Civilinė byla Nr. 3K-3-483/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00157-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:  21.4.2.7; 35.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko, 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „Iglus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „Iglus“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ekranas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – A. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66, 1.80, 1.81, 1.91 straipsnių pagrindais.

Ieškovė BAB „Iglus“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. kovo 10 d. ieškovės AB „Iglus“ ir atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Hanza lizingas“) sudarytos Faktoringo sutarties Nr. 54030F dalį, kuria šalys susitarė dėl reikalavimo atpirkimo; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. liepos 8 d. ieškovės AB „Iglus“ ir atsakovių UAB „Swedbank lizingas“, AB „Ekranas“ sudarytą susitarimą (suderinimo aktą), pagal kurį 2004 m. birželio 30 d. PVM sąskaitų faktūrų (serija LEA Nr. 3596031 ir Nr. 3596032) apmokėjimo terminai buvo nukelti atitinkamai iki 2005 m. liepos 31 d. ir iki 2005 m. rugpjūčio 31 d.; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. rugpjūčio 4 d. AB „Iglus“, UAB „Swedbank lizingas“, AB „Ekranas“ sudarytą susitarimą (suderinimo aktą), pagal kurį 2004 m. liepos 30 d. PVM sąskaitų faktūrų (serija IGL Nr. 0400033, 0400034, 0400035, 0400036, 0400037 ir 0400038) apmokėjimo terminai buvo nukelti atitinkamai iki 2005 m. rugpjūčio 30 d.–2006 m. vasario 29 d.; 4) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. rugsėjo 6 d. AB „Iglus“, UAB „Swedbank lizingas“, AB „Ekranas“ sudarytą susitarimą (suderinimo aktą), pagal kurį 2004 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų (serija IGL Nr. 0400076, 0400077 ir 0400078) apmokėjimo terminai buvo nukelti atitinkamai iki 2006 m. vasario 28 d.–2006 m. balandžio 23 d.; 5) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. lapkričio 3 d. AB „Iglus“, UAB „Swedbank lizingas“, AB „Ekranas“ sudarytą susitarimą (suderinimo aktą), pagal kurį 2004 m. spalio 29 d. PVM sąskaitos faktūros (serija IGL Nr. 0400226) apmokėjimo terminas buvo nukeltas iki 2006 m. balandžio 23 d.; 6) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2005 m. kovo 24 d. ieškovės AB „Iglus“ ir atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ sudarytą Faktoringo sutarties priedą Nr. 3, kuriame nustatytas 600 dienų apmokėjimo terminas; 7) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. gegužės 2 d. ieškovės AB „Iglus“ ir atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ sudarytą Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. G 54030; 8) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ ieškovės naudai 3 587 000 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. nutartimi iškėlė AB „Iglus“ bankroto bylą. 2004 m. kovo 10 d. AB „Iglus“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė Faktoringo sutartį Nr. 54030F, pagal kurią UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo ieškovei perduoti pinigus mainais už ieškovės perleidžiamą piniginį reikalavimą, susijusį su statybos rangos darbų atlikimu atsakovei AB „Ekranas“. Šia sutartimi ieškovė AB „Iglus“ įsipareigojo atpirkti iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimą, jei AB „Ekranas“ laiku ir tinkamai nesumokės UAB „Swedbank lizingas“. AB „Iglus“ nuo 2004 m. kovo 17 d. iki 2004 m. spalio 29 d. atsakovei AB „Ekranas“ atliko 28 880 813,00 Lt vertės statybos rangos darbų. Nuo 2004 m. liepos 8 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d. AB „Iglus“ ir atsakovės pasirašė susitarimus (suderinimo aktus) dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminų. Be to, 2005 m. kovo 24 d. AB „Iglus“ ir UAB „Swedbank lizingas“ Faktoringo sutarties priedu Nr. 3 nustatė 600 dienų mokėjimo terminą ir paliko tą pačią faktoringo termino pabaigą (2005 m. spalio 31 d.). 2006 m. gegužės 2 d. AB „Iglus“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. G 54030, kuria šalys sutarė, kad ieškovė iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ atperka 6 135 000 Lt reikalavimą. Ieškovės teigimu, šios sutarties pagrindu UAB „Swedbank lizingas“ visiškai ir besąlygiškai atsisakė teisės reikalauti, kad AB „Iglus“ atpirktų reikalavimą į likusį AB „Ekranas“ įsiskolinimą atsakovei UAB „Swedbank lizingas“. Pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį ieškovė atsakovei sumokėjo 3 587 000 Lt. 2009 m. rugsėjo 21 d. UAB „Swedbank lizingas“ informavo ieškovę, kad 2006 m. gegužės 2 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartis vienašališkai nutraukiama, o ieškovė yra skolinga atsakovei 12 431 762,90 Lt. Ieškovės teigimu, ginčijami sandoriai ar jų dalys pripažintinos negaliojančiomis CK 6.66, 1.80, 1.81 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Panevėžio apygardos teismui patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus, įmonės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią teisę ieškovei. AB „Iglus“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių su atsakovėmis, sandoriai turėjo įtakos įmonės kreditorių teisėms – nesudarius nurodytų sandorių, įmonė nebūtų bankrutavusi, o UAB „Swedbank lizingas“ nebūtų be pagrindo gavusi 3 587 000 Lt anksčiau  nei ieškovės kreditoriai. Ieškovės teigimu, šalys žinojo, kad ginčo sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises ir sudaryti išimtinai atsakovių interesais. Ieškovė teigia, kad iš ginčijamų sandorių naudą gavo visos šalys, tačiau rizika ir visos neigiamos pasekmės neteisėtai ir nesąžiningai ginčijamais sandoriais buvo perkeltos tik ieškovei, kaip silpniausiai sandorių šaliai. Atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ privalėjo įvertinti atsakovės AB „Ekranas“ galimybes atsiskaityti už atliktus darbus ir atitinkamai prisiimti riziką, o ne perkelti ją išimtinai ieškovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 9 d. AB „Iglus“ ir AB „Ekranas“ sudarė  Statybos rangos sutartį, kuria AB „Iglus“ iki 2004 m. kovo 31 d. įsipareigojo  atlikti AB „Ekranas“ korpuso Nr. 43 statybos darbų už 17 000 000 Lt. Šalys susitarė dėl atsiskaitymo už atliktus darbus tiek tiesiogiai su AB „Iglus“, tiek ir tuo atveju, jeigu  ieškovė sudarys  finansavimo (paskolos ar faktoringo) sutartį dėl statybos darbų finansavimo (Statybos rangos sutarties 43–44 punktai). 2004 m. birželio 23 d. sutarties papildymu  šalys susitarė dėl naujų darbų atlikimo terminų (2004 m. rugpjūčio 20 d.) ir  darbų kainos – 24 000 000 Lt. AB „Iglus“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2004 m. kovo 10 d. sudarė Faktoringo sutartį, kuria UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo AB „Iglus“ perduoti pinigus mainais už bendrovės perleidžiamą piniginį reikalavimą, susijusį su statybos rangos darbų atlikimu AB „Ekranas“. Be to, AB „Iglus“ įsipareigojo atpirkti iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimą, jei AB „Ekranas“ laiku ir tinkamai nesumokės UAB „Swedbank lizingas“ už AB „Iglus“ atliktus statybos rangos darbus (sutarties 5.3; 6.1–6.8 punktai). Nuo 2004 m. kovo 17 d. iki 2004 m. spalio 29 d. ieškovė pagal Statybos rangos sutartį atliko darbų ir išrašė PVM sąskaitų–faktūrų už 28 880 813 Lt. AB „Iglus“, AB „Ekranas“, UAB „Swedbank lizingas“ 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 6 d., 2004 m. lapkričio 3 d. sudarė susitarimus (suderinimo aktus), kuriais buvo nukelti atsakovei AB „Ekranas“ dalies ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų mokėjimo terminai. Ieškovė ir UAB „Swedbank lizingas“ 2005 m. kovo 24 d. susitarė dėl didesnio faktoringo limito ir pratęsė  terminą iki 600 dienų, o 2006 m. gegužės 2 d. sudarė Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. G 54030. Ieškovė 1 549 627,30 Lt ir 6 000 257,97 Lt reikalavimus atsakovei AB „Ekranas“, įgytus pagal Statybos rangos sutartį ir 2006 m. gegužės 2 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutartį, atlygintinai yra perleidusi  UAB „Statybų valdybos grupė“, kuri yra įsipareigojusi nuo 2007 m. sausio mėn. ieškovei mokėti po 5000 Lt kas mėnesį. Teismas sutiko, kad ieškovės įsipareigojimas atpirkti AB „Ekrano“ skolą, šiai bendrovei nesumokėjus UAB „Swedbank lizingas“, buvo rizikingas AB „Iglus“ sprendimas, tačiau įmonė sutiko su lizingo bendrovės siūlomomis sąlygomis, gaudama lėšų verslui vykdyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, sudarius Faktoringo sutartį ir ją vykdant, ieškovė tęsė ūkinę veiklą, vykdė didelės apimties statybos darbus (pvz., pagal 2007 m. lapkričio 28 d. su UAB „Akropolis“ sudarytą sutartį įmonė vykdė 212 247 190,00 Lt vertės objekto statybą), 2008–2009 m. gavo pelno ir akcininkams išmokėjo dividendus. Teismas kritiškai vertino ieškovės teiginius, kad dėl sudarytų sandorių bendrovė tapo nemoki. Teismo nuomone, ūkinė veikla yra susijusi su tam tikra rizika, todėl prisiimdami įsipareigojimus ūkio subjektai negali būti garantuoti dėl teigiamų rezultatų. Visoms sandorių šalims buvo žinomos sutarčių sąlygos ir tai, kad AB „Ekranas“ turi kreditorių, tačiau ginčijamų sandorių sudarymo metu ši bendrovė buvo moki ir vykdė ūkinę veiklą. Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad buvo galima numatyti, jog AB „Ekranas“ 2006 m. nutrauks veiklą ir įmonei bus iškelta bankroto byla. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais ieškovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 17 d nutartimi ieškovės BAB „Iglus“ apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovė BAB „Iglus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. CK 6.66 straipsnio pagrindu sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę; arba atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo; arba sandoris, nesukėlęs bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Kasatoriaus nuomone, jo  nemokumas ir ginčijamų sandorių pagrindu atsiradusių įsipareigojimų suma pažeidžia kasatoriaus kreditorių interesus, nes sumažina jo galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais. Dėl ginčijamų sandorių sudarymo bei atsakovų nesąžiningų veiksmų kasatorius patyrė išlaidų, susijusių su statybos darbų vykdymu pagal Statybos rangos sutartį, pervedė UAB „Swedbank lizingas“ daugiau nei 3,5 mln. Lt už AB „Ekranas“ nepamokėtas faktorizuotas sąskaitas ir  liko skolingas UAB „Swedbank lizingas“ daugiau nei 11 mln. Lt, nors visų kitų kasatorių kreditorių finansinių reikalavimų suma bankroto byloje nesiekia net 6 mln. Lt.  Ginčijamų sandorių ieškovė sudaryti neprivalėjo ir savo interesus galėjo užtikrinti bei tikslus pasiekti sudarydama kitokius sandorius, ne tokius žalingus ieškovei ir ne taip pažeidžiančius kreditorių interesus. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių sandorių šalių (UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Ekranas“) nesąžiningumą.

              2. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“  v. UAB „Homo Faber“, bylos  Nr. 3K-3-274/2004; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-502/2006; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v.  Švedijos įmonė „Baltic Bitumen AB“, bylos Nr. 3K-3-87/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Tradicija“ v. UAB „SERNETA“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-402/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. kovo 28 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. L. A. ir kt.,  bylos Nr. 3K-3-532/2011;  2012 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt.,  bylos Nr. 3K-3-285/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad  pirmenybė turi būti teikiama tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien lingvistinei sutarties teksto analizei; aiškinant sutarčių sąlygas taip pat būtina analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties, tiek ją sudarius – faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus; jeigu šalių tikroji valia negali būti nustatyta, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos  sistemiškai;  kai tos pačios šalys vienu metu arba per tam tikrą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia; šalims palaikant tęstinius verslo santykius, šalių valia gali susiformuoti ir sutarčių vykdymo praktikoje, kuri aiškinama remiantis sutarčių aiškinimo principais; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai ir taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; ginčijamos neaiškios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Kasatoriaus nuomone, teismai nesilaikė šių principų,  nepagrįstai pripažino, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Ekranas“ yra sąžiningos ginčijamų sandorių šalys ir paneigė piktavališko susitarimo tarp jo ir AB „Ekranas“ buvimą. Teismai neatsižvelgė, kad UAB „Swedbank lizingas“, kaip profesionaliam finansavimo paslaugų teikėjui, taikomi aukštesni teisingumo, rūpestingumo, atidumo ir sąžiningumo reikalavimai. UAB „Swedbank lizingas“ privalėjo užtikrinti, kad AB „Ekranas“ ir (arba) kasatoriaus interesas gauti finansavimą AB „Ekranas“ gamybinio pastato korpuso statybai būtų įgyvendintas tokiu būdu ir tokiomis priemonėmis, kurios nelemtų neproporcingų neigiamų pasekmių ir žalos atsiradimo nė vienam iš dalyvių, taip pat ir tretiesiems asmenims, t. y. kasatoriaus kreditoriams, ir kad ginčijamų sandorių šalims, ypač kasatoriui, būtų tinkamai atskleistos visos rizikos, susijusios su siūlomais sandoriais. UAB „Swedbank lizingas“ elgesį, prieštaraujantį rūpestingos finansų įstaigos elgesio standartams, patvirtina keletas aplinkybių. Pirma, UAB „Swedbank lizingas“  finansavimo paslaugą sutiko teikti naudojant faktoringo modelį (su regreso teise), kuris, palyginti su kitais galimais finansavimo būdais (kreditavimu, paskolos suteikimu ir pan.), yra daug rizikingesnis kasatoriui – galimos neigiamos pasekmės yra gerokai didesnės, nei gautina nauda. Antra, Statybos rangos sutarčiai tinkamai vykdyti kasatoriui nebuvo būtinas finansavimas visiems šioje sutartyje numatytiems atlikti darbams. Remiantis Statybos rangos sutartimi, tam, kad galėtų pradėti vykdyti rangos darbus, būtų pakakę ne didesnio finansavimo nei darbų, numatytų atlikti per pirmus du mėnesius, vertė. Kitus darbus pagal Statybos rangos sutartį kasatorius galėjo finansuoti iš AB „Ekranas“ mokamos Statybos rangos sutartyje nustatytos darbų kainos. Trečia, Faktoringo sutartis, kaip priemonė gauti finansavimą Statybos rangos sutartimi nustatytiems darbams atlikti, kasatoriui buvo itin nenaudinga. Įvertinus Statybos rangos sutarties ir Faktoringo sutarties nuostatas, kasatoriaus sąskaitų už  atliktus darbus apmokėjimo terminas, šias sąskaitas faktorizuojant, geriausiu atveju galėjo sutrumpėti tik iki 17 kalendorinių dienų, o už tai kasatorius mokėjo neproporcingą kainą (atlyginimas už faktoringo paslaugą – 5,35 proc. metinių palūkanų; Faktoringo sutarties mokestis – 17 000 Lt; komisinis mokestis už vieną faktorizuojamą sąskaitą – 10 Lt; faktoringo avanso suma – 90 proc.) ir įsipareigojo atpirkti reikalavimo teisę. Teismai  nevertino aplinkybės, jog finansavimas buvo būtinas AB „Ekranas“. Teismai nevertino aplinkybės, kad 2003–2004 m. UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Ekranas“ buvo sudarę net 5 finansinio lizingo sutartis. Tai patvirtina, kad UAB „Swedbank lizingas“  įgyvendindama finansų įstaigos teises ir vykdydamas pareigas, turėjo (privalėjo turėti) tikslią informaciją apie AB „Ekranas“ finansinę būklę, įsipareigojimus ir turėjo galimybę tiksliai įvertinti AB „Ekranas“ galimybes vykdyti prievoles pagal Faktoringo sutartį. Teismai netyrė, kaip buvo panaudotos draudimo lėšos, kurias tiek UAB „Swedbank lizingas“, tiek AB „Ekranas“ įvardijo kaip tinkamo AB „Ekranas“ įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą. Nustačius, kad nurodyta draudimo išmoka buvo panaudota ne atsiskaityti pagal Statybos rangos ir Faktoringo sutartis, o kitiems tikslams, kad UAB „Swedbank lizingas“ tai žinojo, būtų galima konstatuoti piktavališką AB „Ekranas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ susitarimą ir šių asmenų nesąžiningumą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad UAB „Swedbank lizingas“ Faktoringo sutarties vykdymo metu vengė bendradarbiauti su kasatoriumi ir neteikė informacijos apie AB „Ekranas“ įsipareigojimų vykdymą. Tai patvirtina byloje pateiktas ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas. Teismai taip pat nevertino šių aplinkybių: ar UAB „Swedbank lizingas“ nepareiškė AB „Ekranas“ bankroto byloje to paties finansinio reikalavimo, kurį jau buvo tariamai perleidusi kasatoriui; kad  2006 m. gegužės 2 d. Įsiskolinimo mokėjimo sutarties pakeitime nurodytas asmuo (A. R.) neigia tokį dokumentą pasirašęs ir šiame dokumente esantis parašas akivaizdžiai nepanašus į jo parašą (vertinant kitus byloje esančius šio asmens pasirašytus dokumentus); kad visų ginčijamų sandorių sąlygos buvo parengtos ir pasiūlytos UAB „Swedbank lizingas“, todėl turėjo būti aiškinamos UAB „Swedbank lizingas“ nenaudai ir kasatoriaus naudai.

3. Nagrinėjant bylas, kai ginčijant sudarytus sandorius siekiama apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, įrodinėjimo procesas yra specifinis, nes jose ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas, todėl teismas privalo būti aktyvus. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, pareiškia ieškinį dėl sudaryto sandorio nuginčijimo, teismas ne tik pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, o esant poreikiui, kai dalyvaujantys byloje asmenys įvykdo ne visas savo pareigas įrodinėjimo procese, teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ G. V. vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2013).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo A. R. prisidėjo prie ieškovės BAB „Iglus“ kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti,  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas  į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1.  Ieškovė nenurodė, kokius kreditorius turėjo Faktoringo sutarties sudarymo metu (2004 m. kovo 10 d.) ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškinio pateikimo metu, t. y. 2012 m. gegužės 15 d., bent vieno iš šių kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti. Kadangi byloje nebuvo įrodyta pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga, tai yra  pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Ginčijamų sandorių sudarymas buvo naudingas ieškovei. Nauda pasireiškė tuo, kad Faktoringo sutarties pagrindu ieškovė gavo apyvartinių lėšų – išankstinį apmokėjimą už atliktus darbus ir įgijo galimybę ilgą laiką disponuoti atsakovei UAB „Swedbank lizingas“ priklausančiomis lėšomis, net ir tada, kai atsakovė AB „Ekranas“ tinkamai neatsiskaitė už atliktus darbus. Įsiskolinimo mokėjimo sutartimi ieškovei buvo suteikta galimybė sumokėti įsiskolinimą dalimis ir sumažinti mokėtiną sumą. Suderinimo aktais nebuvo nukeliami sąskaitų apmokėjimo terminai, o trišaliais susitarimais buvo nustatoma atsiskaitymo už darbus tvarka pagal Statybos rangos sutarties 44.3, 44.4 punktus, Faktoringo sutarties nuostatas.

2. Ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl 2009 m. liepos 28 d. sudaryto Įsiskolinimo mokėjimo sutarties priedo Nr. 5 pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad neva ieškovės atstovas jo nepasirašė, todėl šios aplinkybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atitinkamai neturi būti vertinami ir kasaciniame skunde išdėstyti niekuo nepagrįsti argumentai dėl priede esančio parašo vizualinio panašumo ar nepanašumo į A. R. parašą (CPK 347 straipsnis).

3. Nei Finansų įstaigų įstatymas, nei kitas teisės aktas neįpareigoja finansines paslaugas   teikiančios institucijos vertinti, kokia finansinė paslauga geriausiai atitiks potencialaus kliento interesus. Finansų įstaigų įstatymo nuostatos tik įpareigoja įvertinti, ar prašančio gauti tam tikrą finansinę paslaugą asmens turtinė padėtis leidžia tikėtis tinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Tai, kad dėl finansavimo suteikimo ieškovė kreipėsi ne į banką, t. y. paskolų teikėją, o į atsakovę, t. y. lizingo ir faktoringo paslaugas teikiančią bendrovę, įrodo, jog dėl finansavimo modelio apsisprendė pati ieškovė. Ieškovė nepateikia argumentų, kodėl finansavimo teikimas sudarant faktoringo (su regreso teise) sutartį yra daug  rizikingesnis už kitus finansavimo būdus (kreditavimą, banko paskolą ir pan.).

4. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad Faktoringo sutarties sudarymo metu AB „Ekranas“ finansinė padėtis buvo bloga ar buvo bet kokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šios bendrovės finansinė padėtis gali pablogėti (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje apklaustas buvęs ieškovės vadovas patvirtino, kad, jo žiniomis,  AB „Ekranas“ finansinė padėtis pradėjo blogėti tik 2005 metų vasarą, t. y. jau po Faktoringo sutarties sudarymo ir po statybos rangos darbų atlikimo.

5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs,  kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. BUAB „PGNT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-651/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta UAB „Patria Domi“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-161/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – jų iš naujo nenustatinėja, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Ieškovės nuomone, kreditorių teises pažeidžia Faktoringo sutarties dalis dėl reikalavimo atpirkimo. CK 6.903 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą, o 2 dalyje nurodyta, kad piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą. Taigi faktoringas – tai sutartiniai santykiai, kurių dalyką sudaro išankstinis reikalavimo teisių finansavimas mainais už sutartą atlyginimą, finansuotojo teisėms užtikrinti panaudojant nuosavybės teises į perleidžiamus reikalavimus. Ekonominis faktoringo naudingumas klientui pasireiškia tuo, kad leidžia klientui padidinti piniginių lėšų apyvartą, kai dėl ekonominio būtinumo tenka savo kontrahentams nustatyti gana ilgus mokėjimo terminus už suteiktas paslaugas ar prekes. Pasinaudodamas faktoringo sutartimi verslininkas gali savo klientams nustatyti ilgesnius apmokėjimo terminus, taip suteikdamas klientams geresnes sąlygas ir įgydamas pranašumą savo konkurentų atžvilgiu. Pagal CK 6.906 straipsnio 3 dalį, faktoringo sutartis gali būti: 1) su regreso teise (kai klientas įsipareigoja atpirkti finansuotojui perleistą reikalavimą skolininkui, jeigu šis jo neįvykdys) arba 2) be regreso teisės (kai klientas neatsako finansuotojui, jeigu skolininkas neįvykdo perleisto reikalavimo). Pirmoji faktoringo sutarties rūšis yra rizikingesnė klientui, antroji – finansuotojui. Priklausomai nuo to, kas prisiims didesnę riziką, skirsis faktoringo sutarties sąlygos, pvz., avanso, palūkanų dydis, kurios lems, ar faktoringo sutarties kaina bus didesnė arba mažesnė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tas faktas, kad buvo sudaryta faktoringo sutartis su regreso teise, neįrodo tokio sandorio nenaudingumo klientui ir kliento kreditoriaus teisių pažeidimo, priešingu atveju, visos faktoringo sutartys su regreso teise turėtų būti pripažintos negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė finansuoti statybas sudarant faktoringo sutartį buvo aptarta 2004 m. kovo 9 d. Statybos rangos sutartyje, kurioje nustatyta, kad rangovui sudarius paskolos arba faktoringo sutartį apmokėjimas pradedamas nuo 2004 m. rugsėjo mėn. ir atsiskaitymų suma yra ne mažesnė kaip 1 214 300 Lt per mėnesį (Statybos rangos sutarties 44 skyrius). Sudarius 2004 m. kovo 10 d. Faktoringo sutartį AB „Ekranas“ pradėjo mokėti už atliktus darbus tik 2004 m. rugsėjo 30 d., o ieškovė pagal 2004 m. kovo 10 d. Faktoringo sutartį 90 proc. nuo 2004 m. kovo 17 d.–2004 m. spalio 29 d. išrašytų sąskaitų sumos gavo ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo akceptavimo sumokėti faktoringo avansą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijama Faktoringo sutarties dalis dėl reikalavimų atpirkimo pažeidė įmonės kreditorių teises. 

Ieškovės nuomone, kreditorių teises taip pat pažeidžia 2005 m. kovo 24 d. Faktoringo sutarties priedas Nr. 3, kuriame nustatytas 600 dienų apmokėjimo terminas, 2004 m. liepos 8 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 6 d., 2004 m. lapkričio 3 d. susitarimai (suderinimo aktai). Pažymėtina, kad ieškovė pati ieškinyje nurodė, kad išrašytose sąskaitose faktūrose ir 2004 m. liepos 8 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 6 d., 2004 m. lapkričio 3 d. susitarimuose (suderinimo aktuose) nurodyti identiški apmokėjimo terminai. Apmokėjimo už atliktus darbus sąlygos buvo nustatytos AB „Iglus“ ir AB „Ekranas“ 2004 m. kovo 9 d. sudarytoje Statybos rangos sutartyje, būtent remiantis šiomis sąlygomis ir buvo nurodyti apmokėjimo terminai PVM sąskaitose faktūrose ir 2004 m. liepos 8 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 6 d., 2004 m. lapkričio 3 d. susitarimuose (suderinimo aktuose). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Statybos rangos sutarties ieškovė neginčijo. 2005 m. kovo 24 d. Faktoringo sutarties priedas Nr. 3, kuriame nustatytas 600 dienų apmokėjimo terminas, pasirašytas jau išrašius visas sąskaitas faktūras, kuriose, kaip minėta, buvo nurodyti jų apmokėjimo terminai, atitinkantys nustatytus Statybos rangos sutartyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, sutinka su teismų išvadomis, kad ieškovė neįrodė, jog 2005 m. kovo 24 d. Faktoringo sutarties priedas Nr. 3, 2004 m. liepos 8 d., 2004 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m. rugsėjo 6 d., 2004 m. lapkričio 3 d. susitarimai (suderinimo aktai) pažeidžia AB „Iglus“ kreditorių teises. Ieškovė taip pat teigia, kad jos kreditorių teises pažeidžia ir 2006 m. gegužės 2 d. ieškovės AB „Iglus“ ir atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta Įsiskolinimo mokėjimo sutartis. Teismai konstatavo, kad Įsiskolinimo mokėjimo sutarties sudarymas buvo naudingas ieškovei ne tik tuo, jog įmonei buvo suteikta galimybė iš Faktoringo sutarties kilusį įsiskolinimą padengti dalimis per ilgesnį laikotarpį, bet ir sumažinta skolos dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą padaryti priešingą išvadą.

Kita actio Pauliana taikymo sąlyga – kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties; sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į CK 6.66 straipsnio taikymo ypatybes, kai šiuo pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Actio Pauliana taikyti būtina įrodyti, kad nors vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalės būti taikomas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius nepateikė ir teismas nerinko šių įrodymų savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nenustačius, kad ginčijami sandoriai pažeidžia AB „Iglus“ kreditorių teises, taip pat nenustačius, kad kreditoriai, patvirtinti bankroto byloje, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu, teismai pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį.

Dėl piktavališko susitarimo (CK 1.91 straipsnis)

              CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“, kt., bylos Nr. 3K-3-555/2009; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdami, kad ieškovė neįrodė, jog AB „Iglus“ atstovas sudarė piktavališką susitarimą su UAB „Swedbank lizingas“ atstovu ir dėl to buvo sudaryti AB „Iglus“ nenaudingi sandoriai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ieškovės išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose nurodyti sąskaitų apmokėjimo terminai nustatyti tokie, kokie vėliau buvo šalių sutarti pagal ginčijamus susitarimus (suderinimo aktus), pati savaime nesudaro pagrindo išvadai apie piktavališko susitarimo egzistavimą. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apmokėjimo už atliktus darbus sąlygos buvo nustatytos AB „Iglus“ ir AB „Ekranas“ 2004 m. kovo 9 d. sudarytoje Statybos rangos sutartyje, kurios ieškovė neginčijo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų išvados, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamų sandorių negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo įsitikinimą formuoja į bylą pateiktų įrodymų visuma. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad tam tikra aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad sudarydamas Faktoringo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ turėjo informacijos apie AB „Ekranas“ sunkią finansinę būklę ir šios informacijos neatskleidė ieškovei, galėtų būti pagrindas pripažinti Faktoringo sutarties dalį, kuria nustatyta AB „Iglus“ pareiga atpirkti reikalavimus, ar net visą sutartį (CK 1.96 straipsnis) negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.90 straipsnis). Tačiau iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad tokių aplinkybių bylą nagrinėję teismai nenustatė. Priešingai negu teigia ieškovė, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad AB „Ekranas“ vykdė savo įsipareigojimus ir mokėjo UAB „Swedbank lizingas“ pagal faktorizuotas sąskaitas iki 2005 m. rugpjūčio mėn., kad tik 2005 m. vasarą paaiškėjo sunki AB „Ekranas“ finansinė būklė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dalis kasaciniame skunde nurodomų aplinkybių, pvz., kad UAB „Swedbank lizingas“ tinkamai nebendradarbiavo vykdydamas Faktoringo sutartį, ar susijusių su AB „Ekranas“ gautos draudimo išmokos panaudojimu, ar UAB „Swedbank lizingas“ nepareiškė AB „Ekranas“ bankroto byloje to paties finansinio reikalavimo, nėra reikšmingos sprendžiant ieškovės ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais nurodytais pagrindais klausimus, todėl pirmosios instancijos teismas, jų nenustatinėdamas ir nevertindamas, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo ir panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 32,92 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. lapkričio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš kasatoriaus. Iš kasatoriaus priteistos bylinėjimosi išlaidos mokėtinos iš bankroto administravimo lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš BAB „Iglus“ (j. a. k. 247573350) 32,92 Lt (trisdešimt du Lt 92 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina iš BAB „Iglus“ (j. a. k. 247573350) bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas