Civilinė byla Nr. e2A-155-407/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01305-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.1.10; 3.4.4.11.2. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Urbanavičienės, Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Dyminta“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruota iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinio asmenų registro,

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Dyminta“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla. Nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija „Nemokumas ir teisė“. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartimi bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Dyminta“ taikyta supaprastinta bankroto procedūra.

2.       Nemokumo administratorė 2024 m. spalio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti BUAB „Dyminta“ galutinę bankroto ataskaitą ir priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Nurodė, kad visos bendrovės bankroto administravimo procedūros, numatytos įstatyme, yra baigtos. Prašymo pateikimo dieną likusio nerealizuoto bendrovės turto nėra, likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktas nebuvo ruošiamas, bendrovės bankroto byloje gautos pajamos panaudotos daliai administravimo išlaidų padengti. Bendrovės veikloje nebuvo susidariusių tvarkytinų atliekų, užteršto dirvožemio ar grunto. Teisminių ginčų, kurių šalimi būtų bendrovė, taip pat nėra.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimu patenkino nemokumo administratorės prašymą ir pripažino BUAB „Dyminta“ veiklą pasibaigusia ir nusprendė išregistruoti ją iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinio asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras).

4.       Teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti kliūtis priimti sprendimą dėl BUAB „Dyminta“ pabaigos. Teismas nusprendė, jog visos bankroto procedūros yra baigtos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nemokumo administratorei ir kreditoriams apie teismo posėdį pranešta tinkamai, visi privalomi dokumentai pateikti, nusprendė, kad yra pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Kreditorius M. R. (M. R.) (toliau ir – apeliantas) patikslintame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą konstatuojant, kad bendrovės bankrotas buvo sukeltas tyčia; kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Teismas turėjo spręsti dėl tyčinio bankroto požymių. Kreditorius M. R. kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu kreiptis į teismą dėl BUAB „Dyminta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau nemokumo administratorė kreditoriaus prašymo nesprendė ir į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nesikreipė.

5.2.                      Bendrovės bankrotas turi būti pripažintas sukeltas tyčia. Buvęs bendrovės vadovas buvo ne kartą teistas už analogiško pobūdžio veikas, t. y. suprato, kad veikia tyčia vesdamas bendrovę prie bankroto, nenurodė grynųjų pinigų įnešimo ir paėmimo į bendrovės kasą datų tuo slėpdamas įmonės pajamas ir trukdydamas bankroto procesui.

6.       BUAB „Dyminta“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: 

6.1.                      Priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, buvo sprendžiamas klausimas, ar egzistuoja sąlygos užbaigti bendrovės bankroto procedūras ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro, o ne tai, ar bendrovės bankrotą galėjo nulemti tyčiniai buvusio jos vadovo veiksmai.

6.2.                      Apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, nes bendrovės bankrotas nėra tyčinis. Apeliacinio skundo teiginiai apie pajamų slėpimą, trukdymą bankroto procesui, aplaidų apskaitos vedimą ir pan. yra ne tik nekonkretūs ir nepagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais.

6.3.                      Bendrovė yra sutarusi su atstovaujančiu advokatu dėl užmokesčio nagrinėjamoje byloje ir yra įsipareigojusi jį sumokėti, dėl šios priežasties išlaidos advokato teisinėms paslaugoms yra priteistinos iš kreditoriaus M. R..

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų priėmimo

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

8.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

9.       Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo BUAB „Dyminta“ pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinis skundas grindžiamas vieninteliu argumentu, jog BUAB „Dyminta“ bankrotas yra tyčinis, tačiau teismas, priimdamas sprendimą dėl įmonės pabaigos, to nesvarstė ir dėl to nepasisakė.

10.       Teisėjų kolegija, visų pirma, akcentuoja, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (lot. revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

11.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtino galutinę bankroto ataskaitą, o prašymą dėl įmonės pabaigos skyrė nagrinėti 2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Apie priimtą nutartį kreditoriai buvo informuoti elektroniniu paštu 2024 m. lapkričio 8 d. (DOK-39045), tačiau nė vienas kreditorius nepareiškė prieštaravimų dėl to, kad būtų priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, rašytinių paaiškinimų į bylą neteikė, teismo posėdžio atidėti neprašė. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl kreditoriaus M. R. argumentų, kad BUAB „Dyminta“ bankroto byla negalėtų būti baigta dėl to, jog galimai BUAB „Dyminta“ bankrotas yra tyčinis, kadangi tokie argumentai pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyti. Todėl šie M. R. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai vertinti kaip nauji, atitinkamai, dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija neturi pasisakyti ir jų vertinti, kadangi jie nesudarė bylos nagrinėjimo faktinio pagrindo pirmosios instancijos teisme.

12.       Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išimtines aplinkybes, o būtent į tai, kad apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas tik vienas teisės taikymo klausimas, nereikia nustatinėti faktinių bylos aplinkybių ir pasisakyti dėl jų vertinimo, dėl apeliacinio skundo argumentų nuomonę pateikė BUAB „Dyminta“, įvertinusi tai, jog bankroto bylos turi būti nagrinėjamos efektyviai (JANĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o šiuo metu yra sprendžiama dėl paskutinio procesinio sprendimo bankroto byloje teisėtumo, siekdama užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą, nutaria, kad yra pagrindas išnagrinėti apeliacinį skundą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą dėl jo pagrįstumo. Teisėjų kolegija ginčą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

13.       Kreditorius kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – susirašinėjimą su nemokumo administratore dėl tyčinio bankroto bylos iškėlimo ir 2024 m. rugsėjo 9 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; prašymo priimti naujai teikiamus įrodymus nesuformulavo.

14.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

15.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto turi teisę ne tik nemokumo administratorius, bet ir kreditorius (JANĮ 71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus nuomonė dėl civilinių bylų iškėlimo nemokumo administratoriaus niekaip neįpareigoja. Todėl aplinkybė, kad kreditorius prašė nemokumo administratoriaus, jog BUAB „Dyminta“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, yra teisiškai nereikšminga, negali patvirtinti ir paneigti bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat nėra susijęs su nagrinėjama byla, kadangi joje nėra sprendžiandžiama dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) buvusio bendrovės vadovo charakteristikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas teisės taikymo klausimas – ar nesikreipimas dėl tyčinio bankroto iškėlimo yra sąlyga atsisakyti priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Todėl apelianto naujai teikiamus įrodymus atsisakoma priimti kaip nesusijusius su byla.

Dėl ginčo esmės

16.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, turėjo spręsti dėl tyčinio bankroto požymių. Kreditorius nurodė, kad nemokumo administratorei pateikė prašymą kreiptis į teismą dėl BUAB „Dyminta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau nemokumo administratorė nesureagavo.

17.       JANĮ 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos priima teismas. Bankroto procedūros gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui įstatyme nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, kad buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialiojo pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų yra objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas, nesant prima facie (akivaizdžių) įrodymų apie egzistuojančią realią galimybę bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus patenkinti didesne apimtimi, neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-490-407/2022, 2023 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-232-910/2023). Taigi, sprendžiant dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, svarbu šį institutą taikyti ne formaliai, o atsižvelgiant į jo paskirtį ir bankroto proceso tikslus.

18.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda įmonės kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, – teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Būtent šis tyčinio bankroto tikslas ir yra esminis, kadangi tokiu atveju kreditoriams sudaroma galimybė patenkinti savo reikalavimą. Visgi, pripažinus bankrotą tyčiniu, įmonės kreditoriai teisę reikšti reikalavimą atsakingiems už tyčinį bankrotą asmenims, turės tik esant dviem sąlygoms: pasibaigus bankroto procesui ir likus nepatenkinam jų reikalavimui bei inicijuojant naują civilinę bylą. Pažymėtina, kad tokia civilinė byla pasižymi specifinėmis įrodinėjimo taisyklėmis. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas (o pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto) gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, ir būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

19.       Taigi savaime bankroto pripažinimas tyčiniu iš esmės konkrečių materialinių pasekmių kreditoriams nesukelia, tik supaprastina bylinėjimosi procesą reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo pasibaigus bankroto procesui (sumažina civilinės atsakomybės įrodinėjimo apimtį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020, 22 punktas). Tai, kad tyčinis bankrotas laikytinas šalutiniu (procedūriniu) klausimu įmonės bankroto byloje, rodo ir aktuali kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-823/2020).

20.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos, yra sprendžiama, ar išpildytos JANĮ 100 straipsnyje įtvirtinos sąlygos; nėra ir neturi būti nustatinėjami tyčinio bankroto požymiai, net jeigu toks reikalavimas ir būtų iškeltas prieš priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos. Esminis klausimas, sprendžiamas posėdžio dėl įmonės pabaigos metu, yra tas, ar nėra galimybių bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus patenkinti didesne apimtimi. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, net ir pripažinus bankrotą tyčiniu, kreditorių padėtis savaime nei pagerėja, nei pablogėja bankroto procese, t. y. pripažinus bankrotą tyčiniu, kreditoriai negauna jokios materialinės naudos, taigi, išnagrinėjus klausimą dėl tyčinio bankroto, kreditorių reikalavimai savaime nebūtų patenkinti didesne apimtimi. Todėl nesikreipimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu savaime nėra sąlyga tęsti bankroto procedūrų. 

21.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad JANĮ nustatytas teisinis reglamentavimas iš esmės neriboja kreditorių ir nemokumo administratoriaus teisių ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti pareigas ir nepriklauso nuo to, ar bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020, 26 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022), tik palengvina bylinėjimosi procesą ateityje. Nagrinėjamu atveju tarp kreditorių buvo tik svarstoma galimybė kreiptis dėl bankroto bylos pripažinimo tyčiniu, tačiau jokie procesiniai sprendimai nebuvo priimti; bylinėjimasis dėl galimai tyčinio bankroto nesukels kreditoriams jokių realių ekonominių pasekmių. Kaip jau buvo minėta, nesikreipimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pats savaime netrukdo priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

22.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23.       Atmetus kreditoriaus apeliacinį skundą, spręstina dėl bylinėjimosi išlaidų BUAB „Dyminta“ priteisimo. BUAB „Dyminta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymą priteisti jai 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Dyminta“ su advokatu yra sudariusi atstovavimo sutartį, pagal kurią yra įsipareigojusi sumokėti užmokestį advokatui ateityje; į bylą pateikė 2024 m. gruodžio 28 d. tarp BUAB „Dyminta“ ir advokato Roko Kairelio sudarytą teisinių paslaugų sutartį.

24.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

25.       Kasacinis teismas naujausioje savo praktikoje yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad BUAB „Dyminta“ į bylą pateikė tik teisinių paslaugų sutartį, kurios 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad advokato užmokestis už atsiliepimo parengimą yra 2 000 Eur (plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM)). Tarp šalių susitarta, kad už teisines paslaugas bus atsiskaitoma ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 30 d.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinių paslaugų sutarties, kuria įsipareigota suteikti teisines paslaugas, pateikimas savaime nepatvirtina, jog teisinės paslaugos realiai buvo suteiktos. Vien tai, kad per EPP sistemą atsiliepimą į apeliacinį skundą BUAB „Dyminta“ vardu įkėlė Rokas Kairelis, savaime neįrodo, kad procesinį dokumentą – atsiliepimą į apeliacinį skundą – parengė advokatas.

28.       Advokatas yra verslą vykdantis subjektas, teikiantis paslaugas kitam verslo subjektui BUAB „Dyminta“, kuriam atstovauja nemokumo administratorius; visi subjektai privalo laikytis buhalterinės apskaitos taisyklių. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad advokatas Rokas Kairelis nuo 2021 m. liepos 22 d. yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas (vmi.lt duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis), taigi jam yra privalomos Lietuvos Respublikos PVM įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatos. Remiantis PVMĮ 79 straipsnio 1 dalimi, įvykusį paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra; PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant suteikus paslaugas (PVMĮ 79 straipsnio 2 dalis); šis dokumentas į bylą nėra pateiktas.

29.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „Dyminta“ prašo priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisinių paslaugų sutartyje nurodyta, kad advokato užmokestis už atsiliepimo parengimą yra 2 000 Eur (plius PVM), o PVM jokiame dokumente nėra išskirtas; nėra išrašytas joks buhalterinės apskaitos dokumentas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas šiuo konkrečiu atveju patvirtina ne tik realų paslaugos suteikimą, tačiau įpareigoja PVM mokesčio mokėtoją jį deklaruoti ir sumokėti mokesčius įstatyme nustatyta tvarka. Todėl tais atvejais, kai teisines paslaugas teikiantis subjektas yra verslininkas, siekiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, privaloma pateikti ne tik dokumentą, kuriame susitarta dėl apmokėjimo už paslaugas atidėjimo, bet ir dokumentus, patvirtinančius realų paslaugų suteikimą – atstovavimo sutartį ir išrašytą sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas.

30.       Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (yra įsipareigojęs atsiskaityti ateityje). Be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 23, 24 punktai).

31.       Taigi naujausia kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos, kai jos dar realiai nėra patirtos, tačiau yra pateiktas įsipareigojimas dėl atsiskaitymo su teisines paslaugas teikiančiu asmeniu ateityje, turi koreliuoti su ankstesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kokie dokumentai turi būti pateikti su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas nei sąskaita faktūra, nei pažyma, kurioje būtų konkretizuota, kad tokia sąskaita faktūra yra realiai išraštyta ir paslaugos suteiktos, į bylą nėra pateikta.

32.       Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad bendra taisyklė yra ta, kad bankroto administratorius neturi procesinės pareigos kiekvieną civilinę bylą, kurioje sprendžiami su administruojama bendrove susiję klausimai, vesti pats (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-677-241/2020 44 punktą). Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje BUAB „Dyminta“ buvo taikyta supaprastinta bankroto procedūra; bankroto bylos nagrinėjimo metu nebuvo teikiama skundų, prašymų, teismo nutartys nebuvo skundžiamos, bankroto procesas vyko operatyviai. Be to, apeliaciniame skunde keliamas klausimas yra paprastas, atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti nebuvo reikalingos išskirtinės žinios. Taigi BUAB „Dyminta“ bankroto byla yra itin nesudėtinga, paprasta. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorius, sudaręs atstovavimo sutartį su advokatu ir įsipareigojęs ateityje galimai apmokėti už suteiktas teisines paslaugas, veikė neekonomiškai, ir įsipareigojo ateityje patirti bylinėjimosi išlaidas, kurios teisėjų kolegijos yra vertinamos kaip nepagrįstos ir nebūtinos.

33.       Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BUAB „Dyminta“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas dviem savarankiškais pagrindais: pirma, atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų – išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurią BUAB „Dyminta“ turėtų apmokėti ateityje už faktiškai suteiktas paslaugas, arba pažymos, kurioje būtų nurodyti PVM sąskaitos faktūros duomenys, ir, antra, BUAB „Dyminta“ nurodomos bylinėjimosi išlaidos pripažintinos nereikalingomis ir nebūtinomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dyminta“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai                                        

Tomas Venckus

Vigintas Višinskis