Administracinė byla Nr. eA-2837-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05695-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. L.) dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas) 2015 m. lapkričio 6 d. raštą (sprendimą) Nr. 17.2.-12880 „Dėl pretenzijos“ (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakoma pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaiga laikyti 2017 m. rugsėjo 11 d., ir nustatyti, kad pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaiga yra 2017 m. rugsėjo 11 d.; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose); 3) priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-292 jis nuo 2010 m. gegužės 19 d. paskirtas penkerių metų kadencijai į (duomenys neskelbtini) pareigas. 2012 metais pertvarkius Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūrą, Generalinio prokuroro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-861 pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Kadangi šias pareigas pareiškėjas pradėjo eiti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., todėl pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaiga turėjo būti 2017 m. rugsėjo 11 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog Generalinis prokuroras 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 nustatė, kad pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), penkerių metų kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d. Atsakovo 2015 m. sausio 7 d. pasiūlymu eiti pareigas prokuratūroje Nr. 17.9.-93 pareiškėjas buvo informuotas, kad jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., ir pasiūlyta po kadencijos pasibaigimo eiti pareigas iš siūlomų pareigų sąrašo. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis sutiko nuo 2015 m. gegužės 18 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas tuo atveju, jei po vyksiančių atrankų jis nebus paskirtas į jokias kitas aukštesnio prokuroro pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. buvo perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-268 pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 20 d. esant tarnybiniam būtinumui buvo laikinai paskirtas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. I-227 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pradėta atranka į laisvas Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas.

Nesutikdamas su kadencijos pabaigos data, pareiškėjas 2015 m. spalio 26 d. atsakovui pateikė pretenziją, kuria prašė jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadenciją skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. bei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 34 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas jam taikyti tik pasibaigus jo (pareiškėjo) kadencijai, t. y. 2017 m. rugsėjo 11 d., tačiau atsakovas Raštu pareiškėjo pretenzijos netenkino.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, jog į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas asmuo skiriamas penkeriems metams, todėl šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatos gali būti taikomos tik pasibaigus penkerių metų paskyrimo į pareigas laikotarpiui. Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentas, kad paskyrimo į pareigas laikotarpiai skaičiuojami tik vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams), kartu nurodant, kad pareiškėjas tik laikinai perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, nepagrįstas, kadangi pareiškėjo perkėlimas laikinai dėl tarnybinio būtinumo eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas yra tiesiogiai nulemtas neteisėto pareiškėjo perkėlimo į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas nuo 2015 m. gegužės 19 d.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas paskirtas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d., todėl jo, kaip (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaiga yra 2017 m. rugsėjo 11 d., bei pabrėžė, jog jis sutiko eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas tik tuo atveju, jei po vyksiančių atrankų nebus paskirtas į jokias kitas aukštesnio prokuroro pareigas. Pareiškėjas sutiko su atsakovo pasiūlymu, manydamas, kad atsakovas visiems vyriausiesiems prokurorams bei jų pavaduotojams kadencijos laiką skaičiuos pagal analogiškus kriterijus. Tačiau 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje iš kitų kolegų sužinojo, kad kitose teritorinėse prokuratūrose dirbančių prokurorų, einančių vyriausiųjų prokurorų ar vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų pareigas, esant analogiškai ar panašiai faktinei situacijai, kadencijos pradžia (atitinkamai ir pabaiga) vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einantiems prokurorams skaičiuojama skirtingai, t. y. vieniems vyriausiesiems prokurorams (ar jų pavaduotojams) kadencijos pradžia skaičiuojama nuo paskyrimo į pareigas prieš Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, o kitiems – po Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos, t. y. nuo 2012 metų. Pareiškėjo teigimu, skirtingas jo ir kitų vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einančių prokurorų kadencijų skaičiavimas yra diskriminuojantis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Raštas yra informacinio pobūdžio, kuriame buvo pateikta bendro pobūdžio informacija, todėl toks Raštas negali būti ginčo objektu administracinėje byloje. Atsakovas akcentavo, kad materialiąsias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė būtent Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-133, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjo kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., bei Generalinio prokuroro 2015 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. P-25, kuriuo pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, bet ne pareiškėjo skundžiamas Raštas. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais įsakymais dėl jo kadencijos nustatymo ir (ar) perkėlimo į kitas pareigas, turėjo teisę juos skųsti teismui, tačiau pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais įsakymų neskundė, todėl jie yra galiojantys ir sukeliantys pareiškėjui teisines pasekmes. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, jog šiems įsakymams ginčyti pareiškėjas akivaizdžiai praleido skundo padavimo terminus, kurių atnaujinti neprašė.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį paskyrimo į pareigas laikotarpiai (kadencijos) skaičiuojami tik vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams). Prokuratūros įstatymas draudžia be atrankos skirti į vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo pareigas. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas dalyvavo Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2015 m. spalio 15 d. posėdyje, kuriame buvo atliekama atranka į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Pagal Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2015 m. spalio 21 d. išvadą Nr. 6.18-30 tinkamiausias kandidatas užimti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas buvo ne pareiškėjas, o trečiasis suinteresuotas asmuo L. L.. Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-733 nuo 2015 m. gruodžio 4 d. L. L. paskirtas į pareigas, o Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-735 pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. grąžintas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, tačiau pareiškėjas Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos rezultatų neginčijo.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog prokurorų atleidimo pagrindai detaliai reglamentuoti Prokuratūros įstatymo 44 straipsnyje. Panaikinus individualų teisės aktą dėl L. L. paskyrimo į (duomenys neskelbtini) pareigas, būtų pažeistas Prokuratūros įstatymas, kadangi prokurorą atleisti iš tarnybos kitu pagrindu, nei nurodyta Prokuratūros įstatyme, draudžiama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, byloje negalima vadovautis pareiškėjo pateiktu Generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. P-747, kadangi šis įsakymas prieštarauja įstatyme nustatytam reglamentavimui. Prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 33 straipsnio 3 dalis nustatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. sausio 1 d., į pareigas neterminuotai paskirtiems vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams) penkerių metų skyrimo į pareigas laikotarpis skaičiuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Neterminuotai į vyriausiojo prokuroro pareigas asmenys buvo skiriami iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2008 m. liepos 17 d. Įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, asmenys į vyriausiųjų prokurorų pareigas buvo pradėti skirti penkeriems metams, o pareiškėjas į vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas terminuotai (penkeriems metams), todėl Pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 3 dalis jam netaikoma.

