Administracinė byla Nr. eA-5-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00962-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. ir atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Molėtų rajono savivaldybei, atstovaujamai Molėtų rajono savivaldybės administracijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), ir Molėtų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 72 358,59 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėja skundą grindė šiomis aplinkybėmis:
1.1. Pareiškėja nuosavybės teise valdė žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus
Nr. (duomenys neskalbiami), kadastrinis Nr. (duomenys neskalbiami), esantį Molėtų r. sav., (duomenys neskalbiami)) (toliau – ir Žemės sklypas), todėl nusprendė jame statyti gyvenamąjį namą. Gyvenamajam namui statyti Molėtų rajono savivaldybės administracija patvirtino ir išdavė planavimo sąlygas nacionalinio, regioninio, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą, kurį patvirtino Administracija. Administracijos direktorius 2009 m. vasario 5 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. leidimą statyti.
1.2. Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15, Administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56, Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 įpareigojo pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos, Administracijos ir buvusio Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šis teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas – pastatas nugriautas, statybvietė sutvarkyta. Būtent neteisėtais pripažintais Administracijos ir Utenos RAAD sprendimais ir veiksmais buvo sudarytos prielaidos nugriauto gyvenamojo namo statybai, todėl Savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, turi atlyginti pareiškėjai jos patirtas išlaidas, atliekant gyvenamojo namo statybos ir griovimo darbus, bei neturtinę žalą, kurią pareiškėja patyrė per ilgą laiką (daugiau nei 7 metus) bylinėjantis ir griaunant gyvenamąjį namą.
1.3. Administracija ir Utenos apskrities viršininko administracija atliko šiuos neteisėtus veiksmus: Administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.
1.4. Pareiškėja patyrė nuostolių už 72 358,59 Eur, nuostolių sumą sudaro: 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus, atėmus 8 043,47 Eur už susigrąžintas statybines medžiagas. Pareiškėja, būdama garbingo amžiaus, statėsi gyvenamąjį namą, siekdama jame gyventi, tačiau tokios galimybės neteko, prarado daug laiko, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir dėl vykusių teisminių procesų, kurie prasidėjo nuo 2010 metų, todėl už patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus jai priteistina 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.
3. NŽT paaiškino, kad pareiškėjos skundo reikalavimai NŽT turi būti netenkinti, nes nėra nustatyta NŽT kaltė ar neteisėti veiksmai, nes Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad Administracijos, Utenos RAAD ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai nulėmė neteisėtas statybas. NŽT, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, neperėmė statybos priežiūros funkcijų, nes jos buvo perduotos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – ir Inspekcija), todėl reikalavimas NŽT atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareikštas nepagrįstai. Nustatant pareiškėjai atlygintinos žalos dydį būtina atsižvelgti į faktą, jog 2009 m. birželio 1 d. buvo užfiksuotas savavališkas miško kirtimas, o iškirstoje vietoje ir buvo neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas, todėl pagrįsta teigti, jog pati pareiškėja yra prisidėjusi prie nuostolių atsiradimo, nes dėl minėto savavališko miško iškirtimo buvo galbūt suklaidintos ir pačios institucijos, išdavusios statybos leidimą. NŽT nuomone, pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti po 2010 m. vasario 26 d. statybos sustabdymo akto patirtas 11 767,52 Eur statybos išlaidas, kadangi jos kilo dėl jos pačios kaltės. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą.
4. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė netenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
5. Savivaldybė nurodė, kad tuometinis Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, jog nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios pareigos neatliko. Būtent Utenos RAAD veiksmai lėmė pareiškėjos patirtą žalą, t. y. jei Utenos RAAD nebūtų suderinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, 2009 m. gegužės 21 d. statinio techninio projekto, tai Administracija nebūtų išdavusi pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento ir ji nebūtų pradėjusi statyti gyvenamojo namo. Administracijos teigimu, Utenos RAAD turėjo galimybę sumažinti pareiškėjos patirtas išlaidas, jei būtų tinkamai ištyręs 2009 m. rugpjūčio 5 d. pateiktą Birutės Z. R. skundą. Pareiškėja pagrindė tik 3 127,78 Eur patirtų išlaidų, todėl nepagrįstai teigia, kad patyrė 13 235,27 Eur išlaidų už gyvenamojo namo griovimą. Administracijos nuomone, egzistuoja ir pačios pareiškėjos kaltė dėl vykdytų statybų miško žemėje, todėl prašoma turtinės žalos suma turi būti mažinama 11 179,33 Eur suma už langų bei durų gamybą, kadangi pareiškėja net sustabdžius statybos darbus, juos vykdė toliau. Administracijai negali būti paskirtos pareiškėjos patirtos išlaidos po 2009 m. rugsėjo 1 d., kadangi Utenos RAAD buvo informuotas apie pažeidimą ir jis atsakingas už netinkamą skundo ištyrimą. Administracija pažymėjo, jog pareiškėja įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų, todėl abiem šalims veikus neteisėtai, pareiškėjos reikalavimas Savivaldybei turi būti atmestas kaip nepagrįstas net ir nustačius būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Savivaldybės kaltė nagrinėjamu atveju yra minimali, jos veiksmai tik netiesiogiai lėmė pareiškėjos žalą, todėl iš jos negali būti reikalaujama visiškai atlyginti nuostolius. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą. Atsakovo nuomone, jis neturi būti laikomas solidariai atsakingu už pareiškėjos patirtą žalą.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėja sudarė 2016 m. sausio 11 d. statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovas vykdė gyvenamojo namo griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus. Tarp pareiškėjos ir Utenos RAAD 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo sudarytas susitarimas dėl teismo sprendimo vykdymo, pagal kurį Utenos RAAD įsipareigojo atlikti 1/3 dalį gyvenamojo namo griovimo darbų. Sutarti darbai buvo visiškai atlikti 2016 m. gruodžio 20 d. Likusius darbus pareiškėja atliko savo lėšomis iki 2017 m. vasario 20 d. Utenos RAAD nurodė, jog pritaria pareiškėjos skunde išdėstytiems argumentams dėl patirtos turtinės žalos dydžio ir Administracijos bei Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos ir prašomo priteisti jos dydžio Utenos RAAD nepasisakė, paliko spręsti teismo nuožiūra.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011), nurodė, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, Inspekcija siūlė įvertinti, ar nėra pagrindo dalį kaltės perkelti pačiai pareiškėjai.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, 21 696,34 Eur turtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.
11. Iš skundo turinio ir teismo posėdyje pateiktų proceso šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, vykdant pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskalbiami)), esančio Žemės sklype (toliau ir – Gyvenamasis namas), statybas, ir atsakovų neteisėtų veiksmų, šalinant neteisėtos statybos padarinius.
12. Dėl turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, atlyginimo teismas nustatė:
12.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamoje administracinėje byloje prejudicinę reikšmę turi Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2- 4-732/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 nutarė Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėja įpareigota savo lėšomis nugriauti namą, pakeisti įpareigojant pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos bei Utenos RAAD lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybes teise priklausantį Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę.
12.2. Įstatymų leidėjas, priėmęs 2009 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12, 14, 15, 16, 22, 23, 231, 25, 27, 28, 32, 33, 34, 35, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 45 straipsniu įstatymą Nr. XI-501 (įsigaliojusį nuo 2010 m. sausio 1 d.), apskričių viršininkų administracijų padalinių vykdomą statybos valstybinės priežiūros funkciją perdavė Inspekcijai. Prejudicinę reikšmę turinčiuose teismų sprendimuose nėra nustatyti NŽT neteisėti veiksmai. Be to, nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėja neįrodinėjo NŽT neteisėtų veiksmų. Dėl to pareiškėjos skundo dalis, kuria suformuotas reikalavimas atlyginti turtinę žalą, patirtą vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, iš NŽT, yra neteisėta ir nepagrįsta.
12.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje konstatavo, jog atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia pareiškėjos pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl Žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties, t. y. kreiptis į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoją, Miškų valstybės tarnybą ir kt., juolab turėdama duomenų, kad Žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi. Nustatyta, jog dėl neteisėtų Gyvenamojo namo statybų, be kitų asmenų, susijusių su statybomis, yra kalta ir pati pareiškėja, Administracijos teiginys, jog vertinant turtinės žalos, patirtos dėl neteisėtos gyvenamojo namo statybos, atlyginimo reikia atsižvelgti ir į pareiškėjos kaltus veiksmus, yra pagrįstas.
13. Teismas šioje byloje taikė dalinę atsakomybę, t. y. pareiškėjai priteisė turtinę žalą, patirtą vykdant neteisėtas gyvenamojo namo statybas, atsižvelgdamas į jau minėtus bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kur konstatuoti dviejų atsakovų institucijų ir pareiškėjos neteisėti veiksmai, padalijo iš 3. Kadangi skunde pareiškėja suformulavo reikalavimą tik Savivaldybei, o NŽT neteisėti ar kalti veiksmai byloje nenustatyti, teismas nusprendė pareiškėjai priteisti dėl Savivaldybės veiksmų kilusią turtinę žalą.
14. Atsižvelgdamas į pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovų 59 123,32 Eur turtinės žalos atlyginimą, teismas įvertino žalos pagrįstumą. Teismas nustatė, jog rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja už pamatų įrengimo darbus sumokėjo 7 675,05 Eur (1 158,48+1 158,48+1 158,48+4 199,61), už statybos rangos darbus sumokėjo 34 483,80 Eur (9 193,74 + 11 789,68 + 6 632,30 + 5 213,16 + 1 654,92), už gyvenamojo namo techninį projektą sumokėjo 723,76 Eur, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Melinga“ sumokėjo 507,76 Eur, už langus sumokėjo 11 179,33 Eur (7 240,50 + 3 397,24 + 541,59). Teismas nurodė, kad iš viso rašytiniais bylos duomenis įrodyta, jog pareiškėja gyvenamojo namo statybai išleido 54 569,70 Eur. Teismas atsižvelgė į pareiškėjos pateiktus duomenis, kad atlikus griovimo darbus liko statybos produktų, kurių vertė 8 043,47 Eur, todėl atlygintos žalos suma proporcingai buvo mažinama.
15. Teismas atmetė atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, argumentus, kad pareiškėja, nepaisydama Inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. priimto statybos sustabdymo akto Nr. (duomenys neskalbiami), kuriuo buvo sustabdyti Gyvenamojo namo statybos darbai iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti, tęsė darbus (gyvenamojo namo langų gaminimo ir įrengimo darbus), atsakovui byloje nepateikus įrodymų, kad pareiškėja atliko darbus apie juos žinodama, t. y. kad buvo supažindinta su priimtu statybos sustabdymo aktu arba objektyviai apie jį turėjo žinoti.
16. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš Savivaldybės pareiškėjai priteistinos turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, dydis yra 15 508,74 Eur ((54 569,70 – 8 043,47) / 3).
17. Dėl turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, atlyginimo teismas nustatė, kad turtinė žala, patirta šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, gali būti atlygintina tik iš subjektų, įpareigotų pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t. y. Administracijos ir Utenos RAAD. Byloje ginčo nėra, jog pareiškėja savo lėšomis nugriovė Gyvenamąjį namą ir sutvarkė statybvietę. Taip pat pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos RAAD, kaip ir dėl turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtas Gyvenamojo namo statybas, taip ir dėl turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos gyvenamojo namo statybos padarinius, atlyginimo pretenzijų neturi, kadangi 1/3 dalį griovimo darbų atliko Utenos RAAD. Administracija dėl griovimo darbų su pareiškėja nebendradarbiavimo ir taip nevykdė teismo įpareigojimo. Savivaldybės pozicija, jog būtent pareiškėja turėjo nugriauti Gyvenamąjį namą, prieštarauja prejudicinę galią turintiems teismų sprendimams bei pačios Administracijos teiginiams, kadangi neteisėtus veiksmus dėl Gyvenamojo namo statybų atliko ne tik pareiškėja, bet ir institucijos, teismo įpareigotos nugriauti Gyvenamąjį namą, o Administracijos pozicija dėl griovimo išlaidų pasiskirstymo po griovimo darbų laikytina teismo įpareigojimo interpretacija, kuri nėra niekuo patvirtina. Teismas pripažino, jog pareiškėjos patirtos išlaidos, vykdant gyvenamojo namo griovimo darbus, yra pareiškėjos patirta turtinė žala.
18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas konstatavo, jog pareiškėjai iš Savivaldybės atlygintina ½ gyvenamojo namo griovimo darbų išlaidų, t. y. taikoma dalinė atsakomybė.
19. Teismas, remdamasis rašytiniais bylos įrodymais, nustatė, kad rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, šalindama neteisėtos statybos padarinius, išleido 12 375,19 Eur (3 127,78 + 78,41 + 169 + 9 000). Pareiškėja kreipėsi į Administraciją 2015 m. kovo 12 d. raštu „Dėl pasiūlymo pateikimo“, kuriame nurodė, kad pateikia Gyvenamojo namo nugriovimo darbų sąmatą. Administracija pareiškėjai atsakymą pateikė 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. B22- 516 „Dėl pasiūlymo pateikimo“, iš kurio matyti, jog priekaištų sąmatai nepateikė. Teismas pažymėjo, kad Administracijos atstovas tik teismo posėdyje išsakė argumentus, jog statybinis laužas buvo vežtas į per toli esantį sąvartyną ir kad ne visos statybinės medžiagos ten buvo atiduotos. Teismo vertinimu, Administracijai nepateikus rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl pareiškėjos patirtų išlaidų pagrįstumo, pareiškėjos išlaidos, patirtos šalinant neteisėtos statybos padarinius, yra įrodytos ir pagrįstos.
20. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes dėl priteistinos žalos dydžio, teismas konstatavo, jog iš Savivaldybės pareiškėjai priteistinos turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, dydis yra 6 187,60 Eur .
21. Byloje konstatuota, jog pareiškėja neturtinę žalą grindžia tuo, jog ji yra garbingo amžiaus, gyvenamąjį namą statė tikėdamasi jame gyventi ir ramiai gamtoje praleisti senatvę, tačiau dėl neteisėtų atitinkamų institucijų veiksmų pareiškėja buvo priversta ilgą laiką, t. y. apie 7 metus bylinėtis teismuose, patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus.
22. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog iš esmės visus su Gyvenamojo namo statyba susijusius veiksmus atlikdavo pareiškėjos sūnus A. K., o nagrinėjamoje byloje jai atstovavo advokatas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos valia vykdyti statybą buvo netinkamai įgyvendinta. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja tam tikrus teisminius procesus, susijusius su Gyvenamojo namo statyba, inicijuodavo pati. Nepaneigta ir įrodyta aplinkybė, jog yra konstatuoti ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai ir kaltė, susijusi su Gyvenamojo namo statyba. Pareiškėja savo argumento dėl pablogėjusios sveikatos iš esmės nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nepateikė paaiškinimo, kaip nurodyta situacija paveikė jos sveikatą, kokius sunkumus ji patyrė. Todėl visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, proceso šalių ir dalyvių teismo posėdyje išsakytus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
23. Įvertinęs pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo, teismas jį atmetė. Teismas nurodė, kad kai išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo. Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus (ABTĮ 99 str. 4 d.).
III.
24. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
24.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atstovui NŽT atsakomybė dėl žalos atlyginimo nekyla, neįvertino, jog pareiškėja atsakovu traukė ne NŽT, o valstybę, t. y. teismas nepagrįstai sutapatino šiuos subjektus. NŽT perėmė Utenos apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos teritorijų planavimo tikrinimo funkciją, o ne valstybinės statybos priežiūros funkcijas. NŽT atsakomybė kyla ne dėl jos pažymos apie statybą be nukrypimų priėmimo, o iš neteisėtų apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projektų derinimu (šias funkcijas perėmė NŽT). Utenos apskrities viršininko administracija derino parengtą Žemės sklypo žemėtvarkos projektą dėl ūkininko ūkio sodybos ir 2009 m. sausio 19 d. išdavė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskalbiami), kurio pagrindu buvo išduotos apskrities viršininko planavimo sąlygos ir Administracijos 2009 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. B6-29 patvirtintas žemėtvarkos projektas. Minėtas žemėtvarkos projektas Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo panaikintas.
24.2. Vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika Lietuvos valstybei teismuose bylose, susijusiose su specialiųjų žemėtvarkos projektų rengimo organizavimo funkcijomis, kurias anksčiau atliko apskrities viršininkų administracijos, atstovauja tos institucijos, kurios perėmė nurodytas funkcijas po apskrities viršininkų administracijų likvidavimo.
24.3. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 nutartyje buvo nustatyti asmenys, kurie yra atsakingi už statinio nugriovimą ir statybvietės sutvarkymą, bet ne už žalos pareiškėjai atlyginimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje nurodyta, kad pareiškėja (kasatorė), manydama, jog dėl kitų asmenų pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus veiksmų jai padaryta žalos, turi teisę reikalauti ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. nesuprantama apie kokią prejudiciją kalbama teismo sprendime.
24.4. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Savivaldybei ir valstybei dėl pareiškėjai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali kilti tik solidarioji atsakomybė, o ne dalinė, nes žala padaryta bendrais institucijų veiksmais, be to, neįmanoma nustatyti kiekvienos iš institucijų padarytos žalos dydžio, o tokių dalių įrodinėjimo pareigos priskyrimas pareiškėjai būtų objektyviai nepagrįstas.
24.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėja iš dalies atsakinga dėl žalos kilimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims, kitaip tariant, valstybė turi prisiimti atsakomybė už savo institucijų ar pareigūnų klaidų padarymo riziką.
24.6. Teismas neteisingai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir neteisingai nurodė, kad pareiškėja patyrė 54 569,70 Eur turtinę žalą. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad bendra nuostolių dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų suma yra 72 358,59 Eur (66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus + 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą + 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus – 8 043,47 Eur susigrąžintų statybinių medžiagų vertė). Atitinkamai neteisingai apskaičiuotos pareiškėjos išlaidos, patirtos šalinant neteisėtos statybos padarinius (13 235,27 Eur, o ne 12 375,19 Eur).
24.7. Nepagrįstai atsisakyta atlyginti pareiškėjai neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjai statant (griaunant) gyvenamąjį namą atstovavo jos sūnus A. K., o susijusiose teisminėse bylose – advokatas. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinės žalos aplinkybės įvertinamos individualiai. Taip pat nepagrįsta teismo išvada dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, nes administracinių teismų praktikoje yra įprasta skaičiuoti procesines palūkanas jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
25. Atsakovas Molėtų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais argumentais:
25.1. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl taikydamas dalinę atsakomybę nustatė, kad iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės pareiškėjai turėtų būti priteista 1/3 pareiškėjos patirtų išlaidų. Teismas nepagrįstai nevertino Utenos RAAD atsakomybės dėl žalos atlyginimo, nors teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę reikšmę, buvo nustatyta, kad Utenos RAAD atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai išnagrinėjęs Birutės Z. R. skundą.
25.2. Teismas neįvertino pačios pareiškėjos veiksmų CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-4732/2013, kurie turi prejudicinę galią šioje byloje, pareiškėja yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. 3K-3-251/2014, pasisakydamas dėl pareiškėjos kaltės vykdant statybas miško žemėje, aiškiai nurodė, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti (savarankiškai ar per atstovą) gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl Žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties, pavyzdžiui, kreiptis į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoją, Miškų valstybės tarnybą ir kt., žinodama, kad ginčo Žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko (1999 metais) ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi.
25.3. Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, kad nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios savo pareigos neatliko, o tai lėmė, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo, jog kompetentingas subjektas (Utenos RAAD) nepareiškė prieštaravimų dėl miško žemėje neteisėtai suprojektuoto statinio, išdavė statybą leidžiantį dokumentą, kuris vėliau buvo panaikintas. Nei vienas teisės aktas laikotarpiu, kada pareiškėja tvarkėsi statybos dokumentaciją, nenustatė atsakovui Molėtų rajono savivaldybei pareigos tikrinti planuojamų vykdyti statybų atitikimą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo reikalavimams, t. y. į atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos kompetenciją nepateko statybos dokumentų vertinamas bei jų tikrinimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatoms (skirtingai nuo teisės aktuose nustatytos Utenos RAAD kompetencijos). Pagal Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinius nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696, sprendimo dėl statybos leidimo išdavimo atvejais nagrinėjant statinio projektą, nuolatinės statybos komisijos (toliau – komisija) nariai negali kelti papildomų reikalavimų, kurie nebuvo įrašyti į projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau nustatęs (pagal kompetenciją), kad statinio projektas parengtas pažeidžiant normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus, komisijos narys turi teisę nepritarti statybos leidimo išdavimui, savo nepritarimo motyvus išdėstydamas raštu. Minėtoje nuostatoje buvo aiškiai įtvirtinta, kad tik tas komisijos narys, kuris pagal savo kompetencija nustatė, kad statinio projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, turi teisę nepritarti statybos leidimo išdavimui. Šios bylos kontekste statinio projektas neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl to, kad Gyvenamasis namas buvo suprojektuotas miško žemėje. Šį projekto neatitikimą teisės aktų reikalavimams turėjo teisę bei pareigą pagal kompetenciją nustatyti minėtoje komisijoje dalyvavęs Utenos RAAD specialistas, kuris ir turėjo pareikšti nepritarimą statybos leidimo išdavimui. Į kitų nuolatinės statybos komisijos narių (įskaitant ir minėtoje komisijoje buvusių atsakovo Molėtų rajono savivaldybės atstovų) kompetenciją neįėjo statinio projekto vertinimas dėl jo atitikties Miškų įstatymo reikalavimams, todėl jie objektyviai negalėjo išreikšti nepritarimo išduoti pareiškėjai statybos leidimą. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo neišduoti pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento esant kitų kompetentingų institucijų pritarimams.
25.4. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą (galiojusį Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 priėmimo metu bei minėto sprendimo vykdymo metu) buvo nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio dalies savininką, valdytoją ar naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo teigimu, pareiškėjai, kaip nelegaliai pastatyto statinio (Gyvenamojo pastato) statytojai (užsakovei), teko pareiga nugriauti statinį.
25.5. Teismas nepagrįstai pareiškėjai iš atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos priteisė ½ pareiškėjos patirtų gyvenamojo namo griovimo išlaidų bei tokio sprendimo nemotyvavo sprendime. Teismas nenustatė, kokią dalį griovimo išlaidų atlygino Utenos RAAD. Atsakovo vertinimu, Utenos RAAD atlygino 26,60 proc. griovimo išlaidų, o Molėtų rajono savivaldybei priteista atlyginti 34,47 proc. visų pareiškėjos patirtų griovimo išlaidų.
25.6. Teismas nevertino atsakovo Molėtų rajono savivaldybės prašymo atidėti teismo sprendimą metams, jei pirmosios instancijos teismas priimtų pareiškėjai palankų sprendimą. Savivaldybės 2017 metų biudžete nėra numatyta lėšų sprendimu priteistai žalai atlyginti.
26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo netenkinti.
27. NŽT sutinka su Molėtų rajono savivaldybės apeliacinio skundo argumentais, nurodo, kad likvidavus apskričių viršininkų administracijas, NŽT neperėjo statinių statybos valstybinės priežiūros funkcijos, todėl NŽT negali būti atsakinga dėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 teisėtumo. Teismas nepagrįstai, prieš pareiškėjos valią nustatė dalinę atsakomybę (lygiomis dalimis) tarp pareiškėjos, Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės. Įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nebuvo nustatyti NŽT neteisėti veiksmai nei apskrities viršininko administracija nebuvo pripažinta kalta, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl NŽT solidariosios atsakomybės yra teisiškai nereikšmingi.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Utenos RAAD teisių perėmėjas) atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalį, kuria netenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjai išduoto statybą leidžiančio dokumento metu galiojusią Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies redakciją už statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako komisijos nariai ar statybos leidimą išdavęs asmuo. Žala, atsiradusi dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad NŽT atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (3 str. 2 d.).
31. Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjas A. K. atsiliepime į atsakovo Molėtų rajono savivaldybės apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas, palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – 72 358,59 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjos L. K., mirusios 2017 m. rugsėjo 15 d., teisių perėmėjui A. K. iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai pagal CK 6.271 straipsnį. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
33. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.
34. Teismų praktikoje nurodoma, kad principinė išvada yra ta, jog atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).
35. Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos L. K. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta jos nurodoma turtinė ir neturtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.
36. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).
37. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
38. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.
39. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
40. Pareiškėja L. K. šioje byloje paduotu skundu prašė jai priteisti jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl to, kad neteisėti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos administraciniai aktai ir veiksmai sudarė prielaidas vykti Gyvenamojo namo, kuris teismo įpareigojimu buvo nugriautas, statybai. Pareiškėja skunde nurodė, jog Molėtų rajono savivaldybės administracija, priimdama administracinius aktus – Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą, atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė Administracijos darbuotojų pareigų nevykdymu. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija (jos darbuotojai), išduodama 2008 m. birželio 18 d. planavimo sąlygų sąvadą Nr. 8, suderindama Žemės sklypo specialųjį planą, išduodama 2009 m. sausio 19 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15 bei 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.
41. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Molėtų rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, o ne konkrečioms valstybės institucijoms. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės tuo pagrindu, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja atlyginti žalą iš NŽT, kad teismų sprendimuose nėra nustatyti NŽT neteisėti veiksmai, be to, pareiškėjos atstovas teismo posėdyje kategoriškai atsisakė keisti proceso šalių ir dalyvių procesinę padėtį.
42. Kaip jau minėta, pareiškėja reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė ir Lietuvos valstybei dėl to, kad valstybės institucija Utenos apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėja valstybės atstovu nurodė NŽT dėl to, kad panaikinus apskričių viršininkų administracijas specialiųjų žemėtvarkos projektų, įskaitant kaimo plėtros projektų, projektų ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti ir kt. rengimo organizavimas buvo perduotas NŽT kompetencijai.
43. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybei ir Vyriausybei administraciniame procese atstovauja valstybės institucijos ir įstaigos (valstybės atstovai) pagal įstatymuose ir kituose aktuose joms suteiktus įgaliojimus. Pažymėtina, jog ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas. Be to, ABTĮ 53 straipsnyje reglamentuojamas netinkamos šalies pakeitimo klausimas bei nurodoma, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, jog skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.
44. Pareiškėjos skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko administracija buvo likviduota. Iki 2014 m. spalio 7 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“ 5.3 punktas, kuris nustatė, kad ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei ) atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 4.1 punkte buvo nurodyta, kad kitose nei šio nutarimo 3.14.2 ir 3.30 papunkčiuose nurodytose bylose dėl apskričių viršininkų (apskričių viršininkų administracijų) sprendimų atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas valstybei atstovauja tos institucijos, kurios atlieka šias funkcijas po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo.
45. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija (3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka NŽT. NŽT atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 str. 2 d.).
46. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimus, ar pareiškėja skunde pagrįstai nurodė valstybės atstovu NŽT, kuri ar kurios valstybės institucijos turi atstovauti valstybei dėl žalos atlyginimo pareiškėjai priteisimo dėl neteisėtų Utenos apskrities viršininko administracijos aktų ir veiksmų, turėjo vadovautis minėtomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodytus Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtus aktus ir veiksmus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos valstybei turėtų atstovauti NŽT ir Inspekcija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinėje byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo, Utenos apskrities viršininko administracijos pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir pareiškėjos įpareigojimo nugriauti statinį, kuris buvo pareikštas ir Inspekcijai bei NŽT.
47. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės nenagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, netinkamai taikė minėtas ABTĮ nuostatas ir be jokio teisėto pagrindo neišnagrinėjo Lietuvos valstybės atsakomybės dėl pareiškėjos nurodomos patirtos žalos atlyginimo priteisimo klausimo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu, ir panaikintinas.
48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja patyrė 59 123,32 Eur turtinės žalos ir pareiškėjai iš Savivaldybės priteistina 15 508,74 Eur, t. y. 1/3 dalis šių išlaidų. Taip pat pareiškėjai iš Savivaldybės buvo priteista ½ dalis turtinės žalos, patirtos šalinant neteisėtos Gyvenamojo namo statybos padarinius, įvertinus tai, kad 1/3 dalį griovimo darbų atliko Utenos RAAD. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėstymo eigos galima spręsti, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjai žala kilo dėl bendrų Administracijos, Utenos RAAD ir Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, t. y. Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmų, tačiau nebuvo sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas ir nepriteistas žalos atlyginimas iš valstybės. Pažymėtina ir tai, kad sprendime visiškai nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėja skunde reikalavimą dėl žalos atlyginimo suformulavo tik Administracijai, NŽT neteisėti ar kalti veiksmai byloje nenustatyti, pareiškėjai priteistina dėl Administracijos veiksmų kilusi turtinė žala, nes pareiškėja reikalavimą dėl patirtos žalos yra pareiškusi Savivaldybei ir valstybei, todėl šioje byloje ir turi būti išspręstas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo ir iš valstybės. Pažymėtina ir tai, kad Utenos RAAD taip pat buvo valstybės institucija.
49. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad taiko dalinę atsakomybę, o atsižvelgdamas į įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kuriuose konstatuoti neteisėtus veiksmus atlikusių institucijų ir pareiškėjos veiksmai, pareiškėjos prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą padalijo iš 3, tačiau jokie motyvuoti argumentai, dėl kurių nustatytas tokio dydžio pareiškėjos kaltės laipsnis, kai iš esmės Gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti, esant Savivaldybės ir valstybės institucijų išduotiems leidimams ir pritarimams, nėra nurodyti. Taip pat neanalizuotos aplinkybės ir nėra nurodyti jokie konkretūs argumentai, kuriais remiantis buvo prieita prie išvados, kad Savivaldybė ir valstybė neturi atsakyti solidariai. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino Savivaldybės ir valstybės institucijų atliktų veiksmų, šių veiksmų grandinės, t. y. ar įmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) viena ar kita institucija (jų darbuotojai) prisidėjo prie nuostolių pareiškėjai padarymo.
50. Šiuo aspektu primintina, kad CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lotynų kalba – conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006, ir kt.). Nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė esant deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; kt.).
51. Šiuo atveju visiškai nenagrinėti Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai tuo aspektu, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) turi būti taikoma šioje byloje. Taip pat nėra atlikta jokia įrodymų analizė ir nurodyti įrodymai, dėl kurių nustatyta, kad Savivaldybei taikoma dalinė atsakomybė, ir nustatoma, kad Savivaldybė turi atlyginti 1/3 dalį pareiškėjos patirtų išlaidų.
52. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apie bendrosios kompetencijos teismų priimtus procesinius sprendimus, iš jų ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį, kuria pareiškėja įpareigota per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir Administracijos bei Utenos RAAD lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę, manytina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nustatė Savivaldybės ir valstybės institucijų dalinę atsakomybę ir tai, kad pareiškėja yra atsakinga dėl 1/3 dalies nuostolių atsiradimo.
53. Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties matyti, kad civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl statinių nugriovimo. Nutartyje nurodyta, kad Statybos įstatymas reglamentuoja, jog statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkas, valdytojas ar naudotojas per nustatytą terminą įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis (Statybos įstatymo 281 str. 2 d., 1 p.). Neteisėtų statybų atveju pareiga pašalinti jų padarinius tenka statytojui, tačiau padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies nuostatas, bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 str. 32 d.). Nagrinėjamojoje byloje atsakovais be statytojos L. K. nurodyti Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurie rengė planavimo sąlygas, dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. posėdyje ir pritarė statybos leidimo išdavimui. Kadangi statybos leidimas bei statinio projektavimų sąlygų sąvadas panaikinti, nustačius, kad buvo išduoti pažeidžiant įstatymus, tai atsakovai Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laikomi kaltais Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir kartu su L. K. įpareigotini atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas. Pažymėta, kad dėl atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD kaltės plačiai ir argumentuotai pasisakė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-308 sudaryta komisija, kuri konstatavo, kad Žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas parengtas ir patvirtintas pažeidžiant Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir kitų teisės aktų reikalavimus, jo pagrindu priimti administraciniai aktai, t. y. Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 5 d. ūkininko sodybos (gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastato, pirties) projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-15; Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. protokolas Nr. P2-9-(10) ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimas Nr. P5-56 gyvenamojo namo statybai Žemės sklype yra neteisėti. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad įsiteisėjusia Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalimi nustatyta statytojos L. K. kaltė.
54. Iš Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo turinio matyti, kad buvo konstatuota, jog L. K. inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje, todėl L. K. pastangos miško ūkio paskirties žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir UAB „Grametra“ parengtas Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybai formuoti suklaidino pareigūnus ir suponavo neteisėtų padarinių atsiradimą. L. K., kaip apdairus ir sąžiningas nurodyto sklypo šeimininkas, turėjo jį naudoti pagal paskirtį ir nesistengti jame vykdyti neteisėtas statybas. Taip pat konstatuota, kad L. K., pasinaudojusi UAB „Grametra“ neteisėtai parengtu Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektu ūkininko ūkio sodybai formuoti, suderino su atsakingomis institucijomis dokumentaciją, kurios pagrindu Žemės sklype buvo pastatytas Gyvenamasis namas, visos institucijos, kurios derino statybą leidžiančią dokumentaciją, atliko savo darbą atsižvelgdamos į UAB „Grametra“ paruoštą Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybai formuoti, UAB „Grametra“ parengė projektą vadovaudamasi dokumentais, kurie neatitinka oficialaus ortofotografinio žemėlapio reikalavimų.
55. Pažymėtina, kad civilinėje byloje yra nustatyta L. K. kaltė, vykdant statybas miško žemėje, tačiau nei Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendime, nei Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nėra nustatyti prejudiciniai faktai, kad pareiškėjos, Savivaldybės ir valstybės atsakomybės dalys yra lygios, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nėra nurodyta, kaip turi būti padalytos Gyvenamojo namo nugriovimo išlaidos tarp pareiškėjos, Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos RAAD. Tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti proceso šalių argumentus, įvertinti įrodymus šiuo aspektu ir nustatyti, kokia dalimi Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai prisidėjo prie pareiškėjos padėties ir kokia atsakomybės dalis tenka pareiškėjai, lyginant su Savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės laipsniu.
56. EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, nurodė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei šios padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. EŽTT iš esmės nurodė, kad pareiškėjai neturėjo pradėti naujo teismo proceso dėl žalos atlyginimo, šis klausimas spręstinas toje pačioje nagrinėjamoje byloje dėl statybos leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo.
57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis minėtu EŽTT sprendimu, yra nurodęs, kad statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius, o tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (žr., pvz., 2018 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018).
58. Akcentuotina, kad civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai, nebuvo nustatomas asmenų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, o pareiškėja buvo tik įpareigota per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti Gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šiuo atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėja atskiroje byloje pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo (byloje nepateikti įrodymai, kad yra atnaujintas procesas civilinėje byloje ir civilinėje byloje nagrinėjamas asmenų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo), todėl šioje byloje ir turi būti nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su asmenų neteisėtais veiksmais, kurie nulėmė Gyvenamojo namo statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti šį statinį, su asmenų atsakomybės laipsniu, sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo.
59. Pareiškėjos teisių perėmėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus neteisingai apskaičiavo gyvenamojo namo statybos išlaidas pagal sudarytą rangos sutartį su UAB „SV Statyba“ Nr. 01441, t. y. apskaičiuojant bendrą išlaidų sumą atliktiems statybos rangos darbams pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus dokumentus (mokėjimo nurodymus), kurie įrodo, kad buvo apmokėtos rangovo išrašytos sąskaitos. Iš byloje esančių pateiktų rangovo išrašytų sąskaitų faktūrų ir pareiškėjos atliktus mokėjimus pagal šias sąskaitas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dalį įrodymų, t. y. 2009 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2 (I t., b. l. 59) 2 316,96 Eur (8 000 Lt) sumai ir 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 76) 5 229,01 Eur (18 400 Lt) sumai, kuriais buvo atsiskaityta už dalį 2009 metais atliktų darbų pagal atliktų darbų aktus; 2010 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 75) 1 650,83 Eur (5 700 Lt) sumai, 2010 m. sausio 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 78) 1 853,57 Eur (6 400 Lt) sumai ir 2010 m. vasario 14 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 (I t., b. l. 84) 867,24 Eur (2 994,40 Lt) sumai, kuriais buvo atsiskaityta už atliktus darbus pagal A. K. ir rangovo pasirašytus atliktų darbų aktus, pažymas ir rangovo išrašytas sąskaitas faktūras (I t., b. l. 62–65, 67–70, 72, 74); 2010 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. 95 (I t., b. l. 85) 579,24 Eur (2 000 Lt) sumai, kuriuo iš dalies buvo atsiskaityta už darbus atliktus pagal atliktų darbų aktą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta jokios motyvacijos šiuo aspektu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs motyvų, dėl kurių nepripažįsta, kad pareiškėja patyrė 13 235,27 Eur nuostolių, šalindama Gyvenamojo namo statybos padarinius, ir nustatė, kad pareiškėja išleido 12 375,19 Eur (neįtraukė į nuostolių sumą 860,08 Eur už šiukšlių išvežimą).
60. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį yra taikomos CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012; kt.), todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nurodė, kad šioje byloje negali būti priteisiamos procesinės palūkanos.
61. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje turi būti nagrinėjami Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai, šiais veiksmais padaryta pareiškėjai turtinė žala, darytina išvada, kad iš naujo turi būti nagrinėjamos ir pareiškėjos teisių perėmėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad pareiškėja patyrė ir neturtinę žalą.
62. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto skundo iš esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių skundo reikalavimams išnagrinėti, t. y. pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjos skunde nurodytos tinkamos šalies (valstybės) atstovo nustatymą.
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).
65. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K., atsakovo Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė