Kopenhagą, bei pasiūlė dar mažesnes kainas, dėl to ieškovė buvo išstumta iš atitinkamų skrydžių rinkų ir nebeskraidino keleivių kai kuriais iš minėtų maršrutų (nuo 2005 m. lapkričio – maršrutu Vilnius–Berlynas, nuo 2005 m. spalio – maršrutu Vilnius–Kopenhaga). 2006 m. pavasarį atsakovas dar daugiau – iki 108 – padidino savo reguliariųjų reisų iš Vilniaus tarptautinio oro uosto skaičių: atsirado papildomi 3 savaitiniai reisai į Kopenhagą bei 6 nauji papildomi savaitiniai reisai į Stokholmą; taip pat pasiūlė dar mažesnes kainas, dėl to ieškovė nuo 2006 m. spalio 29 d. buvo išstumta iš maršruto Vilnius–Helsinkis rinkos, o nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2008 m. birželio mėnesio – ir iš maršruto Vilnius–Stokholmas rinkos. Tuo pat metu, nuo 2004 m. iki 2007 m., keleivių skraidinimo paslaugų teikimo sąnaudos kilo dėl aviacinių degalų pabrangimo Vilniaus tarptautiniame oro uoste bei kitur: vidutiniškai nuo 1141 Lt (330,46 Eur) už toną 2004 m. iki 1622 Lt (469,76 Eur) už toną 2005 m. Tam, kad neprarastų keleivių dėl minėtų atsakovo veiksmų (siūlant papildomus reisus nurodytais maršrutais ir mažinant kainas) ir dėl to patyrusi nuostolių, ieškovė buvo priversta mažinti savo teikiamų keleivių skraidinimo paslaugų kainas.

5.       Nuo 2004 m. Rygos tarptautinis oro uostas taikė Latvijos Respublikos transporto ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 3 nustatytus tarifus bei nuolaidas Rygos tarptautiniame oro uoste veikiančioms oro transporto bendrovėms, kurios naudojosi oro uosto teikiamomis lėktuvų nusileidimo ir pakilimo, stovėjimo aikštelės bei saugojimo paslaugomis. Remdamasis minėtu teisės aktu, atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas galėjo pasiūlyti vežėjui, valdančiam skrydžius iš Rygos tarptautinio oro uosto ir į jį, nuo 10 iki 80 procentų nuolaidą paslaugoms, priklausomai nuo keleivių, pervežtų per Rygos tarptautinį oro uostą, skaičiaus.

6.       Latvijos konkurencijos priežiūros taryba 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 134 nustatė, kad per 2004 m. lapkričio 1 d. – 2005 m. spalio 31 d. laikotarpį atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pervežė iš Rygos tarptautinio oro uosto daugiau kaip 374 tūkstančius keleivių ir jam buvo suteikta 80 procentų nuolaida šio oro uosto teikiamoms paslaugoms. Latvijos konkurencijos priežiūros taryba atkreipė dėmesį į tai, kad per minėtą laikotarpį atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ ir kita oro transporto bendrovė („Ryanair“) kartu pervežė per 565 tūkstančius keleivių ir gavo atitinkamai 80 ir 60 procentų nuolaidas, sumokėdami už suteiktas paslaugas atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui 1 843 000 Eur, o visos kitos oro transporto bendrovės, pervežusios šiek tiek daugiau kaip 321 tūkstantį keleivių, negavo nuolaidos arba gavo minimalią nuolaidą ir sumokėjo atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui 3 617 000 Eur, t. y. pervežusios daugiau nei pusę to, ką atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ ir kitas vežėjas pervežė kartu, sumokėjo už atsakovą ir kitą įmonę beveik dvigubai daugiau. Latvijos konkurencijos priežiūros taryba pažymėjo, kad oro transporto bendrovės, negaunančios nuolaidų ar gaunančios tik minimalias nuolaidas Rygos tarptautiniame oro uoste, susiduria su skirtingomis konkurencijos sąlygomis ir ilgesnis šių sąlygų taikymas gali itin neigiamai paveikti kitų oro transporto bendrovių, valdančių konkuruojančius skrydžius, veiklą. Taryba taip pat konstatavo, kad šios sąlygos ir jų taikymas trukdo oro transporto bendrovių konkurencingumui bei jų galimybėms plėsti paslaugas, pasiūlyti naujų skrydžių krypčių ir efektyviai konkuruoti su oro transporto bendrovėmis, gaunančiomis iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto kelis kartus didesnes nuolaidas, t. y. ir su atsakovu „Air Baltic Corporation A/S“. Latvijos konkurencijos priežiūros taryba nusprendė pripažinti Rygos tarptautiniame oro uoste oro transporto bendrovėms taikytų nuolaidų sistemą pažeidžiančia EB sutarties 82 straipsnio c punktą, kuriuo draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ir įpareigoti atsakovą Rygos tarptautinį oro uostą nutraukti minėtų nuolaidų taikymą.

7.       Ieškovės manymu, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ gauta nauda dėl nuolaidų taikymo, t. y. didesnės dalies kainos už Rygos tarptautiniame oro uoste teikiamas paslaugas nemokėjimas atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui, buvo naudojama neteisėtiems tikslams – atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ plėtrai Vilniaus tarptautiniame oro uoste finansuoti, o konkrečiai – finansuoti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ keleivių skraidinimo paslaugų kainų mažinimui iki grobuoniškų kainų lygio tuose maršrutuose, kuriais skraidino ieškovė. Be to, žinant, kad nuolaidų sistema pripažinta neteisėta ir tai turėjo būti žinoma abiem atsakovams, jos taikymas nuo pat pradžių turi būti laikomas atsakovų neteisėtu susitarimu, kuriuo siekiama riboti ir kuris riboja konkurenciją tiek Rygos, tiek ir Vilniaus tarptautiniuose oro uostuose. Dėl minėtų neteisėtų veiksmų ir itin mažų atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ siūlomų kainų ieškovės skrydžiai iš Vilniaus tarptautinio oro uosto į Berlyną, Briuselį, Kopenhagą, Dubliną, Helsinkį, Londoną, Milaną, Paryžių, Stokholmą tapo nuostolingi, ieškovė buvo išstumta ar jos veikimas atitinkamo skrydžio rinkoje buvo suvaržytas, dėl to ji nebeskraidino keleivių kai kuriais iš minėtų maršrutų (nuo 2005 m. spalio mėnesio Vilnius–Kopenhaga, nuo 2005 m. lapkričio mėnesio Vilnius–Berlynas, nuo 2006 m. spalio 29 d. Vilnius–Helsinkis, nuo 2007 m. sausio 30 d. Vilnius–Stokholmas). Taigi dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovė patyrė nuostolių, šių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovų kaip kaltų asmenų.

8.       Ieškovė apibrėžė tokias savarankiškas atitinkamas keleivių pervežimų reguliariaisiais reisais iš taško į tašką rinkas: Vilnius–Berlynas–Vilnius (nuo 2005 m. spalio mėn. atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neturi konkurentų); Vilnius–Briuselis–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“); Vilnius–Kopenhaga–Vilnius (nuo 2005 m. spalio mėn. atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neturi konkurentų); Vilnius–Dublinas–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ kartu su „Aer Lingus“); Vilnius–Helsinkis–Vilnius (atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ kartu su „Finnair“); Vilnius–Londonas–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“); Vilnius–Milanas–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“); Vilnius–Paryžius–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“); Vilnius–Stokholmas–Vilnius (ieškovė ir atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2008 m. birželio 16 d. atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ neturėjo konkurentų).

9.       Dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo nurodytais maršrutais ir draudžiamo atsakovų susitarimo ieškovė buvo priversta mažinti savo analogiškų paslaugų kainas, kad neprarastų visų klientų ir liktų rinkoje. Ieškovė prarado turėtą savo paslaugų rinkos dalį ir dėl to negavo pajamų, kurias galėjo gauti, jeigu nebūtų buvę atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniškų kainų taikymo nurodytiems maršrutams ir draudžiamo atsakovų susitarimo. Ieškovės patirti nuostoliai (negautas pelnas) sudaro 199 830 000 Lt (57 874 768,30 Eur). Atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) su ieškovės patirtais nuostoliais yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Jei atsakovas būtų netaikęs grobuoniškų kainų, ieškovė, kaip protingas ūkio subjektas, norėdama išlikti atitinkamoje rinkoje, kurioje kaina yra viena esminių konkuravimo priemonių, nebūtų mažinusi atitinkamų maršrutų skrydžių kainų, ypač kylant degalų kainoms. Nesant draudžiamo atsakovų susitarimo, o kartu – ir nuolaidų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ už naudojimąsi atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto paslaugomis, atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų galėjęs finansuoti savo patiriamų (dėl grobuoniškos kainodaros) nuostolių, konkuruodamas su ieškove Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje. Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, veikdamas kaip racionalus ūkio subjektas, siekiantis pelno ir vengiantis nuostolių, nesant jo ir atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto draudžiamo susitarimo, net nebūtų bandęs įeiti į Vilniaus tarptautinio oro uosto rinką, o jei būtų įėjęs, nebūtų galėjęs konkuruoti su ieškove. Vilniaus tarptautiniame oro uoste nepradėjus veikti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, jo užimamos rinkos dalys atitinkamuose maršrutuose ir toliau būtų priklausiusios ieškovei. Atsakovai, ilgą laiką užsiimantys komercine veikla skrydžių srityje, numatė ir (ar) turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų veiksmų ieškovė patirs žalą, todėl egzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų bei ieškovės patirtos žalos.

10.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ pareiškė byloje savarankiškus reikalavimus ir prašė solidariai iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto priteisti 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

11.       Nurodė, kad iš esmės palaiko visus ieškovės dėstomus argumentus, papildomai pažymėjo, kad, nagrinėjant civilinę bylą, paaiškėjo, jog minėti nesąžiningi ir neteisėti atsakovų veiksmai, be kita ko, lėmė ir Lietuvos nacionalinio vežėjo 100 procentų akcijų paketo vertės sumažėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimų esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ savarankiškus reikalavimus atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ 16 121 094 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 16 121 094 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2008 m. rugsėjo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto 37 339,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (8510,19 Eur teisinių išlaidų, 17 332,44 Eur išlaidų specialistui, 1765,63 Eur vertimo išlaidų ir 9731,23 Eur avansą už ekspertizę); priteisė atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui iš ieškovės 54 000 Eur bylinėjimosi (teisinių išlaidų) išlaidų atlyginimo, išmokant jį iš BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ administravimui skirtų lėšų; priteisė atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ 6000 Eur bylinėjimosi (teisinėms paslaugoms apmokėti) išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ iš ieškovės 100 977,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (90 000 Eur teisinėms paslaugoms apmokėti ir 10 977,12 Eur kitų išlaidų), išmokant jį iš BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ administravimui skirtų lėšų; priteisė atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ 11 694 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (10 000 Eur teisinėms išlaidoms ir 1694 Eur kitų išlaidų).

13.       Teismas nurodė, kad nors atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ veiklą vykdyti Lietuvoje pradėjo nuo 2004 m. kovo mėn., tačiau ieškinys yra reiškiamas dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų, taigi tokių pažeidimų konstatavimas atsakovams galėtų sukelti teisinių padarinių tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. nuo tada, kai Lietuvos ir Latvijos Respublikos įstojo į Europos Sąjungą (toliau – ES) ir jų teritorijose veikiantiems ūkio subjektams tapo privalomos SESV nuostatos. Kita vertus, ieškovė, įrodinėdama žalos atsiradimą, ją sieja su nuolaidų pagal mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarką suteikimu atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“, todėl teismas, sutikdamas su atsakovų argumentais, nusprendė, kad yra aktualus tik laikotarpis nuo 2004 m. lapkričio 22 d., kai įsigaliojo ir ėmė veikti Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtinta mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarka.

14.       Teismas pažymėjo, kad bylos teismingumui nustatyti turi būti taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“). Teismo vertinimu, jurisdikcijos klausimas šioje byloje jau išspręstas – Lietuvos apeliacinis teismas, 2008 m. gruodžio 31 d. išnagrinėjęs atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 ir 5 punktus. Teismas, spręsdamas bylos priimtinumo klausimą, nustatė, kad taikytinos Reglamente „Briuselis I“ įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, o būtent Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta, kad valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veikla, gali būti nagrinėjama vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teisme. Be to, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma ir Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuria nustatoma, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Ieškovė prašo priteisti žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, atlyginimą, taigi ši situacija atitinka Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 dalies sąlygas. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra kilęs ginčas dėl Latvijos Respublikos teisės aktų teisėtumo ir Latvijos Respublikos, kaip valstybės, padaryto teisės pažeidimo.

15.       Teismas nurodė, kad nors priimta 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir ES konkurencijos teisės aktų nuostatų pažeidimo, atlyginimo (toliau – ir Žalos direktyva), iki šiol ji nėra perkelta į nacionalinę teisę, todėl jis, nustatydamas civilinės atsakomybės sąlygas ir vertindamas padarytos žalos dydį, vadovaujasi bendraisiais principais, įtvirtintais civilinėje teisėje, taip pat Europos Komisijos 2013 m. birželio 13 d. paskelbtu Komisijos komunikatu dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo, ir praktiniu vadovu.

16.       Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovai suderintais veiksmais buvo sudarę numanomą draudžiamą susitarimą, kuris pasireiškė ir nuolaidų Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje taikymu atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“. Minėtas susitarimas tiek apribojo konkurenciją Rygos tarptautiniame oro uoste, tiek sudarė prielaidas nesąžiningai konkuruoti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ Vilniaus tarptautiniame oro uoste ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei SESV 101 straipsnį. Tai, kad tiriamas atvejis yra numanomas įmonių susitarimas, suderintas veiksmas, patvirtina ir aplinkybė, kad numanomą susitarimą sudarė du savarankiški komercinių teisinių santykių dalyviai, siekiantys pelno, ir šis susitarimas pasireiškė atitinkamų rinkų (maršrutų) perėmimu ir keleivių nukreipimu per tranzitinį Rygos tarptautinį oro uostą. Taigi atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, šie lėmė žalos ieškovei atsiradimą.

17.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei, praėjus nemažai laiko po pažeidimų padarymo, yra itin sudėtinga įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie yra latentinio pobūdžio, aplinkybę, kad atsakovai vengia teismui teikti įrodymus, nusprendė, kad Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 134 gali ir turi būti vertinamas, nes jame buvo konstatuotos tam tikros ginčo laikotarpiui aktualios faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovų veikla Rygos tarptautiniame oro uoste. Teismas akcentavo, kad atsakovai visų faktinių aplinkybių, kurias nustatė Latvijos konkurencijos priežiūros taryba, nepaneigė; Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos nutarimas buvo panaikintas ne dėl to, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai ar nutarimas būtų buvęs nepagrįstas, o sudarius taikos sutartį, kai atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas nutraukė daromą pažeidimą. Nutarimą panaikinus ne reabilituojančiais pagrindais, teismui yra reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos minėtame nutarime, ir jomis ieškovė turi teisę remtis, siekdama įrodyti faktines aplinkybes byloje.

18.       Teismas nusprendė, kad nuolaidų taikymu atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ buvo suteikta galimybė nesąžiningai konkuruoti Rygos tarptautinio oro uosto ir Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėse rinkose (nepagrįstai mažinti kainas Vilniaus oro uosto geografinėje rinkoje vykdomų atitinkamų prekių rinkose ir taip, nesąžiningai konkuruojant, išstumti konkurentę, t. y. ieškovę, iš tam tikrų prekių rinkų), ir tai atitinka SESV 101 ir 102 straipsniuose nurodytus pažeidimus. Atsakovų veiksmai, įgyvendinant Rygos tarptautiniame oro uoste veikiančią nuolaidų sistemą, gali būti laikomi susitarimu pagal tikslą, kuriuo siekiama riboti konkurenciją ir kuris riboja konkurenciją tiek Rygos, tiek ir Vilniaus tarptautiniuose oro uostuose, o kartu ir susitarimu pagal padarinius, kai atsakovas, perėmęs atitinkamų maršrutų keleivius, nutraukė tiesioginius skrydžius ginčo maršrutais ir nukreipė juos tais pačiais maršrutais per Rygos tarptautinį oro uostą, t. y. jungtiniais skrydžiais.

19.       Nebuvo ginčo, kad visu ginčo laikotarpiu atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ buvo kontroliuojamas Latvijos valstybės, kuri turėjo 52,60 procento atsakovo akcijų (2009 m. likę 47,20 procento atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ akcijų taip pat buvo parduota Latvijos valstybei). Tačiau nebuvo pagrindo pripažinti, kad Rygos tarptautinis oro uostas ir ,,Air Baltic Corporation A/S“ sudarė vieną ekonominį vienetą konkurencijos teisės prasme. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Rygos tarptautinis oro uostas ir ,,Air Baltic Corporation A/S“ turėjo tuos pačius akcininkus, savaime neleidžia jų vertinti kaip vieno ekonominio vieneto.

20.       Nors atsakovai yra savarankiški, skirtingas funkcijas vykdantys ūkio subjektai, atsižvelgiant į tai, kad jų akcininkai yra tie patys, kad atsakovai veikia toje pačioje geografinėje rinkoje, darytina išvada, kad abiejų savarankiškų ūkio subjektų interesas buvo bendras – pervežti kuo didesnį keleivių skaičių per Rygos tarptautinį oro uostą ir taip gauti akivaizdžią naudą. Pervežtų keleivių per Rygos tarptautinį oro uostą skaičiaus didinimas ginčo laikotarpiu gali būti vertinamas kaip atsakovų suderintas antikonkurencinis veiksmas, kurio tikslas – padidinti per Rygos tarptautinį oro uostą pervežamų keleivių skaičių. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina Rygos tarptautinio oro uosto 2004 m. liepos 23 d. paskelbta informacija, kad iki 2006 m. bus siekiama padidinti per Rygos tarptautinį oro uostą pervežamų keleivių skaičių iki 6 mln., iki 2015 m. pasiekti 10 mln. keleivių, o iki 2025 m. – 30 mln. keleivių. Nors šios prognozės yra optimistinės, tačiau jos patvirtina strategiją siekti didinti pervežamų keleivių srautus. Taigi būtent atsižvelgiant į minėtą tikslą turi būti vertinami kiekvieno atsakovo veiksmai.

21.       Nebuvo ginčo, kad atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas teikiamoms paslaugoms taikė nuolaidas keleivių pervežimo bendrovėms. Taikytų nuolaidų sistemos esmė – kad bendrovė, pervežanti kuo didesnį keleivių skaičių per oro uostą, gautų didesnes nuolaidas, t. y. mokėtų už paslaugas mažiau, vadinasi, nuolaidos iš esmės yra naudingos tik didesnį keleivių skaičių per Rygos tarptautinį oro uostą pervežančioms bendrovėms. Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos atliktas tyrimas patvirtina, kad iš esmės didžiausias nuolaidų tarifas buvo taikomas tik dviem vežėjams, tarp kurių buvo ir atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“. Taigi, išimtinai didelių, net 80 procentų nuolaidų teikiamos naudos gavėjas yra atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, kuris jau daugelį metų vykdo skrydžius iš Rygos tarptautinio oro uosto, turi daugiausia maršrutų ir turėjo didžiausią keleivių skaičių nuo nuolaidų taikymo pradžios. Sąžiningo elgesio atveju atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ galėjo atsisakyti naudotis Rygos tarptautiniame oro uoste taikomomis nuolaidomis ir nepriimti jų taikymo iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto, tačiau jis sutiko su atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlytomis nuolaidomis, nemokėdamas didžiosios dalies sumų už atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas paslaugas. Tokie atsakovų veiksmai negali būti laikomi sąžiningu elgesiu kitų Rygos tarptautiniame oro uoste konkuruojančių vežėjų atžvilgiu. Toks (numanomas) draudžiamas atsakovų susitarimas patenka į SESV 101 straipsnio reglamentavimo sritį, akivaizdžiai riboja konkurenciją. Atsakovų draudžiamas susitarimas pasireiškė ir tuo, kad dėl nuolaidų, skirtingų kainų už tapačias atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto teikiamas paslaugas taikymo šias paslaugas gaunančiam atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ buvo užtikrinta turima rinkos dalis Rygos tarptautiniame oro uoste (sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką, o esamiems rinkos dalyviams – užimti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ turimą rinkos dalį). Be to, atsakovų numanomu susitarimu buvo sudarytos palankios sąlygos atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ iš lėšų, sutaupomų nemokant atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui didžiosios dalies kainos už suteiktas paslaugas Rygos tarptautiniame oro uoste, galimai finansuoti savo plėtrą kitose geografinėse rinkose, nagrinėjamu atveju – Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taikant grobuonišką kainodarą. Tačiau ieškovė nei Vilniaus tarptautiniame oro uoste, nei Rygos tarptautiniame oro uoste neturėjo išskirtinių sąlygų, o tai sukliudė jai lygiavertiškai konkuruoti su atsakovu ,,Air Baltic Corporation A/S“. Aptartos su draudžiamo susitarimo įgyvendinimu susijusios sąlygos ir faktiniai atsakovų veiksmai bei elgesys rinkoje, teismo vertinimu, patvirtina, kad numanomo draudžiamo susitarimo turinys sukėlė neigiamų padarinių tiek Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje, tiek ir Vilniaus tarptautinio oro uosto rinkoje (susitarimas pagal padarinius). Faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, kad atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžiai iš Rygos tarptautinio oro uosto yra brangesni nei skrydžiai tais pačiais maršrutais iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, patvirtino, kad atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto deklaruojamas tikslas nebuvo pagrindinis nuolaidų taikymo tikslas. Pagrindinį tikslą patvirtino padariniai rinkoje, kai draudžiamu susitarimu buvo sudaromos kliūtys naujiems ir esamiems rinkos dalyviams laisvai konkuruoti, įeiti į rinką, perimti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ užimamas atitinkamų rinkų dalis, kartu ir prielaidos finansuoti atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ teikiamų paslaugų kainų mažinimą kaimyninėse rinkose, o tai patenka į SESV 101 straipsnio reglamentavimo sritį.

22.       SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo taisyklė netaikoma, kai nustatyti antikonkurenciniai padariniai yra nereikšmingi, t. y. neigiami padariniai turi būti apčiuopiami. Pagal Komisijos de minimis pranešimo 7 punkto b papunktį Europos Komisija vertina, kad įmonių susitarimai, darantys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, neriboja konkurencijos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį žymiai, jei kiekvienos iš susitarimo šalių užimama rinkos dalis yra ne didesnė kaip 15 procentų, bet kurios šiuo susitarimu paveiktos atitinkamos rinkos, kai susitarimą sudaro įmonės, kurios nėra realios ar potencialios konkurentės, bet kurioje iš šių rinkų. Teismas nusprendė, kad atsakovų draudžiamas susitarimas patenka į šio aiškinimo apibrėžtį, nes atsakovai nėra konkurentai, atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ turi didesnę kaip 40 procentų Rygos tarptautinio oro uosto geografinės rinkos dalį, o atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas turi dominuojančią padėtį ir 100 procentų lėktuvų nusileidimo ir pakilimo, stovėjimo aikštelės, keleivių įlaipinimo, išlaipinimo, saugojimo paslaugų rinkos Rygos tarptautiniame oro uoste, taigi atsakovų dalys savarankiškuose sektoriuose viršija Komisijos de minimis pranešime nustatytus dydžius, todėl atsakovų draudžiamam susitarimui netaikoma bendroji išimtis. Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar yra tikimybė, jog susitarimas gali sukelti tikėtinus antikonkurencinius padarinius, būtina atsižvelgti į galimus padarinius. Kadangi nustatyta, kad abu atsakovai turi dominuojančią padėtį atitinkamose rinkose, teismas padarė išvadą, jog egzistuoja reikiamas rinkos galios mastas, kad būtų nustatytas pažeidimas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Jei nebūtų buvę numanomo draudžiamo susitarimo, nebūtų buvusi sustiprinta atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ padėtis Rygos tarptautinio oro uosto rinkoje ir sukurtos dirbtinės kliūtys naujiems rinkos dalyviams įeiti į šią rinką, kartu visiems rinkos dalyviams būtų buvusios lygiavertės sąlygos konkuruoti dėl šios rinkos vartotojų, o vartotojams būtų pasiūlytos palankesnės sąlygos naudotis vežėjų paslaugomis, įskaitant ir galimą kainų mažinimą, didesnį maršrutų pasirinkimą, geresnę skrydžių paslaugų kokybę. Atitinkamai atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ būtų buvęs priverstas konkuruoti lygiavertėmis su kitais rinkos dalyviais sąlygomis, dėl to jo užimamų atitinkamų rinkų dalis būtų sumažėjusi. Kita vertus, nesant numanomo draudžiamo susitarimo, nebūtų buvusios sudarytos palankios sąlygos iš lėšų, sutaupomų nemokant didžiosios dalies mokesčių atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui už suteiktas paslaugas, atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ finansuoti lėktuvų parko didinimą, taip pat plėtrą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taikant itin mažas kainas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytam draudimui taikyti pakanka vien prielaidos, kad susitarimas turi antikonkurencinių padarinių rinkai. Šiuo atveju neigiami padariniai pagal tikslą ir padarinius Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje yra realūs ir akivaizdūs, o Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje pagal tikslą – numanomi, pagal padarinius – realūs.

23.       Teismo vertinimu, atsakovai dominuoja Rygos tarptautiniame oro uoste, atitinkamose savo paslaugų rinkose, todėl atsakovų konkurenciją ribojantis susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Dr. C. V. (C. V.) ataskaitoje atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ elgesys vertinamas kaip antikonkurencinės strategijos įrodymas. Aplinkybė, kad, ieškovei nutraukus skrydžius, atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedelsdamas nutraukė tiesioginius ir pakeitė tapačius skrydžius jungtiniais skrydžiais per Rygą, patvirtina, kad tokį rezultatą jam pavyko pasiekti tik naudojantis atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto paslaugomis. Teismas sutiko su ieškovės nurodomais argumentais, kad atsakovų veiksmus reikia vertinti ne atskirai konkrečiais metais, konkrečiu mėnesiu ar kiekvienoje prekės arba geografinėje rinkoje, o kaip visumą, nustatant, ar tokie veiksmai patvirtina antikonkurencinės strategijos buvimą ir įgyvendinimą. Tai, kad tam tikrais atvejais atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ galėjo skrydžio maršrutą Vilniuje vykdyti dar kurį laiką po ieškovės išstūmimo, arba tai, kad ,,Air Baltic Corporation A/S“, vos tik pasišalinus ieškovei iš rinkos, iš pradžių kurį nors maršrutą nutraukė, o po kurio laiko atnaujino, nepaneigia bendros išvados dėl išstūmimo strategijos buvimo ir įgyvendinimo.

24.       Siekiant nustatyti, ar ieškovės nurodyti atsakovų veiksmai pažeidė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio ir (ar) SESV 102 straipsnio bei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir (ar) SESV 101 straipsnio reikalavimus, taip pat būtina apibrėžti atitinkamą rinką. Atitinkama rinka apibrėžiama vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 12 dalimis, taip pat Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžties, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17, kurie suderinti su Europos Komisijos pranešimu dėl atitinkamos rinkos apibrėžties Europos bendrijos konkurencijos teisės tikslams (97/C 372/03). Atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei netiesioginių skrydžių kaina ir būtų mažesnė už tiesioginių skrydžių tais pačiais aptariamais maršrutais kainą, tik labai mažai kelionės trukmei nejautrių keleivių nuspręstų tiesioginį skrydį pakeisti netiesioginiu skrydžiu dėl tiesioginio skrydžio kainos padidėjimo, todėl nagrinėjamų oro uostų maršrutų prekės rinkos neapima netiesioginių skrydžių tais pačiais maršrutais paslaugų. Spręsdamas, ar keleivių pervežimo oro transportu paslaugas galima pakeisti kito transporto paslaugomis, teismas pažymėjo, kad tiesioginiu lėktuvo reisu greičiausiai pasiekiamas kelionės tikslas ir bendra kelionės trukmė yra akivaizdžiai trumpiausia, todėl kitos transporto rūšys negali būti laikomos pakeičiančiomis tiesioginius skrydžius ir sudaro atskiras prekių rinkas.

25.       Byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad keleiviai nesirinktų skrydžių iš Kauno tarptautinio oro uosto būtent dėl šio oro uosto turėtos infrastruktūros ir techninių ypatybių ar dėl to, kad iš Kauno skrydžiai buvo vykdomi pigiomis oro linijomis ir į antraeilius oro uostus, kaip įrodinėja ieškovė. Tačiau N. K. P. ir A. V.-V. pateiktoje analizėje nurodoma, kad Kauno ir Vilniaus tarptautiniai oro uostai tam tikrais atvejais gali būti pakeičiami, nes nuvykimo į Kauno tarptautinį oro uostą laikas yra trumpesnis nei skrydžio į Londoną ir Dubliną laikas. Be to, oro uostuose veikiančios skrydžių bendrovės abu uostus laiko pakeičiamais, oro uostai patys lygina veiklos rezultatus, keleiviai iš Kauno renkasi skrydžius iš Vilniaus, o vilniečiai – iš Kauno tarptautinio oro uosto. Tokios pozicijos laikosi ir Europos Komisija.

26.       Teismas konstatavo, kad ieškovė nevisiškai tiksliai apibrėžė atitinkamas rinkas, o būtent – ieškovė dublike nurodė, kad skrydžiai iš Kauno tarptautinio oro uosto nepatenka į tą pačią tiesioginių skrydžių iš (į) Londono ir iš (į) Dublino rinką, kaip ir skrydžiai iš Vilniaus tarptautinio oro uosto. Teigdama, kad nurodyti oro uostai yra neva nepakeičiami, ieškovė nepagrįstai remiasi 1995 m. birželio 28 d. Europos Komisijos sprendimu, nes pagal faktinius duomenis atstumas tarp Vilniaus ir Kauno sudaro apie 100 km; daugiau nei 100 km atstumo taisyklė taikoma tuo atveju, jei skrydžių trukmė neviršija 2 valandų, tačiau skrydžių iš (į) Londono ir iš (į) Dublino trukmė yra apie 3–3,5 val. Be to, Europos Komisija naujausioje praktikoje (Ryanair ir Aer Lingus byloje) pažymėjo, kad dėl kiekvieno nagrinėjamo oro uosto ypatumų bei kitų įrodymų traukos zona iš tikrųjų gali būti net ir didesnė nei 100 km. Ieškovė nepagrįstai lygina visais skrydžiais pervežtų keleivių per Kauno tarptautinį oro uostą skaičiaus pokytį 2009 m. su 2007 m. (o ne su 2008 m.). Kaip teisingai nurodo atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, ieškovė turėjo lyginti ne bendrą visais skrydžiais pervežtų keleivių skaičiaus pokytį, o keleivių atskirais maršrutais iš (į) Londono ir iš (į) Dublino skaičiaus pokytį 2009 m. su 2008 m.