Pareiškėjo pateiktas Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. P-747, kuriuo pakeistas 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-129 bei kuriuo nustatomos naujos, t. y. prailgintos vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos pabaigos datos 2017 metais (atitinkamomis datomis), trečiojo suinteresuoto asmens manymu, prieštarauja nurodytai Pakeitimo įstatymo nuostatai. Naujai priimtame įsakyme nenurodomas teisinis pagrindas, lemiantis ankstesnio įsakymo pakeitimą, o apsiribojama tik suinteresuotų asmenų prašymais.

Pareiškėjui taikoma Pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatoma, jog iki 2012 m. sausio 1 d. į pareigas penkeriems metams vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) jas eina iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Šiuo Pakeitimo įstatymu įstatymų leidėjas pakeitė iki tol galiojusią tvarką, kuomet asmenys į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas buvo skiriami be atrankos procedūros bei siekdamas aiškios skyrimo tvarkos ateityje, nustatė be atrankų paskirtų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijų laikotarpių pabaigas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad paskyrimas ir perkėlimas numato skirtingas teisines pasekmes, todėl paskyrimas į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas yra siejamas su penkerių metų kadencija ir neįmanomas be atrankos.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-292 pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 19 d. penkerių metų kadencijai paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. I-1 patvirtinta nauja Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūra. Šiuo įsakymu (duomenys neskelbtini) prokuratūra priskirta Panevėžio apygardos prokuratūrai. Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. P-388 tęsiami tarnybos santykiai su pareiškėju M. R.. Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. I-183, įgyvendinant apygardų prokuratūrų pertvarką, Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūra pertvarkyta į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūrą, prie kurios prijungtos (duomenys neskelbtini) rajonų apylinkių prokuratūros. Nauja prokuratūros struktūra įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 11 d. Atsakovas 2012 m. liepos 26 d. pasiūlymu Nr. 17.2.-16272 pareiškėjui pasiūlė nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. eiti pareigas pagal pridėtą pareigybių sąrašą. 2012 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas sutiko nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) (darbo vieta (duomenys neskelbtini)) pareigas. Generalinio prokuroro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-861 pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas.

Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 numatyta, kad pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), penkerių metų paskyrimo į pareigas kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d. Generalinės prokuratūros 2015 m. sausio 7 d. pasiūlymu eiti pareigas prokuratūroje Nr. 17.9.-93 pareiškėjas informuotas, kad jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., ir jam siūloma po kadencijos pasibaigimo eiti pareigas iš siūlomų pareigų sąrašo. 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjas sutiko nuo 2015 m. gegužės 18 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas tuo atveju, jei po vyksiančių atrankų nebus paskirtas į jokias kitas aukštesnio prokuroro pareigas. Generalinis prokuroras 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 nuo 2015 m. gegužės 19 d. pareiškėją perkėlė į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Generalinio prokuroro 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P-268 pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 20 d. esant tarnybiniam būtinumui buvo laikinai perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas.

Generalinio prokuroro 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. I-227 nustatyta, jog nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. pradėta atranka į laisvas Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. 2015 m. spalio 16 d. pareiškėjas atsakovui pateikė pretenziją, kuria prašė jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadenciją skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. bei Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalies ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas pareiškėjui taikyti tik pasibaigus pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencijai 2017 m. rugsėjo 11 d. Į 2015 m. spalio 16 d. pretenziją pareiškėjui buvo atsakyta Raštu Nr. 17.2.-12880.

Teismas, vertindamas skundžiamą Raštą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad Rašte nėra nustatyta pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaigos data ar perkėlimas į žemesnes pareigas. Rašte nėra valinių patvarkymų, kurie sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, o tik pateikiama bendro pobūdžio informacija nurodant priimtus Generalinio prokuroro įsakymus ir teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjas buvo perkeliamas ar paskiriamas į kitas pareigas. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, net ir tenkinus pareiškėjo prašymą ir panaikinus skundžiamą raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nesikeistų, kadangi liktų galioti Generalinio prokuroro įsakymai, kuriais buvo apibrėžta pareiškėjo kadencijos pabaiga ir kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Raštas negali būti ginčo dalyku nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl nusprendė administracinės bylos dalį dėl Rašto panaikinimo nutraukti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 1 punktą.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą grąžinti jį į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, pasisakė ir įvertino pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-292 nuo 2010 m. gegužės 19 d. penkerių metų kadencijai paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y. pareiškėjas į vyriausiojo prokuroro pareigas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo paskirtas terminuotai, penkerių metų vyriausiojo prokuroro kadencijai. Prokuratūros įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. Lietuvos Respublikos prokuratūrų reorganizacijos metu) 36 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustatė, jog prokuroras į žemesnes pareigas gali būti perkeltas, kai dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų panaikinamos jo pareigos ir nėra galimybių perkelti jį į lygiavertes pareigas. 2012 metais buvo vykdomas Lietuvos Respublikos prokuratūrų pertvarkymas, kurio metu nebeliko (duomenys neskelbtini) pareigų, o (duomenys neskelbtini) prokuratūra priskirta Panevėžio apygardos prokuratūrai ir vėliau prijungta prie Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 2 d. įsakymas Nr. I-1; 2012 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. I-183). Generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. P-388 tęsiami tarnybos santykiai su pareiškėju. Generalinė prokuratūra 2012 m. liepos 26 d. pasiūlymu Nr. 17.2.-16272 pareiškėjui pasiūlė nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. eiti pareigas pagal pridėtą pareigybių sąrašą. 2012 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas sutiko nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. eiti Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) (darbo vieta (duomenys neskelbtini)) pareigas. Teismo vertinimu, nebelikus (duomenys neskelbtini) pareigų, pareiškėjo sutikimu, jis buvo perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas.

Remdamasis Pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo terminuotai paskirti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai) pareigas eina iki penkerių metų laikotarpio pabaigos, o juos paskyrus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo – neterminuotai, jie eina penkerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas į vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas terminuotai (penkerių metų kadencijai), todėl, teismo vertinimu, jis turėjo tęsti vyriausiojo prokuroro kadenciją. Tačiau šių pareigų nebelikus, pareiškėjo sutikimu, jis buvo perkeltas į kitas pareigas. Teismo nuomone, paskyrus pareiškėją į panašias pareigas bei nepasibaigus pareiškėjo, kaip vyriausiojo prokuroro, penkerių metų kadencijai, pareiškėjas turėjo garantiją ir teisėtą lūkestį eiti šias ar panašias pasiūlytas pareigas iki kadencijos pabaigos, kurios pradžia buvo nustatyta jį paskiriant vyriausiuoju prokuroru.

