Administracinė byla Nr. I-1032-171/2014
Proceso Nr. 3-61-3-03326-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Ingai Daunoravičienei, atsakovės atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–17), kurį patikslino (t. I, b. l. 105–109), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 8 515,50 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui.
Paaiškina, kad 2011 m. gegužės 12 d. buvo priimtas AIEĮ, kuriuo nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema, o viena iš AIEĮ 3 str. 2 d. 1 p. įtvirtintų skatinimo priemonių – fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas, kuris garantuoja gamintojui pajamas už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių vienetą. AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą, kuris nustatomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – Leidimas plėtrai) išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Priklausomai nuo elektrinės įrengtosios galios, įrengimo būdo ir Leidimo plėtrai išdavimo momento skiriasi elektros energijos supirkimo tarifo dydis.
Atkreipia dėmesį, kad Leidimus plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, patvirtintas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23 (toliau – Nutarimas I). 2012 m. sausio 17 d. Seime ypatingos skubos tvarka buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Šiems gamintojams, taip pat ir pareiškėjai, buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, be to, pareikalauta, jog būtų pateiktos užtikrinimo priemonės (15 000,00 Lt vienai 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinei). Pakeitimo įstatymu nuspręsta, kad fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją (toliau – Leidimas gaminti) išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Taigi Pakeitimo įstatyme įtvirtintas naujas principas, kad fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo išduodant Leidimą plėtrai, o tas, kuris galios išduodant Leidimą gamybai. 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ (toliau – Nutarimas II) 1.2. punktu patvirtino 0,69 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifą elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW. Pakeitus Fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, jos teisinė padėtis buvo suvaržyta, dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priversta pagamintą elektros energiją parduoti (šiuo metu ir ateinančius 12 metų) mažesniais tarifais, nei buvo nustatyta AIEĮ (reakcijai iki 2013 m. sausio 31 d.).
Mano, kad atsakovė, priimdama Pakeitimo įstatymą, pažeidė Konstitucijos 7 str., Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatas, taip pat buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, pagal kurį teisės norminiuose aktuose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės dėl vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą, o šiuo atveju atsakovė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) 20 str. 7 d. įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti jai išdavus Leidimus plėtrai. Taigi fiksuotas tarifas jos parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas.
Pareiškėjos manymu, 2012 m. sausio 17 d. Pakeitimo įstatymo Nr. XII-169 6 str. dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., konstituciniam teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki jo įsigaliojimo dienos.
Nurodo, kad buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo principas, kuris reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teisinio apibrėžtumo principo turinį sudaro šie elementai: pagarba įgytoms teisėms, draudimas taikyti įstatymus atgaline tvarka ir pagrįstas tikėjimas (teisėti lūkesčiai). Šiuo atveju Pakeitimo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: valstybė panaikina išduodant Leidimą plėtrai pareiškėjos įgytas teises; įstatymas taikomas iki jo priėmimo įvykusiems teisiniams santykiams; pareiškėja, gavusi Leidimus plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai tikėjosi, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs išduodant Leidimą plėtrai.
Pareiškėja taip pat teigia, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir teigia, kad, jei asmens teisės buvo atimtos pažeidžiant teisėtų lūkesčių principą, naujasis teisės aktas, apribojęs asmens turėtas teises, pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ir atkuriama buvusi padėtis. Ji negalėjo ir neturėjo numanyti, kad pradėjus įgyvendinti AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jai suteiktas teises ir pažeis teisėtus interesus. Įstatymų leidėjo priimti skuboti sprendimai sukėlė teisinį neapibrėžtumą tiek jai, tiek kitiems elektros energijos gamintojams.
Nurodo, kad buvo pažeisti teisėkūros reikalavimai, nes Pakeitimo įstatymo priėmimas nebuvo suderintas su kitomis kompetentingomis valstybės institucijomis ir visuomene. Energetikos ministerija 2013 m. sausio 7 d. pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Pakeitimo įstatymo projektą Nr. 13-64-01, kuris Teisės aktų projektų informacinėje sistemoje įregistruotas 2013 m. sausio 7 d., t. y. vos prieš 10 dienų iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Projektas Seime svarstytas skubos tvarka, todėl neįvertintas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, imperatyviai nustatyta, kad dėl visų Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų aktų projektų turi būti gautos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvados, bei nustatytas privalomas derinimas su kitomis ministerijomis ir kitomis valstybės institucijomis pagal priskirtą kompetenciją. Energetikos ministerija, rengdama Pakeitimo įstatymo projektą, taip pat neatliko teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaudamasi Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276.