27.       Maršrutu Kaunas–Londonas–Kaunas 2007 m. buvo pervežtas 164 361 keleivis, 2008 m. – 185 372 keleiviai, 2009 m. – 219 819 keleivių, o 2010 m. – 275 984 keleiviai, t. y. keleivių skaičius nuolat augo. 2009 m. keleivių skaičiaus augimas buvo net didesnis nei 2008 m., palyginti su 2007 m. (atitinkamai 13 procentų augimas 2008 m., palyginti su 2007 m., ir 19 procentų augimas 2009 m., palyginti su 2008 m.), nepaisant bendro aviacijos verslo nuosmukio 2009 m. Taigi keleivių, pervežtų per Kauno tarptautinį oro uostą atitinkamais maršrutais, skaičius nuolat augo ir viršijo keleivių, pervežtų per Vilniaus tarptautinį oro uostą, skaičių 2006–2008 m.

28.       Ieškovė, nurodydama, kad nebuvo didelio keleivių skaičiaus iš Kauno tarptautinio oro uosto augimo, neįvertina fakto, kad bendras skrydžių ir pervežtų keleivių skaičius tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos ir pasaulio valstybėse 2009 m., palyginti su 2007–2008 m., labai sumažėjo. Lietuvoje bendras oro transporto bendrovių pervežtų keleivių skaičius sumažėjo nuo 2,5 mln. iki 1,8 mln. keleivių. Kaip nurodyta 2009 m. Susisiekimo ministerijos veiklos ataskaitoje, ekspertų vertinimu, apie 20 procentų nurodyto keleivių srauto sumažėjimo nulėmė bendras ekonomikos nuosmukis ir pasaulinės oro transporto rinkos situacija, taip pat įtakos turėjo sumažėjusi pasiūla iš Vilniaus tarptautinio oro uosto, todėl, net ir esant nurodytam tiek pasauliniam, tiek Lietuvos aviacijos ir bendram ekonomikos nuosmukio kontekstui, pervežtų keleivių Kauno tarptautiniame oro uoste skaičius 2009 m. ir toliau augo net 11,5 procento. Tai patvirtina, kad atitinkami skrydžiai iš Vilniaus ir Kauno tarptautinių oro uostų buvo pakeičiami ir sudarė atitinkamą rinką. Kita vertus, minėtų maršrutų keleiviai yra jautrūs ne kelionės trukmei, bet pirmiausia kainai, todėl labiau tikėtina, kad dėl žemesnės bilietų kainos jie būtų pasirinkę mažiau patrauklų paslaugų prasme Kauno tarptautinį oro uostą. Tačiau tai pasakytina tik apie minėtus du maršrutus, bet ne Vilniaus ir Kauno tarptautinių oro uostų pakeičiamumą ginčo laikotarpiu apskritai. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė netinkamai apibrėžė atitinkamas rinkas maršrutais iš (į) Londono ir iš (į) Dublino, neįtraukdama į jas savo ir atsakovo konkurentų, vykdžiusių skrydžius iš Kauno tarptautinio oro uosto (visų pirma „Ryanair“). Todėl atsakovo rinkos dalys nurodytuose maršrutuose buvo netinkamai apskaičiuotos ir nurodytos (t. y. 65–85 procentai).

29.       Teismas rėmėsi atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ paaiškinimuose pateiktu 2004–2008 m. atskirų rinkų (maršrutų) dalių apskaičiavimu ir konstatavo, kad maršruto Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nuo 2005 m. akivaizdžiai užėmė dominuojančią padėtį ir galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai; maršruto Vilnius–Briuselis–Vilnius rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nuo 2007 m. užėmė dominuojančią padėtį, tačiau jo dalis buvo panaši kaip ir ieškovės – jis negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos konkurencijai; maršruto Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nuo 2005 m. akivaizdžiai užėmė dominuojančią padėtį ir galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai; maršruto Vilnius (Kaunas)–Dublinas–Vilnius (Kaunas) rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ 2004–2006 m. akivaizdžiai užėmė dominuojančią padėtį ir galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai; maršruto Vilnius–Helsinkis–Vilnius rinkoje atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ dalis buvo panaši kaip ir ieškovės – atsakovas negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos konkurencijai; maršruto Vilnius (Kaunas)–Londonas–Vilnius (Kaunas) rinkoje atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ dalis buvo panaši kaip ir ieškovės – atsakovas negalėjo daryti vienpusės lemiamos įtakos konkurencijai; maršruto Vilnius–Milanas–Vilnius rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nuo 2007 m. dominavo; maršruto Vilnius–Paryžius–Vilnius rinkoje atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas nebuvo nustatytas; maršruto Vilnius (Kaunas)–Stokholmas–Vilnius (Kaunas) rinkoje atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nuo 2007 m. akivaizdžiai užėmė dominuojančią padėtį ir galėjo daryti vienpusę lemiamą įtaką konkurencijai.

30.       Faktiniai duomenys patvirtino, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ užėmė didesnę nei 40 procentų rinkos dalį atskirose maršrutų rinkose atitinkamais laikotarpiais, išskyrus maršrutus Vilnius–Helsinkis–Vilnius, Vilnius–Paryžius–Vilnius ir Vilnius (Kaunas)–Londonas–Vilnius (Kaunas), kuriuose turėjo apylyges rinkos dalis kartu su ieškove. Teismas pažymėjo, kad nors aplinkybė, jog atsakovas užėmė daugiau nei 40 procentų atitinkamų rinkų, savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamoje rinkoje dominavo, tačiau tai nepašalina galimybės įrodyti atsakovo dominavimo pagal kitus kriterijus – kiti byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad minėtose prekių rinkose atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ dominavo ir galėjo daryti lemiamą įtaką konkurencijai.

31.       Teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Vos tik įėjęs į ginčo dalyku esančių maršrutų rinkas, atsakovas pradėjo taikyti mažesnes nei ieškovė bilietų kainas, kurios buvo nuostolingos pačiam atsakovui, t. y. gali būti vertinamos kaip veiklos sąnaudos, žemesnės nei savikaina. Atsakovas vengė pateikti ekspertizei tiesioginius įrodymus, pagrindžiančius kiekvieno iš ginčo maršrutų veiklos sąnaudas, todėl teismas nusprendė, kad taip akivaizdžiai buvo apribota ieškovės galimybė įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, o būtent grobuoniškos kainodaros taikymą. Šią aplinkybę patvirtino ekspertizės išvados, kuriose nurodoma, kad kyla abejonių dėl atsakovo pateiktų duomenų apie sąnaudas ir savikainą patikimumo, nes dalis atsakovo Vilniaus filialo skrydžių savikainos sąnaudų priskirta atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ sąnaudoms. Tai patvirtino, kad dalis atsakovo Vilniuje vykdytų skrydžių sąnaudų yra priskirta atsakovo skrydžiams ne iš Vilniaus, o apskritai. Ekspertizės atlikimo metu nustatyta, kad atsakovo vidutinė metinė savikaina vienam keleiviui yra gerokai mažesnė nei ieškovės, vidutinių metinių ieškovės ir atsakovo savikainų skirtumai svyruoja nuo 7 iki 59 procentų. Atsakovo pateikti duomenys, kad skrydžiai ginčo maršrutais iš Vilniaus ir į jį, nepaisant mažų kainų, buvo pelningi, vertinami kritiškai, nes atsakovas įrodymus, pagrindžiančius jo finansinius srautus, sąnaudas, pelną, teismui teikė selektyviai, fragmentiškai, atsietai nuo visumos, o tai apsunkino galimybę tiksliai ištirti susiklosčiusią situaciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad, siekdama įrodyti grobuoniškos kainodaros taikymą, ieškovė turėjo teisę remtis savo sąnaudų struktūra ir apskaičiavimu (naudoti tokią metodiką leidžia ir Europos Komisija). Nors atsakovas teigia, kad jis ir ieškovė negali būti laikomi efektyviais konkurentais, teismo paskirtos ekspertizės išvadoje nurodoma, kad ieškovė gali būti vertinama kaip efektyvi atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ konkurentė. Teismo ekspertei buvo pateikti ieškovės duomenys apie bendrąsias vidutines sąnaudas. Kadangi bendrųjų vidutinių sąnaudų apskaičiavimas ir sąnaudų paskirstymas skyrėsi, ekspertizėje detalizuotos tapačios ieškovės ir atsakovės tiesioginės (kintamosios ir pastoviosios) ir netiesioginės sąnaudų grupės bei tos sąnaudas, kurios sudaro didžiąją dalį sąnaudų, ir jos palygintos. Taigi, remiantis ieškovės pateiktais duomenimis, buvo taikytas efektyvaus konkurento testas, naudojant ieškovės, kaip efektyvios konkurentės, ekonominius duomenis. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Europos Komisijos komunikato išaiškinimus, atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių iš Vilniaus ir į jį pelningumas vertintinas naudojantis ieškovės duomenimis apie atitinkamų ginčo maršrutų sąnaudas.

32.       Remiantis ekspertizės akto duomenimis, atsakovas į Vilniaus (Kauno) geografinę rinką vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius–Berlynas–Vilnius 2004 m. įžengė pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 282 Lt (81,67 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Net pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini), o tai viršija vidutinę bilietų pardavimo kainą. Atitinkamai 2005 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 355 Lt (102,82 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo – (duomenys neskelbtini). 2006 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 383 Lt (110,92 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). 2007 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 264 Lt (76,46 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 255 Lt (73,85 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini).

33.       Atsakovas 2007 m. įžengė į rinką vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius–Briuselis–Vilnius, pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 341 Lt (98,76 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Net pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini), o tai viršija vidutinę bilietų pardavimo kainą. Atitinkamai 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 327 Lt (94,71 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo – (duomenys neskelbtini).

34.       Atsakovas vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius–Kopenhaga–Vilnius į rinką įžengė 2004 m., pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 307 Lt (88,91 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Net pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini), o tai viršija vidutinę bilietų pardavimo kainą. Atitinkamai 2005 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 397,10 Lt (115 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo – (duomenys neskelbtini). 2006 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 417 Lt (120,77 Eur), vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). 2007 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 421 Lt (121,93 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 424 Lt (122,80 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal atsakovo pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini).

35.       Atsakovas vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius (Kaunas)–Berlynas–Vilnius (Kaunas) įžengė į rinką 2004 m., pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 403 Lt (116,72 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini). 2005 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 437 Lt (126,56 Eur), tačiau vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), o pagal atsakovo – (duomenys neskelbtini). 2006 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 436 Lt (126,27 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis – (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo pateikiamus duomenis– (duomenys neskelbtini). 2007 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 423 Lt (122,51 Eur), vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), o pagal atsakovo duomenis – (duomenys neskelbtini). 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 339 Lt (98,18 Eur), vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), o pagal atsakovo duomenis – (duomenys neskelbtini).

36.       Atsakovas vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius–Milanas–Vilnius įžengė į rinką 2007 m., pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 339 Lt (98,18 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini). 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 340 Lt (98,47 Eur), vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), o pagal atsakovo duomenis – (duomenys neskelbtini).

37.       Atsakovas vykdyti skrydžių maršrutu Vilnius–Stokholmas–Vilnius įžengė į rinką 2006 m., pasiūlydamas vidutinę bilietų pardavimo kainą – 509 Lt (147,42 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini). Pagal atsakovo pateikiamus duomenis vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos sudarė (duomenys neskelbtini). 2007 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 501 Lt (145,10 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo duomenis – (duomenys neskelbtini). 2008 m. vidutinė atsakovo bilietų pardavimo kaina buvo 519 Lt (150,31 Eur), o vidutinės bendrosios šio maršruto sąnaudos pagal ieškovės pateikiamus duomenis sudarė (duomenys neskelbtini), pagal atsakovo duomenis – (duomenys neskelbtini).

38.       Teismas atskirai neanalizavo Vilnius–Londonas–Vilnius, Vilnius–Helsinkis–Vilnius ir Vilnius–Paryžius–Vilnius maršrutų, nurodydamas, kad šiuose maršrutuose nebuvo nustatytas atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas, ir kartu spręsdamas, kad šiose prekių rinkose ieškovė žalos negalėjo patirti.

39.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė, siekdama įrodyti atsakovo grobuoniškos kainodaros taikymą, pateikė teismui C. V. vertinimą, kuriame nustatyta, kad 22 iš 32 skrydžių 68,20 procento laikotarpių atsakovo kainodara buvo žemesnė nei reikiamos sąnaudos. Net remiantis paties atsakovo pateiktos bendrovės „Ernst & Young Baltic SIA“ ataskaitos duomenimis, kurie pagrįsti atsakovo duomenimis (juos teismas vertino kaip nepatikimus), net apie 50 procentų visų laikotarpių atsakovo kainodara buvo žemesnė nei sąnaudos (pvz., Briuselio, Helsinkio ar Milano maršrutai). Teismas konstatavo, kad minėtose prekių rinkose (maršrutuose) atsakovas veikė nuostolingai, t. y. jo pajamos nepadengė sąnaudų, ir tai gali būti pripažįstama grobuoniška kainodara. Aplinkybė, kad, taikydamas grobuonišką kainodarą, atsakovas siekė nesąžiningai konkuruodamas perimti ieškovės keleivius ginčo maršrutuose, o vėliau juos nukreipti per Rygos tarptautinį oro uostą, patvirtina tai, kad, ieškovei nutraukus skrydžius atitinkamais maršrutais, atsakovas nustodavo vykdyti tiesioginius skrydžius iš Vilniaus ir į jį ir skraidindavo keleivius jungtiniais skrydžiais tranzitu per Rygos tarptautinį oro uostą.

40.       Atsakovų pateiktose ataskaitose specialistai išreiškė nuomonę, kad byloje turėtų būti taikomas C1 pelningumo maržos testas, tačiau teismas nusprendė, kad C1 pelningumo maržos testas neturėtų būti taikomas, pažymėdamas, kad tiek ESTT praktika, tiek Konkurencijos tarybos išvada nurodo aiškų testą, kuriuo vadovaujantis vertinama, ar kainodara yra grobuoniška. Vadovaujantis šiuo testu, atsakovo sąnaudos atitinkamais konkurencijos su ieškove laikotarpiais turi būti lyginamos su atsakovo vidutinėmis kintamosiomis ir vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis bei vertinama, ar įrodyta atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto strategija išstumti ieškovę iš atitinkamų Vilniaus (Kauno) skrydžių rinkų. Teismas nurodė, kad kainos, kurios yra mažesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, bet didesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos, gali būti laikomos grobuoniškomis ir ūkio subjektas gali būti pripažintas piktnaudžiavusiu dominuojančia padėtimi, jeigu įrodoma, kad, taikant tokias kainas, buvo įgyvendinta strategija išstumti konkurentus iš rinkos. Taigi ar yra pagrindas pripažinti atsakovo strategiją išstumti iš atitinkamos rinkos konkurentus, taikant grobuoniškas kainas, turėtų būti vertinama atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes.

41.       Reikšminga aplinkybė, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ akivaizdžiai dominavo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, kuri yra kaimyninė Vilniaus (Kauno) oro uosto geografinei rinkai ir kurioje buvo sudaromos įėjimo į rinką kliūtys. Atsakovas turėjo galimybę naudotis itin didelėmis nuolaidomis minėtoje geografinėje rinkoje, o tai sudarė prielaidas nesąžiningai konkuruojant didinti finansinius pajėgumus ir taip daryti vienpusę lemiamą įtaką ir Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, veiksmingai ribojant konkurenciją. Ieškovei įrodžius faktą, kad abu atsakovai dominavo Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, aktuali tampa ir ESTT praktika, kurioje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali pasireikšti ir nedominuojamoje rinkoje. Tokia situacija, kai ūkio subjektas pasinaudoja dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje ir atlieka piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus kitoje rinkoje, susiklosto tada, kai rinkos susijusios itin artimais ryšiais (ESTT 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Tetra Pack International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją). Bylos atveju atsakovai, pasinaudodami dominavimu kaimyninėje geografinėje rinkoje, įžengė į Vilniaus (Kauno) geografinę rinką, taikydami grobuonišką kainodarą, kuri buvo kryžmiškai subsidijuojama iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktų nuolaidų. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad, įėjęs į rinką, atsakovas iš karto sumažino keleivių skraidinimo bilietų kainas iki antikonkurencinio lygio. Teismo vertinimu, kryžminį subsidijavimą, be kita ko, patvirtina aplinkybės, kad atsakovas neįrodė, jog jo paties finansiniai ištekliai būtų leidę savarankiškai vykdyti grobuonišką kainodarą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, taip pat tai, kad atsakovas, veikdamas per filialą Vilniaus tarptautiniame oro uoste, nevedė vykdomos veiklos apskaitos (atsakovas turėjo tikslą paslėpti grobuonišką kainodarą). Atsakovo pateiktos finansinės ataskaitos patvirtino, kad Vilniaus tarptautinio oro uosto skrydžių rinkose patirti nuostoliai buvo konsoliduojami su bendromis atsakovo pajamomis (tai apsunkino galimybę nustatyti, ar dominuojanti įmonė taikė tokias kainas, kad nebuvo padengiamos net sąnaudos).

42.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovų neteisėti antikonkurenciniai veiksmai atitinka tiek SESV 101 straipsnio, tiek ir 102 straipsnio sudėtį. Atsakovai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, joje, pasinaudodami privilegijuota padėtimi kaimyninėje Rygos tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje, įgyvendino ieškovės išstūmimo iš atitinkamų ginčo rinkų strategiją. Atsakovas Vilniaus (Kauno) ginčo skrydžių rinkose, naudodamasis atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteikta pagalba, taikė grobuonišką kainodarą, antikonkurencinę strategiją (skrydžių laikų derinimas, neteisėta reklama, tiesioginių skrydžių nutraukimas iš karto po ieškovės pasitraukimo iš rinkos ir keleivių srauto nukreipimas per tranzitinį Rygos tarptautinį oro uostą (Lietuvos keleivių nukreipimas per Rygą davė akivaizdžiai naudingus rezultatus, nes keleivių, skrendančių iš Vilniaus jungtiniais skrydžiais per Rygą, padaugėjo net 5 kartus), tiesiogiai skirtą ieškovei iš šių rinkų išstumti. Atsakovai, taikydami ieškovės išstūmimo iš rinkos strategiją, pagrįstą grobuoniškomis kainomis, pažeidė sąžiningos konkurencijos taisykles, atliko neteisėtus veiksmus.

43.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė patirtos žalos faktą. Teismas sutiko su ieškovės vertinimu, kad pateiktas teismo ekspertizės aktas yra patikimesnis už kituose įrodymuose esančius duomenis. Teismas atmetė atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ argumentus, kad teismo ekspertė, atlikdama ekspertizę, rėmėsi neteisingais duomenimis, nes finansinius duomenis apie savo veiklą pateikė pats atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, jis negali nurodyti ekspertui, atliekančiam teismo paskirtą ekspertizę, kokiais metodais remtis, apskaičiuojant nuostolius, o teisės aktuose nenurodytas nė vienas metodas, kuris būtų visuotinai privalomas. Teismo ekspertizės išvadas, nors ir naudodamas kitus nuostolių apskaičiavimo metodus, patvirtino ir C. V., nustatęs panašaus dydžio nuostolius, kaip ir teismo ekspertė, o būtent – 124 847 889 Lt (36 158 457 Eur). Todėl teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad nagrinėjamai bylai, tiksliau – ieškovės patirtos žalos dydžio apskaičiavimui, yra reikšminga ir C. V. ataskaita. C. V. skaičiavo ieškovės patirtų nuostolių dydį, apskaičiuodamas ieškovės negautų pajamų dydį dėl sumų, kuriomis ieškovė būtų privalėjusi sumažinti savo bilietų kainas; įvertino aplinkybę, kad tuo atveju, jeigu atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų taikęs grobuoniškos kainodaros, jo keleiviai būtų skridę ieškovės skrydžiais. Ataskaitoje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų įžengęs į rinką ir nebūtų teikęs paslaugų atitinkamais maršrutais, ieškovė būtų galėjusi nustatyti aukštesnes kainas ir didesnes jų pardavimo maržas keleiviams, kuriuos skraidino atitinkamu laikotarpiu. Be to, daug atsakovo keleivių būtų skridę ieškovės lėktuvais. Jų dalis būtų priklausiusi nuo kitų oro transporto bendrovių konkurencinės reakcijos ir nuo vartotojų reakcijos į taikomas aukštesnes kainas, t. y. oro transporto paslaugų paklausos kainų lankstumo.

44.       Ieškovės nuostoliai buvo apskaičiuojami pagal atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ krypčių, kuriomis buvo siūloma mažesnė nei ieškovės bilietų kaina, keleivių srautus, padauginus juos iš vidutinės atitinkamų metų ieškovės bilietų kainos ginčo maršrutų kryptimis. Ekspertė pagrįstai vertino, kiek papildomų atsakovą ,,Air Baltic Corporation A/S“ pasirinkusių keleivių būtų pervežęs „toks pat efektyvus konkurentas“, t. y. ieškovė, jeigu atsakovas nebūtų nusprendęs įžengti į Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto rinką, taikydamas grobuoniškas kainas ir siekdamas išstumti ieškovę iš atitinkamų skrydžių iš (į) Vilniaus (Kauno) rinkų. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ pervežtam keleivių skaičiui pervežti ieškovė būtų turėjusi patirti kokių nors papildomų išlaidų, pavyzdžiui, nusipirkti daugiau lėktuvų, samdyti daugiau darbuotojų ar patirti didesnių lėktuvų eksploatavimo išlaidų. Byloje taip pat nebuvo įrodymų dėl tokių ieškovei neva būtinų papildomų išlaidų dydžio. Dar iki atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“ įžengiant į atitinkamų skrydžių rinkas iš (į) Vilniaus (Kauno), ieškovė perveždavo visą keleivių srautą pati. Kita vertus, padidėjus keleivių srautui, kaip nurodė ir C. V., kai vidutinis ieškovės keleivių vietų užimtumo koeficientas reguliariuosiuose skrydžiuose buvo apie 57 procentus, ieškovės sąnaudos nebūtų labai padidėjusios, nes bet kuriuo atveju nebūtų reikėję įsigyti daugiau orlaivių papildomiems keleiviams skraidinti.

45.       Remiantis ekspertizės išvada, 2004 m. ieškovės negautos pajamos maršrutuose iš (į) Berlyno, iš (į) Kopenhagos, iš (į) Dublino, iš (į) Helsinkio, iš (į) Londono sudarė 22 789 203 Lt (6 600 209,40 Eur); 2005 m. ieškovės negautos pajamos maršrutuose iš (į) Dublino ir iš (į) Londono sudarė 47 805 356 Lt (13 845 388,10 Eur); 2006 m. ieškovės negautos pajamos maršrutuose iš (į) Helsinkio ir iš (į) Londono sudarė 30 074 460 Lt (8 710 165,66 Eur); 2007 m. ieškovės negautos pajamos maršrutuose iš (į) Briuselio ir iš (į) Milano sudarė 17 524 467 Lt (5 075 436,46 Eur); 2008 m. ieškovės negautos pajamos maršrutuose iš (į) Briuselio sudarė 11 860 852 Lt (3 435 140,18 Eur). Kadangi teismas nenustatė atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ neteisėtų veiksmų, t. y. piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prekės (maršruto) rinkose Vilnius–Helsinkis–Vilnius, Vilnius (Kaunas)–Londonas–Vilnius (Kaunas) ir Vilnius–Paryžius–Vilnius, nusprendė, kad ieškovės patirtų nuostolių suma, kuri, remiantis ekspertizės išvada, siekia 123 746 931 Lt (35 839 588,45 Eur), turi būti mažinama suma, kuri buvo apskaičiuota kaip negautos pajamos iš minėtų trijų maršrutų.

46.       Ekspertė nustatė, kad ieškovės 2004–2008 m. negautos pajamos iš viso sudarė 130 054 338 Lt (37 666 339,80 Eur), o atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį, – 123 746 931 Lt (35 839 588,40 Eur). Taigi ieškovės nuostoliai turi būti apskaičiuojami iš ekspertės nustatytų 123 746 931 Lt negautų pajamų per 2004–2008 m. atėmus ieškovės tais metais negautas pajamas, atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį maršrutuose, kuriuose atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedominavo, t. y. 2004 m. Vilnius–Helsinkis–Vilnius ir Vilnius–Londonas–Vilnius, tai sudaro 4 570 113 Lt (942 942 Lt (273 094,88 Eur) + 3 627 171 Lt (1 050 501,33 Eur)) (1 323 596,21 Eur), o atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį, – 4 348 463 Lt (1 259 401,93 Eur); 2005 m. Vilnius–Londonas–Vilnius, tai sudaro 22 284 790 Lt (6 454 121,29 Eur), o atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį, – 21 203 978 Lt (6 141 096,50 Eur); 2006 m. Vilnius–Helsinkis–Vilnius ir Vilnius–Londonas–Vilnius, tai sudaro 30 074 460 Lt (8 710 165,66 Eur), o atlikus veiklos perskaičiavimą, įvertinus laiko veiksnį, – 28 615 849 Lt (8 287 722,72 Eur). Taigi, atėmęs ieškovės negautas pajamas iš maršrutų, kuriuose atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nedominavo, teismas, remdamasis ekspertizės išvada ir kitais byloje surinktais įrodymais, Europos Komisijos ir ESTT išaiškinimais konkurencijos bylose, padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog ginčo laikotarpiu dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ji patyrė 69 578 641 Lt (20 151 367 Eur) nuostolių negautų pajamų forma.

47.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, tęsdama veiklą, galėjo patirti ir kitų papildomų sąnaudų, susijusių su augančia konkurencija, aviacinių degalų kainų kilimu, ieškovės valdymo ypatumais ir struktūriniais pokyčiais, darbo jėgos brangimu, lėktuvų parko atnaujinimu, taip pat į tai, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“, įeidamas į Vilniaus (Kauno) tarptautinio oro uosto geografinę rinką, turėjo sąnaudų, susijusių su įėjimu į rinką, nusprendė, kad, remiantis protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principais, ieškovės patirta nuostolių suma, už kurią atsakingi atsakovai, turėtų būti mažinama. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių procesinį elgesį, teismų formuojamą praktiką ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas sumažinti ieškovei priteisiamų nuostolių sumą 20 procentų ir ieškovei iš atsakovų priteisti 16 121 094 Eur.

48.       Teismas taip pat pažymėjo, kad natūrali bet kokio ūkio subjekto ekonominė reakcija į grobuonišką kainodarą yra arba kainų mažinimas, arba visiškas pasitraukimas iš rinkos ir (ar) veiklos rinkoje nutraukimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyti abu šie padariniai, t. y. ieškovė iš pradžių į atsakovo taikomas grobuoniškas kainas reagavo mažindama bilietų kainas, vėliau – pasitraukdama iš atskirų rinkų. Teismas nusprendė, kad egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių, patirtų reaguojant į grobuonišką atsakovo kainodarą.

49.       Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovai teigė, kad dėl nuostolių atsiradimo yra kalta pati ieškovė, nes buvo netinkamai valdoma, atliko veiklos išskaidymą, turto ir verslo dalių perkėlimą į susijusias bendroves, teismas nusprendė, kad tai nepaneigia atsakovų neteisėtų veiksmų SESV 101, 102 straipsnių kontekste. Atsakovų nurodomos aplinkybės gali turėti įtakos tik mažinant priteisiamų nuostolių atlyginimo dydį, o tai teismas ir atliko, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir atsakovų teiginius, kad ieškovei negalėjo atsirasti nuostolių, nes ji turėjo finansinių sunkumų, todėl veiklą apskritai vykdė neteisėtai – Lietuvos nacionaliniam oro vežėjui licencija vykdyti oro susisiekimą bei oro vežėjo pažymėjimo galiojimas buvo sustabdyti tik 2009 m. sausio 16 d., o oro vežėjo pažymėjimo galiojimas panaikintas 2010 m. rugpjūčio 25 d. Iki 2009 m. kasmet ieškovės finansinį stabilumą tikrinusi Civilinės aviacijos administracija konstatuodavo, kad nacionalinio oro vežėjo finansinė padėtis atitiko teisės aktų reikalavimus.

50.       Spręsdamas dėl atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto atsakomybės, teismas sutiko su jo argumentais, kad subjektas, priėmęs nurodytą mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarką, yra Latvijos Respublika. Mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarka nesuteikė atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui galimybės kitaip nustatyti ir (ar) paskirstyti mokesčius už paslaugas, teikiamas Rygos tarptautiniame oro uoste. Kadangi mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarka yra privalomas teisės aktas, atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas, apskaičiuodamas mokesčius savo teritorijoje, kiekvienu atveju buvo įpareigotas taikyti mokesčių Rygos tarptautiniame oro uoste tvarkos nuostatas. Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas, vykdydamas jį įpareigojančius ir jam privalomus teisės aktus, apskaičiuodamas mokesčius savo teritorijoje veikiančioms oro transporto bendrovėms, veikė teisėtai. Taigi, nors teismas nustatė buvus numanomą draudžiamą atsakovų susitarimą ir kitus neteisėtus veiksmus, jis nusprendė, kad egzistuoja pagrindas atleisti atsakovą Rygos tarptautinį oro uostą nuo civilinės atsakomybės taikymo. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas, be kita ko, ir į tai, kad Latvijos Respublikos norminiais teisės aktais Rygos tarptautiniam oro uostui nesuteikiama teisė apskųsti teismui Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Vyriausybės nutarimų. Teismas vertino, kad atsakovas neturėjo diskrecijos apsispręsti dėl nuolaidų taikymo ar netaikymo Rygos tarptautiniame oro uoste, jis šias nuolaidas privalėjo taikyti dėl imperatyvaus Latvijos Respublikos norminių teisės aktų pobūdžio.

