Civilinė byla Nr. 2A-797-856/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00291-2017-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.16.11.2; 3.3.1.18.2.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 7 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės,

sekretoriaujant Dianai Tarozienei,

dalyvaujant ieškovei L. R., jos atstovui advokatui V. S.,

atsakovei A. N., jos atstovui advokatui D. V.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. N. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-863-632/2017 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei A. N., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl naudojimosi savivaldybės būstu tvarkos nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) naudojimo tvarką: 1) patalpos, plane pažymėtos simboliais 1-1 (tambūras), 1-2 (virtuvė), 1-3 (kambarys) ir 1-4 (tualetas), yra naudojamos atsakovės A. N. ir jos šeimos narių, kurie patalpas naudoja savo nuožiūra, atsižvelgdami į bute gyvenančių nepilnamečių vaikų interesus ir nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų; 2) patalpos, plane pažymėtos simboliais 1-5 (kambarys) ir 1-6 (kambarys), yra naudojami ieškovės L. R. ir jos šeimos narių, kurie patalpas naudoja savo nuožiūra, atsižvelgdami į bute gyvenančių nepilnamečių vaikų interesus ir nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų, už namui teikiamas komunalines paslaugas šalims mokant proporcingai naudojamo turto daliai, atsižvelgiant į gyventojų skaičių; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (1-3 b. l.).

2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. Radviliškio rajono savivaldybė, kaip nuomotojas, ir A. N., kaip nuomininkė, sudarė Savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 207, kuria, be kita ko, sutarė, kad nuomininkei nuomojamo savivaldybės būsto paskirtis yra jame gyventi nuomininkei ir jos šeimos nariams, tame tarpe ir seseriai L. R.. Seserys nesutaria dėl nuomojamo savivaldybės būsto naudojimosi tvarkos, kadangi atsakovė neleidžia ieškovei naudotis virtuve ir tualetu, ieškovė kreipėsi į atsakovę, siūlydama abipusiu sutarimu nustatyti naudojimosi butu tvarką, tačiau atsakovė tą padaryti kategoriškai atsisakė.

3. Atsakovė A. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (23-25 b. l.). Nurodė, kad pagal 2016 m. rugsėjo 13 d. Savivaldybės būsto nuomos sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens Radviliškio rajono savivaldybės ir jos, ji yra nuomininkė, o sutarties 3 p. nurodoma, kad būsto paskirtis – gyventi nuomininkui ir jo šeimos nariams, šių asmenų tarpe įvardijant ir ieškovę L. R., tačiau pagal galiojančius teisės aktus sesuo negali būti priskiriama šeimos nariui. Pažymi, jog ieškovė nenurodo esminių šiai bylai aplinkybių: ieškovė nėra išreiškusi valios būti ginčo būsto valdytoja ar asmeniu, kuris vykdytų nuomininko pareigas; per visą ginčo būsto naudojimo laikotarpį ieškovė nei karto nėra mokėjusi nuomos mokesčio ar kompensavusi jį atsakovei, kas liudija, jog savo teises ieškovė nori realizuoti nevykdydama jai tokiu atveju tenkančių pareigų. Ieškovė apie 20 metų naudoja būsto dalį, kuri realiai atskirta ir turi atskirą išėjimą, dėl ko galima teigti, kad pagal faktą patalpų naudojimas jau egzistuoja. Atsakovė mano, jog ieškovė turi pagrįsti, kaip realiai ji ketina įgyvendinti minėtą tvarką, kad nebūtų pažeisti atsakovės interesai, kadangi patalpoms esant atskirtoms bei esant nusistovėjusiai jų naudojimo tvarkai, ją keičiant bus būtina perplanuoti užtvaras, užtikrinti, kad ieškovė negalėtų laisvai patekti į atsakovei išimtinai priklausančią ir naudojamą erdvę.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, nustatė būsto gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) naudojimo tvarką: 1. Patalpos, pažymėtos plane simboliais 1-1 (tambūras), 1-2 (virtuvė), 1-3 (kambarys) ir 1-4 (tualetas), yra naudojamos atsakovės A. N. ir jos šeimos narių, kurie patalpas naudoja savo nuožiūra, atsižvelgdami į bute gyvenančių nepilnamečių vaikų interesus ir nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų; 2. Patalpos, pažymėtos plane simboliais 1-5 (kambarys) ir 1-6 (kambarys), yra naudojamos ieškovės L. R. ir jos šeimos narių, kurie į patalpas 1-6 patenka pasidarę savo įėjimą iš jų naudojamos buto dalies, visas patalpas naudoja savo nuožiūra, atsižvelgdami į bute gyvenančių nepilnamečių vaikų interesus ir nepažeisdami kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų. Iš A. N. ieškovei L. R. priteisė 241,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (66-68 b. l.).