Teismas, įvertinęs Prokuratūros įstatyme nurodytą teisinį reguliavimą nuo 2012 m. sausio 1 d. (kai pareiškėjas buvo perkeliamas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas), konstatavo, kad Prokuratūros įstatymas nustatė skyrimo į vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo tvarką tik konkurso būdu. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalį, pasibaigus skyrimo į pareigas laikotarpiui, prokuroras jo sutikimu be atrankos perkeliamas į prokuroro pareigas prokuratūroje, kurioje jis ėjo vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo pareigas, arba jo sutikimu – kitoje teritorinėje prokuratūroje, tačiau toks asmuo šiuo pagrindu negalėjo būti paskirtas į vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo pareigas. Tai reiškia, kad įvykus Lietuvos Respublikos prokuratūrų pertvarkai bei pareiškėją prieš tai penkeriems metams paskyrus į vyriausiojo prokuroro pareigas bei šios pareigybės nelikus, tačiau nesibaigus jo, kaip vyriausiojo prokuroro kadencijai, jis, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 36 straipsnio 3 dalies 2 punktu, buvo perkeltas į lygiavertes pareigas, t. y. pareiškėjui buvo išsaugota garantija eiti lygiavertes pareigas be atrankos. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas buvo be konkurso perkeltas, tačiau nepaskirtas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Prokuratūros įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) nustatė skirtingą paskyrimo ir perkėlimo į vyriausiuosius prokurorus (pavaduotojo) tvarką. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, paskirtas į vyriausiuosius prokurorus (pavaduotojus) galėjo būti tik konkurso būdu, o perkeltas – be konkurso, nelikus pareigybių. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas turėjo teisę eiti (duomenys neskelbtini) pareigas iki jo numatytos kadencijos pabaigos nuo jo paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas, t. y. iki 2015 m. gegužės 19 d.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog Generalinis prokuroras teisėtai ir pagrįstai 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 numatė, kad pareiškėjo (Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini)) penkerių metų paskyrimo į pareigas kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., bei 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 nuo 2015 m. gegužės 19 d. pareiškėją perkėlė į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Teismo teigimu, atsakovui pareiškėjo kadenciją nustatant pagal teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas ar kitaip išskiriamas. Be to, teismas pažymėjo, jog negalima lyginti pareiškėjo ir kitų, pareiškėjo nurodytų asmenų, situacijų, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus ir todėl kiekvienu atveju gali skirtis ne tik faktinės, bet ir teisinės aplinkybės, dėl kurių kitiems asmenims galėjo būti pratęstos vyriausiojo prokuroro (ar pavaduotojo) kadencijos. Dėl šios priežasties teismas nevertino pareiškėjo pateikto Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. P-747, kuriuo pakeistas Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-129 „Dėl vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų), paskirtų į pareigas neterminuotai, paskyrimo į pareigas laikotarpių (kadencijų) pabaigos nustatymo ir sąrašo patvirtinimo“.

III.

Pareiškėjas M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas skirtingai skaičiavo vyriausiųjų prokurorų ir jų pavaduotojų kadencijos pradžią ir pabaigą. Pareiškėjo kadencijos pradžia pradėta skaičiuoti nuo jo paskyrimo į pareigas prieš Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, kai jis Generalinio prokuroro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-292 buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakyme Nr. P-133 nurodyta, kad pareiškėjo kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., tačiau kitų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos pradžia skaičiuojama nuo jų paskyrimo į pareigas po Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos, t. y. 2012 metais, todėl atitinkamai jų kadencija baigiasi vėliau. Pareiškėjo manymu, dėl to jis yra diskriminuojamas. Siekdamas įrodyti diskriminaciją, pareiškėjas nurodo Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. P-747, kuriuo buvo nustatyta nauja vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos pabaigos data – 2017 metai. Pareiškėjo teigimu, atitinkamai kadencijos terminas turėtų būti skaičiuojamas ir jam. Dėl to jis buvo pateikęs pretenziją atsakovui, tačiau jam, priešingai nei kitiems, 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. P-747 patvirtintame sąraše esantiems vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams), kadencija nebuvo pratęsta ir palikta nustatyta 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133, pažeidžiant Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas teigia, jog skirtingas kadencijos laiko skaičiavimas, nepagrindžiant jokiais objektyviais kriterijais, laikytinas diskriminacija, o teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neanalizavo pateiktų įrodymų ir netyrė diskriminacijos jo atžvilgiu. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas ne tik nevertino jo pateiktų įrodymų dėl diskriminacijos, bet ir nesiaiškino, ar kitiems vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams) kadencijų laikas buvo pratęstas teisėtai, neįpareigojo atsakovo pateikti paaiškinimų bei įrodymų dėl kitų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijų pratęsimo. Dėl to teismas, pareiškėjo nuomone, pažeidė įrodinėjimų naštos paskirstymo taisykles bei ABTĮ 10 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis buvo diskriminuojamas kitų prokurorų atžvilgiu. Atsakovas nurodo, jog Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-129 buvo nustatyta vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų), kurie buvo paskirti į pareigas neterminuotai, kadencijos pabaiga. Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. P-747 šis įsakymas buvo pakeistas ir nustatyta kita vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos pabaiga. Atsakovas pažymi, kad šie įsakymai reglamentuoja ne visų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijų skaičiavimą, bet tik tų, kurie buvo paskirti į pareigas neterminuotai. Priešingai nei šiuose įsakymuose nurodyti vyriausieji prokurorai (jų pavaduotojai), pareiškėjas į pareigas buvo paskirtas terminuotai (penkeriems metams).