51.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties instituto. Ieškovė apie galimą atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bei galimą draudžiamą susitarimą su atsakovu Rygos tarptautiniu oro uostu objektyviai galėjo sužinoti 2006 m. lapkričio 22 d., kai buvo priimtas Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos sprendimas, ieškinys buvo pareikštas 2008 m. rugpjūčio 12 d., praėjus mažiau nei dvejiems metams nuo objektyvios galimybės sužinoti apie galimus atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

52.       Spręsdamas dėl trečiųjų asmenų savarankiškų reikalavimų, teismas nurodė, kad bendra Lietuvos ir JAV įmonė „Sanitex“ perleido tretiesiems asmenims akcijas už panašią kainą, kaip ir buvo įsigijusi; realiai akcijos pabrango ta apimtimi, kurios minėtiems akcininkams nepardavė bendra Lietuvos ir JAV įmonė „Sanitex“ (apie 22,63 procento).

53.       Specialistas V. Č., atlikęs BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ vertinimą, nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. ieškovės akcijų vertė, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, būtų buvusi 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur). Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės 100 procentų akcijų paketas 2008 m. birželio mėnesį buvo vertas apie 88 208 950 Lt (25 547 077,70 Eur), padarė išvadą, kad V. Č. ataskaita negali būti remiamasi, nes ji atlikta vertinant tik atsakovų nesąžiningus konkurencijos veiksmus ir neatsižvelgiant į visus kitus veiksnius, galėjusius turėti įtakos nuvertėjant ieškovės akcijų paketui. Teismo vertinimu, 100 procentų akcijų nuvertėjimo 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur) suma negalėjo nulemti tik atsakovų veiksmai devyniuose ginčo maršrutuose. Kita vertus, tretieji asmenys apskritai neįrodinėjo kitų ieškovės veiklos rezultatų akcijų vertės pokyčiams, pavyzdžiui, vykdytų visų kitų skrydžių ne ginčo maršrutais pelningumo (nuostolingumo), bendrovės pertvarkymo, plėtros; neįrodė, kad nuo akcijų įsigijimo momento iki V. Č. ataskaitos atlikimo momento būtų įvykę kokie nors ypatingi įvykiai, itin padidinę ieškovės akcijų vertę. Teismas nusprendė, kad tretieji asmenys neįrodė žalos, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp akcininkams sukeltos žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Be to, reikšdami savarankiškus reikalavimus, tretieji asmenys reikalauja nuostolių atlyginimo, susijusio su ieškovės akcijų vertės sumažėjimu, realiai patirtu 2004–2007 m., kai nei AB „Vertas Management“, nei UAB „VA Reals“ nebuvo BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ akcininkės. AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ akcininkėmis tapo tik 2008 m. birželio mėnesį. Teismas vertino, kad tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ neturi teisės į pareikštų reikalavimų patenkinimą materialiosios teisės prasme, nes ieškovės akcijas įsigijo jau po galimo jų nuvertėjimo.

54.       Ieškovės ieškinys tenkintas apie 28 procentais (16 121 094 Eur x 100 proc. / 57 874 768,30 Eur = 27,86), todėl atitinkama proporcija buvo paskirstomas šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinys atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui buvo atmestas ne jį reabilituojančiais pagrindais (t. y. pripažinus visišką ieškinio nepagrįstumą), bet atleidus jį nuo civilinės atsakomybės, todėl nusprendė, kad tiek jam, tiek iš jo priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma nustatoma pagal tą pačią proporciją kaip ir kitam atsakovui ,,Air Baltic Corporation A/S“.

55.       Atsižvelgdamas į tenkintą ieškinio reikalavimų dalį (apie 28 procentus), teismas nusprendė, kad ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 8510,19 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 17 332,44 Eur išlaidų specialisto išvadai apmokėti, 1765,63 Eur vertimo išlaidų ir 9731,23 Eur sumokėto avanso už ekspertizę.

56.       Nors atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas 204 463,77 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą prašė priteisti solidariai iš ieškovės bei trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, teismas nusprendė, kad teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas trečiųjų asmenų reikalavimų pagrįstumą ginčijo iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir ieškovės, papildomai nurodydamas tik argumentus dėl priežastinio ryšio bei trečiųjų asmenų įrodinėtos žalos ir jos dydžio. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidų suma, tenkanti atsakovo gynybai dėl trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų, neturėtų viršyti 10 procentų visų nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Pažymėjo, kad pagal tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį atsakovui iš trečiųjų asmenų turėtų būti priteista 20 446,38 Eur, o iš ieškovės – 132 492,52 Eur ((204 463,77 Eur – 20 446,38 Eur) x 0,72 = 132 492,52 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į tai, kad byla laikytina itin sudėtinga ir didelės apimties, taip pat į tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteisė atsakovui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų 6000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o iš ieškovės – 54 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 60 000 Eur.

57.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ bylinėjimosi išlaidų – 387 956,92 Eur – atlyginimą prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“. Remdamasis tais pačiais motyvais teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų ir nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidų suma, tenkanti atsakovo gynybai nuo trečiųjų asmenų pareikšto ieškinio, taip pat neturėtų viršyti 10 procentų visų nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Taigi, atsižvelgdamas į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, teismas atsakovui lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų priteisė 1694 Eur, o iš ieškovės – 10 977,12 Eur ((16 940 Eur – 1694 Eur) x 0,72 = 10 977,12 Eur) išlaidų už bendrovės „Ernst & Young Baltic SIA“ ataskaitą atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad pagal tą pačią proporciją atsakovui iš trečiųjų asmenų turėtų būti priteista 43 635,69 Eur, o iš ieškovės – 282 759,29 Eur ((436 356,93 Eur – 43 635,69 Eur) x 0,72 = 282 759,29 Eur) visų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (t. y. įskaitant ir Latvijoje dirbančios advokatės pagalbą). Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių advokato užmokesčio dydžių ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais bei ieškovės, kaip bankrutuojančios bendrovės, statusu, priteisti atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų 10 000 Eur (visų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, o iš ieškovės – 90 000 Eur (visų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, iš viso 100 000 Eur.

58.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, Rygos tarptautinio oro uosto, trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliacinius skundus, 2020 m. kovo 30 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė; kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ 104 797,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui 51 920,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ po 52 248,55 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė lygiomis dalimis iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui po 22 718,20 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

59.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė siekia deliktinės civilinės atsakomybės atsakovams taikymo dėl galimo ES konkurencijos teisės pažeidimo, ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas tik galimas SESV 102 straipsnio pažeidimas, kaip atsakovų civilinės atsakomybės pagrindas. Aplinkybės, susijusios su atsakovų veiksmais galimai taikant kryžminį subsidijavimą Rygos tarptautiniame oro uoste, yra ne atskiro ES konkurencijos teisės pažeidimo pagrindas (SESV 101 straipsnis); jos teisiškai reikšmingos tik sprendžiant dėl SESV 102 straipsnio galimo pažeidimo, dėl „Air Baltic Corporation A/S“ konkuravimo ginčui aktualiose atitinkamose rinkose (grobuoniškos kainodaros (ne)taikymo kontekste). Nurodė, kad teismas, užtikrindamas veiksmingą ES konkurencijos teisės įgyvendinimą, vertina galimus ES konkurencijos teisės pažeidimus neperžengdamas ginčo ribų – kiek tai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu.

60.       Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas siejamas tik su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi – tą patvirtino ieškovės suformuoto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindas, įrodinėjamos aplinkybės, faktinių bylai reikšmingų aplinkybių visuma. Ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė kildino iš atitinkamų „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmų Vilniaus tarptautiniame oro uoste, ieškovės vertinimu, būtent Vilniaus tarptautinio oro uosto devyniose skrydžių rinkose atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ taikė grobuonišką kainodarą, tokiu būdu padarydamas žalą ieškovei. Nors apeliaciniame skunde ieškovė atsakovų neteisėtus veiksmus kildino iš SESV 101 straipsnio (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis) ir SESV 102 straipsnio (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis) pažeidimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kaip galimus atsakovų neteisėtus veiksmus vertino piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (grobuoniškos kainodaros taikymą) pagal SESV 102 straipsnį. Kadangi atsakovo Tarptautinio oro uosto „Ryga“ atsakomybės klausimas byloje buvo siejamas išimtinai tik su SESV 101 straipsnio pažeidimu ir nebuvo susijęs su SESV 102 straipsniu, jo pažeidimu, atsakovo Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ neteisėtų veiksmų, taip pat ir jo atsakomybės klausimas bei su tuo susiję šalių argumentai apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinami.

61.       Apeliacinės instancijos teismas dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo nurodė, kad tik nustačius neteisėtus veiksmus (grobuonišką kainodarą) ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas galima spręsti klausimą dėl ES konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo. SESV 102 straipsnio taikymas siejamas su penkiomis sąlygomis: 1) viena ar daugiau įmonių; 2) dominuojanti padėtis; 3) dominuojanti padėtis yra vidaus rinkoje ar didelėje jos dalyje; 4) piktnaudžiavimas; 5) poveikis prekybai tarp valstybių narių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas išsamiai neargumentavo dėl SESV 102 straipsnio taikymo sąlygų, tačiau iš esmės nustatė visas SESV 102 straipsniui taikyti reikšmingas aplinkybes: ginčas kilęs tarp skirtingose valstybėse narėse veikiančių kelių ūkio subjektų; pripažintas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas atitinkamose rinkose, jo galimai neteisėti veiksmai, taikant grobuonišką kainodarą, darė poveikį tarp valstybių narių.

62.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atitinkamą rinką sudaro kiekviena atskira maršruto kryptis. Iš esmės tokią išvadą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo padarė ir pirmosios instancijos teismas. Šalys tokio atitinkamos rinkos („iš taško į tašką“) apibrėžimo neginčijo.

63.       Tačiau ginčo šalys nesutarė, ar į atitinkamą rinką patenka ginčo metu Kauno oro uoste vykdyti skrydžiai maršrutais Kaunas–Londonas–Kaunas, Kaunas–Dublinas–Kaunas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog minėti skrydžių maršrutai buvo pakeičiami skrydžių maršrutais Vilnius–Londonas–Vilnius, Vilnius–Dublinas–Vilnius. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį argumentą ir nurodė, kad apibrėžiant atitinkamą rinką objektyvios konkurencijos sąlygos tarp ūkio tiekėjų neturi būti visiškai vienodos. Vertinant oro uostų pakeičiamumą reikia įvertinti, ar vartotojai šiuos oro uostus laiko pakeičiamais. Byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad Vilniaus ir Kauno oro uostai buvo akivaizdžiai nepakeičiami ir keleiviai jų nelaikė alternatyviais. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, abu oro uostai ginčo laikotarpiu pasižymėjo iš esmės panašiomis techninėmis galimybėmis, atstumas tarp šių oro uostų atitiko Europos Komisijos praktikoje taikomus pakeičiamumo nustatymo kriterijus (visų pirma 100 km ir 1 valandos keliavimo laikas tarp oro uostų). Abiejuose oro uostuose buvo teikiamos iš esmės panašaus pobūdžio paslaugos.

64.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į nustatytas oro vežėjų užimamų rinkų dalis bei kitas faktines bylos aplinkybes, reikšmingas dominavimui nustatyti, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas gali būti nustatytas trijose skrydžių rinkose: Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., Vilnius (Kaunas)–Stokholmas–Vilnius (Kaunas) rinkoje nuo 2006 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje 2005 m. Savo dominavimą (galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką) minėtose trijose skrydžių rinkose iš esmės savo apeliaciniame skunde pripažino ir pats atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“. Išvadą byloje teikusios Konkurencijos tarybos nuomone, byloje nebuvo pagrįsta, kad „Air Baltic Corporation A/S“ apskritai dominavo nors vieno ginčo maršruto rinkoje ar kad „Air Baltic Corporation A/S“ galimai dominavo nurodytą laikotarpį 2004–2008 m.

65.       Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimą nurodytose rinkose atitinkamais laikotarpiais, sprendė dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad nesąžiningų kainų taikymas (grobuoniška kainodara) yra konkurencijos teisės pažeidimas, kildinamas iš SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkto. Siekiant nustatyti, ar taikydama savo tarifus dominuojanti įmonė piktnaudžiauja šia padėtimi, reikia įvertinti visas aplinkybes ir patikrinti, ar tokiais tarifais siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti, sukurti konkurentams patekimo į rinką kliūtis, prekybos partneriams taikyti nevienodas sąlygas už lygiavertes paslaugas, taip sudarant jiems nepalankias konkurencines sąlygas, ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį. Kainos nustatymo kriterijai grobuoniškos kainodaros bylose vadinami AKZO testu.

66.       Vertinant atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ kainodarą, sprendžiant, ar ji buvo grobuoniška, yra aktualūs būtent atsakovo duomenys apie jo patirtas sąnaudas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas suklydo dėl atsakovo ,,Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių iš Vilniaus ir į jį taikytos kainodaros grobuoniškumo spręsdamas pagal ieškovės, o ne atsakovo duomenis apie jo sąnaudas, patirtas vykdant skrydžius atitinkamais ginčo maršrutais, ir ši klaida galėjo nulemti klaidingas teismo išvadas.

67.       Minėtoji pirmosios instancijos teismo klaida taisytina apeliacinės instancijos teisme, įvertinant bylos įrodymų, pagrindžiančių būtent atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtas sąnaudas, jų santykį su atsakovo pajamomis, paslaugų kainomis, visumą. Aptarto pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo, jo pagrįstumo nepagrindžia ir teismo nurodytos aplinkybės, o būtent tai, kad ekspertizės metu nustatyta, jog atsakovo vidutinė metinė savikaina vienam keleiviui yra žymiai mažesnė nei ieškovės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, atsižvelgdamas tik į atsakovo dokumentų teismui teikimo specifiškumą, t. y. į tai, kad dokumentai apie atsakovo finansinius srautus, sąnaudas, pelną ir pan. teismui buvo teikti selektyviai, fragmentiškai, atsietai nuo visumos, kritiškai vertino atsakovo pateiktus duomenis apie jo skrydžių ginčo maršrutų iš Vilniaus ir į jį pelningumą. Byloje buvo pateikti įvairūs atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ sąnaudų ir pajamų duomenys, vykdant skrydžius atitinkamose rinkose. Apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančius duomenis dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pajamų ir sąnaudų, kurias įmonė patyrė tose atitinkamose rinkose, kuriose yra nustatytas jos dominavimas.

68.       Vykdant skrydžius Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtos sąnaudos ir gautos pajamos LVL nurodomos atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktuose dokumentuose: (duomenys neskelbtini)

69.       A. K. ekspertizės akte nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina:

70.       Vidutinė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina:

71.       Bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktoje „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitoje nustatyti tokie „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos rezultatai LVL:

72.       Iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktų Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto duomenų matyti toks atliktų skrydžių ir keleivių skaičiaus pokytis ginčo metu:

73.       Taigi atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ aptariamu maršrutu aiškiai padidino vykdomų skrydžių skaičių 2005 m., 2006 m. „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių Vilnius–Berlynas– Vilnius maršrutu skaičių ir toliau didino; „Air Baltic Corporation A/S“ keleivių Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu skaičius visu 2004–2008 metų laikotarpiu didėjo, itin didelis (teigiamas) „Air Baltic Corporation A/S“ pervežtų keleivių skaičiaus pokytis aptariamame maršrute matomas 2005 m., kai atsakovo pervežtų keleivių skaičius, lyginant su praėjusiais metais (2004 m.), padidėjo beveik 65 procentais. 2007–2008 m. atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ mažino Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu atliekamų skrydžių skaičių – 2007 m. „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu skaičius, lyginant su 2006 m., sumažėjo beveik 34 procentais, nepaisant to, atsakovo Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu pervežamų keleivių skaičius, lyginant su ankstesniais metais, ir toliau didėjo.

74.       Nustatyta, kad Vilnius–Berlynas–Vilnius skrydžių maršruto rinkoje „Air Baltic Corporation A/S“ dominavo nuo 2005 m. (konkrečiai – 2005, 2006 m.), tai yra aktualus, grobuoniškos kainodaros vertinimo aptariamoje rinkoje laikotarpis. Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad vykdant skrydžius Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina 2005–2006 m. buvo didesnė nei vidutinė savikaina, o 2007–2008 m. vidutinė Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto savikaina buvo didesnė nei vidutinė metinė „Air Baltic Corporation A/S“ šio maršruto paslaugų kaina.

75.       Tiek pagal „Air Baltic Corporation A/S“ byloje pateiktus duomenis, tiek pagal bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktą „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitą Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto skrydžių (veiklos) rezultatai 2007–2008 m. buvo neigiami (veikla nuostolinga). Tačiau duomenys apie Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto skrydžių (veiklos) rezultatus 2005–2006 m. minėtuose (aptariamuose) dokumentuose yra prieštaringi (skirtingi). Remiantis „Air Baltic Corporation A/S“ byloje pateiktais duomenimis, „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių (veiklos) rezultatai 2005–2006 m. vykdant skrydžius Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu buvo neigiami (veikla nuostolinga); o remiantis bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atlikta „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaita, Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių (veiklos) rezultatai 2005–2006 m. buvo teigiami (veikla pelninga).

76.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad, remiantis atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateikta informacija apie jo sąnaudas ir pajamas bei bendrovės „Ernst & Young Baltic“ ataskaita, galima spręsti, kad tam tikru laikotarpiu atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ šioje skrydžių rinkoje veikė nuostolingai. Šie duomenys buvo prieštaringi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kriterijus šioje atitinkamoje rinkoje, atsižvelgė į kitų reikšmingų aplinkybių visumą. Atsakovo vidutinė metinė paslaugų kaina buvo panaši (tam tikru laikotarpiu ir viršijo) į vidutinę savikainą. 2004 m., 2007 m., 2008 m. nustatytas skirtumas, kai atsakovo vidutinė savikaina viršijo metinę paslaugų kainą, tačiau šis skirtumas nerodo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, ypač atsižvelgiant į pačios ieškovės 2004 m. ir 2005 m. taikytą vidutinę savikainą ir vidutinę metinę paslaugų kainą. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovo taikyta kainodara atitinkamoje rinkoje pažeidė vartotojų interesus, sudarė įėjimo į rinką kliūtis kitiems oro vežėjams. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara šioje rinkoje negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

77.       Vykdant skrydžius Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutu atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtos sąnaudos ir gautos pajamos LVL nurodomos atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktuose dokumentuose:

78.       A. K. ekspertizės akte nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina:

79.       Vidutinė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bilietų kaina ir paslaugų savikaina:

80.       Bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktoje „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitoje nustatyti tokie „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos rezultatai LVL:

81.       Iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktų Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršruto duomenų matyti toks atliktų skrydžių ir keleivių skaičiaus pokytis ginčo metu:

82.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ aptariamu maršrutu aiškiai padidino vykdomų skrydžių skaičių 2005 m., 2006 m. „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutu skaičių ir toliau didino; „Air Baltic Corporation A/S“ keleivių Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutu skaičius beveik visu 2004–2008 m. laikotarpiu didėjo (keleivių skaičiaus sumažėjimas pastebimas tik 2008 m.), itin didelis (teigiamas) „Air Baltic Corporation A/S“ pervežtų keleivių skaičiaus pokytis aptariamame maršrute vyko 2005 ir 2006 m., kai atsakovo pervežtų keleivių skaičius, lyginant su praėjusiais metais (2004 m. ir 2005 m.), atitinkamai padidėjo beveik 78 ir 54 procentais. 2007–2008 m. atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ mažino Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutu atliekamų skrydžių skaičių, nors atsakovo Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutu pervežamų keleivių skaičius, lyginant su ankstesniais metais, ir toliau didėjo.

83.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilnius–Kopenhaga–Vilnius skrydžių maršruto rinkoje atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ dominavo nuo 2005 m., tačiau konkrečiai šiuo atveju yra aktualus tik 2005 m. grobuoniškos kainodaros vertinimo aptariamoje rinkoje laikotarpis, kadangi vėliau konkurencija šioje rinkoje, „Air Baltic Corporation A/S“ užimant visą aptariamą rinką, joje absoliučiai dominuojant, nebevyko. Aptarti bylos duomenys patvirtino, kad Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršruto „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina iš esmės visu ginčo laikotarpiu 2004–2008 m. buvo didesnė nei vidutinė savikaina, „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė savikaina viršijo vidutinę metinę paslaugų kainą tik pirmaisiais atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos aptariamoje rinkoje metais – 2004 m.

84.       Tiek pagal „Air Baltic Corporation A/S“ byloje pateiktus duomenis, tiek pagal bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktą atsakovo skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitą Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršruto skrydžių (veiklos) rezultatai buvo neigiami (veikla nuostolinga) tik pirmaisiais „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos aptariamoje rinkoje metais – 2004 m., visą kitą ginčo laikotarpį (didžiausią jo dalį), kuris apima ir aktualų grobuoniškos kainodaros vertinimo aptariamoje rinkoje laikotarpį – 2005 m., t. y. nuo 2005 m. iki 2008 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršruto „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių (veiklos) rezultatai buvo teigiami (veikla pelninga). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara šioje rinkoje negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

85.       Vykdant skrydžius Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršrutu atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ patirtos sąnaudos ir gautos pajamos LVL nurodomos atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktuose dokumentuose:

86.       A. K. ekspertizės akte nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina:

87.       Vidutinė BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bilietų kaina ir paslaugų savikaina:

88.       Bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktoje „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitoje nustatyti tokie „Air Baltic Corporation A/S“ veiklos rezultatai LVL:

89.       Iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktų duomenų vykdant skrydžius Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršrutu matyti toks atliktų skrydžių ir keleivių skaičiaus pokytis ginčo metu:

90.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ aptariamu maršrutu aiškiai padidino vykdomų skrydžių skaičių 2007 m.; 2008 m. „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršrutu skaičius ir toliau didėjo. Atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ 2007–2008 m. didinant atliekamų skrydžių skaičių, atitinkamai didėjo ir pervežamų keleivių skaičius. Didžiausias (teigiamas) „Air Baltic Corporation A/S“ pervežtų keleivių skaičiaus, kaip ir skrydžių skaičiaus, pokytis skraidinant aptariamu maršrutu įvyko 2007 metais, kai „Air Baltic Corporation A/S“ pervežtų keleivių skaičius, lyginant su praėjusiais (2006 m.) metais, padidėjo beveik 60 procentų.

91.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilnius–Stokholmas–Vilnius skrydžių maršruto rinkoje „Air Baltic Corporation A/S“ dominavo nuo 2006 m., taigi, 2006–2008 m. buvo aktualus grobuoniškos kainodaros vertinimo aptariamoje rinkoje laikotarpis. Aptarti bylos duomenys patvirtino, kad vykdant skrydžius Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršrutu „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina visu aktualiu ginčo laikotarpiu (2006–2008 m.) buvo didesnė nei vidutinė savikaina. Tiek pagal „Air Baltic Corporation A/S“ byloje pateiktus duomenis, tiek pagal bendrovės „Ernst & Young Baltic“ atliktą „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitą Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršruto skrydžių (veiklos) rezultatai visą aktualų ginčo laikotarpį buvo teigiami (veikla pelninga). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara šioje rinkoje negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

92.       Aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą teigti, kad visose trijose skrydžių rinkose, kuriose buvo nustatytas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas atitinkamais laikotarpiais – Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., konkrečiai – 2005–2006 m., Vilnius– Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m., konkrečiai – 2006–2008 m., Vilnius–Kopenhaga– Vilnius rinkoje 2005 m. – atsakovo vidutinė metinė paslaugų kaina iš esmės viršijo vidutinę savikainą ir atsakovas šiose rinkose veikė pelningai – kainodara, užtikrinanti skrydžių pelningumą, negali būti pripažįstama grobuoniška pagal SESV 102 straipsnį.

93.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartoji kainų politika, kurią skraidindamas Vilnius–Berlynas–Vilnius, Vilnius–Stokholmas–Vilnius bei Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutais ginčui aktualiais laikotarpiais taikė atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, negali būti vertinama kaip politika, kurios laikomasi siekiant (turint tikslą) išstumti konkurentus iš rinkos, ar juo labiau kaip politika, kuria nesiekiama kito ekonominio tikslo, o tik konkurentų pašalinimo, ar (ir) kaip konkurencijos iškraipymas.

94.       Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad pačios ieškovės vidutinės paslaugų kainos vykdant skrydžius aptariamais maršrutais laikotarpiais, kai BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ šiuose maršrutuose konkuravo su „Air Baltic Corporation A/S“ ir „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė dominuojančią padėtį skraidindamas jais, buvo žemesnės, kai kuriais atvejais netgi gerokai žemesnės nei „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinės metinės paslaugų kainos bei BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ paslaugų savikaina. Taigi nenustačius atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, aiškiai grobuoniško elgesio strategijos, nebuvo nustatytas ir siekis iškraipyti konkurenciją, pašalinti konkurentus ar sudaryti kliūtis įeiti į rinką.

95.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamose rinkose, kuriose nustatytas jo dominavimas, nepiktnaudžiavo, todėl nėra nustatyta šio atsakovo neteisėtų veiksmų (SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nenustačius neteisėtų veiksmų, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, tai eliminavo teisinį poreikį svarstyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

96.       Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo Tarptautinio oro uosto ,,Ryga“ apeliacinio skundo reikalavimų pakeisti atitinkamus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nurodė, kad tais atvejais, kai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis).

97.       Bylose, susijusiose su privačiu konkurencijos teisės įgyvendinimu civilinio proceso tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į teisės į teisingą teismą principo užtikrinimą ir tokių bylų pobūdį. Iš Europos Komisijos 2005 m. gruodžio 19 d. Žaliosios knygos dėl ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles (COM/2005/0672), (toliau – Žalioji knyga) Baltosios knygos, nors ir neprivalomos teisinės galios, ES teisės aktų buvo matyti, kad privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose teismui turėtų būti suteikiama teisė nukrypti nuo bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, siekiant užtikrinti, kad pralaimėjusi ieškovė neturės padengti atsakovo nepagrįstų, netinkamų ar per didelių išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsižvelgė į nurodytus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principus tokio pobūdžio bylose.

98.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme yra neprotingai didelis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų bylos aplinkybių visumą, ypač tai, kad ginčas kilęs dėl privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo, nenustatęs, kad ieškovė, pateikdama ieškinį šioje byloje, veikė aiškiai nepagrįstai, taip pat atsižvelgdamas į ieškovės teisinį statusą – bankrutavusi bendrovė, visų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį, protingu ir proporcingu priteistinu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ laikė 68 154,59 Eur sumą, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 156 745,64 Eur sumą.

99.       Ieškovė pirmosios instancijos teisme pareiškė 57 874 768,30 Eur (199 830 000 Lt) reikalavimą, o tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ pirmosios instancijos teisme pareiškė 87 502 896,20 Eur (302 130 000 Lt) reikalavimą, šią sumą prašė priteisti solidariai iš atsakovų. Atsakovų apeliaciniai skundai buvo patenkinti, o ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliaciniai skundai – atmesti. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jų materialusis reikalavimas atsakovams dėl 87 502 896,20 Eur žalos atlyginimo, neskundė. Taigi ieškovės ir trečiųjų asmenų materialieji reikalavimai atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams buvo priteistas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę.

100.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylinėjantis pirmosios instancijos teisme, dydžio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į bendrą ieškovės ir trečiųjų asmenų pareikštų materialiųjų reikalavimų dydį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidos turi būti padalytos proporcingai pareikštų reikalavimų dydžiui tarp ieškovės ir trečiųjų asmenų. Atsižvelgiant į tai, atsakovui Tarptautiniam oro uostui ,,Ryga“ iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ buvo priteista po 22 718,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atitinkamai atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ iš ieškovės ir trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ buvo priteista po 52 248,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

101.       Apeliacinės instancijos teismas protinga ir proporcinga priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui laikė 29 202,63 Eur sumą, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 52 549,37 Eur sumą. Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jų atsakovų naudai buvo priteistas 17 694 Eur (6000 Eur + 11 694 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų apeliaciniu skundu ginčijama suma palyginti su ieškovės ir atsakovo apeliaciniais skundais ginčijamų sumų dydžiais yra itin maža (nesudaro net 1 procento proporcijos), buvo laikyta, kad ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės vyko tarp ieškovės ir atsakovų. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas priteistinas iš ieškovės ir nepriteistinas iš AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“. Iš ieškovės Rygos tarptautiniam oro uostui buvo priteista 29 202,63 Eur, o atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ – 52 549,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

102.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, Rygos tarptautinio oro uosto, trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinius skundus, 2021 m. vasario 12 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

103.       Kasacinis teismas dėl konkurenciją ribojančio susitarimo kaip neteisėtų veiksmų (SESV 101 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis) pažymėjo, jog SESV 101 straipsnio 1 dalimi su vidaus rinka nesuderinamais ir draudžiamais pripažįstami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje (ESTT 2020 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Generics (UK) ir kt., C 307/18, 30 punktas). Pagal SESV 102 straipsnį kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

104.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinyje prašoma priteisti žala yra siejama su SESV 101, 102 straipsnių pažeidimais, taip pat tai, kad ES teisėje šie pažeidimai traktuotini kaip savarankiški, pasižymintys skirtingais kriterijais, kuriuos reikia nustatyti, ir jų nulemtą atitinkamą aplinkybių vertinimą, nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl galimo SESV 101 straipsnio pažeidimo.

105.       Kasacinis teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti civilinės atsakomybės, siejamos su atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Latvijos oro uosto galimu sudarytu draudžiamu susitarimu (SESV 101 straipsnis), sąlygas. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų atsižvelgtina į tai, kad SESV 101 straipsnis apima tiek horizontaliuosius (tarp įmonių tame pačiame rinkos lygmenyje), tiek vertikaliuosius susitarimus (tarp įmonių skirtingose tiekimo grandinės lygmenyse). Jis taikomas visiems susitarimams ir suderintiems veiksmams, kurie horizontaliuose ar vertikaliuose santykiuose iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje, nepriklausomai nuo rinkos, kurioje šalys veikia. Taigi pakanka, kad tik vienos iš šalių komercinis elgesys būtų paveiktas nagrinėjamos schemos (angl. arrangement) (Kellerbauer, M.; Klamert, M.; Tomkin, J. The EU Treaties and the Charter of Fundamental Rights, a Commentary. Oxford University Press, 2019, p. 1010).

106.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pagal ESTT praktiką, jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB 81 (dabar – SESV 101 straipsnis) ir 82 straipsniai (dabar – SESV 102 straipsnis) netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla. Tačiau EB 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktuose nustatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C-359/95 P ir C-379/95 P, 33 ir 34 punktai; 2010 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom, C-280/08 P, 80 punktas).