6. Teismas nurodė, kad mirus pagrindinei nuomininkei A. Ž., t. y. A. N. ir L. R. motinai, būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis buvo sudaryta A. N. vardu, į sutartį įtraukiant šeimos narius, įskaitant ir L. R.. L. R. minėtame būste gyveno nuo 1973 metų, vėliau maždaug nuo 1990 m. ji gyveno pas vyrą, tačiau 1996 metais, mirus mamai, grįžo į namą, todėl teismas konstatavo, kad L. R. yra pirmosios nuomininkės šeimos narė, taip pat įtraukta į 2016-09-13 savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 207 kaip šeimos narė, todėl turinti tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkė.

7. Teismas konstatavo, jog nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, svarbiausia, kad būtų užtikrinta visų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Vieno bendraturčio interesai negali būti suabsoliutinami ir ginami kito bendraturčio interesų sąskaita, teismas atsižvelgia į tai, kas iš šalių šiuo metu būste gyvena ir juo naudojasi, racionalumu, patogumu bei faktiniu naudojimusi. Teismas nurodė, jog šiuo metu ieškovė naudojasi 13,44 m2 dydžio kambariu, pažymėtu indeksu 1-5, o atsakovė su nepilnamete dukra – 16,27 m2 ir 8,51 m2 ploto kambariais, pažymėtais indeksais 1-3 ir 1-6, taip pat tambūru 2,83 m2 (1-1), 3,42 m2 tualetu (1-4), 8,30 m2 virtuve (1-2) ir 2,82 m2 sandėliu. Toks naudojimosi kambariais pasiskirstymas iš esmės pažeidžia ieškovės interesus, kadangi ji negali naudotis virtuve, tualetu, jai naudotis skirtas kambarys yra 13,44 m2, kai tuo tarpu atsakovė ir jos dukra naudojasi 42,15 m2 plotu, t. y. daugiau kaip 3 kartus didesniu nei naudojasi ieškovė.

8. Atsižvelgdamas į atsakovės argumentą, kad pagal ieškovės pasiūlymą paskirsčius patalpas pablogės jos dvylikametės dukros gyvenimo sąlygos, teismas iš dalies su juo sutiko, tačiau atsižvelgęs į anksčiau nurodytą patalpų paskirstymo proporciją, jog atsakovei tektų daugiau kaip du kartus daugiau ploto, ir įvertinęs, kad jame gyvens du asmenys, o ieškovė – viena, tokią proporcija laikė teisinga, atitinkančia naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo ir patogumo kriterijus. Konstatavo, jog nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos pablogės, tačiau vis tiek liks pakankamai geros ir nepažeis jos, kaip nepilnametės interesų. Nurodė, jog atsakovė savo pasiūlymų dėl tvarkos nustatymo nepateikė, todėl atsižvelgdamas į bendraturčių turimas dalis, į tai, jog ieškovė ir atsakovė yra seserys ir į šalių interesų pusiausvyros principą, teisingumo, protingumo ir teisingumo principus bei naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo kriterijus, teismas sprendė, kad geriausiai kriterijus atitiks tokia naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka, kuomet ieškovei ir atsakovei tenkančios patalpos bus kuo arčiau viena kitos, o paskirtų naudotis patalpų (realioji dalis) plotas labiausiai atitiks idealiąsias bendraturčiams priklausančias dalis.

