Administracinė byla Nr. eA-486-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03821-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 57.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamento Antrojo teritorijų planavimo priežiūros skyriaus 2020 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 2D-15550 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į pasiūlymus dėl rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. A51-122108/20(2.15.1.1E-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui ir privalomojo nurodymo įvykdymo“ (toliau – ir Atsakymas 1) ir 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. A51-134342/20(2.15.1.1E-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui ir privalomojo nurodymo įvykdymo“ papildymo“ (toliau – ir Atsakymas 2) (toliau kartu – ir Atsakymai); 3) įpareigoti Administraciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus; 4) įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjo 2020 m. spalio 14 d. raštu teiktą skundą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Jis yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 30-3042 yra pritarta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir BP, Bendrasis planas) keitimo Koncepcijos 2 variantui bei šiuo metu yra aktualizuojami galiojančio Bendrojo plano sprendiniai, tobulinama miesto erdvinė struktūra, parengti Bendrojo plano sprendiniai ir pradėtas Bendrojo plano sprendinio baigiamasis etapas, kurį sudaro šios stadijos: sprendinių viešinimas, derinimas, tikrinimas ir tvirtinimas. Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. vasario 4 d. paskelbė, kad visuomenė gali susipažinti su rengiamo Bendrojo plano sprendiniais ir pateikti pasiūlymus nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. kovo 6 d. Pareiškėjas, susipažinęs su Bendrojo plano sprendiniais, pateikė pasiūlymus. Administracija 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. A51-82574/20(2.15.1.1E-VMA),,Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ nurodė, kad į pateiktus pareiškėjo pasiūlymus nebus atsižvelgta. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakymu, 2020 m. liepos 15 d. pateikė skundą Inspekcijai. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 2D-12513 informavo pareiškėją, kad 2020 m. birželio 30 d. sprendimo dalį laiko nepagrįsta ir Administracijai 2020 m. rugsėjo 8 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-1135 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2.2.                      Administracija, gavusi Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 9 d. raštą ir Privalomąjį nurodymą, priėmė Atsakymą 1, kuriuo nurodė, jog į pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. rašte nurodytus pasiūlymus nebus atsižvelgta. Pareiškėjas, nesutikdamas su Atsakymu 1, 2020 m. spalio 14 d. Inspekcijai pateikė skundą. Inspekcija, įvertinusi gautą skundą, nustatė, jog jis nepakankamas konstatuoti, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Inspekcija, pažeisdama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 4 straipsnio 5 dalies nuostatas, pasiūlė Administracijai papildyti Atsakymą 1. Administracija, atsižvelgdama į  Inspekcijos pasiūlymą, pateikė Atsakymą 2, kurį Inspekcija, kartu su Atsakymu 1, įvertino kaip tinkamą Privalomojo nurodymo įvykdymą ir priėmė Sprendimą. Pareiškėjui iki Sprendimo priėmimo dienos nebuvo suteikta galimybė Inspekcijai apskųsti Atsakymo 2. Esant šioms aplinkybėms, buvo atlikti procedūriniai pažeidimai, todėl Sprendimas priimtas neteisėtai. Be to, Inspekcija nevertino Atsakymų motyvacijos bei pagrįstumo.

2.3.                      Inspekcija, vertindama Atsakymą 1 ir Atsakymą 2, nesilaikė TPSVPĮ 4 straipsnyje numatytos procedūros, kas yra pakankamas pagrindas Sprendimui panaikinti. Privalomojo nurodymo įvykdymo vertinimas buvo atliktas pažeidžiant TPSVPĮ 4 straipsnio 5 dalies nuostatas. Inspekcija, gavusi Administracijos Atsakymą 1, nustatė, kad Privalomasis nurodymas nebuvo tinkamai įvykdytas. Pagal TPSVPĮ 4 straipsnio 5 dalies nuostatas Inspekcija privalėjo nurodyti, jog Privalomasis nurodymas neįvykdytas ir kreiptis į teismą, tačiau kreipėsi į Administraciją, jog ji pateiktų papildomą atsakymą. Administracija Atsakymu 2 pateikė papildomus komentarus, kuriuos Inspekcija kartu su Atsakymu 1 įvertino kaip pakankamus konstatuoti Privalomąjį nurodymą įvykdytu. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti Sprendimą priimtu neteisėtai ir jį panaikinti.

2.4.                      Inspekcija nesuteikė galimybės pareiškėjui apskųsti Atsakymo 2 Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Planavimo organizatoriaus atsakymas per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai. Minėtas 10 darbo dienų terminas turėjo sueiti 2020 m. lapkričio 5 d., tačiau Inspekcija, nesulaukusi termino pabaigos, 2020 m. spalio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo, jog Atsakymu 2 Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas tinkamai. Tokiu būdu iš pareiškėjo buvo atimta teisė pateikti savo paaiškinimus bei apginti teises.

2.5.                      Atsakymais pateikti argumentai dėl pasiūlymų atmetimo yra prieštaringi, nemotyvuoti ir netinkamai argumentuoti, o Sprendimu Inspekcija to neįvertino, dėl ko buvo pažeistas TPSVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punktas. Minėti Atsakymai privalo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį ir TPĮ 37 straipsnio 2 dalies numatytus reikalavimus.

2.6.                      Atsakymu 1 nepagrįstai atsisakyta panaikinti žemės sklypo teritorijai taikytinus apribojimus, susijusius su mokesčiais už infrastruktūros plėtrą. Įvertinusi atsakymą, Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu konstatavo, kad Administracija, atsakydama į pareiškėjo pasiūlymus (konkrečiai: BP nenustatyti infrastruktūros plėtros įmokos zonos ir panaikinti sklypo teritorijai nustatytą tekstinį reglamentą Nr. 7), nepateikė motyvuotų ir išsamių paaiškinimų dėl šių konkrečių zonų taikymo būtent žemės sklypo teritorijai. Atsakyme 1 neatsakyta, kodėl yra taikytinas tekstinis reglamentas Nr. 7, o funkcinei zonai LAZ-3-7, kuri yra tame pačiame Lazdynų rajone, nėra nustatytas tekstinis reglamentas Nr. 7, nors į šį klausimą Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu ir Privalomuoju nurodymu įpareigojo Administraciją atsakyti. Iš Atsakymo 1 akivaizdu, kad Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu ir Privalomajame nurodyme keltus klausimus dėl tekstinio reglamento Nr. 7 taikymo savivaldybes teritorijų parinkimo Administracija neatsakė, nors Inspekcija Privalomajame nurodyme nurodė tai kaip trūkumą.

2.7.                      Administracija ekonomiškai nepagrindė žemės sklypo teritorijai Bendrojo plano tekstiniu reglamentu Nr. 7 nustatomos minimalios investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimo sumos – 100 Eur / kv. m pastatų bendrojo ploto, ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo pasiūlymą dėl sumos pakeitimo į 10 Eur / kv. m pastatų bendrojo ploto. Atsakymu 1 Administracija jokių paaiškinimų dėl šios konkrečios sumos nustatymo nepateikė. Administracija nenurodė, kokia konkrečia Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo dalimi turi būti vadovaujamasi, todėl tai laikytina VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimais. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Atsakyme 1 Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo aiškinamuoju raštu būtų racionaliau taikyti būtent 10 Eur / kv. m, o ne 100 Eur / kv. m mokestį. Žemės sklypo intensyvumas gerokai viršija aiškinamajame rašte nurodytą 0,8 intensyvumą, kuriam taikytina suma yra 20 Eur / kv. m. Taigi didėjant intensyvumui turėtų būti taikoma dar mažesnė suma. Be to, iš Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad šios sumos buvo apskaičiuotos įvertinus lėšų poreikį konkrečios teritorijos infrastruktūros plėtrai. Pareiškėjo atveju tokia žemes sklypo teritorijos analizė ar lėšų poreikis nėra vertintas ir nurodytas. Atsakyme 1 Inspekcija tokį atsakymą įvertino kaip tinkamą ir tokiu būdu įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė nuo Administracijos pareiškėjui.