107.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės reikalavimo, susijusio su SESV 101 straipsnio pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl šios dalies buvo panaikinta, konstatuojant, kad yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis teismas pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėjant klausimą dėl žalos atlyginimo dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo turi būti įvertintas ES reguliavimas ir jį aiškinanti ESTT praktika bei atsižvelgiant į faktines aplinkybes sprendžiama, ar egzistuoja sąlygos atlyginti žalą šiuo pagrindu.

108.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kaip neteisėtų veiksmų (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis) pažymėjo, jog SESV 102 straipsnis draudžia ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje, kai toks piktnaudžiavimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taip pat įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje. Norint išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas SESV 102 straipsnis, reikia įvertinti šiuos veiksnius: 1) nustatyti, kad tam tikras subjektas patenka į subjektų ratą, kurių atžvilgiu šis straipsnis gali būti taikomas; 2) nustatyti, kad tam tikras subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) įrodyti, kad tam tikras subjektas piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi; 4) pagrįsti, kad piktnaudžiavimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

109.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija dėl SESV 102 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymo ratione personae (subjektų atžvilgiu) pažymėjo, kad įmonės sąvoka ES konkurencijos teisėje žymi subjektą, vykdantį ekonominę veiklą, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso ir finansavimo būdo (žr. ESTT 1991 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Höfner ir Elser prieš Macrotron, C-41/90, 21 punktą; 2012 liepos 12 d. sprendimo byloje Compass-Datenbank GmbH, C-138/11, 35 punktą ir jame nurodytą ESTT jurisprudenciją). Konkurencijos įstatyme įtvirtinta ūkio subjekto sąvoka, šios sąvokos turinys atitinka suformuluotąjį ESTT jurisprudencijoje, todėl įmonės ir ūkio subjekto sąvokos konkurencijos teisės normų kontekste vartojamos kaip sinonimai. Teismų nustatyta, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ vykdo komercinę veiklą, laikomas ūkio subjektu, jam taikomi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio ir SESV 102 straipsnio reikalavimai, ginčo dėl to byloje nėra.

110.       Teismai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atitinkamos rinkos yra nustatomos kaip atskiri konkuruojančių ūkio subjektų (oro vežėjų) skrydžių maršrutai iš taško į tašką, taigi atskira atitinkama prekės rinka laikomas konkretus skrydžio maršrutas. SESV 102 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis taikomi atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį užimančiam ūkio subjektui. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje.

111.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai išsamiai analizavo susiklosčiusią faktinę situaciją ir pagrįstai nusprendė, jog atitinkama rinka skrydžių į Londoną ir iš jo, į Dubliną ir iš jo atžvilgiu apibrėžiama kaip apimanti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno oro uoste ginčo laikotarpiu minėtais maršrutais vykdytus tiesioginius skrydžius. Minėtas išvadas teismai motyvavo išsamiai įvertinę Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumą atsižvelgiant į keliavimo iki Kauno oro uosto atstumą, laiką, Kauno oro uosto plėtrą, pervežamų keleivių skaičių ir kt. Vilniaus ir Kauno oro uostų pakeičiamumas vertintas ir pagal pasiūlą, t. y. nustačius, kad oro uostuose veikiančios skrydžių bendrovės abu uostus laiko pakeičiamais.

112.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimo tiesioginių skrydžių konkrečiais maršrutais atitinkamose rinkose, nors atsakovo užimtos rinkos dalys viršijo nacionaliniuose teisės aktuose ir ESTT praktikoje įtvirtintą dominavimo prezumpciją.

113.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija apibendrindama konstatavo, kad nustatant dominavimo faktą, priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovė, rinkos dalies kriterijus neturi būti suabsoliutinamas. Net ir turėdamas didesnę rinkos dalį, nei nurodyta Konkurencijos įstatymo, ūkio subjektas gali neužimti dominuojančios padėties, jeigu rinkoje veikia dar vienas ar daugiau ūkio subjektų, turinčių santykinai didelę rinkos dalį ir galinčių veiksmingai riboti rinkos galią.

114.       Rinkos dalys paprastai nustatomos pagal pardavimų apimtį. Pardavimų apimtis gali būti matuojama verte arba kiekiu. Nagrinėjamoje byloje teismai tiek ieškovės, tiek atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ rinkos dalis nustatė pagal pervežtų keleivių skaičių. Matas, kuriuo remiantis apskaičiuojamos rinkos dalys, pasirenkamas atsižvelgiant į prekių ar nagrinėjamos šakos specifiką tam, kad būtų galima atlikti tinkamą rinkoje veikiančių ūkio subjektų rinkos dalių palyginimą. Nors įtaką bylos dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje eigai gali padaryti tai, kokia metodika remiamasi skaičiuojant ūkio subjekto rinkos dalį, ieškovė kasaciniame skunde neginčija rinkos daliai nustatyti pasirinkto mato tinkamumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė dominuojančią padėtį konkrečių skrydžių maršrutų atitinkamose rinkose, pagrįstai ne tik nustatė įmonės užimamą rinkos dalį, bet ir atliko išsamią rinkos analizę, įvertino konkurentų užimamas rinkos dalis, įėjimo į rinką kliūtis ir kitus svarbius veiksnius, nustatė tikėtiną pastarųjų veiksnių įtaką rinkai.

115.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pagrįstomis pripažino apeliacinio teismo išvadas, kuriomis, spręsdamas dėl „Air Baltic Corporation A/S“ (ne)dominavimo atitinkamose skrydžių rinkose, teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į nustatytas oro vežėjų užimamų rinkų dalis bei kitas faktines bylos aplinkybes, reikšmingas dominavimui nustatyti, „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas gali būti nustatytas trijose skrydžių rinkose: Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje nuo 2005 m.

116.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien tai, jog buvo konstatuotas ūkio subjekto dominavimas rinkoje, savaime konkurencijos pažeidimu nelaikoma. Tam, kad būtų nustatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kaip konkurencijos teisės pažeidimas, turi būti atlikti veiksmai, kurie nėra suderinami su sąžininga konkurencija.

117.       SESV 102 straipsnio antrojoje pastraipoje išvardytas piktnaudžiavimo veiksmų sąrašas nėra baigtinis, o jame nurodyti veiksmai yra tik piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pavyzdžiai. Grobuoniška kainodara yra viena iš piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi formų.

118.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikytos kainodaros teisėtumą, rėmėsi aplinkybe, kad atsakovo vidutinė paslaugų kaina buvo panaši, o tam tikrais laikotarpiais viršijo vidutinę savikainą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokia sąnaudų rūšimi jis vadovavosi vertindamas kainodaros teisėtumą. Kadangi prekės savikaina neapima visų patiriamų sąnaudų, abejotina, ar buvo pasirinktas tinkamas kainų teisėtumo matas. Teismas ketinimo pašalinti konkurentus iš rinkos nenustatė, kitų veiksnių, būtinų grobuoniškai kainodarai nustatyti, apskritai netyrė.

119.       Nurodytų išaiškinimų kontekste, atsižvelgdama į teismų ištirtas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad klausimas, kokiems sąnaudų matams turėtų būti vertinama atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainų atitiktis, reikalauja papildomo tyrimo, be kita ko, atsižvelgiant į tokių sąnaudų vertinimo principus. Dėl šių priežasčių civilinės atsakomybės taikymo klausimas dėl galimo SESV 102 straipsnio pažeidimo taip pat buvo grąžintas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

120.       Kolegija dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė, jog iš ES teisinio reguliavimo, ESTT praktikos matyti, kad valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl SESV 101 ir (ar) 102 straipsniuose nurodytų pažeidimų, įgyvendinimo taisykles, su sąlyga, kad bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Šių principų laikymosi patikra neišvengiamai yra atliekama kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti atsižvelgta į poreikį užtikrinti ES teisės veiksmingumą.

121.       Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 16 punktas).

122.       Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad tretieji asmenys teikė apeliacinį skundą tik dėl bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, keldami klausimą dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo. Nors šis apeliacinis skundas 2016 m. kovo 2 d. rezoliucija buvo priimtas nagrinėti, tačiau tretieji asmenys kasaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame teismo sprendime jų teikiamų argumentų neįvertino bei dėl jų visiškai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino trečiųjų asmenų pateiktų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies. Pirmiau nurodyti argumentai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai leido teigti, kad ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra be motyvų (CPK 270 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis).

123.       Kolegija pabrėžė, jog ieškovė ir tretieji asmenys reiškė savarankiškus reikalavimus – ieškovė patirtą žalą siejo su nuostoliais, patirtais mažinant savo teikiamų keleivių skraidinimo paslaugų kainas, tuo tarpu tretieji asmenys teigė, kad nagrinėjami atsakovų neteisėti veiksmai, be kita ko, lėmė Lietuvos nacionalinio vežėjo 100 procentų akcijų paketo vertės sumažėjimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo sutikti su kasacinių skundų argumentais, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas solidariai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų. Vien tai, kad tapatų suinteresuotumą turintys subjektai palaiko vienas kito reikalavimus, išreiškia panašią poziciją, nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš jų solidariai.

124.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, Rygos tarptautinio oro uosto, trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliacinius skundus, 2021 m. birželio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, panaikino ir nurodyta apimtimi priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė, kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas priteisė iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų 65 240,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui, iš ieškovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų 126 142,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui „Air Baltic Corporation“ A/S, iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, lygiomis dalimis po 22 718,20 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų atsakovui Rygos tarptautiniam oro uostui atlyginimą, iš trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“, lygiomis dalimis po 52 248,55 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui „Air Baltic Corporation“ A/S.

125.       Kolegija nurodė, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apibrėžtos ne tik CPK 320 straipsnio 1 dalies, bet ir kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje. Šalių apeliaciniai skundai, grąžinus bylą nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, nagrinėjami tik ta apimtimi, kuria nurodė kasacinis teismas. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama šia apimtimi: pirma, ištiriant ir pasisakant dėl byloje pareikšto reikalavimo atlyginti žalą, siejamą su SESV 101 straipsnio pažeidimu; antra, nustatant visas kasacinio teismo nurodytas reikšmingas aplinkybes SESV 102 straipsnio galimam pažeidimui kvalifikuoti ir išnagrinėjant reikalavimą atlyginti žalą, siejamą su SESV 102 straipsnio pažeidimu trijose skrydžių rinkose (Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje nuo 2005 m.); trečia, atsakant į trečiųjų asmenų argumentus, išdėstytus jų apeliaciniame skunde.

126.       Kolegija nepriėmė naujų teikiamų įrodymų. Rygos tarptautinis oro uostas kartu su atsiliepimu į ieškovės rašytinius paaiškinimus pateikė naujus įrodymus – 2003 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. liepos 23 d. publikacijų ir jų vertimų kopijas, o atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ – 2021 m. balandžio 26 d. Copenhagen Economics išvadą AKZO testų naudojimas vertinant, ar „Air Baltic Corporation A/S“ netaikė tariamai grobuoniškos kainodaros“. Kolegija pažymėjo, jog ši civilinė byla yra nagrinėjama nuo 2008 m., t. y. jau beveik trylika metų, todėl minėti įrodymai galėjo būti pateikti į bylą anksčiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti nagrinėjamus įrodomus, nebuvo, be to, kolegijos vertiniumu, naujų įrodymų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Kolegija nepriėmė „Air Baltic Corporation A/S“ teikiamos 2021 m. balandžio 26 d. Copenhagen Economics išvados. Kolegija taip pat netenkino prašymo kreiptis su prašymu dėl byloje nagrinėjamų klausimų į Europos Komisiją dėl SESV 101–102 straipsnių taikymo.

127.       Kolegija, vertindama konkurenciją ribojančio susitarimo (SESV 101 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis) buvimą, nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad SESV 101 ir 102 straipsniai savaime neeliminuoja vienas kito taikymo galimybės. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus bei į tai, kad ieškinyje prašoma priteisti žala yra siejama su SESV 101, 102 straipsnių pažeidimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl galimo SESV 101 straipsnio pažeidimo. Tai lėmė, kad byla nurodyta apimtimi buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

128.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į šias ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes: 1) „Air Baltic Corporation A/S“ yra akcinė bendrovė, įsteigta 1995 m., jos akcijas pirminio ieškinio pateikimo metu turėjo Latvijos valstybė (52,6 procento) ir SAS AB (47,2 procento); nuo 2009 m. visas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ akcijų paketas priklauso Latvijos valstybei; atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas yra valstybės uždaroji akcinė bendrovė, priklausanti Latvijos Respublikai; 2) ginčo kilimo teisme metu atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ vykdė tiesioginius skrydžius iš Rygos, Vilniaus ir Liepojos; 3) byloje yra aktualus laikotarpis tik nuo 2004 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos patvirtinta Mokesčių Rygos oro uoste tvarka, nes su ja ieškovė sieja žalos atsiradimą; 4) Latvijos konkurencijos priežiūros tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarime Nr. 134 pripažinta, kad Rygos oro uosto taikoma nuolaidų sistema, įtvirtinta 2006 m. sausio 3 d. Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarimu Nr. 20, pažeidė SESV 102 straipsnio c dalies nuostatas.

129.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas faktines aplinkybes, turėtų įvertinti civilinės atsakomybės, siejamos su atsakovų ,,Air Baltic Corporation A/S“ ir Latvijos oro uosto galimu sudarytu draudžiamu susitarimu (SESV 101 straipsnis), sąlygas. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų atsižvelgtina į tai, kad SESV 101 straipsnis apima tiek horizontaliuosius (tarp įmonių tame pačiame rinkos lygmenyje), tiek vertikaliuosius susitarimus (tarp įmonių skirtingose tiekimo grandinės lygmenyse). Jis taikomas visiems susitarimams ir suderintiems veiksmams, kurie horizontaliuose ar vertikaliuose santykiuose iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje, nepriklausomai nuo rinkos, kurioje šalys veikia. Taigi pakanka, kad tik vienos iš šalių komercinis elgesys būtų paveiktas nagrinėjamos schemos (angl. arrangement) (Kellerbauer, M.; Klamert, M.; Tomkin, J. The EU Treaties and the Charter of Fundamental Rights, a Commentary. Oxford University Press, 2019, p. 1010).

130.       Šiuo atveju ieškovė teikia argumentus dėl galimo draudžiamo susitarimo, sudaryto ne konkurentų, bet paslaugos teikėjo Rygos tarptautinio oro uosto ir paslaugos gavėjo ,,Air Baltic Corporation A/S“, kurie lėmė žalos ieškovei kilimą. Ieškovė, be kita ko, nurodo, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas siekiant atsakovų išsikeltų keleivių pervežimo tikslų, gauti nuolaidą, kad be minėtos nuolaidų sistemos atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų turėjęs finansinių galimybių vykdyti skrydžius ieškovės nurodytu laikotarpiu, taikyti aptariamas skrydžių bilietų kainas. Ieškovės teigimu, draudžiamo susitarimo įgyvendinimas sukėlė realias pasekmes – ji buvo išstumta iš atitinkamų skrydžių maršrutų rinkų. Sudarytą susitarimą patvirtina ir tai, kad, ieškovei nutraukus skydžius, ,,Air Baltic Corporation A/S“ tiesioginius skydžius iš Vilniaus oro uosto pakeitė skrydžiais per Rygos oro uostą. Tokiu būdu Rygos oro uostas bei ,,Air Baltic Corporation A/S“ įgijo finansinę naudą.

131.       Atsakovai „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinis oro uostas teikia argumentus, kad jiems civilinė atsakomybė negali būti taikoma už susitarimą dėl atitinkamų nuolaidų, kurias kaip būtinas įtvirtina nacionaliniai teisės aktai. Tuo tarpu ieškovė įrodinėja, kad aptariama nuolaidų sistema buvo inicijuota ne nepriklausomo teisės aktų leidybos teisę turinčio subjekto (reguliatoriaus), tačiau buvo sukurta, įgyvendinta ir priimta Rygos tarptautinio oro uosto iniciatyva ir aktyviais veiksmais. Rygos tarptautinis oro uostas, atsakydamas į Latvijos konkurencijos tarybos raštą, patvirtino, kad pats sukūrė ir inicijavo antikonkurencinių veiksmų pagrindu buvusią nuolaidų sistemą, vėliau ją minėtais teisės aktais reglamentavo Susisiekimo ministerija. Šia sistema buvo siekiama keleivius pritraukti į Rygos tarptautinį oro uostą, be kita ko, įgyvendinant Oro uosto plėtros strategines gaires.

132.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad, pagal ESTT praktiką, jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB sutarties 81 (dabar – SESV 101 straipsnis) ir 82 straipsniai (dabar – SESV 102 straipsnis) netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla. Tačiau EB sutarties 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktuose nustatyta konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybė. ESTT tik ribotai pripažino galimybę netaikyti EB sutarties 81 ir 82 straipsnių nustatytai antikonkurencinei veiklai dėl to, kad šią įmonių veiklą lėmė galiojantys nacionalinės teisės aktai, arba dėl to, kad jie pašalina bet kokią konkurencinės įmonių veiklos galimybę (žr. ESTT 2010 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Deutsche Telekom, C-280/08 P, 80 punktą, kt.).

133.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pateiktus nagrinėjamoje byloje, nustatė tokias teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes.

134.       Pirma, Rygos tarptautinis oro uostas teikė Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijai keletą pasiūlymų ir jų ekonominį pagrindimą dėl keleivių pritraukimo į Rygos tarptautinį oro uostą. Susisiekimo ministerija išnagrinėjo Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlymus, taip pat – kitus pasiūlymus ir priėmė ginčo nuolaidų sistemą įtvirtinančius teisės aktus kaip radikalų žingsnį keleivių srauto augimui užtikrinti, nustatydama, kad Rygos tarptautinis oro uostas turėtų tapti visos Latvijos ekonominės plėtros priemone (Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 5 paragrafas).

135.       Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamentas 2004 m. liepos 23 d. priėmė nutarimą Nr. 3 „Dėl mokesčio už oro susisiekimo paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“, kurio 8 punkte buvo nustatyta, kad bet kuris pervežėjas, vykdydamas skrydžius iš (į) Rygos tarptautinį oro uostą, turi teisę gauti nuolaidas atitinkamiems mokesčiams pagal tai, kiek per metus kryptimi iš Rygos perveža keleivių (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 10 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 25 000), didžiausia – 80 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 250 000). Nutarimas įsigaliojo 2004 m. lapkričio 1 d. Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamentas 2004 m. lapkričio 1 d. patvirtino Taisykles dėl rinkliavos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas, kurių 8 punkte buvo nustatyta, kad kiekvienas vežėjas, vykdantis skrydžius į Rygos tarptautinį oro uostą ar iš jo, turi teisę gauti atitinkamas mokesčių nuolaidas, atsižvelgiant į pervežtų iš Rygos keleivių skaičių per metus (mažiausia nustatyta taikyti nuolaida – 10 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 25 000), didžiausia – 80 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 250 000). Taisyklės įsigaliojo 2004 m. lapkričio 1 d.

136.       Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamentas 2004 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą (taisykles) Nr. 5 „Mokėjimo sąlygos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“, kurio 8 punkte buvo nustatyta, kad bet kuriam vežėjui, skrendančiam į Rygos tarptautinį oro uostą ar iš jo, suteikiamos atitinkamos mokesčių nuolaidos, atsižvelgiant į pervežtų iš Rygos keleivių skaičių per kalendorinius metus (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 10 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 25 000), didžiausia – 80 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 250 000). Nutarimas įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. Priėmus šį nutarimą, nuo 2005 m. sausio 1 d. neteko galios Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 3 (nutarimo Nr. 5 12 punktas). Latvijos Respublikos ministrų kabinetas 2006 m. sausio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 20 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“. Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. sausio 3 d. nutarimas, be kita ko, įtvirtino, kad bet kuriam vežėjui, skrendančiam į Tarptautinį oro uostą „Ryga“ ir iš jo, suteikiamos nutarimo 2.2 papunktyje nurodytų mokesčių (už oro navigacijos paslaugas oro uosto kontroliuojamoje zonoje) nuolaidos, atsižvelgiant į per kalendorinius metus vykdytus skrydžius Rygos kryptimi (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 5 procentai (skrydžių skaičius – 1000), didžiausia – 30 procentų (skrydžių skaičius – 6000 ir daugiau)) (aptariamo Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarimo Nr. 20 2.4 punktas); taip pat įtvirtino, kad bet kuriam vežėjui, skrendančiam į Rygos tarptautinį oro uostą ir iš jo, suteikiamos nutarimo 3.1, 3.2, 3.3 ir 3.4 papunkčiuose nurodytų mokesčių (už Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas paslaugas) nuolaidos, atsižvelgiant į per kalendorinius metus vykdytus skrydžius iš Rygos (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 10 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 25 000), didžiausia – 80 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 250 000)) (aptariamo Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarimo Nr. 20 3.5 punktas). Latvijos Respublikos konkurencijos taryba 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 134, išnagrinėjusi šešių oro transporto bendrovių skundą dėl Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. priimtų taisyklių Nr. 3 „Taisyklės dėl mokesčio už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugų“, nutarė: 1) pripažinti, kad Rygos tarptautinio oro uosto taikoma nuolaidų sistema, nustatanti net iki 80 procentų nuolaidas orlaivių pakilimo, nutūpimo ir apsaugos paslaugoms, kuri įtvirtinta nutarime Nr. 20, pažeidžia EB sutarties 82 straipsnio c dalies nuostatas, draudžiančias piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ir todėl atitinkami nutarimo Nr. 20 reikalavimai netaikytini valstybinei akcinei bendrovei Rygos tarptautiniam oro uostui; 2) įpareigoti Rygos tarptautinį oro uostą nebetaikyti nuolaidų ne vėliau kaip praėjus 90 dienų nuo Konkurencijos tarybos nutarimo įsigaliojimo.

137.       Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarime Nr. 134 nustatyta, kad tik vienai oro transporto bendrovei – „Air Baltic Corporation A/S“ – suteikta maksimali 80 procentų nuolaida, „Ryanair“ suteikta 60 procentų nuolaida, o visoms kitoms nuolaida sudaro arba 10 procentų (šešioms oro transporto bendrovėms), arba ji nėra suteikta apskritai. Rygos tarptautiniame oro uoste susidariusi padėtis, kai iš taikomos nuolaidų sistemos pagrindinę naudą gauna tik kai kurios oro transporto bendrovės ir kai tokia nuolaidų sistema nėra pagrįsta apimties efektu, yra kvalifikuojama kaip nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl to jie patenka į konkurencijos požiūriu nepalankią padėtį. Nustačius per dideles nuolaidų ribas, daugeliui oro vežėjų taikomi nesąžiningi mokesčiai; yra pagrindas padaryti išvadą, kad didesnių nuolaidų gavėjai moka mažiau nei paslaugų savikaina, savo ruožtu likusių nesumokėtų paslaugų sąmaudų dalį padengia kitos oro transporto bendrovės. Rygos tarptautiniame oro uoste taikomos nuolaidos, dėl kurių mokesčiai skiriasi iki penkių kartų, savo esme nėra nuolaidos, o diskriminaciniai mokesčiai už lygiavertes paslaugas. Teikiant paslaugas su 80 procentų nuolaida, mokesčiai yra daug mažesni už faktines sąnaudas. „Air Baltic Corporation A/S“ yra išskirtinė naudos gavėja. Per 30 dienų terminą nuo Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 priėmimo, t. y. 2006 m. gruodžio 1 d., šis nutarimas buvo apskųstas Latvijos Respublikos administraciniam apygardos teismui, buvo prašyta jį panaikinti. Pagal tuo metu Latvijos Respublikoje galiojusį teisinį reguliavimą, apskundus Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. 134 Latvijos Respublikos administraciniam apygardos teismui, šio nutarimo, įskaitant ir juo nustatytus įpareigojimus, galiojimas nuo skundo padavimo momento buvo sustabdytas iki tol, kol Latvijos Respublikos administraciniame apygardos teisme bus galutinai išnagrinėtas ginčas dėl minėto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo (Latvijos Respublikos administracinio proceso įstatymo 185 straipsnio 1 dalis, redakcija, galiojusi nuo 2003 m. liepos 1 d.).

138.       Latvijos Respublikos ministrų kabinetas 2006 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą (taisykles) Nr. 991 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės „Rygos tarptautinio oro uosto“ paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“, pasirašytą ministro pirmininko bei susisiekimo ministro, kuriuo pripažino netekusiu galios 2006 m. sausio 3 d. Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarimą Nr. 20. (nutarimo Nr. 991 11 punktas). Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 991, be kita ko, reglamentavo, kad bet kuriam vežėjui, skrendančiam į Rygos tarptautinį oro uostą ir iš jo, suteikiamos nutarimo 2.2 papunktyje nurodytų mokesčių (už oro navigacijos paslaugas oro uosto kontroliuojamoje zonoje) nuolaidos, atsižvelgiant į per kalendorinius metus vykdytus skrydžius Rygos kryptimi (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 5 procentai (skrydžių skaičius – 1000), didžiausia – 30 procentų (skrydžių skaičius – 6000 ir daugiau)) (aptariamo Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarimo Nr. 991 2.4 punktas); taip pat reglamentavo, kad bet kuriam vežėjui, skrendančiam į Rygos tarptautinį oro uostą ir iš jo, suteikiamos nutarimo 3.1, 3.2, 3.3 ir 3.4 papunkčiuose nurodytų mokesčių (už Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas paslaugas) nuolaidos, atsižvelgiant į per kalendorinius metus vykdytus skrydžius iš Rygos (mažiausia nutarimu nustatyta taikyti nuolaida – 10 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 25 000), didžiausia – 80 procentų (išskrendančių keleivių skaičius – 250 000)) (nutarimo Nr. 991 3.5 punktas). Latvijos Respublikos ministrų kabinetas 2009 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą Nr. 412, kuriuo buvo panaikintos vežėjams taikomos nuolaidos, nustatomos priklausomai nuo per metus pervežtų keleivių skaičiaus kryptimi iš Rygos. Latvijos Respublikos administracinis apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu nutraukė teismo procesą administracinėje byloje pagal valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto ieškinį dėl Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 atšaukimo, Latvijos Respublikos konkurencijos tarybai bei valstybinei akcinei bendrovei Rygos tarptautiniam oro uostui sudarius administracinę sutartį dėl šalių teisinių ginčų bei teismo proceso nutraukimo. Minėta administracinė sutartis buvo sudaryta, atsižvelgiant į Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2009 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. 412 priėmimą. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba 2014 m. gruodžio 5 d. rašte dėl Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 nurodė, kad Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybių susilaikyti nuo taisyklių ir diskriminacinės nuolaidų sistemos taikymo, todėl jo elgesys nelaikytinas EB sutarties 82 straipsnio pažeidimu, kartu nenustatyti ir EB sutarties 81 straipsnio ar SESV 101 straipsnio pažeidimai.

139.       Kolegija pažymėjo, jog, pagal ESTT praktiką, jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB sutarties 81 (dabar – SESV 101 straipsnis) ir 82 straipsniai (dabar – SESV 102 straipsnis) netaikomi. Dėl šios priežasties pirmasis nagrinėjamu atveju vertintinas aspektas buvo tai, ar ginčo nuolaidų sistema buvo įtvirtinta kaip būtina nacionaliniais teisės aktais. Jei būtų nustatyta, kad minėtą nuolaidų sistemą nustatė nacionaliniai teisės aktai, jie buvo imperatyvūs bei taikytini visą ginčo laikotarpį, SESV 101 straipsnis atsakovams negalėtų būti taikomas. Atitinkamai jokia civilinė atsakomybė atsakovams taip pat negalėtų kilti, nes tam neegzistuotų pagrindas – SESV 101 straipsnio pažeidimas.

140.       Bylos duomenys patvirtino, kad nuolaidų sistemą, taikytą vežėjams Rygos tarptautiniame oro uoste ginčo laikotarpiu, nustatė šie teisės aktai: Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 3 „Dėl mokesčio už oro susisiekimo paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“; Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. lapkričio 1 d. patvirtintos Taisyklės dėl rinkliavos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“; Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimas (taisyklės) Nr. 5 „Mokėjimo sąlygos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“; Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. sausio 3 d. nutarimas Nr. 20 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“; Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimas (taisyklės) Nr. 991 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“.

141.       Išvardytus teisės aktus priėmė ar patvirtino Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamentas ir Latvijos Respublikos ministrų kabinetas. Šios institucijos yra Latvijos Respublikos viešosios valdžios institucijos (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl formaliąja prasme minėti teisės aktai buvo laikyti nacionaliniais Latvijos Respublikos teisės aktais. Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 5 paragrafe nustatytos šios aplinkybės: Rygos tarptautinis oro uostas teikė Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijai keletą pasiūlymų ir jų ekonominį pagrindimą dėl keleivių pritraukimo į Rygos tarptautinį oro uostą; Susisiekimo ministerija išnagrinėjo Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlymus, taip pat – kitus pasiūlymus ir priėmė ginčo nuolaidų sistemą įtvirtinančius teisės aktus kaip radikalų žingsnį keleivių srauto augimui užtikrinti, nustatydama, kad Rygos tarptautinis oro uostas turėtų tapti visos Latvijos ekonominės plėtros priemone (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Rygos tarptautinis oro uostas dalyvavo rengiant teisės aktus, kuriais įtvirtinta aptariama nuolaidų sistema. Toks dalyvavimas pasireiškė pasiūlymų ir jų ekonominio pagrindimo dėl keleivių pritraukimo į Rygos tarptautinį oro uostą Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijai teikimu. Kolegija vertino, jog šios aplinkybės atskleidė kelis reikšmingus aspektus. Pirma, atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas teikė ne vieną, o keletą pasiūlymų dėl keleivių pritraukimo į Rygos tarptautinį oro uostą. Antra, atsakovas buvo ne vienintelis subjektas, kuris teikė Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijai atitinkamus pasiūlymus. Trečia, tiek atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto, tiek kitų subjektų pasiūlymai buvo išnagrinėti Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos. Ketvirta, Latvijos Respublikos susisiekimo ministerija nebuvo varžoma pateiktų pasiūlymų ir naudodamasi savo diskrecija priėmė ginčo nuolaidų sistemą įtvirtinančius teisės aktus, kurie vėliau tapo viso aprašyto proceso rezultatu.