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ir kitų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų), nurodytų Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakyme Nr. P-129 ir 2015 m. gruodžio 9 d. įsakyme Nr. P-747, teisinis statusas yra skirtingas, todėl lyginti šių asmenų ir pareiškėjo teisinės padėties, susijusios su kadencijų nustatymu, nėra pagrindo. Nurodyti įsakymai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl, atsakovo teigimu, negali būti laikomi įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies, kurioje pateiktas įrodymų sąvokos apibrėžimas, prasme, t. y. jie nepagrindžia pareiškėjo reikalavimų ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai.

Atsakovas sutinka su teismo argumentais ir nurodo, jog teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovo veiksmai nustatant M. R. kadencijos pabaigą bei perkeliant jį į kitas pareigas yra teisėti, o teisėti veiksmai negali būti laikomi diskriminacija.

Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad atsakovas pažeidė Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punktą, atsakovas pažymi, jog teismas teisingai aiškino šias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas jas taikė tinkamai. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta, todėl laikytina, jog apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas pažeidė Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 36 straipsnio 3 dalies 5 punktą, yra nepagrįstas jokiais objektyviais faktiniais duomenimis.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas teigia, jog vienintelis pareiškėjo minimas įrodymas šioje byloje yra Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. P-747, tačiau šis įsakymas nėra susijęs su bylos nagrinėjimo dalyku ir negali būti laikomas įrodymu ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. jie nepagrindžia M. R. reikalavimų ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai. Kitų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) teisinio statuso aiškinimosi klausimai nėra susiję su M. R. skundo dalyku ir nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas (ABTĮ 80 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu nesutinka ir teigia, jog nagrinėjant pareiškėjo diskriminacijos klausimą negalima remtis Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. P-747, nes šis įsakymas reglamentuoja neterminuotai į pareigas paskirtų vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijų pabaigos nustatymą, o M. R. į vyriausiojo prokuroro pareigas buvo paskirtas terminuotam laikotarpiui (penkeriems metams). Be to, šis įsakymas prieštarauja įstatyme nustatytam reglamentavimui, t. y. 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pakeitimo įstatymas, kurio 33 straipsnio 3 dalis nustatė, jog iki įstatymo įsigaliojimo į pareigas neterminuotai paskirtiems vyriausiesiems prokurorams (jų pavaduotojams) penkerių metų skyrimo į pareigas laikotarpis skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Šio įstatymo pagrindu, Generalinis prokuroras 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-129 teisėtai ir pagrįstai sąraše nurodytiems vyriausiesiems prokurorams ir (jų pavaduotojams) kadencijos pabaigą numatė 2016 m. gruodžio 31 d., o Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. gruodžio 9 d įsakymas Nr. P-747, kuriuo pakeistas Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-129 bei nustatomos naujos, prailgintos vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) kadencijos pabaigos datos 2017 metais, prieštarauja minėtai įstatymo nuostatai. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat atkreipia dėmesį, jog įstatymu buvo pakeista iki tol galiojusi tvarka, kai asmenys į vyriausiųjų prokurorų (jų pavaduotojų) pareigas buvo skiriami be atrankos procedūros.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgiant į įstatymo reglamentavimą bei 2012 m. rugsėjo 11 d. įvykusią Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, 2012 m. rugsėjo 10 d. M. R. iš vyriausiojo prokuroro pareigų generalinio prokuroro teisėtai ir pagrįstai buvo nepaskirtas, o perkeltas į (duomenys neskelbtini) pareigas. 2013 m. kovo 12 d. pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai Generalinio prokuroro nustatyta penkerių metų paskyrimo į pareigas laikotarpio pabaiga iki 2015 m. gegužės 18 d. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog paskyrimas ir perkėlimas yra skirtingos sąvokos, sukeliančios skirtingas teisines pasekmes. Paskyrimas į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas, kuris siejamas su penkerių metų kadencija, yra neįmanomas be atrankos (Prokuratūros įstatymo 34 str. 1 ir 2 d.). Tačiau Prokuratūros įstatymas nenustato asmens perkėlimo į vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas penkerių metų kadencijai.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsakovo veiksmai, nustatant M. R. kadencijos pabaigą bei perkeliant jį į kitas pareigas, yra teisėti, o teisėti veiksmai negali būti laikomi diskriminacija. Teismas nepažeidė ABTĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimų bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normas.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo M. R. skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą Generalinę prokuratūrą grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose); priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą; nutraukta bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti atsakovo 2015 m. lapkričio 6 d. raštą (sprendimą) Nr. 17.2.-12880 „Dėl pretenzijos“, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti atsakovo 2015 m. lapkričio 6 d. raštą (sprendimą) Nr. 17.2.-12880 „Dėl pretenzijos“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo pretenziją dėl pareiškėjo kadencijos pabaigos (pretenzijoje pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencijos pabaiga laikytina 2017 m. rugsėjo 11 d.; kad atsakovas pareiškėją diskriminavo, nes kitiems pareiškėjo kolegoms, kurie eina vyriausiųjų prokurorų ar jų pavaduotojų pareigas, kadencijos pradžią atsakovas skaičiuoja ne nuo 2010 metų, o nuo 2012 metų) vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Rašto turinį, konstatavo, kad Rašte pateikiama bendro pobūdžio informacija, nurodant priimtus Generalinio prokuroro įsakymus ir teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas buvo perkeliamas ar paskiriamas į kitas pareigas, Rašte nėra jokių valinių patvarkymų, kurie sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, o panaikinus skundžiamą Raštą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtus nepasikeistų, nes liktų galioti jau priimti Generalinio prokuroro įsakymai, kuriais apibrėžta pareiškėjo kadencijos pabaiga ir pareiškėjas perkeltas į kitas pareigas.