Teigia, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, nes: Pakeitimo įstatymu nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių; priimant Pakeitimo įstatymą Lietuvoje nebuvo jokios ypatingos situacijos, todėl fiksuotų tarifų mažinimas elektros energijos gamintojams, kuriems Leidimai plėtrai buvo išduoti pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytą tvarką, yra nepateisinamas; Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatyti laikini apribojimai, nenustatyta, jog fiksuoti tarifai mažinami tik tam tikram laikotarpiui. Be to, pakeisti fiksuotų tarifų nustatymo principai niekaip nesusiję su alternatyvios energetikos plėtros rodikliais, pakeitimas niekaip nelemia išduotų Leidimų plėtrai ir Leidimų gamybai skaičiaus. Nebuvo atlikti Pakeitimo įstatymo poveikio rinkai tyrimai, ekspertinis vertinimas, netirtas gamintojų teisių ribojimo būtinumo mastas.
Paaiškina, kad priėmus pakeitimo įstatymą bus priversta parduoti pagamintą elektros energiją ne išduodant Leidimą plėtrai galiojusiu 1,44 Lt/kW, o išduodant Leidimą gaminti galiojusiu 0,69 Lt/kWh tarifu. Jos patirti nuostoliai yra skirtumas tarp tarifo, kuris galiojo išduodant Leidimą plėtrai ir Leidimą gaminti. 1,44 Lt/kWh tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės pastatymo dienos, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus 28 497 kWh, elektrinės, naudojančios saulės energiją, modulių susidėvėjimo metinis procentas yra 1, taigi pareiškėja per 12 metų būtų uždirbusi 466 227, 40 Lt, o parduodama elektros energiją už 0,69 Lt/kWh uždirbs 223 400,63 Lt. Per 12 metų parduodama vienos elektrinės pagamintą energiją fiksuotu 0,69 Lt/kWh tarifu patirs 242 826,77 Lt nuostolį, o, atsižvelgus į tai, kad jai priklauso 3 saulės jėgainės, žala sudarytų 728 480,31 Lt.
Teigia, kad atsakovė atliko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimą. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, ji nebūtų patyrusi nurodytų nuostolių, todėl mano, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos.
Pareiškėja 2014-02-10 pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame patikslino patirtų nuostolių apskaičiavimą ir nurodė, kad per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. sausio mėn. įrengtos saulės elektrinės pagamino 11 354 kWh, už kuriuos jai buvo sumokėta 7 834,26 Lt. Tuo atveju, jeigu būtų taikytas 1,44 Lt/kWh tarifas, ji būtų gavusi 16 349,76 Lt. Taigi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė 8 515,50 Lt žalą. Paaiškina, kad saulės elektrinė, (duomenys neskelbtini) (leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1882), iki šios dienos nėra pajungta, todėl žalos dėl jos įrengimo neskaičiuoja.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jį tenkinti.
Atsakovė atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 51–59) nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškina, kad pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma, jog iki 2012 m. gruodžio mėnesio Energetikos ministerija yra išdavusi daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems žymų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taigi viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu žymiai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams ir tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms ir jų gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.
Atkreipia dėmesį, kad pagal Elektros energetikos įstatymą atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus, o pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui. Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolius.
Atsakovė vadovaujasi Konstitucinio Teismo, Europos Teisingumo Teismo praktika ir teigia, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus – ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą. Konkuruojant keliems teisės principams svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Pakeitimo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus.
Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame puslapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Taigi pareiškėja, dar prieš gaudama Leidimą plėtrai, būdama apdairi rinkos dalyvė, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Tokiu atveju nelaikytina, kad jos teisinė padėtis pablogėjo. Taip pat reikalinga vertinti ir kitų asmenų – visų Lietuvos gyventojų, verslo subjektų – elektros energijos vartotojų teisėtus lūkesčius mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą.
Teigia, kad akivaizdi papildomo kasmetinio VIAP lėšų poreikio, viršijančio 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo įstatymo priėmimą. Mano, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Taigi atsižvelgus į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.
Paaiškina, kad superkamos elektros energijos tarifą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – suteikti galimybę Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.
Paaiškina, kad Pakeitimo įstatymo projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje, kurioje pastabas ir pasiūlymus galėjo teikti visi suinteresuoti asmenys (piliečiai, užsieniečiai, asociacijos, įmonės, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kitos organizacijos, šių asmenų grupės). Taigi visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl projekto.