9. Taipogi teismas konstatavo, kad nors ieškovė nepateikė patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo projekto, kuriame atsispindėtų užtvaros, įėjimas į ginčo patalpą, kad šalių kontaktai būtų minimalūs ir užtikrintų, kad viena šalis nesinaudotų kitai skirta patalpa, tačiau iš ieškovės parodymų sprendė, kad ji pati pasidarys įėjimą iš patalpos 1-5 į patalpą 1-6.

10. Taipogi pažymėjo, jog atsakovė dėl ieškovės nemokamo nuomos mokesčio į ieškovę nesikreipia, savo teisių negina, todėl teismas negali savo iniciatyva, be atsakovės reikalavimo, priteisti nenurodytą nemokėtų nuompinigių sumą ar įpareigoti ieškovę kitaip atsiskaityti su atsakove. Atsakovė priešieškinio nepareiškė, nors ji tokią galimybę svarstė, tokia jos galimybė neužkirsta ir ateityje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11. Atsakovė A. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (73-77 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ieškovę pripažino apeliantės šeimos nare, kas neatitinka CK 6.588 straipsnio nuostatų. Pažymėjo, jog neteisėtai pripažinus ieškovę apeliantės šeimos nare, ji įgyja pareigas, susijusias su nuomos mokesčio mokėjimu, o jo nemokant, vadovaujantis CK 6.611 straipsniu, yra pagrindas su tokiu asmeniu nutraukti nuomos santykius ir jį iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovės statusas negali būti vertinamas dvejopai – ją priskiriant šeimos nariui, tačiau nevertinant jos turtinės padėties, kas turi įtakos ir nuomos sutarties galiojimui. Pripažinus sutartį negaliojančia, automatiškai savo teisių netektų ir apeliantė, todėl tokios išvados pažeidžia ir apeliantės interesus šiuo aspektu. Pažymi, jog aptariama aplinkybe ieškovė nesirėmė byloje, todėl teismas, būdamas aktyvus, pažeidė ir nešališkumo bei rungimosi principus, suteikdamas ieškovei nepagrįstą pranašumą byloje.

2. Visiškai nepagrįstos teismo išvados vertinant faktą, jog ieškovė naudojasi tik 13,44 m2 ploto kambariu, kai tuo tarpu apeliantė su dukra 42,15 m2 plotu, nurodo, jog teismas suteikė prioritetą ne nepilnamečio vaiko, bet ieškovės interesams, kartu konstatuodamas, kad išties sprendimu yra bloginamos nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos. Byloje paaiškėjus, jog teismo sprendimas turi tiesioginės įtakos ir nepilnamečio vaiko interesams, buvo būtina įtraukti instituciją, teikiančią išvadą dėl nepilnamečio vaiko teisių, kuri būtų įvertinusi, ar patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, nebus iš esmės pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, t. y. teismo sprendimu buvo iš esmės pažeisti apeliantės nepilnamečio vaiko interesai.

3. Vien faktas, kad formaliai apeliantė valdo didesnio ploto erdves, nesudaro pagrindo išvadai, jog dėl to nukenčia ieškovės interesai. Ieškovė naudojasi 13,44 m2 ploto patalpa, tuo tarpu apeliantė – 16,27 m2 kambariu, o jos dukra – 8,51 m2 ploto kambariu, kitos patalpos yra bendro naudojimo, o ne gyvenamosios paskirties, todėl jos neteisingai priskiriamos lygiavertėms gyvenamosioms patalpoms, traktuojant jas kaip gerokai didesnį faktinį naudojamą apeliantės plotą lyginant su ieškove. Pažymi, jog minėtų negyvenamųjų patalpų – tambūro, tualeto, virtuvės ir sandėlio – rekonstrukcija nėra galima, kad apeliantės dukrai būtų galima suskurti atskirą gyvenamąjį plotą perleidus 1-6 kambarį ieškovei.

4. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė nėra išreiškusi valios būti ginčo būsto valdytoja ar asmeniu, kuris vykdytų nuomininko pareigas, ieškovė per visą naudojimosi būstu laikotarpį nėra mokėjusi nuomos mokesčio, mano, jog nepriklausomai nuo to, buvo ar nebuvo keliamas šis klausimas, teismas privalėjo įvertinti šią aplinkybę. Apeliantės paaiškinimais, jog ieškovė nevykdė šios prievolės, teismas netikėjo, tačiau tikėjo ieškovės paaiškinimais, jog ji yra mokėjusi, taip atlikdamas nevienodą šalių teikiamų argumentų vertinimą, kas rodo teismo neobjektyvumą ir daro teismo sprendimą neteisėtu.

5. Teismas neatsižvelgė į faktą, jog ieškovei ir taip nevykdant jai tenkančių prievolių, yra gerinamos jos gyvenimo sąlygos apeliantės ir jos nepilnamečio vaiko sąskaita, nors net nėra atskleista kompensavimo, turto naudojimo dalies klausimai bei tolesnis mokesčių mokėjimas ar proporcijos už tai pagal faktiškai šalių naudojamą būsto plotą.

6. Nepagrįstos teismo išvados, jog apeliantė savo pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos nepateikė, kadangi apeliantės pozicija buvo nurodyta, t. y. minėtų patalpų atribojimas nėra galimas, žodinė pozicija buvo svarstyta atsižvelgiant ir į teismo pasiūlymus, būtent ieškovei prie jos gyvenamosios erdvės pasidaryti priestatą, kas atitiktų ieškovės interesus ir nepažeistų apeliantės bei jos nepilnamečio vaiko interesų. Ieškovės atsikirtimai, jog priestato pastatymas kainuos brangiai, nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, o teismas šio aspekto taip pat nepagrįstai neįvertino.

7. Sprendimą neteisėtu, apeliantės nuomone, daro ir tai, jog pagal faktą patalpų naudojimas tarp šalių buvo nusistovėjęs jau 20 metų ir per visą šį periodą jokių ginčų dėl to nebuvo. Ieškovė nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, dėl ko reikėjo tokią tvarką pakeisti po tokio ilgo laikotarpio. Ieškovė turėjo pagrįsti, kaip ji realiai jos pasiūlytą tvarką ketina įgyvendinti, t. y. turėjo pateikti patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, tačiau jo nepateikė ir teismas to nelaikė esminiu ieškinio trūkumu, pats nuspręsdamas, jog ieškovė pasidarys įėjimą iš patalpos 1-5 į 1-6, ką apeliantė laiko sąlyginiu sprendimu, suteikiančiu galimybę ieškovei piktnaudžiauti jai suteikta teise. Apeliantės nuomone, teismas turėjo nustatyti ieškinio trūkumus, įpareigojant ieškovę pateikti konkretų siūlomą ginčo patalpų naudojimo planą, tvarką, numatant jo įgyvendinimo tvarką, tačiau teismas to nepadarė ir iš esmės savo nuožiūra nustatė patalpų naudojimo tvarką, buvo viršytos ieškinio ribos bei pažeistas rungimosi principas, kadangi teismas negali būti aktyvus šios kategorijos bylose.

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. R. prašo palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą, apeliantės apeliacinio skundo netenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (83-86 b. l.).