Iš pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas prašo panaikinti ir pirmiau aptartą sprendimo dalį, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 1 punktą ir padarė nepagrįstą išvadą dėl Rašto nepriskirtinumo nagrinėti administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Rašto turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios bylos dalies nutraukimo ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Raštą, pripažįsta pagrįsta ir teisėta, todėl palieka galioti.

Taip pat šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Nagrinėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose) ir priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą, pareikštus tuo pagrindu, kad Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 neteisingai buvo nustatyta pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencija iki 2015 m. gegužės 18 d. (pareiškėjo teigimu, jo kadencija baigiasi 2017 m. rugsėjo 11 d.), pareiškėjas neteisėtai buvo perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas šioje byloje nėra pareiškęs reikalavimų panaikinti Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. P-133; 2015 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. P-25, kuriuo jis buvo perkeltas nuo 2015 m. gegužės 19 d. į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas; 2015 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. P-268, kuriuo nuo 2015 m. gegužės 20 d. esant tarnybiniam būtinumui buvo laikinai perkeltas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas; 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. P-735, kuriuo pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 4 d. grąžintas į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Akcentuotina, kad būtent šiais išvardytais atsakovo sprendimais buvo pakeista (keičiama) pareiškėjo tarnybos teisinė padėtis, t. y. pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas ir jam nebuvo užtikrinta teisė eiti atsakovo 2012 m. liepos 26 d. pasiūlytų Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigų (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose), į kurias pareiškėjui sutinkant jis buvo perkeltas Generalinio prokuroro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-861, iki 2017 m. rugsėjo 11 d.

Šioje byloje yra susidariusi tokia teisinė situacija, kad galiojant minėtiems aktams, kurie yra jau ir realiai įgyvendinti, pareiškėjas 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškė reikalavimą teisme įpareigoti atsakovą grąžinti jį (pareiškėją) į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose); priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo tarnybos teisinius reglamentuoja Prokuratūros įstatymas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), todėl vadovaujantis šio įstatymo normomis turėjo būti nagrinėjami pareiškėjo skundo reikalavimai, t. y. ar pagal šio įstatymo nuostatas yra pagrindas grąžinti pareiškėją į jo nurodomas pareigas, priteisti dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra nurodęs Prokuratūros įstatymo nuostatų, kurios nustato atvejus, kai prokuroras grąžinimas į anksčiau eitas pareigas, jam sumokamas susidaręs atlyginimo skirtumas.