142.       Kolegija iš nustatytų faktinių aplinkybių neturėjo pagrindo spręsti, kad Rygos tarptautinis oro uostas būtų turėjęs privilegijuotą padėtį ar priėmęs esminius sprendimus, rengiant nagrinėjamus teisės aktus. Kolegijos vertinimu, Rygos tarptautinio oro uosto dalyvavimas rengiant nagrinėjamus teisės aktus yra normali demokratinio proceso dalis, neeliminuojanti fakto, kad teisėkūros subjektas šiuo atveju yra Latvijos Respublika.

143.       Kolegija taip pat nustatė, jog Latvijos Respublikos konkurencijos taryba 2014 m. gruodžio 5 d. rašte dėl Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 nurodė, kad Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybių susilaikyti nuo taisyklių ir diskriminacinės nuolaidų sistemos taikymo (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tokia išvada buvo padaryta ir susipažinus su nagrinėjamų Latvijos Respublikos teisės aktų turiniu, o konkrečiai – su nuolaidų sistemą įtvirtinančiomis pastarųjų teisės aktų nuostatomis bei teisės aktuose taikomu teisinio reguliavimo metodu, kuris laikytinas imperatyviu. Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybės savarankiškai spręsti dėl nuolaidų sistemos taikymo, privalėjo ją taikyti.

144.       Kolegija taip pat nustatė, jog laikotarpiu 2004 m. lapkričio iki 2006 m. sausio buvo priimti ir ginčo nuolaidų sistemą įtvirtino šie Latvijos Respublikos nacionaliniai teisės aktai: Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 3 „Dėl mokesčio už oro susisiekimo paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“; Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. lapkričio 1 d. patvirtintos Taisyklės dėl rinkliavos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas; Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamento 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimas (taisyklės) Nr. 5 „Mokėjimo sąlygos už oro navigacijos paslaugas Rygos skrydžių informacijos rajone ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas“; Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. sausio 3 d. nutarimas Nr. 20 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 134 šiuose teisės aktuose įtvirtinta nuolaidų sistema pripažinta pažeidžiančia EB sutarties 82 straipsnio c dalies nuostatas bei Rygos tarptautinis oro uostas įpareigotas nebetaikyti nuolaidų ne vėliau kaip praėjus 90 dienų nuo Konkurencijos tarybos nutarimo įsigaliojimo. 2006 m. gruodžio 1 d. Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 134 buvo apskųstas Latvijos Respublikos administraciniam apygardos teismui. Pagal tuo metu Latvijos Respublikoje galiojusį teisinį reguliavimą, apskundus Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. 134, šio nutarimo galiojimas nuo skundo padavimo momento buvo sustabdytas iki tol, kol Latvijos Respublikos administraciniame apygardos teisme bus galutinai išnagrinėtas ginčas dėl minėto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. 2009 m. rugsėjo 29 d. Latvijos Respublikos administracinis apygardos teismas sprendimu nutraukė teismo procesą administracinėje byloje pagal Rygos tarptautinio oro uosto ieškinį dėl Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 134 atšaukimo, Latvijos Respublikos konkurencijos tarybai bei Rygos tarptautiniam oro uostui sudarius administracinę sutartį. Minėtos aplinkybės liudijo, jog nuolaidų sistema, įtvirtinta nurodytais teisės aktais, galiojo ir buvo taikytina nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 5 d., o nuo 2006 m. gruodžio 5 d. ji neteko galios, kai buvo panaikinta Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimo (taisyklių) Nr. 991 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“ 11 punktu.

145.       Kolegija taip pat nustatė, jog Latvijos Respublikos ministrų kabinetas 2006 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą (taisykles) Nr. 991 „Mokesčio už oro navigacijos ir valstybinės akcinės bendrovės Rygos tarptautinio oro uosto paslaugas nustatymo tvarka ir mokesčio paskirstymo tvarka“, kuriuo įtvirtino analogišką iki tol nustatytai nuolaidų sistemą. 2009 m. gegužės 5 d. Latvijos Respublikos ministrų kabinetas priėmė nutarimą Nr. 412, kuriuo buvo panaikintos vežėjams taikomos nuolaidos, nustatomos priklausomai nuo per metus pervežtų keleivių skaičiaus kryptimi iš Rygos. Atitinkamai nuolaidų sistema, įtvirtinta Latvijos Respublikos ministrų kabineto 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimu (taisyklėmis) Nr. 991, galiojo ir buvo taikytina nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. gegužės 5 d., o nuo 2009 m. gegužės 5 d. neteko galios.

146.       Kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovė, visą ginčo laikotarpį galiojo ir buvo taikytini teisės aktai, įtvirtinantys aptariamą nuolaidų sistemą. Nors Latvijos Respublikos konkurencijos taryba 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 134 šio sprendimo 178 punkte nurodytuose teisės aktuose įtvirtintą nuolaidų sistemą pripažino pažeidžiančia EB sutarties 82 straipsnio c dalies nuostatas bei Rygos tarptautinį oro uostą įpareigojo nebetaikyti nuolaidų ne vėliau kaip praėjus 90 dienų nuo Konkurencijos tarybos nutarimo įsigaliojimo, po jo priėmimo šis nutarimas taip ir netapo privalomai vykdytinas, nes nepraėjus 90 dienų po jo paskelbimo buvo apskųstas, o Ministrų kabineto nutarimas pakeistas nauju teisės aktu. Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo galiojimas po apskundimo teisme buvo sustabdytas ir nebuvo taikomas iki ginčo teisme išsprendimo 2009 m. rugsėjo 29 d., kai Latvijos Respublikos administracinis apygardos teismas sprendimu nutraukė teismo procesą, Latvijos Respublikos konkurencijos tarybai bei Rygos tarptautiniam oro uostui sudarius administracinę sutartį.

147.       Kolegija nusprendė, jog ginčo nuolaidų sistemą nustatė nacionaliniai Latvijos Respublikos teisės aktai, jie buvo imperatyvūs bei taikytini visą ginčo laikotarpį, per kurį Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas neturėjo teisiškai įpareigojančio poveikio. Dėl šios priežasties SESV 101 straipsnis atsakovams Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ negalėjo būti taikomas. Todėl atsakovų civilinė atsakomybė, kildinama iš SESV 101 straipsnio pažeidimo, negalima. Kolegija nusprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir ieškinį dėl žalos, kildinamos iš SESV 101 straipsnio pažeidimo, Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ atmesti.

148.       Kolegija, vertindama proceso šalių argumentus dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis), 2021 m. kovo 30 d. priėmė nutartį, kuria nustatė terminą šalims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl atitinkamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, išdėstytų 2021 m. vasario 12 d. nutartyje, o konkrečiai – dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainodaros (ne)teisėtumo, nurodant, kokia sąnaudų rūšimi remiamasi tokiai kainodarai pagrįsti ir kodėl (kainų teisėtumo matą (standartą) ir galimus pasirinkimo motyvus, jeigu jie reikšmingi), pasisakant dėl atsakovo (atsakovų) ketinimo pašalinti konkurentus iš rinkos, kitų veiksnių, būtinų grobuoniškai kainodarai nustatyti, buvimo. 

149.       Ieškovė, įgyvendindama 2021 m. kovo 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, 2021 m. balandžio 15 d. pateikė paaiškinimus raštu. Šiuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad dėl nepatikimų ir neišsamių atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ duomenų byloje nebuvo galimybės nustatyti realiai atsakovo patirtas vidutines kintamąsias sąnaudas. Kita vertus, esant akivaizdiems ieškovės išstūmimo strategijos įrodymams, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi gali būti nustatytas, remiantis atsakovo vidutinių bendrųjų sąnaudų duomenimis. 2008 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinime dėl įmonės veiklos sąnaudų paskirstymo principų ieškovė išskyrė penkias sąnaudų grupes: kintamąsias sąnaudas, pastovias sąnaudas, netiesiogines sąnaudas, pardavimo sąnaudas ir administracines sąnaudas. Ieškovės teigimu, pastovios, netiesioginės, pardavimo ir administracinės sąnaudos yra laikytinomis fiksuotomis sąnaudomis. Tuo tarpu sudėjus skrydžiui priskirtas netiesiogines, fiksuotas, pardavimo ir administracines sąnaudas bei atitinkamo skrydžio kintamąsias sąnaudas, yra gaunamos bendrosios skrydžio sąnaudos. Ieškovė taip pat atkreipė dėmesį, kad ekspertizės akte vartojama sąvoka „savikaina“, kuri buvo nustatyta atitinkamas sąnaudas paskirsčius pagal atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikytus buhalterinės apskaitos principus, savo esme atitinka vidutinių bendrųjų sąnaudų sąvoką. Perskaičiavus sąnaudas pagal tarptautinėje praktikoje taikomus standartus, visi atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutai ginčo laikotarpiu buvo nuostolingi.

150.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ pateikė atsiliepimą į ieškovės paaiškinimus raštu. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad jo kainos visais atvejais ginčo laikotarpiu viršijo tiek vidutines bendrąsias, tiek vidutines kintamąsias sąnaudas, o tai reiškia, kad negali būti konstatuota atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ grobuoniška kainodara. Be to, pati ieškovė pripažino, kad Vilnius–Berlynas–Vilnius ir Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutų atveju neturi būti nagrinėjama ir vertinama atsakovo kainodara 2006–2008 m. laikotarpiu SESV 102 straipsnio aspektu, kadangi ieškovė nutraukė skrydžius nurodytais maršrutais atitinkamai 2005 m. spalį ir 2005 m. rugsėjį. Atsakovas pažymėjo, kad ir pati ieškovė pripažįsta, jog ekspertizės akte vartojama sąvoka „savikaina“ iš esmės atitinka vidutinių bendrųjų sąnaudų sąvoką. Ieškovės argumentas, kad, perskaičiavus sąnaudas pagal tarptautinėje praktikoje taikomus standartus, visi atsakovo skrydžių maršrutai ginčo laikotarpiu buvo nuostolingi, pažeidžia CPK 141, 320 ir 323 straipsnius, yra nepagrįstas, nes: pirma, atsakovo duomenys apie skrydžių rezultatus yra patikimi ir pakankami AKZO testui taikyti; antra, teismo ekspertės atliktas atsakovo skrydžių rezultatų perskaičiavimas paremtas klaidingomis prielaidomis; trečia, kaip pripažino pati teismo ekspertė, skrydžių pelningumo perskaičiavimas nebuvo susijęs nei su AKZO testo taikymu, nei su tariamos žalos skaičiavimu. 

151.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas pateikė atsiliepimą į ieškovės paaiškinimus raštu. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ būtų atlikęs kuriuos nors iš piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmų: pirma, nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ taikė kainas, mažesnes nei jo vidutinės kintamosios sąnaudos; antra, atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ netaikė grobuoniškų kainų, o ieškovė neįrodė, kad atsakovas būtų turėjęs ar įgyvendinęs strategiją, kuria, taikant grobuoniškas kainas (ne skleidžiant reklamą, ne nustatant skrydžių laiką), būtų siekiama pašalinti ieškovę iš konkretaus ginčo maršruto rinkos. Dėl to, pagal kokius sąnaudų matus turėtų būti vertinama atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainų atitiktis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vadovaujantis ESTT ir Komisijos praktika, tokiais kaip nagrinėjamu atveju yra tiriama įmonės kainų atitiktis įvairiems sąnaudų matams (standartams): vidutinėms kintamosioms sąnaudoms, vidutinėms išvengiamosioms sąnaudoms, ilgalaikėms vidutinėms padidėjusioms (augančioms) sąnaudoms, vidutinėms bendrosioms sąnaudoms ar kita. Tuo tarpu kuriam iš galimų sąnaudų matų (standartų) įmonės kainų atitiktis turėtų būti tiriama konkrečiu atveju, priklauso nuo bylos aplinkybių. Kolegijos vertinimu, šios bylos aplinkybės lemia, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainų atitiktis turi būti tiriama, jas lyginant su vidutinėmis kintamosiomis ir vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis. Tiek ESTT savo praktikoje (žr. ESTT 1991 m. vasario 3 d. sprendimo byloje AKZO Chemie BV / Komisija, C-62/86, 71 punktą; 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje Tetra Pak International SA/ Komisija, C-333/94, 41 punktą; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje France Telecom SA / Komisija, C-202/07 P, 36–37 punktus; 2012 m. vasario 27 d. prejudicinio sprendimo byloje Post Danmark, C-209/10, 42–43 punktus), tiek Konkurencijos taryba išvadoje nurodo vadinamąjį AKZO testą, pagal kurį šioje byloje turi būti vertinama, ar atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainodara yra grobuoniška. Vadovaujantis testu, piktanaudžiavimą dominuojančia padėtimi taikant grobuoniškas kainas galima konstatuoti dviem atvejais: pirma, kai kainos yra mažesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos; antra, kai kainos yra mažesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, bet didesnės nei vidutinės kintamosios sąnaudos, tačiau yra įrodyta, kad taikydamas tokias kainas dominuojants ūkio subjektas siekė pašalinti iš rinkos konkurentus. Vadinasi, kai taikant AKZO testą konstatuojama, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimančio subjekto taikomos kainos yra didesnės už vidutines bendrąsias sąnaudas, be tolesnio tyrimo galima išvada, kad tokio subjekto piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nenustatytas.

152.       Kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, fiksuojančius atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ kainas, sąnaudas ir susijusią informaciją Vilnius–Berlynas–Vilnius maršruto rinkoje nuo 2005 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius maršruto rinkoje nuo 2006 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršruto rinkoje nuo 2005 m. (įskaitant atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ pateiktus dokumentus; ekspertizės aktą; „Ernst & Young Baltic“ atliktą „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių maršrutais į Vilnių ir iš jo pelningumo 2004–2008 m. apžvalgos ataskaitą), nusprendė, kad atsakovo kainos atitinkamose skrydžių rinkose buvo didesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos. Taip buvo sprendžiama dėl toliau nurodomų priežasčių.

153.       Pirma, ekspertizės akte buvo nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina vykdant skrydžius maršrutu Vilnius–Berlynas–Vilnius:

154.       Ekspertizės akte buvo nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina vykdant skrydžius maršrutu Vilnius–Stokholmas–Vilnius:

155.       Ekspertizės akte buvo nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina vykdant skrydžius maršrutu Vilnius–Kopenhaga–Vilnius:

156.       Antra, iš duomenų buvo matyti, kad visose trijose skrydžių rinkose, kuriose buvo nustatytas atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas atitinkamais laikotarpiais: Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., konkrečiai – 2005–2006 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m., konkrečiai – 2006–2008 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje 2005 m., atsakovo vidutinė metinė paslaugų kaina iš esmės viršijo vidutinę savikainą ir atsakovas šiose rinkose veikė pelningai. Kolegija rėmėsi ekspertizės akto duomenimis, nes būtent ekspertizės akte, priešingai nei kituose byloje pateiktuose dokumentuose, buvo naudojami AKZO testui atlikti būtini dydžiai – vidutinė metinė paslaugų kaina ir vidutinė savikaina, kuri (kaip atskleista toliau) laikytina vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis.

157.       Trečia, sąvoka „vidutinė savikaina“ yra vartojama ekspertizės akte. Todėl šios sąvokos turinys turi būti nustatytas, vadovaujantis ekspertizės akte vartojamų sąvokų apibrėžimais. Ekspertizės akte yra nurodyta, kad nustatant paslaugų savikainą yra sudedamos tiesioginės kintamosios, pastovios ir netiesioginės sąnaudos ir padalijama iš keleivių skaičiaus. Tuo tarpu atsakant į 5-ąjį ekspertizės klausimą „Palyginti reguliariųjų skrydžių lėktuvu VNO maršrutais iš Lietuvos į/iš Berlyno; į/iš Briuselio; į/iš Kopenhagos; į/iš Dublino; į/iš Helsinkio; į/iš Londono; į/iš Milano; į/iš Paryžiaus ir į/iš Stokholmo rinkų dalyvių 2004–2008 m. paslaugų kainas su jų vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis (su kiekviena šių sąnaudų grupe atskirai)“, ekspertizės akte pažymėta, kad bendrosios vidutinės sąnaudos yra pateikiamos kaip paslaugų savikaina, t. y. sudedamos tiesioginės kintamosios, pastovios ir netiesioginės sąnaudos. Įvertinusi šiuos ekspertizės akto teiginius, kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju sąvokos „savikaina“ ir „bendrosios sąnaudos“ yra vartojamos sinonimiškai. Atitinkamai tas pats taikytina ir sąvokoms „vidutinė savikaina“ ir „vidutinės bendrosios sąnaudos“.

158.       Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek ieškovė paaiškinimuose raštu, tiek atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atsiliepime į ieškovės paaiškinimus raštu vieningai teigia, kad nagrinėjama sąvoka turi būti suprantama būtent aprašytu būdu, t. y. kad ekspertizės akte vartojama sąvoka „savikaina“ iš esmės atitinka vidutinių bendrųjų sąnaudų sąvoką. Nagrinėjamu klausimu ginčo tarp šalių nebuvo, šalių ekspertizės akto sąvokų aiškinimas atitinka tą, kuris yra atliktas apeliacinės instancijos teismo. Konkurencijos taryba išvadoje nurodė, kad, jos vertinimu, ekonominiu požiūriu ir grobuoniškų kainų vertinimo tikslais savikainą būtų galima laikyti vidutinėmis bendrosiomis sąnaudomis.

159.       Penkta, nustačius, kad vykdant skrydžius atitinkamais maršrutais atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina viršijo vidutines bendrąsias sąnaudas (pagal ekspertizės aktą – vidutinę savikainą), taikant AKZO testą nėra pagrindo tirti ir vertinti, ar yra įrodyta, kad taikydamas tokias kainas dominuojantis ūkio subjektas siekė pašalinti iš rinkos konkurentus. Kainodara, užtikrinanti nustatytąjį kainų lygį, negali būti pripažįstama grobuoniška pagal SESV 102 straipsnį.

160.       Aptartoji kainų politika, kurią skraidindamas Vilnius–Berlynas–Vilnius, Vilnius–Stokholmas–Vilnius bei Vilnius–Kopenhaga–Vilnius maršrutais ginčui aktualiais laikotarpiais taikė atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“, negali būti vertinama kaip kainų politika, kurios laikomasi siekiant (turint tikslą) išstumti konkurentus iš rinkos, ar juo labiau kaip politika, kuria nesiekiama kito ekonominio tikslo, o tik konkurentų pašalinimo, ar (ir) kaip konkurencijos iškraipymas. Nebuvo nustatyta, kad atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ laikėsi kainų politikos, lemiančios žemas kainas trumpuoju laikotarpiu, nes jau buvo nuspręsta, kad vykdant skrydžius atitinkamais maršrutais „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinė metinė paslaugų kaina viršijo vidutines bendrąsias sąnaudas. Be to, pačios ieškovės vidutinės paslaugų kainos vykdant skrydžius aptariamais maršrutais laikotarpiais, kai BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ šiuose maršrutuose konkuravo su „Air Baltic Corporation A/S“ ir „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė dominuojančią padėtį skraidindamas jais, buvo žemesnės, kai kuriais atvejais netgi gerokai žemesnės nei „Air Baltic Corporation A/S“ vidutinės metinės paslaugų kainos bei BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ paslaugų savikaina. Todėl nenustačius atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, grobuoniško elgesio strategijos, nebuvo pagrindo ir nustatyti siekį iškraipyti konkurenciją, pašalinti konkurentus ar sudaryti kliūtis įeiti į rinką. Kolegija pritarė Konkurencijos tarybos vertinimui, kad duomenys nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog „Air Baltic Corporation A/S“ turėjo strategiją išstumti iš rinkos konkurentus.

161.       Kolegija nusprendė, jog atitinkamose rinkose, kuriose nustatytas jo dominavimas, atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi neįrodytas. Todėl nėra nustatyta šio atsakovo neteisėtų veiksmų (SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nenustačius neteisėtų veiksmų, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo poreikio svarstyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Dėl šių priežasčių kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas atsakovo piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, panaikino, o ieškinio dalį dėl žalos, kildinamos iš SESV 102 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo, atmetė.

162.       Kolegija dėl trečiųjų asmenų apeliacinio skundo motyvų dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pažymėjo, kad tretieji asmenys apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš trečiųjų asmenų atsakovams „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautiniam oro uostui priteisė neatsižvelgdamas į CPK 93 straipsnio 4 dalį. Trečiųjų asmenų teigimu, atsakovai viso proceso metu demonstravo netinkamą procesinį elgesį, o konkrečiai – 2008 m. rugsėjo 23 d. iškėlus bylą, atsakovai beveik trejus metus vengė priimti ieškinį ir slėpė savo atstovus Lietuvoje; Rygos tarptautinio oro uosto elgesys lėmė, kad procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti per Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos įgaliotas institucijas; siekdami vilkinti procesą, atsakovai teismui teikė nepagrįstus, tapačiais arba savo esme itin panašiais faktiniais pagrindais reiškiamus prašymus bei atskiruosius skundus dėl teismo jau išspręstų klausimų; visi atsakovų teikti prašymai ir atskirieji skundai buvo atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi atsakovų nepagrįsti procesiniai reikalavimai įvertinti kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis; atsakovai pateikė penkiasdešimt vieną nepagrįstą prašymą; keturi iš šešių prašymų sustabdyti bylą buvo pateikti iš anksto suplanuotų ir vykstančių bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžių metu. Trečiųjų asmenų vertinimu, toks netinkamas atsakovų procesinis elgesys turėjo būti pripažintas pagrindu bylinėjimosi išlaidų atsakovams neatlyginti.

163.       Kolegija, įvertinusi „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto procesinį elgesį, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nusprendė, kad jis nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį. CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020). Kolegijos vertinimu, trečiųjų asmenų nurodomas kaip netinkamas atsakovų procesinis elgesys nelaikytinas tokiu, kuris nekeltų abejonių dėl atsakovų nesąžiningumo.

164.       Nors ieškinys buvo įteiktas atsakovams praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo, tačiau ši byla turi tarptautinį elementą. Abu atsakovai – „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinis oro uostas – yra Latvijos Respublikos juridiniai asmenys. Bylos su tarptautiniu elementu turi savo specifiką, įskaitant ilgesnį nagrinėjimo laiką dėl aspektų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kalbiniais niuansais ir kita. Nagrinėjamos bylos kontekste ilgesnį laiko tarpą nuo civilinės bylos iškėlimo iki ieškinio įteikimo, tikėtina, nemaža dalimi lėmė bylos tarptautinis pobūdis, o ne neabejotinas atsakovų nesąžiningumas. Be to, tretieji asmenys nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kad dėl užsitęsusio procesinių dokumentų įteikimo padidėjo bylinėjimosi išlaidos. Antra, byla yra sudėtinga, didelės apimties. Pirmosios instancijos teisme ši byla nagrinėta nuo 2008 m. iki 2016 m., t. y. daugiau nei septynerius metus. Per tokį ilgą bylos nagrinėjimo laikotarpį atsakovai galėjo pateikti daug įvairių procesinių prašymų bei skundų, įgyvendindami įstatymu jiems garantuotas procesines teises. Kolegijos vertinimu, tai, kad šie prašymai ir (ar) skundai nebuvo tenkinti, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jų pateikimas buvo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Kolegijos vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų atsakovus buvus nesąžiningus, kreipiantis į teismą su prašymais ir (ar) skundais. Nors tretieji asmenys teigė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi atsakovų nepagrįsti procesiniai reikalavimai įvertinti kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis, minėta nutartis tokių Lietuvos apeliacinio teismo išvadų neapima, šia nutartimi išspręstas klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Trečia, šalys turi teisę iki baigiamųjų kalbų teikti prašymus stabdyti civilinę bylą, ją nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Aplinkybė, kad atsakovai tokius prašymus teikė bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžių metu, negalėjo būti pagrindas spręsti dėl jų nesąžiningumo – pagal įstatymą šie prašymai buvo pateikti laiku. Dėl minėtų priežasčių kolegija nusprendė, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal nagrinėjamus trečiųjų asmenų apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

165.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimą, grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti ieškovei iš atsakovų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

165.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylą nagrinėjant pirmą kartą pateiktų privalomų išaiškinimų. Kasacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo tam, kad būtų ištirtos bei įvertintos ieškovės įrodinėtos aplinkybės dėl galimo atsakovų konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo, kurio apeliacinės instancijos teismas pirmą kartą buvo visiškai neišnagrinėjęs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas galimą atsakovų draudžiamą susitarimą, apsiribojo tik nuolaidų sistemos privalomumo analize ir tuo, ar ši nuolaidų sistema galiojo visu ginčo laikotarpiu. Tačiau privalomų teisės aktų vykdymas savo esme nereiškia, kad atitinkami ūkio subjektų veiksmai yra teisėti konkurencijos teisės požiūriu ir negali būti įvertinti kaip neteisėti pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį. Priešingai, CK 6.253 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad privalomi valstybės teisės aktai, esant atitinkamoms sąlygoms, gali būti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu. Tai, kad ūkio subjektų veiksmai gali ir turi būti įvertinti kaip neteisėti – pažeidžiantys konkurencijos teisės taisykles – net ir tuo atveju, jeigu yra vykdomi privalomi teisės aktai, patvirtina ir Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 134, kuriuo Rygos tarptautinio oro uosto veiksmai taikant nuolaidų sistemą buvo pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais EB sutarties 82 straipsnį (dabar – SESV 102 straipsnį).

165.2.                      Net jeigu būtų patvirtinta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuolaidų sistemos privalomumo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėjo ištirti ir įvertinti, ar ieškovės įrodinėtos aplinkybės dėl atsakovų draudžiamo susitarimo byloje buvo (ne)įrodytos, ir tik po to spręsti, ar egzistuoja įstatyme įtvirtintos atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.253 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutapatinęs nuolaidų sistemos privalomumą ar neprivalomumą su galimybe atsakovams taikyti civilinę atsakomybę, neįvertino kitų ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių, kurios savaime būtų pakankamos spręsti dėl atsakovų veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėtų pagal SESV 101 straipsnį ir CK 6.246 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus nurodytų faktinį ieškinio pagrindą sudariusių aplinkybių, bylos esmė dėl draudžiamo atsakovų susitarimo liko neatskleista. Tokiais veiksmais apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalį.

165.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar egzistuoja įstatyme įtvirtintos privalomos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Įstatymas aiškiai nustato, kad CK 6.253 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu valstybės veiksmais (teisės aktais) besiremiantis asmuo neturėjo teisės ginčyti šių veiksmų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės egzistavimo netyrė bei neįvertino aplinkybių, kurios paneigia atsakovų galimybę remtis CK 6.253 straipsnio 3 dalimi, t. y.: byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuolaidų sistemos teisėtumą ginčijo daug kitų subjektų („A. A.“, „C. A.“, „F.“, „B. A.“, „D. L.“ ir „K.“), tačiau nei „Air Baltic Corporation A/S“, nei Rygos tarptautinis oro uostas šios nuolaidos sistemos ir ją nustatančių teisės aktų neginčijo, nors tokią galimybę turėjo. Byloje buvo nustatyta, kad nuolaidų sistema ir ją nustatantys teisės aktai buvo priimti būtent Rygos tarptautinio oro uosto iniciatyva ir Rygos tarptautinio oro uosto pasiūlymų pagrindu, t. y. Rygos tarptautinis oro uostas ne tik neginčijo šių „valstybės veiksmų“, bet buvo šių veiksmų iniciatorius. Be to, Rygos tarptautinis oro uostas ne tik neginčijo nuolaidų sistemos, bet ginčijo Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. 134, kuriuo nuolaidų sistema buvo pripažinta neteisėta ir pažeidžiančia EB sutarties 82 straipsnį. Šiais savo savarankiškais veiksmais Rygos tarptautinis oro uostas pasiekė, kad Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 134 teisiškai neįsigaliojo, todėl neteisėta pripažintą nuolaidų sistemą Rygos tarptautinis oro uostas toliau taikė. Nuolaidų sistemos taikymą Rygos tarptautinis oro uostas nedelsdamas nutraukė po to, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla, o „Air Baltic Corporation A/S“ pradėjo nutraukti tiesioginius skrydžius iš (į) Vilniaus oro uosto ir keleivių srautą tranzitu nukreipti per Rygos tarptautinį oro uostą.

165.4.                      Kasacinis teismas pažymėjo, jog ESTT praktikoje ieškinių dėl tiesiogiai taikomų ES normų pažeidimų nagrinėjimo sąlygos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos pareiškiant panašius ieškinius dėl vidaus teisės pažeidimų (vadinamasis ekvivalentiškumo principas). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad išimtinai nacionalinės (vidaus) teisės pažeidimo atveju (pavyzdžiui, draudžiamo susitarimo pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį) pažeidimą padaręs asmuo atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo galėtų tikėtis tik tuo atveju, jeigu būtų tenkinamos visos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, įskaitant tai, kad šis asmuo neturėjo teisės ginčyti valstybės veiksmų. Laikantis ekvivalentiškumo principo ir nacionaliniam teismui nagrinėjant analogiško pobūdžio pažeidimą, kuris susijęs su SESV 101 straipsnio taikymu, nacionalinis teismas atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų negali aiškinti ir taikyti plačiau nei vidaus teisės pažeidimo atveju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino, ar egzistuoja įstatyme nustatytos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos ir civilinę atsakomybę atsakovams atsisakė taikyti ignoruodamas faktines aplinkybes, kurios galimybę remtis CK 6.253 straipsnio 3 dalį apskritai paneigia. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė esminį CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo pažeidimą, bet ir pažeidė ES teisėje įtvirtintą ekvivalentiškumo principą.

165.5.                      Civilinę atsakomybę „Air Baltic Corporation A/S“ apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti nenustatęs CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Įstatyme įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo arba atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai (CK 6.253 straipsnio 3 dalis) yra taikomi savarankiškai kiekvienam atsakovui. Visa nuolaidų sistemos privalomumo analizė ir šios analizės išvados apsiribojo išimtinai tik Rygos tarptautinio oro uosto galimybe savarankiškai spręsti dėl savo elgesio, tačiau teismo sprendime nėra motyvų, kokios aplinkybės sudaro pagrindą nuo civilinės atsakomybės atleisti „Air Baltic Corporation A/S“. Net jeigu ir būtų laikoma, kad Rygos tarptautinis oro uostas privalėjo taikyti nuolaidų sistemą, šios aplinkybės neturi nieko bendro su atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ savarankiškumu sprendžiant priimti arba atsisakyti priimti Rygos tarptautinio oro uosto suteiktas nuolaidas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kitos Rygos oro uoste veikiančios oro linijų bendrovės diskriminacinių Rygos tarptautinio oro uosto nuolaidų nepriėmė ir už oro uosto paslaugas mokėjo standartiniais įkainiais. Taigi Rygos oro uoste veikiančios bendrovės savarankiškai sprendė dėl to, ar priimti diskriminacines Rygos tarptautinio oro uosto nuolaidas. „Air Baltic Corporation A/S“ priėmė savarankišką sprendimą šias Rygos tarptautinio oro uosto taikytas nuolaidas priimti ir jomis naudojosi dempinguodamas skrydžių kainas iš Vilniaus net ir po to, kai Latvijos Respublikos konkurencijos taryba nuolaidų sistemą pripažino neteisėta. Be to, atsakomybė už konkurencijos teisės draudžiamą susitarimą gali būti taikoma ir tik vienai tokio susitarimo šaliai (kitą šalį atleidžiant nuo atsakomybės) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3015-822/2017).