13. Atsiliepime nurodė, jog apeliantės argumentai dėl ieškovės statuso kaip šeimos nario nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, nes ieškinio dalykas yra naudojimosi tvarkos nustatymas nekilnojamuoju daiktu. Nagrinėjama byla nėra priskirtina prie šeimos bylų, todėl pagrįstai į teismo procesą nebuvo įtraukta vaiko teisių apsaugos tarnyba. Nurodo, jog ieškovės interesai buvo pažeisti ne tik tada, kai atsakovė savavališkai užėmė didesnes patalpas nei faktiškai buvo naudojamos ilgą laiko tarpą, bet ir kai ieškovė nebegalėjo naudotis kitomis bendro naudojimo patalpomis: virtuve ir tualetu. Šios aplinkybės buvo išnagrinėtos teismo posėdyje, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pažymi, jog apeliantės argumentai dėl prievolių vykdymo ar nevykdymo nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, nuomos mokėjimas ar nemokėjimas negali užkirsti kelią reikalauti ginti teisėtus ieškovės interesus nuo atsakovės neteisėtų veiksmų. Taipogi nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas turėjo įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus, įpareigodamas pateikti konkretų siūlomą ginčo patalpų naudojimo planą, tvarką, numatant jo įgyvendinimo tvarką, teigdama, jog šiuo atveju ji turėjo pateikti naudojimosi daiktu tvarką, o ne jos įgyvendinimą, kai tuo tarpu atsakovė nesiūlė jokio kito varianto, iš esmės prieštaraudama kompromisiniams naudojimosi bendru daiktu variantams, siekdama savo interesų patenkinimo.

Teismas

    k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės A. N. apeliacinis skundas atmetamas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas.

15. Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi nuomojamu savivaldybės butu tvarkos.

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Radviliškio rajono savivaldybė ir apeliantė A. N. 2016 m. rugsėjo 13 d. sudarė Savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 207 (toliau – ir Nuomos sutartis). Šios Nuomos sutarties 3 punkte numatyta, jog šalys susitaria, kad nuomininkui nuomojamo savivaldybės būsto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), paskirtis yra jame gyventi nuomininkui ir jo šeimos nariams, tarp kurių įrašyta ir ieškovė, t. y. apeliantės sesuo L. R. (4-7 b. l.). Iš patalpos (buto) kadastro duomenų nustatyta, jog adresu: (duomenys neskelbtini) esančio buto bendras plotas yra 52,77 m2, gyvenamasis plotas – 46,52 m2 (8 b. l.). Butą sudaro: tambūras (2,83 m2 bendras plotas, plane pažymėtas 1-1), virtuvė (8,30 m2 plotas, plane pažymėta 1-2), trys kambariai (16,27 m2, 13,44 m2 ir 8,51 m2 ploto, plane atitinkamai pažymėti 1-3, 1-5 ir 1-6) bei tualetas (3,42 m2 ploto, plane pažymėtas 1-4); taipogi minėto buto priklausinys yra 10,24 m2 bendro ploto sandėlis (9, 11 b. l.).

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.590 straipsnio 1 dalį, pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turi teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti sutartyje. Pagal CK 6.589 straipsnio nuostatas, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas; fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Pagal CK 6.599 straipsnio 1 dalį, nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ar buvę šeimos nariai gali nustatyti nuomojamos gyvenamosios patalpos naudojimosi tvarką ir sąlygas nekeisdami nuomos sutarties. Pagal CK 6.599 straipsnio 2 dalį, ginčai, kylantys dėl buto padalijimo, nuomojamos gyvenamosios patalpos naudojimosi tvarkos ir sąlygų nustatymo, sprendžiami teismo tvarka. Gyvenamųjų patalpų nuomos santykiams taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą bei naudojimosi bendru turtu tvarką (CK 4.75, 4.81 straipsniai). Nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, svarbiausia, kad būtų užtikrinta visų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra; vieno suinteresuoto asmens interesai negali būti suabsoliutinami ir ginami kito suinteresuoto asmens interesų sąskaita.

18. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai ieškovę pripažino jos šeimos nare, kas neatitinka CK 6.588 straipsnio nuostatų, be to, esant tokiam pripažinimui, ieškovė įgyja pareigas, susijusias su nuomos mokesčio mokėjimu. Taipogi teigia, jog aptariama aplinkybe ieškovė nesirėmė byloje, todėl teismas, būdamas aktyvus, pažeidė ir nešališkumo bei rungimosi principus.

19. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog ieškovė CK 6.588 straipsnio prasme nėra jos šeimos narė, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši aplinkybė tinkamam ginčo išsprendimui reikšmės neturi. Visų pirma, byloje nėra ginčo dėl ieškovės teisės gyventi ginčo bute. Ginčas, kaip minėta, yra kilęs dėl naudojimosi nuomojamu būstu tvarkos. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, tiek L. R., tiek A. N. buvo mirusios motinos A. Ž., kuri ir buvo pagrindinė ginčo buto nuomininkė, šeimos narėmis, ir po kurios mirties 1996-02-02 Nuomos sutartis buvo pasirašyta A. N. vardu, į jos šeimos narių tarpą be kitų asmenų įtraukiant ir L. R.. Nors byloje nustatyta, jog kurį laiką ieškovė L. R. negyveno ginčo bute, tačiau po motinos mirties 1996 metais ji grįžo gyventi į ginčo butą ir jame gyvena iki šiol. Taigi, nors L. R. ir neatitinka apeliantės šeimos nario statuso CK 6.588 straipsnio prasme, CK 6.589 straipsnio prasme fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, jeigu jie yra įvardyti nuomos sutartyje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Taigi, L. R., nors ir nebūdama apeliantės šeimos nare, daugiau nei 20 metų gyvena ginčo bute, be to, ji yra įrašyta į Nuomos sutartį, taigi, ir L. R. turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir A. N..

20. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė įgyja pareigas, susijusias su nuomos mokesčio mokėjimu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė šias pareigas ne įgijo, o jas ir turėjo nuo tada, kuomet grįžo gyventi į ginčo butą ir atsakovė dėl to prieštaravimų nereiškė. Aplinkybė, jog ieškovė nemoka buto nuomos mokesčio ir kitų mokesčių atsakovei, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jei atsakovė, turėdama lygias teises ir pareigas su ieškove, eilę metų viena moka buto nuomos ir išlaikymo mokesčius, tai yra jos apsisprendimo reikalas, į ką dėmesį skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, išaiškindamas, jog apeliantei A. N. nėra užkirsta galimybė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės L. R. ir ateityje. Be to, pažymėtina, jog CK yra įtvirtinta galimybė keisti valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarant nuomos sutartis su kiekvienu nuomininku, tačiau byloje nėra duomenų, jog šalys būtų bent jau bandžiusios šia teise pasinaudoti (CK 6.598 – 6.600 straipsniai). Taigi, nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai konstatavo esant ieškovę apeliantės šeimos nare, tai nelaikytina teismo nešališkumo ir rungimosi principų pažeidimu ar teismo aktyvumu, juolab, kad ši aplinkybė, kaip minėta, neturi reikšmės šioje byloje keliamo ginčo išsprendimui.

21. Apeliantė A. N. teigia, jog teismas suteikė prioritetą ne jos nepilnamečio vaiko, bet ieškovės interesams, kartu konstatuodamas, kad išties sprendimu yra bloginamos nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygos, be to, buvo būtina įtraukti instituciją, teikiančią išvadą dėl nepilnamečio vaiko teisių, kuri būtų įvertinusi, ar ieškinį tenkinus nebus iš esmės pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