Prokuratūros įstatymo 36 straipsnis reglamentuoja prokuroro perkėlimą į kitas pareigas, o 48 straipsnis reglamentuoja prokuroro grąžinimą į tarnybą, jei jis buvo atleistas iš tarnybos neteisėtai. Pažymėtina, kad Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, supažindintas su Generalinio prokuroro įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos, gali šį įsakymą apskųsti teismui per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos, o ginčai dėl prokurorų atleidimo iš tarnybos sprendžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Prokuratūros įstatymo 34 straipsnis nustato prokurorų karjerą, o 341 straipsnyje kalbama apie buvusio prokuroro skyrimo į prokuroro pareigas ypatumus. Šiose normose nėra jokių nuostatų apie prokuroro grąžinimą į anksčiau eitas pareigas, iš kurių jis buvo atleistas ar perkeltas į kitas pareigas, esant nenuginčytiems Generalinio prokuroro įsakymams dėl atleidimo iš pareigų ar perkėlimo į kitas pareigas.

Tačiau iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas) matyti, kad pareiškėjas, reikšdamas minėtus reikalavimus, nesivadovavo išvardytomis Prokuratūros įstatymo normomis. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, kad turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnyje nurodyti principai, teisės aktai, draudžiantys diskriminaciją, o atsakovas, diskriminuodamas pareiškėją, skirtingai taikė Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad pasibaigus skyrimo į pareigas laikotarpiui, prokuroras jo sutikimu be atrankos perkeliamas į prokuroro pareigas prokuratūroje, kurioje jis ėjo vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo pareigas, arba jo sutikimu – kitoje teritorinėje prokuratūroje, šiuo pagrindu prokuroras negali būti paskirtas į vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo pareigas; bei Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 5 punktą, nustatantį, kad prokuroras į žemesnes pareigas gali būti perkeltas pasibaigus paskyrimo į pareigas terminui. Pažymėtina, kad skunde nurodyta, jog 2013 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-133, pareiškėjo atleidimas iš Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigų nepraėjus pareiškėjo paskyrimo laikui (pagal bylos duomenis pareiškėjas atsakovo 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 buvo perkeltas nuo 2015 m. gegužės 19 d. į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas) yra neteisėti.

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės skundą grindė aplinkybėmis, jog atsakovo sprendimai dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas yra neteisėti, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas reikalavimų dėl jų panaikinimo, nereiškė, t. y. pareiškėjo skundo pagrindas neatitiko skundo reikalavimų.

Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus, darytina išvada, kad pareiškėjas skunde yra suformulavęs reikalavimus, kuriais siekiama tokio rezultato, kokį suinteresuotas asmuo gautų laimėjęs bylą dėl perkėlimo į kitas pareigas (atleidimo iš pareigų) panaikinimo.

Nepaisant minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas atsakovo 2013 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. P-133 ir 2015 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. P-25 teisėtumo klausimas ir nuspręsta, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. P-133 numatė, jog pareiškėjo, kaip Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini), kadencija baigiasi 2015 m. gegužės 18 d., o 2015 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-25 nuo 2015 m. gegužės 19 d. perkėlė į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovo įsakymų pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nors pareiškėjas byloje nėra pareiškęs reikalavimų dėl šių įsakymų panaikinimo (pakeitimo).

Šiuo aspektu primintina, kad privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą. Akcentuotina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-189/2011). Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija)).