165.6.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybės savarankiškai spręsti dėl nuolaidų sistemos taikymo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ESBT) suformuotai praktikai tokio pobūdžio bylose. ESBT byloje T-387/94 buvo išaiškinta, kad ūkio subjektai atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus negali išvengti, jeigu privalomi valstybės teisės aktai buvo priimti arba taikomi po konsultacijų su šiais suinteresuotaisiais ūkio subjektais ar jiems pritarus (ESBT 1996 m. rugsėjo 18 d. sprendimas byloje T-387/94). Jeigu valstybės priemonėje pakartojami sektoriaus ūkio subjektų sudaryto kartelio elementai arba jei ta priemonė taikoma pasikonsultavus su suinteresuotaisiais ūkio subjektais ir jiems pritarus, šie ūkio subjektai negali remtis teisės aktų privalomumu, kad jiems nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsakomybę Rygos tarptautiniam oro uostui atsisakė taikyti, nors nuolaidų sistema ir ją nustatantys teisės aktai buvo priimti būtent Rygos tarptautinio oro uosto iniciatyva ir jo pasiūlymų pagrindu. Todėl Rygos tarptautinis oro uostas neturi teisėto pagrindo remtis privalomais valstybės aktais. Be to, nors 2006 m. lapkričio 26 d. Latvijos Respublikos konkurencijos taryba Rygos tarptautinio oro uosto parengtą ir taikytą nuolaidų sistemą pripažino neteisėta, Rygos tarptautinis oro uostas priėmė visiškai savarankišką sprendimą šį nutarimą ginčyti ir nuolaidų sistemą taikyti iki pat 2009 m. gegužės 5 d. Teisės aktai neįpareigojo Rygos tarptautinio oro uosto inicijuoti aptariamą teisminį procesą, kuris buvo sąmoningas veiksmas kuo ilgiau užtikrinti „Air Baltic Corporation A/S“ naudingos nuolaidų sistemos taikymą, kol ieškovė bus galutinai pašalinta iš ginčo maršrutų (bankroto byla ieškovei buvo iškelta 2009 m. kovo 9 d.). Taigi ne privalomi teisės aktai, o savarankiški ir sąmoningi strateginiai Rygos tarptautinio oro uosto veiksmai lėmė, kad nuolaidų sistema ir toliau būtų taikoma po 2006 m. lapkričio 26 d. Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo.

165.7.                      Ieškovės apeliacinio skundo pagrindą sudarė motyvai, kad „Air Baltic Corporation A/S“ savo dominuojančią padėtį skrydžiuose iš (į) Rygos oro uosto (pvz., Ryga–Berlynas–Ryga) išnaudojo piktnaudžiaudamas geografiškai artimose / kaimyninėse rinkose iš (į) Vilniaus oro uosto (pvz., Vilnius–Berlynas–Vilnius), tačiau šie ieškovės apeliacinio skundo motyvai 2020 m. kovo 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu buvo faktiškai neišnagrinėti, o motyvai dėl apeliacinio teismo sprendimo neteisėtumo buvo išdėstyti ir 2021 m. birželio 30 d. ieškovės kasaciniame skunde. Nors kasacinio teismo nutartyje dėl šių ieškovės motyvų iš esmės nebuvo pasisakyta, kasacinio teismo 2020 m. kovo 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas buvo panaikintas visa apimtimi, o byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti ir tas aplinkybes, kuriomis ieškovė rėmėsi įrodinėdama „Air Baltic Corporation A/S“ padarytą SESV 102 straipsnio pažeidimą išnaudojant dominuojančią padėtį kaimyninėse rinkose.

165.8.                      Situacija, kai ūkio subjektas pasinaudoja dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje ir atlieka piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus kitoje rinkoje, susiklosto tada, kai rinkos yra susijusios itin artimais ryšiais (ESTT 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje C-333/94P). Piktnaudžiavimo veiksmus nedominuojamoje rinkoje atliekantys ūkio subjektai paprastai turi tikslą galiausiai sustiprinti padėtį dominuojamoje rinkoje (ESTT 1994 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje C-310/93). Tokią SESV 102 straipsnio taikymo praktiką patvirtino ir išvadą byloje teikusi Konkurencijos taryba. Atitinkamų Vilniaus oro uosto rinkų (maršrutų) ryšį su Rygos oro uosto (rinkomis) maršrutais patvirtina aplinkybė, kad po ieškovės išstūmimo iš ginčo dalyku buvusių rinkų (maršrutų) Vilniaus oro uoste „Air Baltic Corporation A/S“ nutraukė aštuonis iš devynių ginčo maršrutų iš (į) Vilniaus oro uosto ir šiuos tiesioginius skrydžius pakeitė jungiamaisiais skrydžiais per Rygos oro uostą. Taigi buvo sunaikinta atskira paslaugos rinka (tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus), ją pakeitė jungiamieji skrydžiai tomis pačiomis kryptimis iš Rygos. Tai yra tiesioginis šių dviejų geografinių rinkų ryšio ir „Air Baltic Corporation A/S“ strategijos pašalinti ieškovę iš ginčo maršrutų įrodymas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad nors tam tikrais atvejais „Air Baltic Corporation A/S“ rinkos dalis atitinkamuose Vilniaus oro uosto ginčo maršrutuose nesiekė 40 proc., daugeliu atveju tapačia kryptimi ir tapačiu laikotarpiu „Air Baltic Corporation A/S“ dominuojančią padėtį užėmė vykdydamas skrydžius iš (į) Rygos oro uosto. Pavyzdžiui, nors 2004 metais vykdydamas skrydžius Vilnius–Berlynas–Vilnius maršrutu „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė 31 proc. rinkos, tuo pat metu vykdydamas skrydį Ryga–Berlynas–Ryga „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė beveik 80 proc. rinkos. Tokiu būdu savo dominuojančią padėtį tapačia kryptimi iš (į) Rygos oro uosto „Air Baltic Corporation A/S“ išnaudojo piktnaudžiaudamas kaimyninėje atitinkamo Vilniaus oro uosto maršruto rinkoje. Todėl nepriklausomai nuo to, kokias rinkos dalis „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė atitinkamose rinkose vykdydamas skrydžius į (iš) Vilniaus oro uostą, civilinė atsakomybė „Air Baltic Corporation A/S“ galėtų ir turėtų būti taikoma vertinant „Air Baltic Corporation A/S“ rinkos dalis, kurios buvo užimtos analogiškomis skrydžių kryptimis iš (į) Rygos oro uosto. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino galimo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi šiuo aspektu.

166.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės visų „Air Baltic Corporation A/S“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

166.1.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir pagrįstai konstatavo nesant teisinio pagrindo taikyti SESV 101 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.253 straipsnio nuostatų ir nenukrypo nuo ESTT praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktais privalomais išaiškinimais, įvertino byloje esančius įrodymus ir atliko analizę dėl SESV 101 straipsnio taikymo galimybės. Teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju netaikomas SESV 101 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis dėl privalomų teisės aktų vykdymo, pagrįstai konstatavo nesant pirmosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo taikyti SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio (nesant autonomiško atsakovų elgesio), nėra poreikio papildomai vertinti, ar buvo padarytas SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas.

166.2.                      Byloje esantys įrodymai paneigia draudžiamo susitarimo buvimą. Vienašaliai atsakovų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip susitarimas SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme: Rygos tarptautinis oro uostas vienašališkai taikė Latvijos teisės aktais nustatytas nuolaidas oro vežėjams, veikiantiems Rygos tarptautiniame oro uoste Latvijos teisės aktų, nustačiusių nuolaidų sistemą, pagrindu; Rygos tarptautinio oro uosto plėtros strateginės gairės, į kurias referuoja ieškovė ir kuriose buvo nurodyta per 10 metų pasiekti 5–6 milijonų metinę Rygos tarptautinio oro uosto keleivių apimtį, taip pat buvo pateiktos Latvijos susisiekimo ministerijos siekiant pritraukti kuo daugiau turistų (keleivių) į Latviją. Tokia praktika nebuvo išskirianti iš bendro aviacijos konteksto. Nuolaidų sistema buvo nustatyta Latvijos teisės aktais ne siekiant privilegijuoti „Air Baltic Corporation A/S“, o skatinant oro vežėjus vežti keleivius mažesne kaina, paskatinti aktyvią konkurenciją tarp rinkos dalyvių, naujų rinkos dalyvių atsiradimą ir jų įėjimą į rinką (Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo 5, 21, 23 punktai). Nuolaidomis, įtvirtintomis Latvijos teisės aktais, buvo siekiama pritraukti žemų kainų oro vežėjus į Rygos tarptautinį oro uostą, ypač oro vežėją „Ryanair“. Remiantis bylos medžiaga, „Ryanair“ gavo iš esmės tokias pat nuolaidas kaip „Air Baltic Corporation A/S“. Nuolaidas Latvijos teisės aktų pagrindu iš Rygos tarptautinio oro uosto gavo ir kiti oro vežėjai, kurie taip pat vykdė skrydžius iš Vilniaus oro uosto. Lietuvos konkurencijos taryba, pateikdama 2015 m. spalio 5 d. išvadą byloje, taip pat išaiškino, kad tarp atsakovų nebuvo sudarytas konkurenciją ribojantis draudžiamas susitarimas SESV 101 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad patys ieškovės akcininkai prašė Lietuvos institucijas taikyti jai gerokai mažesnius tarifus už Vilniaus oro uosto ir VĮ „Oro navigacija“ paslaugas, pabrėždami, kad tokius tarifus taiko ir kiti oro uostai, įskaitant Kauno ir Rygos, ir tai nepažeidžia konkurencijos sąlygų. Taigi pati ieškovė prašė taikyti jai nuolaidas, kurių neva neteisėtu gavimu byloje kaltina „Air Baltic Corporation A/S“. Be to, kaip patvirtino Susisiekimo ministerija ikiteisminio tyrimo metu, nuo 2006 metų ieškovės buvo taikomos rinkliavų nuolaidos, taip pat nuo 2008 metų ieškovės iniciatyva buvo nustatyta ieškovei kaip didžiausiam oro vežėjui dar palankesnė rinkliavų sistema. Atitinkamai, net jei būtų konstatuota, kad tam tikra apimtimi atsakovų elgesys buvo nulemtas ne Latvijos privalomų teisės aktų, o autonomiškas, byloje nėra įrodytas draudžiamas susitarimas tarp atsakovų pagal SESV 101 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį.

166.3.                      Kasaciniu skundu ieškovė siekia neteisėtai pakeisti ieškinį ir bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas buvo įpareigotas įvertinti „Air Baltic Corporation A/S“ kainodaros teisėtumą vykdant skrydžius trimis maršrutais iš (į) Vilniaus oro uostą. Bylą grąžinus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui antrą kartą ieškovė iš esmės pakeitė tariamo draudžiamo susitarimo sudėties įrodinėjimą – tariamą grobuonišką kainodarą bei išstūmimą pritaikė nebe SESV 102 straipsnio, bet SESV 101 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimui įrodyti (pvz., kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmai parenkant skrydžių laiką, nustatant skrydžių kainas, pradedant ir nutraukiant „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžius iš Vilniaus oro uosto neva buvo su Rygos tarptautinio oro uosto suderinti veiksmai).

166.4.                      Kasaciniame skunde yra painiojami du atskiri teisės institutai – civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 12 d. nutartyje nenurodė apeliacinės instancijos teismui, kad siekiant netaikyti SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio dėl autonomiško elgesio nebuvimo turi būti įvertinamos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. ESTT sprendime byloje Komisija ir Prancūzija v. Ladbroke Racing nurodė, kad jei ūkio subjektų konkurencijos ribojimas yra nulemtas privalomų nacionalinės teisės aktų vykdymo ar jie sudaro tam teisinį pagrindą, kuris eliminuoja bet kokį pačių pasirinktą konkurencinį elgesį, SESV 101 straipsnis netaikomas ir netaikoma civilinė atsakomybė. Tokiu atveju konkurencijos ribojimas negali būti nustatytas, kadangi nėra ūkio subjektų autonominio elgesio (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas sujungtose bylose C-359/95 P ir C-379/95 P). Analogiškus išaiškinimus ESTT pateikė ir CIF byloje (ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje C-198/01). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi iš esmės analogiškos pozicijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1516/2012). Generalinė advokatė Kokott, pateikdama 2014 m. liepos 3 d. išvadą byloje C-302/13, nurodė, kad, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenis, kyla abejonių, ar egzistavo antikonkurencinis susitarimas pagrindinės bylos ieškovės nenaudai ir ar Rygos oro uostas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi rinkoje dėl to, kad privalėjo vadovautis Latvijos valstybės įstatymais. Lietuvos konkurencijos taryba 2015 m. spalio 5 d. išvadoje taip pat nurodė, kad nuolaidos „Air Baltic Corporation A/S“ buvo taikomos privalomų Latvijos teisės aktų pagrindu, todėl netaikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis. Taigi ūkio subjektų elgesys, nulemtas privalomų teisės aktų, sudaro pagrindą netaikyti SESV 101 straipsnio ar 102 straipsnio ir neturi būti įrodinėjamos CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nustatytos atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos.

166.5.                      Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas tikslas siekti Lietuvos Respublikos ir ES konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. Tai reiškia, jog ir ESTT praktika, kurios pagrindu konstatuojama, kad negali būti taikomas SESV 101 ar 102 straipsnis nesant autonominio įmonių elgesio, turi būti taikoma ir Konkurencijos įstatymo 5 ar 7 straipsnio atveju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi ESTT praktika konstatuodamas, kad nacionalinės konkurencijos taisyklės – konkrečiai Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis – negali būti taikomos, kai konstatuojama, kad ūkio subjekto elgesys buvo nulemtas privalomų teisės aktų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1516/2012). Jei ES nedraudžia atitinkamo susitarimo, nacionalinė konkurencijos institucija ar nacionalinis teismas negali taikyti griežtesnio nacionalinio konkurencijos reguliavimo tokio susitarimo atžvilgiu nei taikoma ES institucijų. Todėl ieškovės argumentai dėl tariamo ES ekvivalentiškumo principo pažeidimo yra nepagrįsti.

166.6.                      Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis apskritai negali būti taikomas vertinant „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmus Rygos tarptautiniame oro uoste dėl pačiame įstatyme nustatyto ribojimo. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konkurencijos įstatymas taikomas ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai tik tuo atveju, jei dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje, ir Konkurencijos įstatymas netaikomas ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio šalių rinkose. Minėta išvada buvo patvirtinta ir Konkurencijos tarybos 2011 m. gegužės 2 d. išvadoje.

166.7.                      Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylai aktualius Latvijos teisės aktus. Latvijos teisės aktai nustatė privalomą ūkio subjekto elgesio modelį tiek dėl mokesčių, mokėtinų Rygos tarptautiniam oro uostui už jo teikiamas paslaugas, tiek dėl nuolaidų, taikomų oro vežėjams. Rygos tarptautinis oro uostas buvo įpareigotas taikyti minėtų teisės aktų nuostatas ir juose nustatytas nuolaidas kiekvieną kartą apskaičiuodamas mokesčius jo teritorijoje veikiantiems oro vežėjams. Rygos tarptautinis oro uostas visiems oro vežėjams privalėjo taikyti nuolaidas, kurių dydis priklauso tik nuo pervežtų keleivių skaičiaus. Nuolaidų dydžiai buvo nustatyti minėtuose Latvijos teisės aktuose, o ne Rygos tarptautinio oro uosto ir oro vežėjų susitarimu. Įrodymai patvirtina, kad Latvijos teisės aktų pagrindu nuolaidos buvo taikomos ir ieškovės nurodomam oro vežėjui „Lufthansa“. 2005 m. balandžio 28 d. „Lufthansa“ atsakyme patvirtino, kad nuolaidos suteikiamos Latvijos teisės aktų pagrindu. Remiantis Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimu, oro vežėjas „Lufthansa“ laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d. per Rygos tarptautinį oro uostą pervežė 35 167 keleivius, todėl jam atitinkamai buvo pritaikyta 10 proc. nuolaida. Pagal Rygos tarptautinio oro uosto pateiktą informaciją, oro vežėjui „Lufthansa“ analogiška nuolaida buvo suteikta ir laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. Taigi Latvijos teisės aktai nustatė privalomas taisykles tiek Rygos tarptautiniam oro uostui, tiek oro vežėjams dėl mokėtinų mokesčių ir taikomų nuolaidų.

166.8.                      „Air Baltic Corporation A/S“ sumokėdavo Rygos tarptautiniam oro uostui už suteiktas paslaugas pagal sąskaitas, išrašytas Rygos tarptautinio oro uosto, laikantis privalomuose Latvijos teisės aktuose nustatytų mokesčių tarifų ir nuolaidų dydžių. Tai patvirtina ir Latvijos teisės aktuose nustatytų nuolaidų taikymo privalomumą „Air Baltic Corporation A/S“. Sprendime byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing ESTT išaiškino, kad jei ūkio subjektų konkurencijos ribojimas yra nulemtas privalomų nacionalinės teisės aktų vykdymo ar jie sudaro tam teisinį pagrindą, kuris eliminuoja bet kokį pačių pasirinktą konkurencinį elgesį, SESV 101 straipsnis netaikomas. Tokiu atveju konkurencijos ribojimas negali būti nustatytas, kadangi nėra ūkio subjektų autonominio elgesio (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas sujungtose bylose C-359/95 P ir C-379/95P). Analogiškus išaiškinimus pateikė ir sprendime CIF byloje (ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje C-198/01). Tiek byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, tiek CIF byloje buvo nagrinėjamos situacijos, kai ūkio subjektui teisės aktu buvo suteikta išimtinė teisė vykdyti ūkinę veiklą, ir buvo vertinama, ar nebuvo pažeistas SESV 101 straipsnis suteikiant tokią išimtinę teisę ir naudojantis ja. Ūkio subjektas taip pat teoriškai turėjo teisę atsisakyti tokios teisės. Tačiau ESTT nelaikė, kad ūkio subjektas turėjo diskreciją ar elgėsi autonomiškai įgydamas išimtinę teisę, kadangi tokia teisė jam buvo nustatyta teisės aktų pagrindu, o ne šalių autonomiškai sutarta.

166.9.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017 išaiškinimai buvo pateikti vertinant vertikalių susitarimų, sudarytų tarp didelę rinkos dalį užimančio tiekėjo ir pirkėjų, kumuliatyvų poveikį konkurencijai ir atitinkamai tuo pagrindu konstatavus draudžiamą susitarimą, tačiau pritaikant atsakomybę tik tiekėjui, o pirkėjams, kurie sudarė vertikalius susitarimus su tuo tiekėju, atsakomybės netaikant, nors pats draudžiamas susitarimas ir atitinkamai SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas. Šioje byloje sprendžiamas ne atsakomybės dėl kumuliatyvaus kelių vertikalių susitarimų tarp tiekėjo ir kelių pirkėjų taikymo klausimas, o sprendžiamas klausimas dėl tiekėjo (Rygos tarptautinio oro uosto) ir pirkėjo („Air Baltic Corporation A/S“) vienašalių veiksmų (ne susitarimo), įgyvendinant privalomus teisės aktus, vertinimo, t. y. ar taikomas apskritai SESV 101 straipsnis ar Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis tokiam elgesiui.

166.10.                      Apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo byloje esančius įrodymus dėl Latvijos teisės aktų, nustatančių Rygos tarptautinio oro uosto paslaugų mokesčių tarifus ir nuolaidas, priėmimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar buvo galimybė susilaikyti nuo Latvijos teisės aktų, nustatančių nagrinėjamą nuolaidų sistemą, taikymo, papildomai susipažino ir su Latvijos teisės aktų turiniu, taikytu reguliavimo metodu ir konstatavo, kad nebuvo galimybės ūkio subjektui savarankiškai spręsti dėl nuolaidų sistemos, nustatytos Latvijos teisės aktais, taikymo ar netaikymo, t. y. tokią nuolaidų sistemą buvo privaloma taikyti visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. gegužės 5 d., kol galiojo atitinkami Latvijos teisės aktai. Tokių išvadų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad SESV 101 straipsnis negali būti taikomas. Tokia išvada atitinka ir ESTT praktiką, nurodytą kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje. Latvijos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo rezoliucine dalimi pripažinta, kad Rygos tarptautiniam oro uostui netaikytini reikalavimai, kurie buvo nustatyti būtent tuo metu galiojančiame Latvijos Respublikos ministrų kabineto nutarime Nr. 20. Tokią poziciją Latvijos konkurencijos taryba patvirtino ir vėlesniame savo 2014 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. 2213. Taigi iki 2009 m. gegužės 5 d. galiojo ir turėjo būti vykdomi imperatyvūs Latvijos Respublikos teisės aktai, kurie įtvirtino privalomą Rygos tarptautinio oro uosto, „Air Baltic Corporation A/S“ ir kitų ūkio subjektų elgesio modelį, susijusį su nuolaidų taikymu.

166.11.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas

166.12.                      Byloje aktualios skrydžių maršrutų rinkos yra skirtingose geografinėse rinkose (Vilniaus tarptautiniame oro uoste ir Rygos tarptautiniame oro uoste). Ieškovės kasaciniuose skunduose nurodomoje ESTT praktikoje, kituose šaltiniuose nėra įvardijama galimybė ūkio subjekto taikytą kainodarą vienoje geografinėje rinkoje pripažinti piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, jeigu atitinkamas ūkio subjektas dominuoja kitoje geografinėje rinkoje, t. y. nebuvo tokios rinkos laikytos kaimyninėmis ar artimomis. Minimoje ESTT praktikoje visais atvejais prekės rinkos, kuriose ūkio subjektai dominavo, ir prekės rinkos, kuriose ūkio subjektai atliko neteisėtus veiksmus, buvo toje pačioje geografinėje rinkoje. Lietuvos Respublikos teismų ir Konkurencijos tarybos praktikoje taip pat pripažįstama, kad piktnaudžiavimas galimas tik tuo atveju, kai konkurenciją ribojantis poveikis pasireiškė rinkoje, kurioje ūkio subjektas neužima dominuojančios padėties, bet dominuoja kitoje, neatsiejamai glaudžiai su ja susijusioje rinkoje, esančioje toje pačioje geografinėje teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-03-00612/2001). Vadovaujantis ESTT praktika, reikia įrodyti, kad esant nepaprastai glaudiems ryšiams tarp dominuojančios ir nedominuojančios rinkos ir turint nepaprastai didelę rinkos dalį dominuojančioje rinkoje ūkio subjekto padėtis buvo tokia, kad ją buvo galima laikyti prilygstančia dominuojančiai padėčiai tose rinkose jas kartu paėmus (ESTT 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Tetra Pak International SA, C-333/94 P). Byloje nėra įrodymų, kad skrydžių iš Vilniaus oro uosto ir Rygos tarptautinio oro uosto rinkos gali būti laikomos itin glaudžiai ir neatsiejamai susijusiomis. Atitinkamų skrydžių iš Vilniaus oro uosto ir Rygos tarptautinio oro uosto rinkos laikytinos visiškai savarankiškomis ir ūkio subjekto padėtis vienoje rinkoje (vykdant skrydžius iš Rygos tarptautinio oro uosto) nesuteikia šiam ūkio subjektui rinkos galios veikiant kitose rinkose, t. y. vykdant reguliariuosius skrydžius iš Vilniaus oro uosto. Byloje esantys įrodymai paneigia itin artimas tokių skirtingų geografinių rinkų sąsajas. Kasacinis teismas pateikė privalomus išaiškinimus, apibrėždamas bylos nagrinėjimo iš naujo ribas, šiais išaiškinimais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi. Atitinkamai ieškovė, bandydama antrą kartą kelti klausimą dėl tariamo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimo rinkose, kurios nebuvo kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pripažintos dominuojančiomis, yra nesąžiningi ir prieštaraujantys CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bylos nagrinėjimo iš naujo riboms.

166.13.                      Ieškovė antrą kartą paduotu kasaciniu skundu neskundžia apeliacinės instancijos teismo dalies, kuria buvo konstatuota, jog „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi neįrodytas ir atitinkamai nėra nustatyta „Air Baltic Corporation A/S“ neteisėtų veiksmų (SESV 102 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis bei CK 6.246 straipsnio 1 dalis) kaip civilinės atsakomybės privalomos sąlygos. Ieškovė įrodinėjo tariamą „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi tik nurodytose rinkose. Ieškovė pripažino, kad „Air Baltic Corporation A/S“ tariamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi negali būti nustatytas kitose nei nurodytose rinkose ir kitu nei pirmiau nurodytu laikotarpiu. Apeliaciniam teismui konstatavus, kad „Air Baltic Corporation A/S“ kainodara buvo teisėta, ieškovė antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde neginčijo tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų teisėtumo kaip kasacijos pagrindo, t. y. pripažino apeliacinės instancijos teismo sprendimą nurodyta apimtimi teisėtu ir pagrįstu. Vien tai, kad buvo konstatuotas ūkio subjekto dominavimas rinkoje, savaime konkurencijos pažeidimu nelaikoma. Tai reiškia, kad net jei teoriškai būtų konstatuotas „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas atitinkamose skrydžių rinkose iš (į) Rygos tarptautinio oro uosto ir (ar) būtų konstatuota artima sąsaja tarp atitinkamų ginčo rinkų iš (į) Rygos tarptautinio oro uosto ir iš (į) Vilniaus oro uosto, bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismas jau yra konstatavęs, kad ginčijamose rinkose neįrodytas „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir ieškovė tokių išvadų neskundė. 

167.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo nutraukti ieškovės kasacinio skundo pagrindu pradėtą procesą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme; jei procesas kasaciniame teisme nebūtų nutrauktas, atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti visų civilinę bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

167.1.                      Kasacinis procesas pagal ieškovės kasacinį skundą nutrauktinas, kadangi išaiškinimai ieškovės nurodytais klausimais neturėtų įtakos kilusiam ginčui bei 2021 m. birželio 28 d. teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, teigdama, kad „Air Baltic Corporation A/S“ ir atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas tariamai sudarė konkurencijos teisės (SESV 101 straipsnis) draudžiamą susitarimą dėl nuolaidų Rygos oro uoste taikymo; „Air Baltic Corporation A/S“ tariamai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi skrydžių iš (į) Vilniaus oro uosto atitinkamose rinkose, neva taikydamas grobuoniškas kainas (SESV 102 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. birželio 28 d. sprendimu konstatavo, kad: Rygos tarptautinis oro uostas nuolaidas „Air Baltic Corporation A/S“ taikė vykdydamas privalomus Latvijos Respublikos norminius teisės aktus, todėl SESV 101 straipsnio pažeidimas nėra galimas; „Air Baltic Corporation A/S“ atitinkamose skrydžių iš (į) Vilniaus oro uosto rinkose taikyta kainodara buvo teisėta, dėl to ieškovės kaltinimai „Air Baltic Corporation A/S“ dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti. Ieškovė šių konstatuotų faktinių aplinkybių neginčija ir nekelia bylos įrodymų vertinimo tinkamumo (CPK 185 straipsnis) klausimo, kaip atskiro kasacijos pagrindo. Todėl jei būtų nagrinėjami kasaciniame skunde pateikti teiginiai, dėl jų pateikti kasacinio teismo išaiškinimai neturėtų įtakos 2021 m. birželio 28 d. sprendime atliktam bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimui bei nelemtų kitokio civilinės bylos išsprendimo, kadangi kasaciniu skundu nėra ginčijama teismo sprendimo dalis ir motyvai, kuriais konstatuota, kad nėra vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėtų veiksmų. Tai sudaro pagrindą nutraukti ieškovės kasaciniu skundu pradėtą kasacinį procesą.

167.2.                      Kasacinio skundo teiginiai, jog Lietuvos apeliacinis teismas nevertino atsakovų veiksmų neteisėtumo ar teisėtumo, o nusprendė atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės, yra nepagrįsti. Lietuvos teismų ir ESTT praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai buvo vykdomi nacionaliniai teisės aktai, SESV 101 straipsnio, kaip ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, nuostatos negali būti taikomos ir asmens veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys konkurencijos teisę. Tokio asmens atžvilgiu nėra galima civilinė atsakomybė neegzistuojant vienai iš privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtiems veiksmams.

167.3.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su Latvijos Respublikos teisės aktų priėmimu, privalomumu ir galiojimu, bei tinkamai vadovavosi ESTT suformuota SESV 101 straipsnio taikymo praktika. Rygos tarptautinis oro uostas nebuvo nuolaidų sistemos iniciatorius ir rengėjas bei nepriėmė jokių sprendimų rengiant teisės aktus, o Latvijos Respublikos institucijų iniciatyva privalėjo dalyvauti priimant atitinkamas nuolaidas nustatančius norminius aktus, tai yra įprastas teisėkūros procesas dalyvaujant suinteresuotoms šalims. Teismo taip pat konstatuota, kad Rygos tarptautinis oro uostas privalėjo nuolaidas taikyti ir po Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo priėmimo privalomo Latvijos Respublikos teisės akto pagrindu, nepaisydamas 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimo ginčijimo. Ieškovė kasaciniame skunde kelia fakto klausimus, siekdama, jog byloje iš naujo būtų nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su Latvijos Respublikos teisės aktų, nustačiusių nuolaidų taikymą, priėmimu, privalomumu ir galiojimu.

167.4.                      Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad atsakovai neatliko SESV 101 straipsnio pažeidimo ir nėra vienos iš privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra poreikio analizuoti kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra teisiškai aktualu vertinti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį klausimų.