Atkreipia dėmesį, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma nerengiama, kai rengiamas įstatymo projektas. Vertinimas ekonominiu ir socialiniu požiūriu yra išdėstytas Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimu, be kita ko, pritarė Pakeitimo įstatymo projektui ir nutarė pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Energetikos ministerija atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir pateikė paaiškinimus dėl duomenų pateiktų atsiliepime dėl galimo elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 48–49) paaiškina, kad 2013-07-25 sudarė su pareiškėja Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231704, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh, nustatytas galiojančiuose teisės aktuose. Mano, kad ji tinkamai vykdo sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sudarydama šią sutartį vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. Prašo pareiškėjos reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
Skundas atmestinas.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012-09-13 pareiškėjai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1650 (duomenys neskelbtini) esančioje saulės elektrinėje, o 2012-10-25 leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3000 (duomenys neskelbtini) esančioje saulės elektrinėje ir Nr. LP-3001 (duomenys neskelbtini) esančioje saulės elektrinėje (t. I, b. l. 72, 84, 97).
Pareiškėjai Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013-06-18 išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. KL-1882, LG-1886 ir LG-1889 (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėse esančiose saulės elektrinėse (t. I, b. l. 18–20).
2011 m. gegužės 12 d. buvo priimtas AIEĮ (įsigaliojo 2011 m. gegužės 24 d.), kurio 20 str. 1 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. To paties straipsnio 7 d. buvo nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012-02-06 nutarimu Nr. 03-23 patvirtino 1,44 Lt/kWh elektros supirkimo tarifą.
Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjai buvo išduoti leidimai plėsti pajėgumus. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėja Leidimus gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.
Ginčas byloje kilo dėl žalos, kurią pareiškėja kildina iš Lietuvos valstybės valdžios institucijų priimtų aktų neteisėtumo, atlyginimo.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis 2006-08-19 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Vienas iš griežtos (objektyvios) atsakomybės atvejų yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.
Pareiškėja ginčą iš esmės kelia dėl to, kad naujasis teisinis reguliavimas bei Leidimuose gaminti įtvirtintos nuostatos suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei ji tikėjosi pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Jų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus ir 2010 m. liepos 2 d. sprendimą).
Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.
Kaip minėta, elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 8 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija).
Pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, investuojant į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių.
Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėja, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų (t. I, b. l. 18–20, 71, 83, 96, 125–134, 138, 141–148), minėtas sąlygas išpildė. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi tam tikrų sąlygų: 1) ribojimas nustatomas įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Kaip nurodo atsakovė ir kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad byloje analizuojamas ribojimas buvo pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Todėl ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.).
AB „Lesto“ už pareiškėjos įrengtos saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini) (leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1889), pagamintą elektros energiją išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma – 6 477,72 Lt: 2013-08-31 Nr. 0004 (pagaminta 4 270 kWh, suma – 2 946,30 Lt); 2013-09-30 Nr. 0005 (pagaminta 2 744 kWh, suma – 1 893,36 Lt); 2013-10-31 Nr. 0006 (pagaminta 1 340 kWh, suma – 924,60 Lt); 2013-11-30 Nr. 0007 (pagaminta 595 kWh, suma – 410,55 Lt); 2013-12-31 Nr. 0008 (pagaminta 152 kWh, suma – 104,88 Lt); 2014-01-31 Nr. 0009 (pagaminta 287 kWh, suma – 198,03 Lt).
AB „Lesto“ už pareiškėjos įrengtos saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini) (leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1886), pagamintą elektros energiją išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma – 1 356,54 Lt): 2013-10-31 Nr. 0006 (pagaminta 1 198 kWh, suma – 826,62 Lt); 2013-11-30 Nr. 0007 (pagaminta 409 kWh, suma – 282,21 Lt); 2013-12-31 Nr. 0008 (pagaminta 279 kWh, suma – 192,51 Lt); 2014-01-31 Nr. 0009 (pagaminta 80 kWh, suma – 55,20 Lt).
Taigi, iš viso laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio pareiškėjos įrengtos saulės elektrinės pagamino 11 354 kWh, už kuriuos jai buvo sumokėta 7 834,26 Lt (taikant 0,69 Lt/kWh tarifą) (t. I, b. l. 113–124). Jeigu pareiškėjai būtų taikytas 1,44 Lt/kWh tarifas, ji būtų gavusi 16 349,76 Lt (11 354 kWh * 1,44 Lt/kWh).