ABTĮ 10 straipsnis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, peržengdamas pareiškėjo skundo ribas, išnagrinėjo atsakovo įsakymų, susijusių su pareiškėjo perkėlimu iš eitų Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigų iki 2015 m. gegužės 19 d. į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas, teisėtumo klausimą, nes pareiškėjas nėra suformulavęs skundo reikalavimų dėl šių įsakymų panaikinimo ar pakeitimo; sprendime neargumentavo, dėl kokių teisinių priežasčių nagrinėjamas šių įsakymų teisėtumas (tikėtina ir jų panaikinimo klausimas, nors sprendime nėra nurodyta, kad sprendžiamas klausimas dėl šių įsakymų panaikinimo) ir kokias teisines pasekmes sukeltų nustatyta aplinkybė, kad šie įsakymai yra neteisėti. Taip pat nenurodyta, kaip pareiškėjo išsakyti argumentai dėl diskriminacijos yra teisiškai susiję su pareiškėjo reikalavimais grąžinti jį į iki 2015 m. gegužės 19 d. eitas pareigas ir priteisti atlyginimo skirtumą (pareiškėjo pasirinktu jo pažeistų teisių gynimo būdu), t. y. kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas galėtų būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas, jei būtų nustatyta, kad buvo (yra) diskriminuojamas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kuriomis remiantis pareiškėjas turėtų būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas, jei būtų nustatyta, kad jis buvo ar yra diskriminuojamas. Be to, iš pareiškėjo nurodomų procesiniuose dokumentuose aplinkybių nėra aišku, kada tiksliai jis buvo diskriminuojamas, t. y. ar tada, kai atsakovas priėmė pirmiau aptartus įsakymus, kuriais buvo pakeista pareiškėjo teisinė padėtis, ar kai buvo priimtas pareiškėjo ypač akcentuojamas 2015 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. P-747. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nėra įvardijęs konkrečių asmenų, kurie buvo toje pačioje ar panašioje padėtyje, kaip ir jis (pareiškėjas), tačiau su jais buvo elgiamasi kitaip.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliaciniame skunde išdėstytas pareiškėjo aplinkybes, dėl kurių jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl jo skundo reikalavimų netenkinimo, konstatuoja, kad tam, jog būtų išnagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl jo (pareiškėjo) grąžinimo į ankščiau eitas pareigas ir atlyginimo skirtumo priteisimo (skundo dalykas), aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai (skundo pagrindas), turėjo sudaryti galimybę pareiškėjui patikslinti skundą dėl to, kad pareiškėjas pagrindinius skundo elementus, t. y. skundo pagrindą ir dalyką, suformulavo su trūkumais, nes skundo pagrindas nesutampa su skundo dalyku. Tokie skundo trūkumai iš esmės užkerta kelią nustatyti, kokio pobūdžio ir apimties ginčą siekia inicijuoti pareiškėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepasiūlius pareiškėjui pašalinti skundo trūkumų galėjo būti nepagrįstai apribota teisė pareiškėjui ginti galbūt pažeistas teises, o byla galėjo būti neteisingai išspręsta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti minėti skundo reikalavimai, negali būti laikoma pagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo nurodoma diskriminacija ir dėl atsakovo įsakymų, susijusių su pareiškėjo perkėlimu į kitas pareigas, teisėtumo, pažymėtina, kad be teisėto pagrindo buvo apsiribota tik konstatavimu, jog šie įsakymai yra teisėti, vertinant juos tik pagal Prokuratūros įstatymo normas, tačiau neanalizuojant ir nevertinant pareiškėjo argumentų ir nurodomų aplinkybių, kad su kitais asmenimis, kurie buvo toje pačioje ar panašioje padėtyje, kaip ir jis (pareiškėjas), buvo elgiamasi kitaip. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktiems išaiškinimams 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime, priimtame byloje Jokšas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25330/07) (žr. šio sprendimo 58 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, kai yra neginčijamas atleidimas iš valstybės tarnybos, tačiau reikalaujama priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kilusią galbūt dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (jų visumos) atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros metu, gali būti vertama, ar buvo padaryti pažeidimai, kurie sudaro pagrindą konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatų taikymo prasme (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).

Apibendrinant nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aptartus pareiškėjo skundo reikalavimus, neužtikrino tinkamo proceso, nesudarydamas galimybės pareiškėjui patikslinti skundo pagrindą ar dalyką, jog būtų tiksliai apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo ribos ir nustatytas keliamo ginčo pobūdis tam, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės ginčui išspręsti, išnagrinėti ir įvertinti byloje proceso šalių teikiami įrodymai (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teisme negali būti tikslinamas skundo pagrindas ar dalykas, pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti, o apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl skundo reikalavimų įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini), darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose) ir priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo M. R. skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą grąžinti pareiškėją į Panevėžio apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) pareigas (darbo vieta (duomenys neskelbtini)e, darbas organizuojamas (duomenys neskelbtini) miestuose),  priteisti iš atsakovo dėl perkėlimo į kitas pareigas susidariusį atlyginimo skirtumą, ir šią bylos dalį perduoti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.