167.5.                      Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovus kaltino tariamai sudarius konkurencijos teisės draudžiamą susitarimą dėl nuolaidų Rygos oro uoste taikymo. 2021 m. birželio 28 d. teismo sprendimu konstatavus, kad ieškovės inkriminuotas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas nebuvo ir negalėjo būti sudarytas, kasaciniu skundu ieškovė keičia savo poziciją, teigdama, kad konkurencijos teisės draudžiamam susitarimui nėra reikšmingos aplinkybės dėl nuolaidų taikymo. Ieškovė bylos nagrinėjimo teismuose metu išsakytus teiginius, kuriais grindė tariamą „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ar vienašalius atsakovų veiksmus pradėjo naudoti kaltinimams dėl tariamo draudžiamo susitarimo. Kasaciniu skundu siekiama neteisėtai pakeisti dar 2008 metais pareikštą ieškinį ir bylos nagrinėjimo ribas, kad suklaidinus teismą civilinė byla būtų iš naujo grąžinta nagrinėti dėl ieškovės kasaciniame skunde naujai formuluojamų kaltinimų dėl tariamo konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo (CPK 141 straipsnis).

167.6.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, sprendžiant dėl tariamo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir išsamiai įvertino bylos faktines aplinkybes dėl ieškovės kaltinimų „Air Baltic Corporation A/S“ neva piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi, taikant grobuoniškas kainas. Vien tai, kad apeliacinis teismas nepasisakė dėl visų ieškovės teiginių, nereiškia, kad liko neatskleista bylos esmė. Bylą nagrinėjantis teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Be to, kasacinis teismas konstatavo, kad „Air Baltic Corporation A/S“ galėjo užimti dominuojančią padėtį tik trijose skrydžių iš (į) Vilniaus oro uosto rinkose, ir tokiu būdu apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, grąžindamas civilinę bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo į bylos nagrinėjimo ribas nepatenkančių ieškovės teiginių apie tariamą „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimą vienoje rinkoje ir piktnaudžiavimą ja kitoje atitinkamoje rinkoje. Be to, ieškovė kasaciniu skundu neginčija 2021 m. birželio 28 d. sprendimu konstatuoto „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių iš (į) Vilniaus oro uosto maršrutuose taikytos kainodaros teisėtumo, t. y. kad ji nebuvo grobuoniška. Todėl, neegzistuojant grobuoniškai kainodarai, nėra galimas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

168.       Tretieji asmenys AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš jų atsakovėms buvo priteista iš viso 149 933,5 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir šią bylos dalį Lietuvos apeliaciniam teismui grąžinti nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

168.1.                      Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, iš esmės neatlikęs būtinos atsakovų procesinio elgesio analizės (CPK 93 straipsnio 4 dalis), nors būtinybe įvertinti atsakovų procesinį elgesį buvo pagrįstas tiek apeliacinis skundas, tiek 2021 m. vasario 12 d. kasacinio teismo nutartis.

168.2.                      Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, jog, teismams taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį, reikia įvertinti ir pasisakyti dėl šalių argumentų bei pateikti motyvuotą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime pateikti tik nominalūs motyvai dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo. Teismo sprendimo motyvais nėra atsakoma į vieną esminių apeliacinio skundo pagrindų – CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pažeidimą dėl atsakovų procesinio elgesio neįvertinimo. Apeliacinis teismas neskyrė dėmesio konkretiems bylos įrodymams bei apeliacinio skundo argumentams. Procesiniame teismo sprendime apsiribota deklaratyvia pozicija, kad atsakovų procesiniai veiksmai nesudaro pagrindo manyti, jog buvo veikta nesąžiningai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių. Bylos sudėtingumą ir didelę apimtį, tarptautinį elementą ir atsakovų prašymų laiką apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai traktuoja kaip CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymą eliminuojančius kriterijus. Teismo sprendimo dalis dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo iš esmės nėra pagrįsta teisiškai reikšmingais motyvais. Motyvų išdėstymas taikant CPK 93 straipsnis yra esminė teisės į realią teisminę gynybą įgyvendinimo prielaida. Kai apeliacinės instancijos teismas atmeta CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu pateiktą apeliacinį skundą, motyvų išdėstymas turi dar didesnę reikšmę, kadangi CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymas be procesinio bylos šalių elgesio ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimo apskritai yra neįmanomas.

168.3.                      Trečiųjų asmenų argumentai, tiesiogiai susiję su vieninteliu CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindu – atsakovų procesiniu nesąžiningumu, buvo įvertinti vos vienu sakiniu ir be aiškių ir konkrečių motyvų. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu faktiškai ignoruota kasacinio teismo praktika, kad CPK 93 straipsnio 4 dalies (ne)taikymas privalo būti pagrįstas aiškia šalies procesinio elgesio analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakovų procesinio elgesio detaliai nevertino.

168.4.                      Apeliacinės instancijos teismas iš trečiųjų asmenų priteisė 149 933,5 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau didžioji pirmosios instancijos teisme patirtų atsakovų bylinėjimosi išlaidų dalis buvo patirta dėl netinkamo ir nesąžiningo atsakovų procesinio elgesio. Atsakovų atlikti pertekliniai procesiniai veiksmai buvo išsamiai nurodyti 2020 m. balandžio 9 d. kasaciniame skunde. Šiuo atveju pateiktini tik pavyzdiniai atsakovų elgesio atvejai: pirma, atsakovai pirmosios instancijos teisme vengė operatyviai pateikti informaciją, procesines teises įgyvendino paskutinę įstatymo leidžiamą akimirką, pateikė tris tapačius atskiruosius skundus bei vieną prašymą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos klausimo išsprendimo, šešis tapačius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimo, šešis tapačius prašymus dėl bylos sustabdymo klausimo išsprendimo. Šių atsakovų veiksmų rezultatas – šešiolika Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis visi atsakovų prašymai bei atskirieji skundai buvo atmesti. Antra, atsakovai viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pateikė penkiasdešimt vieną nepagrįstą prašymą. Šie ir visi kiti atlikti veiksmai pagrindžia, jog atsakovai nesilaikė ne tik CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principo, bet ir pareigos proceso metu elgtis sąžiningai (CPK 42 straipsnio 5 dalis) bei savo veiksmais lėmė itin dideles bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. 

169.       Ieškovė atsiliepimu į trečiųjų asmenų kasacinį skundą prašo kasacinio teismo nuožiūra spręsti dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo dalies, kuria trečiųjų asmenų atžvilgiu buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, panaikinimo ir šios bylos dalies grąžinimo Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

169.1.                      2021 m. vasario 12 d. kasacinio teismo nutartyje buvo pateiktas privalomas išaiškinimas – įvertinti atsakovų procesinį elgesį ir tuo pagrindu spręsti dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies (ne)taikymo. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. birželio 28 d. sprendime visiškai netyrė ir neįvertino aiškiai sistemiškai nesąžiningo atsakovų elgesio, kuris sudarė savarankišką pagrindą nepriteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Tretieji asmenys pagrįstai motyvavo, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą neįvykdė pareigos išdėstyti nors ir glaustus, tačiau argumentuotus motyvus dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies (ne)taikymo pirmosios instancijos teisme.

169.2.                      Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį, nėra susijusios su šalių procesiniu sąžiningumu. Lietuvos teismų praktikoje sąžiningumas nustatomas tiek subjektyviu, tiek objektyviu aspektais. Teismas atsakovo veiksmų subjektyviuoju požiūriu nenagrinėjo. Teismo pateikti objektyvūs faktoriai neindikuoja atsakovų (ne)sąžiningumo, remiantis procesinių veiksmų pagrįstumu (CPK 95 straipsnio 1 dalis), ir neatsako į pagrindinius trečiųjų asmenų apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktos išvados dėl bylos sudėtingumo ir pan. neeliminuoja teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo visų pirma išanalizavus atsakovų procesinį elgesį. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo nėra pagrįsta motyvais, todėl laikytina nemotyvuota. 

169.3.                      CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu tretieji asmenys pagrįstai akcentuoja apeliacinės instancijos teismo antrą kartą visiškai neįvertintus atsakovų procesinius veiksmus. 2020 m. balandžio 9 d. trečiųjų asmenų kasaciniame skunde, 2020 m. birželio 26 d. ieškovės atsiliepime į šį skundą buvo išsamiai ir nuosekliai pasisakyta dėl atsakovo netinkamo procesinio elgesio, todėl ieškovė nekartoja atsakovų perteklinių procesinių veiksmų sąrašo. Apeliacinės instancijos teismas atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu nemažino, nors akivaizdūs CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų atsakovų pareigos siekti greito bylos išnagrinėjimo, domėtis bylos eiga ir pasirūpinti tinkamu atstovavimu pažeidimai lėmė, kad procesiniai dokumentai byloje beveik trejus metus (nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. balandžio mėn.) turėjo būti įteikinėjami per Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos įgaliotas institucijas, o visu šiuo laikotarpiu byla buvo faktiškai vilkinama nukeliant galimybę pradėti bylos nagrinėjimą iš esmės.

169.4.                      Atsakovai pirmosios instancijos teisme: vengė operatyviai pateikti informaciją; procesines teises įgyvendindavo paskutinę įstatymo leidžiamą akimirką; visą tomą rašytinių įrodymų pateikė po ieškovės paaiškinimų dėl bylos esmės, bet prieš atsakovų paaiškinimus dėl bylos esmės; pateikė tris tapačius atskiruosius skundus bei vieną tapatų prašymą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos klausimo išsprendimo; pateikė šešis tapačius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimo; pateikė šešis tapačius prašymus dėl bylos sustabdymo klausimo išsprendimo; dėl atsakovų specialaus ir tikslinio planavimo buvo atidėti bent keturi iš anksto suplanuoti posėdžiai pirmosios instancijos teisme. Dėl tokių atsakovų veiksmų papildomai buvo priimta net šešiolika pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis visi atsakovų prašymai bei atskirieji skundai buvo atmesti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nei atsakovų perteklinio procesinio elgesio, nei šių veiksmų įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui nenagrinėjo.

170.       Atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ atsiliepimu į trečiųjų asmenų kasacinį skundą prašo atmesti AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ kasacinį skundą ir priteisti „Air Baltic Corporation A/S“ visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

170.1.                      Tretieji asmenys tik 2016 m. vasario 26 d. apeliaciniame skunde pirmą kartą iškėlė CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo argumentą. Tretieji asmenys nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo tenkinti trečiųjų asmenų apeliacinį skundą CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu ir neatskleidė bylos esmės. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 347 straipsnio 2 dalis – kasacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos ar apeliaciniame teisme. Trečiųjų asmenų 2016 m. vasario 26 d. apeliacinis skundas buvo pateiktas tik dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalies dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų iš trečiųjų asmenų ginčijimo. Tretieji asmenys, norėdami pasinaudoti CPK 93 straipsnio 4 dalimi, turėjo pareigą ne tik įrodyti visas tokios nuostatos ir atitinkamos atsakomybės taikymo sąlygas atsakovams, tačiau tai turėjo padaryti laiku, t. y. pirmosios instancijos teisme. Tretieji asmenys nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl tariamai netinkamo ir nesąžiningo atsakovų procesinio elgesio kaip pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį pirmą kartą nurodė tik savo 2016 m. vasario 26 d. apeliaciniame skunde. Tokiu būdu tretieji asmenys pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalį, 347 straipsnio 2 dalį. Tai sudaro teisinį pagrindą nutraukti bylos nagrinėjimą kasaciniame teisme, vadovaujantis CPK 356 straipsnio 6 dalimi.

170.2.                      Jei teismas vis dėlto laikytų, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 93 straipsnio 4 dalies tariamo taikymo gali būti nagrinėjami, šie argumentai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti trečiųjų asmenų reikalavimus, pateiktus 2016 m. vasario 26 d. apeliaciniame skunde, ir netaikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies įtvirtintos išimties yra motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų trečiųjų asmenų pateiktus vertinimus dėl tariamo piktnaudžiavimo procesu.

170.3.                       „Air Baltic Corporation A/S“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek iš ieškovės, tiek iš trečiųjų asmenų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tretieji asmenys, pareikšdami nepagrįstus savarankiškus reikalavimus atsakovams, prisiėmė riziką bei pareigą atlyginti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas priteisė tik apie vieną trečdalį „Air Baltic Corporation A/S“ visų patirtų bylinėjimosi išlaidų bendrai iš ieškovės ir trečiųjų asmenų (t. y. 209 295,02 Eur), kurios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudarė 627 885,07 Eur. Taigi „Air Baltic Corporation A/S“ atžvilgiu bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos mažesnės, negu tai nustato CPK įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų taisyklė „pralaimėjęs moka“.

170.4.                      Tikrasis bylos inicijavimo motyvas buvo ne realiai patirtos žalos atlyginimas, o siekis pridengti netinkamus ir galimai neteisėtus ieškovės ir akcininkų veiksmus. Be to, trečiųjų asmenų materialiniai reikalavimai visa apimtimi buvo atmesti dar pirmosios instancijos teismo. Tai, kad trečiųjų asmenų reikalavimai buvo nepagrįsti, rodo, kad jie apeliacinį skundą teikė tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimų, bet neskundė apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl materialiosios teisės ir dėl ginčo esmės.

170.5.                      CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų taisyklė „pralaimėjęs moka“, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies ją laimėjusios šalies naudai. Šalis, dėl kurios priimtas nepalankus, jos teises ir interesus varžantis teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimis. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į ESTT formuojamą praktiką. ESTT nurodo, kad negalima pateisinti teisės normų, kuriose nustatyti fiksuoti tarifai yra gerokai mažesni už vidutinius toje valstybėje narėje faktiškai taikomus advokato paslaugų tarifus (ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimas byloje C-57/15). Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą patenka į Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, todėl tinkamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teisės į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimo dalis. Nepagrįstas nukrypimas nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ pažeistų asmens, turinčio teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teises. CPK 46 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas. Taigi, įgyvendindami įstatymų leidėjo suteiktą teisę jau prasidėjusioje civilinėje byloje greta ieškovės pareikšti savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, negali būti atleisti nuo ieškovui tenkančių pareigų vykdymo. Viena iš tokių ieškovo pareigų – atlyginti priešingai šaliai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kai ieškovo reikalavimus atsakovui teismas atmeta. Taigi tretiesiems asmenims turėtų tekti rizika ir neigiamos pasekmės, susijusios su nepagrįstų savarankiškų reikalavimų pareiškimu nesąžiningais tikslais.

170.6.                      CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymas yra galimas tik tada, kai tam yra nustatyti atitinkami jo taikymo pagrindai. Vadovaujantis 2021 m. vasario 12 d. kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, kasacinio teismo praktika, tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies išimtį, teismas privalo pateikti išsamiai motyvaciją dėl šalies netinkamo ir nesąžiningo procesinio elgesio. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų nesąžiningą ir netinkamą procesinį elgesį, pakankamai motyvavo savo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas priteisė atlyginti tik apie trečdalį visų atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų atsakovų daugiau nei dešimtmetį trunkančio bylos nagrinėjimo metu, nors tiek ieškovės, tiek akcininkų reikalavimai dėl ginčo esmės atmesti visa apimtimi. Be to, įrodymai leidžia teigti, kad ieškovės ir akcininkų ieškiniai buvo inicijuoti siekiant pridengti netinkamai vykdytą ieškovės veiklą 2005–2008 metais bei siekiant išvengti galimos teisinės atsakomybės tiek ieškovės vadovybei, tiek jo akcininkams.

170.7.                      Trečiųjų asmenų teiginiai dėl nepakankamo motyvavimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos. Teismo pareiga pateikti sprendimo motyvus negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, kai toks pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Jeigu visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą ir nenustatoma kitų pagrindų, teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino atsakovų procesinį elgesį CPK 93 straipsnio 4 dalies kontekste, ir konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų netinkamą ir nesąžiningą elgesį. Vien tai, kad teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno akcininkų 2016 m. vasario 26 d. apeliacinio skundo teiginio nepagrįstumo, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas trečiųjų asmenų apeliacinis skundas.

170.8.                      CPK 93 straipsnio 4 dalis kaip išimtis negali būti taikoma per plačiai. Kasacinio teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje išaiškinta, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai nustatoma, kad būtent tos šalies piktnaudžiavimas procesu buvo bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Byloje buvo nagrinėjami sudėtingi tiek fakto, tiek teisės, tiek ekonominiai ir aviacijos sektoriaus klausimai, susiję su specifinių žinių reikalaujančiomis sritimis, visų pirma, ES ir nacionaline konkurencijos teise. Byloje buvo keliami ir jurisdikcijos klausimai, Latvijos teisės aktų galiojimo ir vertinimo, sudėtingi žalos dėl konkurencijos teisės pažeidimų apskaičiavimo klausimai ir kt. Visi nurodyti klausimai pasižymi ir tarptautiniu elementu, byla trunka daugiau nei dešimtmetį, todėl yra ypač didelės apimties. Byloje buvo atlikta daug procesinių veiksmų, vyko net keletas liudytojų apklausų, jos truko po 1–2 dienas. Atitinkamai dėl minėtų aplinkybių „Air Baltic Corporation A/S“ patyrė dideles, tačiau pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Teismai nekonstatavo, kad teikti atsakovų prašymai būtų buvę pareikšti piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Tai, kad kai kurie prašymai nebuvo teismų tenkinti, nereiškia, kad buvo piktnaudžiaujama procesu. Be to, patys tretieji asmenys piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir elgėsi nesąžiningai (CPK 42 straipsnio 5 dalis).

171.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas atsiliepimu į trečiųjų asmenų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuri skundžiama trečiųjų asmenų kasaciniu skundu, palikti nepakeistą ir priteisti atlyginti visas civilinę bylą nagrinėjant kasaciniame teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

171.1.                      Tretieji asmenys pateiktu kasaciniu skundu nepagrįstai siekia išvengti atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors civilinėje byloje priimta ir neapskųsta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalimi trečiųjų asmenų pareikšti reikalavimai dėl tariamos 302 130 000 Lt (87 502 896,20 Eur) žalos atlyginimo buvo atmesti visa apimtimi, konstatavus, jog tretieji asmenys neturėjo materialinio suinteresuotumo reikšti tokius reikalavimus. Tretieji asmenys byloje pateiktu apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalies, kuria buvo visiškai atmesti trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai, o skundė tik šio sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Todėl tretieji asmenys, nusprendę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su savarankiškais reikalavimais atsakovams, turi prisiimti visą su tokių savarankiškų reikalavimų pareiškimu susijusią riziką ir neigiamas finansines, teisines pasekmes, įskaitant pareigą atlyginti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

171.2.                      CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, t. y. turi būti vertinama, dėl kokios priežasties bylos šalis buvo priversta patirti atitinkamas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Atsakovai buvo priversti patirti bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išimtinai dėl tos priežasties, jog ieškovė ir tretieji asmenys atsakovams pareiškė reikalavimus teisme. Jei tretieji asmenys nebūtų byloje pareiškę nepagrįstų savarankiškų reikalavimų, atsakovai nebūtų patyrę atitinkamos dalies bylinėjimosi išlaidų. Taigi trečiųjų asmenų pareikšti nepagrįsti savarankiški reikalavimai laikytini pirmine ir pagrindine atsakovų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastimi. Todėl atsakovams negali būti taikoma CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis.

171.3.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartimi pažymėta, kad CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti aiškinamos per plačiai ir kad tik CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo atveju yra reikalinga aiškiai šios teisės normos taikymo pagrindą įvardyti. Pagal šį kasacinio teismo išaiškinimą itin išsamią motyvaciją dėl šalies netinkamo ir nesąžiningo procesinio elgesio privaloma pateikti tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies išimtį. Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų nesąžiningą ir netinkamą procesinį elgesį, neprivalėjo pateikti itin išsamių motyvų dėl kiekvieno trečiųjų asmenų apeliacinio skundo teiginio. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai motyvavo atsisakymą tenkinti trečiųjų asmenų apeliacinį skundą.

171.4.                      Šioje byloje priimtoje 2021 m. vasario 12 d. nutartyje kasacinis teismas taip pat laikėsi pozicijos bei nurodė ją pagrindžiančią EŽTT praktiką, jog teismo pareiga pateikti sprendimo motyvus negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į CPK 93 straipsnio 4 dalies normos turinį ir jos aiškinimą kasacinio teismo praktikoje, įvertino atsakovų procesinį elgesį ir konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų nesąžiningą ir netinkamą procesinį elgesį.

171.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vertino ne tik atsakovų procesinį elgesį pirmosios instancijos teisme, bet ir ES teisinį reglamentavimą dėl ieškinių dėl žalos, siejamos su galimu konkurencijos teisės pažeidimu, nagrinėjimo, protingumo ir proporcingumo principus bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikęs šį vertinimą, teismas nusprendė net 2/3 dalimis sumažinti iš ieškovės ir trečiųjų asmenų priteistiną atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nors tiek ieškovės ieškinio, tiek trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti visa apimtimi.

171.6.                      CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, esant akivaizdžiam ir vienareikšmiam netinkamam naudojimuisi procesinėmis teisėmis, o šios išimties taikymas prilygintinas civilinei atsakomybei, kai turi būti nustatyti bylos nagrinėjimo metu atlikti neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp tokių neteisėtų veiksmų ir konkrečių bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018; 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme metu tretieji asmenys neįrodinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų dėl tariamo netinkamo atsakovų naudojimosi procesinėmis teisėmis. Tretieji asmenys siūlo suformuoti ydingą proceso taisyklę, jog bylinėjimosi išlaidos neva turėtų būti atlyginamos ne pagal byloje tenkintų ar netenkintų reikalavimų dydį, o pagal byloje tenkintų ar netenkintų šalių pareikštų atskirų procesinių prašymų skaičių. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl žalos atlyginimo bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į teismo sprendimu (ne)tenkintų ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų sumą.

171.7.                      Atsakovai nepiktnaudžiavo jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, jomis naudojosi tinkamai ir sąžiningai. Atsakovai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu reikšdami trečiųjų asmenų minimus prašymus ir atskiruosius skundus, įgyvendino jiems CPK nuostatomis suteiktą teisę gintis nuo pareikštų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, jog naudojimasis procesinėmis teisėmis, prašymų teikimas, dėl kurių buvo net keletą kartų atidėtas bylos nagrinėjimas, byloje nesant nustatytam piktnaudžiavimo procesu faktui, negali būti pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-686/2017).

171.8.                      Teismo sprendimu atsakovų naudai buvo priteista tik 1/3 atsakovų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tretieji asmenys teiktame apeliaciniame skunde, teiktuose kasaciniuose skunduose neidentifikavo, kokia atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis ar suma laikytina susijusia su atitinkamu atsakovų procesiniu elgesiu, nors tretiesiems asmenims tenka tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Be to, atsižvelgiant į tai, kad buvo priteista tik 1/3 dalis atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, trečiųjų asmenų siekis CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu papildomai sumažinti atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reikštų dvigubą atsakovų nubaudimą už tuos pačius tariamus atsakovų neteisėtus veiksmus (tariamą atsakovų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis), pažeidžiant dvigubo baudimo draudimo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymo nutraukti kasacinį procesą

172.       Atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas prašo nutraukti ieškovės kasacinio skundo pagrindu pradėtą procesą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Toks prašymas yra grindžiamas tuo, kad kasacinio teismo pateikti išaiškinimai neturėtų įtakos kilusiam ginčui, nes ieškovė atskirai teismų konstatuotų faktinių aplinkybių neginčija ir nekelia bylos įrodymų vertinimo tinkamumo klausimo kaip atskiro kasacijos pagrindo.

173.       Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 346 straipsnis nustato įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

174.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi priėmė nagrinėti ieškovės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo nustačiusi kasacijos pagrindų buvimą. Priimtame kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme bylos esmė liko neatskleista, ieškovės reikalavimas buvo atmestas pažeidžiant materialiosios teisės normas, nukrypstant nuo ES teismų praktikoje suformuotos SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo praktikos.

175.       Kasacinio skundo turinys lemia, jog kasacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacijos pagrindų buvimą, vertins, ar tinkamai buvo aiškintas ir taikytas teisinis reguliavimas, ar buvo atskleista bylos esmė. Todėl atsakovo išankstinių prielaidų dėl procesinės bylos baigties darymas savaime nesudaro pagrindo nenagrinėti kasacinio skundo. Pagrindinė kasacinio teismo funkcija, kurią lemia ir pirmiau minėti kasacijos pagrindai, yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, plėtoti teisę, užtikrinant jos vienodą aiškinimą ir taikymą. Todėl spėjimai dėl galimos proceso baigties nesudaro pagrindo jau pirminėje stadijoje nenagrinėti kasacinio skundo.

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

176.       Byloje kilo ginčas dėl teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo sprendžiant konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo klausimą dėl atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“ ir Rygos tarptautinio oro uosto galimai sudaryto draudžiamo susitarimo (SESV 101 straipsnis), „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (SESV 102 straipsnis) bei bylinėjimosi išlaidų privataus konkurencijos teisės įgyvendinimo bylose atlyginimo.

177.       Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ savarankiškus reikalavimus atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ 16 121 094 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 16 121 094 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2008 m. rugsėjo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

178.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės, atsakovų „Air Baltic Corporation A/S“, Rygos tarptautinio oro uosto, trečiųjų asmenų AB „Vertas Management“ ir UAB „VA Reals“ apeliacinius skundus, 2020 m. kovo 30 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė, kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

179.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, 2021 m. vasario 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

180.       Ši byla kasaciniame teisme nagrinėjama antrą kartą ir vertinamas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 28 d. sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

181.       Pirmiau minėta proceso eiga lemia, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo vadovautis CPK 362 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

182.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia, jog bylą iš naujo nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi atsižvelgti į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus. Pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 17 punktas; 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 38 punktas; ir kt.).

183.       Kai iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas apskundžiamas kasacine tvarka, bylos nagrinėjimo antrojo (pakartotinio) kasacinio proceso tvarka metu vertinama, ar žemesnės instancijos teismai išnagrinėjo bylą pagal kasacinio teismo suformuluotus teisės išaiškinimus ir nurodymus. Kai byla grąžinama siekiant, kad žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo; arba jeigu, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose; arba jeigu nustatoma, kad pirmą kartą nagrinėdamas bylą kasacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; arba jeigu kasacinio teismo praktika šiuo klausimu buvo pakeista iki antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-706/2015; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017, 29 punktas ir kt.).

184.       Pirmiau minėtas teisinis reguliavimas lemia, jog apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus bei teismų nustatytas faktines aplinkybes.

185.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pagrindų peržengti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniuose skunduose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Neperžengdama pateiktų kasacinių skundų argumentų ribų teisėjų kolegija pasisako dėl teismų šioje byloje priimtų sprendimų teisėtumo, vadovaudamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo reikalaujant atlyginti žalą dėl konkurencijos teisės pažeidimo

186.       Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia žalos atlyginimo, be kita ko, dėl galimai sudaryto draudžiamo susitarimo tarp paslaugos teikėjo Rygos tarptautinio oro uosto ir paslaugos gavėjo ,,Air Baltic Corporation A/S“. Ieškovė, be kita ko, nurodo, kad draudžiamas susitarimas buvo sudarytas siekiant atsakovų išsikeltų keleivių pervežimo tikslų, gauti nuolaidą ir be minėtos nuolaidų sistemos atsakovas ,,Air Baltic Corporation A/S“ nebūtų turėjęs finansinių galimybių vykdyti skrydžius ieškovės nurodytu laikotarpiu, taikyti nustatytas skrydžių bilietų kainas. Ieškovė teigia, kad draudžiamo susitarimo įgyvendinimas sukėlė realias pasekmes – ji buvo išstumta iš atitinkamų skrydžių maršrutų rinkų. Sudarytą susitarimą patvirtina ir tai, kad ieškovei nutraukus skrydžius ,,Air Baltic Corporation A/S“ tiesioginius skydžius iš Vilniaus oro uosto pakeitė skrydžiais per Rygos oro uostą. Tokiu būdu Rygos oro uostas bei ,,Air Baltic Corporation A/S“ gavo finansinę naudą.

187.       Atsakovai su tokiu ieškovės vertinimu nesutiko, teigdami, jog jiems civilinė atsakomybė negali būti taikoma už ginčo nuolaidas, kurias kaip būtinas įtvirtino nacionaliniai teisės aktai.

188.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytas proceso šalių pozicijas, byloje pateiktus įrodymus, pabrėžė, jog, pagal ESTT praktiką, jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB sutarties 81 (dabar – SESV 101 straipsnis) ir 82 straipsniai (dabar – SESV 102 straipsnis) netaikomi. Teismas nusprendė, kad ginčo nuolaidų sistemą nustatė nacionaliniai Latvijos Respublikos teisės aktai, jie buvo imperatyvūs bei taikytini visą ginčo laikotarpį, per kurį Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas neturėjo teisiškai įpareigojančio poveikio. Dėl šios priežasties SESV 101 straipsnis atsakovams Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ negali būti taikomas. Todėl atsakovų civilinė atsakomybė, kildinama iš SESV 101 straipsnio pažeidimo, negalima.

189.       Taigi nagrinėjamoje byloje šalių keliamas teisės aiškinimo klausimas yra susijęs su SESV 101 straipsnio taikymu kilus ginčui, ar ūkio subjektų veiksmai, kurie galimai pažeidžia sąžiningą konkurenciją saugančias nuostatas (draudimą sudaryti antikonkurencinį susitarimą), buvo nulemti ne pačių ūkio subjektų, bet valstybės veiksmų (priimto teisinio reguliavimo).

190.       Vertindama kasaciniame teisme iškeltą teisės aiškinimo klausimą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į konkretų kilusio ginčo pobūdį, analizuojamus teisinius santykius.

191.       Remiantis SESV 101 straipsnio 1 dalimi, su vidaus rinka nesuderinamais ir draudžiamais pripažįstami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje (Teisingumo Teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 30 punktas). Lietuvos nacionalinėje teisėje Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis taip pat nustato konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą.

192.       Savo esme konkurencijos teisė, šią teisinių santykių sritį reglamentuojantys teisės aktai saugo bei užtikrina sąžiningos konkurencijos laisvę (pvz., Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Laisvos ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis ūkio subjektai veikia (konkuruoja) priimdami nepriklausomus ir individualius sprendimus. Todėl su konkurencijos teisės reguliavimu nesuderinami SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nurodyti susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

193.       Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimo laikymosi srityje atitinkamais atvejais nacionalinės kompetentingos institucijos ir teismai savo praktikoje įpareigoti taikyti ne tik nacionalinės, tačiau ir ES konkurencijos teisės taisykles. Tai reiškia, kad bylose, susijusiose su SESV 101 straipsnio taikymu, būtina paisyti ne tik Lietuvos Respublikos, tačiau ir ES teisės aktų bei pastaruosius aiškinančios ESTT praktikos, įvertinti nagrinėjamam aspektui aktualią Europos Komisijos praktiką bei švelniosios teisėkūros (angl. soft law) normoms priskirtinus teisės šaltinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1150-520/2021, 101 punktas).

