Administracinė byla Nr. I-37-162/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01799-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 2 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,
sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,
dalyvaujant pareiškėjui J. S.,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,
2017 m. vasario 13 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas J. S. skundu (b. l. 5-11), Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautu 2016 m. rugpjūčio 22 d. (reg. Nr. I-1798), prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi priimtas pareiškėjo J. S. skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kildinamas iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 2-4). Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-897-520/2016 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, panaikino ir perdavė šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 40-43).
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartimi priimtas pareiškėjo J. S. skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kildinamas iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d., pažeidžiant teisę būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, skambinimo telefonu artimiesiems draudimo, priemonių švarai palaikyti nesuteikimo bei iškvietimo signalo mygtuko nebuvimo (b. l. 60-62).
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi sujungė administracinę bylą Nr. I-37-162/2017 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01799-2016-0) pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, bei administracinę bylą Nr. I-189-162/2017 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-02596-2016-6) pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (b. l. 77-78).
Akcentuotina, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-189-162/2017 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-02596-2016-6) priimtas pareiškėjo J. S. skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos AVPK, dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kildinamas iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 14 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 83-85).
Remiantis aptartomis aplinkybėmis spręstina, jog šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d. bei nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. (šiuo laikotarpiu už šiuos pažeidimus: pažeidžiant teisę būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, skambinimo telefonu artimiesiems draudimo, priemonių švarai palaikyti nesuteikimo bei iškvietimo signalo mygtuko nebuvimo).
Pareiškėjas skunduose (b. l. 5-11, 86-88) nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigia, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, dėl to jam teko miegoti ant grindų. Be to, buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, nors yra nerūkantis, nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, švariu valymo inventoriumi, nebuvo suteiktas dietinis maitinimas, nors buvo rekomenduotas laisvės atėmimo vietų gydytojų, taip pat nebuvo užtikrinta teisė apsipirkti, pasimatyti su artimaisiais, su jais bendrauti telefonu, gauti iš jų siuntinius. Tvirtina, jog nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į dušą, kadangi dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Be to, kamerose buvo netinkamas oro judrumas, natūralus apšvietimas, o areštinės pastato konstrukcijose buvo asbesto. Akcentuoja, kad tiek senoje Klaipėdos AVPK areštinėje (adresu Jūros g. 1, Klaipėda), tiek naujojoje areštinėje (adresu Kauno g. 6, Klaipėda) nėra iškvietimo mygtuko.
Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą nepatogumus, pablogėjo sveikata, prarado daug svorio, bėrė visą kūną, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas J. S. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, jog nebuvo supažindintas su Klaipėdos AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis. Taip pat nurodė, kad šioje byloje nebeginčija dietinio maitinimo nesuteikimą, kadangi tai yra kitos bylos ginčo dalykas.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas S. S. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus atsiliepimuose nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Daliai skundo(-ų) reikalavimo(-ų) prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimuose (b. l. 20-22, 68-69, 104-105) su pareiškėjo skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose nurodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi suėjus 3 metų ieškinio senaties terminui, todėl prašo jį taikyti.
Paaiškina, kad nuo 2015 m. gruodžio 28 d. veikia naujai pastatyta Klaipėdos AVPK areštinė, esanti Kauno g. 6, Klaipėda, kurios atitikimą teisės aktų nuostatoms įvertino ir patvirtino komisija, į kurios sudėtį įėjo ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovai. Pažymi, jog pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. birželio 21 d. teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, pažeistas nebuvo.
Teigia, kad teisės aktai, nustatantys teritorinių policijos įstaigų areštinių įrengimo reikalavimus, nenumato vidinio ryšio sistemos (aliarminio iškvietimo), sporto salės bei prie jos persirengimo kambario ir dušo įrengimo. Paaiškina, jog visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltame duše ir ši teisė pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta. Tvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinėje laikomi asmenys dušu paprastai gali naudotis 1 valandą per savaitę.
Tvirtina, jog visiems areštinėje laikomiems asmenims yra suteikiama teisės aktų nustatyta tvarka įrengta lova bei areštinėje laikomi asmenys niekada nebuvo ir nėra guldomi ant grindų.
Nurodo, kad esant prašymams išduoti valymo inventorių, šis prašymas nedelsiant tenkinamas. Teigia, jog pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl nesančio valymo inventoriaus ir priemonių bei jų negavimo visą savaitę yra nepagrįstos dar ir todėl, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikytas laikotarpiais, kurių kiekvienas neviršijo 5 parų.