22. Iš bylos duomenų nustatyta, jog apeliantės A. N. nepilnametė dukra D. B., kuri Nuomos sutartimi priskirta apeliantės šeimos nariams, yra gimusi 2005-04-18, t. y. jau po to, kuomet apeliantė tapo ginčo būsto nuomininke, o ieškovė - nuomojamos patalpos gyventoja, turinti tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkė bei jos šeimos nariai (1996 metais, ginčo dėl ko nėra). Tai, jog atsakovė, turėdama tokias pat teises kaip ir ieškovė, eilę metų pažeidinėjo L. R. teises, o ši savo teisių negynė, nesudaro pagrindo išvadai, jog gimus dukrai apeliantė įgijo daugiau teisių į nuomojamą ginčo butą nei ieškovė. Byloje nustatyta, jog daugiau nei 20 metų ieškovė L. R. naudojosi tik vienu 13,44 m2 ploto kambariu, plane pažymėtu 1-5, į kurį iš lauko pusės pasidarė atskirą įėjimą. Bendro naudojimosi patalpomis atsakovė jai neleido naudotis, visiškai atskirdama nuo savo naudojamos buto dalies minėtą ieškovės naudojamą kambarį, kai tuo tarpu bendro naudojimo patalpomis šalys turėjo naudotis bendrai. Taigi, akivaizdu, jog turėdamos ginčo butu naudotis lygiomis teisėmis, ieškovė naudojasi tik 13,44 m2 kambariu, kai tuo tarpu apeliantė naudojasi visa kita buto dalimi, t. y. dviem kambariais ir visomis bendro naudojimo patalpomis – tambūru, virtuve, tualetu, sandėliu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant ieškovės interesų pažeidimą. Todėl, nesant pagrindo konstatuoti nepilnamečio vaiko interesų pažeidimą, nebuvo pagrindo į bylą įtraukti ir dėl nepilnamečio vaiko teisių išvadą teikiančią instituciją. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ginčo šalys nėra ginčo buto savininkės, todėl apeliantės savavališkas priskyrimas naudoti ginčo butą iš esmės tik savo interesų patenkinimui, taipogi sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

23. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji savo pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos nepateikė, priešingai, ji nurodė, jog minėtų patalpų atribojimas nėra galimas, o ieškovei prie jos gyvenamosios erdvės siūlė pasistatyti priestatą, kas atitiktų ieškovės interesus ir nepažeistų apeliantės bei jos nepilnamečio vaiko interesų. Kaip ne kartą minėta, nei ieškovė, nei apeliantė neturi nei mažiau, nei daugiau teisių viena kitos atžvilgiu į ginčo butą, t. y. tiek jų teisės, tiek jų pareigos nuomojamo buto atžvilgiu yra lygios. Taigi, apeliantės pozicija, jog būtent ieškovė turi statyti priestatą prie savo gyvenamojo kambario, yra niekuo nepagrįstą, kadangi pagal teisinį reglamentavimą, visu nuomojamu butu jo gyventojai turi naudotis bendrai, jų bendru susitarimu, o nepavykus susitarti, ginčai, kylantys dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos naudojimosi tvarkos ir sąlygų nustatymo, sprendžiami teismo tvarka. Kadangi apeliantė nepagrįstai neleidžia ieškovei naudotis bendro naudojimo patalpomis, jų bendras tarpusavio susitarimas pasiektas nebuvo, ieškovė pagrįstai dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi į teismą, prašydama jos naudojimui priskirti 8,51 m2 ploto kambarį, plane pažymėtą 1-6, kadangi šis kambarys yra greta jos naudojamos patalpos, plane pažymėtos 1-5, ir teismas pagrįstai šį jos prašymą tenkino. Taipogi pagrįsta teismo išvada, jog apeliantė neteikė savo pasiūlymų dėl naudojimosi butu tvarkos, kadangi siūlymas pasistatyti priestatą yra neracionalus, neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų, kadangi, kaip minėta, šalių teisės nuomojamo buto atžvilgiu yra vienodos.