2.8.                      Administracija Atsakymu 1 nepaaiškina, kodėl pareiškėjas, būdamas žemės sklypo savininkas, bus įpareigotas už savivaldybes infrastruktūros plėtrą mokėti dviem skirtingais pagrindais. Pareiškėjo nuomone, Administracija privalo pasirinkti vieną iš apmokestinimo pagrindų, o ne taikyti juos du. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatyme yra nurodyta, kad tokio pobūdžio zonos turi būti atskiros ir jose tvirtinami skirtingi reglamentai, t. y. įstatymu konstatuota, jog zonos negali būti sudengtos ir įmokos nustatomos dvigubai tai pačiai zonai. Šiuo atveju BP žemės sklypo teritorijos atžvilgiu būtent tai ir yra atlikta. Be to, Atsakymu 1 Administracija stengėsi nuslėpti faktą, kad žemės sklypo teritorijai pritaikius tekstinį reglamentą Nr. 7 ir patvirtinus BP, šie apribojimai taps Bendrojo plano sprendiniu, kuris galės būti keičiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakymo 1 nurodomi argumentai, jog minimali įmoka, kuri sutinkamai su įsigaliosiančio Savivaldybes infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis galės būti keičiama savivaldybės tarybos sprendimu, yra nepagristi ir net melagingi, nes savivaldybės taryba tokios teisės neturi. Šių trūkumų Inspekcija Sprendimu nenustatė.

2.9.                      Pareiškėjas pateikė pasiūlymą peržiūrėti Bendrąjį planą dėl sąvokų prieštaravimo teisės aktų reikalavimams. Administracija nepaaiškino, kokiu pagrindu Bendrajame plane yra nepagristai išplėsta pastatų aukštų skaičiaus sąvoka, įtraukiant į pastatų aukštų skaičių mansardinius aukštus bei anstatus, antresoles. Be to, Inspekcijos Sprendime taip pat nenurodyta, kodėl toks Administracijos atsakymas yra priimtinas. Pareiškėjo nuomone, toks atsakymas yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis.

2.10.                      Atsakymais nebuvo įgyvendinti Privalomojo nurodymo įpareigojimai Administracijai. Pati Administracija Atsakyme 2 pripažino, kad priešingai nei buvo nurodyta Privalomuoju nurodymu, pasiūlymų iš naujo nenagrinėjo ir pateikto pradinio atsakymo nei panaikino, nei pakeitė. Atsakymais Administracija tik ieškojo papildomų argumentų kaip pagrįsti jau anksčiau išdėstytą poziciją. Be to, Administracija Bendrojo plano pasiūlymų svarstymą vykdo tik dėl akių. Administracija, kviesdama teikti pasiūlymus dėl Bendrojo plano, tik kūrė iliuziją, kad šie pasiūlymai bus svarstomi, nors jau ir anksčiau buvo viešai pasisakyta, jog visi teikiami pasiūlymai bus atmetami.

3.       Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1.                      Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą planavimo organizatorius neturėjo pareigos priimti pareiškėjo pasiūlymų dėl Bendrojo plano keitimo sprendinių, bet turėjo pareigą motyvuotai atsakyti pareiškėjui, o Inspekcija patikrina, ar atsisakymas buvo pakankamai motyvuotas. Todėl Inspekcija, įvertinusi planavimo organizatoriaus pateiktus Atsakymus, padarė išvadą, kad šią pareigą Administracija įvykdė nepažeisdama teisės aktų reikalavimų ir motyvavo savo nesutikimą su pateiktais pareiškėjo pasiūlymais. Pareiškėjo nesutikimas su argumentais, dėl kurių nėra atsižvelgiama į pareiškėjo pasiūlymus, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamų Administracijos Atsakymų ar Inspekcijos Sprendimo, kuriuo konstatuota, kad planavimo organizatoriaus Atsakymai atitiko teisės aktų reikalavimus.

3.2.                      Skunde nenurodomi jokie procedūriniai pažeidimai, kurie galėtų būti laikomi esminiais sprendžiant dėl skundžiamų atsakovų raštų panaikinimo. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu Administracijos sprendimu dėl Bendrojo plano keitimo, savaime negali suponuoti ginčijamų raštų neteisėtumo. Dar daugiau, skundo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjui yra žinomi Administracijos atsisakymo atsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymus motyvai ir konkrečios tokio sprendimo priėmimo priežastys. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad padaryti procedūriniai pažeidimai, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo Atsakymų pripažinti neteisėtais, nes visi pareiškėjo pateikti pasiūlymai dėl Bendrojo plano keitimo buvo išanalizuoti, motyvuoti ir pateiktas išsamus situacijos vertinimas.

3.3.                      Šiuo atveju Administracija įvykdė Inspekcijos išduotą Privalomąjį nurodymą ir nustatė, kad Atsakymuose pakankamai išsamiai ir motyvuotai paaiškintas pasiūlymų nepriimtinumas, atsakymai pagrįsti teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus ir pateikti pareiškėjui naują atsakymą yra perteklinis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia ne Administracijos Atsakymų motyvuotumo, o tikisi gauti teigiamą sprendimą dėl 2020 m. kovo 6 d. pateiktų pasiūlymų. Administracija tiek pirminiame 2020 m. birželio 30 d. rašte Nr. A51-82574/20(2.15.1.1E-VMA), tiek Atsakyme 1, laikosi tos pačios pozicijos dėl pareiškėjo pateiktų pasiūlymų, jos nekeičia. Kiek vėliau, Administracija, atsižvelgusi į Inspekcijos raštą bei pareiškėjo nuomonę, pateikė papildomą Atsakymą 2, kurį Inspekcija pripažino teisėtu. Nagrinėjamu atveju Administracija konkrečiais klausimais pozicijos nekeičia, todėl pradinio atsakymo pakeitimas ar panaikinimas neturi prasmės. Be to, Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo pasiūlymus, nėra suinteresuota priimti teigiamą ar neigiamą sprendimą, tiesiog nuodugniai vertina kiekvieną pasiūlymą.

3.4.                      Į visus pareiškėjo skunde keliamus klausimus Administracija pateikė Atsakymus. Bendrojo plano aiškinamajame rašte išdėstytos sąvokos nepažeidžia galiojančių teisės aktų nuostatų ir joms neprieštarauja. Bendrojo plano aiškinamajame rašte yra siekiama suvienodinti šiame dokumente vartojamas sąvokas su tikslu, kad tiek Bendrojo plano organizatorius, tiek ir kiti subjektai vienodai suvoktų ir taikytų Bendrojo plano reglamentus. Bendrajame plane taikomos sąvokos yra patikslintos prieš Bendrojo plano sprendinių viešinimą 2020 m. vasario 5 d., atsižvelgiant į Inspekcijos 2019 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. 2D-15544 pateiktas pastabas.

3.5.                      Administracijos atstovo komentarai buvo pateikti jau po BP viešinimo procedūros, siekiant argumentuoti, dėl kokios priežasties gyventojams nustatomas terminas pateikti pasiūlymus dėl Bendrojo plano keitimo, t. y. nustatomas konkretus terminas tam, kad viešinimo procedūra atitiktų tiesioginę informavimo, viešumo funkciją, užtikrintų gyventojų įsitraukimą į Vilniaus miesto infrastruktūrinį planavimą, bet nesudarytų vietos piktnaudžiavimui. Skundo teiginiai dėl neva neigiamos Administracijos išankstinės pozicijos dėl gyventojų pateiktų pasiūlymų galiojančio BP keitimui yra nepagrįsti.

4.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1.                      Inspekcija pagal pareiškėjo 2020 m. liepos 15 d. skundą ikiteismine tvarka vykdė teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą: įvertino planavimo organizatoriaus 2020 m. birželio 30 d. atsakymą Nr. A51-82574/20(2.15.1.1E-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“, kuriuo planavimo organizatorius atmetė pareiškėjo pasiūlymus, ir, nustačiusi planavimo organizatoriaus padarytus teritorijų planavimą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus, surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktus pasiūlymus Nr. 5, 8, 9, 15, panaikinti ar pakeisti atsakymą ir nevykdyti teritorijų planavimo proceso iki bus pašalinti nustatyti planavimo organizatoriaus padaryti teritorijų planavimą reguliuojančių teisės aktų pažeidimai, ir pateikė jį vykdyti planavimo organizatoriui. Pagal TPSVPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką Inspekcija, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, gavusi planavimo organizatoriaus Atsakymus, patikrino Privalomojo nurodymo įvykdymą ir priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad planavimo organizatorius nurodytais Atsakymais privalomąjį nurodymą įvykdė. Taigi priešingai nei nurodoma pareiškėjo skunde, Inspekcija tinkamai vykdė administracinę procedūrą, nes, suėjus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, priėmė Sprendimą. Teisės aktai nenumato, kad Inspekcijos sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo / neįvykdymo turi būti priimtas tik pasibaigus planavimo organizatoriaus atsakymo apskundimo terminui. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo pasinaudoti galimybe ikiteismine tvarka apskųsti planavimo organizatoriaus 2020 m. spalio 22 d. atsakymą, yra atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

4.2.                      Inspekcija, vykdydama TPSVPĮ 4 straipsnio 5 dalies reikalavimus, užbaigia administracinę procedūrą, pradėtą pareiškėjo 2020 m. liepos 15 d. skundo pagrindu, tokia argumentų apimtimi, kiek jų buvo nurodęs pareiškėjas, nesutikdamas su planavimo organizatoriaus 2020 m. birželio 30 d. atsakymu „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ Nr. A51-82574/20(2.15.1.1E-VMA), t. y. Inspekcijos privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo procedūrai turi įtakos pareiškėjo 2020 m. liepos 15 d. skundas.

4.3.                      Nagrinėjamu atveju skundžiamas Inspekcijos Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis sprendimo priėmimo pagrindas, kuris yra aiškus ir motyvuotas. Planavimo organizatorius, priimdamas sprendimą pareiškėjo pasiūlymus atmesti, į juos atsakė išsamiai, nurodydamas motyvus, kodėl neatsižvelgė. Pareiškėjas skunde kelia ne pasiūlymų atmetimo išsamumo, motyvuotumo klausimus, o iš esmės ginčija atmetimo motyvų teisėtumą, kas nėra vertinama teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo sprendinių viešinimo stadijoje. Priešingu atveju, jeigu Inspekcija vertintų planavimo organizatoriaus atsakyme nurodytų motyvų atitikimą teisės aktų reikalavimams, tai reikštų Inspekcijos, kaip teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos, veikimą ultra vires (viršijant įgaliojimus).

4.4.                      Pagal galiojantį teisinį reguliavimą planavimo organizatorius neturėjo pareigos priimti pareiškėjo pasiūlymų dėl galiojančio BP keitimo sprendinių, bet turėjo pareigą motyvuotai atsakyti pareiškėjui ir Inspekcija šioje stadijoje neturi pareigos tikrinti planavimo organizatoriaus atsisakymo atitikimo teisės aktų reikalavimams, o tik patikrina, ar atsisakymas buvo pakankamai motyvuotas. Todėl įvertinusi planavimo organizatoriaus pateiktus abu Atsakymus pareiškėjui, Inspekcija padarė išvadą, kad šią pareigą Administracija įvykdė iš esmės nepažeisdama teisės aktų reikalavimų ir motyvavo savo nesutikimą su pateiktais pareiškėjo pasiūlymais. Inspekcija privalėjo tik tinkamai įvykdyti įstatymo leidėjo jai suteiktą pareigą, t. y. pagal kompetenciją patikrinti ir pripažinti, ar planavimo organizatorius jam įstatymo leidėjo suteiktą pareigą – pasiūlymus pateikusiems asmenims motyvuotai atsakyti raštu – įvykdė tinkamai, todėl pareiškėjas neįrodė skundžiamo Inspekcijos Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Inspekcija vertindama, ar įvykdytas Privalomasis nurodymas, Sprendimu pagrįstai nurodė, kad planavimo organizatorius iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo pasiūlymus, pateikė papildomus atsakymus (paaiškinimus). Planavimo organizatorius motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo pasiūlymus tik po Inspekcijos, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, pateikto Privalomojo nurodymo. Iš pareiškėjo Inspekcijai pateikto 2020 m. spalio 14 d. skundo turinio matyti, kad juo prašoma pripažinti, kad planavimo organizatoriaus Atsakymu 1 nėra tinkamai įvykdytas Inspekcijos Privalomasis nurodymas, o šį atsakymą pareiškėjas ginčija nagrinėjamoje byloje pareikštu savarankišku reikalavimu. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjo 2020 m. spalio 14 d. raštu teiktą skundą yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes juo prašoma Inspekcijos įvertinti planavimo organizatoriaus atsakymą, kurio teisėtumą vertins teismas nagrinėjamoje byloje.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. A51-122108/20(2.15.1.1E-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui ir privalomojo nurodymo įvykdymo“ dalį, kuria atsakyta į pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15; panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamento Antrojo teritorijų planavimo priežiūros skyriaus 2020 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 2D-15550 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į pasiūlymus dėl rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo“ dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. A51-122108/20(2.15.1.1E-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui ir privalomojo nurodymo įvykdymo“ dalies, kuria atsakyta į pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, neteisėtumo; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, pateikiant pareiškėjui motyvuotą atsakymą. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Administracijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis TPĮ nuostatomis, 2020 m. kovo 6 d. Administracijai pateikė pasiūlymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos Bendrojo plano keitimo sprendinių. Administracija 2020 m. birželio 30 d. raštu Nr. A51-82574/20(2.15.1.1-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ informavo pareiškėją, kad viešo svarstymo procedūros buvo atliktos pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei atmetė pasiūlymus dėl Bendrojo plano keitimo. Pareiškėjas 2020 m. liepos 15 d. Inspekcijai pateikė skundą dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į pasiūlymus. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 2D-12513 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į M. J. 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus“ informavo pareiškėją ir Administraciją, kad planavimo organizatorius, 2020 m. birželio 30 d. rašte „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ priimdamas sprendimą pareiškėjo pasiūlymus atmesti, išsamiai atsakė į dalį pareiškėjo teiktų pasiūlymų (Nr. 1, 6, 7, 14, 16, 17), nurodė pasiūlymų nepriimtinumą ir motyvus, kodėl į pasiūlymus neatsižvelgė, atsakymą pagrindė teisės aktų nuostatomis ir objektyviais duomenimis, tačiau atsakymo dalys į pasiūlymus Nr. 5, 8, 9, 15 nepakankamai motyvuotos, neišsamios, pripažinta, jog šios atsakymo dalys neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies, Nuostatų 6.4.2 papunkčio ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktus pasiūlymus Nr. 5, 8, 9, 15, panaikinti ar pakeisti atsakymą; apie priimtą sprendimą informuoti Inspekcijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentą; nevykdyti bendrojo plano planavimo proceso iki bus pašalinti pirmiau nustatyti planavimo organizatoriaus padaryti teritorijų planavimą reguliuojančių teisės aktų pažeidimai (nebus išnagrinėti visi pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateikti pasiūlymai ir į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta). Administracija 2020 m. rugsėjo 30 d. skundžiamu Atsakymu 1 atsisakė koreguoti Bendrąjį planą. Pareiškėjas 2020 m. spalio 14 d. Inspekcijai pateikė skundą dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į pasiūlymus. Administracija 2020 m. spalio 22 d. skundžiamu Atsakymu 2 taip pat atsisakė koreguoti Bendrąjį planą. Inspekcija 2020 m. spalio 27 d. pagal pareiškėjo skundą išnagrinėjusi gautus Administracijos Atsakymą 1 ir Atsakymą 2 Sprendimu konstatavo, kad planavimo organizatorius pakankamai išsamiai nurodė atmestų pasiūlymų nepriimtinumą, nurodė motyvus, kodėl į pasiūlymus neatsižvelgė, šiuos motyvus pagrindė teisės aktų nuostatomis, objektyviais duomenimis ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

7.       Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 31 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 1–5 punktais, 37 straipsnio 1, 2 dalimis, Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 10 d.) (toliau – ir Nuostatai), 6.4, 6.4.1, 6.4.2 papunkčiais. Teismas pabrėžė, kad, aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra nurodęs, jog minėtose normose aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tačiau aptariamose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju administraciniams teismams yra būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų ir, nustačius tam tikrus šių reikalavimų pažeidimus, vertinti, ar nustatyti procedūriniai pažeidimai gali būti laikomi esminiais. Naujausioje LVAT praktikoje pabrėžiama, kad įstatymų leidėjui suteikus teisę visuomenei teikti pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų ir asmenims nusprendus šia teise pasinaudoti, toks naudojimasis nurodyta teise turi būti ne formalus, o realiai padėti siekti ja numatytų tikslų – veiksmingai įgyvendinti teritorijų planavimo viešumo principą ir visuomenės dalyvavimo teisę teritorijų planavimo dokumentų rengimo procese, derinant privačių asmenų, savivaldybių ir valstybės interesus bei sudarant sąlygas racionaliam žemės naudojimui (2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021).

8.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra suinteresuotas asmuo teritorijų planavimo procese dėl to, jog jam nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą ir pagrįstai dalyvauja teritorijų planavimo procese viešinimo stadijoje. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo ribos yra suformuluotos pagal pareiškėjo reikalavimus, priimtus 2019 m. gruodžio 2 d. teisėjos rezoliucija. Byloje kilo ginčas dėl Administracijos Atsakymo 1 ir Atsakymo 2, kuriais neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktus pasiūlymus Nr. 5, 8, 9 ir 15 dėl BP nuostatų, ir Inspekcijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija ir neprašo panaikinti Administracijos 2020 m. birželio 30 d. rašto Nr. A51-82574/20(2.15.1.1-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“. Tokio pobūdžio bylose atsakovu laikomas planavimo organizatorius, o Inspekcija traukiama trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisėjos rezoliucija priimti reikalavimai dėl įpareigojimo Inspekcijai, nagrinėjamoje byloje atsakovais buvo patraukti abu subjektai – planavimo organizatorius Administracija ir Inspekcija.

9.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčui aktualūs pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. Administracijai teikti pasiūlymai Nr. 5, 8, 9 ir 15.

10.       Dėl pareiškėjo pasiūlymo Nr. 5 teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 6 d. pareiškėjas pateikė Administracijai pasiūlymą Nr. 5, kuriuo siūlė Bendruoju planu nenustatyti infrastruktūros plėtros įmokos zonų. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktą pasiūlymą Nr. 5. Administracija Atsakymu 1 pareiškėjo pasiūlymą atmetė. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl pasiūlymo Nr. 5, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Atsakyme 1 nurodomomis aplinkybėmis ir argumentais, dėl kurių nėra atsižvelgiama į pareiškėjo pasiūlymą, tačiau pats Atsakymas 1 dėl pasiūlymo Nr. 5 yra aiškus, motyvuotas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis. Pareiškėjas kelia ne motyvų nebuvimo, o motyvų neteisingumo, prieštaravimo teisės aktams, faktinei situacijai, dvigubo apmokestinimo klausimus. Nesutikimo su motyvais argumentų teismas neanalizavo, nes pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje.

11.       Dėl pareiškėjo pasiūlymo Nr. 8 teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 6 d. pareiškėjas pateikė Administracijai pasiūlymą Nr. 8, kuriuo siūlė panaikinti sklypo teritorijai nustatytą tekstinį reglamentą Nr. 7 („Nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 100 Eur / kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma tarybos sprendimu gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius“). Administracija 2020 m. birželio 30 d. raštu „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ pareiškėjo pasiūlymą atmetė. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 2D-12513 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į M. J. 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus“ nurodė, kad į šį pasiūlymą atsakyta neišsamiai, stokojama motyvuotumo, nes į pareiškėjo argumentų dalį dėl vystytojo prisidėjimo prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros tam tikra suma nustatymo pagrįstumo, suderinamumo su lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo principais, konkurencijos ribojimo investicijų sumą nustatant tik daliai Vilniaus miesto teritorijų, neatsakoma. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktą pasiūlymą Nr. 8. Administracija Atsakymu 1 pareiškėjo pasiūlymą Nr. 8 atmetė. Inspekcija Sprendime padarė išvadą, kad BP planavimo organizatorius paaiškino, kuo grindžiama nustatyta investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma, pateikė argumentus dėl infrastruktūros plėtros įmokos svyravimo galimybės priklausomai nuo teritorijos, kurioje yra numatoma plėtra. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl pasiūlymo Nr. 8, remdamasis naujausia LVAT praktika (2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021), priėjo prie išvados, kad Administracija pateikė sprendimą pareiškėjui į jo pasiūlymą Nr. 8 (pasiūlymas atmestas), tačiau nenurodė individualizuotų ir konkrečių motyvų, kodėl pasiūlymas atmestas. Abstraktūs ir šabloniški Administracijos atsakymai negali būti pripažinti motyvuotu atsakymu, kuris įrodytų, kad Administracija realiai svarstė pareiškėjo pasiūlymus jo konkrečią situaciją. Atsakyme 1 nėra pateikta jokių konkrečių motyvų, kodėl minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma yra 100 Eur/ kv. m pastatų bendrojo ploto, nemotyvuojama, kodėl pasirinkta būtent tokia suma konkrečiame pareiškėjo sklype. Antra, nors nurodoma, kad surinktos sumos būtų skirtos vystytojui prisidėti prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus), tačiau konkrečiai nepaaiškinta, kas lemia 100 Eur sumos nustatymą būtent pareiškėjo sklype, kokia infrastruktūra (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus, kt.) reikalauja rekonstrukcijos / plėtojimo. Trečia, kaip teisingai savo skunde nurodo pareiškėjas, Savivaldybės infrastruktūros plėtros įstatymo aiškinamasis raštas be konkrečių paaiškinimų, aktualių pareiškėjui, negali būti suprantamas kaip konkretus motyvas, paaiškinantis, kodėl atmetamas pasiūlymas nenustatyti sklypo teritorijai tekstinio reglamento Nr. 7. Teismas priėjo prie išvados, kad į pareiškėjo pasiūlymą Nr. 8 nebuvo atsakyta laikantis teisės aktų reikalavimų: nors pasiūlymas atmestas, tačiau nepateikti pareiškėjo sklypui aktualūs motyvai, kodėl tai padaryta.