Paaiškina, jog pareiškėjas su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis yra supažindintas. Be to, informacija apie laikomų policijos areštinėje asmenų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę yra iškabinta areštinės kamerose. Tvirtina, jog ši informacija yra sunaikinama suimtųjų, dėl to ją nuolat reikia iškabinti naujai ir todėl galėjo pasitaikyti atvejų, kai trumpuoju periodu kameroje minimos informacijos galėjo nebūti.
Teigia, jog pareiškėjas skundų, pareiškimų, prašymų atsakovės atstovui ar areštinės administracijai dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių neteikė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiais 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 14 d., nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. (už šį laikotarpį dėl šių pažeidimų: 1) pažeidžiant teisę būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų; 2) skambinimo telefonu artimiesiems draudimo; 3) priemonių švarai palaikyti nesuteikimo bei 4) iškvietimo signalo mygtuko nebuvimo), nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d., atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-172-146/2017 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios teisės pažeistos. Asmuo apie savo teisių pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).
Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-37-162/2017 surašytas 2016 m. rugpjūčio 9 d., išsiųstas 2016 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 5, 14), o teisme gautas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-189-162/2017 surašytas ir išsiųstas 2016 m. lapkričio 22 d. (b. l. 86, 98), o teisme gautas 2016 m. lapkričio 24 d. Tai įvertinus, spręstina, jog pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 16 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-172-146/2017).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas 2013 metais ar anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl pasimatymų draudimo, laikymo su rūkančiaisiais ir kt., ar kad būtų dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Todėl teigti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 31 d. nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas kartu su rūkančiais, nebuvo užtikrinta teisė į pasimatymus, neužtikrintas bendravimas su giminaičiais telefonu ir pan., taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Tai įvertinus, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas anksčiau būtų negalėjęs kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.
Pabrėžtina ir tai, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2017 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-1072 „Dėl J. S. skundo“ nurodė, kad informacijos apie J. S. laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje 2013, 2014 ir iki 2015 m. rugsėjo 10 d. neturi (b. l. 70). Klaipėdos AVPK taip pat pateikė 2015 m. balandžio 9 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-4933 bei 2016 m. gruodžio 15 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-19904, kurie patvirtina, kad areštuotų asmenų bylos, apskaitos žurnalai ir kiti rašytiniai įrodymai nuo 2011 metų iki 2012 metų yra sunaikinti (b. l. 72-75, 107-110). Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 metų, įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar minėtu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra išlikę, todėl teismas dėl sunaikintų dokumentų negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje ir šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkintų. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės atstovo prašymas taikyti trejų metų ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. (įskaitytinai) atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylai aktualių ginčo laikotarpių
Nagrinėjamoje byloje konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, teismas pareiškėjo skundą nagrinėja dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. (už šį laikotarpį tik dėl pažeidimų, susijusių su teise būti atskirai nuo rūkančių asmenų, skambinimo telefonu artimiesiems draudimo, priemonių švarai palaikyti nesuteikimo bei iškvietimo signalo mygtuko nebuvimo) bei už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d.
Kaip ir minėta, Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2017 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-1072 nurodė, jog duomenų atsakovės atstovas apie pareiškėjo J. S. laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje 2013, 2014 ir iki 2015 m. rugsėjo 10 d. neturi. Be to, iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos 2016 m. liepos 22 d. rašto Nr. 30-S-59084(4.1) turinio matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. (laikotarpis, kuriam šioje byloje nebuvo taikyta ieškinio senatis) nebuvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (b. l. 134-135).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Remiantis aptartomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovas įrodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d., kuriam nebuvo taikyta ieškinio senatis, nebuvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą šioje byloje nagrinėja dėl neturtinės žalos atlyginimo tik už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teigia, jog dėl to jam teko miegoti ant grindų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-16316 „Dėl J. S. skundo“ (b. l. 23-24) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 10, kurios plotas 14,5 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 2, atmetus 1,68 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 6,41 kv. m.) bei nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 11, kurios plotas 22,08 kv. m. (asmenų skaičius kameroje 4, atmetus 1,68 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 5,1 kv. m.). Minėtame tarnybiniame pranešime pažymėta ir tai, jog į kameras talpinami asmenys tik pagal lovų skaičių jose.
Įvertinus prieš tai paminėtus duomenis, spręstina, kad kameros plotas vienam asmeniui nebuvo mažesnis nei 5 kv. m., t. y. nebuvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas. Nustačius, kad minimalus plotas, turtintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, nebuvo pažeistas, todėl spręstina, jog suimtieji į kameras buvo talpinami pagal jose esančių lovų skaičių.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad jis buvo talpinamas į Klaipėdos AVPK areštinės kameras, kuriose trūko lovų ar kamerų plotas vienam asmeniui buvo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose, laiko nepagrįstais.