24. Taipogi nepagrįstas skundo argumentas, jog ieškovė turėjo pateikti akivaizdžius įrodymus dėl per 20 metų nusistovėjusios buto naudojimosi faktinės tvarkos keitimo, kadangi ji niekada per tuos metus jokių pretenzijų nereiškė. Ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog būtinybė kreiptis į teismą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo kilo po to, kai savivaldybė pradėjo griauti lauko tualetus, kuriais ji naudojosi eilę metų, o įsirengti jos naudojamoje 13,44 m2 patalpoje dar ir sanitarinį mazgą, yra neįmanoma. Visuotinai žinoma aplinkybė yra ta, jog Europos Komisija prieš Lietuvą pradėjo pažeidimo procedūrą, jog Lietuva per nustatytą laikotarpį neįgyvendino kokybiškos vandenvalos reikalavimų pagal direktyvą 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo, t.y. per daug Lietuvos gyventojų dar nėra prisijungę prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos, už ką Lietuvai gresia didžiulės baudos. Taigi, ši visuotinai žinoma aplinkybė yra akivaizdus įrodymas dėl faktinės nusistovėjusios buto naudojimosi tvarkos pakeitimo.

25. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė turėjo pateikti patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, tačiau jo nepateikė ir teismas to nelaikė esminiu ieškinio trūkumu, nors, atsakovės nuomone, teismas turėjo nustatyti ieškinio trūkumus, įpareigojant ieškovę pateikti konkretų siūlomą ginčo patalpų naudojimo planą, numatant jo įgyvendinimo tvarką. Nagrinėjamu atveju ginčas sprendžiamas ne dėl nuosavybės teise turimo nekilnojamojo daikto naudojimo tvarkos nustatymo tarp bendraturčių, o dėl naudojimosi socialiniu būstu tvarkos nustatymo tarp jame nuomos pagrindais gyvenančių asmenų. Taigi, nustatant naudojimosi tvarką nuomojamame bute, atskiras nuosavybės teisės objektas nesukuriamas, butas kaip buvo, taip ir lieka trečiojo asmens nuosavybe, taigi, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi nuomojamu būstu tvarkos nustatymo pakanka byloje pateikto buto plano, todėl teismas pagrįstai nelaikė projekto ir jo įgyvendinimo tvarkos nepateikimo ieškinio trūkumu. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai savo iniciatyva sprendė, jog ieškovė pasidarys įėjimą iš patalpos 1-5 į 1-6, kadangi, kaip jau ne kartą minėtą šioje nutartyje, šalys turi vienodas teises ir pareigas nuomojamo buto atžvilgiu, nustatant naudojimosi butu tvarką atskiras nekilnojamojo turto objektas nesukuriamas, todėl neturi būti sprendžiamas ir klausimas, kaip šalys turi įgyvendinti teismo nustatytą naudojimosi nuomojamu butu tvarką. Taigi, iš sprendimo rezoliucinės dalies šalinama 2 punkto dalis, jog ieškovė į patalpas 1-6 patenka pasidariusi savo įėjimą iš jos naudojamos buto dalies.

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93, 98 straipsniai).

27. Šalys prašo viena iš kitos priteisti bylinėjimosi išlaidas: ieškovė - patirtas apeliacinės instancijos teisme, apeliantė – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus A. N. apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteistinos. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. R. prašo priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas rekomendacijas, yra pagrįstos, adekvačios galimoms darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

28. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, tačiau yra pagrindas pašalinti iš teismo rezoliucinės dalies 2 punkto dalį, jog ieškovė į patalpas 1-6 patenka pasidariusi savo įėjimą iš jos naudojamos buto dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto dalį, jog į patalpas 1-6 ieškovė ir jos šeimos nariai patenka pasidarę savo įėjimą iš jų naudojamos buto dalies.

Priteisti iš atsakovės A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (trys šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                          Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                               Lina Muchtarovienė

              Vilija Valantienė