194.       ESTT praktikoje išaiškinta, kad EB sutarties 81 ir 82 straipsniai (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai) taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva. Jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB 81 ir 82 straipsniai netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla (žr. Teisingumo Teismo 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimo byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C‑359/95 P ir C‑379/95 P, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

195.       Teisingumo Teismas tik ribotai pripažino galimybę netaikyti EB sutarties 81 ir 82 straipsnių nustatytai antikonkurencinei veiklai dėl to, kad šią įmonių veiklą lėmė galiojantys nacionalinės teisės aktai, arba dėl to, kad jie pašalina bet kokią konkurencinės įmonių veiklos galimybę (Teisingumo Teismo 1980 m. spalio 29 d. sprendimas sujungtose bylose Heintz van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, 130–134 punktai; 1985 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Italija prieš Komisiją, 41/83, 19 punktas; 1985 m. gruodžio 10 d. sprendimas sujungtose bylose Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82–242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, 27–29 punktai; 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje CIF, C‑198/01, 67 punktas).

196.       Tam, kad būtų pripažinta, jog dėl nacionalinės teisės aktų įmonių antikonkurencinei veiklai netaikomi EB sutarties 81 ir 82 straipsniai, būtina, kad konkurenciją ribojantis poveikis būtų pagrįstas tik nacionaliniu įstatymu (ESBT 2000 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Consiglio nazionale degli spedizionieri doganali prieš Komisiją, T‑513/93, 61 punktas).

197.       Atvirkščiai, EB sutarties 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktai nustato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę (Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Heintz  van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 126 ir 130–134 punktai; sprendimas byloje Stichting Sigarettenindustrie prieš Komisiją, 12–37 punktai; 1997 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, 23–25 punktai).

198.       Taigi, jeigu nacionaliniu įstatymu tik skatinama įmonių savarankiška antikonkurencinė veikla arba jeigu jos vykdymas yra palengvinamas, šiai veiklai ir toliau taikomi EB 81 ir 82 straipsniai (Teisingumo Teismo 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimas sujungtose bylose Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, 36–73 punktai ir pirmiau nurodyto sprendimo byloje CIF 56 punktas).

199.       Iš esmės tokio požiūrio laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-538/2009).

200.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog išvadą, kad ūkio subjektas neturėjo jokios veikimo laisvės ir jo antikonkurencinis elgesys buvo nulemtas valdžios veiksmų, galima daryti tada, jei paaiškėja, jog, remiantis objektyviais, nuosekliais ir svariais įrodymais, toks antikonkurencinis elgesys buvo vienašališkai primetamas valdžios institucijų, panaudojant didelį spaudimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012).

201.       Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir teisės doktrinoje, pažymint, kad SESV 101 ir 102 straipsniai yra taikomi tik savo iniciatyva atliekama antikonkurenciniam ūkio subjektų elgesiui. Jeigu nacionalinė teisė iš ūkio subjektų reikalauja antikonkurencinio elgesio ar jeigu valstybė sukuria teisinį reguliavimą, kuris savaime eliminuoja bet kokią ūkio subjekto konkurencinės veiklos galimybę, konkurencijos suvaržymai negali būti jiems priskiriami. Tokiu atveju jų veiksmai yra apsaugoti (angl. shielded from the application) nuo SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo (Ezrachi, A. EU Competition Law – An Analytical Guide to the Leading Cases. Bloomsbury Publishing, 2016, p. 304–305).

202.       Taip pat pripažįstama, kad reikalavimų, kylančių iš teisės aktų, laikymasis yra tarsi laikomas jurisdikcine taisykle, pašalinančia antikonkurencinį elgesį iš materialiųjų konkurencijos teisės normų taikymo srities (angl. jurisdictional rule excluding the anticompetitive conduct from the applicability of substantive antitrust provisions) (žr. Martinyszin, M. A Comparative Look at Foreign State Compulsion as a Defence in Antitrust Litigation. Competition Law Review, 8(2), 143–167, p. 166; taip pat žr. Faull, J.; Nikpay, A. The EU Law of Competition, Third Edition, Oxford University Press, 2014, 3.155 pastraipą ir Roth, P.; Rose, V. European Community Law of Competition, Sixth Edition, Oxford University Press, 2009, 11.004 pastraipą).

203.       Apibendrindama nurodytą praktiką ir teisės doktriną, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tuo atveju, kai įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, SESV 101 straipsnis netaikomas. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šį straipsnį, nėra savarankiška įmonių veikla (Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom, C‑280/08 P, 80 punktas). Toks vertinimas gali būti siejamas su tuo, kad, kaip minėta, konkurencijos teisė savo esme ir prigimtimi saugo ir gina laisvą konkurenciją, kuri egzistuoja ten, kur yra laisvas ūkio subjektų veikimas.

204.       Taip pat pateikti išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad konkretus ūkio subjektų veikimas, kuris yra nulemtas valstybės teisės aktų, yra svarbus sprendžiant dėl SESV 101 straipsnio ar Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo (šių straipsnių pažeidimo kaip neteisėtų veiksmų sąlygos civilinės atsakomybės prasme), tačiau ne kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas.

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo šioje byloje

205.       Ieškovė argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų ieškinio pagrindu nurodytų ir ginčui spręsti reikšmingų faktinių aplinkybių dėl galimo Rygos tarptautinio oro uosto ir „Air Baltic Corporation A/S“ draudžiamo susitarimo. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino, ar egzistuoja įstatyme įtvirtintos privalomos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Be to, civilinę atsakomybę atsakovui „AirBaltic Corporation A/S“ apeliacinės instancijos teismas atsisakė taikyti apskritai nenustatęs jokių CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų.

206.       Atsakovai, nesutikdami su tokia pozicija, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo SESV 101 straipsnio taikymui aktualias aplinkybes, pagrįstai nusprendė dėl valstybės veiksmų taikant ginčo nuolaidas ir priėmė teisingą sprendimą.

207.       SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

208.       Sąvokos „susitarimas“, „įmonių asociacijų sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ subjektyviu požiūriu apima tokio paties pobūdžio susitarimus ir skiriasi tik savo intensyvumu bei formomis (ESBT 1999 m. liepos 8 d. spredniams byloje Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, 131 punktas). Su konkurencija susijusios Sutarties nuostatos grindžiamos mintimi, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai spręsti, kokios politikos laikysis vidaus rinkoje (ten pat, 117 punktas).

209.       Vertikaliųjų susitarimų sąvoka paaiškinama 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims. Šio teisės akto 1 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad vertikalusis susitarimas – dviejų arba daugiau įmonių, kurių kiekviena susitarimo arba suderintų veiksmų atžvilgiu veikia skirtingame gamybos arba platinimo grandinės lygmenyje, susitarimas arba suderinti veiksmai, susiję su sąlygomis, kuriomis šalys gali pirkti, parduoti arba perparduoti tam tikras prekes arba paslaugas. To paties straipsnio 1 dalies b punkte nurodoma, jog vertikalusis apribojimas – vertikaliajame susitarime nustatytas konkurencijos apribojimas, patenkantis į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

210.       SESV 101 straipsnio pažeidimo sudėties nustatymas ir sąlygų civilinei atsakomybei kilti pagrindimas yra neatsiejamai susiję su įrodinėjimo našta.

211.       2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų SESV 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą Bendrijos konkurencijos taisyklių laikymosi kontrolę ir tai, kad bus paisoma esminių teisių į gynybą, šiuo reglamentu turėtų būti reglamentuota Sutarties 101 ir 102 straipsniuose nustatyta įrodinėjimo pareiga. Šalis ar institucija, tvirtinanti, kad esama Sutarties 101 straipsnio 1 dalies ir 102 straipsnio pažeidimų, privalėtų tai įrodyti vadovaudamasi reikiamomis teisės normomis. Įmonė ar įmonių asociacija, apkaltinta pažeidimu ir norėdama apsiginti, vadovaudamasi reikiamomis teisės normomis, turi įrodyti, kad tokios gynybos taikymo sąlygos įvykdytos. Šis reglamentas nepaliečia nei nacionalinių taisyklių, reguliuojančių įrodinėjimą, nei valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų pareigos nustatyti su byla susijusius faktus, jeigu tokios taisyklės ir įpareigojimai atitinka bendruosius Bendrijos teisės principus.

212.       Aptariamo Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ įtvirtinta, kad visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl Sutarties 101 ir 102 straipsnių taikymo pareiga įrodyti Sutarties 101 straipsnio 1 dalies ar 102 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Įmonei ar įmonių asociacijai, pretenduojančiai pasinaudoti Sutarties 101 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tenka pareiga įrodyti, kad šios straipsnio dalies sąlygos įvykdytos.

213.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnis įtvirtina, kad visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl EB Sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai) taikymo pareiga įrodyti EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012).

214.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju ieškovė, kuri teigia, jog dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo jai kilo žala, turi pagrįsti ir įrodyti inkriminuojamo pažeidimo bei žalos atlyginimo sąlygas.

215.       Ieškovės byloje pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas, minėta ESTT ir nacionalinių teismų praktika lemia, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar ginčo nuolaidų taikymas siejamas su laisvu atsakovų apsisprendimu ir yra tokio apsisprendimo rezultatas, ar to buvo reikalaujama valstybės institucijų nustatytoje teisės aktų ir nurodymų sistemoje. Taip pat šiuo atveju būtina nustatyti, ar ginčo atveju analizuojama nuolaidų sistema buvo nustatyta teisės aktais, ar ją reglamentuojantys teisės aktai pašalino bet kokią konkurencinės veiklos galimybę bei įpareigojo ūkio subjektus elgtis atitinkamu būdu, ir įvertinti ūkio subjektų veiksmus priimant analizuojamą teisinį reguliavimą.

216.       Pažymėtina, kad tokį reikalavimą nustatė ir kasacinis teismas šioje byloje, grąžindamas ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas 2021 m. vasario 12 d. nutartyje nurodė, kad šiuo atveju turi būti vertinami ginčo nuolaidos suteikimo tikslai, ,,Air Baltic Corporation A/S“ gautos nuolaidos suteikimo momentas, vėlesni veiksmai bei šalių elgesys po galimo ieškovės išstūmimo iš rinkos. Taip pat pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti, ar minėtas susitarimas, kaip jis yra suprantamas pagal ES ir nacionalinės teisės nuostatas, buvo sudarytas, ar jis sukėlė žalą ieškovei ir ar egzistuoja SESV 101 straipsnio taikymo pagrindai. 

217.       Pagal kasacinio teismo nurodytus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma spręsdamas dėl atsakovų tariamo susitarimo, pažeidžiančio SESV 101 straipsnį, turėjo įvertinti  nuolaidų nustatymo aplinkybes, koks buvo atsakovų elgesys jas priimant ir vykdant, spręsdamas, ar konkurenciją ribojantis susitarimas pagal SESV 101 straipsnį buvo sudarytas.

218.       Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčo nuolaidų sistemą nustatė nacionaliniai Latvijos Respublikos teisės aktai, jie buvo imperatyvūs bei taikytini visą ginčo laikotarpį, per kurį Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas neturėjo teisiškai įpareigojančio poveikio. Šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ieškovė neginčija. 

219.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtą ESTT praktiką ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo civilinės atsakomybės pagrindų aiškinimo atmeta kaip nepagrįstus.

220.       Minėta, kad, sprendžiant dėl SESV 101 straipsnio taikymo (sprendžiant dėl jo pažeidimo kaip neteisėto veiksmo nustatant civilinę atsakomybę nustatymui), turi būti vertinama, ar veiksmai, kurie nurodomi kaip ieškinio faktinis pagrindas, yra nulemti pačių rinkos dalyvių, ar valstybės veiksmų. Jei tokie įrodinėjami veiksmai, kurie galimai sudaro antikonkurencinį susitarimą, buvo nulemti ne ūkio subjektų laisvos valios, bet imperatyvių valstybės veiksmų, toks susitarimas nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį ir negali būti laikomas neteisėtu veiksmu sprendžiant dėl galimai juo padarytos žalos kilimo.

221.       Šiuo atveju ieškovės kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl tariamo atsakovų draudžiamo susitarimo turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į tai, ar veiksmai, kurie ieškovės nurodomi kaip neteisėti civilinės atsakomybės prasme, buvo nulemti valstybės veiksmų (privalomo teisinio reguliavimo), ar tai buvo pačių atsakovų laisvų savarankiškų sprendimų, kurie tarpusavyje buvo nepriklausomi, priimtų dėl jų ūkinės veiklos, padarinys.

222.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybės savarankiškai spręsti dėl nuolaidų sistemos (ne)taikymo, privalėjo ją taikyti. Taip pat teismas nusprendė, kad ginčo nuolaidų sistemą nustatė nacionaliniai Latvijos Respublikos teisės aktai, jie buvo imperatyvūs bei taikytini visą ginčo laikotarpį, per kurį Latvijos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas neturėjo teisiškai įpareigojančio poveikio. Dėl šios priežasties SESV 101 straipsnis atsakovams Rygos tarptautiniam oro uostui ir „Air Baltic Corporation A/S“ negali būti taikomas.

223.       Apeliacinės instancijos teismas išsamiai vertino visą ginčo nuolaidų nustatymo procesą, reikšmingas teisėkūros procedūras, kurių pagrindu ginčo nuolaidos buvo pritaikytos. Teismas nustatė, kad Rygos tarptautinis oro uostas iš esmės neturėjo pasirinkimo dėl ginčo nuolaidų taikymo. Atsižvelgdama į nurodytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl SESV 101 straipsnio taikymo, apeliacinės instancijos teismas ir turėjo įvertinti, ar teisės aktais sukurta nuolaidų sistema turėjo būti taikoma privalomai, ar atsakovai turėjo pasirinkimo galimybę. Tai reiškia, kad ir ieškovės nurodomi neteisėti veiksmai dėl ginčo nuolaidų taikymo ir tariamo atsakovų susitarimo turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektai savo iniciatyva atliko galimus antikonkurencinius veiksmus, nes SESV 101 straipsnis yra taikomas tik esant laisva valia nulemtam ūkio subjektų elgesiui.

224.       Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo nuolaidos buvo taikomos ne atsakovų iniciatyva, o privalomų valstybės teisės aktų pagrindu, neturėjo vertinti ir ieškovės kasaciniame skunde nurodomų aplinkybių dėl galimo atsakovų susitarimo, nes tokie veiksmai buvo nulemti išimtinai valstybės nustatyto teisinio reguliavimo. Tokie valstybės veiksmai laikytini šalinančiais SESV 101 straipsnio taikymo galimybę.

225.       Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti aplinkybes dėl atsakovų tikslo didinti per Rygos oro uostą pervežamų keleivių skaičių, atsakovų deklaravimo dėl tarpusavio veiksmų derinimo, naujų keleivių srautų paieškos, informacijos apie ieškovės finansinius rodiklius disponavimo, nuolaidų sistemos taikymo įtakos atsakovės „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių vykdymui ir ieškovės išstūmimo iš atitinkamų skrydžių maršrutų rinkų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ieškovės kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra iš esmės susijusios būtent su ginčo nuolaidų nustatymu, jų priėmimu ir taikymu Rygos tarptautiniame oro uoste, o ne atskiro teisės pažeidimo pagrindu. Šiuo atveju ieškovei nepagrindus, kad tariamas atsakovų susitarimas ir minėti veiksmai buvo nulemti jų laisvos valios, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo atskirai kvalifikuoti šių ieškovės kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl atsakovų galimo veiksmų derinimo. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

226.       Taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.253 straipsnio 3 dalies sąlygos taikymo ir atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų.

227.       CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais, be kita ko, dėl valstybės veiksmų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Taigi valstybės veiksmai gali būti pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės.

228.       Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl galimo SESV 101 straipsnio pažeidimo kaip civilinės atsakomybės pagrindo (neteisėto veiksmo), valstybės veiksmai vertinant ūkio subjektų antikonkurencinį elgesį visų pirma reikšmingi nustatant neteisėtus ūkio subjektų veiksmus. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, neteisėti veiksmai yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Kaip jau konstatuota šios nutarties 218 ir 224 punktuose, ginčo nuolaidų sistema buvo nustatyta valstybės teisės aktais, kurie buvo privalomi taikyti visą ginčo laikotarpį, todėl valstybės veiksmai tokio pobūdžio ginče turėtų būti laikomi ne civilinę atsakomybę šalinančiu pagrindu, bet aplinkybe, suponuojančia išvadą, kad nėra nustatyti neteisėti atsakovų veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

229.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės nurodytas aplinkybes, teisingai nusprendė, kad nustatyti valstybės veiksmai yra reikšmingi sprendžiant dėl SESV 101 straipsnio taikymo.  

230.       Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė kasaciniame skunde skunde nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas valstybės veiksmus dėl ginčo nuolaidų nepagrįstai laikė ne neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės prasme, bet civilinės atsakomybės netaikymo pagrindu ir neatskleidė bylos esmės.

231.       Taip pat atmestini ir ieškovės argumentai dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Šiuo atveju nustačius, kad ginčo nuolaidos buvo taikomos pagal privalomą valstybės teisinį reguliavimą, nėra pagrindo ir spręsti dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmų sudarant galimą susitarimą su atsakovu Rygos tarptautiniu oro uostu, nes abiejų atsakovų veiksmai, kurie nurodomi kaip ieškinio faktinis pagrindas, buvo nulemti būtent valstybės nustatyto privalomo teisės aktų reguliavimo.

232.       Kaip nepagrįsti atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad civilinę atsakomybę atsakovui „Air Baltic Corporation A/S“ apeliacinis teismas atsisakė taikyti apskritai nenustatęs jokių CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Minėta, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ginčo nuolaidų taikymo kaip neteisėtų veiksmų pagrindo buvimo, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės atsakovams taikymo.

233.       Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinio teismo išvada, jog Rygos tarptautinis oro uostas neturėjo galimybės savarankiškai spręsti dėl ginčo nuolaidų sistemos taikymo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir ESBT suformuotai praktikai. Reikšmingomis aplinkybėmis ieškovė nurodo tai, kad ginčo nuolaidų sistema ir ją nustatantys aktai buvo priimti Rygos tarptautinio oro uosto iniciatyva ir jo siūlymų pagrindu, o nuolaidų sistemos taikymo taisyklės buvo priimtos Rygos tarptautinio oro uosto valdybos ir tarybos.

234.       Remiantis ESBT praktika, pripažįstama, kad nors įmonės veiksmams galima netaikyti SESV 101 straipsnio 1 dalies dėl jos savarankiškumo trūkumo, tai vis dėlto nereiškia, kad bet koks nacionalinių valdžios institucijų pageidaujamas ar skatinamas elgesys nepatenka į šios nuostatos taikymo ribas. Taigi, jeigu valstybės priemonėje pakartojami sektoriaus ūkio subjektų sudaryto kartelio elementai arba jei ta priemonė taikoma pasikonsultavus su suinteresuotais ūkio subjektais ir jiems pritarus, šie ūkio subjektai negali remtis teisės aktų privalomumu, kad jiems nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis (ESBT 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Telefónica, SA, T 216/13, par. 116).

235.       Taip pat minėtoje ESBT byloje nustatyta, jog nesant privalomos teisės aktų nuostatos, reikalaujančios antikonkurencinio elgesio, Komisija gali nuspręsti, kad atitinkami ūkio subjektai negalėjo veikti savarankiškai, tik jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais įrodymais galima daryti išvadą, kad toks elgesys jiems buvo primestas nacionalinės valdžios institucijoms darant neatremiamą spaudimą, kaip antai grasinant imtis valstybinių priemonių, kurios lemtų didelius tokių ūkio subjektų nuostolius (par. 117). Be to, kad nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis, toks spaudimas turi būti vykdomas taip, kad suinteresuoti ūkio subjektai netektų bet kokios galimybės įgyvendinti viešosios valdžios institucijų priimamus sprendimus. Jeigu nenustatoma, kad savarankiškumo netekta, aplinkybė, jog antikonkurencinį elgesį lėmė ar paskatino viešosios valdžios institucijos, savaime neturi įtakos SESV 101 straipsnio taikymui (par. 118).

236.       Sprendžiant dėl nurodyto ieškovės argumento pagrįstumo, reikšmingomis laikytinos apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės.

237.       Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo nuolaidos buvo nustatytos teisės aktais, kuriuos priėmė Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos Aviacijos departamentas ir Latvijos Respublikos ministrų kabinetas. Šios institucijos yra Latvijos Respublikos viešosios valdžios institucijos.

238.       Toliau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Rygos tarptautinis oro uostas dalyvavo rengiant teisės aktus, kuriais įtvirtinta aptariama nuolaidų sistema. Tačiau teismas taip pat pripažino, kad atsakovas Rygos tarptautinis oro uostas teikė ne vieną, o keletą pasiūlymų dėl keleivių pritraukimo į Rygos tarptautinį oro uostą; atsakovas buvo ne vienintelis subjektas, kuris teikė Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijai atitinkamus pasiūlymus; tiek atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto, tiek kitų subjektų pasiūlymai buvo išnagrinėti Latvijos Respublikos susisiekimo ministerijos; Latvijos Respublikos susisiekimo ministerija nebuvo varžoma pateiktų pasiūlymų ir, naudodamasi savo diskrecija, priėmė ginčo nuolaidų sistemą įtvirtinančius teisės aktus, kurie tapo viso aprašyto proceso rezultatu.

239.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad Rygos tarptautinis oro uostas dalyvavo rengiant teisės aktus, kuriais įtvirtinta ginčo nuolaidų sistema, savaime nereiškia, kad šiam atsakovui nebuvo privalomi minėti teisės aktai ir taikomos SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, remiantis ESBT praktika. Vien aplinkybė, kad Rygos tarptautinis oro uostas bei kiti suinteresuoti asmenys teisėkūros procedūros metu teikė savo poziciją, neturėtų reikšti, kad atsakovas negali remtis teisės aktų privalomumu, jog jam nebūtų taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis. Taip pat, kaip matyti iš ESBT formuojamos praktikos, reikšmingas kriterijus tokio pobūdžio bylose yra ūkio subjekto, kuriam taikomi teisės aktai, savarankiškumo priimant sprendimus vertinimas bei nacionalinės valdžios institucijų daromas neatremiamas spaudimas.

240.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad ginčo nuolaidas nustatančius teisės aktus priėmusios Latvijos Respublikos institucijos priėmė sprendimus dėl ginčo nuolaidų taikymo, nustatė jų privalomą (imperatyvų) poveikį. Tai reiškia, kad Rygos tarptautinis oro uostas turėjo pareigą vykdyti privalomais teisės aktais nustatytus reikalavimus dėl ginčo nuolaidų taikymo ir tai laikytina valstybės valdžios institucijų spaudimu, dėl kurio atsakovas neturėjo savarankiškumo priimant sprendimus dėl ginčo nuolaidų taikymo. Todėl vien aplinkybė, kad Rygos tarptautinis oro uostas dalyvavo priimant teisės aktus, nustačiusius ginčo nuolaidas, šiuo atveju nėra pagrindas spręsti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma šiam atsakovui.

241.       Įvertinus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinį darytina išvada, kad teismas iš esmės pateikė išsamius ir pagrįstus argumentus dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios SESV 101 straipsnio pažeidimo sąlygos, nustatymo. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl ginčo esmės neatskleidimo ir netinkamo CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo. Pažymėtina, kad ieškovė kasaciniame skunde nekelia teisės aiškinimo ar taikymo problemų dėl apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtų aplinkybių ar įrodymų vertinimo, valstybės veiksmų įtakos vertinimo sprendžiant dėl SESV 101 straipsnio taikymo.

242.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, siejamo su SESV 101 straipsnio pažeidimu, išsamiai įvertino ginčui spręsti aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės kasaciniame skunde nurodomi argumentai neleidžia spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, netinkamai atsižvelgė į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus.

Dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (SESV 102 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis)

243.       Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino visų SESV 102 straipsniui taikyti reikšmingų aplinkybių, o tai nulėmė, kad šios bylos dalies esmė liko neatskleista.

244.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „Air Baltic Corporation A/S“ įėjo į Vilniaus (Kauno) geografinę rinką, taikydamas grobuonišką kainodarą, kurią kryžmiškai subsidijavo iš atsakovo Rygos tarptautinio oro uosto suteiktų nuolaidų, ir nusprendė pripažinti atsakovą piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi ir pažeidus Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio bei SESV 102 straipsnio reikalavimus.

245.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, 2020 m. kovo 30 d. sprendime nurodė, kad aplinkybės, susijusios su atsakovų veiksmais galimai taikant kryžminį subsidijavimą Rygos tarptautiniame oro uoste, teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl SESV 102 straipsnio galimo pažeidimo. Konstatavęs, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ dominavimas gali būti nustatytas trijose skrydžių rinkose: Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m., Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas atitinkamose rinkose, kuriose nustatytas jo dominavimas, nepiktnaudžiavo (grobuoniškos kainodaros netaikė), todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

246.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą antrą kartą, 2021 m. birželio 28 d. sprendimu konstatavo, kad atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ taikyta kainodara Vilnius–Berlynas–Vilnius rinkoje nuo 2005 m., Vilnius–Stokholmas–Vilnius rinkoje nuo 2006 m. ir Vilnius–Kopenhaga–Vilnius rinkoje nuo 2005 m. yra teisėta SESV 102 straipsnio taikymo aspektu, kadangi metinė atsakovo paslaugų kaina viršijo vidutines bendrąsias sąnaudas. Atitinkamai konstatuota ir tai, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ siekį iš ginčo maršrutų išstumti ieškovę. Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ veiksmus vertinti kaip neteisėtus (pažeidžiančius SESV 102 straipsnį) ir dėl to atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

247.       2021 m. rugpjūčio 30 d. kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad tiek apeliacinės instancijos ir kasacinis teismai, nagrinėdami bylą pirmą kartą, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, neišnagrinėjo ieškovės motyvų dėl atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ padaryto SESV 102 straipsnio pažeidimo išnaudojant dominuojančią padėtį kaimyninėse rinkose. Ieškovė nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kokias rinkos dalis „Air Baltic Corporation A/S“ užėmė atitinkamose rinkose į (iš) Vilniaus oro uostą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas užėmė akivaizdžią dominuojančią padėtį kaimyninėje Rygos geografinėje rinkoje analogiškomis kryptimis į (iš) Rygos oro uostą, tai sudaro savarankišką pagrindą spręsti dėl atsakovo piktnaudžiavimo ginčo maršrutuose į (iš) Vilniaus oro uostą. Atitinkamai, anot ieškovės, bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar atsakovas „Air Baltic Corporation A/S“ savo dominuojančią padėtį skrydžiuose iš (į) Rygos oro uosto išnaudojo piktnaudžiaudamas geografiškai artimose (kaimyninėse) rinkose į (iš) Vilniaus oro uostą.

248.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais ieškovės argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad ūkio subjektas gali užimti dominuojančią padėtį vienoje rinkoje, o šią dominuojančią padėtį išnaudoti piktnaudžiaudamas kitoje – kaimyninėje – rinkoje ir būtent taip pažeisti SESV 102 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1994 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje British Gypsum prieš Komisiją, C-310/93; 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimą byloje Tetra Pak International SA prieš Komisiją, C-333/94 P, ir kt.). Tokia situacija, kai ūkio subjektas pasinaudoja dominuojančia padėtimi vienoje rinkoje ir atlieka piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus kitoje rinkoje, susiklosto tada, kai rinkos susijusios itin artimais ryšiais (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. lapkričio 14 d. sprendimą byloje Tetra Pak International SA prieš Komisiją, C-333/94 P).

249.       Tuo tarpu kryžminis subsidijavimas (finansavimas) (angl. cross-subsidization) suprantamas kaip ūkio subjekto galėjimas padengti dėl grobuoniškos kainodaros taikymo nuostolius, patirtus vienoje rinkoje, pelnu, gaunamu kitoje rinkoje, tokiu būdu turint didesnes galimybes ilgai taikyti grobuonišką kainodarą, pašalinant konkurentus iš rinkos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1991 m. liepos 3 d. sprendimą byloje AKZO Chemie BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-62/86).

250.       Taigi kryžminis subsidijavimas savaime, neįrodžius grobuoniškų kainų taikymo, nėra pripažįstamas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir SESV 102 straipsnio pažeidimu nelaikomas. Minėta, kryžminio subsidijavimo taikymas gali palengvinti grobuoniškos kainodaros taikymą, tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, nesudaro savarankiško pagrindo spręsti dėl atsakovo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (žr. Wish, R. Competition Law. Oxford University Press, 2012, p. 748; Ritter, C. Does the Law of Predatory Pricing and Cross-Subsidisation Need a Radical Rethink?, World Competition 27(4): 613-649, 2004, p. 13).

251.       ESTT savo praktikoje yra nurodęs, jog vien aplinkybė, kad lėšos buvo panaudotos siekiant įgyti gretimoje rinkoje veikiančios įmonės kontrolę, savaime nekelia problemų konkurencijos taisyklių požiūriu, taigi negali būti EB 82 straipsnio (SESV 102 straipsnio) pažeidimu (ESBT 2002 m. kovo 20 d. sprendimas byloje UPS Europe SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-175/99, p. 61).

252.       Kaip teisingai nurodoma atsakovo Rygos oro uosto 2021 m. spalio 14 d. atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą, kasaciniu skundu ieškovė neginčija 2021 m. birželio 28 d. sprendimu konstatuoto atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ skrydžių į (iš) Vilniaus oro uostą maršrutuose taikytos kainodaros teisėtumo, t. y. kad ji nebuvo grobuoniška. Todėl, neegzistuojant vienai SESV 102 straipsnio dedamųjų (grobuoniškai kainodarai), nėra galimas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Atitinkamai teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ rinkos dalis, kurios buvo užimtos ginčo skrydžių kryptimis iš/į Rygos oro uostą, nes šios aplinkybės nėra susijusios su ieškovės byloje įrodinėtu atsakovo „Air Baltic Corporation A/S“ piktnaudžiavimu Vilniaus oro uosto atitinkamose rinkose.