Sutartis Nr. 2012/05/09-6 dėl saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini), elektrinės statybos darbų su rangove UAB „Ozas“ buvo sudaryta 2012-05-09. Sutarties kaina – 185 1300 Lt. Įvykdžiusi sutartį, UAB „Ozas“ 2013-07-31 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 03925, kurios apmokėjimą patvirtinančių įrodymų pareiškėja, motyvuodama, kad įmonės yra susijusios per tuos pačius asmenis, todėl viena kitai daro užskaitymus, pateikti negali (t. I, b. l. 141–151, 166–182 ir paaiškinimai per teismo posėdį).
Statybos rangos sutartis Nr. 12/9 dėl saulės elektrinės, esančios (duomenys neskelbtini), su rangove UAB „Voltas“ buvo sudaryta 2012-12-07 (sutarties kaina – 180 290 Lt). Įvykdžius sutartį 2013-07-25 tarp šalių buvo sudarytas baigiamasis darbų atlikimo aktas, o UAB „Voltas“ 2013-06-27 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20130278 (t. I, b. l. 125–140), dėl kurios apmokėjimo taip pat duomenų nėra. Kaip matyti iš Juridinių asmenų registro išrašo, sutarties sudarymo metu šioje įmonėje vyko esminiai struktūriniai pertvarkymai (t. I, b. l. 154–165).
Pareiškėja nurodo, kad jos investicijos į saulės elektrinę sumažinus gautiną tarifą iki 0,69 Lt/kWh neatsipirks per visus 12 metų. Jos įrengta saulės elektrinė (duomenys neskelbtini), per pusmetį pagamino 9 388 kWh elektros energijos, todėl daro išvadą, jog per metus ji pagamins apie 18 770 kWh (9 388 * 2). Per 12 metų, atsižvelgiant į jos nusidėvėjimą, elektrinė pagamins 213 323,76 kWh. Superkant šią energiją po 0,69 Lt/kWh, per 12 metų pareiškėja gautų 147 193,40 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į šią saulės jėgainę investavo 185 130 Lt, sumažinus tarifą iki 0,69 Lt investicijos net neatsipirks.
Teismas mano, kad pareiškėjos apskaičiavimas vienuolikai su puse metų į priekį pagal 4–6 mėnesių elektros energijos gamybos kiekį ir iš to padaryta išvada, kad per 12 metų neatsipirks investicijos į elektrinę, nėra pagrįsti. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad saulės elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini), kiekvieną mėnesį gamina iš esmės skirtingą elektros energijos kiekį, t. y. 2013 m. rugpjūčio mėnesį buvo pagaminta 4 270 kWh, rugsėjo mėnesį – 2 744 kWh, spalio mėnesį – 1 340 kWh, lapkričio mėnesį – 595 kWh, gruodžio mėnesį – 152 kWh, sausio mėnesį – 287 kWh. Saulės elektrinėje pagaminama elektros energija priklauso nuo saulėtumo, o Klaipėdos kraštas yra saulėtesnis nei kiti Lietuvos regionai, tai patvirtina pagamintos elektros energijos kiekių palyginimas Klaipėdoje ir Vilniuje esančios elektrinės 2013 m. spalio, lapkričio ir 2014 m. sausio mėnesiais, kurie skiriasi 2013 m. spalio mėnesį – 142 kWh, lapkričio mėnesį – 186 kWh, 2014 m. sausio mėnesį – 207 kWh (t. I, b. l. 105). Klaipėdoje esančios saulės elektrinės 2013 m. rugpjūčio mėnesį pagamintos energijos kiekis (4 270 kWh) skiriasi nuo gruodžio mėnesį pagamintos elektros energijos kiekio (152 kWh), todėl skirtumas susidaro 4 118 kWh. Taigi, abiejų elektrinių pagamintos elektros energijos kiekių analizė (Klaipėdoje per 6 mėnesius, o Vilniuje per 4 mėnesius), esant iš esmės skirtingiems pagaminamos elektros kiekiams kiekvieną mėnesį, leidžia daryti išvadą, kad neįrodytas žalos faktas kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.
Iš nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų teismas daro išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas yra pagrįstas ne tik teisėtu tikslu – viešuoju interesu, kad nedidėtų elektros energijos kaina vartotojams, bet ir nepaneigia pareiškėjos įgytų teisių esmės. Byloje ji neįrodė, kad tolesnis pastatytų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įsigydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė ir pažeistas proporcingumo principas.
Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, nėra pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Pažymėtina ir tai, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėja gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai.
Pažymėtina, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatomas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, o nenustačius vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – atsakovei neatsirado pareigos atlyginti pareiškėjos nurodomą turtinę žalą.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė