Administracinė byla Nr. I-3119-283/2019

                                                              Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00041-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2;

                                                              20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas, ir M. Š.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK,  ir atsakovės atstovas, ir pataisos namai),  priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai  2018 m. rugpjūčio 15 d. - 2019 m. sausio 3 d. laikotarpiu, atlyginti. Pareiškėjas skunde ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. - 2019 m. sausio 3 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose. Teigė, kad kamerose trūko ne tik gyvenamojo ploto, tačiau kamerose būdavo šalta, nes kamerų langai sulūžę, kamerose esančios lovos surūdijusios, apšvietimas prastas, elektros instaliacija netvarkinga. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, kuris jam buvo paskirtas pagal gydytojo rekomendacijas,                                     o tiekiamas maistas būdavo atšalęs. Tvirtino, kad dušų patalpos duryse įrengtas stebėjimo langelis, todėl pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją;  duše skysto muilo ir šampūno dozatoriai būdavo tušti, nebuvo guminių kilimėlių. Pareiškėjas teigė, kad dienos metu iš jo buvo paimama patalynė, todėl jis turėjo nuolat vaikščioti, negalėjo pailsėti. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, šiukšlini, netvarkomi, pareiškėjui esant laikino sulaikymo kameroje, jis nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti dvi valandas per dieną. Pareiškėjas  kalinimo sąlygos vertino kaip  kankinančias, nežmoniškas, dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu (b. l. 2, 64-65).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog minimali gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam nuteistajam gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Teigė, kad kamerose langų ir elektros instaliacijos būklė buvo gera, o gavus duomenų apie trūkumus, jie būdavo nedelsiant šalinami. Paaiškino, kad remontas pataisos namuose atliekamas pagal poreikį, kameras tvarko patys nuteistieji, iš jų vienas  paskiriamas budėtojas, kuris turi nuolat palaikyti švarą kameroje, švarai palaikyti išduodamos valymo priemonės, jų išdavimas fiksuojamas žurnale. Teigė, kad dušinėje yra įrengtos sienelės, veidrodžiai, lentynėlės, muilo dozatoriai. Pabrėžė, kad  drausmines nuobaudas atliekantys nuteistieji dėl jų probleminio elgesio turi būti nuolat stebimi pareigūnų, todėl siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą, dušinėse yra įrengti stebėjimo langeliai. Paaiškino, kad pareiškėjas yra linkęs užpulti ir gali kelti grėsmę aplinkiniams. Patalynė kamerose kalintiems nuteistiesiems išduodama tik miego laikui, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjui buvo suteikiama teisė pasivaikščioti vieną valandą per parą, kaip numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) nuostatos. Teigė, kad maistas į kameras yra atnešamas termosuose, palaikančiuose tinkamą maisto temperatūrą. Valstybės atstovas pabrėžė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nepagrindė reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, skundo argumentai nekonkretūs ir deklaratyvūs. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti (b. l. 9-16).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ)                                      17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. iki 2019 m. sausio 3 d. Atsižvelgus į Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis, sprendžiama, kad pareiškėjas uždaros zonos kamerose buvo kalinamas nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2019 m. sausio 3 d. (toliau - ginčo laikotarpis) ( b. l. 29, 31).

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog  buvo kalinamas patalpose, kuriose nebuvo neužtikrinta teisės aktuose nustatyta  minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma.

Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).  Taisyklių 111.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose:  karantino kameroje Nr. 2, kurios plotas – 36,43 kv. m, joje buvo kalinami 3-7 nuteistieji, pareiškėjui teko nuo 5,2 kv. m iki 12,14 kv. m ploto;  kameroje Nr. 6, kurios plotas – 16,19 kv. m, joje buvo kalinami du asmenys,  pareiškėjui teko                            8 kv. m ploto;  kameroje Nr. 3, kurios plotas – 16,07 kv. m, joje buvo kalinami 2 -3 nuteistieji, pareiškėjui teko nuo 5,3 kv. m iki 8 kv. m ploto;  kameroje Nr. 12, kurios plotas – 16,16 kv. m, joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su dar vienu asmeniui, jam teko nuo 8 kv. m iki 16,16 kv. m ploto;  kameroje Nr. 14, kurios plotas – 16,16 kv. m, joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba su dar vienu ar dviem asmenimis, jam teko nuo 5,3 kv. m iki 16,16 kv. m ploto; kameroje Nr. 4, kurios plotas – 16,19 kv. m, joje buvo kalinami 3 nuteistieji,  pareiškėjui teko 5,3 kv. m ploto.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Atsižvelgus į nustatytas  aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu  Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės į minimalią kameros tipo patalpos  ploto normą.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, netvarkingi, nešvarūs, vietoje šiukšlių dėžių pastatyti kibirai, pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti tik vieną valandą per parą.

Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko paskirtas drausmines nuobaudas (b. l. 29).

Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam nebuvo suteikta teisė į 2 valandų trukmės pasivaikščiojimus, nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patenka į Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kuriems skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, kategorijas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, pagrindo konstatuoti Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimą nėra.

Reikalavimus pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės. Šios taisyklės numato, kad  pasivaikščiojimo kiemų sienos turi būti dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 punktas).

Teismas vertina, kad Eksploatavimo taisyklės ir kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų ploto ir juose įrengiamų šiukšlinių, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažų pasivaikščiojimų kiemelių ir šiukšlių surinkimui naudojamos priemonės (kibiro) atmetami kaip nepagrįsti.  

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie netvarkingus ir nešvarius pasivaikščiojimo  kiemus, pažymėtina, kad nešvara ir netvarka kyla ir dėl asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Švarios ir tvarkingos aplinkos įvairiose pataisos namų patalpose  sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valios. Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, darytina išvada,  jog netvarką  pasivaikščiojimo kiemuose iš esmės  sukelia nuteistųjų netinkamas elgesys. Atsakovės atstovo pateiktoje Turto valdymo skyriaus pažymoje nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemelius tvarko Turto valdymo skyriuje dirbantis nuteistasis (b. l. 32-33). Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK, siekdama užtikrinti švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemuose, atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl teisės į pasivaikščiojimus pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė neužtikrinta teisė tinkamai pasinaudoti dušu ir pažeista teisė į privatumą duše.  

Atsižvelgus į skundo teiginius, sprendžiama, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu kartą per savaitę.

Pareiškėjas, pagrįsdamas teisės į privatumą pažeidimą, nurodė,  kad dušuose nėra įrengtų pertvarų. Atsižvelgus į atsakovės atstovo pateiktą fotomedžiagą, daroma išvada, kad  duše rageliai atitverti pertvaromis (b. l. 25-26).  Esant nustatytoms aplinkybėms, nurodyti pareiškėjo teiginiai vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas teigė, kad duše skysto muilo ir šampūno dozatoriai būdavo tušti, be to, duše nebuvo guminių kilimėlių.

Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija), 10 punktą, suimtųjų (nuteistųjų) dušo patalpose įrengiami kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. 

Bylos duomenimis,  pareiškėjui raštu pranešus Pravieniškių PN-AK  administracijai, kad dušuose įrengti dozatoriai neužpildyti prausikliu ir nėra kilimėlių, pataisos įstaigos darbuotojai dozatorius užpildė skystu muilu ir patiesė kilimėlius (b. l. 43-44).

Atsižvelgus į tai, kad teisės aktai nustato, jog dušuose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai pildomi pagal poreikį, o, atsiradus poreikiui, t. y. pareiškėjui nurodžius, kad dozatoriai ištuštėjo, jie buvo operatyviai užpildyti, pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus nėra. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos, kurią sukėlė nepatiesti kilimėliai dušuose, vertinami kaip deklaratyvūs ir hipotetiniai.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl neužtikrintos teisės pasinaudoti tinkamai įrengtu dušu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad iš jo būdavo paimama lovos minkštasis inventorius ir patalynė, dėl ko jis negalėjo pailsėti, buvo priverstas visą laiką vaikščioti, kadangi sėdėti negalėjo  dėl turimos nugaros traumos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 įsakymo Nr. 1R-107 ( galioja nuo 2016 m. balandžio 1 d.)  ir 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 (galioja nuo 2018 m. spalio 20 d.) redakcija) nustato, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), o patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. 

Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK, išduodama pareiškėjui patalynę tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, elgėsi teisėtai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų teiginiui apie turimą fizinės sveikatos sutrikimą, trukdžiusį sėdėti, patvirtinti,  o byloje esančiame Medicininiame pažymėjime duomenų apie tai nenurodyta (b. l. 28).

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, langai buvo sulūžę, per juos pūtė vėjas, todėl patalpose buvo šalta, rūdijo lovos, be to, patalpose buvo  netvarkinga elektros instaliacija, neužtikrinamas tinkamas apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų kameros įrenginių, nepateikė. Bylos duomenimis, pareiškėjas dėl šių aplinkybių Pravieniškių PN-AK administracijai skundėsi raštu (b. l. 75, 84-85, 87, 90). Atsakovės atstovo parengti atsakymai patvirtina, kad pareiškėjo nurodytos langų, elektros instaliacijos, lovos problemos buvo pašalintos arba pareiškėjui buvo paaiškinta, jog bus pašalintos ateityje (b. l. 88, 91, 94, 97-99, 40, 46, 51). Išanalizavus bylos duomenis, daroma išvada, kad atsakovės atstovas ėmėsi aktyvių ir tinkamų veiksmų nustatytiems kamerų įrengimo trūkumams operatyviai pašalinti. Kita vertus, nustatyti duomenys leidžia teigti, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo būti neužtikrinta teisė į tvarkingą, higienos normų reikalavimus atitinkančią aplinką.

Vertinant nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo poveikį pareiškėjui, daroma išvada, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog neužtikrinta teisė į tvarkingą, higienos normų reikalavimus atitinkančią aplinką  pareiškėjui sukėlė realių neigiamų pasekmių fizinei ir psichinei sveikatai. Teismo vertinimu, Medicininiame pažymėjime nėra nurodyta jokių sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti aukščiau aptartos kalinimo sąlygos. Nors pareiškėjas teigė susirgęs hepatitu C, tačiau Medicininiame pažymėjime nurodyta, kad šis susirgimas nediagnozuotas (b. l. 28).

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam buvo netiekiamas dietinis maitinimas, o tiekiamas maistas būdavo atšalęs.

Pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, 7 punktą, nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą, yra maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Šių taisyklių 12 punktas numato kad šiluma apdorojamo maisto (patiekalo) temperatūra jo viduje turi būti ne žemesnė kaip +75 °C; jeigu nuteistieji ir suimtieji maitinami 2 arba 3 pamainomis, pagamintas maistas turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną.

Nustatyta, kad pareiškėjas dėl atšalusio maisto ir neskiriamo dietinio maitino keletą kartų teikė skundus pataisos namų administracijai (b. l. 53, 56, 69, 70. 102). Atsakovės atstovas atsiliepime ir pareiškėjui parengtuose atsakymuose pripažino aplinkybę, kad tam tikrą laikotarpį maistas nuteistiesiems į kameras buvo tiekiamas putplasčio induose, kurie nepalaikė reikiamos maisto temperatūros; apie tai buvo pranešta  maitinimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri maistą  pradėjo tiekti šilumą palaikančiuose termosuose (b. l. 52, 55). Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui buvo tiekiamas atšalęs maistas.

Medicininio pažymėjimo duomenimis, pareiškėjui dietinis maitinimas buvo paskirtas nuo 2018 m. vasario mėnesio (b. l. 28). Išanalizavus bylos duomenis, daroma išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinamas maitinimas pagal nustatytą dietinį valgiaraštį.

Pagal teisminėje praktikoje taikomą negatyviojo įrodinėjimo naštos aspekto taisyklę, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Atsižvelgus į tai, kad Pravieniškių PN-AK, kaip kompetentinga valstybės institucija,  turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų, daroma išvada, kad  atsakovės atstovas privalėjo  užtikrinti informatyvių duomenų pateikimą. Pravieniškių PN-AK nepateikus išsamios informacijos apie pareiškėjui paskirto dietinio maitinimo užtikrinimą, sprendžiama, kad pareiškėjo teisė gauti  maitinimą pagal dietinį valgiaraštį nebuvo užtikrinta.

Vertinant šio pažeidimo poveikį, sprendžiama, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl dietinio maitinimo neužtikrinimo ar atvėsusio maisto tiekimo. Medicininiame pažymėjime nėra nurodyta sveikatos sutrikimus, kuriuos galėjo sukelti netinkamas maitinimas (b. l. 28).  

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Apibendrinus faktines aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, sprendžiama, kad dėl byloje nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010; Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). 

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018;  2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, vertinamas kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas piniginėmis lėšomis.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika,  daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, patirta neturtinė žala nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl jos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,  

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d.  iki 2019  m. sausio 3 d.

Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                           Dalytė Zlatkuvienė