Administracinė
byla Nr. A-261-726/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabino Alimienės, Stasio Gagio
(pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės
(kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant
atsakovo atstovei Žydrai Klevinskaitei,
trečiojo suinteresuoto asmens, Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, atstovui Virginijui Varnaičiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo
Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios
akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo A. B. skundą
atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiaisiais suinteresuotais
asmenimis byloje dalyvaujant dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakcijai ir Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo,
n u s t a t ė:
I.
pareiškėjas A. B. kreipėsi
į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Žurnalistų etikos
inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2009 m. vasario 3 d. sprendimą „Dėl
publikacijose: „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ („Šiaulių kraštas“,
2006 m. balandžio 29 d., Nr. 97/4373) ir „Teisingumo ministerija įtariamojo
antstolio nesustabdė“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. liepos 13 d., Nr. 157/4433)
paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-6 (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Inspektorių dar
kartą išnagrinėti pareiškėjo skundą „Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos
paskelbimo dienraštyje „Šiaulių kraštas“, žeminančios asmens garbę ir orumą bei
kenkiančią pareiškėjo dalykinei reputacijai“ (toliau - ir Skundas);
3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo
patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2006
m. balandžio 29 d. dienraščio E. K. straipsnyje
„Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir 2006 m. liepos 13 d. Nr. 157
(4433) E. K. straipsnyje „Teisingumo ministerija įtariamojo
antstolio nesustabdė“ nurodytas Teisingumo ministerijoje (TM) gautų skundų
skaičius (apie 150) pateikiamas kaip pagrindinis teisiškai nepagrįstos bei
nekvalifikuotos jo, kaip antstolio, profesinės veiklos motyvas.
Minėtose publikacijose nurodytas
skundų skaičius 150 yra ne apytikris realiai gautų 12 skundų skaičius, nes jis
realų skundų skaičių viršija daugiau kaip 10 kartų, kadangi TM gautų skundų
skaičius (12) yra net realiai mažesnis nei vidurkis gautų skundų dėl visų
Lietuvos antstolių veiklos, o skaičius 150 daug kartų viršija bendrą vidurkį.
Jei publikacijoje būtų paskelbta
Inspektoriaus nurodyta aplinkybė, kad „duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu
gautus skundus, nurodant tikslų, apytikrį ar netikslų jų skaičių, savaime
nereiškia, kad visi šie skundai yra pagrįsti, o pareiškėjo veikla nurodytais
atvejais buvo teisiškai nepagrįsta bei nekvalifikuota“, skaitytojams būtų
suteikta galimybė vertinti pateiktą informaciją, o šiuo atveju informacija buvo
pateikta taip, jog iš jos gali būti padaryta vienintelė išvada- „visi 150
skundų dėl antstolio veiklos yra pagrįsti“. Taigi, informacijos pateikimas
nebuvo neutralus, atvirkščiai - ši informacija buvo tendencinga, klaidinanti ir
žeminanti jo garbę, orumą bei profesinę kvalifikaciją.
Inspektoriaus veikla renkant
informaciją turi būti nešališka ir teisinga, o jo atliekamas tyrimas -
objektyvus ir išsamus, tačiau šiuo atveju Inspektorius neapklausė TM
sekretoriaus P. K., ar tikrai jis suteikė žurnalistei
informaciją apie gautų skundų skaičių. Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paliko galioti
Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2007 m. lapkričio 26
d. sprendimą, kuriuo panaikintas Inspektorius 2007 m. liepos 11 d. sprendimas SN-60
ir jis įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Be to, atsižvelgiant
į LVAT nutartį, buvo tikslinga apklausti ir straipsnį ruošusią žurnalistę,
tačiau Inspektorius į tai neatsižvelgė (b. l. 3-5).
Atsakovas Žurnalistų etikos
inspektorius su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą
nurodė, kad pareiškėjas, būdamas antstoliu, ignoruoja aplinkybę, jog jis yra
viešasis asmuo ir jo kritikos ribos
platesnės, todėl pateisinamas didesnis domėjimasis tokio asmens veikla,
o jos analizė gali būti akylesnė. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo,
kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių
konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas
antstolis privalo sąžiningai vykdyti įstatymuose jam numatytas funkcijas,
saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų teisėtų priemonių
tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso
dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Kadangi ginčo publikacijų paskelbimo metu
pareiškėjas vykdė antstolio įgaliojimus Šiaulių miesto, Šiaulių ir Radviliškio
rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje, priimdamas asmeniui ar jų grupei
svarbius sprendimus, todėl dėl einamų pareigų ir viešo jų pobūdžio jis
laikytinas viešuoju asmeniu, o viešojo asmens poelgių vertinimo kriterijai
pagrįstai yra aukštesni ir jo kritika visuomenės informavimo priemonėse, kokia
kandi ar griežta ji būtų, yra pateisinama. Vadovaujantis Visuomenės informavimo
įstatymo 9 straipsniu, kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės
ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, be to
Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Europos Žmogaus Teisių
Teismo (EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje konstatuojama,
kad kiekvienam asmeniui laiduojama teisė reikšti kritišką nuomonę ar požiūrį,
skleisti kritišką informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Sprendžiant
atsakomybės taikymo viešosios informacijos rengėjams klausimą, turi būti
atsižvelgiama tik į žymius, esminius nukrypimus nuo tiesos, įvertinant
kiekvieno piliečio teisę nagrinėti ir vertinti institucijos ar pareigūno
veiklą, iškelti jų darbo trūkumus. Kadangi antstoliui, kaip valstybės įgaliotam
asmeniui, suteikti reikšmingi įgaliojimai ir jo veikla susijusi su
suinteresuotų, dažnu atveju - socialiai jautrių asmenų ypatingais interesais,
dėl jo vykdomos profesinės veiklos pateikiami skundai yra svarbus jo veiklos
įvertinimas. Pažymėjo, kad pagal duotą priesaiką, savo pareigas ir įgalinimus
antstolis privalo visada būti sąžiningas ir dorai vykdyti antstolio pareigas,
nepriekaištingai laikytis įstatymų. Todėl faktas, jog TM buvo gauta skundų dėl
antstolio galimai nesąžiningų veiksmų, pagrįstai domina visuomenę ir yra
viešojo intereso objektas. Be to, EŽTT 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje
Lyasho prieš Ukrainą pabrėžiama, kad spauda vaidina esminį vaidmenį
demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi priedermę pateikti
informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti, valstybės tarnautojo
kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas
taikytinas ne tik informacijai ir idėjoms, kurios yra priimamos palankiai, bet
ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės
visuomenės.
Nurodė, kad publikacijose
paskelbta informacija apie TM gautų skundų dėl antstolio A. B. veiksmų
skaičių turi būti vertinama kartu su informacija apie šio pareigūno atžvilgiu
pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl jo veiksmų teisėtumo. Įvertinus ginčijamų
publikacijų kontekstą, matyti, jog skelbiamos informacijos tikslas -
pareiškėjo, kaip antstolio, veiklos teisėtumo nagrinėjimas, akcentuojant jo
atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą ir Atestavimo komisijos išvadas, tuo tarpu
skundų skaičius yra minimas kaip papildomi duomenys apie pareiškėjo veiklą. Be
to, minėto ikiteisminio tyrimo pagrindu
Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-5-77/2008,
kurioje A. B. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 229
straipsnį (netinkamas pareigų atlikimas). Pareiškėjas Skunde nenurodo, kad
paskelbta informacija apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą neatitinka
tikrovės, neginčija faktų, jog jis minėtame tyrime yra įtariamasis,
ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl netinkamo pareigų atlikimo, taip pat jis
neginčija ir pagrindinės faktinės aplinkybės dėl jo profesinės veiklos TM gautų
skundų, o tik nurodo, kad paskelbtas neteisingas gautų skundų skaičius. Todėl pareiškėjas
pripažįsta, kad ginčo publikacijose paskelbtos esminės aplinkybės (t. y.
informacija, jog dėl jo, kaip valstybės
įgalioto asmens, buvo skųstasi (gauta skundų); informacija apie vykdomą
ikiteisminį tyrimą dėl antstolio netinkamo pareigų atlikimo) yra pagrįstos
objektyviai egzistuojančiais duomenimis, todėl atitinka tikrovę. Taigi
viešosios informacijos rengėjas ginčo publikacijose kelia antstolio, kaip
valstybės įgalioto asmens, profesinės kompetencijos ir jo veiklos teisėtumo,
klausimą, pateikia informaciją apie antstolio atžvilgiu pradėtą ikiteisminį
tyrimą dėl netinkamo pareigų atlikimo, Antstolių atestavimo komisijoje vykusią
pareiškėjo atestaciją ir jos išvadas, ir šiais klausimais jis paskelbė interviu
su Teisingumo ministerijos valstybės sekretoriumi, Antstolių atestavimo
komisijos pirmininku P. K. bei Šiaulių apygardos
prokuratūros atstovu spaudai M. P.. Viešosios informacijos
rengėjas paskelbė teisėtai ir pagrįstai visuomenės susidomėjimo objektu esančią
informaciją, susijusią su netinkamu valstybės suteiktų įgaliojimų vykdymu,
neakcentuodamas ir ypatingai neišryškindamas dėl antstolio veiklos gautų skundų
skaičiaus, kuris visame publikacijų kontekste nėra esminis, o ginčo
publikacijose nagrinėjama tema savo esme yra viešojo intereso objektas ir
atitinka teisėtus visuomenės lūkesčius tokią informaciją žinoti. Todėl
pareiškėjo, kaip valstybės įgalioto asmens, atžvilgiu reiškiama kritika yra
adekvati objektyviai egzistuojančioms faktinėms aplinkybėms.
Skundas išnagrinėtas tinkamai,
išsamiai, teisėtai ir motyvuotai, laikantis įstatymo viršenybės, objektyvumo,
proporcionalumo, neliečiamumo, viešumo principų. Viešosios informacijos
rengėjo- Dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. V., kaip
atsakingo už paskelbtos informacijos turinį asmens- buvo prašoma pateikti
paaiškinimus ir savo argumentus, kurie buvo įvertinti ir pateikti Sprendime,
taip pat dėl informacijos pateikimo kreiptasi į teisingumo ministrą P. B., Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkę I. K., Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą
Anatolijų Mirną. Skundo tyrimo metu Inspektorius neturėjo galimybės sužinoti
ginčo publikacijų paskelbimo metu ėjusio TM valstybės sekretoriaus bei
Antstolių atestavimo komisijos pirmininko pareigas P. K. pozicijos,
nes jis TM nebedirba, tačiau ši aplinkybė nepaneigia viešosios informacijos
rengėjo teisės pasitikėti informacijos šaltinio, t.y. pareigūno, suteikta
informacija. Tai reiškia, kad šiuo atveju viešosios informacijos rengėjui
nebuvo pareigos tikrinti sužinotos ar gautos informacijos tikrumo. Todėl
Sprendimas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, atitinka
jam keliamus išsamumo, objektyvumo, nešališkumo, teisingumo ir teisėtumo
reikalavimus. Vykdydamas LVAT 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje
byloje Nr.A-556-1594/08, Inspektorius atsižvelgė į teismo argumentus ir
pašalino visus nurodytus pareiškėjo skundo tyrimo trūkumus, todėl pareiškėjo
prašymas įpareigoti Inspektorių išnagrinėti jo skundą dar kartą prieštarauja
protingumo kriterijui ir yra neproporcingas neesminės aplinkybės vertinimo
požiūriu (b. l. 19-24).
Trečiasis suinteresuotas asmuo
dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakcija atsiliepime į skundą nurodė, kad
žurnalistė E. K. publikacijose „Atestavimo komisija
suabejojo antstolio veikla“ (2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373) ir
„Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ (2006 m. liepos 13 d. Nr.
157/4433) rėmėsi valstybės pareigūnų teikiama informacija, neturėdama tikslo
apšmeižti antstolį, iškreipti informaciją ar dezinformuoti visuomenę. Dėl
citatos publikacijoje „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“:
„Šiaulių kraštas“ turi duomenų, kad Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150
skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio
profesinės veiklos“, paaiškino, kad tokią informaciją publikacijos rengėjai
žurnalistei E. K. pateikė TM valstybės sekretorius ir
Antstolių atestavimo komisijos pirmininkas P. K., tačiau
minėtose publikacijose skundų, paduotų TM, skaičius nėra pagrindinis teisiškai
nepagrįstos bei nekvalifikuotos veiklos motyvas, kaip teigia ir vertina
pareiškėjas, nes šiomis publikacijomis atkreipiamas visuomenės dėmesys į
skundus, kurie yra gauti dėl jo, kaip antstolio, veiklos. Nurodytas skundų
skaičius negali būti traktuojamas kaip tik nagrinėjamų TM, nes antstolio vardu
gautus skundus nagrinėja ir antstolio veiklos teritorijos - Šiaulių miesto,
Šiaulių rajono, Radviliškio rajono - teismai, bei pažymėjo, kad rašiniuose nepateikti šių
skundų pagrįstumo ar nepagrįstumo vertinimai. Žurnalistė nepateikė jokios
antstolio garbę ir orumą žeminančios informacijos, o būtent - nevadino
antstolio jokiais nepagarbiais žodžiais bei nevartojo perkeltinės reikšmės
epitetų, kas galėtų sudaryti bent menkiausią prielaidą įžeisti antstolį. Be to,
vieša informacija buvo ir ta, kad, vykdant antstolių atestacinės komisijos
veiklą, antstolis A. B. TM nebuvo iš karto atestuotas, o
buvo duotas terminas pašalinti darbo trūkumus. Todėl kaltinimai, kad
publikacijose paviešinta informacija pakenkė antstolio dalykinei reputacijai ir
pažemino jo garbę bei orumą, yra nepagrįsti. Nors pareiškėjas teigia, jog
būtent dėl „Šiaulių krašte“ publikuotų straipsnių sumažėjo gaunamų vykdomųjų
dokumentų skaičius, tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ir
jis savo skundą grindžia tik formaliais pamąstymais, kurie negali būti
pripažinti kaip įrodymas. A. B. šiuo metu yra kaltinamas
pagal BK 229 straipsnį, o Antstolių rūmai yra gavę keliasdešimt Šiaulių rajono
apylinkės teismo nutarčių dėl jo neveikimo išieškant baudas (b. l. 58-59).
Trečiasis suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė bylą
išnagrinėti teismo nuožiūra.
Paaiškino, kad pareiškėjas
skundžia ne TM ar jos tarnautojų veiksmus, o Inspektoriaus sprendimą, todėl
šioje byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas bei galimas ginčijamo
Inspektoriaus sprendimo panaikinimas negali turėti tiesioginės įtakos TM
teisėms ir pareigoms ir nesukels jai teisinių pasekmių. Be to, nors skunde
nurodoma, kad straipsnį ruošusiai žurnalistei melagingą informaciją apie
ministerijoje gautų skundų skaičių galimai pateikė buvęs TM sekretorius P. K., tačiau tokiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas
nepateikia jokių įrodymų. TM nuo 2003 m. iki skunde nurodomo straipsnio
paskelbimo dienos (2006 m. balandžio 29 d.) gautų skundų dėl antstolio A. B. veiksmų skaičius nesiekia dvidešimties, o nurodyti
tikslų skundų skaičių yra sunku, nes minėtu laikotarpiu TM neveikė dabartinė
elektroninė gautų ir siunčiamų dokumentų registravimo sistema. Turimais apytiksliais
duomenimis dėl antstolio A. B. neteisėtų veiksmų yra gauti
šie skundai: 2003 m. birželio 2 d. Nr. 02-02-M-394; 2003 m. lapkričio 14 d. Nr.
02-02-B-1072; 2004 m. sausio 29 d. Nr. 3R-124; 2004 m. birželio 23 d. Nr.
3R-906; 2004 m. liepos 15 d. Nr. 3R-1003; 2004 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 3R-1106;
2005 m. birželio 22 d. Nr. 3R-1456; 2005 m. liepos 25 d. Nr. 3R-1666; 2005 m.
spalio 12 d. Nr. 3R-2158; 2005 m. spalio 27 d. Nr. 3R-2230; 2006 m. vasario 3
d. Nr. 3R-184; 20060 kovo 27 d. Nr. 6R-2684; 2006 m. kovo 28 d. Nr. 3R-478;
2006 m. balandžio 25 d. Nr. 3R-637, iš viso- 14 skundų (b. l. 79-80).
Pareiškėjas, atsikirsdamas į
trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad
savo skunde Inspektoriui dėl publikacijų Dienraštyje Nr. 2006-04-29 Nr. 97/4373
ir 2006-07-13 Nr. 157/4433 jis išdėstė faktus, kurie apima faktus ir įvykius,
vykusius iki minėtų publikacijų paskelbimo, o Dienraštis savo atsiliepime
nurodo faktus, nesusijusius su jo Skundais Inspektoriui, kurie įvyko ar įvyks
2009 metais, todėl prašo teismo nenagrinėti faktų ar kitų duomenų, kurie įvyko
po 2006-07-13. Dėl Dienraščio teiginio, kad informaciją apie 150 skundų, gautų
TM dėl jo veiklos, kiekį pateikė tuometinis TM valstybės sekretorius P. K., pareiškėjas paaiškino, kad jis, siekdamas
išsiaiškinti, iš kur paimtas 150 skundų skaičius, 2006 metais, po pirmosios
publikacijos, kreipėsi į minėtą pareigūną, kuris jam paaiškino, kad tokio
skaičiaus skundų jis dienraščiui nenurodė. Todėl, paaiškėjus, kad šis
pareigūnas pateikė neteisingą informaciją apie skundų kiekį Dienraščiui,
atsiras pagrindas ieškiniui dėl neteisingos informacijos paskleidimo (b.l.65).
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Žurnalistų
etikos inspektoriaus 2009 m. vasario 3
d. sprendimo Nr. SPR-6 „Dėl publikacijose: „Atestavimo komisija suabejojo
antstolio veikla“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. balandžio 29 d., Nr. 97/4373) ir
„Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ („Šiaulių kraštas“,
2006 m. liepos 13 d., Nr.
157/4433) paskelbtos informacijos“ rezoliucinės dalies 1 punktą ir jį išdėstė taip:
„1. Pareiškėjo A. B. skundą
pripažinti iš dalies pagrįstu. Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių įpareigoti paneigti dienraščio
„Šiaulių kraštas“ 2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 publikacijoje „Atestavimo
komisija suabejojo antstolio veikla“ ir
2006 m. liepos 13 d. Nr. 157/4433 publikacijoje „Teisingumo ministerija įtariamojo
antstolio nesustabdė“ tikrovės
neatitinkančią informaciją „<...>
Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai
nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio veiklos“ ir „<...>
Teisingumo ministerijos stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų dėl,
įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės
veiklos“.
Teismas prašymą atlyginti bylinėjimosi
išlaidas patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo A. B. naudai
iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas įpareigoti Vilniaus
apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti A. B. (asm.k.
(duomenys neskelbtini)) be pagrindo
sumokėtą 14 Lt žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas
A. B. ginčo publikacijų Dienraštyje paskelbimo metu buvo
antstolis ir vykdė antstolio įgaliojimus (b. l. 46-47).
Dienraščio „Šiaulių kraštas“
2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 buvo publikuotas straipsnis „Atestavimo
komisija suabejojo antstolio veikla“, o 2006 m. liepos 13 d. (Nr. 157/4433)- straipsnis
„Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ (b. l. 27-30).
Minėtose publikacijose viešosios informacijos rengėjas kėlė antstolio A. B., kaip valstybės įgalioto asmens, profesinės
kompetencijos ir jo veiklos teisėtumo klausimą, pateikė informaciją apie jo
atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo pareigų atlikimo, Antstolių
atestavimo komisijoje vykusią pareiškėjo atestaciją ir jos išvadas ir šiais
klausimais paskelbė interviu su TM valstybės sekretoriumi, Antstolių atestavimo
komisijos pirmininku P. K. bei Šiaulių apygardos
prokuratūros atstovu spaudai M. P., taip pat nurodė, kad
TM dėl pareiškėjo profesinės veiklos pateikta apie 150 skundų.
Pareiškėjas 2007 m. balandžio 6
d. skundu (b. l. 25-26, adm. byla Nr.
I-8036-19/2007, b. l. 20-21) kreipėsi į atsakovą, kuriame nurodė, jog minėtose
publikacijose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti, jo garbę ir orumą
žeminanti bei dalykinei reputacijai kenkianti informacija, taip pat buvo
neteisėtai pagarsinti jo asmens duomenys (vardas, pavardė, darbo vieta,
informacija apie ikiteisminį tyrimą ir t.t.), tuo pažeidžiant jo teisę į asmens
duomenų slaptumą ir nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas prašė: 1) išnagrinėti
skundą dėl dienraštyje „Šiaulių kraštas“ pažeistos jo garbės ir orumo bei
asmens duomenų tvarkymo pažeidimo; 2) įspėti dienraštį „Šiaulių kraštas“ apie
visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti
juos pašalinti; 3) pareikalauti, kad dienraštis „Šiaulių kraštas“ nustatyta
tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią
asmens garbę ir orumą bei kenkiančią jo dalykinei reputacijai. Išnagrinėjęs
skundą, Inspektorius 2007 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą Nr.SN-60 „Dėl
publikacijose „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir „Teisingumo
ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ paskelbtos informacijos“ kad
laikraščio „Šiaulių kraštas“ redakcija nepažeidė pagrindinių visuomenės
informavimo principų ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų
(adm.byla Nr. I-8036-19/2007, b. l.
31-34).
Pareiškėjas, nesutikdamas su
Inspektoriaus 2007 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. SN-60 kreipėsi į teismą,
prašydamas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo skundą. VAAT,
išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-8036-19/2007, 2007 m. liepos 26 d. sprendimu
A. B. skundą patenkino, panaikino Inspektoriaus 2007 m.
liepos 11 d. sprendimą Nr. SN-60 ir jį įpareigojo iš naujo išnagrinėti A. B. 2007 m. balandžio 6 d. skundą (adm.byla Nr.I-8036-19/2007, b. l. 49-52).
LVAT 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi
VAAT 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą (adm.byla Nr. I-8036-19/2007, b.l. 69-73).
Vykdydamas teismo sprendimą ir
iš naujo tirdamas A. B. skundą, Inspektorius 2008 m. spalio 6 d. ir 2008 m. spalio 31 d.
raštais kreipėsi į Teisingumo ministrą P. B., Lietuvos
antstolių rūmų prezidiumo pirmininkę I. K., Šiaulių
apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Anatolijų Mirną ir dienraščio
„Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių V. V. (b. l.
34,35,36,43). TM Teisinių institucijų departamento direktorė J.
B. 2008 m. spalio 24 d. rašte Nr. (1.16)-7R-9183 nurodė, kad 2003-2006
metais dėl antstolio A. B. veiksmų TM buvo užregistruota 18 gyventojų skundų, 2007
metais 6 skundai. Taip pat pranešė, kad TM 2006 m. rusėjo 7 d. įsakymu
Nr.1R-266 antstolio A. B. įgaliojimai yra sustabdyti iki
sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04 įsiteisėjimo. Pažymėjo, kad TM
registruojami tik rašytiniai prašymai, pateikti tiesiogiai, atsiųsti paštu, per
pasiuntinį ar gauti „vieno langelio“ asmenų aptarnavimo padalinyje, o kiti
nusiskundimai TM neregistruojami, todėl dėl jų pateikti oficialios informacijos
nėra galimybės (b. l. 41). Antstolių rūmų valdytoja D. S.,
2008 m. spalio 23 d. raštu Nr. S-4470-4112 atsakydama į Inspektoriaus prašymą
dėl informacijos pateikimo apie antstolio A. B. veiklos
atžvilgiu gautų skundų ar kitokių nusiskundimų skaičių, pranešė, kad
laikotarpiu nuo 2003 iki 2006 metų Antstolių rūmuose nebuvo gauta skundų
(pareiškimų) dėl netinkamo antstolio darbo organizavimo (b. l. 42). Pakruojo
rajono apylinkės teismo teisėja E. M. 2008 m. spalio 16 d.
rašte Nr. S-66058 nurodė, kad Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjama
baudžiamoji byla Nr.1-5-77/2008, kurioje A. B. kaltinamas
pagal BK 229 str., teismo sprendimas byloje dar nepriimtas (b. l. 39).
Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius V. V. 2008
m. lapkričio 10 d. rašte Nr.S-325 nurodė, jog žurnalistė E. K.
publikacijose „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir
„Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ rėmėsi valstybės
pareigūnų teikiama informacija bei pažymėjo, kad informaciją apie antstolio
profesinės veiklos atžvilgiu gautų skundų skaičių žurnalistei pateikė TM
sekretorius ir Antstolių atestavimo komisijos pirmininkas P.
K. (b. l. 44-45).
Inspektorius, pakartotinai
išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2009 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-6, kuriuo, vadovaudamasis Visuomenės
informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, A.
B. skundą pripažino nepagrįstu (b. l. 11-17).
Teismas taip pat nustatė, kad Pakruojo
rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr.1-3-77/2009, kurioje
A. B. buvo
kaltinamas pagal BK 229 straipsnį, 2009 m. balandžio 23 d. priėmė
nutartį, kuria A. B. baudžiamąją bylą nutraukė suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 str. 1 d.1 p. „b“ papunktis,
BPK 3 str.1 d.2 p.) (b. l. 74-78).
Spręsdamas ginčą teismas rėmėsi Visuomenės
informavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.). 2 straipsnio
60 ir 61 dalimis, 3 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 9, 14 straipsnio 3 dalimi, 22
straipsnio 8 dalies1, 2, 4 punktais, 41
straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 10 punktais, 49 straipsnio 1, 5 ir 6, 10-12 dalimis,
50 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktais, 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Žurnalistų
ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime patvirtinto
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 ir 39 straipsniais, Antstolių
įstatymo (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2005 m. lapkričio 22 d. iki 2009 m.
kovo 30 d.) 2 straipsniu ir 8 straipsnio 5 dalimi, Antstolių profesinės etikos
kodekso 4 straipsniu.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (LAT CBS) 2003
m. kovo 24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2003 konstatuota, kad
byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs paskelbti tikrovės
neatitinkančią informaciją ir taip pažeminti ieškovo garbę ir orumą. (...)
Atsakovo paskelbtos informacijos netikslumas nesudaro pagrindo laikyti, jog
visuomenės informavimo priemonė būtų peržengusi teisės skleisti informaciją
ribas, numatytas Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose. Asmens
garbės ir orumo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant netikslumui, reikštų
visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir
visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai
tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. LAT CBS teisėjų
kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1026/2003
pažymėta, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima
reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškreipti ar nutylėti
informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį. Atsakovo paskelbtos
informacijos netikslumas nesudaro pagrindo laikyti, jog paskleidžiant prašomą
paneigti informaciją, visuomenės informavimo priemonė būtų peržengusi teisės
skelbti informaciją ribas, numatytas Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose.
<...> Remiantis byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visuma, viso
straipsnio turiniu, nėra pagrindo laikyti, jog būtų peržengta teisės skleisti
informaciją riba, siekiant sąmoningai įžeisti asmenį. Spauda turi teisę ne tik
skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus visuomenę
dominančius įvykius, taip pat apie jo dalyvius. Šios visuomenės informavimo
priemonių teisės ribojimas, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo reikštų
grėsmę demokratinei visuomenei. Asmens garbės ir orumo, gero vardo
suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų
pažeidimą visuomenės teisės žinoti, nes teisė skleisti informaciją apima ir
visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai
tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo
2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Lyasho prieš Ukrainą pabrėžta, kad
spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi
priedermę pateikti informaciją bet ir visuomenė turi teisę ją gauti, valstybės
tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės
įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ir idėjoms, kurios yra priimamos
palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų
demokratinės visuomenės.
Įvertinęs minėtas teisės normas ir teismų praktiką teismas padarė
išvadas: 1) pareiškėjas ginčo straipsnių skelbimo metu buvo pareigūnas,
t.y. viešas asmuo; 2) ginčo straipsnių
teiginiai „<...> Teisingumo
ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei
nekvalifikuotos šio antstolio veiklos“ ir „<...> Teisingumo ministerijos
stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos
bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“ vertintini ne kaip
nuomonė, o kaip apie pareiškėją paskleista žinia, kurioje reikšmingi elementai
yra skundų skaičius (apie 150) ir įtariamas jų pobūdis - teisiškai nepagrįsta
bei nekvalifikuota šio antstolio profesinės veikla“; 3) ginčo straipsnių
turinys („<...>TM stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų
<...>“) leidžia daryti išvadą, kad
juose kalbama apie A. B. atžvilgiu gautus 150 rašytinių
skundų ir kad šie skaičiai nurodyti ne iš
TM valstybės sekretoriaus P. K. žodžių ar iš kitos
iš valstybės institucijų (TM, Antstolių rūmų) gautos oficialios informacijos,
todėl tokiai informacijai netaikoma VIĮ 54 str. 1 dalis; 4) skundą tiriant
pakartotinai, iš esmės buvo nustatyta, kad straipsniuose nurodytas skundų skaičius
150 yra nepateisinamai netikslus ir pateiktas ne iš oficialaus šaltinio bei
nepatikrintas, taip pažeidžiant VIĮ 41 str. 2 d. 1 punkto reikalavimą
žurnalistams teikti teisingas, tikslias žinias, atidžiai ir rūpestingai
tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, todėl ginčo straipsnius paskleista
informacija neatitinka tikrovės (TM gautų skundų apimties prasme), o dėl
savo turinio (įtariama, kad visi šie
skundai gauti dėl A. B. nekompetentingumo) yra aiškiai
hiperbolizuota ir todėl diskredituojanti pareiškėją.
Įvertinus išdėstytą, teismas
konstatavo, kad skundžiamas sprendimas keistinas, jį išdėstant taip, kad
tretysis suinteresuotas asmuo būtų įpareigotas paneigti minėtąją informaciją. Teismas
pripažino, kad likusi skundo dalis išnagrinėta tinkamai.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas,
pateikdamas prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė jokių
jo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, išskyrus dokumentą,
patvirtinantį, jog jis sumokėjo žyminį mokestį (b. l. 2-5). Be to, pareiškėjo
kartu su skundu pateiktas dokumentas 2009 m. vasario 10 d. sąskaitos išrašas
(b. l. 2) patvirtina, jog pareiškėjas, paduodamas teismui skundą, sumokėjo 114
Lt žyminį mokestį. Vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi ir 42 straipsnio 1
dalies 1 punktu, nutarė grąžinti pareiškėjui permokėtą 14 litų žyminį mokestį
ir įvertinus tai, kad skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjo naudai iš
atsakovo priteisė pusė pareiškėjo sumokėto ir bylos dokumentais pagrįsto 100 Lt
žyminio mokesčio.
III.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius pateikė
apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos
inspektoriaus 2009 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. SPR-6.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į Teisingumo ministerijos
atstovo bylos nagrinėjimo metu pateiktą aplinkybę, kad nurodyti tikslų skundų
skaičių yra sunku, nes publikacijose nurodomu laikotarpiu Teisingumo ministerijoje
neveikė dabartinė elektroninė gautų ir siunčiamų dokumentų registravimo
sistema. Todėl tiek Teisingumo ministerijos turimi duomenys, tiek antstolio A. B. pateikta
informacija apie jo atžvilgiu gautus skundus yra pagrįsta apytiksliais duomenimis,
todėl negali būti laikoma įrodymu apie gautų skundų skaičių.
2. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę
skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir
neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar
trikdanti visuomenę ar jos dalį. Žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir
tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Todėl teismas,
konstatuodamas, kad apie pareiškėjo kompetenciją skelbiama hiperbolizuota,
tačiau jį diskredituojanti informacija, apriboja viešosios informacijos rengėjų
teisę skleisti informaciją, tuo paneigdamas akivaizdų viešojo intereso, teisėtų
visuomenės lūkesčių gynimo prioritetą.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje nustatyta, kad inspektorius įspėdamas laikraščio vyriausiąjį
redaktorių dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų, įspėjo netinkamą
subjektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje
administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 konstatavo, kad pagal
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atlikdamas šio
straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali
įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus
visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti
juos pašalinti. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62
dalimi, viešosios informacijos rengėjas - transliuotojas, leidykla, kino, garso
ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės
visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo rengiantis ar
pateikiantis skleisti viešąją informaciją, o šio įstatymo 22 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir(ar) skleidėjais,
išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus, gali būti
tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai
asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nei redakcija, nei vyriausioji
redaktorė nėra nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys - viešosios
informacijos rengėjai ar skleidėjai. Tokiu tinkamai įregistruotu asmeniu yra
tik bendrovė leidžianti laikraštį, todėl inspektorius įspėjimą galėjo skirti ne
laikraščio vyriausiajai redaktorei, o bendrovei leidžiančiai laikraštį. Tokią
praktiką dėl atsakomybės subjekto teismas formavo ir 2008 m. kovo 7 d. administracinėje
byloje UAB „Anykštos redakcija“ Nr. A39-308/2008.
Todėl teismas nepagrįstai įpareigojo paneigti tikrovės
neatitinkančią informaciją dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių, t. y. fizinį asmenį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių kraštas“ pateikė
apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo
skundą atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Publikacijose siekta informuoti visuomenę, jog
antstolio veikla skundžiamasi, straipsniuose nėra teigiama, kad visi šie
skundai yra pagrįsti. Viešai buvo skelbiama, kad antstolis A.
B. TM nebuvo iš karto atestuotas, o buvo nustatytas terminas darbo
trūkumams pašalinti. Taigi visuomenei buvo žinoma, kad antstolis ne visiškai
tinkamai vykdo profesinę veiklą, todėl informacija apie jo atžvilgiu pateiktus
skundus (nesvarbu ar 150 ar 18) negalėjo dar labiau diskredituoti antstolio,
nes jo reputacija jau publikacijų pasirodymo metu nebuvo teigiama, visuomenei
jau buvo žinoma apie jo darbo trūkumus.
2. Byloje nustatyta, jog ginčo straipsnių rengėjai
žurnalistei E. K. informaciją apie tai, kad Teisingumo
ministerija yra gavusi 150 skundų dėl antstolio A. B. veiklos,
pateikė Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius ir Antstolių atestavimo
komisijos pirmininkas P. K..
3. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2
dalyje numatyta, kokių poveikio priemonių gali imtis žurnalistų etikos
inspektorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2,
3 punktuose numatytos poveikio priemonės yra prevencinio, drausminamojo
pobūdžio, jos šiam pareigūnui nesuteikia valdingo pobūdžio įgalinimų -
Inspektorius gali įspėti, reikalauti, kreiptis į kitas institucijas, jas informuoti
apie visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus. Dėl Inspektoriaus reikalavimų
nevykdymo jokių sankcijų galiojančiuose įstatymuose nėra numatyta. Inspektoriui
įstatymas suteikia teisę tik reikalauti, o ne įpareigoti viešosios informacijos
rengėją ar skleidėją paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Žodžiai
„reikalauti“ ir „įpareigoti“ skiriasi tiek savo lingvistine, tiek teisine
reikšme. Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad pirmoji žodžio „reikalauti“
reikšmė yra atkakliai, primygtinai prašyti, žodžio „įpareigoti“ - uždėti
pareigą, „pareiga“ - tai kas būtina, privaloma atlikti.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje numatyta,
kad visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės
neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar
pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo,
taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės
sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos. Pagal CK 2.24 straipsnį tuo
atveju, jei visuomenės įformavimo priemonė atsisako paneigti tikrovės
neatitinkančią informaciją, asmuo įgyja teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios
kompetencijos teismą ir tik bendrosios kompetencijos teismas gali priimti
sprendimą įpareigoti visuomenės informavimo priemonę paneigti tikrovės
neatitinkančius duomenis, o už šio sprendimo nevykdymą numatyta sankcija -
bauda. Taigi tik bendrosios kompetencijos teismas gali nustatyti visuomenės
informavimo priemonei tam tikras pareigas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Nurodė, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad tikrovės
neatitinkančią informaciją pateikė P. K., o žurnalistė E. K. ją tik
paviešino. Ši aplinkybė nėra konstatuota teismo sprendime.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius sutinka su
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinio skundo
argumentais.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad pagal Visuomenės
informavimo įstatymo 44 straipsnio nuostatas visuomenės informavimo priemonės
turi pareigą paneigti paskelbtą tik tokią tikrovės neatitinkančią informaciją,
kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens
dalykinę reputaciją. Taigi minėto straipsnio nuostata suponuoja dvi paskelbtos
informacijos paneigimo sąlygas - informacijos neatitikimo tikrovei ir
informacijos žeminančio (dalykinę reputaciją pažeidžiančio) pobūdžio. Teismas
konstatavo tik tai, kad informacija apie antstolio A. B. veiklos
atžvilgiu gautus 150 skundų yra nepateisinamai netiksli ir neatitinka tikrovės.
Tačiau tiek pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnį, tiek pagal Civilinio
kodekso 2.24 straipsnį paneigiama gali būti tik tokia tikrovės neatitinkanti
informacija, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą.
Apeliacinės instancijos tesimo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino apeliacinio skundo
argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos atstovas paaiškino, kad jų pozicija šiame ginče yra
neutrali ir siūlo spręsti ginčą teismo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo
skundžiamą atsakovo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. SPR-6 ir įpareigojo dienraščio „Šiaulių kraštas“
vyriausiąjį redaktorių paneigti
dienraščio „Šiaulių kraštas“ 2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 publikacijoje
„Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir 2006 m. liepos 13 d. Nr. 157/4433
publikacijoje „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ tikrovės neatitinkančią informaciją „<...> Teisingumo ministerija yra
gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos
šio antstolio veiklos“ ir „<...> Teisingumo ministerijos stalčiuose buvo
surikiuota apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei
nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“.
Atsakovas, žurnalistų etikos inspektorius ir tretysis
suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių kraštas“, nesutikdama su
pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus grindžia tuo, kad teismas
netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės
aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių
aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai
susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam
teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės
taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija patikrinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog
pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos faktines
aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-17 nutartyje Nr.A556-1594/2008 dėl šio ginčo buvo nurodyta, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą iš naujo, privalo aiškintis informacijos kilmę ir nustatyti ar pateikta informacija atitinka tikrovę. Tačiau atsakovas, 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. SPR-6, išnagrinėjęs pakartotinai pareiškėjo skundą, nepaneigė ir nepatvirtino jog pateikta informacija apie gautų skundų skaičių dėl pareiškėjo veiklos atitinka tikrovę, nurodydamas, kad pareiškėjo atžvilgiu tai yra neutrali informacija. Tokia atsakovo pozicija neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuria nustatyta, kad Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio Įstatymo 19 str. 2 dalimi nustatytas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.
Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu
teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai apie pateiktos
informacijos skleidimo teisėtumą yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas
teisingai pripažino, jog ginčo straipsniuose paskleista informacija neatitinka
tikrovės dėl A. B. veiklos gautų skundo kiekio Teisingumo
ministerijoje, o taip pat pagrįstai pripažino, kad pateikta informacija
savo turiniu diskredituoja pareiškėją.
Pirmosios instancijos teismas panaikino
atsakovo sprendimą, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu ir išsprendė
pareiškėjo skundą, adresuotą atsakovui, iš esmės.
Pabrėžtina, kad teisės aktais
administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo
subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“
principas, kuris reiškia valstybės
valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms,
siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę.
Administraciniai teismai, pagal
jiems suteikta kompetencija, sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje
(ABTĮ 3 straipsnis) ir negali priimti sprendimų, kurie priskirti viešojo
administravimo subjektams. Tuo yra įgyvendinamas valdžių padalijimo principas.
Tačiau teisėjų kolegija
įvertinusi tai, kad šioje byloje teismas jau buvo išreiškęs savo poziciją dėl
atsakovo sprendimo, buvo panaikinęs jį ir įpareigojęs atsakovą išnagrinėti
pareiškėjo skundą iš naujo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas
pagrįstai antrą kartą negrąžino skundo nagrinėti iš naujo atsakovui ir
sprendimą pakeitė, kadangi formalus
skundo nagrinėjimas iš naujo pažeistų proceso šalių teisę į bylos
išsprendimo operatyvumą.
Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skundą,
adresuotą atsakovui, išnagrinėti iš esmės ir tuo nepažeidė valdžių padalijimo
principo bei administracinio teismo kompetencijos.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo
argumentais, kad įpareigojimas trečiajam asmeniui, dienraščio „Šiaulių kraštas“
vyriausiajam redaktoriui, paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją,
neatitinka teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03
įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo
taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>;
teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos
teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti
kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2007-12-03 nutartimi byloje Nr.A18-836/2007
nustatė, kad „pagal Visuomenės
informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atlikdamas šio straipsnio
1 dalyje nurodytas funkcijas, Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius gali
įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus
visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti
juos pašalinti. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 38
dalimi, viešosios informacijos rengėjas yra transliuotojas, leidykla, kino,
garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija ar kitas
asmuo, rengiantis viešąją informaciją, o
šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos
rengėjais ir (ar) platintojais gali būti tik Lietuvos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys“.
Todėl reikalavimas paneigti informaciją turėjo
būti skirtas UAB „Šiaulių kraštas“, o ne dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiajam
redaktoriui. Teismas privalėjo vadovautis nustatyta teismų praktika, todėl
šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Žurnalistų etikos inspektoriaus ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių
kraštas“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir sprendimo revoliucinėje dalyje vietoje žodžių „Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių įpareigoti“ įrašyti žodžius „pareikalauti UAB „Šiaulių kraštas“, nustatyta tvarka“
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
|
Roma
Sabina Alimienė
Stasys
Gagys
Skirgailė
Žalimienė
|