Dėl teisės gauti siuntinius, įsigyti prekes, pasimatyti su giminaičiais, su jais bendrauti telefonu
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, nesuteikiant jam galimybės apsipirkti, draudžiant siuntinius, bendravimą telefonu ir pasimatymus su šeimos nariais ir kitais asmenimis.
Taisyklių 21 punkte nurodyta, jog nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Taisyklių 39 punktas numato, kad teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Nuteistieji, kuriems nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, ir nuteistieji, kurie įtariami kito nusikaltimo padarymu, už kurį jiems skirta kardomoji priemonė – suėmimas, šia teise gali naudotis Taisyklėse nustatyta tvarka.
Remiantis minėtų Taisyklių 21 ir 39 punktų nuostatomis, spręstina, jog nuteistiesiems, kurie laikinai perkelti į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų, nėra suteikta teisė pasimatyti su giminaičiais ar gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ar banderolę. Be to, Taisyklėse nėra numatyta galimybė suimtiesiems apsipirkti ar su giminaičiais bendrauti telefonu.
Bylos šalių paaiškinimais nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuteistas (turėjo nuteistojo statusą). Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuras 2015 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 30-S-124836(4.1) informavo pareiškėją, kad jam pasimatyti su giminaičiais neleidžiama, taip pat pažymėjo, kad teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda nuteistiesiems asmenims netaikoma (b. l. 90).
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl asmens teisių užtikrinimo Klaipėdos AVPK areštinėje, 2016 m. spalio 4 d. rašte Nr. 5-S-7798 pažymėjo, jog nors Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, susijusios su nuteistųjų teise paskambinti telefonu ir apsipirkti areštinėje laikomiems asmenims nėra taikomos, tačiau manė, kad nuteistiesiems asmenims (neturintiems suimto asmens statuso) teisės pasimatyti ir gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus, nuteistą asmenį perkėlus į policijos areštinę, jam neturi būti panaikintos, o turi būti suteiktos (b. l. 89).
Pažymėtina, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-4422 nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjui jo motina perdavė higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, muilą, šampūną, ir kt.) (b. l. 93). Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, jog medikamentai ir kiti daiktai iš pareiškėjo motinos buvo priimti ir perduoti pareiškėjui, o kitu laikotarpiu nebuvo gauta jokių prašymų dėl daiktų perdavimo ar pasimatymų. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti, kada jam atsakovės atstovas neleido susitikti su giminaičiais ar iš jų gauti siuntinių.
Įvertinus aptartas aplinkybes, spręstina, jog Klaipėdos AVPK nepažeidė pareiškėjo teisių pasimatyti su giminaičiais, siuntinių gavimo bei prekių įsigijimo. Kaip prieš tai ir minėta, nors Taisyklės draudė perduoti pareiškėjui daiktus ir kitus siuntinius iš kitų asmenų nuteistiesiems, tačiau Klaipėdos AVPK pareigūnai, vadovaudamiesi Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio (suimtųjų teisė gauti siuntinius) nuostatomis, perdavė pareiškėjui jo motinos atneštus daiktus. T. y., šios aplinkybės įrodo atsakovės atstovo teisėtus veiksmus, kuriais buvo siekiama užtikrinti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei teisės aktų ribose kiek įmanoma pagerinti pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Pareiškėjas teigia, jog nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į šiltą dušą, kadangi dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių.
Higienos normos HN 37:2009 60 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte). Taisyklių 7.12 punkte nurodyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę.
Įvertinus aptartas nuostatas, spręstina, jog tiek prieš tai galiojusios (Higienos norma HN 37:2009), tiek šiuo metu galiojančios (Higienos norma HN 134:2015, Taisyklės) nuostatos imperatyviai nustato policijos areštinėse laikomų asmenų nusiprausimą šiltame duše bent kartą per savaitę. Vadinasi, atsakovė privalo užtikrinti policijos areštinėse laikomų asmenų teisę į šiltą dušą bent kartą per savaitę. Nagrinėjamoje byloje pats pareiškėjas neginčija fakto, jog jam vieną kartą per savaitę buvo suteikta galimybė nusiprausti šiltame duše, tačiau manė, kad šiltu dušu turėjo teisę pasinaudoti dažniau. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje laikomi asmenys dušu paprastai turi teisę pasinaudoti bent kartą per savaitę po 1 valandą, o ne 15 minučių, kaip teigia pareiškėjas. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame Nr. 30-PR2-16316 pranešime taip pat pažymėta, kad visiems areštinėje laikomiems asmenims teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu yra suteikta. Nurodyta, kad asmenims praustis po dušu suteikiama viena valanda, tačiau žodžiu pareiškus prašymą išvesti anksčiau iš dušinės, areštinės pareigūnas nusipraususius asmenis nedelsiant grąžina į kamerą. Pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo užtikrinta teisė dažniau pasinaudoti šiltu dušu, laikytinas nepagrįstu.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte bei Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas kaip tik nurodė esąs rūkantis ir pažymėjo, kad rūkyti pradėjo nuo 2013 metų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis.
Skunde pareiškėjas teigia, kad nebuvo aprūpintas švariu valymo inventoriumi.
Taisyklių 9.2 punkte nustatyta, jog asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Pareiškėjas skunde nurodė nebuvęs aprūpintas švariu valymo inventoriumi arba jam šio inventoriaus tekdavo laukti savaitę. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 2 nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. bei kameroje Nr. 4 nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d., t. y. pareiškėjas kiekvienoje kameroje buvo laikomas trumpiau nei savaitę. Tokiu būdu, pareiškėjo teiginys, kad valymo inventoriaus išdavimo jam tekdavo laukti savaitę, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresnysis specialistas 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-16316 patvirtino, jog pareiškėjas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu (laikotarpiu 2016 m. balandžio 5 d. bei kameroje Nr. 4 nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d.) jokių nusiskundimų, prašymų ar pageidavimų dėl netinkamų sąlygų neturėjo.
Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog minėti faktai (pareiškėjo skundų nebuvimas dėl švaros inventoriaus bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas trumpiau nei savaitę vis kitose kamerose) iš esmės paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad jam nebuvo išduodamas švarus valymo inventorius.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis.
Taisyklių 83 punkte numatyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjui yra visada išduodamos higienos priemonės. Kaip ir minėta, Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresnysis specialistas 2016 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-16316 nurodė, kad jokių nusiskundimų, prašymų ar pageidavimų dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokių būtent higienos priemonių jam trūko, t. y. ar muilo, ar tualetinio popieriaus, ar kt. Be to, byloje kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nusiskundimus dėl neišduodamų higienos priemonių, nėra. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Kauno g. 6, Klaipėda, nėra įrengtas aliarmo mygtukas, t. y. prireikus negalima iškviesti pareigūnų.
Tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206, 10 punkte nustatyta, jog teritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatomis. Pažymėtina, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose nėra numatytas pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo sistemos, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Akcentuotina, jog analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015).
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina ir iš to, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo netinkamas oro judrumas, natūralus apšvietimas, o areštinės pastato konstrukcijoje buvo asbesto.
Minėta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Kauno g. 6, Klaipėda, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. bei laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d.
Higienos norma HN 134:2015 nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus (1 punktas). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.
Įvertinus tai, kad Klaipėdos AVPK areštinė, esanti adresu Kauno g. 6, Klaipėda, yra naujai pastatyta bei jos atitikimą teisės aktų nuostatoms 2015 m. gruodžio 22 d. pridavimo eksploatacijai aktu Nr. 30-IL-16783 (b. l. 25-26) patvirtino komisija, į kurios sudėtį įėjo ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovai, todėl spręstina, jog atsakovės atstovas įrodė, kad naujoje areštinėje buvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, oro judrumas bei pastato statybai nenaudotas asbestas.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu akcentavo nebuvęs supažindintas su Klaipėdos AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis ir dėl to patyrė neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento ryšių su visuomene skyriaus 2016 m. liepos 19 d. rašte Nr. S-2016-5191, pateiktame pareiškėjui į jo 2016 m. birželio 20 d. prašymą, nurodyta, jog areštinėse nustatoma griežtai reglamentuota vidaus tvarka (b. l. 148-149). Pažymėta, kad nuteistieji pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjas su Klaipėdos AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis ne kartą yra supažindintas. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Klaipėdos AVPK į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolą teigdamas, jog šis dokumentas patvirtina pareiškėjo supažindinamą su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis (b. l. 129). Iš minėto Klaipėdos AVPK į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolo matyti, jog pareiškėjas pasirašė, kad su taisyklėmis susipažino, tačiau protokole nėra detalizuota su kokiomis taisyklėmis pareiškėjas buvo supažindintas.
Įvertinus aptartas aplinkybes, spręstina, jog nors nagrinėjamoje byloje ir nėra pateikta neginčijamų įrodymų apie tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Klaipėdos AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau tai negali būti vertintina kaip kalinimo sąlygų pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui neigiamas pasekmes, dvasinius išgyvenimus ir kt. Pareiškėjas skunde net nenurodė, kaip nesupažindinimas su Klaipėdos AVPK vidaus tvarkos taisyklėmis, pažeidė jo teises ar prisidėjo prie neigiamų išgyvenimų.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
Teismui nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl kiti civilinės atsakomybės sąlygų aspektai (asmens patirta žala ir neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys) nevertinami.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Dalia Gumuliauskienė