12.       Dėl pareiškėjo pasiūlymo Nr. 9 teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 6 d. pareiškėjas pateikė Administracijai pasiūlymą Nr. 9, kuriuo siūlė, jei nebus priimtas pasiūlymas Nr. 8, pakeisti tekstinį reglamentą Nr. 7, išdėstant jį taip: „Nauja statyba kvartale galima tik vystytojui prisidedant prie kompleksinės kvartalo renovacijos tikslais plėtojamos infrastruktūros – investuotojo lėšomis rekonstruojant ir plėtojant viešąją infrastruktūrą (privažiavimų sistemą, želdynus, sporto ir rekreacinius aikštynus). Minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma – 10 Eur / kv. m pastatų bendrojo ploto. Ši suma gali būti indeksuojama atsižvelgiant į kainų indekso pokyčius“. Administracija 2020 m. birželio 30 d. raštu Nr. A51/20(2.15.1.1-VMA) „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ pareiškėjo pasiūlymą atmetė. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 2D-12513 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į M. J. 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus“ nurodė, kad į šį pasiūlymą atsakyta nepakankamai, nes pateiktas teiginys (pareiškėjo siūloma 10 kartų mažesnė suma nėra ekonomiškai pagrįsta) be detalesnių paaiškinimų. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktą pasiūlymą Nr. 9. Administracija Atsakymu 1 pareiškėjo pasiūlymą Nr. 9 atmetė. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl pasiūlymo Nr. 9, remdamasis naujausia LVAT praktika (2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021), priėjo prie išvados, kad Administracija pateikė sprendimą pareiškėjui į jo pasiūlymą Nr. 9 (pasiūlymas atmestas), tačiau nenurodė individualizuotų ir konkrečių motyvų, kodėl pasiūlymas atmestas. Abstraktūs ir šabloniški Administracijos atsakymai negali būti pripažinti motyvuotu atsakymu, kuris įrodytų, kad Administracija realiai svarstė pareiškėjo pasiūlymus jo konkrečią situaciją. Atsakyme 1 nėra pateikta jokių konkrečių motyvų, kodėl pareiškėjo siūloma minimali investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą suma 10 Eur/ kv. m pastatų bendrojo ploto yra per maža būtent konkrečiame pareiškėjo sklype. Antra, nėra nurodoma, kokios ginčo sklypui aktualios patirtos inžinerinės infrastruktūros plėtros išlaidos turimos omenyje, kokie yra nauji socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros poreikiai ginčo teritorijoje, kurie reikalauja atmesti pareiškėjo pasiūlymą. Trečia, kaip teisingai savo skunde nurodo pareiškėjas, Savivaldybės infrastruktūros plėtros įstatymo aiškinamasis raštas be konkrečių paaiškinimų, aktualių pareiškėjui, negali būti suprantamas kaip konkretus motyvas, paaiškinantis, kodėl atmetamas pasiūlymas nustatyti minimalią investicijų į viešosios infrastruktūros plėtojimą sumą – 10 Eur / kv. m pastatų bendrojo ploto. Ketvirta, teismas pažymėjo, kad Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 2D-12513 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į M. J. 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus“ nurodė, jog į šį pasiūlymą atsakyta nepakankamai, nes pateiktas teiginys (pareiškėjo siūloma 10 kartų mažesnė suma nėra ekonomiškai pagrįsta) nedetalizuotas, tačiau Atsakyme 1 jokia detalizacija nebuvo pateikta, o tik papildomai nurodyti bendri teiginiai (viešasis interesas, teritorijos, kuriose numatoma konversija, poreikis kompensuoti didesniąją dalį patirtų inžinerinės infrastruktūros plėtros išlaidų ir tenkinti naujus socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros poreikius). Teismas priėjo prie išvados, kad į pareiškėjo pasiūlymą Nr. 9 nebuvo atsakyta laikantis teisės aktų reikalavimų: nors pasiūlymas atmestas, tačiau nepateikti pareiškėjo sklypui aktualūs motyvai, kodėl tai padaryta.

13.       Dėl pareiškėjo pasiūlymo Nr. 15 teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 6 d. pareiškėjas pateikė Administracijai pasiūlymą Nr. 15, kuriuo siūlė peržiūrėti BP dėl sąvokų prieštaravimų teisės aktų reikalavimams ir atitinkamai jį pakoreguoti. Administracija 2020 m. birželio 30 d. raštu „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ pareiškėjo pasiūlymą atmetė. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 2D-12513 „Dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į M. J. 2020 m. kovo 6 d. pasiūlymus“ nurodė, kad į šį pasiūlymą Administracija atsakė neišsamiai, nes planavimo organizatorius nepasisakė dėl pasiūlymo dėl BP naudojamo pastatų aukštų skaičiavimo sąvokos apibrėžimo prieštaravimo Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklėms. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo planavimo organizatorių Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktą pasiūlymą Nr. 15. Administracija Atsakymu 1 ir Atsakymu 2 pareiškėjo pasiūlymą atmetė. Inspekcija Sprendime padarė išvadą, kad BP planavimo organizatorius tinkamai atsakė į pareiškėjo pasiūlymą Nr. 15. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl pasiūlymo Nr. 15, priėjo prie išvados, kad Administracija pateikė sprendimą pareiškėjui į jo pasiūlymą Nr. 15 (pasiūlymas atmestas), tačiau nenurodė aiškių ir neprieštaringų motyvų, kodėl pasiūlymas atmestas. Atsakyme 1, teismo vertinimu, iš esmės pateikiami motyvai (sąvokos buvo patikslintos, sąvokos skirtos tam, kad būtų galima aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti nustatytus reglamentus, siekiant išvengti kolizijų, suvienodinti reikšmių aiškinimą, sąvokos pateikiamos tada, kai teisės aktai jų nepateikia arba tokių sąvokų turinys nepritaikomas rengiamame dokumente), analogiški išdėstytiems Administracijos 2020 m. birželio 30 d. rašte „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“ (sąvokos buvo patikslintos, sąvokos skirtos tam, kad būtų galima aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti nustatytus reglamentus, siekiant išvengti kolizijų). Atsakyme 2 nurodomi papildomi motyvai, kurių nebuvo Administracijos 2020 m. birželio 30 d. rašte „Dėl pasiūlymų bendrojo plano keitimui“. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad šie motyvai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas priėjo prie išvados, kad jie yra prieštaringi – viena vertus, teigiama, kad sąvokos atitinka teisės aktų reikalavimus, kita vertus, teigiama, jog BP yra poreikis sukurti savarankišką sąvokos „Pastato aukštis“ reikšmę. Tokiu atveju lieka neaišku, kodėl pareiškėjo pasiūlymas atmestas.

14.       Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog Inspekcija liepė Administracijai pateikti Atsakymą 2. Teismo posėdyje Inspekcijos atstovė nurodė, kad Inspekcija į Administraciją nesikreipė. Teismas kritiškai vertino susiklosčiusią situaciją: Administracija priėmė Atsakymą 1, pareiškėjas jį apskundė Inspekcijai, tada Administracija priėmė Atsakymą 2, papildantį Atsakymą 1, kurio pareiškėjas Inspekcijai neskundė, tačiau Inspekcija įvertino abu atsakymus. Tačiau nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje teismas šį pažeidimą laikė procedūriniu, o ne esminiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi teismas priėjo prie išvados, kad į pareiškėjo pasiūlymą Nr. 15 nebuvo atsakyta laikantis teisės aktų reikalavimų: nors pasiūlymas atmestas, tačiau nepateikti neprieštaringi ir aiškūs motyvai, kodėl tai padaryta.

15.       Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Administracijos Atsakymas 1 nelaikytinas išsamiai motyvuotu, todėl jo dalis, kuria buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, panaikinta. Taip pat panaikintas Atsakymas 2, nes jame dėstomi motyvai yra prieštaringi. Tai neatitinka TPĮ 37 straipsnio reikalavimų, VAĮ reikalavimų ir naujausioje LVAT praktikoje pateiktų išaiškinimų (2021 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021). Atitinkamai kaip nepagrįsta panaikinta Inspekcijos Sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl netinkamų Administracijos atsakymų į pareiškėjo pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15. Likusi pareiškėjo reikalavimų dalis – panaikinti likusią Atsakymo 1 dalį (dėl kitų pareiškėjo pasiūlymų) ir likusią Sprendimo dalį, atmesta kaip nepagrįsta. Iš dalies patenkinus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą, iš dalies tenkintas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu pateiktus pasiūlymus: Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, pateikiant pareiškėjui motyvuotą atsakymą. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Inspekciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjo 2020 m. spalio 14 d. raštu teiktą skundą atmestas, nes Inspekcija ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka, teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies įpareigodamas planavimo organizatorių pakartotinai svarstyti pareiškėjo pasiūlymus bei pateikti motyvuotą atsakymą į pasiūlymus. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

16.       Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 19 d. pateikė prašymą priteisti jam 1 796,85 Eur ir 2021 m. gegužės 12 d. prašymą priteisti jam papildomai 635,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu Evaldu Klimu ir advokato padėjėju Mantu Lideika. Pareiškėjas patirtas išlaidas grindžia 2020 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VLS20-3268, 2021 m. sausio 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VLS21-017 ir 2021 m. gegužės 11 d. PVM sąskaita faktūra  Nr. VLS21-1472. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog šias išlaidas jis realiai patyrė, apmokėdamas minėtas sąskaitas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog jis realiai patyrė 1 796,85 Eur ir 635,25 Eur išlaidų, teismas pareiškėjo prašymo priteisti šias išlaidas iš atsakovų netenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui skundą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, t. y. per elektroninių paslaugų portalą ir sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį (2020 m. lapkričio 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 4). Teismas 23 Eur priteisė iš atsakovo Administracijos, įvertinęs tai, kad tokio pobūdžio bylose atsakovu laikomas planavimo organizatorius, o Inspekcija traukiama trečiuoju suinteresuotu asmeniu, be to, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl įpareigojimo Inspekcijai atmestas.

III.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo        dalį dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato ir advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą nepriteisimo – priteisti iš atsakovų Inspekcijos ir (ar) Administracijos pareiškėjo naudai 2 432,10 Eur (įskaitant PVM) dydžio bylinėjimosi išlaidas patirtas dėl advokato bei advokato padėjėjo teisinės pagalbos byloje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Pareiškėjas byloje sąžiningai gynė savo pažeistas teises bei teisėtus interesus, ką teismo sprendimu patvirtino ir teismas. Bylos metu, dėl specializuotų joje sprendžiamų klausimų, buvo reikalinga pasitelkti teritorijų planavimo teisinį reguliavimą išmanančius teisininkus, kurie suteikė pagalbą viso bylos proceso metu, o pareiškėjas už šią pagalbą atsiskaitė pagal jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pareiškėjo didesnį bylinėjimosi išlaidų dydį nulėmė nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės – byloje buvo paskirti du bylos nagrinėjimo posėdžiai, kuomet 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai. Šios aplinkybės teismo sprendimu nebuvo vertintos ir teismas apsiribojo tik formaliu nenuodugniu į bylą pateiktų dokumentų vertinimu.

17.2.                      Teismas neįvertino PVM sąskaitų faktūrų reikšmės civiliniuose santykiuose, PVM sąskaitų faktūrų turinio bei įrodymų susijusių su pareiškėjo patirtomis išlaidomis, kurie buvo pateikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos. PVM sąskaita faktūra laikytina pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu, jog tarp joje nurodytų ūkio subjektų ir joje nurodytomis sąlygomis ūkinė operacija įvyko. Tokią PVM sąskaitos faktūros reikšmę pažymėjo LVAT kolegija 2005 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-139/2005. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertindamas PVM sąskaitų faktūrų reikšmę 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 yra konstatavęs, kad „Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, taip pat nurodė, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.“ Analogiškai ir Valstybinė mokesčių inspekcija viešai prieinamoje informacijoje nurodo, kad „PVM sąskaita faktūra išrašoma įforminant prekių tiekimą ar paslaugų teikimą kitam apmokestinamajam asmeniui arba juridiniam asmeniui, kuris nėra apmokestinamasis asmuo.“ Tai, kad šių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu pareiškėjas yra patyręs išlaidas, patvirtina ir į bylą iki teismo sprendimo priėmimo dienos teiktos pavedimų kopijos. Pareiškėjas teismui pateikdamas PVM sąskaitas faktūras kaip įrodymus dėl jo patirtų išlaidų veikė sąžiningai ir nesiekė pasipelnyti PVM sąskaitose faktūrose nurodydamas didesnes sumas nei iš tiesų buvo sumokėtos pareiškėjo atstovams.

17.3.                      Teismas neįvertino į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinio, kuriose yra pateikiama informacija apie pareiškėjo atsiskaitymą už suteiktas paslaugas. Teismas nenustatė, jog 2020 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. WLS20-3268 yra pateikta informacija apie jos apmokėjimą. Kadangi nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje yra aiškiai atskleista informacija apie joje nurodytų sumų sumokėjimą, reikalavimas pateikti papildomus įrodymus yra aiškiai perteklinis, nes reikalaujamais įrodymais nebūtų patvirtinamos ar atskleidžiamos jokios naujos faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovų yra priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir išlaidas patirtas dėl advokato bei advokato padėjėjo teisinės pagalbos byloje.

18.       Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareiškėjo, kaip ginčo (administracinės bylos) šalies ir administracinės bylos proceso šalies požymį – materialinį teisinį suinteresuotumą. ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Iš nusistovėjusios LVAT praktikos dėl aktų, kurie gali būti ginčijami administraciniame teisme, atskirų kategorijų bylose, matyti, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties.

18.2.                      Teismų praktikoje yra nurodyta, kad „<...> Esant priimtam galutiniam teritorijų planavimo procedūros dokumentui, nebegalimas bylos nagrinėjimas dėl tarpinių procedūros metu priimtų sprendimų <..> Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė pagrįstai“ (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-188-822/2017). Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas – skundžiami Inspekcijos Sprendimas, Administracijos Atsakymai, kurie buvo priimti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijoje, laikytini tarpiniais dokumentais, kurie nebesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių, nes Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano procesas yra užbaigtas, priimtas galutinis sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento, todėl byla ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu nutrauktina. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, visas bendrojo plano procesas (dokumentai ir duomenys) skelbiami viešai TPDR interneto puslapyje http://www.tpdr.lt/. Analogiškos pozicijos teismai laikosi vieningai (LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1993-502/2020). Nagrinėjamu atveju Administracija iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15 negali, pareiškėjo skundžiami tarpiniai dokumentai negali būti ginčo teisme objektu. Nagrinėjamu atveju taikytinas ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktas.

19.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. 

20.       Atsakovas nurodo, kad, nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog jo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina į bylą iki sprendimo priėmimo dienos pateiktos pavedimų kopijos, tačiau apelianto 2021 m. birželio 8 d. lydraštis su pridėtais apeliaciniame skunde nurodytais mokėjimo pavedimais pirmosios instancijos teismui pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl teisėjos 2021 m. birželio 9 d. rezoliucija „nepriimtas, nes pateiktas po bylos išnagrinėjimo“. Taigi teismas, įvertinęs apelianto į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų – PVM sąskaitas faktūras, pagrįstai konstatavo, kad apeliantas į bylą nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, jog jis nagrinėjamoje byloje realiai patyrė šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas išlaidas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus, išsamus ir su pagrindimu. Iš apelianto į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinio matyti, kad jose nurodytas abstraktus pavadinimas „Ginčas su VTPSI dėl BP“, t. y. nėra galimybės identifikuoti, ar tikrai šios bylinėjimosi išlaidos apelianto buvo patirtos nagrinėjamoje byloje. Be to, nėra nurodytos advokato darbo ir laiko sąnaudos ir kokiems procesiniams veiksmams bei kurioje teisminėje byloje atlikti buvo patirtos išlaidos, nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Vilniaus apygardos administraciniame teisme tuo pačiu metu, kaip ir ši byla, buvo nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI3-934-764/2021, kurioje dalyvauja tos pačios šalys. Taip pat atsižvelgiant ir į tai, kad iš apelianto pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nėra galimybės nustatyti, ar nurodytos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus laiko limitus, kurie nurodyti kiekvienam konkrečiam veiksmui, ir, ar pagrįstai nurodyta prašoma priteisti suma, darytina išvada, kad teismas sprendimu pagrįstai nepriteisė apeliantui bylinėjimosi išlaidų. Jeigu teismas visgi nuspręstų priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad teismas sprendime yra pagrįstai konstatavęs, jog žyminis mokestis pareiškėjo naudai priteistinas tik iš atsakovo Administracijos, nes tokio pobūdžio bylose atsakovu laikomas planavimo organizatorius, o Inspekcija traukiama trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

21.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti Inspekcijos apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Inspekcijos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

21.1.                      Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos teismo sprendimo dalys dėl pareiškėjo pasiūlymų Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, jog Administracija Atsakymais nemotyvuotai atsakė į pasiūlymus, o Inspekcija Sprendimu nepagrįstai nusprendė, jog Atsakymai yra motyvuoti. Kitaip tariant, apeliaciniame skunde neginčijama, jog Administracija pažeidė pasiūlymų nagrinėjimą reguliuojančias materialiosios teisės normas, o Inspekcija nepagrįstai nenustatė šių pažeidimų. Apeliaciniame skunde materialiosios teisės aspektu nėra ginčijama ir teismo sprendimo išvada dėl Administracijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pasiūlymus ir motyvuotai į juos atsakyti. Apeliacinis skundas yra grindžiamas vieninteliu teismo tariamai padarytu proceso teisės pažeidimu. 

21.2.                      Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 1-972 buvo priimtas jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teritorijų planavimo procesas taip pat buvo užbaigtas po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo 2.6 punktu (kuriame nustatyta, jog patvirtintas Bendrasis planas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo TPDR), Bendrasis planas įsigaliojo 2021 m. birželio 9 d. Vadinasi, teritorijų planavimo procesas buvo užbaigtas būtent 2021 m. birželio 9 d. Byla teismo posėdyje buvo išnagrinėta 2021 m. gegužės 12 d., taigi, dar iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo ir teritorijų planavimo proceso užbaigimo. ABTĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.

21.3.                      Atsakymas 1 bet kuriuo atveju nelaikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu tarpiniu aktu. Priešingai, Atsakymas 1 kvalifikuotinas pasiūlymų teikimo ir nagrinėjimo procedūrą užbaigusiu (galutiniu) aktu, kuris pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes ir kuris, prieš tai pasinaudojus ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, galėjo būti skundžiamas teismui, t. y. galėjo būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Būtent planavimo organizatoriaus atsakymas yra pasiūlymų teikimo ir nagrinėjimo procedūrą užbaigiantis aktas (sprendimas), sukeliantis pasiūlymus pateikusiam asmeniui atitinkamas materialines teisines pasekmes.

21.4.                      Inspekcija remiasi LVAT nutartimis, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi LVAT sprendimais, kurie iš tikrųjų buvo priimti analogiškose situacijose, pavyzdžiui, 2021 m. birželio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021. Aptariamoje byloje LVAT ne tik panaikino Administracijos atsakymą ir Inspekcijos sprendimą, bet ir įpareigojo Administraciją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo pasiūlymus, nors teismo sprendimo priėmimo dieną bendrasis planas jau buvo įsigaliojęs. Net ir darant prielaidą, kad užbaigus teritorijų planavimo procesą pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas išnyko, tai jis išnyko nebent ginčo dalyje dėl Administracijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pasiūlymus ir motyvuotai į juos atsakyti, bet ne ginčo dalyje dėl Atsakymo 1 ir Sprendimo panaikinimo. Nagrinėjamoje byloje susiklosčius tokiai išskirtinei situacijai, privalo būti įvertinta tai, kokiomis aplinkybėmis buvo atliktas Bendrojo plano viešinimas ir kokiomis aplinkybėmis šis planas buvo patvirtintas. Tiksliau kalbant, privalo būti įvertinta tai, dėl kokių priežasčių galbūt išnyko pareiškėjo materialinis suinteresuotumas ginčo dalyje dėl Administracijos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pasiūlymus ir motyvuotai į juos atsakyti.

21.5.                      Vilniaus miesto savivaldybė tik imitavo Bendrojo plano viešinimą, t. y. formaliai vykdė pasiūlymų nagrinėjimo procedūrą, net neketindama atsižvelgti nei į pareiškėjo, nei į likusios visuomenės pateiktus pasiūlymus. Vilniaus miesto savivaldybė, žinodama apie Bendrojo plano viešinimo stadijoje padarytus pažeidimus (įskaitant patį viešinimo imitavimą), akivaizdžiai „forsavo“ jo tvirtinimą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas, tad pareiškėjas neturi teisės ginčyti jo pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles. Pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo, tačiau jis neturi subjektinės teisės ginčyti šio sprendimo, dėl ko atsiduria (tiksliau jam palankaus galutinio teismo sprendimo atveju atsidurtų) teisinėje „aklavietėje“. Susiklosčius tokiai paradoksaliai situacijai, pareiškėjas viliasi, jog LVAT atkreips į tai dėmesį ir pasisakys dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo galimybių, nes teismas turi pareigą priimti ne formalų sprendimą, o tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Inspekcija tikėtinai veikė išvien su Vilniaus miesto savivaldybe ir sąmoningai siekė padėti Administracijai kuo greičiau bet kokia kaina (t. y. neatsižvelgiant į teisėtumo reikalavimą) atlikti Bendrojo plano viešinimą.

22.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti ir administracinę bylą nutraukti; pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

22.1.                      Pareiškėjas dėl neatidumo ar sąmoningai siekia klaidinti teismą, kadangi pavedimų kopijas pateikė 2021 m. birželio 9 d., t. y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo momento (nors visus dokumentus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, turėjo laiko pateikti daugiau nei pusę metų), tai įrodo išrašas iš EPP ir teisėjos 2021 m. birželio 9 d. rezoliucija. Pareiškėjo pateiktas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrįstas. Pareiškėjas neturi teisės prašyti atlyginti absoliučiai visas patirtas išlaidas, jei skundas pirmojoje instancijoje buvo tenkintas tik iš dalies, t. y. patenkinta tik dalis pareiškėjo reikalavimų, tad prašoma bylinėjimosi išlaidų suma taip pat turėtų būti mažintina proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Tenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą, būtų pažeistos ne tik teisės normos (pvz., ABTĮ 41 str. 1 d.), nepagrįstai nukrypstama nuo formuojamos teismų praktikos (pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4601-415/2019), bet ir būtų pažeistas viešasis interesas.

22.2.                      Teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Ginčijami Administracijos ir Inspekcijos raštai, kuriais jokios teisinės pasekmės pareiškėjui nėra sukeltos, negali būti laikomi tinkamu administracinės bylos nagrinėjimo objektu – jei Administracija parengtų naują atsakymą į pareiškėjo pateiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, toks atsakymas nesukeltų jokių pasekmių nei pareiškėjui, nei kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, nes Vilniaus miesto savivaldybės bendrasis planas jau yra patvirtintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Tikrinamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, iš dalies panaikinus atitinkamus viešojo administravimo subjektų sprendimus, esmė buvo patvarkymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, pateikiant pareiškėjui motyvuotą atsakymą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota tinkamai atlikti jai įstatymų leidėjo priskirtą pareigą teritorijų planavimo procese (žr. nutarties 5 p.).

24.       Atsakovas (Inspekcija), pateikęs apeliacinį skundą, tvirtina, jog yra pagrindas administracinę bylą nutraukti, kadangi teritorijų planavimo procesas užbaigtas. Tokią poziciją grindžia administracinių teismų praktika (žr. nutarties 18.1–18.2 p.). Savarankiškų argumentų dėl to, ar pagrįstai Administracija pakartotinai įpareigota iš naujo nagrinėti pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, nepateikė.

25.       Nutarties 24 punkte išdėstyto Inspekcijos prašymo atžvilgiu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs jau pirmiau. Pavyzdžiui, analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. eA-2295-438/2021 2021 m. lapkričio 10 d nutartyje nurodė: „Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atsižvelgdama į aplinkybę, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimas, iš dalies sutinka su Inspekcijos pozicija, kad ginčijamų administracinių aktų panaikinimas nesukeltų tų materialiųjų teisinių pasekmių, kurių pareiškėjai siekė kreipdamiesi į teismą, t. y. viešinamo Bendrojo plano sprendinio pakeitimo pagal jų pasiūlymus. Bendrasis planas yra ne individualus, bet norminis administracinis aktas, jo sprendiniai gali būti nuginčyti tik specialia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriuje nustatyta prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą tvarka. Kita vertus, 2021 m. Bendrojo plano patvirtinimas nėra kliūtis teismui įvertinti ginčijamų Administracijos Atsakymo dalies ir Inspekcijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, juo labiau, kad pareiškėjai turėjo teisę skųsti Administracijos Atsakymą ir Inspekcijos Sprendimą, kurią realizavo laiku ir nustatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo tenkinti Inspekcijos prašymą nutraukti šią nagrinėjamą bylą“.

26.       Kitoje administracinėje byloje buvo pažymėta, jog „<...> Bendrojo plano patvirtinimas nėra kliūtimi nagrinėjamu atveju teismui įvertinti Inspekcijos 2019 m. vasario 20 d. sprendimo ir Administracijos 2018 m. gruodžio 21 d. rašto (Sprendimo) teisėtumą ir pagrįstumą, nes ginčas kilo dar besitęsiant Bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijai, pareiškėjai tinkamai realizavo teisę teikti savo pasiūlymus, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus pakeičia iš esmės, įvertinęs ginčijamus individualius administracinius aktus, išdėsto argumentus, kodėl jie nėra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjai, atsižvelgdami į teisėjų kolegijos nutartyje nurodytus argumentus, turi galimybę savo pažeistas teises ginti kitomis įstatyme numatytomis priemonėmis, pvz., siekti atlyginimo už visuomenės reikmėms būtiną žemės sklypą, reikalauti žalos ar nuostolių atlyginimo už patiriamus ribojimus laisvai disponuoti nuosavybės teise, inicijuoti ABTĮ nustatyta tvarka norminę bylą dėl ginčijamų Bendrojo plano sprendinių nustatymo teisėtumo ir t. t.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-280-492/2021).

27.       Šią bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo paskutinės dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl administracinės bylos nutraukimo, kai jau yra patvirtintas BP, tačiau vis dar yra siekiama administravimo subjekto sprendinių patikros iki BP patvirtinimo, todėl atsakovo Inspekcijos apeliacinis skundas nėra tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesant kitų argumentų, kodėl jis turėtų būti panaikintas ar pakeistas, paliktinas galioti – Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. kovo 6 d. raštu teiktus pasiūlymus Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 15, pateikiant pareiškėjui motyvuotą atsakymą (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2295-438/2021). 

28.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo Inspekcijos apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.  

29.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina ir iš atsakovo Inspekcijos priteistina 250 Eur suma.

31.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, atmetė pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog šias išlaidas jis realiai patyrė, apmokėdamas 1 796,85 Eur ir 635,25 Eur sąskaitas (žr. taip pat nutarties 16 p.).

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad PVM sąskaitos faktūros buvo pakankamas pagrindas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

33.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, be kita ko, yra konstatavęs: „Jeigu yra pareikštas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikiama įrodymų, kurie patvirtina išlaidų dydį, teismas turi išspręsti tokių išlaidų atlyginimo klausimą. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija“.

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas reiškia, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

35.       Šioje konkrečioje byloje išlaidų atlyginimas buvo grįstas PVM sąskaitomis faktūromis pateiktomis iki teismui išeinant priimti sprendimo, iš kurių galima spręsti (bent pagal vieną iš PVM sąskaitų faktūrų (WLS20-3268)), kad buvo teiktos paslaugos už skundo parengimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vėliau, jau po įstatymų leidėjo nustatyto termino buvo pateikti faktiniai duomenys apie patirtas realias išlaidas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodytų faktinių duomenų pagrindu vis dėlto galima daryti išvadą, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo realios, tačiau jų tikslus identifikavimas dėl pirmiau išdėstytų nuostatų nesilaikymo nėra galimas.

36.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybes nurodytas šios nutarties 35 punkte, taip pat nuostatas išdėstytas 30 punkte, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat turint omenyje ne visa apimtimi patenkintus pareiškėjo reikalavimus (žr. nutarties 1 p.) yra tos nuomonės, kad apeliacija iš dalies yra tenkintina. Pareiškėjui iš atsakovo Administracijos priteistina 750 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti. 

Priteisti pareiškėjui M. J. iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.  

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. J. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Kitą teismo sprendimo dalį (įskaitant 23 Eur žyminio mokesčio priteisimą) palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                          Laimutis Alechnavičius

                                                                                           Ramūnas Gadliauskas

                                                                                           Arūnas Sutkevičius